Kūną alinančios, nuolatinę emocinę įtampą keliančios repeticijos. Paaukota vaikystė, kad taptum kordebaleto nare, kuri pačiame jėgų žydėjime turės palikti sceną ir pradėti naują gyvenimą. Baletas – tik moterų menas, vyrams jis nedera. Mitų, kuriais apauginome baleto meną, sąrašą galime tęsti dar ilgai.
Šios legendos ir dar keletas garsių vardų turbūt yra viskas, ką vidutinis statistinis lietuvis žino apie baletą. "Stereotipuose yra tiesos, bet netiesioginės, keičiančios reikšmę iš esmės", – neslepia viena geriausių visų laikų lietuvių balerinų Eglė Špokaitė.
Pasiekusi baleto aukštumų viena jauniausių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureačių atsisveikino su scena ir ėmė gyventi tuo, nuo ko prasidėjo jos pačios kelias į didįjį baletą – baleto pedagogika. E.Špokaitė – nereta viešnia Kaune: jau keletą metų čia veikia jos baleto mokyklos, kurią garsi primabalerina puoselėja sykiu su Kristina Sliesoraitiene, filialas.
– Nuolatinis badas? Ne, netiesa. Balerinos valgo. Maistas turi buti kultūringas, be persivalgymo, be nuolatinio bandelių kimšimo, sveikas ir derinamas, – atvirame pokalbyje su "Santaka" E.Špokaitė drąsiai veda į baleto užkulisius. – Repeticijos alina ne tik kūną, bet ir yra nuolatinis emocinės įtampos šaltinis – taip. Todėl ypač daug dėmesio reikia skirti savo kūnui – sveikatai, higienai, poilsiui, fiziniam lavinimui. Emocinė įtampa taip pat turi būti reguliuojama, atpalaiduojama ir valdoma. Baleto mokslus išėjęs žmogus vienareikšmiškai vertinamas kaip ypač disciplinuotas ir valingas. Kas gali nenorėti tokio darbuotojo ar kolegos ne tik baleto srityje? Taip užauga sveikas, fiziškai ir emociškai išsilavinęs žmogus. Asmeniškai aš po 23 scenoje praleistų metų jaučiuosi sveikesnė ir stipresnė už kai kuriuos nešokusius bendraamžius.
Baleto besimokančiojo vaikystė yra turtingesnė nei įprastai. Kalbant apie karjeros aukštumas – tai jau paties žmogaus apsisprendimas. Su baletu augantis žmogus, sulaukęs 15–17 metų, turėtų pajusti, ar jis nori baleto artisto gyvenimo. Jis visą laiką turi galvoti ir apie tai, kuo užsiims, kai nebešoks, – ir ruoštis tam nuo pat pradžių. Taip užaugs laimingas artistas. Na, o profesijos keitimas, bent man atrodo, – gyvenimo dovana. Tai praturtina žmogų – juk tuo metu, kai kiti dėl nuobodulio ima jausti profesinę krizę, buvęs artistas gali pradėti viską iš naujo. Toks gyvenimas praturtintas atradimų.
– Kaip atskirti pašaukimą nuo vaiko (ar tėvų) įgeidžio?
– Tai galima suprasti po intensyvaus kelerių metų mokslo. Intensyvaus – reiškia kasdienio. Pašaukimas išryškėja, o pseudopašaukimas savaime miršta.
– Kita tėvelių kategorija – jau trimetes regintys balerinomis, svajojantys išvysti aštuonmetę, šokančią su puantais. Ką sako jūsų pedagoginė patirtis: koks amžius tinkamiausias pradėti baleto pamokas? Kaip šia prasme skiriasi berniukai ir mergaitės?
– Mergaitėms susipažinimo laikas – penkeri metai. Keturmetė balerina – tai tik žaidimas. O rimtesnio užsiėmimo (bent tris keturis kartus per savaitę) – gabiems šešerių septynerių vaikams. "Paskutinis skambutis" – aštuoneri. Pašaukimas išryškėtų po ketverių metų. Dažniausiai sulaukus dvylikos trylikos metų jau matyti, ar vaikas sąmoningai apsisprendžia susieti gyvenimą su baletu. Apie penkioliktuosius metus vaikas jau turėtų būti išbandęs profesijos ypatumus: konkuravimą, gastroles, išvažiavimą iš namų į mažiau jaukią, bet profesine prasme įdomią erdvę (intensyvūs kursai, stovyklos), kasdienių malonumų kaip gimtadieniai ar pan. atsisakymą, darbą per šventes ir atostogas. Visa tai tam, kad suprastum, kur link judama.
Būna išimčių. Vienas iš mano partnerių ispanas Igoris Yebra pradėjo mokytis baleto sulaukęs penkiolikos ir pasiekė pasaulinio lygio aukštumų.
Su berniukais šiek tiek kitaip – dėl mūsų visuomenės mentaliteto ir kultūros skirtumų. Su džiaugsmu šokęs šešerių ar septynerių berniukas staiga bus pradėtas badyti pirštais, kad eina į baleto salę, o ne į krepšinio aikštelę... Deja, sakau "deja", nes baletas gimė kaip vyrių šokio menas ir yra labai vyriškas, jeigu tai daroma vyriškai. Kartais yra žavimasi ir nevyrišku šokiu, kitiems jis atrodo atgrasus, gimsta skirtingas šio meno matymas. Todėl dėl mūsų pačių, suaugusiųjų, neišprusimo ar nesupratimo, autoritetų stygiaus ar baimių tampa problemiška balete išlaikyti aštuonerių–dvylikos metų berniukus. Toks mąstymas labiau būdingas mūsų šaliai, kitur berniukai balete yra suprantama kaip normalus dalykas. Ši tema mums opi, todėl mūsų mokykla jau antrą kartą bandys surinkti berniukų klasę. Tai atskira klasė, kurioje mokoma tikro vyriško šokio. Mes jau turime praktikos ir net vilties, kad po kelerių metų didžiuosimės savo augintu puikiu šokėju ar šokėjais. Ieškome asmenybės, vyro baleto šokėjo, norinčio ir galinčio tapti autoritetu grupei baletą šokančių berniukų.
– Iš ko apskritai galima pažinti būsimą primabaleriną ar primarijų? Iš plastikos, lankstumo, lieknumo? O gal – žvilgsnio gilumo ir atkaklumo tobulinant judesius? Juk tikriausiai ir šiandien kur nors provincijoje gyvena mergaitė ar berniukas, gimęs tapti baleto žvaigžde, tačiau tėveliams tai neatrodo rimtas užsiėmimas.
– Labai tiksliai paklausėte – iš tiesų žvilgsnio gilumas yra vienas tiksliausių spėjimų. Bet ne atpažinimas, tai tik spėjimas. Atrasti talentingą vaika kur nors rajone yra problema. Atitraukti septynerių aštuonerių vaiką nuo namų yra blogas dalykas. Telieka tikėtis, kad ir mažuose miesteliuose atsiras geras mokytojas.
– Šiandienis žmogus neturi kantrybės. Ar šiandien vaikams pakanka gebėjimo susikaupti, atkaklumo, kad jų baleto pamokos būtų tikros baleto pamokos, ne vien smagus laiko praleidimas?
– Šiuolaikiniai vaikai yra labai atkaklūs, nepaprastai įdomūs, su neišpasakyta, neregėta valia. Dažnai diskutuojame šia tema ir žavimės jais. Net ir tiesiogiai – šiemet į mus kreipėsi mergaitė, pati susitaupiusi baleto stovyklai reikiamą pinigėlių sumą. Ir, patikėkite, atkaklumas – tai dažna!
– "Youtube" pilnas įrašų, atskleidžiančių geležinius baleto pedagogikos metodus. Kaip atpažinti gerą baleto pedagogą nuo prasto? Tėvai dažnai renkasi tiesiog pagal mokyklos geografinę padėtį, įvaizdį. Kita vertus, baleto pamokos neišvengiamos be tempimų iki skausmo – ribos, kurią peržengęs baleto mokytojas gali sulaukti ir, nebūtinai pelnytų, tėvų priekaištų.
– Geras pedagogas – tai asmenybė. Tas, kuris dirba iš pašaukimo. Tokio mokytojo prioritetai – ne valandų skaičius, bet įdomūs mokiniai. Geras mokytojas serga už savo vaikus, yra pasiruošęs ir konfliktui, ir atkakliai ginti savo pozicijas. Tas, kuris drąsiai aptarinėja darbo sąlygas ir jaučia atsakomybę už rezultatą, kuris yra pasirengęs apsiimti ir globoti mokinį po pamokų, reikalui esant, mokyti jį nemokamai, jeigu to mokinys bus vertas. Tas, kuris rūpinasi savo mokiniu ir tada, kai pamoka jau pasibaigusi.
Renkantis mokyklą vieno gero pedagogo nepakanka. Paprasčiausias pavyzdys: darbas įvairaus amžiaus grupėje neproduktyvus, o vienas pedagogas negali dirbti su daug įvairaus amžiaus daug grupių. Tuomet tenka tikėtis, kad likimas padės sutikti mokytoją, kuris bus tinkamas jūsų vaiko amžiui. Gera mokykla yra ta, kurioje norintis ir galintis vaikas neliks nepastebėtas. Tai mokykla, kurioje sudarytos sąlygos atrasti save skirtingiems vaikams – skirtingiems charakteriu, gabumais, tikslais. Nuo paprasčiausių susipažinimo sąlygų iki tarptautinio masto sąlygų mokytis.
Kalbant apie griežtumą: nė vienas sveikas žmogus netoleruoja nepagarbos, brutalumo ar prievartos. Ypač su vaikais. Baleto tikslai nėra paprasti. Pamenu, būdama paauglė, svajojau, kad mūsų mokytoja parodytų emocijas, pakeltų balsą, gal net švystelėtų kokį daiktą į sieną. Kartais, kai labai sunku, reikia tam tikro sukrėtimo, kartais pažadinimo, kartais priglaudimo, švelnaus ašaros nubraukimo, o kartais – švelnaus pasijuokimo iš tų pačių ašarų. Baletas – tai ne tik stiprybės ir grakštumo menas, tai – ir emocijų menas.
– Esate susipažinusi su užsienyje puoselėjamomis baleto mokymo tradicijomis. Kokios jos, ar labai skiriasi nuo įprastų Lietuvoje?
– Lietuvos baleto mokykla, kaip mokykla apskritai, yra labai gera. Geriausias jos bruožas – skoningas ir kultūringas, įdomus stilius. Įvairiose srityse galima stebėti stiliaus pasireiškimų. Kai jo nėra – neįdomu, kai jis blogas – net atgrasu. Nepaprastas džiaugsmas apėmė šiemet dalyvaujant Tarptautiniame pasaulio baleto konkurse Sibiu (Rumunija), kai lietuviai šokėjai buvo giriami kaip labai gero stiliaus ir kultūros. Tai girdėdavome ir mes su kolegomis važinėdami po konkursus, tuos pačius žodžius apie jaunuosius Lietuvos atlikėjus girdėjome ir dabar. Ir niekas neatskyrė valstybinės mokyklos mokinių nuo nevalstybinės, juos vadino tiesiog lietuvių baleto atstovais, nes šalies stilius ir mokykla – tai mokytojai, jie tai perduoda vaikams.
Bene vienas didesnis skirtumas – tai šioks toks konservatoriškumas. Taip, dėl to išliekame skoningi ir akademiški, nes mažiau rizikuojame. Deja, dažnai nerizikuodamas staiga gali pamatyti, kad tave aplenkė ir kad po truputį imi atsilikti.
Pavienių talentingų mokinių atsiranda visur ir visada. Gamtos neužspausi. Bet šalies mokykla – tai daugiau aukšto lygio šokėjų. Šiuo metu mūsų nacionalinę trupę labai aktyviai užpildo užsieniečiai. Vadinasi, konkurencija yra labai didelė.
– Kur link apskritai juda baleto mokymas Lietuvoje, ar pakanka baleto pedagogų? Ypač jei turėsime omenyje, kad ir šios srities specialistams, kaip inžinieriams ar medikams, atviras visas pasaulis? Juk ir atidarant jūsų mokyklą Kaune nebuvo paprasta rasti jos reikalavimus atitinkančius mokytojus.
– Kaip jau sakiau – geras mokytojas yra visa ko pagrindas. Mokyklą Kaune atidarėme pusmečiu vėluodami, ieškojome to Svarbiausio Mokytojo. Radome. Bet jų vis tiek dar trūksta. Tiek Vilniuje, tiek Kaune.
Apskritai Lietuvoje baletas išgyvena pasikeitimus. Manau, tai gerai, nes kas nesikeičia, tas stovi vietoje... Pasikeitimai – tai tarptautinė konkurencija. Mūsų šalies šokėjams pasaulis tapo atviras, pasauliui tapo atvira Lietuvos scena. Turime tapti konkurencingi. Didelis pasikeitimas turi įvykti baletu susidomėjusių žmonių mąstyme. Pasibaigė laikai, kai reikėjo apsispręsti ir išvažiuoti į Vilnių, į meno mokyklą, o po septynerių aštuonerių metų gavęs diplomą ir paskyrimą tapdavai vienu baleto trupės narių viename iš Lietuvos teatrų, žinodamas, kad dar po 20 metų gausi savo nedidelę, bet stabilią rentą. Dabar viso to nėra. Net pabaigęs meno mokyklą Vilniuje savaime neįgyji jokio dokumento, kuris būtų prioritetas tampant artistu. Tavo jėga – tik tavo gebėjimai. Turi būti konkurencingas, turi laimėti konkursą šokti Lietuvoje ar kitoje bet kurioje šalyje. Ir po 20 metų privalai vis dar būti įdomiu žmogumi ir pasiūlyti darbo rinkai dar ką nors iš savo gebėjimų. Manau, šiandien profesinis pasirinkimas turi vykti giliau, neapsiribojant viena savo šalies mokykla. Jau apie penkioliktuosius–septynioliktuosius metus reikėtų įvertinti save bendrame pasaulio baleto kontekste, kad suprastum, koks tavo lygis. Tik taip, jau tapęs pilnametis, išvengsi baisios akistatos su mintimi, kad aštuonerių–dešimties metų sunkiai mokeisi ir buvai ne savo vietoje.
– Bent keturios baleto, gimnastikos pamokos per savaitę, kasdieniai tempimo pratimai – visa tai atima ir daug jėgų, ir daug laiko, kuris ypač brangus pasidaro paauglystėje, kai tenka visai rimtai pasvarstyti apie būsimą profesiją. Kuris vaiko amžiaus tarpsnis pavojingiausias, kada lengviausiai išduodamas baletas? Kokie požymiai kalba, kad baletui nelemta būti pačiam svarbiausiam tavo gyvenime? O gal kartais geriau likti profesionaliu baleto žiūrovu nei prastu artistu?
– Nekalbėčiau apie profesinį pasirinkimą – manau, iki 20 metų retas kuris žino, kas yra svarbiausia. Na, o mokantis mokykloje, bent jau penkiose šešiose srityse reikėtų turėti sukaupus gilių žinių. Kritinis amžius – trylika metų. Tada būna labai sudėtinga suderinti tvarkaraščius. Tai ir mūsų, kaip mokyklos, viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių užduočių. Mes jau užaugome ir turime derintis ne vien prie mažų vaikų ir tėvelių, atvežančių vaikučius po darbo. Dabar mūsų uždavinys – kaip suderinti viską, kad dvylikos trylikos metų vaikai galėtų kasdien po pamokų mokytis baleto. Norime, kad mokiniai suderintų mokslus geriausiose Vilniaus ir Kauno mokyklose su baleto meno mokslu. Šiandien tam yra kliūčių. Mes einame lyg per tankią girią skirdamiesi kelią ir kartais net nematydami takelio. Bet vis tiek einame. Su viltimi ir su labai dideliu entuziazmu. Veržlumas yra mūsų mokyklos direktorės Kristinos Sliesoraitienės ir nuostabių labai gerų mokytojų asmeninės savybės.
– Šiemet kelios jūsų mokyklos mergaitės dalyvavo tarptautiniame baleto konkurse. Taigi pamatėte jų amžininkių iš užsienio šalių lygį. Koks jis?
– Pasaulinis baleto konkursas Rumunijos Sibiu mieste ("World Ballet Competition Sibiu") yra regioninis. Pačių aukščiausių konkursų, kuriuose dalyvauja vaikai, nėra daug. Manau, tai – mūsų ateitis. Viena mūsų mokyklos mokinė gavo kvietima dalyvauti tokiame konkurse. Pasiruošimas tam kainuoja nemažai – tikimės per metus rasti paramą, ruošiamės ir dalyvausime. Kiekvienas konkursas (Sibiu konkursas – ne išimtis) atskleidžia šalių skirtumus, požiūrį į meną, mokyklos stiprumą. Labiausiai nustebino patys Rumunijos atstovai. Taip, mes pirmaujame prieš juos stiliumi ir skoniu, bet jie gerokai toliau pažengę technikos atlikimu. O balete šiandien technika – privalomas, savime suprantamas reikalavimas. Stilius – tai dar didesnis meistriškumas, menas. Turime būti jautrūs pasaulio tendencijoms, nuolat atnaujinti baleto mokymo programas, kad neatsiliktume. Antraip būsime įdomūs vien nedideliam specialistų ratui. Reikia judėti pirmyn tam, kad jaustumės esą lygūs pasaulyje ir žavėtume savo aukščiausiu meistriškumu ir menu. Mokykla turi turėti strategiją, kelią ir tikslą.
– Aukšto lygio tarptautinis baleto konkursas – o gal tai niša ir Lietuvai? Ko reikia, kad toks renginys – be kita ko, galintis ne tik duoti impulsą baletui Lietuvoje, bet ir prisidėti prie šalies įvaizdžio stiprinimo – atsirastų ir pas mus?
– Ši idėja sklando jau keletą metų. Yra pasiūlymas rengti baleto konkursą "World Ballet Competition Open Lithuania". Telieka rasti bendraminčių ir paramą. Tokio lygio konkurso surengti be paramos neįmanoma. Tam reikalingas profesionalų palaikymas ir finansinė parama. Svarstome ir sąlygas, kuriomis mūsų šaliai būtų naudinga tokį konkursą rengti. Taip atsivertų galimybė net ne patiems gabiausiems (jie išvažiuoja ir patys) – tai būtų galimybė didžiajai daliai lietuvių šokėjų, tiems, kurie neišdrįsta arba neturi galimybių išvažiuoti pasižvalgyti ir konkuruoti svetur.
– Kokia tautybė diktuoja baleto madas, kam priklauso baleto ateitis – trapioms japonėms, kinėms? Artistiškoms slavėms? Temperamentingoms Pietų Amerikos, Pietų Europos atstovėms? Kaip šiame kontekste vertinate lietuvius ir lietuves?
– Baleto pasaulis nebeturi ribų. Pasaulio baleto mokyklos nebesivadovauja vien tautinėmis mokymo metodikomis. Rusai, turintys savo puikias sistemas, dėsto visame pasaulyje, semiasi patirties iš japonų, amerikiečių. Europa visiškai atvira. Net ir buvusi labai uždara prancūsų baleto mokykla vis dažniau atveria duris kitataučiams. Šiandien matome kinus ar korėjiečius, šokančius "rusiškai", amerikiečius, šokančius "europietiškai" ir panašiai. Durys atviros, todėl semkimės patirties ir būkime puikūs. Mes, lietuviai, turime tam visas galimybes. Esame labai įdomūs, mūsų merginos – nuostabaus grožio, o vyrai – dar ir aukšti. Mes esame labai užsispyrę, emocionalūs, valingi. Mes galime būti geriausi. Bet aš kalbu apie individualybę. Tai labai opus ir geidžiamas dalykas. Dabar pasaulyje dažnai išsiskiria įdomūs artistai iš mažiau išsivysčiusių šalių. Tai tam tikras fenomenas. Mes, lietuviai, čia galime iš reikštis. Visais laikais pasaulyje buvo ryškių lietuvių šokėjų. Šiandien tai – Jurgita Dronina.
Jeigu kalbėtume apie nacionalinę mokyklą, labai vilčiausi, kad būtume tokie puikūs ir kad susiburtų tokia baleto trupė, kuri būtų konkurencinga ir kuriai priklausytų panašioje aplinkoje augę ir besimokę žmonės. Norėtųsi matyti trupę, šokančią vientisu stiliumi, ne pro šalį pravažiuojančius laikinus artistus.
Prieš daug metų puiki prancūzų balerina Lynn Charles savaitę skyrė buvimui su mūsų trupe – kad susigyventų, suartėtų tam, kad vienas vienintelis spektaklis "Žizel" būtų tikras. Tai yra menas. Kartais trupėje gali būti puikūs šokėjai, bet jeigu jie keičiasi kasmet, trupė nesusikuria. Jei mes laimėsime konkurencinę kovą, tapsime puikiu Lietuvos baletu.
– Lietuvoje beveik 3 mln. krepšinio trenerių, kulinarų, "Eurovizijos" žinovų. Baleto, moderniojo šokio išmanymu gali pasidžiaugti ypač mažai. Kaip lavėti ir mums, neturintiems specialių žinių apie tikrąjį šokį?
– Tai sritis, kaip ir kiekviena kita, reikalaujanti gilesnio pasidomėjimo. Iš tiesų norint galima rasti informacijos, specialistų. Didesnė problema – nėra daug norinčiųjų gilintis. Visose srityse, ne tik mene. Manau, kad mes, lietuviai, šiek tiek atsiliekame, išliekame provincialūs savo siauru akiračiu, tuo, kad nesidomime su profesija nesusijusiomis sritimis. Kiek mačiau, kiekvienas žmogus, kitose šalyse praleidęs daugiau laiko, pradeda vertinti platesnes, gilesnes žinias. Žmonių, norinčių tik susipažinti su baletu, yra labai daug. Nuo keturmečių iki suaugusiųjų. Bet tik apytikriai kas dešimtas nori paskirti tam šiek tiek daugiau laiko. Manau, jau netrukus gilios keleto sričių žinios taps didele vertybe ir privalumu renkantis profesiją ar tiesiog gyvenant.
– Jūsų mokykla veikia nuo 2009 m. Kaip per tą laiką pasikeitė tėvai, vaikai, galiausiai – baleto įvaizdis Lietuvoje? Ar nepradėta ir į jį, kaip ir į kitas meno šakas, žiūrėti kaip į nerimtą užsiėmimą, kurį versti profesija tiesiog neracionalu?
– Baletas – tai ne visai profesija. Tai gyvenimo pasirinkimas. Ir tikrai visai neracionalus, dažniausiai neracionalus. Tai lyg užvaldymas. Jeigu ką užvaldė – atsiduodame ir būname jame. Ir tai – ne profesija, tai – gyvenimas. O Lietuva norėčiau pasidžiaugti – kol kas iš mano pažintų šalių būtent Lietuvoje požiūris į baletą yra gražesnis, rimtesnis, oresnis. Todėl mokyklą su K.Sliesoraitiene kuriame čia, nes jaučiame, kad jos čia reikia.
