Žinomų žmonių klausiame, ar teko tokį rašinėlį rašyti? Jeigu tektų, kokius įsimintiniausius prabėgusios vasaros įvykius paminėtų?

Gimtadienio iškyla – su brangiausiais žmonėmis

Audra Avižiūtė, LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja

Pamenu, tikrai rašėme! Visi to rašinio nelaukdavome, nes jis reiškė vasaros pabaigą. Man būdavo problema tuos vasaros įspūdžius sutrumpinti ir sudėti į vieną dieną, nes tada atrodė, kad per vasarą nieko daugiau nedarėme, tik linksminomės (juokiasi).

Jei rašyčiau rašinėlį dabar, apie šią vasarą? Vienas gražiausių per ją nutikusių dalykų – 30-asis mano gimtadienis. Turėjau galimybę surinkti visus savo draugus prie didelio stalo į tokį lengvos formos itališką pikniką. Gera buvo matyti mėgstamus ir mylimus žmones – visus vienoje vietoje, susipažįstančius tarpusavyje, bendraujančius, valgančius, besidalijančius vasaros įspūdžiais.

Jubiliatė: pačiame vidurvasaryje 30-ąjį gimtadienį su būriu draugų atšventusi A. Avižiūtė šventiniais įspūdžiais gyvena iki šiol. / A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Įdomiausias vasaros skonis? Ech, leisiu pabūti sau nuobodi ir pasakyti, kad tobuliausias iš visų kada ragautų man yra žemuogių skonis. Pasakysiu negražiai, tos žemuogės man pramušė visus kanalus iki pat vaikystės. Apėmė tokia saldi nostalgija… Už tą jausmą norėčiau padėkoti savo tetai, kuri man prižemuogiavo visą kibirėlį, tad aš galėjau nieko neveikti – tik mėgautis uogomis supdamasi hamake.

Aišku, kad šalia buvo ir įdomiausia vasaros knyga. Ja tapo Joelio Dickerio detektyvas „Tiesa apie Hario Kveberto aferą“. Pagal jį pastatytas ir to paties pavadinimo amerikiečių mini serialas. Kadangi knyga nelabai plona, tai pasimėgaudama ją vis dar skaitau, bet jau greitai versiu paskutinį puslapį.

Įdomiausia šios vasaros vieta? Gal Rusnė... Filmuojant laidą „Draugiška Lietuva“ man teko burtai pakeliauti po Rusnę ir Švėkšną. Tą pamario kraštą nuodugniau tyrinėjau tik antrą kartą ir jis mane be galo nustebino. Ne tiek gamta, kiek žmonėmis. Jie kolekcionuoja armonikas, rengia vestuvių festivalius, galų gale, jie turi nuostabų ornitologą iš Bulgarijos, kuris atsikraustė į Lietuvą iš meilės ir taip įsimylėjo Lietuvos gamtą, kad dabar be Rusnės gyventi negali.

Galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę – taip patiko

Eglė Straleckaitė, šokėja ir šokių trenerė

Kas ant liežuvio galo? Oi, daug kas. Ši vasara mums buvo be galo įvairi. Mėnesį ilsėjomės Tenerifėje. Kanarų salos mums, beje, jau tampa gražia tradicija, nes kai tik vyrui baigiasi krepšinio sezonas – išsyk skrendame ten.

Taip pat daug keliavome po Lietuvą, apvažiavome daugybę gražių miestų – lankėmės Druskininkuose, Anykščiuose, Lietuvos pajūryje. Apžiūrėjome kaimynų latvių kurortą Liepoją. Sakyčiau, kad spėjome padaryti beveik viską, ką planavome, išskyrus… turistinius žygius. Esu labai jų pasiilgusi, nes vaikystėje su tėvais statydavome palapinę prie kokio nors ežero ar upės, vakarodavome prie laužo. Tačiau palikome tai kitai vasarai…

E. Straleckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ai! Dar kai kas. Iš savo šokėjų moterų gavau labai įdomią gimtadienio dovaną – šuolį su parašiutu. Iš pradžių net nežinojau, kaip tokią dovaną traktuoti, – ar mane jos labai myli, ar priešingai?! Tokią pačią dovaną gavo ir mano mama, kuri irgi dirba mūsų šokių mokykloje. Iki paskutinės akimirkos nieko apie savo šuolį nežinojau. Kol važiavome į vietą, juokiausi iš jos, vis siūliau sugalvoti paskutinį norą. Galiausiai pasirodė, kad paskutinius norus teks galvoti mums abiem. Ar išsigandau? Oi, ne. Matyt, ir mano šokėjų kolektyvas žinojo, kad aš tikra adrenalino fanatikė. Buvau sau pažadėjusi, kad vis tiek kada nors šoksiu. Ir tai įvyko! Paskui visos klausė, ar buvo baisu. Šitas žodis čia netinka: juk nuo tavęs kaip ir niekas nepriklauso. Tiesiog pasitiki profesionalu instruktoriumi, kuris viską valdo. Įsiminė jausmas, kad tą akimirką mane užliejo dangaus didybė, o širdį – begalinė pilnatvė… Taip viskas apačioje ir aplinkui atrodė gražu! Laikas, rodos, sustojo, nors iš tiesų viskas vyko labai greitai. Kai pagaliau kojomis pajaučiau žemę, sakiau, kad galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę, – taip patiko!

Visos vasaros dienos man – kaip viena

Dainius Kazlauskas, aktorius, režisierius

Tokio rašinėlio mokykloje nepamenu. Gal galima dabar parašyti? Kokia tema – įdomiausia vasaros diena? O Dieve, vasarą visos tos dienos įdomios: saulė, jūra, mažiau darbų… Nepameluosiu sakydamas, kad visos vasaros dienos man – kaip viena. Tačiau labai gerai pagalvojus…

Taip, viena diena vis dėlto buvo kitokia. Tądien mes su Indrute, mano žmona, važiavome prie jūros, nes buvome pakviesti į koncertą. Yra toks Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras „Simfukai“, kuriame groja mūsų sūnus. Vasarą pajūryje tie simfukai ilsėjosi, repetavo ir rengė koncertus Plungėje, Klaipėdoje ir Giruliuose.

Kompensacija: aktorius D. Kazlauskas su žmona Indre nespėjo į sūnaus koncertą Giruliuose, tačiau nuotaiką pataisė vaizdinga kelionė per Žemaitiją į namus. / D. Kazlausko asmeninio archyvo nuotr.

Į koncertą Klaipėdoje mes pataikėme, į Plungę nevažiavome, bet kai galiausiai nuvykome į Girulius pasiklausyti paties įdomiausio, paskutinio, koncerto, kur klasikinis orkestras turėjo atlikti pasaulio šlagerius, populiariausias visų laikų dainas, jis jau buvo pasibaigęs (juokiasi). Įsivaizduokite, važiavome specialiai dėl to, bet kažkaip neteisingai supratome arba buvome klaidingai informuoti apie koncerto pradžią ir likome it musę kandę. Tačiau čia dar ne viskas. Tą skaudžią netektį mums netikėtai kompensavo nuostabi kelionė iš pajūrio namo – ne greitkeliu, bet senuoju keliu per Žemaitiją. Aš labai spyriojausi, bet Indrutė mane įkalbėjo. Pamenu, tądien buvo be galo karšta diena ir mes važiavome atlapais langais, labai lėtai, šiltas vėjas švilpė pro ausis, draikė plaukus… Staiga aš pasijutau kaip senais gerais jaunystės ar net vaikystės laikais. Toks laisvas, išsišiepęs, laimingas – be rūpesčių, tik su Indrute, saulute, savo mašinyte ir pasakiškais pakelės pievų kvapais. Mes nelėkėme, o savimi gėrėme tą akimirką. Naujai pamatėme senus miestelius, o pakeliui radę ežerą ekspromtu priėmėme sprendimą jame išsimaudyti. Nebuvo nė vieno žmogaus. Radome puikiausią krantą. Žodžiu, grįžau namo su jausmu, kad labai seniai jaučiausi toks laimingas!

Šios vasaros skonis? Deja… Jis turbūt liko Salantuose, kuriuose stojome, bet kavinukėje prie naminio maisto buvo tiek žmonių, kad taip ir nepavyko jo paragauti.

Įdomiausia vasaros knyga? Gal tiktų pjesė? Nes visą vasarą mokiausi tekstą iš naujos pjesės „Grojimas keturiomis rankomis“. Netrukus premjera. Kadangi vaidiname tik dviese – teksto labai daug, iki šiol vis dar jį mokausi.

Vasara Klaipėdoje – šauniausias mūsų sprendimas

Ignas Krupavičius, žurnalistas, laidų prodiuseris

Įdomiausia vasaros kelionė? Tikrai Kreta! Žinote dėl ko – nes mes pirmąsyk į ją keliavome visa šeima – aš, žmona, sūnus, mano mama ir dar mūsų šunelis Bingo! Žodžiu, visi drauge skridome lėktuvu, o Kretoje apsigyvenome nuostabioje, autentiškoje, akmeninėje viloje, kurioje niekas nesikeitė nuo šeimininko proprosenelių laikų.

Pats jos paveldėtojas – aplinkinių gerbiamas matematikos profesorius – gyveno šalia mūsų, tokiame mažame namelyje. Iš pradžių baiminomės, kad jis nepasirodytų per įkyrus, bet šeimininkas stebuklingai išdygdavo šalia tik tada, kai jo prireikdavo. Ne kartą vaišino mus paties ant grotelių kepta žuvimi. Vos tik nosį imdavo kutenti laužo kvapas, kaipmat prie jo grilio išsirikiuodavo gera dešimtis vietinių kačių, belaukiančių puotos likučių.

Dilema: gaila buvo arkliukų, bet ne mažiau gaila buvo ir įžeisti svetingus Kirgizstano žmones, paruošusius Krupavičiams egzotiškų vaišių – arklienos kepsnių. / I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Bingo atlaikė skrydį lėktuvu? Na, kaip ir priklauso – būdamas specialiame lagaminėlyje po sėdyne. Žmonės šalia net nepastebėjo, kad jis ten: tris valandas nė cypt, išmiegojo visą laiką. Tiesa, prieš kelionę į Kretą išbandėme dar vieną skrydį į Lenkiją: norėjome pažiūrėti, kaip Bingo reaguos. Žodžiu, mūsų šunelis atlaikė skrydį kur kas geriau už mus.

Dar viena šios vasaros kelionė – irgi ne mažiau įdomi – Kirgizstanas (geografai sako, kad būtent taip reikia vadinti šią šalį). Ten nuvykę primygtinai buvome prašomi paragauti galbūt įdomiausio šios vasaros skonio… arklienos. Iš pradžių galvojome, kad neišdrįsime, nes mūsų požiūris į šiuos gražius gyvūnus yra kitoks. Vis dėlto iš pagarbos šeimininkams ir jų tradicijoms (arkliai Kirgizstane yra viskas: ir maistas, ir darbas, ir pramogos) paragavome. Aišku, iš pradžių ilgai riję karčią gailestingumo piliulę. Skonis nenustebino: kažkas panašaus į kietesnę jautieną. Tačiau prisiekėme, kad daugiau tikrai nevalgysime, – per daug mylime arkliukus. Prie Kernavės esančiuose arklių globos namuose, į kuriuos patenka seni, nuvargę arkliai, net rūpinamės vienu.

I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Jei papasakočiau apie įdomiausią šios vasaros sprendimą, ar tiktų? Visą vasarą gyvenome ne Vilniuje, kur yra mūsų namai, bet laikinai persikraustėme arčiau jūros. Prieš metus eksperimentas truko vos tris savaites, o dabar – prašom: tris mėnesius! Supratome, kad į kaimo vienkiemį užsidaryti dar nenorime (per jauni), tačiau daugiau ramybės atrasti mažesniame didmiestyje, Klaipėdoje, buvo visai smagu. Iš ten galimybės beribės. Atsikeli ryte, pasižiūri pro langą, koks oras, ir renkiesi: ar kelsies keltu ir lėksi dviračiu į Juodkrantę naujuoju keliu, o gal užteks numinti iki Palangos? Arba pėstute iki kelto, paskui per pušyną, ir tu jau Smiltynės paplūdimyje. Žodžiu, dabar jau drąsiai sakau, kad vasara Klaipėdoje buvo pats įdomiausias ir šauniausias mūsų šios vasaros sprendimas!

„Šis rytas yra labai jaukus – su mylimiausiais žmonėmis, nes šventė su draugais jau įvyko“, – kalbėjo sukaktuvininkė.

Ji atvira – kuo daugiau metų sukanka, tuo vis labiau įsitikini, kad svarbiausia yra supantys žmonės.

„Akimirkos su draugais ir artimaisiais, vakarai, kai būname kartu, yra visa ko esmė. Jaučiuosi labai turtinga, turėdama tiek brangių žmonių šalia“, – sakė E. Straleckaitė- Domarkienė.

Daug metų tėvelių sode gimtadienius švęsdavusi Eglė šįsyk pasirinko širdžiai mielą aplinką – į natūralią gamtą įsiliejusį, jaukų bariuką.

Ji patikino – norėjosi tokios aplinkos, kur visi jaustųsi puikiai ir užtektų laiko pokalbiams, netrūktų gardaus maisto bei nuotaikingų žaidimų.

„Ir draugai, ir artimieji to visuomet iš manęs tikisi, todėl būna nusiteikę aktyviai leisti laiką“, – šypsojosi E. Straleckaitė-Domarkienė.

Nors jokios ypatingos programos neplanavo, ji sulaukė ir staigmenos – į vakaro atmosferą jaukiai įsiliejo elektriniu smuiku grojanti Noemi.

„Vienu metu jau buvau suabejojusi, ar neteks keisti gimtadienio laiko, nes lėktuvas, kuriuo skridome iš atostogų Tenerifėje, vėlavo. Tačiau viskas baigėsi gerai ir susitikimas su mylimais žmonėmis įvyko laiku“, – sakė pirmą kartą pamėgtoje saloje tik su vyru ir dukrele iškylavusi Eglė.

Nors Tenerifėje ji viešėjo septintą kartą, patikino joje jis dar aptinkanti neišstudijuotų vietų – privačių laukinių paplūdimių ar vos kelis žmones talpinančių jūros gėrybių restoranėlių.

„Grįžome įdegę ir visų pasiilgę“, – sakė E. Straleckaitė-Domarkienė.

Nors profesiniame moters kelyje didelių pokyčių nėra, nes Eglė mėgaujasi nuo vaikystės puoselėto sporto rezultatais, asmeniniame gyvenime pastaraisiais metais įvykių netrūko. Eglė pasakojo ne tik apie darbus, bet ir asmeninį gyvenimą bei prieš dvejus metus įvykusią santuoką su krepšininku Dominyku Domarku.

„Kol kas galiu tik pasidžiaugti santykių lengvumu, supratimu, bendrais interesais, bendrais pomėgiais ir tikrai gražiu laiku, nors, nepaisant to, tikrai būna visko. Žiūrint, kas vyksta aplink, liūdna, kad tiek daug santykių subyra, taip greitai viskas keičiasi. Todėl nesinori sudievinti. Visi mes realūs žmonės su savo minusais ir pliusais. Todėl nereikia labai kažko čia idealizuoti“, – sakė Eglė.  

Pastaraisiais metais Eglės vyrui teko būti legionieriumi ir žaisti užsienyje. „Esu iš tų žmonų, kurios nevažiuoja paskui. Ir dėl to, kad man labai svarbu yra dirbti tai, ką aš noriu pati dirbti. Dėjau daug pastangų bei ilgai kūriau tai, ką dabar turiu, kad galėčiau dirbti savo mylimą darbą, turėčiau savo studiją. Gal ir būtų įdomu kartais pasibandyti žmonos, kuri važiuoja paskui ir augina vaiką, rolę ir daugiau laiko leidžia kaip namų šeimininkė. Tačiau nemanau, kad man tai būtų lengva. Man būtų sunkiau laiką leisti namuose nei dirbti.“ 

Eglė prabilo ir apie santykius su tėvais, kurie yra puikūs. Su mama jos kartu dirba šokių studijoje, o pas tėtį žinoma šokėja lanko boksą.

LNK nuotr. 

„Daug kas sako – tu tokia moteriška. Bet sporte, kur reikia kentėti, kur yra kažkiek skausmo, esu beprotė. Man patinka nuovargis, man patinka, kai  skauda raumenis, man patinka daryti tai, ko iš manęs niekas nesitiki. Boksas man yra atsvara moteriškumui ir visiems blizgučiams, su kuriais yra siejami šokiai“, – sakė moteris.

Kaip Eglės šeima jautėsi laukdama Eglės vyro, prasidėjus karui vykstančio namo iš Ukrainos? Kodėl Eglė kritiškai žiūri ir į savo dukrytės talentus? Ko iš jos šeimos galėtų pasimokyti kiekvienas Lietuvos žmogus? Laida „Bus visko“ – šį antradienio vakarą, 20 val. per LNK. 

Apie optimizmą

Nors žmonėms aš atrodau kaip visiškas optimizmo pliūpsnis, namuose būnu visokia. Turbūt esu nuotaikos žmogus. Po repeticijų, bendravimo su šokėjais man norisi tylos, tad važiuodama namo nejungiu muzikos – mėgaujuosi ramybe.

Taip, esu komunikabili, bendraujanti, bet kartais taip norisi pasislėpti kamputyje, kad niekas manęs nejudintų. Juk ir aš būnu blogos nuotaikos, gal tik svetimiems jos nerodau. Kam trikdyti žmones savo problemomis? Geriau jau pakelti jiems ūpą!

Dabar labai madinga klausytis visokių seminarų apie darbą su savimi, apie motyvaciją. Aš stengiuosi apsidairyti aplinkui: juk tiek daug įkvėpimo šalia. Kartais užtenka pasikalbėti su artimaisiais, su savimi ir randi teisingus atsakymus.

Nuo ryto pradedu bėgti savo darbų ir rūpesčių ratelyje, sustoju tik vėlai vakare. Ar dėl to liūdna? Na, čia tik mūsų pasirinkimas – džiaugtis tuo užimtumu ar liūdėti. Man atrodo, kad kuo daugiau darau, tuo daugiau ir suspėju.

Apie motinystę

Mano dukrytei Vakarei – penkeri. Ji jau didelė: galima normaliai pasikalbėti, susitarti. Ar Vakarė šoka? Na, ne. Kai ateina į studiją, veikiau, tampa dar viena vadove nei šokėja.

Jai patinka dailusis čiuožimas, nors, tiesą pasakius, kol kas daugiau serga nei čiuožia. Todėl ir rezultatų nėra. Tą patį sakau ir į šokių studiją vaikus atvedusiems tėveliams – kiek vaikai lankys repeticijas, tiek ir tobulės.

Nespaudžiu Vakarės dėl šokių – gal kada nors ir ji susidomės. Dukrytė be galo komunikabili. Mano tėveliai ją vadina sena galva! Ji tiek daug čiauška, kad iš to nuolatinio čirškėjimo gimsta daugybė auksinių minčių, kurioms būtų galima užvesti net atskirą sąsiuvinį. Kartais mąstau, kad mano sekėjų socialiniuose tinkluose būtų gerokai mažiau, jei nustočiau į juos kėlusi Vakarės sąmojus.

Apie savigraužą

Kaip sako mano vyras, niekas tavęs negali įžeisti – įsižeisti gali tik pats žmogus. Tas pats ir savigrauža. Visada rasime priežasčių, dėl ko save graužti: per mažai būname su šeima, per retai vieni kitiems sakome gražių žodžių, per mažai už viską dėkojame... Tačiau gal nereikia taip visko sureikšminti? Man patiko kažkada skaityta vieno psichologo mintis, kad vaikui užtenka ir dešimties minučių per dieną kokybiško laiko, praleisto su tėvais. Mes su Vakaryte jo turime gerokai daugiau ir dar savaitgalius! Aiškinu jai, kad darželis ir jos būreliai – tai vaiko pareigos, jos maži darbeliai. Jei visos dienos būtų leidžiamos su mama – irgi nusibostų.

Esame didelė itališka šeima, kuri ir pasiginčija, ir garsiai padiskutuoja, bet jei kokia bėda – visuomet besąlygiškai palaiko vienas kitą.

Man svarbu, kad dukrytė turėtų tikslą, savo dienotvarkę. Kad suprastų, jog norėdamas kažko pasiekti žmogus turi dirbti, o padirbėjęs – pelnytai ilsėtis ir pramogauti.

Esu užimta mama, bet manau, kad mudviejų su dukra ryšys nepriklauso nuo valandų, praleistų kartu. Kur kas svarbiau bendravimo kokybė!

Apie šeimą

Sakydama žodį šeima, omenyje turiu ne tik mudu su vyru ir Vakarę, bet ir savo brolį su dukrele, dar močiutę ir, žinoma, savo mylimiausius tėvelius. Jie gyvena visiškai šalia, už sienos, ir yra mano didžiausia palaima. Neįmanoma apsakyti, kaip esu jiems dėkinga už visą pagalbą tiek su Vakaryte, tiek su verslu.

Vienai vadovauti šokių studijai man būtų per sudėtinga. Dabar perpus su mama dalijamės visais rūpesčiais. Aš atsakinga už treniruotes, šokdinimą, o mama užsiima komunikacija, informacijos sklaida. Kaip dažnai sakau, esame svajonių komanda – mamos ir dukros tandemas.

Tėvelis yra bokso sporto meistras. Šiuo metu veda bendras sveikatingumo treniruotes, prie kurių aš irgi kartais prisijungiu, kai noriu iš savęs išmušti visas blogas emocijas. Tėtis mane visada palaiko ir skatina eiti pirmyn!

Brolis man visą gyvenimą buvo superherojus ir gelbėtojas. Vaikystėje džiaugiausi, kad turiu tvirtą užnugarį, ir dabar nė sekundės tuo neabejoju. Didžiausia laimė – kai savaitgaliais susirenkame visi pas močiutę, mūsų išmintingąją patarėją ir taikdarę, pietų, o mudviejų su broliu dukrytės rengia tokius šaunius pasirodymus, nuo kurių alpstame iš juoko.

Esame didelė itališka šeima, kuri ir pasiginčija, ir garsiai padiskutuoja, bet jei kokia bėda – visuomet besąlygiškai palaiko vienas kitą. Kartais tie barniai yra neišvengiami dėl to, kad matomės daugybę kartų per dieną. Savaitgalius, atostogas mes irgi dažniausiai planuojame drauge, o paskui nuoširdžiai jais mėgaujamės.

Apie santuoką

Mano vyras Dominykas Domarkas pernai žaidė krepšinį užsienyje. Deja, tai nebuvo patys lengviausi metai mums kaip porai. Ir ne tik dėl santykių per atstumą… Visa buitis gulė ant mano vienos pečių. Ir nors iš esmės man patinka tvarkytis – ilgainiui tai ėmė varginti.

Požiūris: kuo daugiau švenčių – tuo geriau. Tad pasakiškam Vakarytės gimtadieniui tėveliai negailėjo nei laiko, nei jėgų, nei fantazijos! / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiais metais jis vis dar svarsto, ar toliau pasirinkti didžiąją savo gyvenimo meilę krepšinį (sakau tai su šypsena ir ironiško pavydo prieskoniu), ar jį nustumti į mėgėjišką planą ir pradėti rūpintis profesine karjera – Dominykas yra teisininkas, šįmet baigė antrą magistrantūrą.

Ar mėgstu krepšinį? Na, man šis sportas įdomus tiek, kiek aš galiu sirgti už savo žmogų ar už jo komandą, palaikyti „Žalgirį“ ar Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę iš bendro patriotiškumo jausmo! Esu be galo azartiška, greitai užsivedu, tačiau krepšinio savo sportu favoritu nepavadinčiau – didesnę meilę jaučiu savo vyrui.

Vis dėlto vadinu save sportiška moterimi, nes nuo mažumės bet koks sportas man sekėsi neblogai, išskyrus tuos, kurie žaidžiami su kamuoliu.

Jei noriu žiūrėti serialą ar laidą, o per televizorių Dominykas žiūri krepšinio rungtynes? Hmm... Jei tai Europos čempionatas ar kitos svarbios varžybos – viršus būna jo, nes ir man pačiai visai įdomu. Tačiau kartais mūsų namuose to sporto pasidaro gerokai per daug. Tuomet nugali sveikas protas ir kompromisai. Man patinka, kad, iškilus problemai, mes išsikalbame. Pasakau Dominykui, kaip aš jaučiuosi vienoje ar kitoje situacijoje, kuri man ne prie širdies. Iš tokių pokalbių gimsta tam tikrų susitarimų, kurie palengvina gyvenimą šeimoje. Tokių pokalbių, savo emocijų išsakymo mokome ir Vakarytę.

Buvo laikas, kai eidami miegoti palikdavome savo telefonus svetainėje – buvome sutarę bent 20 minučių prieš miegą skirti knygai ar bendram serialo žiūrėjimui. Planas iš tiesų pasiteisino, tad, kai pasibaigs įtemptas rugsėjis, siūlysiu vyrui ir vėl prie jo sugrįžti.

Vakarytė yra iš mano pirmosios santuokos, tačiau su Dominyku ji labai gražiai sutaria. Abu turi tik jiems suprantamų ritualų, juokelių, kuriuos man labai įdomu ir gera iš šalies stebėti.

Apie darbą

Vyras, tėvai, dukra, brolis ir močiutė yra mano mylima šeima, o kitą, ne mažiau brangią, šeimą sudaro mūsų šokių studijos nariai – vaikai ir suaugusieji.

Šiuolaikinės technologijos sumažina judėjimą iki minimumo, todėl ateityje pagrindinis vitaminas mūsų kūnui bus judėjimas. Ir nors viena geriausių mankštų yra šokis, negalime pamiršti visų giliųjų raumenų tempimo pratimų, kurie išjudina ir mobilizuoja kelių, riešų, klubų sąnarius, sutvirtina nuo netaisyklingo sėdėjimo pavargusį stuburą. Ypač man patinka pilateso pratimai – pati juos darau, lankau kursus, o paskui teorines ir praktines žinias perduodu savo studijos moterims.

Apie verslą

Tie, kurie turi nuosavą verslą, mane supras, kad visada jautiesi truputį lyg ant laužo, kuris bet kada gali įsiliepsnoti. Nes niekada nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Tad kalbėti apie ramybę – beviltiška. Kartais pavydžiu tiems, kurie dirba samdomą darbą valstybinėse institucijose. Tačiau išsyk pagaunu save mąstant, kad tuomet negalėčiau visą vasarą keliauti ir kasdien planuoti laiką pagal save.

Atokvėpis: šokėja Eglė Straleckaitė-Domarkienė visus mokslo metus bėgdama darbų maratoną džiaugiasi, kad bent vasarą gali pasimėgauti kelionėmis su šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar labai dažna tema – kaip blogai gyvename ir kaip žiemą bus dar blogiau. Nenoriu būti ta bjauri bambeklė, kuriai viskas ir visada negerai. Stengiuosi būti užsispyrusi kovotoja. Mane žavi tas dantų sukandimas, kumščių suspaudimas ir pasakymas sau, kad aš galiu ir kad galiausiai viskas bus gerai!

Apie tvarką

Švarūs namai man suteikia didelį pasitenkinimą. Ypač – tvarkingi stalčiai ir spintelės. Jei ten netvarka – galvoje kirba vienintelė mintis, kad reikia greičiau tvarkytis. Net grafikėlį tokį turiu sudariusi, kokį stalčių ir kada versti iš pagrindų. Tvarkos klausimu esu truputį preciziška ir ši charakterio savybė tikrai nepalengvina man gyvenimo.

Su vyru (pernai vasarą Eglė ir Dominykas atšoko savo vestuves, – red. past.) esame pasiskirstę darbus. Aš atsakinga už estetinę namų pusę, o jis – už visą techninę dalį. Vienas nemėgstamiausių buities darbų – kloti lovas ir keisti patalynę. Esu gana žemo ūgio, todėl kartais tenka prašyti vyro pagalbos. Ir lyginti nelabai mėgstu, tad įsigijau garinį lygintuvą, kad nereikėtų stovėti prie lyginimo lentos.

Apie šventes

Esu tos nuomonės, kad šventes reikia švęsti. Visas. Man mamytė nuo mažens rengdavo išskirtinius gimtadienius. Pagal pasirinktą temą prigalvodavo visokių žaidimų ir užduočių. Gal todėl nuo vaikystės gimtadienis man – pati didžiausia šventė.

Mėgstu rengti gimtadienio staigmenas artimiesiems, organizuoti kitas tradicines šventes – Kalėdas, Velykas. Nors esu savo krašto, kultūros patriotė, teigiamai žiūriu ir į kitas, lietuviams svetimas, šventes, tarkim, Heloviną. Juk tai labai smagus karnavalas, ypač vaikams. Jei galėčiau – švęsčiau jas visas. Tai būtų tarsi atsvara kasdienybės galvosūkiams.

Apie ritualus

Nuo kūdikystės Vakarytė mato, kad diena mūsų namuose prasideda sportu. Pirmiausia reikia prasimankštinti, tada sveikai papusryčiauti, o jei už lango vasara – tai ir ežere ar jūroj išsimaudyti.

Seniai pastebėjau, kad vaikai nuo lindėjimo ekranuose darosi pikti. Tačiau šiuolaikinė karta vis tiek nori tai daryti. Tuomet leidžiu dukrai žiūrėti filmukus, bet tokius, kurie duotų ir naudos. Tarkim, mokytų anglų ar ispanų kalbos. Ispanų abi mokomės kasdieną po kelias minutes.

Apie poilsį

Man labai svarbu rasti laiko pabūti vienai. Kai labai pavargstu, mintys ima suktis apie dieną lovoje su įdomia knyga, puodeliu kakavos ir skaniu maistu. Pageidautina – palindus po šilta antklode!

Tobula dienos pabaiga – kvapnioje vonioje, žvakių šviesoje… Bet! Vos tik atsiranda tokia galimybė, aš tuoj imu ieškoti visokių priežasčių, kodėl turėčiau to nedaryti. Imu graužti save, kad vietoj vonios verčiau paskaityčiau knygą dukrelei. Todėl vienintelis šansas, kad mano svajonė išsipildytų, – pagrobimas. Reikia, kad vyras ar tėvai mane kažkur išvežtų ir dar pasakytų: dabar tu turi teisę nieko neveikti. Nes jei tik turėsiu bent vieną laisvą minutę – išsyk pulsiu kažką pedantiškai tvarkyti.

Apie keliones

Šią vasarą tikrai daug ilsėjomės ir keliavome. Turbūt užsitarnavome: juk mudu su Dominyku dar neturėjom nei povestuvinės kelionės, nei medaus mėnesio, o ir metai pasitaikė nelengvi. Tad gastroles pradėjome nuo Prancūzijos. Aplankėme Versalio rūmus, išpildėme Vakarytės svajonę – nuvykome į disneilendą.

Prisipažinsiu, man labai patinka prancūzų istorija. Ji kupina tokių intriguojančių paslapčių... Įspūdingiausios tarp jų užgimė karaliaus Liudviko XIV, dar vadinamo Karaliumi Saule, dvare, kur brendo sąmokslai, intrigos. Ta tema paauglystėje esu skaičiusi nemažai grožinės literatūros.

Pasimėgavę prancūziška atmosfera, kelioms savaitėms skridome į Tenerifę. Ten šventėme mano 30-ąjį gimtadienį. Nors daugelis dabar purkštauja, kad Tenerifė pasidarė antra lietuvių tėvyne, ten man kaskart smagu. Čia tas pats, kas ir mūsų Palanga. Jei žinai tik vieną J.Basanavičiaus alėją – tuomet nuobodu, bet mes visuomet ieškome naujų vietų, kurios dovanotų dar nepatirtų emocijų! Atostogos Lietuvoje? Tiktų, jei tik orai būtų labiau nuspėjami. Aš mėgstu šilumą, tad man visur gerai, kur tik šviečia saulė.

Apie pusiausvyrą

Tas nuolatinis darbų maratonas, žinoma, vargina. Laimei, jis netrunka kiaurus metus. Patys užimčiausi mėnesiai – rugsėjis, gruodis su Kalėdomis, kai rengiame pasirodymus, vakarėlius, ir gegužė – sezono uždarymas. Vasaromis dar pamokau jaunavedžius šokių.

Neidealizuosiu to bėgimo. Vis dažniau pagalvoju, kad ne pro šalį būtų savo apkrovas harmonizuoti... Tačiau esu linkusi viską daryti maksimaliai, tad dažnai renkuosi viską arba nieko.

Patirtis: sportinių šokių šokėja, trenerė E.Straleckaitė-Domarkienė šokio paslapčių moko ir didelius, ir mažus. Šokių studijos nariai – dar viena žinomos šokėjos šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mano gyvenimas – ne tik darbas. Šalia jo, kaip ir minėjau, lankau pilateso užsiėmimus, kurie man padeda siekti vidinės ramybės. Nors fiziškai visur suspėti yra sunku, bet jaučiu, kad mano psichologinei sveikatai tai naudinga.

Visi šiais laikais kalba apie pusiausvyrą, harmoniją, in ir jang, bet matau, kad žmogus tam tikra prasme – labai keista būtybė: arba jis lekia kaip išprotėjęs, arba, baterijai išsikrovus, į viską numoja ranka. Deja, ir aš ne išimtis.

Apie laimę

Ar vadiname save laiminga šeima? Bent jau aš neturiu laiko tokiems apmąstymams. Manau, kad tokių dalykų nereikėtų savęs klausinėti. Dažnai mokau tėvelius, atvedusius savo vaikučius šokti: paklauskite jų pirmą kartą po repeticijos, ar patiko? Klausinėti to kiekvieną mielą dieną būtų beprasmiška. Nes tų dienų būna visokių – blogesnių, tingesnių, linksmesnių, geresnių, laimingesnių. Tad kam tuščiai klausinėti? Labai nemėgstu to seilėjimosi, juolab socialinėje erdvėje, nes niekada nežinau, kas bus rytoj. Geriau bandyti ir daryti, motyvuoti save, kad viskas galiausiai vis tiek bus gerai!

Labai tikiu mūsų šeima ir linkiu jai stiprybės pasitinkant bet kokius išbandymus. Pykčių, barnių, aišku, bus visuomet: juk esame normali šeima. Vis dėlto tų jaukių, šiltų, brangių akimirkų mūsų šeimoje kur kas daugiau!

„Pirmasis mažosios jubiliejus buvo toks, kokio ji norėjo – su Disnėjaus personažais ir daugybe svečių“, – su šypsena pasakoja sukaktuvininkės mama.

E. Straleckaitė-Domarkienė patikino – patys ryškiausi Vakarės būdo bruožai – draugiškumas ir noras būti  apsuptai žmonių – ne slopsta, o tik stiprėja.

Pašnekovė patikina visada mintyse pasidžiaugdavusi, jog dukrelei už dovanos svarbiau yra įspūdžiai bei bendravimas.

Šįmet kartu su dukra ir vyru Dominyku Paryžiuje esančiame Disneilende apsilankiusi Eglė pasakoja – įsimintinų akimirkų vaikų svajonių oazėje užteko visiems. Tai natūraliai padiktavo ir pagrindinės Vakarės metų šventės temą, kurią išpildyti padėjo ne tik svečiai, bet ir dekoratorė.

„Vakarė rinkosi aprangą ir aksesuarus, o mes pasistengėme, kad svarbią dieną ją suptų mylintys žmonės“, – sako E. Straleckaitė-Domarkienė.

Jausminga dukrelė, anot jos, yra atvira ir linkusi bendrauti, nenorinti ilgai būti viena.

„Tikėjomės, kad Vakarės gimtadienį švęsime ten, kur aš minėjau beveik visas savo sukaktis – tėvelių sode. Jame, mano nuomone, yra tobulas kampelis artimųjų susiėjimui. Bet dėl oro sąlygų teko keisti planus. Tad nauja erdvė gimtadieniui suteikė kitokio šarmo“, – pasakoja pašnekovė.

Kaip praneša žurnalas „Žmonės“, pora meilę vienas kitam prisiekė Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Linksmybės truko dvi dienas.

Į šventę buvo pakviesta 80 žmonių.

E. Straleckaitė teigia, kad moterys į šokių pamokas susirenka dėl įvairių priežasčių.

„Vienoms tai – pabėgimas nuo buities, kitos nori patobulinti savo laikyseną, sulieknėti“, – LNK laidoje „Mes pačios“, rodomoje šeštadienį, 9.30 val., sakys žinoma moteris. Ji taip pat pridūrė, kad, jos manymu, judanti, grakšti, savimi pasitinkinti išlieka graži ir laiminga.

Laidos vedėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, išbandžiusi Eglės šokių pamoką, stebėjosi, kad po tokio krūvio Eglei turbūt nieko daugiau daryti ir nereikia – nepageidaujami kilogramai turėtų patys tirpti, tačiau šokėja nesutiko. „Mes visi esame skirtingi ir fizinio krūvio vieniems reikia daugiau, kitiems mažiau, todėl subalansuota mityba, praturtinta skaidulomis ir šviežiomis daržovėmis, yra ne ką mažiau svarbi“, – sakė ji.

Moteris taip pat pridūrė, kad gyvenime svarbu balansas, o šokiai ir judesys ją gyvenime lydi nuo vaikystės, todėl fizinis aktyvumas jai yra kasdienybė. 

Jai apie išdykusį vilką pasakojo tėtis, dabar istorijas apie šį personažą porinantis anūkei Vakarei.

„Aš jo ilgai bijojau. Kai senelis man įrengtoje verandoje pakabino dekoraciją su Raudonkepuraite ir vilku, joje būti kategoriškai atsisakiau“, – su šypsena kažkada itin tikroviškai skambėjusius pasakojimus prisiminė E. Straleckaitė.

Gana atvirai apie vaikus bei jų atsiradimą tėvai kalbėjo su tapytoja Ginte Ramutyte ir televizijos gelbėtoja Gerda Žemaite.

„Pasakoti, iš kur atsiranda vaikai, sūnui Oskarui nebereikės. Jis, laukdamas po daugiau nei mėnesio gimstančio broliuko, apie leliukus viską perskaito enciklopedijoje. Oskaras labai domisi mažyliu ir jo pokyčiais, kurie įvyksta kas savaitę. Su mumis pasidalina tuo, ką sužinojo ir nekantrauja išvysti būsimą grupės narį“, – sakė būsima mama, dainininkė Aušra Difartė.

Kai šokėjui Sauliui Skambinui buvo šešeri, jis tapo vyresniuoju šeimos vaiku.

„Man niekada nekilo klausimo, iš kur atsiranda vaikai. Tas paveikslas dėliojasi po truputį, kol, kažkuriuo gyvenimo momentu, imi viską ir supranti“, – sakė S. Skambinas.

Žinoma šokėja Sandra Kniazevičiūtė prisiminė vaikystėje girdėjusi istorijas apie gandrus ir vaikus. Tuo tarpu jos dukrelė Lukrecija vis užsimena žinanti, kad broliuką ar sesutę gali padovanoti Kalėdų senelis.

„Kol kas ji tvirtina besidžiaugianti, kad vaikučiai senelio dirbtuvėlėse „baigėsi“, nes jei jis sugalvotų per šventes įteikti broliuką, tai mažylis kambariuose padarytų netvarką, o to Lukrecija nenorėtų“, – juokdamasi pasakojo pašnekovė.

Ji, kaip ir kiti žinomi žmonės, dalyvavo Gandrinių tema vienoje švenčių bei renginių studijoje surengtoje fotosesijoje. 

Gandrą lietuviai laikė šventu, laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali paimti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Manyta, kad sodyboje gandrui susisukus lizdą, namų šeimininkų laukia geras derlius. Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, jį būtinai keldavo kovo 25 d. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.

Kažkada Gandrinės laikytos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną buvo svarbūs spėjimai ir manymas, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie bus ir visas derliaus laikas.

Tikėta, kad pirmą kartą pavasarį pamatytas gandras gali nulemti visą sezoną. Jei jį išvysti skrendantį – tai gerai, nes tais metais darbus spėriai nudirbsi, tik šeimininkės daug puodų netyčia sudaužys. Jei tupintį – vangiai viskas seksis.

Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, o tupintis – kad dar užsibus savo tėvų namuose.

„Iš visko sprendžiant, senovės lietuviams Gandrinės buvo su pavasario lygiadieniu susieta ūkinių, o gal net ir kalendorinių, metų pradžios šventė. Keičiantis kartoms ir žmonių gyvenimo būdui, pamažu nugrimzdo užmarštin šios šventės reikšmingumas, – pasakojo studijos įkūrėja Eglė Merkytė. – Tačiau ir dabar apie šią dieną užklaustas vyresnis žmogus, nors ir nežinodamas kodėl, atsakys, kad ši šventė tokia svarbi, kad tądien net paukštis lizdo nesuka“.

Kovo 25-ąją prasideda šiltasis metų pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos akcentus. Buvo tikima, kad sugrįžtantis gandras ant uodegos parnešąs „ledspirą“ – baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.

Beje, gandrai vieninteliai iš visų paukščių turi dvi „savo“ šventes: Gandrines pavasarį ir išlydėtuves rugpjūčio 24-ją, per šventą Baltramiejų.

Šį šeštadienio rytą, 8.30 val., TV3 kulinarinėje laidoje „Virtuvės istorijos“ užvirs azartiška kova, mat į ją stos šeimyninis duetas – šokėja E. Straleckaitė ir jos mama Jolita. Įvertinti jų kulinarinius sugebėjus atvyks jas puikiai pažįstanti kolegė, šokių trenerė Ieva Lukoševičiūtė.

Burtai lems, jog Eglė, kartu su laidos vedėja Ilona Juciūte, gamins kesadilijas su halloumi sūriu bei kamarelizuotais svogūnais, o Jolita, kuriai padės iš Šri Lankos kilęs virtuvės šefas Dilanas Dampella Gamage, kepsninėje keps lašišos kepsnį balto vyno ir grietinės padaže.

Žinoma ir profesionali šokėja E. Straleckaitė šoka nuo 7-erių metų bei jau ne pirmus metus turi ir savo vardo šokių studiją, kurioje šio meno mokina ir kitus. Pasirodo, laidos viešnias vienija ne tik stiprus mamos ir dukros ryšys, bet ir bendras verslas – Eglės mama Jolita vadovauja dukros šokių mokyklai.

„Kuomet pradėjo daugėti žmonių kolektyve, mamos paprašiau, jog ji padėtų man juos registruoti, kontaktuoti, nes man tam nebeužtenka laiko. Mama versle turi didelę patirtį, o kuomet tų žmonių tik daugėjo ir daugėjo, tuomet mamos ir paprašiau, jog viskam toliau ir vadovautų. Man geriau treniruoti, šokti, o verslo klausimus patikėti jai“, – pasakos Eglė.

Nors iš pažiūros šokėjo karjera atrodo tik grakštūs žingsneliai, dailios kūno linijos bei šlovė, tačiau iš tiesų tai reikalauja daug įdirbio, treniruočių, nuolatinio darbo su savimi bei stiprios psichologinės būsenos. Eglė tikina, jog šis sportas duoda be galo daug teigiamų savybių ne tik kaip šokėjui, bet ir kaip asmenybei.

„Šokis yra be galo daug duodantis žmogui sportas: susiformuoja net sportinis charakteris, kuris neleidžia pasiduoti, suklupti, skatina visada siekti rezultato, išmokti susitaikyti su nesėkmėmis ir nenukabinti nosies, o eiti toliau. Šokėjai yra labai disciplinuoti, dėl to daug ką gyvenime įveikti yra lengviau“, – teigs Eglė.

2 metų dukrą Vakarę auginanti moteris pasakoja, jog augindama savo vaiką vadovaujasi tuo, ko išmoko iš savo tėvų. Ir nors šokis Eglę lydi visą gyvenimą, tačiau tuo pačiu keliu eiti savo dukros, moteris tikina, neversianti.

„Turiu labai gražią pamoką, išmoktą iš savo tėvelių. Jie manęs niekur nestūmė, leido eiti savo keliu ir kai reikėjo, pakreipė šiek tiek. Žinoma, buvo tų akimirkų, kai atrodė, jog nieko nebesugebėsiu, net mokyklos pabaigti dėl treniruočių, pasirodymų, konkursų ir laiko stokos. Tačiau tėvai, užuot spaudę, atšovė, kad jei ne šiemet, tai kitąmet pabaigsiu“, – laidoje pasakos Eglė.

Nors šiandien Eglę su tėvais sieja itin tvirtas ryšys, o šeima jai yra didžiausias gyvenimo ramstis, Eglės mama Jolita prisimena ir vieną Eglės vaikystėje iškrėstą šunybę. Pasirodo, šokėja buvo tikra neklaužada.

„Esu dėdės mašiną sudaužiusi. Buvo tėvelių kažkokia tai šventė, o mes su pusbroliu žaidėme kitame kambaryje ir jis man sako, jog jo tėtis prašė mūsų įvaryti mašiną į garažą. Gerai ten viskas nesibaigė, tačiau kuomet ištinka ribinės situacijos, mane užklumpa juoko priepuolis. Tuo metu niekam nebuvo juokinga, tik man vienai. Greitai parbėgę namo ėmėme kurti istoriją, kaip viskas ten įvyko“, – šiandien su šypsena veide prisiminimais dalinsis Eglė.

„Mes ramiai sau sėdim, vakarojam. O kieme matom, išvažiavo mašina, ant posūkio ji taip užsisuko, kad tenai buvęs stulpas atsirado vidury mašinos. Ji po to jau buvo visiškai neremontuojama“, – tikrąja istorijos versiją pasakos Jolita.

„Mane sugundė tai, kad sportuoti reikia tik 20 minučių, du kartus per savaitę. Treniruotės yra intensyvios, daug kardio pratimų, todėl labai greitai galima pasiekti norimų rezultatų. Treniruojama 12 raumenų grupių, todėl viena treniruotė prilygsta pusantros valandos treniruotei įprastame sporto klube. Išvykstu „viskas įskaičiuota“ atostogų į Egiptą. Žinau, kad tikrai leisiu sau pasmaguriauti. O grįžus eisiu pasportuoti su elektros impulsais, kurie man padės susigrąžinti buvusias formas“, – pasakoja E. Straleckaitė.

Į treniruotes vienoje Kauno elektros impulsų treniruočių studijoje šokėja atsivesdavo ir savo dukterį Vakarę. Vakarė sportuodavo kartu su mama: bandė daryti pritupimus, kėlė lengvus svarmenis. „Nuostabu, kai gali ir pasportuoti, ir nereikia rūpintis, kur palikti vaiką. Vakarė visos treniruotės metu būna šalia manęs, o jei reikia pagalbos – padeda trenerė“, – pasakoja E. Straleckaitė.

Labiausiai Eglei patinkantis dalykas yra tai, kad treniruotėje dirbi su asmeniniu treneriu. Specialistas parodo, kaip taisyklingai daryti pratimus. Taip pat stebi, ar nėra per sunku, o gal atvirkščiai – reikia padidinti impulsus. „Kad ir kiek žinių turėtume apie sportą, tačiau profesionalo priežiūra yra didelis privalumas. Be to, treneris labai paskatina judėti į priekį, neleidžia tinginiauti“, – apie iš Amerikos į Lietuvą atkeliavusias elektros impulsų treniruotes pasakoja E. Straleckaitė.

Per dieną E. Straleckaitė turi 5-6  šokių pamokas. Moteris nemėgsta lieti prakaito sporto salėje. Kilnoti svarmenis E. Straleckaitė neturi kantrybės ir noro. Kaunietė kur kas mieliau renkasi sportą gamtoje. Eglė labai mėgsta važinėtis riedučiais, šiltuoju metų laiku bėgioja. Būtent bėgiojimas yra viena mėgstamiausių moters sporto rūšių, ne tik deginantis riebalus, gražinantis kūną, bet ir pravalantis mintis.

Viena žinomiausių šalies šokėjų, televizijos projektų dalyvių neslepia – baigusi profesionaliai sportuoti ji pagaliau galėjo lengviau atsipūsti. Moteris suprato, kad be skanaus maisto ji gyventi negali, o įvairių tautų virtuvės pažinimą ji įvardina kaip vieną iš gyvenimo malonumų. E. Straleckaitė atvira – valgyti ji sau leidžia viską, tačiau su saiku.

„Šokant šalia manęs visada būdavo žodžiai „negalima valgyti“. Juk laukia varžybos, dalyvavimas TV projekte, repeticijos. Todėl ir prasidėjo problemos su svoriu. Kai galvoje visada yra draudimas valgyti, beprotiškai norisi. Dabar, kai nebereikia lipti į sceną, atsipalaidavau. Esu atsakinga tik pati prieš save. Galiu valgyti ar nevalgyti tada, kai pati to noriu. Nebegalvoju apie tai, kiek turiu sverti. Natūraliai galvoje atsirado riba, saikas. Žinoma, visada yra įmanoma atrodyti dar geriau, tačiau esu patenkinta savo kūno formomis. Visada buvau apvalių formų ir myliu save tokią, kokia esu. O sportuoju tam, kad gerai jausčiausi. Žinoma, turiu ribas ir jų laikausi. Tik jos nebėra tokios griežtos“, – šypsosi viena žaviausių šalies moterų.