Tarsi atsuktas laikas
Atvelykio tradicijos itin artimos Velykoms: vėl ridenami margučiai, renkamas stipriausio kiaušinio savininkas, smaguriaujama pyragais, laukiama bobutės Velykės lauktuvių, supamasi sūpuoklėse, lankomasi svečiuose. Tačiau dabar visas dėmesys skiriamas vaikams.
"Atvelykis – tarsi atgal atsuktas laikas, puiki proga tėvams pabūti su vaikais, skirti jiems daugiau dėmesio, kurio galbūt praėjusį savaitgalį mažieji pasigedo", – sako tautodailininkė.
Viena pagrindinių Atvelykio tradicijų – kaimynų lankymas. Pastaruoju metu ši tradicija vis dažniau perauga į linksmus giminės, kaimynų, bendruomenės Atvelykio susibūrimus. "Senolių išmintis įspėja: jei per Atvelykį nesusitiksi su kaimynais – gerų metų nelauk", – primena etnografė.
Įvairių amatų dirbtuvėlės, kuriose tiek mažieji, tiek jų tėveliai galėtų pasimokyti, kaip dailiai marginti kiaušinius, karpyti užuolaidėles, iš molio ar druskos tešlos nulipdyti kokią grožybę, iš šiaudų suverti reketuką ar surišti paukštelį – ne tik pažintis su Velykų šventės etnokultūrinėmis tradicijomis, bet ir prasmingas, mažųjų talentus ir gebėjimus padedantis atskleisti užsiėmimas.
"Kauno tautinės kultūros centras balandžio 28 d., sekmadienį, 13–17 val. kauniečius kviečia į jau tradicinį renginį – Vaikų Velykėles, kuris vyks prie Kauno pilies, Kanklininko skulptūros. Nuotaikingos programos "Per Kauną rieda margutis" metu netrūks linksmybių, pramogų, o amatų dirbtuvėlėse gražių darbelių mokys tautodailininkai", – ragina ne tik smagiai, bet ir turiningai praleisti Atvelykį E.Vindašienė.
Velykaičių tradicijos
Senovėje šią dieną buvo marginami visi kiaušiniai, kuriuos vištos sudėjo būtent per savaitę tarp Velykų ir Atvelykio. "Numarginti kiaušiniai vadinami jau ne margučiais, o velykaičiais, – sako etnografė ir ragina vaikų neapriboti, leisti jiems pasireikšti. – Duokite marginti ne du tris kiaušinius, o tiek, kiek jis nori. Kuo ir kaip marginti, tegul sprendžia pats mažylis. Nesvarbu, kas atsiras vaiko rankose – flomasteriai, kreidelės, pieštukai, teptukas, gabaliukas kempinės, pieštuko gale įtaisyta adatėlė margučiui skutinėti ar dailinti vašku – palaikykite jo iniciatyvą."
Rūpestingi tėvai atžalai būtinai primins, kad Velykų simbolio spalva neatsitiktinė: tradiciškai juodas margutis simbolizuoja žemę, raudonas – gyvybę, vaisingumą, žalias – augmeniją, mėlynas – dangų, gerus orus, viltį, geltonas ir rudas – gausų derlių. Reikšmę turi ir visi ornamentų elementai: saulutė – viltis, kad metai bus šilti ir saulėti, spiralė – judėjimo, energijos ir gyvybingumo ženklas, žalčiukai – pavasarį pabudusi gyvybė.
"Būtent žalčiukai, gyvatės, o ne kiškiai ar viščiukai ragina Žemę nubusti. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Pavasarį jos turi prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to per Velykas ir ridinėjami margučiai – susiliesdami su žeme jie žadina požemio gyventojas", – pasakoja E.Vindašienė.
Senolių išmintis įspėja, jei per Atvelykį nesusitiksi su kaimynais – gerų metų nelauk.
Puiki mintis kiaušinių marginimo dirbtuvėles užbaigti smagia darbų paroda – kad išdailintų velykaičių ekspozicija galėtų pasigrožėti ir mažieji, ir juos atlydėję suaugusieji.
Gerą nuotaiką dovanoja velykaičių ridinėjimas: kieno kiaušinis toliau nuriedės, kas laimės, kuris bus šauniausias? Jei neturite specialaus ridinėti skirto lovelio, padarykite jį iš kieto kartono lapo – sulenkite išilgai ir po vienu jo galu ką nors pakiškite, kad būtų nedidelis nuolydis. Mažyliui į ausį tyliai pakuždėkite, kad velykaitis ridensis į tą pusę, kurion bus nusuktas jo smailasis galas. Norėtumėt prisijungti? Tradicijos griežtos: per Atvelykį kiaušinius daužo tik vaikai.
Dar viena su velykaičiais siejama tradicija – kiaušiniavimas. Ji skirta patiems mažiausiems, dar neturintiems aštuonerių metų. Seniau kaime tokio amžiaus vaikai susiburdavo po kelis ir eidavo iš pirkios į pirkią, sveikindavo su šventėmis šeimininkus ir laukdavo jiems skirtų velykaičių. Bet dovanų už dyką jiems niekas nedalydavo: vyko mainai – velykaitis už ketureilį arba dainelę.
"Jei vaikas į burną įsikiša vieną pirštą – reikia dovanoti vieną, jei du – teks atiduoti du kiaušinius, – primena dar vieną kiaušiniavimo paprotį E.Vindašienė. – Gali sukišti ir visus penkis, tačiau tėveliai turėtų mažyliui priminti, kad kuklumas žmogų puošia."
Dovanos ir vaišės
Kokia šventė be dovanų? Tradiciškai per Atvelykį vaikams dovanas dovanodavo bobutė Velykė. Tikėta, kad ji gyvena miške, o ruošti lauktuves mažiesiems jai padeda kiškiai: kūrena ugnelę, į vaškinį ar cukrinį vežimaitį sukrauna nudažytus kiaušinius, iškeptus pyragus, palydi pas vaikus ir padeda dovanas išdalyti. "Kaip tik todėl iš ryto ant palangės vaikas rasdavo po du velykaičius, o geresni – dar ir kvapnų kiškio pyragą", – sako etnografė.
Pyragų, įvairių skanumynų neturi stigti ir ant Velykėlių stalo. Prisiminkite, ką mažieji mėgsta ir kuo džiaugiasi, pakvieskite vaišes ruošti kartu. Šį kartą kepti kumpį neprivalu, bet būtinai užminkykite mielinę tešlą pyragui ar bandelėms – iš jos vaikai galės prilipinti įvairiausių figūrėlių. Jei stokojate patirties ir abejojate, ar tešla pavyks, puikus sumanymas kepti keksiukus ir patikėti juos dekoruoti mažiesiems pagalbininkams.
Jei mažylio krikštatėvių neaplankėte per savaitę po Velykų, Atvelykio šventėje jie būtinai turėtų dalyvauti. Galite juos ir patys aplankyti: ne tik tam, kad parodytumėte, kiek vaikas ūgtelėjo, papasakotumėte, ką jis išmoko ir koks geras buvo, bet ir įteiktumėte jo rankomis padarytą dovanėlę. Tai gali būti spalvingas piešinys, atvirukas, iš popieriaus padaryta gėlė, paukštelis ir pan. Krikštatėviai taip pat turi būti dosnūs: puiki dovana mažyliui – krepšelis su saldumynais, ragaišis, švilpynė ar dekoruotas medinis, keraminis kiaušinis.
Kaip ir per Velykas, per Atvelykį būtina suptis. Kuo aukščiau – vaikams bus geri metai, mažieji augs sveiki, paklusnūs, smagūs, bus greiti.
Atvelykio dirbtuvėlės
Įvairūs rankų darbeliai – neatsiejama Atvelykio tradicija. Pasak tautodailininkės E.Vindašienės, bene smagiausia, paprasčiausia priemonė, kurią visi turi po ranka, – popieriaus lapas.
"Nepasisekti negali, svarbiausia – dirbti nuoširdžiai, – sako pašnekovė. – Mažą karpinėlį užklijuokite ant nedidelio perlenkto popieriaus lapo – bus atvirukas, didesnį darbelį – ant atitinkamai didesnio lapo, įrėminkite ir turėsite paveikslą."
Karpinių meistrė pasakoja, kad seniau švari popieriaus skiautė buvo didžiausias deficitas, o karpinių meno tradicijos gyvavo kiekvienuose namuose: pavasario švenčių proga popieriaus nėrinių staltiesėlės puošdavo spinteles, dailios juostos apjuosdavo lentynų ir šviestuvų kraštus, languose buvo kabinamos užuolaidėlės.
"Karpinių raštai, motyvai gali būti įvairūs: geometriniai, augaliniai, margučių simbolika. Tradiciškai šia proga buvo karpomas Gyvybės medis – jame skleidžiasi gėlės, čiulba paukščiai, viršūnėje šviečia saulė. Kiekvienas jį kuria tokį, kokį įsivaizduoja", – šypsosi tautodailininkė ir pataria karpiniams naudoti kuo plonesnį popierių, nebūtinai baltą – gali būti ir spalvotas.
Gyvybės medžio karpiniui popieriaus lapą perlenkite pusiau ir prie lenkimo krašto nupieškite nesudėtingą kompoziciją, ją iškirpkite ir išskleiskite karpinį. Dėkliukai velykaičiams, užuolaidėlės, lentynos juosta daromi pagal tą patį principą: reikiamo ilgio popieriaus juostą sulenkite pusiau tris keturis kartus – kuo daugiau kartų sulankstysite, tuo karpinys bus tankesnis, nupieškite sumanytą motyvą, aštriomis žirklutėmis iškirpkite, paskui išskleiskite ir išlyginkite. Dėkliukai velykaičiams turi būti kietesni, todėl rinkitės standesnį popierių, pieškite ne itin sudėtingą ornamentą, iškarpę juostos galus suklijuokite.
