-
Kauną kūrė ir ukrainiečiai 8
Aprašė to meto spauda
Šią savaitę kiekvieną vakarą Kaune vyko iniciatyvos „Gražinkime Kauną“ ekskursijos, kurių metu visos surinktos lėšos skiriamos pagalbą Ukrainai renkančioms organizacijoms.
Pirmadienį ir antradienį keliauta Juozo Lukšos-Daumanto keliais Kaune, trečiadienį apeita dalis Nepriklausomybės kovų ženklų, o ketvirtadienį apžiūrėti keli G.Gumeniuko, tarpukariu dirbusio Kaune, iškilusių pastatų.
Pastarąją ekskursiją, vedamą Kauno architektūros istorijos tyrinėtojos, vienos geriausių Kauno gidžių Marijos Oniščik, pradėjome susitikdami Parodos kalno papėdėje, prie pastato šalia Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankryžos (Vytauto pr. 66 / Laisvės al. 12). Dabar šiame name veikia dviračių parduotuvė, dalis patalpų, kaip ir anksčiau, – gyvenamosios. Laiptinės langai – bespalviai vitražai. Jie išlikę iki šiol. Apie šį namą daug rašyta to meto spaudoje.
Ekskursiją vedusi M.Oniščik pažėrė daug įvairių įdomių faktų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Šį daugiabutį inžinierius G.Gumeniukas pasistatė sau, dalį butų, prekybos erdves pagal tų laikų tradicijas nuomojo. Viename šio namo aukštų buvo įsikūrusi diplomatinė Lenkijos atstovybė.
M.Oniščik pacitavo vieną kruopščių nurodymų, G.Gumeniuko gautų iš miesto valdžios dėl namo fasado. „Tamstos namo balkone yra neestetiškai pritaisytas kotas vėliavai“, – perskaitė pastabą, kurioje pateikti išsamūs nurodymai net ir užtaisyti fasade likusias skyles, kai buvo nuimta Lenkijos atstovybės iškaba.
Įsikūrė gimnazija
Kitas pastatas, kurį G.Gumeniukas ne tik pastatė, bet ir buvo jo valdytoju – 1935 m. Kęstučio g. 19 iškilęs keliabutis gyvenamasis namas. Jame įsikūrė 3-ioji miesto gimnazija, kuri ilgainiui išsikėlė kitur, o čia įsikūrė dabartinė Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija.
Kęstučio g. 19 pastatas taip pat sukurtas G.Gumeniuko. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Iki tol 1929–1930 m. pagal G.Gumeniuko ir jo gero draugo latvio Karolio Reisono projektą Laisvės al. 46A spėjo iškilti kino teatras „Forum“, kuris sovietmečiu gavo „Laisvės“ pavadinimą. „Forum“ buvo tituluojamas geriausiu ir lietuviškiausiu to meto Kauno kino teatru, buvo moderniai įrengtas, aprūpintas naujausia įranga, talpino 550 žiūrovų parteryje ir dar 190 balkone.
Šiame G.Gumeniuko name, esančiame prie Vytauto pospekto ir Laisvės alėjos sankirtoje, buvo įsikūrusi ir Lenkijos diplomatinė atstovybė. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Einant K.Donelaičio g. 26 link, dar vieno G.Gumeniuko statyto pastato, M.Oniščik atkreipė dėmesį į kitoje pusėje gatvėje esančius du medinius namus – 7-ąjį ir 11-ąjį, jų nuostabius raižinius. Bent vienas šių namų priklausė Soboro statybos darbų, kurie buvo baigti 1891 m., vedėjui. Raižinių autoriai – išsikviesti ukrainiečių meistrai.
Beje, vienas žinomiausių Kauno tarpukario architektų Feliksas Vizbaras 1909–1918 m. gyveno ir dirbo Ukrainoje, statė pastatus.
Užsirašė, kad lietuvis
Kaip G.Gumeniukas, gimęs 1892 m. Ukrainoje, atsidūrė Kaune? Į Lietuvą atvyko 1920 m. po studijų Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute. Mūsų šaliai paskelbus nepriklausomybę čia atvykti gyventi galėjo tik tie, kurie turėjo kokių nors lietuviškų šaknų.
„Arba galėjo sugalvoti, kad turi tokių šaknų. Jis užsirašė, kad yra lietuvis ir turėjo teisę išvažiuoti ir atvykti į Lietuvą. Turime du architektus ukrainietiškomis pavardėmis, bet abu save įvardijo, kad yra lietuviai“, – pasakojo M.Oniščik.
Per du gyvenimo Kaune dešimtmečius G.Gumeniukas suprojektavo, pastatė nemažai ryškių pastatų Kaune, Vilniuje ir Šiaulių apskrityje, pavyzdžiui, 1933 m. pastatyta Kuršėnų bažnyčia.
Jo pastatams būdingos ilgos laiptinių langų juostos, suapvalinti balkonai, išdėstyti nesimetriškai. Pastatai saikingi ir funkcionalūs.
Turime du architektus ukrainietiškomis pavardėmis, bet abu save įvardijo, kad yra lietuviai.
G.Gumeniuko žmona Kotryna buvo populiari dantų gydytoja, Kauno dantistų draugijos vicepirmininkė. Žinoma, kad ji kartu su dukra 1944 m. išvyko į Vakarus, o paskui – į Australiją. Apie G.Gumeniuką tuo laikotarpiu ir vėliau žinių nėra.
Dar vienas ukrainitiškas pėdsakas Laisvės alėjoje – atminimo lenta Lietuvos piliečiui, Ukrainos kariniam, politiniam išsivadavimo veikėjui, Ukrainos Tautos Respublikos armijos pulkininkui Jevhenui Konovalecui, kuris geriausiai žinomas kaip Ukrainos nacionalistų organizacijos vadovas. Ši lenta kabo ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato fasado. J.Konovalecas Kaune lankydavosi dėl abipusės pagalbos.
Daugiau ekskursijų
Iniciatyvos „Gražinkime Kauną“ vadovas gidas Deimantas Ramanauskas pasakojo, kad 1918 m., Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, į Lietuvą ir Kauną atvyko gyventi ir dirbti ukrainiečių, bet nedaug dėl reikalavimo turėti lietuviškų šaknų.
„Apie daugiau ukrainiečių Lietuvoje būtų galima kalbėti tik po 1944 m., kai persikeldavo ištisos šeimos. Dalis jų – kariškių, dalis – iš Ukrainos atvykę žydai, nes Lietuvoje buvo geresnės gyvenimo sąlygos“, – pasakojo D.Ramanauskas.
Savaitgalio ekskursijų temos ketvirtadienį dar nebuvo patvirtintos, bet jos vyks tradiciškai nuo 12.30 val. tiek šeštadienį, tiek sekmadienį. „Temos greičiausiai bus susijusios su ukrainiečių architektais, Lietuvos laisvės kovų ženklais pačiame Kaune“, – sakė „Gražinkime Kauną“ vadovas gidas D.Ramanauskas.
Daugiau informacijos apie būsimas ekskursijas rasite https://www.facebook.com/GrazinkimeKauna arba instagramo paskyroje „Gražinkime Kauną“. Visi per šias ekskursijas surinkti pinigai skiriami „Blue / Yellow“ ir Raudonajam Kryžiui.
Planuojama ekskursijų, susijusių su kitų ukrainiečių architektų palikimu Kaune. Vėliau vyks ekskursijos, skirtos Lietuvos universiteto šimtmečiui, istorinių pastatų viduje.
-
Kauniečiams – kelionė į Vandžiogalą ir M. Lukošaičio piešinių pristatymas
16 val. Vandžiogaloje lauks Mindaugo Lukošaičio paroda „Gyvenimai. Vandžiogala“ ir susitikimas su jos autoriumi. Dailininką kalbins žurnalistė Kotryna Lingienė. Renginį lydės Gintauto Gascevičiaus muzikinis performansas.
M. Lukošaitis (g. 1980 m. Šiauliuose) yra skulptorius, piešėjas, parodose dalyvauja nuo 1997 m. Bene labiausiai menininką išgarsino jo piešinių ciklai „Pasipriešinimas“ (arba Rezistencija) ir „Žydai. Mano istorija“, kuriuose meistriškai supinama istorija ir vaizduotė. Abiejuose cikluose dailininko vaizduotė kuria galimų situacijų rekonstrukcijas, atkuria traumines istorinės tikrovės akimirkas. Dailininko kūrinius įsigijo Lietuvos ir pasaulio muziejai.
M. Lukošaitis savo piešinių parodą „Gyvenimai. Vandžiogala“ kūrė tyrinėdamas Vandžiogalos miestelio gyvenimą ir vietos dvasią – kraštovaizdį, istoriją ir žmones. Meistriškais pieštuko judesiais menininkas sukūrė savotišką Vandžiogalos piešinių dienoraštį, pripildytą autentiškų vietos fragmentų ir menininko vaizduotės reginių.
Paroda „Gyvenimai. Vandžiogala“ yra „Istorijų festivalio“ – vieno iš didžiųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių – dalis.
M. Lukošaičio piešinys. / Organizatorių nuotr.
Kelionei būtina išankstinė registracija. Registracija veikia iki lapkričio 19 d. 15 val.
Kelionės pradžia: lapkričio 20 d. (šeštadienis), 15 val.
Kelionės pradžios vieta: „Kaunas 2022“ autobusas iš Kauno autobusų stoties, apie tikslią pradžios vietą prieš kelionę užsiregistravusieji bus informuoti.
Kelionėje ir renginyje bus galima dalyvauti tik su galimybių pasu ar analogiškais imunizaciją patvirtinančiais dokumentais.
Parodos vieta: Vandžiogalos laisvalaikio salė, Parko g. 6, Kauno rajonas.
Dailininkas sako:
Visuomet, kai pravažiuoju kokį miestelį, pagalvoju, kokie žmonės čia gyvena, koks tas kraštas yra iš tikrųjų. Iš pažiūros ramus apylinkių kraštovaizdis dažnai tėra apgaulinga regimybė. Pirmieji pasitinkantys vaizdai – tvarkingos gatvės, graži bažnyčia, kapinaitės, vienas kitas įdomesnis statinys liudija, kiek ir kokio gyvenimo čia būta. Tačiau tai tik regimybė, paviršius, po kuriuo slepiasi gilesni dalykai. Atsitiktiniai praeiviai, smalsūs veidai, tyrinėjantys tave kaip nežinomą atvykėlį, palaipsniui atskleidžia čia gyvenančiųjų savijautą, jų džiaugsmus ir nerimą, dvasinę gyvastį… Dažnai miestelių bendruomenės turi labai savitus tarpusavio santykius, susiklosčiusius per dešimtmečius ir net šimtmečius. Kai kurie dalykai ateina iš neatmenamų laikų, jie veikia ir formuoja šiandienos atmosferą.
M. Lukošaičio piešinys. / Organizatorių nuotr.
Atvykęs į kokį miestelį visuomet bandau įsivaizduoti tą pirmąjį vietos gyventoją, nuo kurio viskas prasidėjo. Pasinerdamas į temą, susijusią su istorija, nesistengiu būti istoriku ir juo labiau praeities iliustruotoju. Pirmiausia siekiu pajusti vietos dvasią ir stebėti, kokie reginiai mane aplanko. Vienas kitas istorinis faktas, vietos gyventojo pasakojimas, įdomūs statiniai, paminklai kuria meninio tyrimo įtampą ir kryptį. Taigi ir ši paroda yra mano pirmųjų stebėjimų rezultatas – trapūs tarpusavio santykiai, skaudūs trauminiai įvykiai, nerimastingas ateities laukimas… Žengdamas pirmuosius meninio tyrimo žingsnius leidžiu sau nerūpestingai eskizuoti „nuo neatmenamų laikų“ iki šiandien – tai, ką pamatau pirmiausiai. Taip čia išnyra dinozaurai, kalnai, kurie persidengia su dabarties vaizdais. Tai pirmieji lengvi Vandžiogalos prisijaukinimo gestai, štrichai, prisilietimai popieriaus lape.
Tikiuosi, kad ši meninio tyrimo kelionė bus įdomi, kupina atradimų ir apmąstymų. Šie piešiniai nėra Vandžiogalos istorijos ar vietos kraštovaizdžio iliustracijos. Tai mano bandymas prisijaukinti šią vietą, ją atpažinti ir įsivaizduoti.