Vienas dosniausių Mėmelio filantropų, miesto magistrato narys, pirklys J. L. Vyneris gimė balandžio 1-ąją, bet šiemet tą dieną katalikai ir protestantai šventė šv. Velykas, todėl garbiojo miestiečio gimtadienį nuspręsta atidėti beveik savaitei.

Žymiausias Klaipėdos labdarys po mirties testamentu paliko miestui milžinišką kapitalą, kurį uždirbo per visą savo įdomų gyvenimą. Apie J. L. Vynerį gidė ir to paties vardo labdaros fondo vadovė Milisenta Misevičiūtė galėtų ne vieną valandą pasakoti ir rodyti Klaipėdoje su šios asmenybės gyvenimu susijusius objektus.

Šįkart ekskursija prasidėjo Žiedų skersgatvyje prie žydų bendruomenės namų, o baigėsi buvusiose miesto kapinėse, kur būdamas 66-erių amžino poilsio atgulė didysis miesto mecenatas. Pasivaikščiojimas užtruko pusantros valandos, bet neprailgo. Per ekskursiją gidė ne kartą kalbėjo apie Mėmelyje gyvenusius žydus ir jų pėdsakus mieste.

Ko gero, J. L. Vynerio pavardė girdėta daugeliui klaipėdiečių, bet ne kiekvienas žino, kad atvykęs iš Dancingo (dabar – Gdansko) 22 metų vaikinas neįtikėtinai atkakliai siekė tapti pilnateisiu Mėmelio miestiečiu, tokios teisės jis prašė net valstybės valdovo. Čia J. L. Vyneris gana greitai prasigyveno – prekiavo tada didžiulį populiarumą turėjusių gėlių sėklomis bei svogūnėliais. Ir nenuostabu, juk tada nedideliame mieste buvo apie 50 sodų, kuriuos savininkai noriai puošė gėlėmis.

J. L. Vyneris kapitalą kaupė ne tik iš prekybos, bet ir skolindamas pinigus. Mėmelyje jis matė ne vieną pavyzdį, kaip turtingi žmonės padeda vargstantiems, kaip rūpinasi miestu.

D. Janauskaitės nuotr.

Sulaukęs 60 metų jis pats ėmėsi labdaringos veiklos, o kai po šešerių metų mirė, savo testamentu nustebino daugelį.

Pirmiausiai jis pribloškė žydų bendruomenę, paaukojęs jai pinigų su vienintele sąlyga, kad jo kūnas būtų palaidotas ne žydų, o miesto kapinėse. Praeities žinovai teigia, kad šis vyras nebuvo labai religingas. Tiek pat pinigų jis skyrė ir katalikų bažnyčiai, nors nebuvo jos parapijietis.

Aštuoniskart daugiau pinigų jis paliko labdaros sąjungai neturtingų dorų tėvų vaikams aprengti ir mokyti, keturiskart daugiau – prieglaudai, kurios tikslas – padėti apleistiems elgetų ir nusikaltėlių vaikams, kad šie beglobiai, aprūpinus juos pastoge, rūbais, maistu ir viskuo, kas kūnui reikalinga, būtų išauklėti darbščiais, visuomenei naudingais amatininkais.

Milžinišką sumą jis skyrė nusigyvenusių pirklių prieglaudai, mergaičių auklėjimo instituto įkūrimui ir išlaikymui, stipendijų fondui studijuojantiems menininkams arba technikams įkurti bei kitiems miestui naudingiems darbams.

Prieš 20 metų įkurto to paties vardo fondo žmonių žiniomis, J. L. Vynerio palikimo suma – per 300 tūkst. talerių – sudarė apie 0,5 milijono JAV dolerių tų metų verte arba apie 15 milijonų eurų šių dienų verte.

Dalis jo palikimo tapo labdaros fondo pagrindu. Sėkmingai investavę šiuos pinigus, fondo valdytojai sumą padidino ir ja rėmė daugybę darbų iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Antai ilgą laiką J. L. Vynerio gimimo dieną pagrindinėje miesto gatvėje būdavo serviruojami stalai ir maitinama 100 miesto varguolių.

D. Janauskaitės nuotr.

Panaudojat didžiąją dalį fondo pinigų, pastatyta nauja ligoninė, kurią dabar žinome kaip Vaikų ligoninę. Mecenato pinigais pabaigta šv. Jono bažnyčios bokšto statyba, jie naudoti ir pirmajai miesto ligoninei remontuoti.

Šiuos darbus gidė priminė per suaugusiųjų ekskursiją, o tuo pačiu metu kita gidė – Daiva Nakrošienė – vaikams pasakojo apie J. L. Vynerio pinigus.

Abi grupės susitiko parke, pasivaišino ir drauge nuėjo pagerbti didžiojo miesto mecenato. Nepamiršta tradicija dovanoti renginio dalyviams gėlių sėklas.

Kas dar turėjo jėgų, klausėsi arboristo Tado Norkaus pasakojimo apie dešimt įspūdingiausių parko medžių.

Pirmasis oro uostas

„Ar vietinių yra?“ – būryje pakilus vos porai rankų, gidė Diana Dubatauskienė suprato, kad pažintis su Panemune didžiajai daugumai ekskursijos dalyvių bus netikėtai maloni.

Toldama nuo Gailutės gatvės, savo pasakojimą vedlė pradėjo nuo 1559-ųjų, kai pirmą kartą buvo paminėtas Panemunės vardas, o čia stovėjo dvaras, kaip manoma, priklausęs Trakų vaivadijos arklininkui Martynui Pocenkovskiui. XVIII a. dvarą perpirko iš Žemaitijos kilęs bajoras Simonas Sirutis.

„Vaikų jis neturėjo, todėl dvarą paveldėjo sūnėnas, turtingas žemvaldys. Nežinia, kaip ši vieta atrodytų šiandien, jei ne stiprus mūsų istorijos posūkis“, – paėjėjusi dar šiek tiek į priekį, D. Dubatauskienė stabtelėjo gatvių sankirtoje.

Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, dvaras su miesteliu buvo paverstas kariniu priemiesčiu, tuo metu Kaunas tapo gynybiniu miestu. Per kelis metus Panemunėje iškilo net 73 kariniai objektai: kareivinės, kareivinių kompleksai, sandėliai, arklidės. 1912–1913 m. čia buvo įrengtas ir pirmasis Lietuvos oro uostas, netoliese – lėktuvų angarai, oreivių kareivinės, aptarnaujančio personalo gyvenamosios patalpos. Jokių atminimo ženklų apie Panemunėje buvusį pirmąjį oro uostą nėra, tačiau yra išlikęs unikalus medinis oro balionų angaras, kur jie buvo lakuojami.

„Daugelis vis dar galvoja, kad pirmasis – S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas buvo Aleksote, tačiau taip nėra“, – pastarasis, anot gidės, įrengtas 1915 m., kai vokiečių kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę.

Panemunės oro uostas esą neatitiko vokiečių standartų. Jame buvo per trumpi pakilimo takai, mažai vietos. Turimomis žiniomis, pakilimo takas buvo ten, kur dabar driekiasi Birutės gatvė.

Poilsiautojų rojus

Pasakojimą apie Panemunę nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gidė tęsė prie Nemuno. 1918 m. Panemunė, pasak D. Dubatauskienės, tapo valsčiaus centru – atskiru miesteliu. 1925-aisiais siauras geležinkelis jį sujungė su miestu, o 1927–1928 m. – tiltas su Šančiais. Sklypai kvartale tarp Vičiūnų, Gailutės ir Vaidilos gatvių buvo paskirti aukštiesiems kariuomenės karininkams. 1933 m. Panemunei, kaip ir Kačerginei, Vaišvydavai ar Birštonui, buvo suteiktas kurorto statusas. Pasiturintys miestiečiai čia statė vilas poilsiui, vasarnamius ir nuomojo kambarius tiems, kas neturėjo nei laiko, nei galimybių išvykti, tarkime, į Palangą. Norėdami atitrūkti nuo miesto šurmulio, žmonės už naktį Panemunėje negailėdavo ir 50 litų. Panemunė tapo tokia populiari, kad laikui bėgant ir čia neliko ramybės. Apie tai net rašė vienas tuometis laikraštis. Ypač populiarus buvo paplūdimys, kuris vasarą skambėdavo nuo poilsiautojų kalbų ir patefono garsų.

Panemunei tapus traukos vieta, nekilnojamasis turtas čia pabrango maždaug 400 proc.

Vasaromis į Panemunę pailsėti atvykdavo nuo 25 tūkst. iki 35 tūkst. gyventojų. Žmones viliojo ne tik poilsis, bet ir sveikatinimo procedūros Panemunėje iškilusiose Kazio Griniaus tuberkuliozės, Lietuvos Raudonojo kryžiaus tuberkuliozės, prof. dr. Vandos Tumėnienės vaikų privačioje tuberkuliozės sanatorijoje ar purvo vonių gydykloje. Nors savų išteklių nebuvo, jie buvo gabenami iš Birštono ir kitų vietovių.

„Panemunei tapus traukos vieta, nekilnojamasis turtas čia pabrango maždaug 400 proc.“, – Panemunės prestižą skaičiais iliustravo ekskursijos vedlė.

Ypatingi namai ir žmonės

Šiandien Panemunėje išlikę maždaug 125 tarpukario pastatai, išsiskiriantys įdomia eklektiška architektūra ir pasakojantys neeilinių asmenybių istorijas. Antai, A. Smetonos alėjoje 1934-aisiais pagal Kazio Dubausko projektą statytame name gyveno Rožė Gertienė. Staugaičio gatvėje – savanoris Jonas Karutis, o Gailutės gatvėje – generolas Zenonas Gerulaitis. Toje pačioje gatvėje stovi visuomenės veikėjo Liutauro Kairiūnaičio statyta vila. Čia pat buvo įsikūręs ir išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius Antanas Škėma. Vaidilos ir Pušų gatvių kampe stovi Lietuvos karo aviacijos vado, brigados generolo, aviakonstruktoriaus, devynių lėktuvų ANBO projektų autoriaus Antano Gustaičio vila, o Vaidoto gatvėje – miškininko, vieno pirmųjų Lietuvos aplinkosaugininkų Antano Kvedaro namas.

Planas: prieš einant į vilą „Grabytė“ būtina apsukti ratą, išgirsti senosios Panemunės istoriją ir pažinti jos architektūrą.

„Grįžkime į Gailutės gatvę“, – apsukusi nediduką ratą ir supažindinusi su Panemunės paminklais, D. Dubatauskienė žingsnį sulėtino prie 19 numeriu pažymėto namo, miestiečiams geriau žinomo vilos „Grabytė“ vardu.

Anuomet statytas miškininko, vėliau įsigytas pulkininko inžinieriaus Domininko Grabio su žmona Bronislava, 2017-aisiais namas buvo restauruotas jų vaikaitės architektės Marijos Jasinskaitės iniciatyva. Įvertinus pastato būklę, nutarta palikti tik namo griaučius ir perdangas. Visa kita buvo pakeista – pastatytas naujas karkasas su apšiltinimu, perdaryta ir naujai apšiltinta perdanga po stogu, kai kur pakeisti, kai kur suveržti senieji rąstai, pakeista daugiau negu pusė stogo struktūros, uždengtas naujas skardinis stogas, įstatyti nauji langai. Pirmajame aukšte įrengtas grindinis šildymas, vėdinimas su rekuperacine sistema. M. Jasinskaitei buvo labai svarbu išlaikyti medinės Lietuvos architektūros stilių. Autentiška buvo išlikusi tik centrinė namo dalis, todėl likusį pastatą ji nutarė dekoruoti tuo pačiu stiliumi. Namo kampai buvo papuošti drožiniais, langai išdėlioti taip, kaip buvę senajame name. Iš išlikusių vilos nuotraukų buvo atkurta stogo karūna.

Apie šeimininkus

Šiandien vila „Grabytė“ atvira visiems. Norintys joje gali stabtelėti ne tik kelioms valandoms, bet ir ilgesniam laikui, kaip anuomet, kai į Panemunę driekėsi poilsiautojų eilės.

„Užeikite vidun, tik, prašau, nusiaukite batus“, – visus, tai padariusius, ekskursijos gidė pakvietė įsitaisyti ant kėdžių prie stalo arba po erdvę išsibarsčiusių minkštasuolių. Nosis kuteno mėtų arbata, gero „Krupniko“, džiovintų slyvų ir smetoniškų sausainių aromatas, o dėmesį kaustė ne tik tam tikros detalės interjere, bet ir tolesnis pasakojimas gidės lūpose.

Akcentai: apie šeimininkus viloje pasakoja net ir pati mažiausia detalė. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ratas: viloje „Grabytė“ susipina skirtingų laikmečių dvasios. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Noriu pristatyti Domininką Grabį. Jis gimė Darbėnų valsčiuje, devynių vaikų šeimoje. Save Domininkas neretai pristatydavo Domu. Tokiu vardu jis minimas ir istoriniuose šaltiniuose, todėl ir aš sau leisiu jį taip vadinti. Baigęs Mintaujos gimnaziją Domas išvyko į Charkivą studijuoti mediciną, nes norėjo tapti gydytoju“, – gidė pasakojo, kad Lietuvai tapus nepriklausoma, D. Grabys grįžo į tėvynę ir įstojo į kariuomenę. Per studijas įgytos žinios Domui pravertė – jis sparčiai kilo karjeros laiptais.

„Vis apie Domą ir apie Domą. Metas susipažinti su Bronislava Ciberauskaite-Grabiene“, – dar netekėjusios, Jurbarke ūkininkų šeimoje gimusios jaunos moters nuotrauką albume atvertė gidė.

Atvykusi į Kauną, nuo 1922-ųjų Bronislava dirbo Žemės ūkio departamente. Sutikusi Domą, 1924 m. ji ištarė „taip“ ir tapo Grabiene. Sutuoktiniai susilaukė dukros, kurią mamos garbei pavadino Bronislava, o 1925 m. tryse išvyko į Prancūziją. Tulūzos universitete D. Grabys krimto elektrotechnikos ir mechanikos mokslus. Bronislava – prancūzų kalbą. Tiesa, į Lietuvą Domas grįžo su dviem diplomais, o Bronislava su antra dukrele, kurią pavadino Irena.

„Grįžęs iš mokslų Prancūzijoje su dviem aukštojo mokslo diplomais, jis buvo paaukštintas į majorus, o dar po trejų metų gavo inžinieriaus-pulkininko laipsnį“, – nuo šeimininkų asmeninio gyvenimo detalių D. Dubatauskienė perėjo prie interjero akcentų.

Asmeniniai daiktai

Su ypatinga meile restauravusi vilą, M. Jasinskaitė pirmame aukšte paliko apie 95 proc. senųjų baldų. Dalis jų priklausė šiam namui, dalis atgabenta iš Žaliakalnio, kur gyveno teta. Kai kuriuos baldus teko visiškai restauruoti, kai kuriems reikėjo minimalaus meistrų prisilietimo.

Ypatingas dėmesys viloje „Grabytė“ skiriamas detalėms, susijusioms su šeimos istorija, bylojančiomis apie išsaugotą meilę savo namams ir artimiesiems.

Antai, indauja su stiklinėmis durelėmis, už kurių slepiasi 1933 m. Domo mylimai žmonai dovanota sidabrinė delninukė. Virš galvų kybantys, jaukią šviesą skleidžiantys šviestuvai. Pianinas. „Villeroy & Boch“ indai ir stalo įrankiai. Apsinuoginusios merginos paveikslas, kurį prieš ateinant į namus kunigui, šeimininkė nukabindavo nuo sienos.

„Jei atkreipsite dėmesį, nemaža dalis daiktų yra užfiksuoti senosiose nuotraukose“, – nepertraukiamas prabėgusių metų ir dabarties sąsajas fotoalbume saugomomis akimirkomis darsyk paliudijo D. Dubatauskienė.

Viloje, kuri pasakoja šeimininkų meilės istoriją, pirmajame aukšte įrengtas valgomasis, salonas, holas, virtuvė, tualetas ir skalbykla. Antrajame – trys miegamieji su atskirais vonios ir tualeto kambariais.

Anot Grabių vaikaitės, apjungiant skirtingus laikmečius, interjere suderinant vintažinį stilių su komfortu ir visais šiuolaikiniais patogumais, vilos svečiai gali pajusti skirtingų laikmečių dvasią. Visa tai sukuria darnumo jausmą ir bendrą harmoniją.

„Visa tai galite ir jūs patirti“, – iš arčiau pažinti vieną iš Panemunės vilų ir jos šeimininkų meilės istoriją kvietė gidė D. Dubatauskienė.

„Važiavome iš Karalienės Mortos mokyklos, vežėme dvi klases vaikų. Aš pirmas važiavau ir tik iš kalbų žinau, kaip čia buvo, o pats nemačiau. Atvažiavau nuvežęs pirmą grupę į observatoriją, paimti šių vaikų“, – pasakojo vairuotojas Rolandas Ragėnas. 

Vairuotojas, paklaustas, kokio tai amžiaus vaikai, atsakė: „Sakyčiau, 10-12 metų“. 

Pirminiais duomenimis, į ligoninę išvežti mažiausiai keturi vaikai, taip pat keli mokytojai bei autobuso vairuotojas. Rimtų sužalojimų, pirminiais duomenimis, nei vienas iš jų nepatyrė. Sunkvežimio vairuotojas liko sveikas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Sunkvežimio vairuotojas, paklaustas, ar nenukentėjo pats, teigė: „Na, nieko, normaliai“.  

Į žurnalisto teiginį, kad vienam vairuotojui prireikė medikų, sunkvežimio vairuotojas, atsakė: „Matyt, autobuso vairuotojui“.  

Anot sunkvežimio vairuotojo, autobuso vairuotojas sąmoningas, vaikų buvo, bet nieko papasakoti daugiau negali. 

Avarijos padariniai – stiklai sudaužyti, autobusas beveik nulėkė nuo kelio. Sunkvežimio vairuotojas teigė, kad bandė išvengti susidūrimo, suko vairą, stabdė, bet išvengti smūgio nepavyko. 

„Aš iš Utenos pusės važiavau. Matyt, jis pagalvojo, kad aplinkkeliui yra pagrindinis ir išlindo“, – pasakojo sunkvežimio vairuotojas. 

Anot vairuotojo, susidūrimo išvengti nebuvo galima.

„Stabdžiau, ką galėjau, tą dariau, bet gavosi taip, kaip gavosi. Matyt, autobuso vairuotojas nepažiūrėjo, pagalvojo, kad yra jo pagrindinis. Mes galime tiesiai važiuoti, iš aplinkkelio į kairę suka“, – teigė sunkvežimio vairuotojas.

R. Ragėnas pasakojo, kad vairuotojas, ko gero, susimaišė.

Stabdžiau, ką galėjau, tą dariau, bet gavosi taip, kaip gavosi.

Avarija įvyko toje vietoje, kurioje prasidėjo kelio Vilnius-Utena rekonstrukcijos darbai.  

„Aš pirmas važiavau per apvažiavimą, jis važiavo antras“, – nurodė R. Ragėnas. 

Į žurnalisto teiginį, kad nukentėjo autobuso vairuotojas, R. Ragėnas atsakė: „Mačiau, aš atvažiavau, jis kaip tik ėjo, bet galva tik nuo stiklų apraižyta, man atrodo, ir viskas“.

Ugniagesiai gelbėtojai teigė, kad visi vaikai išlipo patys, žmonių vaduoti neprireikė, įvykio vietoje dirbo gausios policijos pajėgos, kelias buvo uždarytas visiškai. 

Prieš 11 val. Turgaus gatvėje, prie Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos rinkosi žmonės. Jie laukė susitikimo su kultūros istorike J. Saulėniene.

Nors šeštadienis uostamiestyje – nežvarbus, ilgai būti lauke nebuvo malonu – drėgmė smelkėsi į kūną ir vertė daugiau judėti. Gal todėl būrys klaipėdiečių dar prieš ekskursiją buvo pakviesti į biblioteką, kur apie būsimus renginius papasakojo Loreta Liutkutė.

J. Saulėnienė supažindino su ekskursijos planu ir pakvietė į senamiesčio širdį – prie buvusios šv. Jono bažnyčios pamatų.

Klaipėdoje turbūt mažai žmonių, kurie nežino apie garbingą miesto praeitį. Pasivaikščiojimo po karališkąją Klaipėdą tikslas buvo apipinti svarbiausius istorijos faktus daugybe įdomybių, o tuo pačiu pažiūrėti į savąjį miestą kitomis akimis.

Maždaug pusšimtis į ekskursiją susirinkusių klaipėdiečių apsidžiaugė pakviesti į evangelikų liuteronų bažnyčią prie Jono kalnelio. Daugelis čia lankėsi pirmą kartą.

D. Janauskaitės nuotr.

Kiek ir kokių bažnyčių yra buvę Klaipėdoje, kuriose vietose jos stovėjo, kada pastatyta šv. Jono bažnyčia ir kuo ji buvo ypatinga – į šiuos bei daug kitų klausimų atsakė ekskursijos vedėja.

Klaipėdos evangelikų liuteronų šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondo direktorė Lilija Petraitienė informavo, kada ir kokiais etapais ši bažnyčia gali būti atstatyta.

Bažnyčioje ekskursantų laukė staigmena – L. Petraitienė juos pakvietė pasivaišinti kava bei sausainiais ir taip prisiminti išvakarėse minėtą Martyno Liuterio gimtadienį.

Vienas ryškiausių karališkosios Klaipėdos objektų – miesto rotušė, kur nuo 1807 metų sausio 8-osios rezidavo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė, o miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine.

Ne mažiau įdomus pasakojimas laukė Liepų gatvėje, kur taip pat yra karališkosios šeimos pėdsakų.

J. Saulėnienė ketina klaipėdiečius pakviesti ir į kitas ne mažiau įdomias ekskursijas po Klaipėdos Frydricho miestą, atskirą pasivaikščiojimą ji planuoja ir miesto prekybos vietomis.

Kačerginės daugiafunkcis centras kartu su Mastaičių baseinu, Mastaičių pradine mokykla ir Zapyškio pagrindine mokykla buvo atnaujinti pagal Viešojo ir privataus sektorių partnerystės modelį (VPSP). Šis projektas pelnė specialų UNECE apdovanojimą ir tapo pavyzdžiu kitoms Europos savivaldybėms.

Atėnuose vykusiame tarptautiniame VPSP forume UNECE vertinimo komisija Kauno rajono projektą apdovanojo už aplinkosaugos tvarumą, poveikio aplinkai atsparumą ir galimybę atkartoti kitur.

Svečią kelionėje po atnaujintas ugdymo įstaigas lydėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir projektą įgyvendinti padėjęs fondo „BaltCap Infrastructure“ partneris Šarūnas Stepukonis su komanda.

Pripažinimas: pagal Viešojo ir privataus sektorių partnerystės modelį įgyvendintas projektas pelnė specialų UNECE apdovanojimą ir tapo pavyzdžiu kitoms Europos savivaldybėms. / E. Mališausko nuotr.

Kartu su grupele mokinių Kačerginėje delegaciją pasitiko daugiafunkcio centro direktorė Aurika Laurinaitienė. „Kur aš jus mačiau? A, tai jūs filmavotės vaizdo klipe!“ – šypsojosi T. Bonnici, išvydęs Guodą Gempler, Sofiją Vaitekūnaitę, Viktoriją Vaškelytę ir Vincentą Šveikauską.

Guvūs vaikai kaipmat pasišovė surengti ekskursiją ir pasididžiuodami rodė šiuolaikiškai įrengtas klases, erdvią sporto salę, biblioteką. T. Bonnici ypač sužavėjo miško darželis ir jame esantis Vabalų viešbutis. „Nuostabus darželis, įspūdinga mokykla miške. Tai, ką turite, yra unikalu!“ – neslėpė susižavėjimo UNECE pareigūnas.

Panaši ekskursiją svečių laukė ir Zapyškio pagrindinėje mokykloje. Čia T. Bonnici labiausiai sudomino šiuolaikiškai įrengti technologijų kabinetai, o prie stendo „Laimė“ su mokiniais užvirė diskusija. Puikią atmosferą dar labiau sušildė Š. Stepukonio jauniesiems gidams įteikti megztukai su projekto logotipu ant krūtinės.

V. Makūnas dėkojo T. Bonnici už įvertinimą, o Š. Stepukoniui – už partnerystę. „Šis ugdymo įstaigų infrastruktūros projektas mums padėjo aplenkti laiką. Tačiau Kauno rajonas sparčiai auga, todėl dar daugiau darbų laukia prieš akis“, – sakė meras.

Valandos trukmės pasivaikščiojimas neatsitiktinai prasidės nuo vietos, sovietmečiu priklausiusios represinėms struktūroms NKVD, MGB, o vėliau – KGB.

Apie tai byloja ant sienos pritvirtinta memorialinė lenta ir pastato rūsyje įkurta nedidelė muziejinė ekspozicija, menanti pokariu kalintus žmones.

Tiesa, šįkart, kaip ir praėjusiais metais, čia užsukti vidun nepavyks, mat vis dar vyksta remonto darbai.

Po to ekskursijos dalyviai stabtelės prie buvusios Pedagoginės mokyklos (dabar Klaipėdos universitetas), kur 1937–1939 m. mokėsi sovietų nukankintas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Dar vienas objektas, kurį planuojama aplankyti ir padiskutuoti apie tragiškus uostamiesčiui įvykius – Klaipėdos geležinkelio stotis.

Toliau, žingsniuojant pro Vytauto Didžiojo gimnaziją, bus prisiminta pedagogo, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Kazio Trukano gyvenimo bei tremties istorija.

Ekskursiją užbaigs sustojimas Tremtinių skvere, esančiame I. Kanto ir S. Daukanto gatvių sankryžoje.

Sutapimas, kad istorikas S. Karalius dirbti į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų (tuomet jis vadinosi Kraštotyros muziejumi) atėjo vos dieną prieš paskelbiant, kad Lietuvoje įkurtas Persitvarkymo sąjūdžio judėjimas.

Natūralu, jog jis iškart įsiliejo į šiuos įvykius, tapo laisvės kovų metraštininku, rinko medžiagą, kaupė ją ateinančioms kartoms.

Tiesa, pačioje Klaipėdoje Sąjūdžio grupė įkurta tik daugiau nei po mėnesio – liepos 6 d.

Šeštadienį, Sąjūdžio įkūrimo 35 metų sukakties proga istorikas S. Karalius turėjo ką papasakoti klaipėdiečiams, besidomintiems mūsų miestu, prasidėjus Sovietų Sąjungos griūčiai.

„Šiandien 35 metai įkurtam Sąjūdžiui, kad kilo idėja paminėti šią datą surengiant ekskursiją, kurią pavadinau „Klaipėdos sąjūdžio pėdomis“, nes Sąjūdžio aktyvistas, juvelyras Vytautas Karčiauskas pagamino šių istorinių įvykių dalyvių-klaipėdiečių metalinių pėdų įspaudus, kurie yra įkomponuoti viešosiose miesto erdvėse. Tas pėdas palikusių žmonių jau nebėra, bet liko jų nuopelnai mūsų laisvei. Pasivaikščiosime po miestą, pažiūrėsime, kiek čia Sąjūdis po Klaipėdą pripėdavo ir kuo reikšmingos tos pėdos“, – kalbėjo S. Karalius.

Ekskursija, kuria susidomėjo apie 20 žmonių, prasidėjo Vežėjų gatvėje, ties senoviniu pastatu, kuriame įvyko pirmasis Klaipėdos sąjūdžio grupės susirinkimas.

Tas pėdas palikusių žmonių jau nebėra, bet liko jų nuopelnai mūsų laisvei.

S. Karalius parinko 14 vietų, kurias aplankė ekskursantai, klausydamiesi įdomaus ir emocingo ekskursijos vadovo pasakojimo.

Na o šeštadienį Sąjūdžio 35-mečio proga nuo 16 val. skverelyje prie baro „Rory Pub“ (Kurpių g. 8) vyks dar ir rašytojo Vytauto Čepo bei istoriko Vyganto Vareikio pokalbis „Mes buvom prieš VISKĄ...“. Susitikime skambės Sąjūdžio laikų muzika („Lietuvos maršas per Lietuvą“ ir kt.).

Ekskursijai pasirinktas maršrutas buvo skirtas pirmajam krašto gubernatoriui, sukilėlių vadui ir žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui.

Sveikindamasis susitikimo organizatorius V. Vaivada prasitarė: „Smagu po tiek laiko susitikti gyvai, galvojau, nebus žmonių, bet vis dėlto susirinko, ištikimųjų ratas – tvirtas.“

Tai buvo 141-asis „Vakaras su senąja Klaipėda“ ir pirmasis šį sezoną, vykęs ne nuotoliniu būdu, o gyvai.

Visas prieš tai vykusias paskaitas žiūrovai tiesiogiai galėjo stebėti „Facebook“ paskyroje „Klaipėda Gyvai“.

Prieš pandemiją šios paskaitos vykdavo salėse, tačiau karantinas sudėliojo kitas tradicijas, kurios užsiliko ir po pandemijos.

Dabar tik paskutiniąsias sezono paskaitas nuspręsta organizuoti gyvai, surengti temines ekskursijas po miestą.

Kadangi dauguma šių metų renginių yra skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, tai ir šios paskaitos-ekskursijos tema – „J. Polovinską-Budrį menančios vietos“.

Atrasti ir priminti svarbias sukilėlių vado ir pirmojo krašto gubernatoriaus vietas Klaipėdoje padėjo D. Elertas.

Istorikas pasakojo apie šios asmenybės užmegztus asmeninius, darbinius ir visuomeninius ryšius, kaip jie atsiliepė šio vyro tolesniam likimui, kaip susiklostė jo šeimos gyvenimas.

D. Elertas ekskursantus vedžiojo vietomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su J. Polovinsko-Budrio gyvenimu Klaipėdoje, kalbėjo apie įvairias ano meto intrigas, pagrindinius sukilimo karinius veiksmus, atskleidė nemažai faktų apie tuometę Lietuvos žvalgybos veiklą, krašto politinę atmosferą, kaip buvo siekiama kelti krašto gerovę.

Paskaitų ciklas „Vakarai su senąja Klaipėda“ šį sezoną baigtas būtent šia paskaita. Po vasaros pažintinės paskaitos apie Klaipėdą bus atnaujintos rugsėjį.

Noras sužinoti daugiau

Pliaupiant įkyriam lietui, į ekskursiją, pavadintą „J. L. Wienerio pėdomis“, susirinko per dvidešimt žmonių, dauguma jų klaipėdiečiai, kurių nemaža dalis į tokias temines ekskursijas atėjo jau ne pirmą kartą.

Šįkart jiems norėjosi pažinti, kuo miestui nusipelnė šis žydų kilmės pirklys – vienas didžiausių Klaipėdos mecenatų.

„Labai norime sužinoti daugiau informacijos apie J. L. Wienerį, kadangi buvo organizuota ekskursija, nepraleidau progos pasinaudoti. Kiek žinau, jo kelias į Klaipėdą, kol čia įsikūrė, buvo sunkus. Kodėl sudomino būtent J. L. Wieneris? Na domiuosi visais žymiais klaipėdiečiais, o J. L. Wieneris – vienas jų“, – atviravo į ekskursiją atėjusi Neringa.

„Mane čia atviliojo smalsumas. Apie J. L. Wienerį žinau labai daug, bet tikiuosi dar ką nors nauja išgirsti. Vienas tų įdomių faktų, kad, nors ir buvo žydas, jo tautiečiai nelaikė juo savu. Jis ir pats nenorėjo būti palaidotas žydų kapinėse. Jis, anot Czeslawo Miloszo, buvo pasaulio pilietis, ko gero, pralenkęs laiką, tik gaila, kad mes jį užmiršome“, – kalbėjo kita ekskursantė klaipėdietė Lilė.

Pasivaikščiojimas, pliaupiant lietui

Ankstesniais metais J. L. Wienerio gimtadienis būdavo minimas Skulptūrų parke, netoli tos vietos, kur jis palaidotas, organizuojant miestiečių pabuvimą kartu prie arbatos, renginys taip ir vadindavosi – J. L. Wienerio arbatėlė.

Šiemet parkas dar nebaigtas rekonstruoti, tad teko rasti kitą būdą, kaip paminėti labdario gimimo dieną.

Todėl suplanuota ekskursija „J. L. Wienerio pėdomis“, ir nepaisant lietingo oro, susirinko gana daug smalsuolių.

Ekskursiją organizavo J. L. Wienerio labdaros ir paramos fondas, kuriam vadovauja Milisenta Misevičiūtė, ji yra gidė ir pati parengė šią ekskursiją.

„Kadangi šiandien norime sekti J. L. Wienerio pėdsakais, ekskursiją pradedame Žiedų skersgatvyje, šalia dabartinių Žydų bendruomenės namų, vietos, kur buvo įrengtos seniausios mieste žydų kapinės, o užbaigsime prie J. L. Wienerio vardo promenados, prie pėsčiųjų tilto per geležinkelį. Keliaudami šiuo maršrutu, bandysime įsivaizduoti, kokia buvo XIX a. Klaipėda, keliausime pro Jono bažnyčios vietą, nes jis skyrė lėšų būtent tos bažnyčios bokšto statybai, praeisime pro Turgaus g. 3 namą, kur J. L. Wieneris daug metų gyveno, bandysime atrasti tą dingusią Klaipėdą“, – pasakojo M. Misevičiūtė.

Redakcijos archyvo nuotr.

Labdariui grąžino skolą

J. L. Wieneris (1795–1862) didžiules pinigų sumas aukojo našlaičiams, buvo įkūręs namus nusigyvenusiems miestiečiams, rėmė tuometę miesto ligoninę, pastatas dabartinėje S. Daukanto g. prieš Vytauto Didžiojo gimnaziją pastatytas jo pastangomis.

Manoma, kad jo lėšomis statytas ir buvusios Šv. Jono bažnyčios bokštas.

Pats finansavo jo vardu vadintą promenadą – dabartinės Šaulių gatvės ruožą nuo Lietuvininkų aikštės link Tauralaukio.

Mirdamas, J. L. Wieneris 1855 m. surašytu testamentu visą milžinišką 300 tūkst. talerių turtą paliko Klaipėdos miestui, jo „gražiems sutvarkymams“.

Vis dėlto buvo sąlyga, mecenatas pageidavo būti palaidotas ne žydų, o miesto kapinėse (dabartiniame Skulptūrų parke).

Jo atminimui dar XIX a. buvo pastatytas balto marmuro graikiško stiliaus antkapinis paminklas, ant kurio iškaltas užrašas: „Jo atminimą gerbia draugai, jį laimina vargšai“.

Tai buvo vienas įspūdingiausių paminklų miesto kapinėse, kuris apie 1977 m. buvo sugriautas, bet išliko fragmentai.

Daugiau nei prieš 20 metų, grąžinant skolą garbaus labdario atminimui, toje pačioje vietoje atstatytas antkapinis paminklas.