Žalia kalva, apipinta laiptais

Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.

Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista.

„Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinosi šokio menininkė.

Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“.

Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės.

A. Aleksandravičius nuotr.

Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda.

Žaliakalnio pjūvis

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – pasakojo dramaturgė.

Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.

„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate (kaip ir šiandien, beje). Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“

E. Kinaičio nuotr.

„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyk­lą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge“, – dalinosi L. Švedaitė.

Netolimoje praeityje Žaliakalnis, anot dramaturgės, buvo pilnas nusikaltėlių.

„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“

Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi.

„Pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiame, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – sakė I. Puišytė-Šidlauskienė.

Mitiniai maži žmogeliai – atgyja

Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje.

„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“, – šypsojosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus.

„Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...” – dalinosi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

Ketvirtadienį Lenkimų mokykloje, kuri jau kuris laikas neveikia, lankėsi mokytojas su mokiniais. Ekskursija po tuščią mokyklą baigėsi įdomiai. Užsukę į vieną patalpą jie rado nuo sovietmečio čia užsilikusius karinio mokymo daiktus: mokomąją prieštankinę miną, 12 tuščių automatinio ginklo dėtuvių, 47 mokomuosius šovinius bei mokomosios granatos dalis.

Pasak pareigūnų, visi šie objektai negali sužeisti žmonių ir yra seni. Dar sovietmečiu naudoti karinio parengimo pamokose, veikiausiai, jie laikyti, o gal net pamiršti mokyklos kambarėlyje.

Ekskursiją surengęs mokytojas pranešė apie radinį policininkams, o šie buvo priversti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Nors situacija kaip ir aiški, bet pareigūnai dar ketina įsitikinti, ar šie kariški dalykai nebuvo paslėpti mokykloje sąmoningai. Dar bus tikrinama, ar pirminė versija yra visu 100 procentų tikra.

Visi mokomieji šaudmenys bei ginklų dalys paimti ir laikomi policijoje kaip įkalčiai.

Pasak jo, Lietuvos karininkija ilgą laiką naudojosi 1886 m. iškilusiu kampiniu Laisvės alėjos ir A.Mickevičiaus pastatu. Tačiau apie 1930 m. buvo nuspręsta, kad šis pastatas neatitinka karininkijos poreikių.

Nutarta skelbti tarptautinį konkursą reprezentaciniams rūmams šalia esančiame sklype statyti. Tačiau tuo pačiu karininkai išreiškė pageidavimą, kad pastatą projektuotų lietuvis architektas, kad būtų naudojamos tik lietuviškos medžiagos.

„Todėl sienų puošyboje naudotas vadinamasis rankų darbo marmuras. Jis buvo gaminamas iš akmens miltų“, – užsiminė R.Žukas.

1931m. buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, sulaukta per 30 pasiūlymų. Konkursą laimėjo estų architektai Elmarkas Lohkas ir Herbertas Johansonas. Remiantis šiuo projektu, tolesnis projektavimą vykdė Vladimiras Dubeneckis ir Stasys Kudokas.

Pastatas statytas dvejus metus, iškilmingai atidarytas 1937 m. Pasak R.Žuko, būtent S.Kudoko, mėgusio antiką, renesansą nuopelnas yra tai, kad rūmų interjero puošyboje atsirado šių epochų detalių. S.Kudokas sukūrė ir art deco puošybos elementus su lelijos motyvais.

Karininkų ramovė garsėja vienu įspūdingiausių tarpukario interjerų, kuriame išlikę daug autentikos.

Tarpukariu čia galėjo lankytis tik karininkai, o papietauti veikusiame restorane buvo įleidžiami ir valdininkai. Restorano salę gerai žino ir daugelis kauniečių – ilgą laiką čia veikė viena pirmųjų miesto picerijų. Dabar ši salė tuščia – laukia remonto.

Antrajame, reprezentaciniame, aukšte esanti Didžioji salė mena čia vykdavusius prabangius tarpukario laikų balius. Svarbiausias jų – minint Lietuvos kariuomenės dieną – lapkričio 23 d. Jame dalyvaudavo ir prezidentas, kuris tuo metu buvo ir vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas.

„Dalyvauti baliuje atsieidavo didžiulius pinigus. Karininkams reikėjo vilkėti paradinę uniformą, jų žmonos sukneles siūdavosi. Ta pačia suknele damos dalyvaudavo tik viename baliuje – kitam baliui reikėdavo naujos. Skaičiuojama, kad vienas balius karininkui su žmona atsieidavo apie 500 litų“, – pasakojo R.Žukas.

Autentiški interjerai išsaugoti ir Vytauto Didžiojo menėje, kurią puošia vieno garsiausių tarpukario baldininkų Jono Prapuolenio baldai, priėmimams skirtoje Mažojoje salėje su Petro Kalpoko tapytais didžiųjų kunigaikščių paveikslais, ir Prezidento kambaryje su Geraldo Bagdonavičiaus baldais.

Kovo 27 d. organizatoriai kviečia atvykti į Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos ekspoziciją (VI fortas, Baršausko g. 101) pasiklausyti muziejininkų pasakojimo apie tai, kada Lietuvos kariuomenė pradėjo vykdyti NATO misijas, kaip keitėsi Lietuvos kariuomenės ginkluotė į atitinkančią NATO standartą ir kitų faktų, kurie tapo itin aktualūs šiandien.

Būtina išankstinė registracija telefonu 8 660 07135

Ekskursijos vedamos 10; 11; 12; 13; 14; 15 val.

Pasivaikščiojimas laiku

Ne sykį žiūrėjusi kino juostas, kuriose didikai rankomis plėšia mėsą, godžiai kanda obuolį ir visa tai užgeria raudonu vynu, neabejojau, kad Kauno gidės Dianos Dubatauskienės pagalba persikelsiu į tuos laikus, kai ant pietų stalo guldavo visas jautis, pora avių, kelios dešimtys vištų, sviestas, sūris, grietinė ir upė alaus. Tiesa, prieš sočius LDK pietus, rašytiniuose šaltiniuose minimus kaip ilgus ir varginančius, apsukome ratą aplink Kauno rotušę. Nors dažniausiai Dianos ekskursijų oras nekoreguoja, o turistus nuo kritulių vaduoja skėčiai, šįsyk lauke ilgai nesugaišome – lietaus lašai nemaloniai purškė į veidą.

D.Dubatauskienė įsitikinusi, kad istoriją būtina ne tik išgirsti, bet ir jos paragauti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Su žmonėmis susitinkame prie Kauno pilies. Pusvalandį pasivaikštome aplink rotušę ir tik tada einame pietų“, – 30 minučių pasakojimą D.Dubatauskienė įprastai pradeda nuo 1408-ųjų, kai LDK vadovas Vytautas Magdeburgo teisės pagrindu kauniečiams suteikė savivaldos privilegiją, įteisinusią laisvų ir ekonomiškai savarankiškų pirklių, amatininkų bendruomenę, tiesiogiai atsakingą valdovui. Nuo XV a. iki XVII a. pradžios Kaunas įgavo spartų vystymosi tempą, o miesto ribose, kurios tuo metu nesiekė dabartinių Šv.Gertrūdos ir Birštono gatvių ribų, gyvenimas tiesiog dūzgė. Stabtelėjusi Rotušės aikštėje, anksčiau vadintoje Turgaus vardu, Diana priminė antradienio turgų šurmulius, kurie pritraukdavo žemės ūkio produktų gamintojų ir perpirkėjų. Šie iš vietinių imdavo medieną, degutą, dervą, kailius, vašką, javus, linus, kanapes. Du kartus per metus – balandį ir rugpjūtį, Kaune vykdavo savaitę besitęsiančios mugės. Tokie mėnesiai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Balandį, anot D.Dubatauskienės, prasidėdavo laivybos sezonas Nemunu, o rugpjūtį jis baigdavosi, todėl žmonės norėdavo viską parduoti.

Didelė vokiečių įtaka

„Ekskursijos tema susijusi su LDK virtuve, todėl būtina paminėti vieną labai įdomų faktą: 1570 m. iš 416 namų Kaune – net 188-iuose buvo įrengtos užeigos. Į jas eidavo visi – pravažiuojantys pirkliai, laivininkai, eiliniai ir aukštesnio luomo miestiečiai, parapijiečiai“, – žmonės, pasak gidės, į užeigas eidavo ne tik pavalgyti ir išgerti midaus ar alaus, kurio tarp dabartinių T.Daugirdo ir Muziejaus gatvių buvo pagaminama daugiausia.

Susirinkusi publika klausydavo muzikos, šokdavo, dainuodavo, stebėdavo pasirodymus, žaisdavo šachmatais, šaškėmis, kauliukais. Didikai ir valdovai į užeigas eidavo retai arba išvis neidavo. Dažniausia svečius jie priimdavo namuose, o savo svetingumą parodydavo lūžtančiais stalais. Panašiai taip, kaip mus pasitiko „Antis rūsyje“ virtuvės šefas Almantas. Įsitaisę prie tamsia staltiese dengto stalo, už nugarų šmėžuojant ančių siluetams, gurkštelėjome giros su ąsotyje plūduriuojančiomis razinomis. Tada atsilaužėme ruginės duonelės. Peiliu, nes tai buvo vienintelis įrankis ant stalo, užsitepėme varškės užtepėlės ir sviesto su žolelėmis. Kol bandėme nuspėti, ar krapai, petražolės, ar kokia kita žaluma ant dar šiltos skanuolės kampuko, Diana tęsė pažintį su LDK virtuve ir maisto kultūra. Ši esą vystėsi labai mažais žingsniais. Kunigaikščio Mindaugo laikais visi gyventojai, nepriklausomai nuo jų padėties, valgė daugmaž vienodą maistą. 60 proc. raciono sudarė grūdinės kultūros, apie 30 proc. – mėsa, likusiuosius 10 proc. – pieno produktai. Vytauto ir Jogailos laikais lietuviška virtuvė pakvipo egzotiškais prieskoniais, atsivežtinėmis daržovėmis ir vaisiais. Prie to labai daug prisidėjo vokiečiai – Hanzos pirkliai, kunigaikščio Gedimino pakviesti amatininkai, vienuoliai pranciškonai ir žydai aškenaziai. Šių palikimas ant mūsų stalo – bulviniai patiekalai: pamėgtas plokštainis ar cepelinai, kuriuos iki šiol vadiname savo nacionaliniu patiekalu.

„Vokiečiai turėjo labai daug įtakos mūsų virtuvei. Vytautas net kelerius metus gyveno vokiečių ordino pilyse ir iš ten vežėsi žinių apie virtuvę. Radvilų giminė samdė vokiečių virėjus“, – tai, pasak gidės, liudija ir jų palikti užrašai, kuriuose apstu vertimų iš austriškos receptų knygos. – Užtai pas mus tiek daug panašių patiekalų su vokiečiais ir austrais.“

Lietuvių indėlis

Prie mūsų virtuvės formavimo XIII–XIV a. prisidėjo graikai, kiek vėliau – karaimai ir totoriai. Nuo XVI a. į Lietuvą atkeliavo itališka virtuvė su Bona Sforca priešakyje. Taip šalyje išpopuliarėjo kaliaropės, kopūstai, smidrai. Atkeliavo tokios naujovės kaip šalavijai, petražolės, porai ar salierai. B.Sforcos dėka ant stalų keliavo daugiau troškintų ir šviežių daržovių, šlakstytų alyvuogių aliejumi ir citrina. Porcijos mažėjo, o maistas nebuvo toks riebus. Bėgant laikui, dalis itališkų patiekalų pasikeitė taip, kad tapo mūsų tradicinės virtuvės dalimi, tarkim, skryliai, vadinamosios lazankės. Jų pirmtakė – lazanija. Beje, kiek kitokį šio patiekalo variantą – lazaniją su trintu varškės sūriu, galima paragauti ir ekskursijos „LDK virtuvė“ metu. Toks patiekalas siūlomas vegetarams.

XVIII–XIX a., kai Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV Paryžių pavertė kultūros židiniu, o visa Europa norėjo būti panaši į prancūzus, šios šalies virtuvė išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Kartu su prancūziška tradicija išplito valgymas porcijomis iš lėkščių.

„Realiai tai mūsų virtuvė yra 600 metų atvirumas viskam, kas plaukė į Lietuvą“, – visgi, šį tą, anot gidės, buvo sugalvoję ir patys lietuviai.

Tarkim, miško ir daržo gėrybių derinimas, krienai ir įvairiausi patiekalai iš tolimo Sosnovskio barščio giminaičio lankinio barščio.

„Saldinimas medumi taip pat laikomas lietuvišku. Cukrų į Lietuvą XV a. pabaigoje atgabeno LDK kunigaikštis Aleksandras“, – tik anuomet jis, kaip pasak gidė, buvo vartojamas labai saikingai.

Nenaudojo įrankių

D.Dubatauskienei verčiant istorijos puslapius, ore pasklido vėžių uodegėlėmis gardintos alaus sriubos kvapas. Paprašytas išduoti receptą, restorano virtuvės šefas Almantas buvo tiesmukas. Veikiausiai nutuokė, kad, net ir norėdami, nieko panašaus patys nepagaminsime. Pirmiausia, anot jo, reikia išgliaudyti vėžius, sutrinti jų kiautus. Kelias valandas pavirtą sultinį ramiai palikti nakčiai. Kitą dieną nuovirą sumaišyti su gyvu alumi, morkomis, svogūnais, česnakais ir vėžių uodegėlėmis. Visa tai pagardinti sviestu. Labai panašios senovinės sriubos receptas buvo aptiktas 1613 m. šaltiniuose, tik ten vietoje vėžiagyvių buvo naudota duona, o prieš pabaigą įpiltas šlakelis pieno.

„Na, o dabar kviečiu ragauti“, – paraginusi įvertinti mažą kulinarinį šedevrą, gidė drauge su restorano virtuvės šefu stebėjo tolesnę mūsų reakciją, o kai išgirdo klausimą: „Kur šaukštai?“, skaniai nusijuokė.

Anuomet įrankių niekas nenaudojo. Sriubą srėbė tiesiai iš dubenėlių, mėsą plėšė rankomis. Taip į lėkštes drėbė kruopas, daržoves. Kai po pirmojo patiekalo ant stalo atkeliavo ruginės duonos plutoje kepta višta, o drauge su ja miežinės kruopos ir troškinti kopūstai, išbandėme savo įgūdžius. Pirštais plėšti plutą, kaip ir vištos kulšį, buvo patogu, tačiau kopūstus ir kruopas į lėkštes krėtėme su duonos gabalėliais.

Alaus sriuba be šaukšto susivalgė greičiau, o gaila, nes buvo labai skani. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Galima servetėlių?“ – po šio klausimo laukė dar vienas netikėtumas.

Rankas mums buvo pasiūlyta nusivalyti tiesiai į staltiesę, kaip anuomet tai darė didikai ir valdovai, arba nusiplauti moliniame inde. Virtuvės šefas Almantas pasakojo skaitęs, kad svečiams buvo dalijamos servetėlės, kuriomis jie prisidengdavo drabužius. Tiesa, savo dydžiu jos labiau priminė staltieses.

Realiai tai mūsų virtuvė yra 600 metų atvirumas viskam, kas plaukė į Lietuvą.

Vakarienės patiekalai

Mums vis dar bandant prisijaukinti duonos plutą kaip pagalbinę priemonę vietoje šakutės, Diana tęsė gastronominę kelionę laiku. Darsyk stabtelėjo ties gotikine LDK virtuve, kurioje nestigo prieskonių – šafrano, imbiero, gvazdikėlių. Prieskoniais didikai demonstravo savo kilmę ir galimybes. Dar viena saviraiškos priemonė – maistas. Didikai valgydavo mažiau subproduktų, ant jų stalų keliaudavo lašišos, unguriai, silkės ir menkės, desertui valgė obuolių, kriaušių, ankštinių žirnių, atvežtinių slyvų, vyšnių ir, priešingai nuo eilinių miestiečių, niekada nebūdavo alkani. Tai liudija istoriniuose šaltiniuose minimi patiekalai ir jų gamybai naudoti produktai. Antai, Jogailai keliaujant po Lietuvą, vieniems jo pietums buvo užsakytas jautis, du avinai, lašinių paltis, 60 vištų, keturios žąsys ir tiek pat kaplūnų – riebių, kastruotų gaidžių, 200 kiaušinių, gorčius sviesto, grietinės, pieno, 30 sūrių ir 5 oktualijos, kas prilygtų kiek daugiau nei 7 l alaus. Man beskaičiuojant, kelerioms vestuvėms iškelti pakaktų tiek maisto, Diana tęsė sąrašą.

„Čia dar ne viskas. Karalienės pietums paruoštas dar vienas jautis, du avinai, pusė palties lašinių, 40 vištų, trys kaplūnai, 100 kiaušinių, gorčius sviesto, grietinė, pienas, kriaušės ir 3 oktualijos alaus“, – drauge su mumis gidė stebėjosi ir maisto kiekiais, ir žmonių skrandžiais, į kuriuos nuguldavo ne tik sunkus, riebus maistas, bet ir alus. Tada jo niekas nelaikė alkoholiu ir gerdavo tarsi kompotą. Įdomumo dėlei Diana paskaitė ir dvasininkų racioną. Pietums valgydavo po tris sočius patiekalus, į lovas Dievo tarnai eidavo ne tuščiais skrandžiais – į juos įsimesdavo dar po tris patiekalus: keptos mėsos, barščių su dar dviem mėsos gabalėliais, tarsi pirmųjų būtų maža, o viską vainikuodavo koše ir, žinoma, alumi. Pasninko metu jie valgydavo kiek kukliau, tuomet mėsą keisdavo žuvimi, bet alaus neatsisakydavo.

Po stora duonos pluta paukštiena ilgai išlaiko karštį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pabaigai – desertas

Iki šiol daug kas mano, kad didikų ir LDK valdovų racione buvo gausu žvėrienos patiekalų. Visgi, istoriniai radiniai tai paneigė. Tarkim, Radvilų receptų knygoje, naudotoje XVII–XVIII a., aptikta apie 300 patiekalų. Didžioji jų dalis – iš mėsos, žuvies, daržovių, grūdų ir tik trys su laukinių paukščių ir žvėrių mėsa. Tikėdami, kad kiauliena nešvari, todėl ją gali valgyti tik tarnai, didikai šios mėsos buvo visiškai atsisakę. O be reikalo. Įdarytas česnakų skiltelėmis, su krienų ir migdolų padažu, kiaulės šmotas, kuris atkeliavo ant mūsų stalo, tiesiog tirpo burnoje.

„Jei krienai švelnesni, tada labiau jaučiasi migdolų skonis, jei krienai stipresni – migdolą užgožia“, – virtuvės šefas Almantas pasakojo, kad vieniems labiau patinka pirmas, kitiems – antras variantas. Bet kuriuo atveju, kreminei padažo tekstūrai nelieka abejingų.

„Tai dar ne viskas“, – D.Dubatauskienė mūsų nenorėjo paleisti be deserto.

Anuomet vienas populiaresnių desertų buvo agurkai su medumi, tačiau į mūsų delnus krito dar šilti imbieriniai sausainiai, patiekti su arbata. Tiesa, senovinį receptą teko šiek tiek keisti, kitaip, norint įkasti, sausainį būtų tekę mirkyti arbatoje.

Krienus su migdolais, patiektus šalia kiaulės šmoto, galima valgyti ir vienus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pagal kiekvieno norą

Jau dešimtį metų gide dirbanti Diana, ekskursiją „LDK virtuvės skoniai“ ir „Tarpukario skonių kelias“ į savo programą įtraukė praėjusiais metais. Spontaniška mintis, anot moters, gimė po nesibaigiančių turistų klausimų, kur po ekskursijos galima skaniai pavalgyti. Negana to, dauguma jų norėjo ne tik skanių, bet ir nacionalinę virtuvę atspindinčių patiekalų. Taip Diana nusprendė sujungti maisto kultūros istoriją su degustacijomis. „LDK virtuvės skonius“ gidė patikėjo restoranui „Antis rūsyje“, o laikinosios sostinės restoranų ir kavinių paslaptis – „Višta puode“.

Ekskursijos „Tarpukario skonių kelias“ metu, anot gidės, žmonės sužino, kad tarpukariu kavinėse buvo parduodama kava, pienas, saldumynai ir alus. Jose buvo draudžiama prekiauti stipriaisiais gėrimais, o staliukus dengti baltomis staltiesėmis. Restoranuose staltiesės buvo privalomos, tačiau čia nebuvo desertų: nei sausainių, nei pyragaičių, nei kokių kitų skanėstų.

„Sąraše yra ir daugiau ekskursijų“, – D.Dubatauskienė kelias jų išvardijo: „Viduramžių Kaunas“, „Laikinosios sostinės fenomenas“, „Kauno gatvės menas“, „Pažaislio vienuolyno paslaptys“, „Pasakojimai apie Kalėdas Kaune“.

Tikisi daugiau turistų

Vedina smalsumo, o vėliau noro sukauptomis žiniomis dalytis su kitais, Diana ekskursijas pradėjo organizuoti prieš dešimtį metų. Ilgą laiką apie Kauną ji pasakojo vokiečių kalba, mat didžiąją dalį klausytojų sudarė turistai iš užsienio. Pandemijai pakoregavus keliautojų srautus, į miestą atsigręžė lietuviai, todėl gidei teko šiek tiek koreguoti programą. Tai, kas įdomu trumpam į Kauną atvykusiam vokiečiui, lietuvio esą gali nesudominti.

„Turistui iš užsienio reikia bendro Lietuvos paveikslo, o lietuviui – gylio, įdomybių. Vedu mergvakarius, gimtadienius. Kai dar nebuvo galima eiti į kavines ir restoranus, darbo kolektyvai aktyviai rinkosi įvairias ekskursijas. Būna dar ir istorijos pamoka kitaip, kai moksleiviai viską gali apčiupinėti“, – D.Dubatauskienė

Gidė juokavo, kad niekada neskaičiavusi nei turistų, nei ekskursijų. Ir nors šiuo metu per savaitę turi iki keturių ekskursijų, vylėsi, kad, Kaunui šiais metais tapus Europos kultūros sostine, skaičiai dar labiau kilstelės į viršų.

Statulų palyginimas

Ekskursija prasidėjo prie skulptūros "Laisvė". Amerikietišką intrigą siekianti sukurti gidė Diana Railienė papasakojo apie panašumų turinčias garsiausio Lietuvoje laisvei skirto paminklo ir Amerikos laisvės statulos sukūrimo aplinkybes.

Abi jos buvo pastatytos nepriklausomybės jubiliejams – amerikietiškoji – 100-mečio, kaunietiškoji – 10-mečio.

"Abi sukurtos ne ten, kur stovi. Amerikietiškoji – Prancūzijoje, kaunietiškoji – Panevėžyje", – atkreipė dėmesį gidė ir priminė kai kurias "Laisvės" sukūrimo aplinkybes. Pavyzdžiui, Juozo Zikaro sukurtas "Laisvės" paminklas iš pradžių vaizdavo moterį trumpu sijonu (mat skulptorius buvo aistringas prancūzų impresionistų gerbėjas).

Ekskursija prasidėjo nuo J.Zikaro "Laisvės", kurios sukūrimo istorija turi panašumų su Laisvės statula Amerikoje. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"J.Zikarui laisvė – tai moderni, laisva, labai graži moteris. Tačiau dėl trumpo sijonėlio kilo daug triukšmo. J.Zikaras kritikuotojus vadino provincialais, tačiau sijoną pailgino", – pasakojo gidė.

Amerikietiškas varpas

Visai šalia "Laisvės" skulptūros yra Kauno karilionas. Jame taip pat esama reikšmingų amerikietiškų akcentų: bokšte yra istorinę reikšmę turintis varpas, kuris buvo nulietas Amerikoje.

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Amerikoje gyveno apie 300 tūkst. lietuvių.

Gausios bendruomenės atstovai neeilinei istorinei datai paminėti nutarė nulieti varpą. Jis buvo nulietas ne kur kitur, o toje pačioje liejykloje, kuri pagamino Amerikos nepriklausomybę paskelbusi varpą.

Istorinės asmenybės

Po išsamaus pasakojimo apie karilioną pinte apipynusias su Amerika susijusias istorijas ekskursijos dalyviai buvo pakviesti prie K.Donelaičio gatvėje esančio Vytauto Didžiojo universiteto pastato, kur tarpukariu gyveno Stasys Lozoraitis.

Paskui ekskursijos dalyviai pasuko į S.Daukanto gatvę, kur buvusiame Užsienio reikalų ministerijos pastate veikia Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Toliau maršrutas tęsėsi Laisvės alėja, stabtelint prie "Metropolio" ir Nacionalinio Kauno dramos teatro.

S.Daukanto gatvėje tarpukariu buvusiame Užsienio reikalų ministerijos pastate ir šiomis dienomis išsaugotos sąsajos su Amerikos emigrantais. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Šioje ekskursijos dalyje Kauno istorija besidomintiems smalsuoliams plačiau buvo pasakojama apie S.Lozoraičio, V.Adamkaus veiklą. Apie įsimintinos biografijos emigrantą, visuomenės veikėją Amerikoje Bronių Kazį Balutį, taip pat apie šalia "Metropolio" vokiečių nušautą savanorį Praną Eimutį, kuris saugojo viešbutyje apsistojusią amerikiečių delegaciją. Šis kareivis buvo vienas pirmųjų per Nepriklausomybės kovas žuvusių savanorių.

Mano ekskursijos tikslas – padaryti tiltą tarp Lietuvos, konkrečiai Kauno, ir išeivių iš Lietuvos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių emigravusių į Ameriką.

Holivudiškos vilionės

Ekskursijos metu buvo lankomi ne tik su tuomečiu politiniu gyvenimu, bet ir su verslu, kultūra bei pramogomis susiję amerikietiškų pėdsakų turintys objektai. Tarp jų – ir Kauno dramos teatras.

Tarpukariu pastate kurį laiką veikė prestižinis, pirmarūšis, kino teatras "Metropolitain&quot".

Gidė atkreipė dėmesį, kad kaunietiškojo "Metropolitain" statytojai viešai deklaravo, jog amerikietiškasis "Metropolitain" nebus pigių kino pramogų skleidėjas, bet orientuosis į aukštesnius standartus. Mat tuo metu Kaune ypač gausiai besikuriantys kino teatrai rodė masinę holivudišką kino produkciją. Populiarūs buvo tokie filmai, kaip, pavyzdžiui, "Pasileidusios moters kerštas", "Ydų ir ištvirkimo pasaulis", "Čikagos banditai" ir t.t. Neapsikentęs prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas tuo metu net buvo įkūręs Kino nelankytojų klubą.

Ekskursijos metu pateikti gana spalvingi amerikietiški akcentai Kaune priminė, kokia svarbi ir nesibaigianti yra Amerikos įtaka.

Kariliono bokštas apipintas Atlantą perskriejusiomis istorijomis. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Mano ekskursijos tikslas – nutiesti tiltą tarp Lietuvos, konkrečiai – Kauno, ir išeivių iš Lietuvos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių emigravusių į Ameriką", – pabrėžė gidė D.Railienė.

Apšilimas prieš kitąmet

„Žaliakalnis – prisiminimais, unikaliomis istorijomis bei menu apipintas Kauno mikrorajonas. Norint atrasti jame slypintį unikalumą, reikia apie jį ne tik išgirsti, bet ir patirti“, – planą su bendruomeniškumo, urbanistikos, šokio ir muzikos elementais šeštadienio pavakariui ir vakarui siūlė ekskursijos „Žaliakalnio pulsas“ organizatoriai.

Šis renginys buvo apšilimas prieš kitų metų dar didesnio masto ekskursiją po šią miesto dalį. Visa tai įtraukta į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programą „Fluxus Labas!“.

Ekskursija vis pildoma vietos gyventojų prisiminimais, vietinių kūrybiniais pasirodymais, įdomybėmis iš istorinių šaltinių, įtraukiamos vis naujos unikalios vietos.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Prezidentų pėdsakai

Tad koks Žaliakalniškis yra pačių gyventojų akimis, į jį žiūrint betarpiškai, kūrybiškai, nuoširdžiai ir bendruomeniškai?

Startas – Aukštaičių g. ir K. Petrausko gatvių sankryžoje prie skulptūros „Šventė“. Juk pažinimas ir naujos pažintys verti šventės. Toliau Aukštaičių g. – „Kauno vandenys“ ir istoriniai vandentiekio stoties pastatai, skulptūra, liudijantys svarbų Kauno modernizacijos įvykį – vandentiekio ir kanalizacijos įvedimą. Centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti 1929 m.

Aukštaičių g. – prezidentinė. 39 namą kartu su garsiu gydytoju Vladu Lašu pasistatė Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, gydytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazys Grinius.

Prie J. Jablonskio gimnazijos ekskursijos dalyvių vėl laukė šokėjai, šeštadienį vakarą pastatui suteikę gyvasties. Gidas pasakojo apie savo technologijų mokytoją, muziejininką Andrių Dručkų, kuris kaip vėliau paaiškėjo, išgelbėjo lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno karstus (su balzamuotais kūnais), juos laikęs gimnazijos pusrūsyje. „Slėpė raudonajame kampelyje“, – pasakojo ekskursijos gidas Jonas Oškinis.

Žinomiausias mokyklos pradinukas – Prezidentas Valdas Adamkus.

Jis vardijo, kad šioje gimnazijoje mokėsi ir Arūnas Gelūnas, ir Šarūnas Jasikevičius. „Žinomiausias mokyklos pradinukas – Prezidentas Valdas Adamkus“, – kalbėjo J. Oškinis.

Jis susirinkusiųjų paprašė atkreipti dėmesį į gimnazijos tvorą, pastebėjęs, kad žaliakalniškiai yra išradingi. Kai buvo atsisakyta 1892–1929 m. Kaune veikusios susisiekimo priemonės konkės – arklinio tramvajaus, dalis jo įtvirtinimų panaudota švietimo tikslais. „Konkės bėgiai tarnauja kaip tvora“, – rodė gidas. Jis pridūrė, kad gimnazija per sovietmetį  iki šių laikų išsaugojo Gedimino stulpų simboliką. Ji įkomponuota kaip lauko durų elementas.

Tarpukariu J. Jablonskio gimnazija tapo Lietuvos šiuolaikinio šokio lopšiu, nes jos salėje kūrė ir repetavo šiuolaikinio šokio pradininkė, šokėja, choreografė, pedagogė Danutė Marija Nasvytytė, vėliau emigravusi į Australiją.

Kino teatras ir „Vilius Karalius“

„Eime, supažindinsiu su buvusiu vienu prabangiausių Lietuvos kino teatrų „Aušra“, – po Aušros gatvę toliau vedė gidas. 1939 m. pastatytas kino teatras  turėjo oro kondicionavimo sistemą.

Vieną Dainavos g. namų puošia rašytojos Ievos Simonaitytės bareljefas. „Prie jo buvusiame sode pabaigtas „Vilius Karalius“. Gerą dešimtmetį ji buvo mūsų kaimynė“, – apie garsius žaliakalniškius pasakojo gidas.

Vienas tokių – dailininkas grafikas Stepas Žukas, kuris buvo vienas iš satyrinio žurnalo „Šluotos“ organizatorių ir bendradarbių.

Vėl einame pirmyn. Iš tolo aidi gyvai čia pat gatvėje, tiesiog atsirėmus į medį, atliekamas operos kūrinys. Tai garsinė iliustracija, pristatanti čia gyvenusį ir kūrusį, tarnavusį Antaną Kučingį – Lietuvos operos dainininką ir karininką.

Žaliakalnyje paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleido poetė Salomėja Nėris. Gido pasakojimus apie žymius kaimynus, įdomius pastatus ir vietas lydi šokėjų ir dainininkų kuriamos instaliacijos, papildančios, sušildančios, nukeliančios į aptariamą laikmetį.

Reikšmingas įsitraukimas ir palaikymas

Specialiai ekskursijai pusvalandžiui duris atvėrė kavinė „Kaukita“ pelėdiškos Gilių kavos degustacijai. 

Kauko laiptai – svarbi Žaliakalnio dalis. Į kitąmetę ekskursiją bus įtraukta ir daugiau laiptų, kurių šioje miesto dalyje netrūksta, tačiau juos ne kiekvienas yra atradęs. „Lygiai tas pats ir su įdomiais kiemeliais“, – pasakojo Asta. Vienas tokių išskirtinių privačių erdvių – „Žemuogių pievelė“ – galerija, įkurta grafikės Aistės Ramūnaitės kieme.

Ekskursijos gidas J. Oškinis, kaip ir visų dėmesį prikausčiusi šokėjų „Ulna Dance company“ komanda, yra žaliakalniečiai.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

„Visas renginys sukurtas žaliakalniečių“, – pasakojo KEKS atstovė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė, pasidžiaugusi kūrybingais Žaliakalnio vietiniais gyventojais, atsiradusiomis stipriomis bendruomeniškomis iniciatyvomis.

Reikšmingos ne tik idėjos, bet ir jų palaikymas. Pavyzdžiui, kai geranoriškų vietinių gyventojų balkonai virsta dar viena ekskursijos dalyvių – jau minėtų šokėjų, perteikiančių vietines istorijas – pasirodymo vieta.

Kai išeina žmogus iš kiemo ir pradeda pasakoti savo atsiminimus, istorijas, susijusias su jo seneliais, kitaip pamatai tą namą, erdvę.

„Aš pati gyvenu Žaliakalnyje, esu jį išvaikščiojus. Didelį įspūdį man pačiai paliko Poetų sodas. Kai einu pro tą kiemą, jau žinau jo istoriją, žinau, kodėl jame daug spalvingų akcentų. Atveria naują požiūrį“, – pasakojo A. Ptašinskaitė-Paukštė apie poeto Edmundo Janušaičio ir jo kolegų auginamą erdvę.

Ji paminėjo ir išskirtinę „Kauno vandenų“ ekskursijos dalyviams suteiktą  galimybę apsilankyti bendrovės teritorijoje Aukštaičių g., gėrėjosi vietinių gyventojų betarpišką įsitraukimu į ekskursiją.

„Kai išeina žmogus iš kiemo ir pradeda pasakoti savo atsiminimus, istorijas, susijusias su jo seneliais, kitaip pamatai tą namą, erdvę“, – kalbėjo atstovė.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Vakarop veiksmas persikels į jau minėtą  „Žemuogių pievelę“, kur vyks naktinė A.Ramūnaitės kūrinių paroda, lydima „gyvos muzikos, žaliakalniškų pokalbių bei kitų kaukiškų atradimų“.

Partizanas mieste

"Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti. Gaila, kad mieste sunku atrasti su jais susijusių vietų. Tačiau kas ieško, tas randa!" – intrigavo D.Ramanauskas. Ši ekskursija – viena iš daugybės renginių, skirtų šio partizanų vado 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Ekskursija prasidėjo prie Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir maršrutas driekėsi Kęstučio–K.Donelaičio gatvėmis tarp Vytauto ir A.Mickevičiaus gatvių.

Būtent šiame kvartale, sulaukęs pilnametystės, daugiausia laiko, būdamas Kaune, ir praleido J.Lukša.

Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti.

Netoli Kauno (Prienų rajone esančiame Juodbūdžio kaime, nuo Veiverių nutolusiame vos per 4 km) 1921 m. rugpjūčio 4 d. gimęs ir užaugęs būsimasis partizanas 1940 m. baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją.

Tais pačiais metais šalį užklupo sovietinė okupacija. 1941 m. – tremtys ir sovietus trumpam pakeitę vokiečiai. 1944 m. jau ilgam sugrįžo sovietai, vėl prasidėjo represijos. Tie metai – ir partizaninio karo, kurio tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradžia. Partizaninis pasipriešinimas aktyviai tęsėsi dešimtmetį. Atskiri kovotojai savo pozicijų neužleido iki septintojo dešimtmečio.

Istorikų duomenimis, 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst.

Istorija: J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus.

Kas vyko mieste?

Tuomečiai pastatai ir jų paskirtis – pasikeitę. Į kai kuriuos būtų sunku net patekti, pavyzdžiui, į buvusį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Tačiau dėl literatūrinio J.Lukšos talento ekskursijos dalyviams pakako pastovėti šalia pastatų ir paklausyti ištraukų iš jo atsiminimų knygos "Partizanai", kad akimirksniu persikeltų į tuos laikus.

Joje J.Lukša aprašė studijas, kitus įvykius, nutikusius iki įsitraukiant į partizanų gretas. Kaune jis būdavo protarpiais, po pusmetį ar pan. "Pajutęs pavojų keliaudavo į tėviškę, o kai joje jį užčiuopdavo, grįždavo atgal į Kauną", – apibendrino gidas.

Savo knygoje J.Lukša 1944 m. Kauną aprašė taip: "Prieš porą savaičių buvau nuvykęs į Kauną, tikėdamasis sutikti vieną ar kitą savo draugų, tačiau jie visi buvo išvažinėję kas sau. Gatvės sausakimšai prisigrūdusios besitraukiančių vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių. Ties krautuvių durimis – eilės piliečių, laukiančių bent artimiausioms dienoms apsirūpinti maisto produktais ir kitomis būtinai reikalingomis prekėmis. Tačiau tos eilės nė kiek nesijudino pirmyn, nes pro galines duris vertėsi su pilnais glėbiais vokiečių kareiviai ir civilinės valdžios atstovai."

Krautuvių vitrinose kabėjo rusiški užrašai "Civilinei valdžiai", "Kas plėšikaus, bus sušaudyti". "Nieko nesusigaudęs, grįžau į savo tėviškę", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

Studijos ir būstas

Būdamas devyniolikos, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Trumpai gilinosi į žurnalistiką, paskui pasirinko architektūros sritį.

J.Lukša, studijuodamas Kaune, gyveno Kęstučio gatvėje esančiame bendrabutyje. Greta jo veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame tuomet buvo įkalinti jo artimieji.

Pasitraukus vokiečiams grįžęs į Kauną, J.Lukša aprašė įspūdžius iš minėto bendrabučio, kurio adresas tais laikais buvo Kęstučio g. 24. Dabar adresas pasikeitęs. Namas yra nelyginių numerių pusėje, netoli Gedimino gatvės.

"Šįkart pasirūpinau, kur Kaune įsikurti ilgesnį laiką. Iš draugų sužinojau, kad daug kas mūsų pažįstamų telkiasi studentų bendrabutyje P.Mažylio namuose Kęstučio g. 24. Susigundžiau ir pasinaudojau šia proga. Apie tai pasiteiravęs tuo laiku bepradedančiame veikti studentų komitete gavau teigiamą atsakymą. Tik su sąlyga, kad pats su numatytais kaimynais turėsiu butą susitvarkyti. Ta pačia proga pasiūlė tapti buto seniūnu. Sudarėme kompaniją: Juozas, Jurgis, Julius ir aš", – nurodė studentas.

Ir apibūdino, kokiame būste turėjo švęsti įkurtuves: "Kiek pavėlavome. Geresni butai jau buvo užimti. Mums teko paskutiniame aukšte. Mūsų pasirinktame bute ir visuose kituose kaimyniniuose prieš tai gyventa vokiečių kariuomenės. Ten buvo įsikūrę jų puskarininkiai. Vokiečius išvijus čia stovėjo rusų daliniai. Raudonarmiečiai vokiečių paliktos tvarkos nemėgę. Jie sudraskė, matyt, kratos metu paliktus vokiečių drožlinius čiužinius. Sudaužė spintas, lovas, stalus ir kėdes. Tarp įvairių šiukšlių ant grindų mėtėsi išmindžioti maisto produktai, išlaistyto vyno ir kitų gėrimų likučiai. Parketo grindys margavo įvairiomis spalvomis. Sienų tinkas pilnas prikalinėtų vinių ir ant jų prikabintų Stalino paveikslų. Langai visi be stiklų, neretam rėmų net trūko. Durys be jokių spynų. Rankenos išluptos, užraktų nėra. Tas pats ir su elektros instaliacija."

Butą tvarkyti pradėjo užkabindami iškabą ant durų rusiškai ir lietuviškai: "Užimta. Prašome netrukdyti". Neveikė vandentiekis ir kažkuriame aukšte buvo užsikimšusi kanalizacija. Bandydami atplauti nešvarumus vandenį nešėsi net ir iš Nemuno. Langai buvo be stiklų, todėl juos užkalė fanera. Įsitaisė durų užraktą. J.Lukša ten gyveno gerą pusmetį.

D.Ramanausko žiniomis, netoli Garliavos yra išlikęs namas, kuriame J.Lukša taip pat kartais gyvendavo. Tai nedidelis privatus mūrinis namukas tarp Jonučių ir Garliavos. Tėviškėn iš Kauno J.Lukša važiuodavo Marijampolės plentu.

Nuotykiai: istorijos apie J.Lukšos popietę su kalėjimo viršininku stabtelėjome ties Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirta. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vieni pakeitė kitus

J.Lukša užfiksavo ir tai, kas dėjosi visame Kaune, kai traukėsi vokiečiai. Į Kauną jis buvo užsukęs su draugu. "Vokiečiai ruošiasi palikti Kauną. Susprogdino eilę pastatų, kuriuose lig tol buvo įsikūrusios kokios nors karinės grupės arba kurie turėjo vienokios ar kitokios karinės reikšmės", – konstatavo autorius.

Jis vardijo, kad "į šių nelaimingų pastatų skaičių" pateko Fizikos, chemijos instituto rūmai Aleksote, J.Damijonaičio mokykla S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, buvę vienuolyno namai, geležinkelio stoties pastatai, geležinkelių depo dirbtuvės, Kauno ir Petrašiūnų elektros, telegrafo stotys, prie jos buvęs Vailokaičių namas (tuomet vienas prabangiausių namų Kaune) ir kt. Buvo padegtas "Maisto" fabrikas Aleksote.

"Milžiniški dūmų debesys pakilo virš Kauno, pelenais paversdamos geriausius jo pastatus ir liudydami apie paskutinių rudųjų okupantų siautėjimą", – apgailestavo J.Lukša. Vėliau buvo sugriauti Vilijampolės ir Aleksoto tiltai – šį vokiečiai patys buvo pastatę.

J.Lukša aprašė situaciją, atėjus raudonarmiečiams, savo tėviškėje. "Mūsų tėviškėje pirmosiomis išvadavimo dienomis buvo apsistojęs trisdešimties raitųjų būrys. Visi atrodė nepaprastai išvargę. Greičiausiai ilgesnį laiką buvo pirmose linijose. Nė vienas nežinojo, kas yra švara ir higiena. Švarą palaikydavo prausdamiesi ančių ir žąsų priterštame prūde, o poilsio vietą pasirinkdavo kiaulių darže. Visiems daliniams trūko virtuvių. Aiškinosi, kad jos nespėjo kartu su frontavykais žygiuoti. Maistu rūpinosi patys, raudami iš laukų žoles, daržoves, raškydami nepradėjusius nokti obuolius, naktimis vogdami medų iš avilių", – vardijo J.Lukša.

Anot jo, visi be išimties vadinamųjų išvaduotojų kariai labai mėgo gerti. "Į degtinę su gyventojais išsikeisdavo įvairius pavogtus daiktus: batus, antklodes, palapines, arklius. Neretai pasitaikydavo, kad už kibirą degtinės būdavo galima išsikeisti arklį ar net šautuvą gauti. Pigaus maino džiaugsmas dingdavo, kai atsišaukdavo arklio savininkas, kuris paprastai gyvendavo už kelių kilometrų", – situaciją aprašė amžininkas.

Apsistojo: Kęstučio gatvėje partizanas yra gyvenęs ir dažnai lankęs šioje gatvėje buvusiame kalėjime kalintus artimuosius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vizitai į kalėjimą

Gyvendamas Kęstučio gatvėje J.Lukša dažnai lankydavosi šalimais buvusiame kalėjime, nes jo broliai, sesuo buvo įsitraukę į antivalstybinę veiklą, kaip pasakojo D.Ramanauskas, ir kai kurie buvo sulaikyti bei įkalinti būtent čia.

Sąlygos kalėjime buvo sunkios. Kalinių artimieji stengdavosi atnešti jiems maisto, o jo perdavimo procedūra buvo labai sudėtinga ir apsunkinta, todėl prie kalėjimo dar iš vakaro nusidriekdavo žmonių eilės.

Anot J.Lukšos, kiekvieną dieną būdavo skelbiama, kuria raide prasidedančių pavardžių kaliniams bus galima tądien perduoti siuntinius. Jie būdavo priimami tik dvi valandas, o norinčiųjų palengvinti artimųjų dalią – daugybė.

"Jis ir pats dalyvauja šiose procedūrose", – pasakojo gidas. Tad galėjo tiksliai aprašyti, kaip viskas vykdavo. Laukiantieji buvo nešini ir įvairiais pakištukais kalėjimo personalui dėl geresnio maisto, sąlygų jų artimiesiems. Maistui perduoti dar reikėjo turėti ir leidimą, kuris priklausydavo nuo bylos eigos. "Bolševikai badą, be visų kitų priemonių, laiko gera priemone liežuvį atpalaiduoti", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

"Kalinių artimieji ištisomis savaitėmis grūsdavosi maisto perdavimo salėje, kol apsukresniam pavykdavo prasimušti iki langelio. Kiekvieną dieną laukiančiųjų būdavo keli šimtai, o laimingųjų – vos keliasdešimt. Norint į tų laimingųjų tarpą papulti reikėjo vadovautis brutualiniu egoistiniu apsukrumu ir kyšiais. Kas šių pagrindinių "dorybių" neturėjo, veltui ištisomis paromis stumdydavosi, vargdavo šaltyje, gatvėse susigūžę su aptrintais ryšuliais", – rašė J.Lukša.

Dažnai nutikdavo, kad ne visas nešulio turinys pasiekdavo kalinius. Vieną kartą paaiškėjo, kaip įvardijo gidas, kad dingo 5 kg dešrų, kitų produktų, cigarečių.

Nugirdė viršininką

Dramatiškame ir tragiškai pasibaigusiame J.Lukšos gyvenime netrūksta įvairių momentų. "Nutinka taip, kad J.Lukša susipažįsta su kalėjimo viršininku", – toliau apie įvykius, susijusius su Kaunu, pasakoja D.Ramanauskas, kol stovime Kęstučio gatvėje, beveik po to kalėjimo langais. Viršininkas, beje, gyveno Gedimino gatvėje, netoli dabartinių P.Mažylio gimdymo namų.

Buvo jokia paslaptis, kad viršininkas labai mėgo kyšius. Viskas tikdavo, svarbiausia buvo laiku pataikyti. "Atsitiktinai" užkalbinęs viršininką ir popietę su juo praleidęs J.Lukša pasiekė, kad kalėjime būtų panaikintas karantinas, labai apsunkinęs daugybės kalinių dalią, – dėl jo buvo draudžiama perduoti siuntinius.

Nusiimdamas skrybėlę ir rusiškai pasisveikinęs, pasiklausęs, ar jį viršininkas pamena, J.Lukša ėjo prie reikalo. Pasiguodė, kad norėjo įteikti broliui maisto, bet nesėkmingai.

Šnekučiuodamiesi apie įvairius reikalus, jie priėjo Laisvės alėją. "Pradėjau skųstis, kad eidamas universiteto administracijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas esu labai perkrautas darbu ir ilgas stovėjimas prie kalėjimo mane labai apsunkina. Gal jis galėtų man kokiu nors būdu maistą greičiau paduoti? Turėdamas daugiau laiko galėčiau geriau atlikti savo pareigas tarnyboje ir būti išsimiegojęs. Tokiais ir kitokiais motyvais stengiausi save pavaizduoti kaip nepavejamą užsidegėlį penktmetinio plano vykdyme ir lojaliausią darbuotoją tarybinės tėvynės labui. Melavau ir nemirksėjau, net ausys neraudonavo, kaip ir visų sovietinių pareigūnų", – vaizdžiai pasakojo J.Lukša.

Jis subtiliai viršininkui priminė, kad karantino paskelbimas ir atšaukimas priklauso nuo jo vieno. Jų kelyje pasitaikė užeiga. Atsargiai pasiūlė užeiti – joje galėsią sušilti, be to, gatvėje gal nelabai patogu kalbėtis. Pasirinko patį nuošaliausią staliuką, užsakė 200 g arielkos, kelis butelius alaus, užkandžių, amerikietiškų cigarečių.

Alkoholį J.Lukšos pašnekovas į gerklę susipylė be žodžių. Papildomai užsakytą – irgi. Staigiai dingo ir užkandžiai. "Du kąsniai, ir nebėra. Valgo kaip paršas. Pilną lėkštę sutvarkius, užsakiau antrą. Ir vėl 100 g. Pasiūliau užrūkyti. Draugas viršininkas pagiria cigarečių kokybę", – smulkiai dėstė būsimas partizanas.

Pokalbis tęsėsi. Kai ketvirtą kartą J.Lukša paklausė, kaip dėl karantino, kalėjimo viršininkas atsakė: "Dėl kokio karantino?" Karantinas staiga panaikintas. "Užeigą palikome vos vienas kitą įžiūrėdami", – taip aprašyta pasisėdėjimo pabaiga.

Susibūrė: gidas D.Ramanauskas pakvietė pasivaikščioti po Kauno vietas, kur gyveno ir veikė J.Lukša-Daumantas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Tapo CŽV agentu

"J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė", – pakomentavo D.Ramanauskas ir pridūrė, kad į šį kalėjimą kalinius iš įvairių Kauno miesto ir priemiesčių laikinųjų įkalinimo rūsių  atvarydavo pėsčius.

Diplomatinius sugebėjimus  J.Lukša pasitelkė ir 1944 m., padėdamas universitetui atgauti pastatus, priemones. Išnaudojo tai, kad bolševikai stengėsi viską daryti priešingai, nei darė vokiečiai. Padėdavo ir tai, kad akcentuodavo apie Stalino konstitucijos garantuojamą teisę į mokslą, kitos gudrybės.

J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė.

"Jeigu pabaigoje kalbos pakartosi kurį nors tūkstančius kartų gatvėse išrašytą trafaretinį šūkį, šlovinantį sovietų valdžią, tai reikalai visai gerai klostysis ir greitai pajudės", – dėstė J.Lukša. Be didelio vargo buvo atgauti didieji universiteto rūmai, pirmieji ateitininkų, neolituanų, P.Mažylio namai, universiteto pastatai Savanorių prospekte ir Trakų gatvėje.

Deja, netrukus J.Lukša turėjo pasitraukti į Vilnių, kur pradėjo dailės studijas, toliau domėjosi architektūra.

J.Lukša priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo pogrindžio laikraščio "Laisvės žvalgas" redaktorius, ėjo rinktinės vado pavaduotojo, štabo viršininko, vėliau – Birutės rinktinės vado ir kitas pareigas.

Partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje. Antrą kartą ištrūkęs už geležinės uždangos, atsidūręs Prancūzijoje, iš kur pasauliui skelbė žinias apie situaciją Lietuvoje, laiškuose aprašydavo svečios šalies grožį, jos tiltus, bokštus, bet visuomet pabrėždavo, kad gimtieji kraštai jam yra gerokai mielesni.

"Jis turėjo visas sąlygas likti užsienyje, bet vis grįždavo. Vienąkart užsienyje praleido virš pusantrų metų, kitąkart – apie trejus. Pagrindinė jo užduotis – perduoti informaciją Vakarų šalims, pasistengti užmegzti santykius ir paskatinti kovą su Sovietų Sąjunga", – pasakojo D.Ramanauskas.

Kartu su keliais kitais partizanais J.Lukša-Daumantas buvo tapęs Centrinės Amerikos žvalgybos agentu, dalyvavo apmokymuose.

1950 m. jis su kitais kaip desantininkai nusileido Lietuvoje, buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, turėjo atkurti Lietuvos partizanų tinklą. Deja, misija nepavyko, nes sovietai, pasinaudoję savo šaltiniais Vakarų saugumo organizacijose, apie šį planą ir tikslias dislokacijos vietas žinojo iš anksto.

J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus. Nors apgaulę išsiaiškino, bet buvo jau per vėlu. Nepavyko prasibrauti pro miške trimis žiedais išsidėsčiusius kareivius. Žuvo netoli tėviškės.

Po vestuvių su žmona Nijole, su kuria tegalėjo praleisti vos savaitę, kai turėjo išvykti tėvynės reikalais, buvo praėję metai. Pora daugiau taip ir nepasimatė. Žmona apie tai, kad sutuoktinio nebėra gyvo, sužinojo tik po penkerių metų. Iki šiol nežinoma, kur palaidoti jo palaikai, tačiau jo žūties vietą Pabartupio kaime prie Pažėrų Kauno rajone žymi paminklas.