Buvęs Jungtinės Karalystės iždo kancleris apibūdino dingusius daiktus kaip „smulkius juvelyrinius dirbinius, brangakmenius, aukso gabalėlius, kurie nebuvo viešai eksponuojami“.

BBC radijui jis sakė, kad vis dar neaišku, kiek tiksliai daiktų dingo.

„Apytiksliai apie 2 000. Tačiau turiu pasakyti, kad tai labai preliminarus skaičius“, – sakė G. Osborne'as.

„Pradėjome atgauti kai kuriuos pavogtus daiktus, ir tai yra šviesioji situacijos pusė“, – pridūrė jis.

Penktadienį atsistatydino muziejaus direktorius Hartwigas Fischeris (Hartvigas Fišeris), pripažinęs, kad institucija nesiėmė veiksmų, kaip privalėjo, reaguodama į įspėjimus apie dingusius daiktus.

Manome, kad ilgą laiką kentėjome nuo vagysčių ir, tiesą sakant, galėjome padaryti daugiau, kad jų išvengtume.

 

Praėjusią savaitę centrinis Londono muziejus pranešė, kad atleido darbuotoją ir įspėjo policiją po to, kai buvo nustatyta, kad eksponatai „dingo, buvo pavogti arba sugadinti“.

Šis muziejus, vienas didžiausių Didžiosios Britanijos sostinės turistų traukos centrų, labiausiai žinomas dėl kolekcijų, tarp kurių yra Rozetos akmuo ir Partenono marmurai.

G. Osborne'as vadovybės nesugebėjimą reaguoti į perspėjimus aiškino vadinamuoju grupiniu mąstymu, kuris neleido  patikėti, kad daiktus galėtų vogti savas žmogus, vienas iš darbuotojų.

„Manome, kad ilgą laiką kentėjome nuo vagysčių ir, tiesą sakant, galėjome padaryti daugiau, kad jų išvengtume“, – sakė jis ir pridūrė, kad buvo sustiprinta muziejaus apsauga.

Antikvariato bendruomenė bendradarbiavo su muziejumi, kad padėtų sugrąžinti kai kuriuos dingusius eksponatus, sakė jis.

Ketvirtadienį metropoliteno policija patvirtino, kad dėl įtariamų vagysčių buvo apklaustas vyras.

Policijos pajėgos teigė, kad jokie areštai nebuvo įvykdyti ir, tęsiantis tyrimui, toliau glaudžiai bendradarbiaus su Britų muziejumi.

Vokiečių meno istorikas H. Fischeris pareiškė, kad jis nedelsdamas atsistatydins iš pareigų, nes buvo pažeistos procedūros, leidusios paimti daiktus.

„Akivaizdu, kad Britų muziejus nereagavo taip, kaip turėjo reaguoti į 2021 metų perspėjimus ir į dabar išryškėjusią problemą“, – sakė jis.

1989-aisiais įkurtas muziejus šiemet sausį paskelbė, kad dėl finansinių sunkumų ketina nutraukti veiklą. Vienas jo steigėjų Johnas Parhamas mirė 2017-aisiais ir jo žmona Jill nusprendė atsisakyti nuostolingos veiklos.

Kolekciją sudaro beveik 300 motociklų ir per 6 tūkst. su jais susijusių reliktų. Dauguma transporto priemonių – iš JAV, tačiau yra ir europietiškų, ir japoniškų šedevrų.

1937-ųjų „Brough Superior SS80“ laukia naujų šeimininkų. / rideapart.com nuotr.

Aukcione, be kita ko, bus galima įsigyti 1937-ųjų „Brough Superior SS80“, 1915 m. „Flying Merkel Twin“, 1920 m. „Harley-Davidson Davis Powered Bicycle“, 1960 m. „Pannonia Csepel 250 TLF Deluxe“, 1911 m. „Excelsior Auto Cycle“, 1957 m. „Rikuo RQ 750“, 1913 m. „Sears De Luxe Dreadnought Twin“, 1952 m. „Vincent Rapide“, 1920 m. „Moto Guzzi Normale Flat Tank“, 1972 m. „Honda CB500 Road Racer“, 1929 m. „Opel Neander“.

Ekspertai neabejoja, kad daug ką sudomins ir „Dragon Chopper“ iš kino filmo „Laukinis angelas“ ar keli „Harley-Davidson Easy Rider“.

Buvusį karo ligoninės pastatą Vytauto prospekte, kur dabar laikomi sukaupti eksponatai, iki 2026 metų ruošiamasi suremontuoti, sako muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.

„Bus remontuojamas rinkinių saugyklos pastatas, po remonto darbų saugyklas bus galima lankyti registruojamų ekskursijų metu, tuomet lankytojas galėtų pamatyti šiek tiek daugiau“, – BNS sakė R. Malinauskienė.

„Šiek tiek“ – tai daugiau nei trečdalis milijono įvairaus laikmečio eksponatų. 

„Muziejaus saugyklose jau yra daugiau nei trys šimtai tūkstančių įvairiausių daiktų, muziejuje mes matome labai nedidelę dalį eksponatų. Tai bus uniformos, meno ir pagalbinės medžiagos rinkiniai, karo technikos įranga, radijo stotys, įvairios kitos priemonės, baldų. Visa tai – nuo mūsų archeologijos rinkinio iki šiuolaikinių uniformų“, – aiškino R. Malinauskienė.

Pirmiausiai reikia suremontuoti, tada viską susidėti, eksponuoti kaip atvirose saugyklose, sudėti į stelažus, o tada jau galėsime individualias atskiras ekskursijas priimti.

Atnaujinti ir lankymui pritaikyti ruošiamasi beveik 4 tūkst. kv. metrų ploto patalpas, kuriose bus priimamos iš anksto užsiregistravusios grupės. 

„Pirmiausiai reikia suremontuoti, tada viską susidėti, eksponuoti kaip atvirose saugyklose, sudėti į stelažus, o tada jau galėsime individualias atskiras ekskursijas priimti. Ne taip, kaip su muziejaus bilietais – tvarka bus“, – sakė R. Malinauskienė.

Muziejaus direktorė neabejoja, kad saugyklas pamatyti norinčių žmonių netrūks: „Tokie dalykai sulaukia susidomėjimo, mes šalia turime restauravimo dirbtuves, tai jų atvirų durų dienos visada sulaukia daug lankytojų. Žinoma, kad mes esame ne mažiau įdomūs“.

Šiuo metu jau baigti saugyklos pastato išorės darbai, jis šiltinamas, įrengtos vėdinimo ir priešgaisrinės sistemos, o sutvarkius vidų pirmieji lankytojai galėtų būti priimami 2026 metais, sako muziejaus vadovė.

„Dabar lieka tik vidaus įrengimas. Skaičiuokime, kad jeigu jokių trukdžių nebūtų, tai 2026 metais galėtume pirmuosius lankytojus registruoti“, – teigė R. Malinauskienė.

Vidaus tvarkymui numatoma skirti apie 1,4 mln. eurų, šiuo metu ieškoma rangovo.

Vytauto Didžiojo karo muziejus įkurtas 1921 metais tuometinės šalies kariuomenės sprendimu, į dabartinį pastatą Vienybės aikštėje jis persikėlė 1936 metais. Nuo 2006 metų jis pavaldus Krašto apsaugos ministerijai.

Sukilėlių asmeniniai daiktai atvežti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.

Tarp parodos eksponatų yra vieno iš sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko vestuvinis žiedas, kalkėse atsispaudęs Kauno gubernijos bajoro Eduardo Čaplinskio veido atspaudas, tapęs vienintele informacija apie šio žmogaus išvaizdą, kiti daiktai.

Parodos atidaryme Varšuvoje dalyvavusi muziejaus direktorė Rūta Kačkutė atkreipė dėmesį, kad „lenkų, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo Rusijos imperijos priespaudai istorija ypač aktuali šiandien, kai Rusijos imperinės ambicijos nukreiptos prieš brolių ukrainiečių tautą“.

„Istorija mums taip pat byloja ir apie tai, kokia svarbi yra kitų Europos valstybių pagalba, kurios sukilėliai tada nesulaukė“, – sako R. Kačkutė.

Anot muziejaus vadovės, būtent šio sukilimo atminimas vykstant karui Ukrainoje turėtų įkvėpti anuomet nuo Rusijos imperinių ambicijų kentėjusias lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautas kartu kovoti „Už mūsų ir jūsų laisvę“.

Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešimo, sukilimui Vilniuje skirta didelė parodos dalis, kurios pagrindiniu akcentu tapo atsitiktinai ant Gedimino kalno atrastų, Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių istorija.

Pirmą kartą kartu su palaikais rastus asmeninius daiktus buvo galima išvysti 2019 metais buvusioje areštinėje Vilniuje veikusioje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Pažadinti“.

2017 metų vasarą, tvarkant Gedimino kalno šlaitus, rasti Lietuvos sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar aštuoniolikos sukilėlių palaikai. Jie po dvejų metų perlaidoti Rasų kapinėse.

1863–1864 metais buvusios Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės) nacionalinis pasipriešinimas Rusijos imperijos valdžiai buvo kovingiausias, ilgiausiai trukęs tautinio ir socialinio išsivadavimo judėjimas Rusijos imperijoje XIX amžiuje.

Sukilimas apėmė Lenkijos karalystę (į ją įėjo ir Užnemunė), Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos. Pasipriešinimą Rusijos imperija numalšino, bet sukilimas turi ypatingą reikšmę visoms tautoms, kovojusioms prieš priespaudą. 

Keičiasi požiūris

Pasak Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovės dr. Ingos Puidokienės, 2022-aisiais muziejus įgijo 3 052 eksponatus. Net 2 966 jų buvo padovanoti ir tik 86 – nusipirkti.

Pašnekovė džiaugiasi, kad pastebimas vis didesnis žmonių pasitikėjimas muziejumi ir noras dovanoti eksponatus.

„Anksčiau kauniečiai elgdavosi kur kas atsargiau. Asmeninių ar iš tėvų ir giminaičių paveldėtų daiktų muziejui jie pasiūlydavo rečiau, ateidavo tarsi bijodami, kad muziejininkams jų turtas pasirodys bevertis. Šiandien išties jaučiame didesnį žmonių pasitikėjimą ir susidomėjimą. Neretai sulaukiame skambučių, žmonės vis dažniau teiraujasi, kas konkrečiai domintų būtent mūsų muziejų, – pasakoja pašnekovė. – Labai vertiname dovanojimo būdu įgytus eksponatus, nes jie geriausiai atspindi miesto gyvenimą, puikiai atskleidžia Kauno ir kauniečių istorijas.“

Dr. I. Puidokienės teigimu, iš asmenų gautų eksponatų būna įvairių – nuo bižuterijos iki indų, dokumentų ar fotografijų. Didžiausią dalį šių eksponatų sudaro fotografijos ir kiti spaudiniai. Mažesnę – įvairūs aksesuarai, namų apyvokos reikmenys.

„Kalbėdama apie 2022-aisiais gautus eksponatus, galėčiau išskirti kelias ryškesnes dovanas. Viena tokių – ilgamečio Kauno priešgaisrinės tarnybos vyr. inžinieriaus Mečio Šadzevičiaus archyvas, kurį atnešė jo dukra. Archyvą sudaro 146 eksponatai, susiję su M. Šadzevičiaus gyvenimu ir darbu. Jame rasime daug fotografijų, atskleidžiančių priešgaisrinės tarnybos ir Kauno kasdienybę. Čia yra ir dokumentų, ir miestą užliejusio potvynio nuotraukų. Tai išties įspūdingas fotografijų archyvas, kuriuo labai džiaugiamės“, – pasakoja dr. I. Puidokienė.

Pasak pašnekovės, kitas, nemenkai muziejaus fondus papildęs, archyvas atkeliavo iš Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko Antano Kriščiukaičio šeimos.

„Šeimos nariai perdavė įvairių A. Kriščiukaičio darbą ir gyvenimą fiksuojančių fotografijų, asmens dokumentų, apdovanojimų. Tai didžiulis archyvas, puikiai atskleidžiantis ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos teisinį gyvenimą ir modernios teisės formavimąsi. Aišku, nemaža dalis nuotraukų atiduota skaitmeniniu formatu, tad jos – ne originalai, tačiau taip pat turi didelę vertę“, – atskleidė Kauno istorijos skyriaus vadovė.

Svarbiausia – istorijos

Dr. I. Puidokienė atkreipė dėmesį, kad muziejus orientuojasi ne tik į žymias, miestui ir šaliai nusipelniusias asmenybes. Paprasto kauniečio buitį ir kasdienybę atspindintys daiktai ar fotografijos yra lygiai taip pat vertingi eksponatai. Juk būtent jie leidžia pamatyti visą miesto istorijos veidą.

Pašnekovė ragina nebijoti kreiptis į muziejų, jei tik manote, kad turite vertingų daiktų, norite juos padovanoti ir išsaugoti ateities kartoms.

Kartais pačiam žmogui daiktas gali atrodyti nereikšmingas, o muziejininko akimis žvelgiant – net labai vertingas.

Pavyzdžiui, Kauno miesto muziejuje saugoma nemažai asmeninių kaunietės pedagogės, lietuvybės puoselėtojos Vilniaus krašte Malvinos Valeikienės daiktų, kuriuos padovanojo jos dukra. Praėjusių metų pabaigoje muziejaus fondai, M. Valeikienės dukros dėka, dar kartą pasipildė vertingais asmeniniais mokytojos daiktais ir fotografijomis. Šie eksponatai puikiai parodo mokytojo gyvenimą tarpukariu ir atskleidžia to meto inteligentų šeimos dvasią.

„Kartais pačiam žmogui daiktas gali atrodyti nereikšmingas, o muziejininko akimis žvelgiant – net labai vertingas. Aišku, būna ir taip, kad potencialų eksponatą atnešusiam asmeniui jis labai svarbus, bet muziejui netinka. Tad tikrąją daikto vertę galima nustatyti tik atėjus pasikalbėti su muziejininku“, – paaiškino pašnekovė.

Su muziejumi susisiekus eksponatą norinčiam padovanoti žmogui, dažniausiai iš pradžių prašome atsiųsti daikto nuotraukų, kad specialistai jį galėtų įvertinti.

„Būna ir taip, kad tokį daiktą mes jau turime. Tada patariame žmogui kreiptis į kitą muziejų, kuriam to daikto gali reikėti. Svarbi ir potencialaus eksponato būklė, įvertiname, ar jis ne pernelyg pažeistas, nusidėvėjęs. Be abejonės, negalime priimti visko, ką mums siūlo, turime vadovautis muziejaus fondų komplektavimo gairėmis“, – sakė dr. I. Puidokienė.

Pasak pašnekovės, svarbus ne tik pats daiktas, bet ir jo istorija. Todėl potencialų eksponatą atnešusio žmogaus muziejininkai visada prašo ją papasakoti.

Gestas: padėkos vakaras, kuriuo Kauno miesto muziejus atsidėkojo eksponatus dovanojusiems bičiuliams. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Tikrai nėra taip, kad vertingais laikome tik tarpukario ar dar senesnius laikus menančius daiktus. Eksponatu gali tapti net šiandienius įvykius ar reiškinius atskleidžiantis objektas, – sako ji. – Tarkime, Kauno mieste įvyksta festivalis ar šventė, po kurios lieka koks nors suvenyras. Jei jis turi įdomią istoriją, taip pat gali tapti eksponatu. Pavyzdžiui, režisierius Gildas Aleksa mums yra padovanojęs po šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ likusį varžtelį, kuris vienintelis liko susipakavus visas palapines ir kitą inventorių.“

Eksponatai prieinami visiems

Dr. I. Puidokienė atkreipė dėmesį, kad Kauno miesto muziejus turi ne vieną muzikai skirtą padalinį: Tautinės muzikos skyrių, J. Gruodžio, M. ir K. Petrauskų namus. Tad muziejus kaupia ir priima įvairius muzikos instrumentus, taip pat muzikinį gyvenimą Kaune ir Lietuvoje atspindinčius, memorialinius, muzikams priklausiusius daiktus.

„Žmogui nusprendus muziejui dovanoti eksponatą, visada pasirašomas priėmimo–perdavimo aktas. Juo asmuo patvirtina dovanojimo faktą, taip pat dokumente nurodomas jo vardas ir pavardė. Muziejus pasirašytu aktu gautą eksponatą įsipareigoja saugoti. Svarbu tai, kad visus eksponatus skaitmeniname – jų nuotraukas su aprašais keliame į LIMIS sistemą, kurią gali pasiekti visi norintys – atskleidė pašnekovė. – Tad eksponatus dovanojantys žmonės gali būti ramūs. Jų daiktai niekur nedings ir nebus slepiami muziejaus fonduose, bet taps prieinami visiems, kartu išsaugant juos ateities kartoms.“

Dovanoja ir archeologai

Pasak dr. I. Puidokienės, didžiausią dalį padovanotų eksponatų sudaro individualių asmenų šeimos relikvijos ar asmeniniai daiktai. Būna, kad eksponatų padovanoja ir kitos įstaigos.

Yra žmonių, kurie reguliariai papildo muziejų aukcionuose ar kitokiais būdais įsigytais objektais. Viena iš tokių mecenatų yra klaipėdietė Marina Kulčinskaja, kuri ne vienam šalies muziejui yra padovanojusi svarbių eksponatų. Moteris labai domisi Lietuvos istorija, tikslingai ieško eksponatų ir rūpinasi, kad jie neiškeliautų į kitas Europos šalis. Tad M. Kulčinskaja pati juos įsigyja ir dovanoja Lietuvos muziejams, kurių fondus šie eksponatai geriausiai papildo.

„Neseniai M. Kulčinskaja mums perdavė nemažai archyvinių fotografijų su Kauno miesto, Šančių vaizdais. Esame labai jai dėkingi už mecenatystę, nes tikslingas eksponatų pirkimas ir dovanojimas muziejui yra išties retas atvejis“, – džiaugiasi dr. I. Puidokienė.

Nemažą muziejui padovanotų eksponatų dalį taip pat sudaro Kauno regione rasti archeologiniai radiniai. Kauno miesto muziejaus muziejininkas-archeologas Povilas Gadliauskas pasakoja, kad dauguma archeologų stengiasi radinius pristatyti į vietinį muziejų, jei jis tik turi galimybę juos priimti.

Kadangi Kaune, ypač Senamiestyje, vyksta daug tvarkymo darbų ir statybų, į Kauno miesto muziejų vis atkeliauja įdomių eksponatų. Vienas tokių – Nemuno krantinėje archeologo Pavelo Vutkino rasta auksinė vokiška 10 markių moneta, datuojama XIX a. pab. Nors moneta ne unikali, o XIX a. gerai žinoma iš istorinių šaltinių, ji suteikė nemažai informacijos apie prekybos ryšius ir tuo metu vykusį gyvenimą Kauno mieste.

Garderobas: Kauno miesto muziejus fonduose saugomi asmeniniai M. Valeikienės daiktai. / Kauno miesto muziejaus nuotr.

„2021 m. pabaigoje taip pat gavome svarbių eksponatų. Vykstant Vilniaus gatvės rekonstrukcijai ir joje vykdant archeologinius tyrimus, užlietame vandens sluoksnyje buvo rasti 202 vienetai odos ir du vienetai medinių avalynės dirbinių liekanų, datuojamų XVI a. Oda yra organinė medžiaga, tad dažniausiai suyra, tačiau dėl užlieto vandens sluoksnio jos fragmentų išliko. Todėl radinys yra išties unikalus. Muziejus iš pradžių šiuos radinius konservavo, o šių metų gale turėtume jų sulaukti jau restauruotų. Tada jie taps tikrais eksponatais, o ne tik fragmentais", – atskleidė P. Gadliauskas.

Prieš kelerius metus mūsų muziejui taip pat buvo atiduotas Santakos lobis. „Neries ir Nemuno upių santakoje statant Krepšinio namus, buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Jų metu rastos 72 sidabrinės monetos, priskiriamos XV a. pradžiai. Iš tikrųjų nemažai atradimų padarome įtraukdami gautus radinius į fondus. Kadangi šis procesas yra labai lėtas, gali būti, kad dalis įdomių eksponatų jau yra gauta, bet dar neatrasta“, – sakė pašnekovas.

Tūkstančiai eksponatų

Kad ir kokios didelės būtų Kauno miesto muziejaus skyrių ekspozicinės salės, visi eksponatai į jas netelpa.

Tie, kuriems laikinai nelemta įsitaisyti už vitrininių langų, glaudžiasi slaptose saugyklose. Jos prieinamos tik muziejininkams, tačiau kartą per metus, nukritus durų spynoms, atsiveria ir miestiečiams.

Praėjusiais metais visuomenei buvo parodyta Šilainiuose, Baltų prospekte, įsikūrusi saugykla, kurioje laikomi ryšių istorijos muziejaus eksponatai. Įpusėjus šiam rugsėjui, visi norintys ir iš anksto užsiregistravę kauniečiai galėjo susipažintu su turtais, laikomais Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkinių saugykloje.

Čia pirmieji eksponatai pradėti kaupti dar 1969 m. Dabar jų yra apie 13 tūkst. Tai meistrų Stasio Rudžio, Juozo Lašo, Juozo Telešiaus kanklės, Prano Servos eksperimentinės birbynės, liaudies meistrės Marijos Ševerenkienės moliniai švilpukai, smuikai, mandolinos, armonikos, pučiamieji, knygos, vadovėliai, laiškai, nuotraukos ir įvairūs buities eksponatai, tarkim, pjūklas, kuriuo vienas kanklių meistras pjovė medieną, ar skalbimo lenta, barškinta per Užgavėnes ir vestuves. Bemaž 5 tūkst. muziejaus eksponatų priklauso pagrindiniam, likusieji – pagalbiniam fondui.

"Tie eksponatai, kurie priklauso pagalbiniam fondui, ne mažiau vertingi. Tiesiog jie sunkiau išlaikomi. Tarkim, birbynė iš plunksnos", – susirinkusiesiems pasakojo ir į nedidelę ekskursiją antrame aukšte kvietė Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkinio saugotoja Eglė Adomulytė.

Išradingai: E.Adomulytė ištraukė seniau skalbiniams skalbti ir lyginti naudotą prietaisą, kuris tarnavo ir kaip muzikos instrumentas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Paruošti evakuacijai

Visi eksponatai saugomi remiantis rinkinių apsaugos apskaitos instrukcija, patvirtinta Lietuvos kultūros ministerijos. Nedidelėje patalpoje palaikoma speciali temperatūra ir drėgmės lygis.

Eksponatai fotografuojami, o jų nuotraukos keliamos į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą LIMIS. Kiekvienas daiktas čia turi savo vietą lentynoje, o neretais atvejais – ir asmeninius stovus, kaip viename iš užrakinamų spintų saugomi rašytiniai eksponatai. Mūvėdama baltas pirštines, E.Adomulytė ištraukė kanklininko Vytauto Kadžio laišką. Pastarasis ne tik paslėptas dviejuose vokuose, bet dar ir įsuktas į nerūgštinį lapą, kuris popierinius eksponatus saugo nuo temperatūros, drėgmės pokyčių ir nykimo.

Jų unikalumą lėmė meistrystė, retumas ir amžius.

Visgi didžiausias dėmesys saugykloje skiriamas ypač saugomiems eksponatams. Apvynioti specialia medžiaga, į metalines lentynas jie sudėlioti taip, kad susiklosčius ekstremaliai situacijai, evakuacijos metu, iš patalpų būtų išgabenti pirmiau nei kiti. Tam yra parengti specialūs sąrašai ir netgi paruoštos atitinkamos dėžės.

Ypač saugomų eksponatų kategorijai priklauso keli smuikai, kanklės ir kiti muzikiniai instrumentai, kurie, anot muziejininkų, turi didžiausią išliekamąją vertę.

"Jų unikalumą lėmė meistrystė, retumas ir amžius", – paklausta, ar tarp jų yra ir seniausias muziejaus eksponatas, Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė, etnomuzikologė dr. Laura Lukenskienė tikino, kad pastarasis, datuojamas XVIII a., šiuo metu yra vienoje iš ekspozicinių salių.

Tiesa, nustatyti eksponatų amžių ne taip paprasta. Ne visi meistrai anuomet palikdavo žymių ant savo darbų, todėl, norint atsekti preliminarų pagaminimo laiką, reikalingi specialūs tyrimai.

Istorija: kiekvienas eksponatas, anot L.Lukenskienės – daugiau nei muzikos instrumentas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kanklių priežiūra

Abėcėlės raidėmis žymėtose lentynose instrumentai rinkinių saugykloje sugrupuoti pagal kategorijas. Bene didžiausią plotą čia užima kanklės – aukštosios, bosinės, kontrabosinės, šiaurės rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių ir žemaičių, vakarų žemaičių ir suvalkiečių.

Vienos jų skaičiuoja kelias dešimtis metų, kitos dar daugiau. Nemažai eksponatų surinko muziejininkė L.Lukenskienė. Pasitaiko, kad muzikinius instrumentus į muziejų atneša ir patys žmonės.

"Visko būna. Randa kokį nors muzikinį instrumentą, nuvalo, suremontuoja, padaro jį tarsi naują. Galvoja, taip bus geriau, o išties padaro žalą. Netvarkytas instrumentas, kai gali matyti nusidėvėjimą ir vietas, kurias lietė muzikantas, yra tarsi gyvas. Jis pasakoja istoriją!" – etnomuzikologė dr. L.Lukenskienė neabejojo, jei prabiltų saugykloje laikomi eksponatai, jie daug ką pasakytų. Kanklės, ko gero, prisimintų vietas, kuriose joms teko groti, meistrų prisilietimus, bandant pasiekti tobulybę ir karą, kuris neužgniaužė kanklių skambesio.

Duotąją minutę saugykloje buvo tylu, o kanklių net ir labai norėdami nebūtume prakalbinę. Visos jos čia laikomos atlaisvintomis stygomis, kad medžiui reaguojant į temperatūrą ir drėgmę nesideformuotų korpusas. Tą patį, anot muziejininkių, turėtų daryti visi, kurie namuose turi kankles, tačiau rečiau jomis groja.

"Čia tas pats, kaip automobilis, kuris nevažiuodamas genda. Kol groji kanklėmis – viskas gerai, o jei tik nustoji, jos lūžta", – patarimus susirinkusiesiems dalijo muziejininkė L.Lukenskienė.

Netvarkytas instrumentas, kai gali matyti nusidėvėjimą ir vietas, kurias lietė muzikantas, yra tarsi gyvas. Jis pasakoja istoriją!

Tarsi ledkalnio viršūnė

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus saugykloje armonikos sudėtos į atskiras dėžes. Ant kiekvienos jų užklijuotas lapelis, žymintis pavadinimą, gamintoją ir kitą, skaičiais užkoduotą, tik muziejininkams suprantamą informaciją.

Spintoje tvarkingai išrikiuotos lentynose gulėjo gitaros ir mandolinos. Kiek toliau nuo jų įsitaisę pučiamieji instrumentai – dūdmaišiai, dūdelės, birbynės, skudučiai.

"Mūsų žmonėms kanklės yra kažkas švento, o pučiamųjų jie taip nevertina. Kitiems net keistai atrodo, kai prašau padovanoti skudutį ir bandau įrodyti, kad jis yra vertingas", – Tautinės muzikos skyriaus rinkinio saugotojai E.Adomulytė iš popieriaus išsukant dar sovietiniais laikais tobulintą koncertinę bosinę birbynę su karvės ragu, L.Lukenskienė atsigręžė į spintą, saugančią smuikus.

Iš tolo jie visi panašūs, tačiau, muziejininkėms ėmus traukti eksponatus vieną po kito, išryškėjo jų skirtumai. Vienas smuikas klasikinis, kruopščiai išpjautas ir surinktas. Jo skambesys aksominis, bet per švelnus kaimo kapelai.

"Tam yra smuikas, gamintas kaimo meistro, – L.Lukenskienė smalsuoliams tiesė nedidelį triukšmadarį su keturiomis stygomis. – Klasikinis tikslių matmenų smuikas, šiek tiek išgaubtas, o kaimo – plokščias, skambantis taip, kad prie cimbolų derėtų ir armonikos skambesys jo neužgožtų."

Netrukus muziejininkės rankose įsitaisė kauniečio Juozo Petruškevičiaus eksperimentinis smuikas su šonuose išpjautomis rezonanso skylėmis. Galiausiai iš spintos kampo ji traukė Šilalės rajono muzikanto sukonstruotą smuiką su šone tvirtinamu garsintuvu. Muziejininkės pasakojo, kad ne vienus metus tobulinęs instrumentą auksarankis jį sumanė užpatentuoti, tačiau sužinojo, kad kažkur Europoje toks jau yra sukurtas.

"Žinote, aš vis sakau, kad tai, ką žmonės mato ekspozicijoje, yra ledkalnio viršūnė, tačiau kiekvienas saugykloje esantis eksponatas tam tikra prasme taip pat yra ledkalnio viršūnė, nes saugo daug įdomių istorijų ir mįslių", – užsukti į muziejų ir jas įminti kvietė L.Lukenskienė.

„Mūsų miestą ir žemaičius identifikuoja meškos. Šiandien Telšių mieste turime 50 gudriai pasislėpusių meškų. Iš visos Lietuvos žmonės važiuoja, ieško tų meškų, ir mes sugalvojome, kad reikia didinti meškų kiekį, todėl nutarėme Žemaitijos sostinėje, Telšiuose, įkurti meškų muziejų ir siekti Lietuvos rekordo“, – BNS sakė Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.

Muziejus bus centro patalpose. Jam numatyta erdvė pirmame aukšte.

Pasak direktoriaus, muziejus kuriamas tik iš dovanotų eksponatų.

Trečiadienį viešai pranešus, kad priimami visi daiktai, susiję su meškomis, jau pirmą dieną sulaukta pusšimčio eksponatų.

„Esame nustebę, ši diena mus nuteikia labai džiugiai“, – teigė E. Vaškelevičius.

Anot jo, sulaukta žaislų, rankdarbių, medaus puodynių, taip pat siuvinėtų, molinių, plastikinių meškučių.

„Prašome ne tik telšiškių pagalbos, bet turistų iš visos Lietuvos, kad jie atvykdami į Telšius, atvežtų mešką. Mes garbingai užregistruojame didžiulėje knygoje, o kai bus užregistruotas rekordas, išsiųsime jiems padėkas“, – tvirtino Turizmo centro vadovas.

Planuojama pasiekti daugiausia vienoje vietoje esančių meškų rekordą.

Iš pradžių bus siekiama surinkti ne mažiau kaip 500 meškų.

„Norime, kad muziejų kurtų žmonės, kad kiekvienas po kelerių metų atvyktų ir pamatytų savo eksponatą“, – muziejaus koncepciją apibūdino direktorius.

Pasak centro darbuotojų, gyvų eksponatų priimti kol kas neplanuojama.

Vaikystės prisiminimai

Laimonas Užomeckis – trečios kartos kaunietis, vaikystę ir paauglystę leidęs Vilijampolėje, miestiečių tebevadinamoje Slabodke ar Slabada. Kauno miesto dalis Neries ir Nemuno dešiniajame krante vieniems asocijuojasi su žydu tautos tragedija, kitiems – su Henriku Daktaru ir jo kriminaline veikla. Prisiminus Vilijampolę, Laimonui prieš akis iškyla kaimynystėje gyvenusio Juozo Statkevičiaus siluetas su vėjyje plevėsuojančiais palto atlapais. Tada – šeštadieninis Vilijampolės turgus su balandžiais ir milžiniškas įvairiaspalvių akvariuminių žuvyčių asortimentas, kurio anuomet galėjo pavydėti net  Zoologijos sodas.

"Tuščiomis namo negrįždavome, nes tėtis buvo didelis gyvūnų mylėtojas", – palikęs šūkaujančius turgaus prekeivius,  L.Užomeckis mintimis persikėlė į nedidelę Vilijampolės bažnyčią, kurioje slapta susituokė tėvai, o jis pats buvo pakrikštytas.

Nepamiršo Laimonas nei vietos parduotuvių ir ledų už 4 ar 6 kapeikas, nei "Vilijos" baseino, nei "Vilnies" kino teatro šalia Sąjungos aikštės. Pašnekovas pasakojo kadaise ten su klasiokais eidavęs žiūrėti filmų, o kai kino teatrą pakeitė šarvojimo salės, vienoje jų atsisveikino su savo tėčiu.

Rastų žodžių kiekvienam

Šiuo metu vyras gyvena netoli Žaliakalnio. Rajoną, apie kurį įdomu kalbėti, bet dar įdomiau jį stebėti. Stabtelėti prie banko darbuotojų kooperatyvo gyvenamųjų namų komplekso Perkūno alėjoje ar 1927-aisiais Jadvygos Paškevičienės statyto namo, žavinčio kaimiško kiaušinio trynio spalva. Apie kiekvieną jų Laimonas papasakos kur kas daugiau ir būtinai suintriguos kokia nors istorija – ten gyvenusio žmogaus, o gal kur nors lentynos kampe dūlėjusio daikto.

Laimonas mėgsta detales. Tuo įsitikinau išgirdusi jo pasakojimą apie prabangiausią Žaliakalnio vilą, esančią Dainavos gatvėje, ant Žaliakalnio šlaitų viršutinės terasos prie Kauko alėjos. Kaunietis pastebėjo ne tik tam tikrus architektūrinius sprendimus, bet ir vaizdžiai nupiešė kiekvieną namo viduje buvusią detalę – prabangius porceliano dirbinius, baldus, šviestuvus. Net augintinius, kuriuos laikė gerai žinoma šeima.

Laimono lūpose – ne tik Žaliakalnio įdomybių asorti. Miesto istorija besidomintis vyras rastų istorijų, dedikuotų Petrašiūnams, Šančiams, Aleksotui ar kitam rajonui, kurio teritoriją kirstų.

"Nebūtina kažkur keliauti. Galima net šalia savo namų aptikti įdomių vietų", – Laimonas pasakojo, kad visai neseniai ir pats tai patyrė. Bevaikščiodamas šalia savo gyvenamosios vietos, jis visai netikėtai aptiko namą, kuriame gyveno poetas Vytautas Montvila, 1941-ųjų liepą nacių sušaudytas VII forte.

Nebūtina kažkur keliauti. Galima net šalia savo namų aptikti įdomių vietų.

Toliau nuo centro

Domėjimasis Kaunu atėjo tada, kai, dirbdamas tarptautinėse kompanijose, nieko bendra su istorija, archeologija ar architektūra neturintis rinkodaros specialistas, ekonomistas Laimonas po gimtąjį miestą ėmė vedžioti užsienio svečius. Drauge su grupėmis jis sustodavo lankstinukuose, atvirukuose, ant puodelių ir magnetukų vaizduojamose, miestą reprezentuojančiose vietose. Dabar gi, išgirdus, kad kažkas planuoja ekskursiją po Senamiestį ar Naujamiestį, Laimono oda neina pagaugais. Nors čia apstu lankytinų vietų, jos esą šykšti spalvų Kauno portretui. Kur kas daugiau jų galima rasti išsukus iš standartinių maršrutų ir apsižvalgius aplinkiniuose rajonuose.

"Pamenu, buvo viena grupė iš Vilniaus. Kaip ir daugelis kitų, ji planavo aplankyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, Rotušės aikštę ir kitas standartines vietas", – surizikavęs pakeisti planą ir sostinės svečius nuvesti į Žaliakalnį, ekskursijos gidas L.Užomeckis tąkart sulaukė ditirambų. – Žmonės nustebo, kad Kaunas – ne tik centrinė miesto dalis. Peržengus jos ribą, apstu kitų atradimų ir vietų, susijusių su įžymybių gyvenimu."

Pasivaikščiojimai po Kauną su užsienio svečiais Laimoną įkvėpė dar daugiau pasikapstyti po nerašytą Kauno istoriją ir organizuoti pažintinius turus draugams, bičiuliams, pažįstamiems, kuriuos jau netrukus kaunietis subūrė į uždarą virtualiąją grupę.

Idėja virto muziejumi

Epidemiologinei situacijai diktuojant savas sąlygas, laiką namuose L.Užomeckis leido prasmingai. Sėdėdamas prie kompiuterio jis ieškojo informacijos apie skirtingas Kauno vietas, traukė su jomis susijusių žmonių ar daiktų istorijas. Vėliau drauge su nuotraukomis jas ėmė kelti į virtualiąją erdvę.

"Galima sakyti, kad pasidovanojau dovaną ir sau, ir kitiems", – Laimonas neslėpė, kad karantinas, iš žmonių atėmęs muziejų, teatrų ir įvairių renginių lankymo malonumą, jį pastūmėjo spurtuoti su nauju projektu. Tokiam žingsniui įtakos esą turėjo ir kiek sumenkusi miesto savivertė.

"Ne kartą girdėjau žmones sakant: mano rajonas liūdnas, jame niekas nevyksta, gyvenimas teka įprasta vaga. Noriu įrodyti, kaip taip nėra. Aplink daug neatrastų vietų arba tokių, pro kurias kasdien einame, bet apie jas paprasčiausiai nieko nežinome. O kai paaiškėja, kad visai šalia gyveno koks nors įžymus žmogus ar vyko svarbus įvykis, grįžta pasididžiavimo jausmas savo miestu", – išvardyti punktai, anot pašnekovo, davė spurtą projektui "Kauno detalės".

Eksponatai ne už stiklų

Istorijos muziejus "Kauno detalės" – išskirtinis. Be kasų ir popierinių bilietų, be sienų, lubų ir vitrininių stiklų, su už jų besislapstančiais eksponatais. Jie – po atviru dangumi, plačiai išsibarstę visame mieste. Muziejaus ekspozicija kintanti, nuolat pildoma. Ne tik paties Laimono, bet ir kitų miestiečių radiniais.

"Labai skatinu ir kviečiu visus, atradusius ką nors naujo mieste, dalytis su mumis", – iš anksto dėkodamas visiems, kurie prisidės prie ekspozicijos plėtros ir muziejaus gyvavimo, L.Užomeckis dėkojo ir tiems, kurie jau dabar nemažai padeda savo žiniomis ir patyrimu. – Labai daug konkrečių pavardžių neminėsiu, bet tikrai yra žmonių, kurie tyrinėja rajonus ir dalijasi."

Per ganėtinai trumpą laiką išvystęs kitokio formato istorijos muziejaus idėją, Laimonas jau ne sykį sulaukė klausimų, ar neplanuoja leisti knygos. Į tokius planus gidas nemoja ranka, tačiau tikina, kad tokiam žingsniui reikia surinkti dar ne vieną šimtą istorijų. Tai pašnekovas sėkmingai daro ir toliau.

"Žinote, jei atvirai, dar niekada nesijaučiau toks laimingas", – kaunietis neslėpė, kad ši veikla jam suteikia visišką pilnatvę.

Pasiruošę darbui

Šią savaitę atsivėrė ne tik didžiosios ne maisto prekėmis prekiaujančios parduotuvės, bet ir šalies muziejai, galerijos. Dar prieš išgirsdami karantino švelninimo sąlygas, muziejininkai tikino esą pasiruošę susitaikyti su realybe ir kibti į darbus. Šie, beje, nebuvo nutrūkę nei pirmosios, nei antrosios pandemijos bangų metu – muziejams ir galerijoms užvėrus duris, kultūra persikėlė į virtualiąją erdvę. Joje vyko edukacinės programos, įvairios ekskursijos. Tuo metu kultūros įstaigų darbuotojai, nors ir nedrąsiai, toliau dėliojo veiklos planus, galvojo apie renginius, ruošė naujas parodas lankytojams.

Muziejininkai neabejojo, kad, net ir pasibaigus karantinui, dalis dabar galiojančių ribojimų galios dar kurį laiką. Tačiau nei lankytojų srautų reguliavimas, nei patalpų dezinfekavimas kultūros žmonių nebaugino. Kainos? Nors per kelis mėnesius muziejai prarado nemažai lėšų, kelti kainas planavo vos keli. Likusieji tikino, kad branginti bilietus dabar būtų labai neprotinga ir nesąžininga lankytojų atžvilgiu.

Naujos taisyklės

Nors startas šalies muziejų darbui buvo duotas jau pirmadienį, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai lankytojus pasitiko esibaigiant savaitei – penktadienį. Duris apklijavo priminimais apie lankytojų skaičių, viduje išrikiavo dezinfekcinio skysčio buteliukus, o patys kiekvieną atėjusįjį pasitiko su šypsena.

"Labai pasiilgome visų lankytojų!" – Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo istorijos skyriaus vedėja istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė neabejojo, kad jausmas abipusis.

L.Kasparaitė-Balaišė neabejojo, kad po pertraukos į muziejų grįžę miestiečiai bus maloniai nustebinti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vos tik sužinoję apie karantino sąlygų švelninimus, miestiečiai jau pirmadienį ėmė klibinti pagrindinio įėjimo duris, o išgirdę, kad vidun bus galima užeiti tik po kelių dienų, vėl apsišarvavo kantrybe.

Pagal dabar galiojančią tvarką, Karo muziejuje, kaip ir kitose kultūros įstaigose, vienu metu gali būti tik tam tikras lankytojų skaičius. Bilietus rekomenduojama įsigyti internetu. Nesant tokios galimybės, būtina registruotis iš anksto.

"Žmogus užsiregistruoja, ateina, nusiperka bilietą kasoje ir patenka į muziejų. Jis žinos, kurią valandą jo lauksime, ir nebus problemų", – Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovė Rita Malinauskienė neabejojo, kad procesas vyks sklandžiai.

Ir nors ypač didelių lankytojų srautų nesitikima, vienu metu susibūrus daugiau, nei galima, žmonių, dalies jų būtų prašoma luktelėti lauke, muziejaus sodelyje.

"Mūsų muziejaus erdvės leidžia priimti nemažai lankytojų ir nebus problemų dėl saugumo, bet nemanau, kad žmonių skaičiai bus tokie dideli, kad jų negalėtume suvaldyti, nes vis tiek skaičiuosime įeinančius žmones", – kalbėjo R.Malinauskienė.

Perkelta į kovą

Karantinui padiktavus savas sąlygas, muziejui teko koreguoti šimtmečio šventės planus, o parodos "Pradžios taškas" pristatymą perkelti iš vasario į kovo mėnesį. Todėl ir savo ekskursiją po muziejų pradėjome ne nuo didžiosios ar kitų ekspozicijų salių, o nuo erdvės, kurioje iki metų pabaigos eksponuojama gerai žinomos menininkės Jolitos Vaitkutės kūryba. Šaltibarščių šaukštu piešusi prezidentą Dalią Grybauskaitę, iš duonos trupinių barsčiusi Vladimiro Putino portretą, šįsyk kūrėja ėmėsi įamžinti muziejaus įkūrėją Vladą Nagevičių. Tam ji pasirinko ne maisto produktus, o muziejaus eksponatus.

"Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus mini 100 metų jubiliejų. Jo istorija prasidėjo tuomet, kai, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, kariuomenės vadovybė nusprendė Kaune įsteigti Karo muziejų. Nors darbai buvo pristabdyti, tačiau, juos atnaujinus, 1921 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Muziejaus įkūrėjas generolas V.Nagevičius muziejų matė kaip kariuomenės ir visuomenės jungtį, kur pasakojama valstybės ir kariuomenės istorija, karybos raida, o, svarbiausia, įamžinamas aukų dėl laisvės atminimas", – priminusi muziejaus pradžią, L.Kasparaitė-Balaišė patarė sustoti salės priekyje, specialiu ženklu žymėtoje vietoje.

Iš jos, regis, padrikai sudėlioti muziejaus eksponatai akimirksniu virto V.Nagevičiaus portretu. Išvydusi nuostabą veide, Karo istorijos skyriaus vedėja neabejojo, kad panašios reakcijos sulauks ir iš kitų muziejaus lankytojų.

Eksponatas iš eksponatų

Savo darbui menininkė panaudojo maždaug 200 eksponatų, atspindinčių 1918–1940 m. laikotarpio Lietuvos kariuomenę. Įspūdingo dydžio V.Nagevičiaus atvaizde rasite Petro Kalpoko tapytą Elžbietos Linkevičienės portretą, pirmojo šarvuočio "Žaibas" modelį su kulkosvaidžiais, skulptūrą-prizą "Elnias", Kazio Skučo cigarų dėžutę, Čikagos nacionalinio lietuvių aeroklubo Lietuvos šaulių sąjungai dovanotą kompoziciją "Lėktuvas Dewoitine", brigados generolo Jono Juodišiaus uniforminį švarką su akselbantais, tarpukario Lietuvos kariuomenės kavaleristo balną, V.Nagevičiaus peleninę.

"Ko gero, sunkiausias eksponatas – Vytauto Didžiojo biustas. Yra ir visai mažų eksponatų, tokių kaip kulkos. Yra ir labai įdomių, tarkim, šuns arba žirgo dujokaukė esant cheminio ginklo pavojui", – istorikė pasakojo, apie kiekvieną jų bus galima daugiau sužinoti braukiant planšetę prie įėjimo.

Apie patį kūrybos procesą ekrane pasakos menininkė J.Vaitkutė. Surinkus visus eksponatus, pats kūrybos procesas truko kelias dienas, o į darbą buvo įtraukti ir keli muziejininkai. Apsimovę baltas pirštines, jie padėjo dėlioti eksponatus, kol galiausiai jie virto V.Nagevičiaus portretu.

Dėl galiojančių ribojimų kol kas vienu metu salėje galės būti ne daugiau kaip penki žmonės, tačiau tikimasi, kad jau vasarą vidun galės sugužėti kur kas daugiau lankytojų.

Laikui bėgant Didžiojoje salėje bus dar daugiau pokyčių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pasivaikščiojimas laiku

Iš arčiau susipažinę su V.Nagevičiumi, lankytojai bus kviečiami galvas pasukti dešiniau, į 100 metų istoriją pasakojančią laiko juostą ant sienos. Idėjos sumanytojai neabejojo, kad ekspozicija bus įdomi ir vyresnės kartos lankytojams, ir sudomins jaunimą, kuris susipažins ne tik su Karo muziejaus istorija, bet ir sužinos, kas atitinkamais metais vyko pasaulyje.

Prieš pakabinant lėktuvą, vienai dienai jį patupdysime ant žemės ir kviesime lankytojus dirstelėti iš arčiau.

"Štai čia muziejaus laiko juosta. Pradžia – 1921 m. Tie, kurie mėgsta skaityti, kilstelėję akis sužinos ir kitų įdomių detalių. Tarkim, tais metais, kai JAV buvo atidarytas "McDonald’s" greitojo maisto restoranas, muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo", – ranka mostelėjusi į sieną L.Kasparaitė-Balaišė kvietė prieiti arčiau ir sužinoti daugiau įdomybių.

Antai, animacinių filmų gerbėjams bus smalsu sužinoti, kad 1937-aisiais įvyko animacinio filmuko "Snieguolė ir septyni nykštukai" premjera. Tuo metu Kaune, muziejaus bokšte, buvo įkurdintas 35 varpų Vokietijoje pagamintas karilionas. Hario Poterio gerbėjams 1997-ieji primins ne tik pirmąją britų autorės J.K.Rowling serijos knygą, bet ir pogrindžio spaustuvės "ab" atgimimą. Nuo 1980-ųjų visą dešimtmetį nesusekta, leidusi patriotinio ir religinio pobūdžio literatūrą, 1997 m. ji tapo muziejaus leidykla.

Ore pakibs lėktuvas

Atsinaujinusi lankytojus pasitiks ir muziejaus Didžioji salė. Pastaroji ir Vytauto Didžiojo kapela pradėtos kurti 1934 m. Pirmiausia, spalio 15-ąją, buvo įsigyta skulptoriaus Vinco Grybo skulptūra "Vytautas Didysis". Statula buvo pastatyta kapelos nišoje, jos šonuose vėliau įrengti vitražai, vaizduojantys Žalgirio mūšyje paimtą 51 nugalėtų kryžiuočių vėliavą. Kapelos sienas papuošė paveikslai: "Vytauto priesaika", "Vytautas prie Juodosios jūros", "Vytautas prie Naugarduko", "Totorių chano duoklė Vytautui", "Saulės mūšis", "Lucko suvažiavimas", "Žalgirio mūšis", "Liublino unija". Kapelos viršuje buvo pakabinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai ir Lietuvos Respublikos prezidentų portretai, kuriuos skyrė erškėčių vainikas, žymintis 1795–1918 m. – gyvenimą carinės Rusijos imperijos priespaudoje.

"Per karantiną pradėjome pertvarkyti didžiosios salės ekspoziciją. Planuojame, kad čia atsiras tarpukario Lietuvos kariuomenei skirta ekspozicija", – tolesniais planais dalijosi Karo istorijos skyriaus vedėja L.Kasparaitė-Balaišė.

Po pertraukos į muziejų atėję lankytojai turėtų pastebėti, kad ant vienos sienos nebeliko įspūdingo dydžio fotopano. Jo vietą užėmė nauja švieslentė, atiduodanti duoklę Lietuvos aviacijai. Laikui bėgant, anot istorikės, čia atsiras karo aviacijos, sausumos ir jūrų pajėgų tarpukario ekspozicijos, o virš lankytojų galvų pakibs šiuo metu antrame aukšte esantis ANBO lėktuvas.

"Prieš pakabinant lėktuvą, vienai dienai jį patupdysime ant žemės ir kviesime lankytojus dirstelėti iš arčiau", – muziejaus atstovė neabejojo, kad žmonėms bus įdomu iš arčiau susipažinti su vieninteliu originaliu orlaiviu.

Prabilo istorija

Nors ANBO orlaivio virš "Lituanicos" nuolaužų neliks, antrasis aukštas nestokos kitų įdomybių. Be aktyvaus kampelio vaikams ar virtualiųjų bandymų išgyventi partizanų bunkeryje, ekspozicijoje, menančioje 1830–1831 m. sukilimą Lietuvoje, laukia pažintis su įspūdingu Lietuvos kultūros tarybos finansuotu projektu "Praeitis atgyja – prisiliesk prie jos". Konsultuojantis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, projektas įgyvendintas ir pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tai jiems leis ne tik išgirsti pasakojimą apie Panerių kautynes, bet ir prisiliesti prie istorijos.

Projektas "Praeitis atgyja – prisiliesk prie jos" orientuotas į regėjimo negalią turinčius lankytojus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje ekspozicija buvo papildyta šiuolaikinėmis technologijomis ir pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams. Statiškas šio sukilimo Panerių kautynių maketas pritaikius naujas, išmaniąsias technologijas, tapo gyvas ir interaktyvus. Čia galima ne tik stebėti kautynių eigą, bet ir išgirsti istorijos pasakojimą. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto audiovizualinio vaizdavimo studijų programos studentai geranoriškai ir neatlygintinai sukūrė specialų pasakojimą. Klausydamiesi jo, žmonės galės liesti rekonstruotus to laikotarpio ginklus – ištiesintą dalgį, pistoletą ir muškietą, – pašnekovė pasakojo, kad ginklų kopijos pritvirtintos prie specialaus, ginklams demonstruoti skirto stendo. – Šiuolaikinis lankytojas nori liesti. Normalu, kad originalių eksponatų negalime duoti liesti, tačiau tam yra kopijos, kurios atitinka originalus."

"Kapinių jau nebėra, bet liko palaidoti žmonės, tarp jų – daug žymių klaipėdiečių. Tam skyrėme lauko ekspoziciją, kuri turėtų pabrėžti ne tiek tų kapinių sunaikinimą, kiek atmintį", – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė.

Šiandien tokios ištikimybės kapams, konkrečiai vietai beveik nebeliko. Mes įpratę mintyse pasikalbėti su savo išėjusiais artimaisiais, o seniesiems žmonėms dar labai svarbi palaidojimo vieta.

Moteris jau ne vienerius metus gilinasi į Skulptūrų parko, kadaise – senųjų miesto kapinių istoriją.

Ir ji į daug ką žvelgia nuostabos kupinomis akimis, ypač bendraudama su garbaus amžiaus parko lankytojais, kurie vis ateina čia uždegti žvakelių savo artimųjų palaidojimo vietose.

"Tos kapinės tokios didelės, bet kaip prisikasti iki asmeninių čia atgulusių žmonių istorijų ir jų likimų, kurios yra pačios įdomiausios? Neretai užkalbinu lankytojus. Vis sutinku tokią močiutę, kuri prižiūri savo tėčio kapą. Pasišnekame, po tokių pokalbių apima laiko nuotolio pojūtis, suvoki tos vietos ypatingumą. Šiandien tokios ištikimybės kapams, konkrečiai vietai beveik nebeliko. Mes įpratę mintyse pasikalbėti su savo išėjusiais artimaisiais, o seniesiems žmonėms dar labai svarbi palaidojimo vieta. Tai labai jaudina", – kalbėjo S. Simanaitienė.

Tad prasminga, kad prieš Vėlines Skulptūrų parke pradėjo veikti paroda "Skulptūrų parko istorinės atminties sluoksniai. Pasakojimas apie buvusias miesto kapines".

Joje apžvelgiama Klaipėdos pagrindinių kapinių, veikusių 1820–1975 m., raida ir ypatumai.

Dokumentinė paroda vaizdingai pasakoja apie pirmųjų Klaipėdoje civilinių kapinių įsteigimą, jų administravimą, želdynus, liuteronų ir stačiatikių sugyvenimą Visų Rusijos šventųjų cerkvėje, čia galima rasti ir kapinėse palaidotų iškilių asmenybių trumpas biografijas.

Stendai gausiai iliustruoti istorinėmis nuotraukomis.

Šios lauko ekspozicijos tikslas – klaipėdiečiams suteikti daugiau žinių apie senąsias miesto kapines, praplėsti miestiečių istorinį pažinimą ir pagilinti tapatybės su gyvenamąja vieta jausmą.