Šis pavasaris „Superkoloritui“ išties darbingas. Duetas neseniai grįžo iš tarptautinio muzikos festivalio „Tallinn Music Week“, taip pat išleido pavasarinį singlą „Giedra“. Pokalbis su grupės nariais G. Nalivaikaite (G. N.) ir A. Koreniuku (A. K.) – apie Lietuvai sukurtą projektą, kuris sulaukė nemažai dėmesio užsienyje, alternatyviosios muzikos kontrabandą popmuzikos pasauliui, lietuvių kalbos poetiškumą ir šviesą nešančią muziką.

– Abu ilgai grojote skirtingose grupėse, Giedrė – „shishi“, o Adomas – „Planeta Polar“. Vis dėlto per karantiną gimė bendras projektas „Superkoloritas“. Kaip kilo ši idėja – iš pandemijos laikotarpiu apėmusio nuobodulio?

G. N.: Išties, idėja kilo, kai per karantiną negalėjome groti gyvai, susitikti su savo grupių nariais, eiti į studiją. Šį laikotarpį leidome dviese, o kadangi esame muzikantai natūraliai ėmėme kalbėti apie muziką. Iš pradžių nebuvo minties kurti grupę, tiesiog dalijomės savo požiūriu, idėjomis. Juokaujame, kad pirmiausia gimė grupės pavadinimas. Vieną kartą, tvarkydamasi namuose, ėmiau dainuoti: superkoloritas! Išgirdęs Adomas nusprendė, kad tai gali būti puikus grupės pavadinimas. Taip pamažu viskas ir išsivystė.

A. K.: Mano ankstesnė grupė „Planeta Polar“ buvo labai stipriai orientuota į užsienį, savo dainas atlikdavome ispaniškai ir norėjome užkariauti pasaulį. Tačiau dėl karantino užsidarius sienoms, atrodė, kad plačiojo pasaulio nebeliko. Tai man buvo nemenkas šokas. Lietuviškai dainuojantis „Superkoloritas“ pasirodė kaip puiki išeitis, skirta Lietuvos publikai. Kadangi buvo karantinas, iš pradžių negalvojome apie pirmąjį koncertą, o mąstėme, kaip klausytojams prisistatyti virtualiai. Tad mūsų pirmieji trys kūriniai buvo iškart išleisti su vaizdo klipais. Sakiau: jei žmonės negali pas mus ateiti į koncertą, mes turime ateiti pas juos į kišenę, į mobiliųjų telefonų ar kompiuterių ekranus.

– Įkvėpimo semiatės iš Lietuvos estrados. Įdomu, kad sovietmečiu jaunimas priešinosi tėvų ir senelių klausomai estradai ir kūrė roko grupes, kurios turėjo kitokį, griežtesnį skambesį. O šiandien, įkvėpti estrados, jūs tarsi oponuojate šiuolaikinei popmuzikos kultūrai. Koks jūsų santykis su senąja estrada?

G. N.: Estrada jau ilgą laiką mane lydi. Anksčiau grojau grupėje „Elle G“, kuri atlikdavo Lietuvos ir pasaulio tarpukario laikų estrados kūrinius. Iš pradžių grojome perkūrinius, vėliau pradėjome rašyti ir savo dainas, įkvėptas tų laikų muzikos. Vis dėlto „Superkoloritas“ nėra koks nors lietuviškos estrados vėliavnešys. Mus tiesiog įkvepia poetiški senosios estrados kūrinių žodžiai, muzikos pakilumas, tačiau lygiai taip pat inspiruoja ir pasaulinė muzika. Kalbant apie roko ir estrados susipriešinimą, vienais metais per „M.A.M.A.“ apdovanojimus su „Superkoloritu“ gavau nominaciją tradicinės muzikos kategorijoje, o su grupe „shishi“ – alternatyviosios muzikos kategorijoje. Atrodo, šie muzikos stiliai tarsi turėtų vienas kitam oponuoti. Tačiau žmogus yra įvairiapusis ir jį įkvepia įvairūs žanrai ir laikotarpiai.

A. K.: Įdomu tai, kad anksčiau estradinei muzikai žodžius rašydavo pripažinti poetai, muziką kūrė profesionalūs kompozitoriai, o atlikėjai dainas atlikdavo kartu su orkestru. Dėl šios priežasties kūriniai turėjo turtingesnę muzikinę kalbą – šis aspektas mums atrodo žavus.

Žinia: pasak Giedrės ir Adomo, „Superkoloritas“ visada siekia būti šviesus ir nuoširdus, tad klausytojams spinduliuoja gėrį ir teigiamas emocijas. U. Bagdonavič̌iaus nuotr.

– Kokie estrados atlikėjai ir muzikos kūrėjai jus labiausiai įkvepia? Ar klausytojai atpažįsta, kad jūsų kūrinys yra įkvėptas vieno ar kito kompozitoriaus?

A. K.: Mus įkvepia įvairūs Lietuvos ir užsienio kūrėjai, mūsų muzika yra tikras įvairių šalių skambesio ir žanrų mišinys. Kalbant apie lietuviškos estrados kūrėjus, mums artimas Laimio Vilkončiaus muzikos melodingumas, tačiau jo tikrai nekopijuojame. Stiprus mūsų įkvėpimo šaltinis yra ir Afrikos muzika, kuri kupina džiaugsmo ir noro švęsti, tai labai būdinga ir „Superkoloritui“. Mūsų kūrybinis duetas siekia būti šviesus ir nuoširdus.

G. N.: Kartais, išgirdę kokį nors mūsų kūrinį, žmonės sako: čia panašu į Teisučio Makačino kūrybą. Vis dėlto nebūna taip, kad su Adomu sėdime, klausomės T. Makačino muzikos, ir nusprendžiame parašyti ką nors panašaus. Kita vertus, klausytojai taip pat yra savotiškai teisūs. Mums įkvėpimą teikia įvairūs kūrėjai, klausome įvairių žanrų muzikos. Tad natūralu, kad tam tikri klodai gali slypėti pasąmonėje ir vėliau atsiskleisti mūsų pačių muzikoje.

A. K.: Lietuvoje T. Makačino kūryba yra labai gerai žinoma, tad išgirdę panašaus skambesio kūrinį, daugelis iškart lygina jį su šio kompozitoriaus muzika. Pats T. Makačinas savo laiku klausėsi itališkos disko muzikos, kuri ir įkvėpė. Šios muzikos dabar klausomės ir mes, ji tampa mūsų įkvėpimo šaltiniu.

– Kaip gimsta jūsų kūryba – muzika, žodžiai? Minėjote, kad senosios estrados kūrinių žodžiai labai poetiški. Ar sunku kurti lyriškus lietuviškus tekstus?

G. N.: Klausomės daug lietuviškų dainų, labai padeda lietuviškos poezijos skaitymas. „Superkoloritas“ padėjo atrasti puikų poetą Joną Strielkūną. Apie šį poetą nieko nežinojau, kol močiutė neištraukė poezijos knygelės ir nepasiūlė paskaityti – galbūt pravers inspiracijai. Praėjo jau ketveri metai, o aš, kai tik reikia įkvėpimo, vis dar vartau šią poezijos knygelę ir negaliu atsistebėti gražiomis eilėmis.

Kūrybinis procesas būna visoks. Kartais išgirsti kokį kūrinį, kurio ritmas labai pagauna, ir nusprendi sukurti panašaus ritmo dainą. Pradėjus kurti, nuklysti į savus kūrybinius vandenis, ir kūrinys būna nebepanašus į pirminę inspiraciją. Kadangi esame labiau muzikantai nei poetai, dažniausiai pirmiau ieškome muzikinės išraiškos ir tik tada pritaikome jai žodžius. Susikūrus „Superkoloritui“, lietuvių kalbą tarsi pažinome iš naujo, per kūrybą. Būna – parašai išties gražią eilutę, bet kai pabandai ją sudainuoti, pamatai, kad reikia išbraukti priebalsius arba ieškoti visai kitokių žodžių. Būna išties įdomių atradimų. Vienas kitam parodome savo sukurtus muzikinius eskizus ir žiūrime, ar iš to gali išeiti visas kūrinys.

A. K.: Mane įkvėpimas dažnai aplanko, kai būnu crazy nuotaikos, atsipalaidavęs ir kupinas geros energijos. Kūrybiniai impulsai kyla labai netikėtai. Tai tikriausiai ir yra didžiausias kūrybos proceso stebuklas – kartais tarsi antenomis pagauni kūrybinius impulsus, kurie, rodos, atėjo iš kažkur kitur, ne pats juos sugalvojai.

Kartais įkvėpimo semiamės iš lietuviškos tradicijos, kartais nusprendžiame padaryti ką nors labiau prancūziško. Savo kūryboje mes flirtuojame, žaidžiame, juokiamės iš savęs, atrandame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą. Mūsų kūryboje labai svarbus humoras. Tikime, kad humoro jausmas yra savybė, rodanti žmogaus išmintį. Ne veltui sakoma, kad diktatoriai neturi humoro jausmo. Jei žmogus sugeba pats iš savęs pasijuokti ir į kilusią problemą nežiūrėti labai rimtai, tai yra pats geriausias priešnuodis prieš egoizmą, pyktį, pernelyg didelį susireikšminimą.

– Smagu, kad „Superkoloritas“ ne tik kuria savo kūrinius, bet ir naujam gyvenimui prikėlė užmirštas estradines dainas.

A. K.: Koncertuose atliekame savo kūrybą, tačiau repertuare turime ir dvi lietuviškos estrados dainas, kurias išmokti mus įkvėpė LRT projektas „Dainuoju Lietuvą“. Jame dalyvavome prieš dvejus metus. Projektas kvietė atlikti ne savo dainas, bet naujai pažiūrėti į kitų Lietuvos muzikos kūrėjų kūrinius. Tad pasirinkome dainą „Amžinas šokis“, kurią atlikdavo Janina Miščiukaitė. Prodiuseriai iš pradžių mus bandė atkalbėti nuo šios dainos pasirinkimo, nes ji jiems pasirodė per daug nišinė. Tačiau mes užsispyrėme, o kai atlikome šią dainą, visiems labai patiko. Smagu matyti, kaip ji toliau gyvena savo gyvenimą, kituose projektuose ją pasirenka atlikti kiti muzikantai.

Galima sakyti, kad mes šiai dainai atvėrėme naujus kelius, bet ir ji mums atvėrė daug kelių. Būtent dėl jos užmezgėme daug draugysčių, mus atrado žmonės, vėliau išleidę mūsų vinilo plokštelę. Kartais sulaukiame klausimų, ar neketiname atlikti daugiau perkūrinių, tačiau mūsų kelias yra autorinė muzika. Kita vertus, viskas, ką mes darome, tam tikra prasme yra perkūrinys, nes mus įkvepia daug įvairių muzikantų ir kūrėjų.

– Kiek jums apskritai svarbios lietuviškos muzikos tradicijos ir jų išsaugojimas?

G. N.: Kaip žmogui, man labai svarbu, kad lietuviškos muzikos tradicijos būtų išsaugotos. Tačiau kaip „Superkolorito“ narė nejaučiu atsakomybės, kad privalome tęsti tam tikrą lietuviškos estrados tradiciją. Esame kūrėjai, tad tiesiog negalime kurti pagal tam tikrus reikalavimus. Mūsų muzika gimsta iš nuoširdaus noro klausytojams perduoti tam tikras emocijas.

Kalbant ne apie estradą, o apie lietuvių liaudies muziką, ji mane lydėjo nuo mažens. Šios muzikos tradicijas man perdavė senelis, kuris mane skatindavo drauge namuose dainuoti liaudies dainas. Iki šiol su jomis jaučiu artimą ryšį. Vėliau, studijų laikais, liaudies dainos tapo tam tikra medija, kurios pagalba reikšdavau emocijas. Pavyzdžiui, sėdi ant kokio nors gražaus skardžio Portugalijoje, ir natūraliai kyla noras uždainuoti liaudies dainą. Dainuodavau ir tada, kai mokantis ir dirbant užsienyje, apimdavo liūdesys ir vienatvės jausmas. Dainuojant liaudies dainas atsirasdavo tam tikras ryšys su pačia savimi.

A. K.: Nesame senųjų estrados tradicijų tęsėjai, tačiau savo kūryboje atsigręžiame į jas. Kartais jaučiuosi it koks alternatyviosios muzikos kontrabandininkas, gabenantis ją į poppasaulį. Vis mąstau, kaip padaryti, kad klausydamiesi lengvo „Superkolorito“ skambesio, klausytojai nė nepastebėtų, kad čia iš tikrųjų yra alternatyva. Siekiame edukuoti žmones ir nešti jiems šviesų skambesį.

– Adomai, jūsų grupė „Planeta Polar“ atlieka kūrinius ispaniškai. Kuria kalba jums smagiau atlikti muziką – ispanų ar lietuvių?

A. K.: „Superkoloritas“ susikūrė prieš kelerius metus, tad lietuviškai atlikti muziką man nebėra taip nauja ir neįprasta. Tačiau iš pradžių buvo keista žinoti, kad publika supranta, apie ką tu dainuoji. Atlikdamas kūrinius gyvai, stengiuosi žodžių nedainuoti automatiškai – siekiu perteikti jų reikšmę. Tačiau atlikdamas kūrinius ispanų kalba žodžius kartais naudoju tarsi muzikos instrumentą.

Savo kūryboje mes žaidžiame, juokiamės iš savęs, atradinėjame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą.

Ispaniškai jau tiek dainuota, kad šiuo metu man labiau patinka kūrinius atlikti lietuviškai. Su „Superkoloritu“ esame koncertavę ir užsienyje, kur mus maloniai nustebino tai, kad klausytojai mus puikiai suprato – gal ne žodžius, bet patį jausmą ir šilumą, kuriuos perduoda mūsų kūriniai. Kažkada su mumis buvo susisiekusi ir radijo stotis iš Sasekso, Jungtinės Karalystės, kuri norėjo groti mūsų dainą „Šokim šokim“. Smagu, kad kalba nėra pagrindinis kriterijus muzikoje, nes ji peržengia visas sienas.

– Kuriate nostalgišką muziką, o patys ar esate nostalgiški, sentimentalūs žmonės?

A. K.: Atsimenu, paauglystėje daug laiko praleisdavau klausydamasis senos, Vudstoko laikų muzikos. Atrodė, kad tie laikai buvo geriausi, norėtųsi ten nusikelti. Visi iš paauglystės išaugame, tad šiandien gyvenu čia ir dabar. Kita vertus, būdami meniškos sielos, su Giedre mintimis dažnai nuskriejame į kitas vietas, net ir į planetas. Mūsų kasdienybė yra praskiesta sapnais ir svajomis.

G. N.: Aš nostalgijos atsikandau su savo pirmuoju muzikiniu projektu, kuris atlikdavo tarpukario laikų muziką. Labai idealizavau tą laikotarpį, atrodė, kad jis buvo pats geriausias, gražiausias, kone idealus. O šiandien, nors „Superkoloritas“ ir semiasi įkvėpimo iš praeities muzikos, inspiracijų lygiai taip pat ieškome tame, kas vyksta dabar. Sakyčiau, mes su Adomu tikrai esame romantikai ir nuotykių ieškotojai, tačiau labai nostalgiškais mūsų nepavadinčiau.

– Esate pora ir gyvenime, ir scenoje. Minėjote, kad abu grupėje esate motyvuoti, turite savų kūrybos idėjų. Ar tarp dviejų tvirtą savo nuomonę turinčių žmonių nekyla ginčų?

G. N.: Ginčų tikrai nekyla. Labai smagu, kad abu esame aktyvūs ir kuriantys. Tad galime pasiskirstyti užduotimis ir būti ramūs, kad kitas įvykdys savo dalį. Abu mėgaujamės būdami šios grupės nariais. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon ir kito nereikia tempti paskui save, kaip kartais būna grupėse. Abu kuriame ir atnešame savo idėjų, kalbant tiek apie muziką, tiek apie kitas sritis. Juk grupė nėra tik dainos, bet visas reiškinys, apimantis vaizdo klipus, vizualinį identitetą, koncertų įgyvendinimą. Abu dėl to sutariame ir drauge ieškome savo grupės identiteto: kas mes, ką savo kūriniais norime pasakyti? Visa tai yra smagus mudviejų žaidimas, kuriame mes patys kuriame taisykles, ir vis vienas kitą pakviečiame pažaisti. Kai kuris nors aptingsta namie, kitas sako: ei, einam, pažaisim.

Tokių talpyklų galima rasti kone kiekviename prekybos centre. Kitas būdas tinkamai rūšiuoti tokias atliekas – tiesiogiai perduoti teisėtiems atliekų tvarkytojams. Tai svarbu, nes elektronikos atliekos yra sparčiausiai augantis atliekų srautas visame pasaulyje, o kuo daugiau jų bus surinkta, tuo daugiau bus galima panaudoti pakartotinai arba perdirbti ir sutaupyti vertingų išteklių, prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo. Skaičiuojama, kad šiemet elektronikos atliekų susidarys 61,3 mln. t ir jos svers daugiau nei Didžioji kinų siena.

„Šeštadalį viso šio kiekio sudarys įvairūs smulkūs daiktai, kurių žmonės neatpažįsta kaip elektronikos atliekų, tad meta ne į tam skirtas talpyklas arba palieka stovėti kur nors rūsyje. Gaila, kad dėl nežinojimo yra neišnaudojamas elektronikos atliekų perdirbimo potencialas. Tarp vadinamųjų nematomų elektronikos atliekų daugiausia, 35 proc., yra įvairiausių vaikiškų žaislų. Tad turime puikią progą – mokydami jaunąją kartą tvarkyti žaislus, galime jiems papasakoti apie būtinybę tinkamai rūšiuoti elektronikos atliekas ir taip išauginti kartą, kuriai švari aplinka ir tvarumas bus savaime suprantami dalykai“, – sako Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos direktorė Veronika Masalienė.

Siekiant edukuoti pačius mažiausius visuomenės narius, Lietuvoje vyksta nacionalinis aplinkosaugos projektas „Mes rūšiuojam“. Mokyklų ir darželių auklėtiniai, bendruomenės nariai už surūšiuotas ir priduotas elektronikos ir baterijų atliekas renka taškus, kuriuos iškeičia į prizus.

Per dvylika metų iš švietimo įstaigų jau surinkta daugiau nei 3 330 t senos elektronikos ir 130 t nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų.

„Ne pirmus metus projekte dalyvaujantys vaikai kartais žiniomis apie švarią aplinką pranoksta savo tėvus – ne sykį teko girdėti, kaip pradinukai duoda pylos tėvams už į stalčių įmestas išeikvotas baterijas. Vaikai žino: panaudotų baterijų vieta – specialioje dėžutėje, iš kurios jos keliauja pas atliekų tvarkytojus, o šie perdirbdami atgauna vertingas medžiagas, todėl galime pasigaminti naujų baterijų, o ne teršti aplinką. Svarbu tiek suaugusiesiems, tiek vaikams priminti, kad jei elektronikos ir baterijų atliekos atsiduria sąvartyne, iš jų irimo metu išsiskiria žmonėms ir gamtai pavojingų medžiagų, o baterijos netgi gali užsidegti ar sprogti“, – teigia V. Masalienė.

Kaip tinkamai tvarkyti elektronikos ir baterijų atliekas? Visų pirma reikėtų įvertinti, ar jums nebereikalingas daiktas yra dar tinkamas naudoti. Jeigu taip, geriausias sprendimas – jį kam nors atiduoti ar parduoti ir taip pratęsti jo naudojimo laiką.

Visus smulkius elektronikos prietaisus, pavyzdžiui, vaikiškus žaislus su baterijomis, USB raktus, plaukų džiovintuvus, ausines, telefonus ir pan. galima atnešti į kone visuose didesniuose prekybos centruose esančias talpyklas, skirtas specialiai smulkiai elektronikai. Į jas taip pat galima dėti prietaisus, kuriuose yra integruotos baterijos.

Atskirai baterijas galima atnešti į prekybos centruose, parduotuvėse, biuruose, įvairiose įstaigose esančias dėžutes, skirtas specialiai baterijų atliekoms.

Stambią, sunkią buitinę techniką patogiausia perduoti užsisakius nemokamą jos išvežimą iš namų. Ši nemokama paslauga teikiama visoje Lietuvoje.

Visų rūšių elektronikos ir baterijų atliekas bet kuriuo paros metu galima atvežti į namelius „Man rūpi rytojus“, įrengtus miestelių centruose ir prie didžiųjų prekybos centrų didžiuosiuose miestuose.

Informaciją, kur atiduoti nebereikalingas baterijas, akumuliatorius, kitą seną elektros ir elektronikos įrangą ar buitinę techniką, galima rasti arba užsiregistruoti, kad ji būtų nemokamai išvežta, „Man rūpi rytojus“ svetainėje manrupirytojus.lt.

Dar birželio pradžioje Lietuvos muitinė ėmė griežčiau tikrinti vilkikus, kad prekės, kurios neva važiuoja į Kazachstaną ar kitas Vidurio Azijos šalis, ten ir nukeliautų, o ne pasuktų į Rusiją ar liktų Baltarusijoje. Nuo šios savaitės – patikra dar griežtėja, mat aiškėja, kad sanacijas verslas vis tiek apeina.

„Visa, tiek Europos Komisijos, tiek mūsų pačių, atliekama analizė, tiek partnerių JAV pateikiami duomenys liudija, kad tam tikros jautrios prekės, elektronikos prietaisai, priemonės, puslaidininkiai, įvairūs elektroniniai grandynai, naudojami ir toliau Rusijos agresijos pajėgumams vystyti“, – teigė Muitinės departamento vadovo pavaduotojas Vygantas Paigozinas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Konkrečiai vežėjai turės pateikti dar daugiau dokumentų, kad prekės tikrai važiuoja ne į Rusiją ar Baltarusiją.

„Tam tikrų prekių kategorijų gabenimui bus prašoma gamintojo patvirtinimo, kad jam yra žinoma, kad tos prekės bus gabenamos per Rusiją, Baltarusiją tranzitu, kad jam yra žinomas pardavėjas, pirkėjas, kad jis įsivertinęs atitinkamai visas rizikas ir tam tikra prasme garantuoja, kad prekių galutinis naudotojas jas naudos ten, kur deklaruojama gabenant prekes“, – griežtinimų detales aiškino V. Paigozinas.

Vežėjai nesupranta, kaip jie gali užtikrinti tai, ko jų prašoma.

„Iškart turėtų tas deklaracijas gamintojai pildyti, nes tos prekės pakliūna kartais pas didmenininkus, pas kitos šalies atstovus ir pan. Ir vežėjas tikrai neturi galimybės sutikrinti tuos dokumentus ir pasakyti, ar jie nuvyks, ar ne“, – teigė asociacijos „Linava“ generalinis sekretorius Zenonas Buivydas.

Be to, anot „Linavos“ atstovo, grįš birželio pradžioje matytos eilės, kai vilkikų vairuotojai eilėje stovėdavo penkias ir daugiau parų, o mūsų pareigūnai turėjo suktis it vijurkai.

„Jie privalės dabar dar daugiau dokumentų patikrinti. Bus dar didesnės laiko sąnaudos būtent toms institucijoms, kurioms ir taip greičiausiai trūksta darbuotojų“, – svarstė „Linavos“ generalinis sekretorius.

Sankcijų spragų lopymas ir yra turbūt esminė užduotis.

Muitinė tikisi eilių išvengti. „Tikėtina, kad jos jau nepadidės iki tokio lygio, kokį turėjome prieš keletą savaičių, kadangi tęsiame aktyvią pradėtą informacinę kampaniją, tiek įvairiais lankstinukais, brošiūromis pasienyje laukiantiems vilkikų vairuotojams, tiek turėjom jau kelis aptarimus, pristatymus verslo bendruomenei.“

Politologas Linas Kojala įsitikinęs, kad sankcijas Rusija apeina ir dėl to, kad jų – be galo daug. Sunku viską sužiūrėti. O Vidurio Azijos šalys naudojasi proga papildomai uždirbti.

„Tai yra judėjimas teisinga linkme, bet reikia suprasi, kad tos sisteminės problemos dėl trečiųjų šalių noro pagelbėti Rusijai ir fakto, kad apskritai tos sankcijos yra tokios sudėtingos ir kompleksinės, visko paimti ir išspręsti ko gero nepavyks. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia judėti teisinga linkme, nes būtent sankcijų spragų lopymas ir yra turbūt esminė užduotis“, – L. Kojala skaičiuoja, kad Rusijai taikoma apie 13 tūkst. įvairių formų sankcijų. Tai – daugiau nei Šiaurės Korėjai ir Iranui kartu sudėjus.

– Taip, kainos skiriasi ir tam turime visą krūvą priežasčių. Pirma iš jų – tai rinkos dydis. Tiekėjai dažnai atstovauja vienai nacionalinei valstybei, o ne jų grupei. Jei atstovaujama tikrai didelė rinka, tokia kaip Vokietija, tai iš prekių gamintojo gaunami labai geri kainos pasiūlymai. Pats gamintojas pasiūlo prekę mažesne kaina, o mažesnės rinkos, tokios kaip Lietuva, atitinkamai iš tiekėjų ar gamintojų tokių gerų pasiūlymų nesulaukia. Lietuvos rinkos mažumas, lyginant su kitomis Vakarų Europos valstybėmis, nulemia, kad čia esantys pardavėjai bus gerokai prastesnėse startinėse pozicijose.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet žmonės galėtų bandyti siųstis iš kitų parduotuvių į Lietuvą, bet tada kainuos siuntimas. Tai išeities nėra?

Greičiausiai nekurs vienos strategijos kainodaros Lietuvai, kitos Vengrijai, trečios Austrijai, o taikys ją vieną ir tokią pačią.

– Galime paimti prekę ir pirktis ją Vakaruose, atsigabenti, bet išleisi daugmaž tą pačią sumą. Kyla klausimas, ar siųstis paštu ar pirkti vietoje. Rinka labai svarbi, 2,8 mln. rinka čia, kažkada buvo 3,5 mln. Perspektyvos ganėtinai prastos ir niūrios. Kalbant apie galimybes užsidirbti šioje rinkoje, jos prastos.

– Žmonės pastebi, kad Vokietijoje ta pati prekė kainuoja mažiau negu Lietuvoje. Ta pati prekė, tas pats tinklas.

– Kainodara, kuri taikoma tokiose globaliose korporacijose, dažnai yra specifinė. Greičiausiai nekurs vienos strategijos kainodaros Lietuvai, kitos Vengrijai, trečios Austrijai, o taikys ją vieną ir tokią pačią.

Įvertinant, kiek ta prekė turėtų kainuoti Lietuvoje, atsižvelgiama, kiek kainuoja konkurentų prekė. Jei konkurentų prekės kainos dėl mažo rinkos dydžio Lietuvoje automatiškai aukštesnės, tai jie taiko 80 proc. nuo konkurentų kainos ir už savo prekę čia paprašys daugiau, kaip ir Vokietijoj. Bet kadangi Vokietijoj prekės pigesnės, tai ir konkurentų prekės pigios. O kadangi konkurentų prekės Lietuvoje brangios, tai ir kitų tinklų prekių kaina kyla.

– Mūsų rinka per maža ir nėra konkurencijos?

– Supraskime tokį dalyką, kad Vokietijoje prekinių ženklų atstovai gali geriau užsidirbti negu Lietuvoj, tik dėl to, kad tiekėjas jiems prekę pateikia už žemesnę kainą. Pas mus, norint užsidirbti, esi priverstas prašyti aukštesnės kainos. Kitas, trečias be galo svarbus dalykas – prekybinis plotas.

Jei pažiūrėtume, kiek tenka vienam gyventojui kvadratinių metrų Lietuvoj prekybinio ploto, kiek tenka Vokietijoj ar Italijoj, pamatytume, kad Lietuvoje beveik du kartus daugiau prekybinio ploto, kuris tenka vienam gyventojui, nei Vokietijoje ir pusantro karto daugiau nei Italijoje. Pas mus labai išplėtoti ir labai arti esantys prekybos tinklai. Plotas tiesiog milžiniškas. Atitinkamai Vokietijoje parduodami tą patį prekių kiekį, pas juos vienam ploto vienetui tenka du kartus didesni pardavimai negu Lietuvoje, nes prekybinio ploto beveik perpus mažiau. Pas mus jo dvigubai daugiau, todėl fiksuoti kainų kaštai, susiję su patalpų išlaikymu, nuoma, pas mus šitie kaštai aukštesni. Visa tai susideda į galutinę prekės kainą. Turime labai išplėtotus prekybos tinklus, suteikiamas patogumas. Nereikia niekur vykti, viską galima rasti gana arti, bet už tai susimoki.

– Ką galima padaryti, kad kainos būtų mažesnės?

– Jei kalbėtume apie tai, ar papildomas gyventojų prieaugis iš karto pakeistų kainodarą, ne. Iš karto kainodaros nepakeis. Tai jau nusistovėjęs dalykas, gal palaipsniui kainos lėčiau kils. Žiūrint, kaip pasikeitė Lietuvos ir Europos kainos, lyginant priešpandeminį laikotarpį, Lietuvoje 11 proc. prieaugis, Europoje apie 5 proc. Įsivaizduokime, kad mūsų gyventojų skaičius išauga 300 tūkst. Tai inertiškas dalykas ir kainos iš karto dėl to nepasikeis. Bet per laiko tarpą pokytis būtų.

Stebi elektros suvartojimą

Prekybos tinklų atstovų teigimu, drastiškai augančios išlaidos už elektros energiją skatina gyventojus imtis veiksmų.

„Senukų“ duomenimis, vos pasigirdus kalboms apie brangstančią energetiką, gyventojai suskubo įsivertinti, kurie prietaisai jų namuose sunaudoja daugiausiai elektros, pradėjo atidžiau stebėti savo įpročius.

Visų pirma stipriai ūgtelėjo elektros energijos matuoklių ir laikmačių pardavimai. Matuokliai leidžia užfiksuoti tikslų į juos įjungto prietaiso elektros energijos suvartojimą bei demaskuoti didžiausius energijos vampyrus, o laikmačiai suteikia galimybę prietaisus įjungti ir išjungti nustatytu laiku.

Pastebima, kad pirkėjai domisi tiek šviestuvų, tiek LED lempučių energijos klase ir efektyvumu. Įvairiais skaičiavimais jos leidžia sutaupyti daugiau kaip 85 proc. elektros energijos lyginant su kaitrinių lempučių naudojama elektros energija.

Prioritetą teikia aukštesnės energetinės klasės prietaisams

Prekybininkai stebi išryškėjusią dar vieną tendenciją – klientai aiškų prioritetą teikia aukštesnės energetinės klasės buities prietaisams: šaldytuvams, skalbyklėms, indaplovėms. Pasak jų, aukštesnio efektyvumo pirkiniai leidžia sutaupyti ir 40–50 proc. elektros energijos.

Pavyzdžiui, šaldytuvas, kurio energetinė klasė yra F, sunaudoja apie 247 kWh elektros energijos per metus, kai tuo metu D klasės šaldytuvas suvartoja 100 kWh mažiau per metus. A klasės skalbimo mašina 100 skalbimų gali suvartoti 47 kWh elektros energijos, taigi vienam skalbimui yra suvartojama apie 0,47 kWh. Tuo metu E klasės skalbyklė vienam skalbimo ciklui suvartos beveik dvigubai daugiau energijos, t.y. 0,83 kWh.

Ruošiasi taupyti ir vandenį

Pasigirstant vis daugiau kalbų apie pabrangsiantį vandenį, gyventojai tam taip pat ruošiasi iš anksto.

Pasak prekybos tinklo „Senukai“ atstovų, pirkėjai aktyviai domisi ekonominėmis skalbyklių bei indaplovių veikimo programomis, išmaniosiomis funkcijomis, mažiau vandens sunaudojančiais dušo komplektais bei maišytuvais.

Jų teigimu, kai kurių gamintojų skalbimo mašinos turi garų programas, atšviežinančias audinius nenaudojant skalbimo priemonių. Tai leidžia vartotojui sutaupyti iki 96 proc. vandens, lyginant su įprastu skalbimo ciklu.

Specialistai jau seniai yra paneigę ir stereotipinį įsitikinimą, kad indus plaunant rankomis sunaudojama mažiau vandens. Tik, anot jų, svarbu jungti indų pilną indaplovę.

Rūpinasi šiltais namais

Vėstant orams, namus vis mažiau įšildo saulės šiluma. Vis tik džiaugtis malonia temperatūra, kol dar neįjungtas centrinis šildymas, norisi ir šiuo metu. Rinkdamiesi grindų šildymo sistemą, elektrinį šildytuvą ar vonios radiatorių gyventojai taip pat atsižvelgia į galimybę sutaupyti.

„Senukų“ pardavimų statistika rodo, kad klientų poreikiai keičiasi ir renkantis namų šildymo sprendimus. Mažėja kainos svarba – jiems aktualiau ne šiuo metu išleisti kuo mažiau, bet įsivertinti pirkinio ekonominę grąžą ilguoju periodu.

Todėl į prekių krepšelius vis dažniau dedami energiją taupantys šildomų grindų termostatai, pasirūpinama radiatorių šilumą atspindinčiais ekranais. Gyventojai taip pat imasi paprastų, tačiau efektyvių priemonių, siekdami sulaikyti šilumą namuose – ieško langų bei durų sandarinimo juostų, sumažinančių ir šalčio pralaidumą.

Šiais laikais realybė itin glaudžiai susijusi su virtualybe. Elektroninės muzikos sferoje ši skirtis yra ypač subtili: ar gyvai menininko prie savo kompiuterio ir kitos garso technikos kuriamas pasirodymas, transliuojamas virtualiai, yra „gyvas“ renginys ar virtualus? Akivaizdu, kad vienu metu ir „gyvas“, ir virtualus. „Live“ sesijos atlikėjams elektroninės muzikos srityje nėra jokia naujovė, naujove tai labiau tapo klausytojams, kurie, užuot dalyvavę gyvai muzikos klube, klausosi muzikos per savo įrenginius. Tad svarbiausiu stiliaus atributu ir aprangos kodo detale tampa ausinės, pageidautina, geros kokybės.

Elektroninės ir elektroakustinės muzikos gerbėjams LMTA siūlo apsiginkluoti šiuo atributu ir išklausyti, pamatyti čia pat kuriamus „live“ pasirodymus. Renginių ciklą kovo 26 d. jau pradėjo elektroninės muzikos duetas „Artfcl“ (Andrius Laucevičius ir Matas Samulionis). O jau netrukus, kovo 31 d., tiesiogiai iš LMTA Didžiosios salės bus transliuojamas koncertas „Synth porn / Memorabilia“, kuriame antrus metus drauge kuriantis duetas Agnès M (Agnė Matulevičiūtė) ir Mellow Yellow Daffodil (Edvinas Kopcevas) pristatys savo dvi vinilines plokšteles. Vadinamojo „synth“ ir „bedroom pop“ žanro kūriniai, susipynę su eksperimentine elektronika ir aštuntojo dešimtmečio sintezatorių garsais, taps kontrapunktu klasikinės rūmų salės scenografijai (vaizdo ir šviesos režisierė – Aneta Bublytė). Renginio pradžia 20 val.

LMTA nuotr.

Balandžio 7 d. iš LMTA Balkono teatro bus transliuojamas gyvas pasirodymas „Vecera: SubPilot“. Tai – jau būrį gerbėjų turinčio LMTA elektroninės muzikos antro kurso studento Pauliaus Večeros kūrinys. Pseudonimu Vecera prisistatantis kūrėjas veiklą pradėjo 2018 m.: pasirodė Didžiojoje Britanijoje „Small Seeds“ klube, festivaliuose „Baller Room“, „Mirga Marga“. 2020 m. surengė koncertus LMTA.TV platformoje, „Kultūros nakties“ programoje, festivalyje „Vasarnamis’20“. Veceros pasirodymo pradžia – 19 val.

Balandžio 9 d. LMTA TV transliuos tarptautinį pasirodymą „Manialog & Opiyo Okach“. Tiesiogiai iš Suomijos ir Prancūzijos, sąveikaudami realiu laiku, pasirodymą kurs Andrew Bentley (elektronika, Suomija), Opiyo Okach (vizualiniai sprendimai, Kenija, Prancūzija) ir Alejandro Olarte (elektronika, Kolumbija, Suomija). Šis koncertas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Helsinkio menų universitetu. Pradžia 19 val.

Gyvų pasirodymų ciklą balandžio 14 d. užbaigs net keturias valandas trunkantis (o tai yra sutrumpinta kūrinio versija) projektas „Anthony Braxton: Sonic Genome“ iš erdviškai itin išraiškingo LMTA Centrinių rūmų antrojo aukšto koridoriaus. Gros Rūta Šeduikytė (vibrafonas), Povilas Jurkša (trombonas), Gediminas Stepanavičius (kontrabosas, trimitas, tuba), Dominykas Snarskis (perkusija), Arnas Mikalkėnas (perkusija, klavišiniai), Liudas Mockūnas (saksofonai), Covarnis (elektronika), Robotic Folk (elektronika) ir Vilniaus elektroninės muzikos ansamblis. Žinoma, atlikėjai muzikuos laikantis atstumų ir visų saugumo reikalavimų. „Anthony Braxton: Sonic Genome“ yra dedikacija žymiam kompozitoriui ir improvizuotojui Anthony Braxtonui: lietuvių muzikai interpretuos ir perkomponuos įvairių A. Braxtono kompozicijų ištraukas. Pasirodymo pradžia – 18 val.

„Senukų“ užsakymu atlikta apklausa tik darsyk patvirtino, kad inovacijų amžiuje vis svarbesnę vietą žmonių gyvenime užima elektronika bei išmanūs daiktai. Rezultatai parodė, kad pageidaujamų dovanų sąrašuose itin aukštą vietą užima elektronikos prekės – jas labiausiai norėtų gauti beveik 26 proc. Lietuvos gyventojų. Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktoje Baltijos šalių apklausoje Lietuvos gyventojai atsakė, kokias kalėdinės dovanas šiemet norėtų gauti labiausiai.

„Lietuvių kalėdinių dovanų norai atspindi ne vienerius metus mūsų stebimą tendenciją – dauguma lietuvių artimiesiems dovanoja smulkią elektroniką. Pavyzdžiui, tėvams tai puikus metas atnaujinti savo atžalų išmaniuosius įrenginius“, – sako „Kesko Senukai Lithuania“ rinkodaros direktorė Jurga Petrauskienė.

Smulkią elektroniką, tokią kaip telefonai, ausinės, išmanūs laikrodžiai ir pan., norėtų gauti net 45 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu kompiuterinės technikos – nešiojamų ar planšetinių kompiuterių – pageidauja 32 proc. respondentų.

Lietuvoje populiarėja ir dovanų namams kryptis. Dažniausiai smulkią elektroniką namams kaip norimą Kalėdų dovaną įvardino moterys (59 proc.). Net 30 proc. apklaustų moterų norėtų gauti kavos aparatą, elektrinį virdulį ir panašią smulkią virtuvės techniką, 29 proc. moterų norėtų tokių buitinių prietaisų, kaip lygintuvai ar valymo prietaisai.

Tyrimo duomenimis, iš mados neišeina ir Kalėdų klasika – kvepalai. Kosmetikos ir parfumerijos prekes gauti norėtų 25 proc. respondentų. Šios kategorijos dovanų labiausiai norinčios įvardino moterys (32 proc.). Palyginimui, dovanų iš kosmetikos ir parfumerijos srities norėtų gauti perpus mažiau (18 proc.) apklaustų vyrų.

„Tradiciškai kalėdiniu laikotarpiu grožio priemones dažniau savo išrinktosioms perka vyrai. Nepaisant to, mėgstami kvepalai ar kremas, pirties kvapai ar kūno šveitikliai – praktiška ir saugi dovana bet kurios lyties atstovams“, – sakė rinkodaros direktorė.

Taip pat itin aukštas pozicijas užima ir prekybos centrų čekiai – juos gauti nori 20 proc. apklaustųjų (po 20 proc. vyrų ir moterų). Tuo tarpu ketvirtąją vietą užima knygos, jas per šias Kalėdas norėtų gauti net 19 proc. šalies gyventojų.

Apklausos duomenimis, moterys labiausiai norėtų gauti parfumerijos ir kosmetikos (31,7 proc.), knygų (24 proc.), kelionių (23 proc.), prekybos centrų čekių (20 proc.) elektronikos prekių (17 proc.), interjero ir dekoro detalių (16 proc.)

Tuo tarpu vyrai norėtų elektronikos prekių (35 proc.), prekybos centrų dovanų čekių (20 proc.), parfumerijos ir kosmetikos priemonių (18 proc.), prekių, susijusių su pomėgiu (18 proc.), knygų (14 proc.).

„Apklausa atskleidė netikėtą faktą, kad moterims labiau patinka drabužius ir avalynę pirkti pačioms nei gauti dovanų, kadangi šios kategorijos dovanos, apklausos duomenimis, trečioje vietoje nuo galo“, – atskleidė J. Petrauskienė.

„Šie metai buvo pažymėti dvejomis arenomis, ypatingu pasirodymu Valdovų rūmuose, siautulingais vasaros festivaliais ir begale fantastiškų koncertų, – sako grupės narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. – Daug nuotykių ir prisiminimų, daug medžiagos ateičiai ir minčių naujai kūrybai. Už šiuos puikius metus norime padėkoti savo chebrai ir paskutinį kartą metuose susibėgti išvien.“

Koncertas „Lofte“ – svarbi „G&G Sindikato“ tradicija, tačiau koncerte „Šimtai veidų, šimtai vardų“ grupė nusprendė leistis į netikėtą nuotykį ir keliems geriems bičiuliams pasiūlė kartu surasti naujus bei netikėtus žinomų kūrinių skambesius.

„Turėjome nemažai koncertų, kuriuose į sceną pasikviesdavome draugus muzikantus, tačiau dažniausiai atlikdavome jau įrašytus ir puikiai žinomus kūrinius, – pasakoja Artūras Matkevičius-Mamania. – Šį kartą norėjome pažvelgti giliau – groti ne tik savus, bet ir draugų kūrinius, ir juos kuo įdomiau supainioti tarpusavyje.“

Grupės narys pasakoja, jog susitikimų ir skambesio paieškų metu užgimė daug smagių idėjų ir puikių improvizacijų, kurios tapo savotišku nauju kūnu. „Tai, ką girdime šiandien, labai patinka kiekvienam iš mūsų. Džiaugiamės, kad su kiekvienu atlikėju ir kolektyvu sukūrėme kažką unikalaus ir skirtingo. Mūsų koncertai yra didelis, smagus ir dinamiškas šou – būtent to ir reikia tikėtis penktadienio koncerte“, – sako Mamania.

Elektroninės muzikos grupės „Happyendless“ narys Andrius Kauklys pripažįsta, kad pasiūlymas iš „G&G Sindikato“ buvo netikėtas, bet smagus – prieš repo klausytojų minią jiems stovėti dar neteko.

„Sutikom nedvejodami – mėgstam avantiūras, ypač kai kalbama apie elektronikos ir jai neįprasto žanro sujungimą, – pasakoja Andrius. – Elektronika yra sintetinis garsų atspindys, tad kūriniams suteikia naują erdvę ir naują gyvenimą. Koncertas bus įdomus ne tik klausytojams, bet ir mums patiems, nes tai, kas skambės šioje scenoje, niekada neskambėjo ir greičiausiai nebeskambės niekur kitur.“

Justinas Jarutis, penktadienį ant scenos lipsiantis su savo grupe „Freaks on Floor“, su reperiais pažįstamas daugiau nei dešimt metų. Jis sako, kad jų grupėje didžiausias „G&G Sindikato” fanas yra būgnininkas Rokas, kuris moka bene visus „Gatvės Lygos“ žodžius.

„Tokie projektai, kaip šis, vienija Lietuvos muzikinį pasaulį, tad tikrai džiaugiamės turėdami galimybę prisijungti, – sako Justinas. – Nesinori atskleisti, kas tą vakarą vyks scenoje, bet esu įsitikinęs, kad žmonėms tai bus netikėta.“

Dėl pažeisto vieno kito elektros komponento ar laido automobilis gali tiesiog nebevažiuoti. Ar tikrai galime pasitikėti elektronika?

Šiuolaikinio automobilio elektros sistema labai primena žmogaus nervų sistemą. Kaip žmogaus kūną apraizgę nervai, panašiai automobilyje išsidėsčiusi ir elektros instaliacija. Beveik 2 metrų pločio, apie 5 metrų ilgio ir kiek daugiau nei 1,5 aukščio automobilio kėbule gali būti išvedžiota daugiau nei 4 kilometrai laidų. Duomenis surenka nuo 30 iki 200 daviklių, priklausomai nuo to, kiek ir kokių moderniausių technologijų automobilyje sumontuota.

Už sistemų darbą atsako 50 mikroprocesorių. Visą informaciją apdoroja nuo 2 iki 10 pagrindinių kompiuterių. Todėl jei nuplėštume automobilio kėbulą ir kaip korpusą paliktume tik elektronikos komponentus, vaizdas iš tiesų primintų žmogaus nervų sistemos voratinklį.

Kad panašumų tarp automobilių elektros instaliacijos ir žmogaus nervų sistemos galime rasti, patvirtina automobilių elektronikos serviso „3 Elektronai“ vadovas Marius Liubertas. Jis pateikia pavyzdį, kaip visa tai veikia.

„Automobilyje yra kelių lygių skaitmeniniai tinklai, kurie kažkuo panašūs į smegenis. Kai norime sulenkti kojas, tas noras atsiranda galvos smegenyse, tada keliauja per nugaros smegenis, patenka į kojos nervą, nervai sužadina raumenis, raumenys sulenkia koją. Panašiai, pavyzdžiui, ir su automobilių šviesų įjungimu. Paspaudžiame mygtuką, kuriame susijungia kontaktai ir taip pat atsiranda skaitmeninis kodas. Tas kodas laidais, kaip nervais, keliauja į šviesų įjungimo bloką ir duoda komandą įjungti lemputę“, – panašumus pastebi M. Liubertas.

Elektronika atsakinga beveik už viską

Prieš 30 metų automobilio elektronikai užtekdavo kelių šimtų metrų laidų, nes daugelis procesų vyko mechaniškai. Pavyzdžiui, akseleratoriaus pedalas buvo sujungtas su sklende, kuri reguliuoja kuro ir oro mišinį. Šiuolaikinės sistemos leido fizinį abiejų komponentų ryšį panaikinti, nes trosą pakeitė keletas metrų laidų, pora daviklių ir variklio valdymo kompiuteris. Panaši evoliucija palietė praktiškai visus automobilio mazgus.

Prieš 30 metų automobilio elektronikai užtekdavo kelių šimtų metrų laidų, nes daugelis procesų vyko mechaniškai.

Pavyzdžiui „Alfa Romeo Giuliav QV“ turi bekontaktį stabdžio pedalą. Tai reiškia, kad nuspaudus stabdžio pedalą jame sumontuoti davikliai ir jutikliai perduoda informaciją stabdžių sistemai, kuri pati reguliuoja stabdymo jėgą. Yra automobilių, kuriuose naujausios technologijos ir sudėtingos elektroninės sistemos leidžia stabdžio pedalą ignoruoti apskritai.

Antrosios kartos „Nissan LEAF“ elektromobilis turi „e-pedal“ funkciją, kuri leidžia ir greitėti ir stabdyti naudojant vieną pedalą. Stabdymo procesą reguliuoja regeneracinė ir autonominė stabdymo sistemos.

Automobilio elektronika pažengusi taip toli, jog jau nieko nestebina galimybė automobiliui pačiam pranešti apie pradurtą padangą, galimybė į reikiamą kryptį gražinti slystantį automobilį, ar beraktės atrakinimo ir užvedimo sistemos. Automobiliai patys pastebi lietų ir įjungia valytuvus. Dar daugiau panašių pavyzdžių galima vardyti dešimtimis. Visa tai palengvina vairuotojo darbą, suteikia daugiau komforto ir saugumo, bet tuo pačiu gali sukelti didelius galvos skausmus.

Apie gedimą praneša pats automobilis

Turėdamas aibę jutiklių ir daviklių, automobilis gali pats pranešti apie vieno ar kito komponento gedimą arba netinkamą veikimą. Dažniausiai atsiranda bendro pobūdžio įspėjimas, kuris tik pataria, kad reikėtų kreiptis į servisą. Atvykus į servisą automobiliui prijungiamas diagnostinis kompiuteris, kuris gali nurodyti konkretesnę vietą, kur ieškoti gedimo, arba konkretų sugedusį komponentą. Tačiau net ir tokiu atveju daug ką lemia žmogiškasis faktorius.

„Pradėti reikia nuo diagnostikos, tačiau labai svarbu, kas ją atlieka. Vienas gali primityviai gautą klaidos kodą ar aprašymą išsiversti internete, tuo metu patyręs meistras, vos pamatęs klaidą, jau gali žinoti kur ir kokia problema yra. Neretas atvejis, kad konkrečiam automobiliui pasitaiko tipinis to modelio gedimas. Taip pat dažnai padeda automobilio vairuotojas, jei papasakoja, kokiomis aplinkybėmis gedimas atsirado“, – elektronikos gedimų nustatymo subtilybes pasakoja M. Liubertas.

Scanpix nuotr.

Apgadintiems automobiliams reikia skirti daugiau dėmesio

Jei automobilis pateko į eismo įvykį, vien tik sulankstytų metalų ir sulaužytų plastikų pakeitimo gali nepakakti. Stiprų smūgį gavę elektronikos komponentai taip pat gali pradėti veikti ne taip, kaip turėtų. Pavyzdžiui, nors variklio valdymo kompiuteris vizualiai neatrodo pažeistas, tačiau jis gali būti sukrėstas arba praradęs hermetiškumą. Pastaruoju atveju, į kompiuterio vidų pradės skverbtis drėgmė, kuri pažeis kontaktus, jie oksiduosis ir problemų išvengti tikrai nepavyks. Todėl remontuojant automobilį po eismo įvykio būtina patikrinti ir ne visada plika akimi matomus elektros laidus ir pynes, kurios taip pat gali būti pažeistos.

Vanduo, taip pat nėra elektronikos draugas, ypač automobiliuose. Stipriai drėgmės paveiktas automobilis ilgainiui gali tapti tikru galvos skausmu. Vanduo prasiskverbia visur ir gali paveikti ne tik laidus ar jungtis, bet net ir automatinių greičių dėžių valdymo blokus. Galiausiai, gedimų šalinimas tampa grandinine reakcija, nes, sutvarkius vieną vietą, pradeda streikuoti kita. Žinoma viską galima sutvarkyti, tačiau ekonomiškai tai labai nenaudinga.

„Tai kainuos brangiau nei kitas, tvarkingas toks pats automobilis. Kainuoja kiekvienas reikalingas naujas mazgas ir, žinoma, darbai. Pavyzdžiui, jei reikia pakeisti laidų pynę automobilio priekyje, tai reikia ardyti interjerą, išimti kilimus ir taip toliau“, – apie tai, kodėl ne visada verta tvarkyti skendusį automobilį, pasakoja serviso „Megamesta“ vadovas Erikas Urbanovičius.

Gedimo šalinimo kaina priklauso nuo kelių faktorių

Savo darbą išmanančiam specialistui pašalinti elektros gedimus gali būti nesudėtinga užduotis. Pavyzdžiui, jei žinoma konkreti problemų kelianti detalė, jos pakeitimui įtaką daro tik tai, kaip sunku prie jos patekti ir ją pakeisti. Kiek kitokia situacija, jei gedimo reikia ieškoti fiziškai.

Vienam automobiliui pakeisti oro srauto matuoklę gali kainuoti 10 eurų, kitam – 30. Tai priklauso nuo sudėtingumo. Jei kalbėtume apie elektros darbų kainą, ji yra vienoda.

„Vienam automobiliui pakeisti oro srauto matuoklę gali kainuoti 10 eurų, kitam – 30. Tai priklauso nuo sudėtingumo. Jei kalbėtume apie elektros darbų kainą, ji yra vienoda. Pavyzdžiui, yra problema laidų pynėje ir klausimas, kaip greitai mes randame pažeistą vietą. Jei reikia ardyti daug ir tai trunka tris ar keturias valandas, žinoma, bus brangiau, nei tokiu atveju, jei problemą aptinkam vos pradėję jos ieškoti. Tai tokiu atveju, darbų kaina nuo automobilio markės nepriklauso, tik nuo laiko“, – skaičiuoja E. Urbanovičius.

Ateities vairavimas – kompiuterių „rankose“

Naujausios technologijoms tobulėjant ne dienomis, bet valandomis, vis labiau artėjama prie visiško automobilių autonomiškumo. Gali būti, kad netolimoje ateityje vairuotojas nebus reikalingas ir visi automobilyje sėdintys žmonės bus tik keleiviai. Didžiosios naujųjų technologijų kompanijos kuria programines įrangas, bendradarbiauja su automobilių gamintojais ir kuria savavaldes transporto priemones.

„Google“, UBER, elektromobilių gamintoja „Tesla“ ir keletas kitų kompanijų deda daug pastangų, kad kuo greičiau iš automobilių būtų galima eliminuoti žmogų, kaip automobilio vairuotoją. Aktyviai vykdomi bandymai ir jų metu gauti rezultatai tyrėjus dažniausiai džiugina, nes autonominės transporto priemonės važiuoja saugiai ir reaguoja į aplinką taip, kaip ir tikimasi.

Tačiau keli incidentai jau įvyko. Dar šiemet, UBER kompanijos bandomas savavaldis automobilis, važiuodamas autonominiu režimu, partrenkė ir mirtinai sužalojo moterį. Kitas mirtimi pasibaigęs atvejis taip pat nutiko šiemet. „Tesla Model X“ atsitrenkė į atitvarus, kai vairuotojas nusprendė patikėti vairavimą pačiam automobiliui aktyvavęs „autopiloto“ funkciją. Visi panašūs įvykiai sukelia daug diskusijų: ar tikrai autonominis automobilio valdymas yra išeitis. Galbūt elektronika tikrai nėra pats patikimiausias sprendimas?

„Ne pati elektronika, o yra kita problema. Dar nežinia, kiek laiko reikės, kol bus ištobulinti jutikliai ir davikliai, kurie atsakingi už aplinkos stebėjimą, automobilio vairavimą. Problema, kad visas autonominio automobilio važiavimas programuojamas „teisingu važiavimu“. Bet būna situacijų, kad kitas vairuotojas padaro neteisingą manevrą ir patys valdydami automobilį mes stengiamės išvengti susidūrimo. Žinoma, pavyksta išvengti ar ne – čia jau kitas klausimas.

Kalbant apie autonominius automobilius, to išvengti neįmanoma, nes jie važiuoja pagal daviklius ir gali nesureaguoti į kito vairuotojo ar automobilio netikėtą veiksmą. Norint to išvengti, galima daryti nebent tokį variantą, kad visi be išimties automobiliai ir transporto priemonės yra valdomi kompiuterių. Tada jie vieni su kitais gali susikalbėti. O jei pusė tokių, pusė tokių, tai gali būt labai sudėtinga“, – savo mintimis dalijasi E. Urbanovičius.