Garo katilai – didžiausi buvusios elektrinės eksponatai.

„Nors išlikę praėjimai, iki šiol lankytojams buvo draudžiama čia lipti, nes konstrukcijos nepritaikytos dideliam žmonių srautui, nebuvo nustatyta, kokį lankytojų kiekį galėtų saugiai atlaikyti“, – sakė muziejaus elektronikos dirbtuvių kuratorius Andžejus Kuldošas.

„Projekto metu sutvirtinome takus, jie tapo saugūs. Šiuo metu kuriame interaktyvią garso sistemą, kurios dėka lankytojai sužinos eksponatų vertingąsias savybes – išgirs garo katilų istoriją, kuri glaudžiai susijusi su Vilniaus miesto modernėjimo istorija“, – pridūrė jis.

Energetikos ir technikos muziejaus nuotr.

Pirmoji Vilniaus centrinė elektrinė pradėjo veikti 1903 metais, vėliau tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams bei miesto įmonėms. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998-aisiais, o minint veiklos 100-metį 2003 metais, duris atvėrė Energetikos ir technikos muziejus.

Pirmosios viešosios elektrinės pastatai ir juose esanti autentiška įranga pripažinti valstybės saugomu technikos paveldu.

„Padarėme ekspoziciją, kuri skirta paminėti Dariaus ir Girėno skrydžio 90-ąsias metines. Buvo labai svarbu apie tai kalbėti Vilniuje, nes daug apie skrydį kalbama Kaune, bet Vilniuje mes tokios ekspozicijos neturėjome ir norėjome užpildyti tą spragą“, – penktadienį per ekspozicijos atidarymo ceremoniją BNS sakė jos kuratorė Karolina Koroliova-Barkova.

Terasoje eksponuojama truputį pamažintas lėktuvo „Lituanica“, kuriuo S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlanto vandenyną, muliažas.

Originalios šio lėktuvo nuolaužos eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

„Mūsų kabina truputėlį – 20 proc. – mažesnė, bet ji vis tiek maždaug atitinka tuos dydžius. Realiai ta kabina buvo tokia maža, autentiškai ji buvo 90 cm pločio. Abu pilotai, vyrai, skrido įsirėmę vienas į kito petį“, – pasakojo kuratorė.

Muziejaus lankytojai turi galimybę įlipti į kabiną, užvesti motorą, išjudinti sraigtą ir trumpam patirti, kaip jautėsi lakūnai, nedideliu „Bellanca CH-300 Pacemaker“ orlaiviu leidęsi į istorinį žygį per Atlantą.

Be to, į muziejų iš archyvo grįžo unikalus eksponatas – „Lituanicos“ sparnas.

„Šita ekspozicija planuojama kaip nuolatinė. Aišku, žiūrėsime, kaip eksponatai ištvers žiemą, gali būti, kad žiemai reikės nukelti. Bet pati kabina padaryta taip, jog būtų sandari, ir joks lietus, sniegas nesugadintų ten esančios įrangos“, – tvirtino K. Koroliova-Barkova.

Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas teigė, kad S. Dariaus ir S. Girėno skrydis įprasmina valstybingumą, ir ragino jau dabar pradėti galvoti, kaip reikės įamžinti jo šimtmetį.

„Laikas greitai bėga, jau šiandien reikia pradėti galvoti, kaip turėsime įprasminti 100-ąsias to skrydžio metines. Gera atspirtis yra turbūt šiandien apie tai pradėti diskutuoti, galvoti, kad tas šimtmetis tikrai būtų įspūdingas, reikšmingas šitam dideliam įvykiui“, – teigė jis.

S. Darius ir S. Girėnas kėlė tikslą be sustojimo perskristi Atlanto vandenyną – iš Niujorko į Kauną.

Kad be sustojimo įveiktų 8 tūkst. kilometrų, 1933 metų liepos 15 dienos rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. litrų benzino ir 100 litrų tepalo – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo žemės. Patys pilotai dviem dienom pasiėmė keturis litrus vandens, šešis sumuštinius, vaisių, kavos, degtinės ir cigarečių.

Mažiausiai lėšų jie skyrė savo saugumui – skrido be šviesų, prietaisų rodmenis kabinoje apšviesdavo žibintuvėliu, neturėjo radijo įrangos.

Nors „Lituanicos“ katastrofos priežastys ir šiandien nėra aiškios, daugybės tyrimų išvadose vyrauja įvairios prielaidos dėl pasibaigusio kuro, ypač blogų oro sąlygų ir pilotų nuovargio.

Užbaigęs šį projektą Energetikos ir technikos muziejus praplėtė savo funkcijas – senosios elektrinės istorijos ir įrenginių saugotojas tapo mokslu centru. Kaip skelbia muziejus, 1 tūkst. kv. m ekspozicijoje bus galima išvysti per 20 interaktyvių eksponatų.

„Vaikai kurs neregėtą ateitį, naują, geresnį pasaulį. Mūsų tikslas – suteikti jiems įrankius suprasti pasaulį, koks jis yra, ir įkvėpti atradimams. Puikūs mokytojai ir palaikantys tėvai šiame kelyje svarbiausia. Tikiuosi, kad su jais mūsų mažesnieji vilniečiai bus dažni šiandien atidaromos ekspozicijos lankytojai, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius. – Iki jos atidarymo buvo nemažas kelias – ačiū visiems, kas prisidėjo. O dabar kviečiu bet kokio amžiaus vaikus (įskaitant ir tuos, kurie jau turi savo vaikų) ateiti ir patirti naujų pojūčių“.

Naujoji Virsmo salė įkurta buvusios Transporto ekspozicijos vietoje, tik įrengta šeši metrai po žeme.

Statybų metu rasta objektų iš senosios Vilniaus elektrinės statybos metų, kurie priskirti prie muziejaus vertingųjų savybių. Vienas jų – Virsmo salės pašonėje atverti istorinės elektrinės kamino pamatai, kurių vieta iki šiol nebuvo tiksliai žinoma.

Vaikai kurs neregėtą ateitį, naują, geresnį pasaulį. Mūsų tikslas – suteikti jiems įrankius suprasti pasaulį, koks jis yra, ir įkvėpti atradimams.

Virsmo salėje kiekvieną eksponatą sudaro dvi dalys. Vykdydamas interaktyvų iššūkį lankytojas galės generuoti energijos Kvantus, kurie bus keičiami į suvenyrus ir Virsmo salės inžinieriaus atestatą. Antrojoje dalyje – istorinis ir technologinės raidos pasakojimas, kuris pateikiamas per pjūvį vakar-šiandien-rytoj.

„Kurdami Virsmo salę taikėmės į ateitį – domėjomės, kokios technologijos vystomos ir bus diegiamos ateityje, kaip tai pakeis mūsų gyvenimus, kasdienybę ir įpročius. Konsultavomės su inžinieriais, fizikais, architektais – daugybe įvairių sričių mokslininkų ir apjungėme jų mokslinius tyrimus. Tikimės, kad ekspozicijos skiltį „rytoj“ gana greitai galėsime pakeisti į „šiandien“, – kalbėjo Energetikos ir technikos muziejaus direktorius, projekto vadovas Mykolas Bistrickas.

Erdvė egzaminams

Ekspozicijos centre eksponuojama viena mažoji ir dvi didžiosios Tesla ritės. 1891 m. išradimą sukūrė serbų kilmės inžinierius Nikola Tesla.

„Gyvename laikais, kai klimato ir geopolitiniai iššūkiai verčia mus mažinti CO₂ emisijas, ieškoti alternatyvių kuro šaltinių, efektyviau panaudoti turimus resursus ir tobulinti esamas technologijas. Šiuos iššūkius spręs mūsų ir ateities kartos, –  sakė M. Bistrickas. – N. Teslos idėjos pralenkė laiką ir dar šiandien yra aktualios. Tad norime lankytojui, ypač jaunam, pasakyti: svajok plačiai, nes ir vienas žmogus gali nuveikti labai daug.“

Virsmo salė pasiūlys įtraukiančių edukacinių programų ir erdvę moksleiviams pasiruošti brandos egzaminams. Anot muziejaus, ekspozicija atliepia švietimo sektoriaus poreikį ugdyti daugiau inžinierių ir energetikų, visuomenės norą šviestis energetikos, technologijų srityse.

ES investicijų projekto metu modernizuota muziejaus infrastruktūra, pagerintas prieinamumas neįgaliesiems, lankymui atverta stogo terasa, sukurtos ir įrengtos mokslo dirbtuvės  – elektronikos, mechanikos, chemijos ir fotografijos, pranešė muziejus.

Anot įstaigos, be tradicinių muziejininkystės uždavinių kaupti, saugoti ir tirti, Energetikos ir technikos muziejus tapo mokslo pažinimo bei populiarinimo centru.

„Naujoji Virsmo salė leis mums veiklą vykdyti europiniu lygiu, o jų architektūra ir turinys padės pamatus kitų modernių ekspozicijų kūrimui Lietuvoje“, – sakė M. Bistrickas.

Virsmo salė – nuolatinė Energetikos ir technikos muziejaus ekspozicija – atidaroma gruodžio 28 dieną.

Parodos sumanytojas ir dalyvis – tapytojas Andrius Zakarauskas, surinkęs dinamiškus jaunesniosios ir vyresniosios kartos menininkų kūrinius. „Susvarbintas triukšmavimas tampa įprastu šiandienos vaizdu“, – teigė A. Zakarauskas. Parodoje beveik 20 šiuo metu kuriančių dailininkų mėgina apibūdinti, kas yra toji kūrybą varanti energija, kas jai daro didžiausią įtaką ir kokios priežastys lemia naujas, mene atsirandančias formas bei siužetus.

Apie parodos kūrimo užkulisius buvo kalbamasi su A. Zakarausku.

– Kas padiktavo parodos temą? Apie kokią energiją kalbate?

– Parodos pavadinimą pasufleravo vieta, Energetikos ir technikos muziejaus pavadinimas. O pati „energija“ susijusi su tapybos vaizdų generavimu, realizacija. Galiausiai kilo noras sukurti grupinę tapytojų parodą – grupuotis, artintis vienas prie kito. Dalyvius kviečiau asmeniškai, tuos, kurie man artimi. Norėjau surinkti autorių darbus, kurie itin dinamiški savo vaizdo konstrukcija, hipnotizuojantys ir veikia lyg vizualinis triukšmas itin triukšmingoje erdvėje.

Parodoje klausiame: kas yra tapybą varanti energija, kuriai daro įtaką skaitmeninės technologijos, socialiniai tinklai, tikėjimas, asmeninės patirtys? Taip pat tai – siekis įvardinti vis atsinaujinančias tapymo formas, siužetus, o svarbiausia – priežastis.

– Ar neišgąsdino Energetikos ir technikos muziejus kaip parodos erdvė? Turbinos, katilai, vamzdžiai, kondensatoriai... čia daug triukšmo. Kas garsesnis – paroda ar muziejus?

– Muziejuje pilna įvairių įtaisų, kuriuos su grupe, pagal parodos architektūrinį sumanymą, ruošiamės papildyti ir pratęsti. Pavyzdžiui, objektiškais Medeinės Revuckaitės kūriniais planuojame papildyti vieną iš muziejaus eksponatų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės maketą. Tad paroda nėra skirta vien vaizdiniam triukšmui, bet ir dialogui kurti.

– Vizualinis triukšmas – mūsų laikmečio atspindys? Kaip jį apibūdintumėte?

– Būtent – mūsų laikmečio atspindys. Tas susvarbintas triukšmavimas tampa neatskiriama dabarties dalimi. Prisiminiau profesoriaus Povilo Ričardo Vaitiekūno žodžius, kad jo karta yra tylos karta, o šiandienos – triukšmo.

Vaizdas, kuriuo domiuosi – perpildytas, judantis, šviečiantis, besipildantis ar išeinantis iš savęs. Dažniausiai jį apibūdinu kaip „hipnotizuojantį“: pilną įtemptos energijos, krūvio, nuo kurio sunku atsitraukti, jis veikia tiek sąmonę, tiek akis. Vizualiai triukšmaujančią muziejaus erdvę papildys tie parodos autoriai, kurie fiksuoja šiandienos vaizdus.

– Ar dažnai lankotės ne galerijose, o muziejuose? Prieš keletą metų savo tapybos darbus eksponavote Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kaip galvojate, kodėl viešosios paskirties vietose vis dažniau rengiamos meno parodos?

– Lankau parodas galerijose, muziejuose ir visur, kur tik man smalsu. Man atrodo, kad viešose vietose visada buvo rodomos parodos ar eksponuojami meno kūriniai. Kasdieninę aplinką matau kaip įdomią (ar mažiau įdomią) instaliaciją. Netgi pastatus galima matyti kaip skulptūrinius objektus, tik Lietuvoje jie retai būna įdomūs.

Tapybos kūriniai – gana jautrūs objektai, fiziškai priklausomi nuo aplinkos sąlygų, tad juos būtina apsaugoti. Beje, Zalcburge esu matęs tapybos kūriniui specialiai pastatytą pastatą. Tokiu būdu meno kūrinys buvo sąlyginai priskirtas viešai, atvirai erdvei, lankymui.

Nacionalinėje bibliotekoje, kaip ir šiame muziejuje, parodą rengiau asmeniniu kvietimu. Bibliotekos antro aukšto erdvė panaši į klasikinę galeriją, atitinka „balto kubo“ principą. Tad kūrinius atrinkau taip, kad jų išdėstymas atkartotų monotonišką ritmą, vis tepant šviesų ir tamsų potėpį, vėl ir vėl. Tą potėpio judesį, ritmą, buvo galima matyti stovint erdvės centre.

Andrius Zakarauskas. / T. Kazakevičiaus nuotr.

– Savo kūrybą pristatote personalinėse parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O kas pastūmėjo kuruoti grupinę parodą?

– Noras bendrauti, vesti pokalbį tarp įvairaus amžiaus grupių, tarp tapytojų, žiūrovams. Taip pat tai – asmeninis iššūkis, su didele atsakomybe prieš kitus parodos dalyvius.

– Parodoje – ir pripažintų, ir dar studijuojančių menininkų darbai. Kokie ryšiai jus sieja?

– Autorių amžius skirtingas – nuo neseniai mokslus baigusių iki profesoriaus ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės. Ypatingą dėmesį skiriu jaunesniems už mane tapytojams, kai kuriuos iš jų pats mokiau. O vyresnieji parodos dalyviai mokė mane.

– Kaip apibūdintumėte jaunosios kartos braižą, kūrybą? Kas joje jums imponuoja?

– Jaunesniųjų dalyvių braižą galėčiau įvardinti kaip kūrybą, kuriai įtaką daro plastikinis ar šviečiantis vaizdas. Nors mane labiausiai žavi autorių atvirumas, smalsumas ir kitos gerosios jų žmogiškosios savybės.

– O kokie bruožai traukia bendraamžių kūryboje?

– Juose labiausiai žavi unikalumas – nuoširdus, asmeniškas, jautrus prisilietimas kuriant vaizdą. Tas vaizdas užburia, įtraukia, pateikia daugybę nuorodų į dailės istoriją, patirtis. Galiausiai toks vaizdas „išskraidina“. Pavyzdžiui, Eglės Ridikaitės paveikslas atsirado menininkei prisijungus prie akcijos Vilniaus dailės akademijoje pinti kamufliažinį tinklą Ukrainos kariams. Tad šalia magiško vaizdo, panardinto į begalę potėpių, yra pats dailininkas su savo žmogiškomis savybėmis, kurių nebijoma, neslepiama – jos labiausiai ir traukia.

– Kokius savo darbus eksponuosite? Gal šiai parodai sukūrėte ką nors naujo?

– Parodoje rodysiu naujausius savo kūrinius, tuos, kuriais vis dar gyvenu. Nors specialiai būsimai parodai nekūriau, bet mintyse galvojau, ar jai tiks, ar visgi eksponuoti kurį nors iš anksčiau sukurtų darbų.

Organizatorių nuotr.

– Kas jums svarbiausia organizuojant „Kitą energiją“? Kokio rezultato tikitės?

– Nenoriu savęs įvardinti kaip organizatorius – veikiau esu vienas iš jų. Buvo reikalinga pagalba iš kiekvieno iš pakviestų dalyvių. Rengiant parodą kolegų prašiau, kad kiekvienas pasirinktų darbus, kuriais norėtų prisistatyti, o parodos temą išpildė dailėtyrininkė Justina Augustytė. Parodą papildys ir muzikinį vaizdą ausims sukurs elektroninės muzikos kūrėjas Justinas Mikulskis. Svarbiausia – sukurti šventę sau ir žiūrovams. Norėtųsi, kad paroda būtų lankoma, jaudintų, burtų didesnę komandą ir atvertų platesnes galimybes ateities projektams.

Andrius Zakarauskas (g. 1982 m.) – menininkas, gimęs Kaune ir studijavęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 2009 m. apdovanotas Jaunojo tapytojo prizu, o 2011 m. gavęs Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premiją. A. Zakarauskas aktyviai rengia asmenines parodas, jo darbai papildė ne vieną privačią kolekciją Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrybai būdinga savistaba ir autorefleksija, daug dėmesio skiriama koloritui ir potėpiui, o įkvėpimo autorius semiasi iš artimiausios aplinkos, praeities ir dabarties meno.

Parodų „Salve, Vilnius“ ciklas prasidėjo 2018 m. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, parodos „Menas interjerui“ metu. Antroji paroda surengta 2019 m. „Domus galerijoje“. Trečioji eksponuota 2020 m. Trakų Vokės dvaro sodybos rūmuose. 2021 m. dėl pandemijos ji surengta kiek pakeistu pavadinimu „Salve, Vilnius, kitaip“ Vilniaus Bernardinų bendruomenės centre.

Sostinės jubiliejus

Paroda Energetikos ir technikos muziejuje atidaroma sausio 25 d. 17 val. ir yra skirta pasveikinti Vilnių artėjančio jubiliejaus proga. Atidarymo metu Vladas Braziūnas ir Agota Zdanavičiūtė atliks poetinę muzikinę kompoziciją poeto balsui ir skambančiai gausai „Vilniaus heteroglosija“.

Parodoje savo kūrinius eksponuoja trys dešimtys menininkų, tarp jų – parodos kuratorius Ričardas Zdanavičius, Loreta Zdanavičienė, Artūras Braziūnas, Živilė Jasutytė, Audrius Gražys, Kęstutis Musteikis, Marius Strolia, Marijonas Šlektavičius, Ernestas Žvaigždinas, Virginija Kirvelienė, Evaldas Grynius ir daugelis kitų.

Sostinės jubiliejus pirmą kartą bus švenčiamas 2023 m., mat lygiai prieš 700 metų, 1323 m. sausio 25 d., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Vakarų Europos miestams lotynų kalba rašytuose laiškuose Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos sostinė. Šie metai paskirti pasiruošimui paminėti artėjantį miesto jubiliejų.

Muziejaus nuotr.

Salve!

Parodų ciklo pavadinimą įkvėpė Vilniuje ant kai kurių senųjų gyvenamųjų pastatų įėjimų slenksčių išlikęs lotyniškas užrašas „salve“ (lot. sveiki). Tai pagarbus kreipinys į namo šeimininką, gyventoją ar atėjusį svečią. Šie keliaspalviai smulkinto marmuro užrašai, atsiradę XX amžiaus pradžioje, - Vilniaus architekto Adamo Antono Filipowicziaus-Dubowiko inicijuotas ženklinimas.

Kaip ir anksčiau, „Salve, Vilnius“ autoriams iškelta kiek neįprasta sąlyga – paveikslai turi būti ne stačiakampiai, o apvalių formų: tondas, ovalas, arka arba apskrita sfera, skulptūros – aptakių formų, tekstilė – apvali ar išgaubta.

Apvalių formų meno objektai pasirinkti ne veltui. Dekoratyvios apskritimo kompozicijos kilusios iš antikos ir vėlesnių renesanso laikų (tondai, plafonai, medalijonai, kartušai), (mozaikos, freskos, reljefai, vitražai, gobelenai). Tai puošnūs dekoratyvūs elementai interjeruose, eksterjeruose ir iškilmingos simbolinės kompozicijos vaizduojamajame mene.

Muziejaus nuotr.

Legendinės istorijos

Skulptūriškai aptaki meno kūrinių forma – užuomina į vingiuotas senamiesčio gatveles, apvalias Vilniaus senosios architektūros detales. Grakštūs gotikiniai, barokiniai bažnyčių skliautai, kupolai, bokštai, klasicistiniai, ampyro stiliaus pastatai (Lietuvos respublikos prezidentūra, Chodkevičių ir Tiškevičių rūmai), dvarai, namai su arkiniais langais muzikaliai dera kalvotame Vilniaus miesto reljefe.

Šiuolaikinės architektūros pastatai kartais darniai jungiasi (o kartais ir nesijungia) į harmoningą miesto panoramą. Sostinei būdingas daugiatautiškumas ir skirtingų kultūrų sambūvis formuoja ne tik unikalų miesto veidą, bet ir jo kismą, virsmą istorijos vingiuose. Maža to, gyvenantieji svetur Vilniui taip pat jaučia gilius sentimentus. Taigi nenuostabu, kad senasis Vilnius ne vienai kūrėjų kartai buvo, yra ir išliks įkvėpimo šaltiniu.

Parodos organizatoriai viliasi, kad šie darbai leis užmegzti savotišką dialogą su miestu ir apmąstyti kūrinių autorių santykį su Vilniumi. Dalyvavimas šioje parodoje – išskirtinė proga dabarties menininkams, puoselėjantiems pagarbų dėmesingumą mūsų miestui, atsiskleisti sava vizualinio meno kalba ir apvalių formų darbuose kūrybiškai aktualizuoti Vilniaus legendines istorijas bei šiuolaikines menines kasdienybės sampratas, įprasminančias vilniečių tapatybę.

Parodos kuratorius – Ričardas Zdanavičius. Paroda veiks sausio 25 d.–kovo 28 d. Energetikos ir technikos muziejuje.

2022-ieji paskelbti P. Skorinos metais – kitąmet sukanka 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė ir išspausdinta pirmoji knyga LDK – P. Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ (1522).

P. Skorina – knygų spausdinimo LDK pradininkas, spaustuvininkas, knygų leidėjas ir tarpkultūrinio dialogo puoselėtojas – Baltarusijoje laikomas viena didžiųjų istorinių asmenybių. „Šis projektas mums yra simbolinis, – pasakojo A. Šaporovas. – Esame baltarusiai, senovinės spaudos technikos tyrinėtojai ir saugotojai. Kai dėl politinio persekiojimo atsidūrėme Vilniuje, ieškojome galimybių tęsti veiklą. Sužinojome, kad ateinančius metus Lietuvoje planuojama paskelbti P. Skorinos metais. Tada, bendradarbiaudami su Energetikos ir technikos muziejumi, ir parengėme šį projektą.“

Pabėgimas iš Baltarusijos

S. Petuškova yra grafikė, meno kuratorė, jos vyras A. Šaporovas – grafikos dizaineris ir „meikeris“. 2019 metais Minske jie įkūrė Baltarusijos grafikos namus, rengė parodas, dirbtuves, aukcionus ir šiuolaikinio meno festivalius.

Po prieštaringai vertinamų 2020-ųjų Baltarusijos prezidento rinkimų A. Šaporovas pradėjo kūrinių seriją „Penkios Aliaksandro Lukašenkos režimo gedėjimo stadijos“. Spėjo užbaigti du, kai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už ironiškų meno kūrinių publikavimą.

Muziejaus nuotr.

„Turbūt serija nebuvo vienintelė priežastis. Viešai išreiškėme savo politines pažiūras. Kai buvo pradėtas baudžiamasis procesas, buvau iškviestas į Vidaus reikalų ministeriją. Žinoma, kad ten žmonės įeina ir nebeišeina. Supratome, kad turime dvi dienas išvykti iš šalies“, – kalbėjo A. Šaporovas.

„Freedom House“ organizacija padėjo menininkams kirsti sieną į Lietuvą. „Sukūrėme pasakojimą, kad esame menininkai, vykstantys į plenerą Lietuvoje. Pasiėmėme dažų, drobių, popieriaus – tik tiek daiktų, kiek nesukeltų įtarimo – ir šunį. Manėme, kad namus paliekame trumpam – porai mėnesių. Suvokimas, kad teks užsibūti, man buvo šokiruojantis“, – prisiminė Sviatlana.

Iš kalėjimo – į kalėjimą

Dalis Sviatlanos ir Andrejaus kolegų taip pat pabėgo: į Ukrainą, Lenkiją ar Vokietiją. „Kita dalis, turbūt dar apie trečdalį, perėjo kalėjimo sistemą ir tuomet pabėgo iš šalies. Likusieji susitaikė su esama situacija, ištrynė ankstesnius įrašus socialiniuose tinkluose ir dabar kuria apolitišką meną“, – skaičiavo Andrejus.

Ir anksčiau jis kūrė politinį ir socialinį meną, kritikavo Vladimirą Putiną ir Aleksejaus Navalno areštą. Vasarą Vilniaus Lukiškių kalėjime pora surengė instaliacijų parodą „27“ apie 27 A. Lukašenkos valdymo metus. „Pabėgome iš kalėjimo – atsidūrėme kalėjime, – juokavo Sviatlana. – Politinė tematika buvo traumuojanti, nuvargino mane. Todėl dabar pasinėriau į priešingą kūrybą – tapau aktus. Be to, senoji grafika man atrodo reikšminga ir turinti išliekamąją vertę.“

Muziejaus nuotr.

Esame baltarusiai, senovinės spaudos technikos tyrinėtojai ir saugotojai. Kai dėl politinio persekiojimo atsidūrėme Vilniuje, ieškojome galimybių tęsti veiklą.

Menininkai ir toliau kuruoja Baltarusijos grafikos namų veiklą, moko kitus menininkus, kaip dirbti su ten esančia įranga, tik dabar tai daro nuotoliniu būdu. „Esame vieni nedaugelio senovinės spausdinimo įrangos, ypač litografijos, specialistų. Sužinoję, kad ateinantys metai paskelbti P. Skorinos metais, pagalvojome: „Kas daugiau, jei ne mes?“, – sakė Sviatlana.

Bendra istorija

P. Skorina itin svarbus baltarusių kultūrai ir istorinei atminčiai, nes rašė senąja rusėnų kalba, stengėsi Bibliją padaryti prieinamą ir suprantamą paprastiems žmonėms. Jis apkeliavo daugelį Europos šalių tuo metu, kai Europoje plito humanizmo idėjos, buvo pažangus ir progresyvus žmogus.

P. Skorina naudojo rankinį spausdinimo presą pagal Johanno Gutenbergo išrastas stakles, kurios paspartino knygų leidybą visame pasaulyje. „Tikslių duomenų neturime – P. Skorina galėjo įdiegti ir patobulinimų, – svarstė Andrejus. – Apžiūrėjome spausdinimo mašinas įvairiuose muziejuose – seniausią jų, 17 amžiaus, galima rasti Vokietijoje. Nėra išlikę daug pavyzdžių, nes medinės spausdinimo staklės dažnai sudegdavo gaisruose. Pritaikėme informaciją apie viduramžiais egzistavusias ir gamybai naudotas medžiagas ir taip atkūrėme šį presą.“

Sviatlana Petuškova. / Muziejaus nuotr.

Menininkai taip pat atkurs P. Skorinos naudotą šriftą, apmokę muziejaus gidus naudotis spausdinimo presu, sukurs naują edukacinę programą. Jie viliasi atspausdinti ir istorinės „Mažosios kelionių knygelės“ kopiją. Vieną iš originalų Baltarusijoje įsigijo kandidatas į prezidentus, meno kolekcininkas Viktoras Babarika. Kai jis buvo nuteistas, areštuota V. Babarikos kolekcija nugulė „Art-Belarus“ galerijos archyve. „Prieš porą mėnesių areštas panaikintas ir knyga vėl išvydo dienos šviesą. Turime spausdinimo presą, turime knygą – galime atkurti ir jos kopiją – tai būtų svarbus įvykis“, – įsitikinusi S. Petuškova.

Šis Energetikos ir technikos projektas skirtas paminėti P. Skorinos metus ir interaktyviai pristatyti kultūros paveldą. Jo metu bendradarbiaujant su profesionaliais menininkais iš Baltarusijos – A. Šaporovu ir S. Petuškova – atkurtas P. Skorinos spaustuvėje naudotas spausdinimo presas. Gruodžio 31 d. eksponatas papildys muziejaus Pramonės ekspoziciją. 2022 m. bus pristatytos edukacinės ir kūrybinės programos, leidžiančios visuomenei geriau susipažinti su senąją spausdinimo technologija, P. Skorinos veikla ir darbais.

Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Lankytojai turės progą išmėginti įvairias, tikrais incidentais paremtas avarijų situacijas, kurias galės valdyti kaip to meto operatoriai.

Muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas sako, kad lankytojams tebėra įdomus autentiškas elektrinės valdymo pultas, tačiau įrenginys sudėtingas ir paprastai išaiškinti jo veikimą sunku. Todėl ir sumanytas simuliatorius.

„Ieškojome būdo, kaip jį paaiškinti paprastai ir suprantamai muziejaus lankytojui. Sugalvojome, kad efektyviausias būdas – su elektrinės valdymo principais susipažinti per patyrimą ir taip išsiaiškinti valdymo pulto veikimą, jo reikšmę – ne tik elektrinei, bet ir Vilniui ir Vilniaus istorijai, nes būtent iš muziejuje eksponuojamo autentiško pulto buvo valdoma ne tiek elektrinė, kiek elektros energijos tiekimas į Vilnių“, – BNS sakė M. Bistrickas.

Pasak jo, muziejus atspindi ne tik energetikos praeitį, bet ir nūdieną bei ateitį. Šiuo metu kaip tik įrengiama nauja ekspozicijų salė, kuri supažindins su energetiniais virsmais ir ciklais. „Virsmo salę“ numatoma įrengti kitų metų viduryje.

„Tai, kas yra šiandien, rytoj bus istorija, tai mes jau kuriame naują ekspozicinę salę, kurioje bus šnekama apie energetinius virsmus ir ciklus“, – sako direktorius.

Tai, kas yra šiandien, rytoj bus istorija, tai mes jau kuriame naują ekspozicinę salę, kurioje bus šnekama apie energetinius virsmus ir ciklus.

M. Bistricko teigimu, domėjimąsi energetika paskatina įvairūs įvykiai – pradedant serialu apie Černobylio katastrofą ir baigiant valstybės valdomos „Ignitis grupės“ pirminiu viešuoju akcijų siūlymu (IPO).

„Dabartinė paroda apie branduolinę energetiką „Dalelių skilimas“, kurios dalis yra eksponuojama muziejuje, rodo, kad žmonių susidomėjimas jau yra, ir jis atsirado ne vien po minėto serialo, bet ir dėl pačios energetikos srities populiarinimo, dėl įvairiausių kitų priežasčių: netgi „Ignitis grupės“ IPO turbūt irgi paskatino žmonių domėjimąsi pačia energetika ar saulės energijos gamyba ir jos pirkimu“, – vardijo M. Bistrickas.

„Didėja tas susidomėjimas, gal ne tiek istorija, kiek dabartimi ir kas galėtų būti ateityje“, – pridūrė jis.

Muziejus skelbia, kad senosios elektrinės valdymo pulto simuliatorius sukurtas pagal autentiškas istorines detales, archyvuose atradus sovietmečiu užslaptintus dokumentus, kuriuose aprašoma avarijų eiga. Jis kurtas bendradarbiaujant su Vilniaus šilumos tinklų inžinieriais ir buvusiais elektrinės darbuotojais.

Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, o jam skirta apie 33,3 tūkst. eurų. Viso muziejaus atnaujinimui suplanuota apie 3,5 mln. eurų lėšų, iš kurių didžioji dalis – ES sąjungos parama.

Išskirtinis eksponatas turėtų sudominti ne tik prisiekusius serialo „Černobylis“ gerbėjus, bet ir elektronikos bei technikos entuziastus, inžinerinių mokslų mėgėjus ar iššūkių nebijančius bei kritinėse situacijose rankų nenuleidžiančius adrenalino fanatikus.

Sostinės širdyje įsikūrusiame muziejuje pristatoma unikali interaktyvi erdvė, kur lankytojai gali išbandyti save elektrinės inžinieriaus rolėje, suvaldant Vilniaus miesto gyvenimą paveikusias avarijas. Atkuriant realius įvykius, simuliatoriuje atskleidžiama intriguojanti ir mažai kam žinoma sostinės istorijos dalis.

„Senasis elektrinės valdymo pultas visuomet buvo vienas iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių muziejaus eksponatų. Atsižvelgdami į savo lankytojų poreikius, sukūrėme Lietuvoje precedentų neturintį technikos įrenginio pristatymą, atkurdami šio eksponato veikimą pagal autentiškas istorines detales, archyvuose atradus sovietmečiu užslaptintus dokumentus, kuriuose aprašoma avarijų eiga.

Tokio tipo eksponatai yra ateities muziejų eksponatai. Gyvename laikais, kai istoriją būtina pateikti per patyrimą, įsitraukimą, interaktyvumą, inovatyvius technologinius sprendimus. Mūsų elektrinės valdymo pulto simuliatorius kaip tik toks ir yra“,– įsitikinęs „Energetikos ir technikos“ muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas.

Simuliatoriaus pasakojime pateikiamos autentiškos detalės lankytojus supažindina su istorija, padeda suvokti elektrinės reikšmę miestui. Pasak Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus, šis muziejus unikalus tuo, kad įkurtas ne tarp tuščių, beasmenio pastato sienų, bet turtingą istoriją menančioje, autentiškoje elektrinėje.

„Tikiuosi, ši naujiena ne tik vilniečiams, bet ir miesto svečiams suteiks puikių emocijų ir nepamirštamų įspūdžių“, – kviesdamas išbandyti unikalų eksponatą, sakė sostinės meras.

Praėjo laikai, kai į muziejus ėjome tik apžiūrėti eksponatų, šiandien ten ieškome patirčių.

Simuliatorius kurtas bendradarbiaujant su Vilniaus šilumos tinklų inžinieriais ir buvusiais elektrinės darbuotojais, kurie prisidėjo prie projekto ne tik techninėmis žiniomis, bet ir asmeninėmis išgyventomis istorijomis.

„Praėjo laikai, kai į muziejus ėjome tik apžiūrėti eksponatų, šiandien ten ieškome patirčių, norime patys tapti įvairių situacijų, procesų dalyviais. Bandant simuliatorių, teko nelengva užduotis suvaldyti avarinę situaciją Vilniaus mieste. Reikėjo greitai reaguoti ir priiminėti operatyvius sprendimus, nes nedaug trūko, kad būtų nukentėję žmonės.

Džiaugiuosi, jog šis interaktyvus pultas leis kiekvienam atsidurti mano kolegų – Vilniaus šilumos tinklų darbuotojų kailyje, kurie kasdien, ištisą parą, stebėdami valdymo pulto duomenis elektrinėje, daro viską, kad šiluma ir karštas vanduo mus pasiektų, kai mums to tik prireikia“,– savo įspūdžiais ir patirtimi dalijosi didžiausio Lietuvoje centrinės šilumos tiekėjo „AB Vilniaus šilumos tinklai“ generalinis direktorius Gerimantas Bakanas.

Glaudus bendradarbiavimas su kūrybinių industrijų atstovais leido atrasti sprendimus, padėjusius sudėtingą techninę informaciją pateikti įdomiai ir suprantamai. Ekspertų dėka pultą papildė vizualiniai, garsiniai efektai, įdiegtos papildomos interakcijos.

Unikalus projektas, finansuotas Lietuvos kultūros tarybos, lankytojams padės geriau suprasti ne tik kaip veikia ir kokią funkciją atlieka konkretūs elektrinės prietaisai, bet ir kokią įtaką muziejuje esantys įrenginiai turėjo Vilniaus miesto gyvenimui.

Spalio 24 dieną, 15 val.  muziejus kviečia atvykti į simuliatoriaus pristatymo renginį „Avarinė situacija elektrinėje“. Lankytojų lauks teminė ekskursija „Apsišviesk! Taip veikia elektrinė“, intriguojantys pasakojimai ir darbuotojų pamainos kortelės su užduotimi likviduoti avarinę situaciją elektrinėje žaidžiant pulto simuliatoriumi. Į renginį būtina registracija. Daugiau informacijos:  etm.lt/avarine-situacija-elektrineje.

Muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas sakė, kad užbaigus darbus, bus renovuotas senasis pastatas ir pastatyta nauja, apie tūkstančio kvadratinių metrų ploto „virsmo salė“ – čia bus įrengta požeminė ekspozicija, skirta pasakoti apie energetinį ciklą: energijos generavimą, perdavimą, kaupimą ir vartojimą.

„Neapsiribojama elektros energija – tai ir šiluminė, ir kvantinė energija. Ekspozicija šnekės per praeitį, dabartį ir ateitį. Pavyzdžiui, elektros energijos generavimas – muziejus įsikūręs pirmojoje viešojoje Vilniaus elektrinė, kuri buvo varoma anglimi. Tai paimsime kaip praeitį, o dabartis – tai atsinaujinanti energetika: vėjo jėgainės, saulės energija, vandens energija. Ateitis būtų šaltoji sintezė“, – pasakojo direktorius.

Šiuo metu muziejus perka įrangą edukacinėms erdvėms – dirbtuvėms.

„Turėsime įvairių dirbtuvių, susijusių su elektronika, mechanika, chemija, bus ir, kaip esame pavadinę, fotolaboratorija. Be šių, bus ir keletas ugdymo klasių, erdvių. Dabartinis konkursas skirtas įrangai pirkti, tai bus 3D spausdintuvai, 3D skeneriai, lazeriai, elektronikos pradžiamoksliai. Muziejus eina link to, kad edukacija būtų ne tik teorinė, bet ir paliečianti praktiką“, – pasakojo M. Bistrickas.

Viena iš šiuo metu vykdomų praktinių užsiėmimų – vadinamoji Edisono lemputė, t. y. moksleiviams papasakojama lemputės išradimo istorija, pagrindiniai veikimo principai ir leidžiama patiems pasigaminti šiluminę lemputę iš elektrodų ir grafito.

„Galiausiai jie savo lemputę susprogdina – tai turbūt veikia efektingiausiai, nes visi laukia, kiek lemputė atlaikys. Mes apie įvairiausius dėsnius pasakojame pristatydami per praktiką, paliesdami istoriją, fizikos ir inžinerijos mokslus. O ateityje šnekėsime apie atsinaujinančią energetiką, šiluminį energijos išgavimą iš grunto, vėjo jėgaines – edukacijos rengiamos šiuo metu“, – tvirtino muziejaus vadovas.

Muziejui atnaujinti numatyta 3,5 – 3,8 mln. eurų, didžioji dalis – ES lėšos. Pati salė bus pastatyta greta įsikuriančio viešbučio „Hilton“ lėšomis, muziejus ją turės įsirengti ir atnaujinti.

M. Bistrickas teigė, kad muziejus dėl karantino prarado nemažai pajamų, tačiau tai leido paspartinti salės statybą – darbus ketinama baigti šiemet, o pabaigus įrengti ekspoziciją, ją planuojama atverti 2021-ųjų pavasario pabaigoje.