Su A. Gustas artimą ryšį palaikė, daugybę jos kūrinių (eskizų, piešinių, pastelių, akvarelių), kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir „Aukso pjūvio“ galerijoje, ir asmeninio archyvo fotografijų Lietuvai dovanojo prof. Raminta Lampsatytė. Tarp Vilniaus, Vienos ir Berlyno gyvenanti pianistė, mokslininkė atsisveikinimui su menininke pažymėti rengia koncertą.

„Aldonai buvau pažadėjusi, kad koncertuosiu kiekvienoje jos parodoje, ir šio pažado visada laikiausi. Todėl atsisveikinti su po mano mamos mirties antrąja mama man tapusia Aldona nusprendžiau surengdama koncertą", – sako penkis dešimtmečius menininkę pažinojusi prof. R. Lampsatytė.

Paskutinė A. Gustas valia – būti sudegintai su geriausiu paveikslu iš serijos „Plaukiančios moterys“.

Su A. Gustas Vokietijoje gyvenusi muzikė susipažino dar būdama studentė. Abi nepraleisdavo Berlyne vykusių lietuvių bendruomenės susirinkimų.

„Į susirinkimus Aldona visad ateidavo su vyru Georgu Holmstenu. Mes kalbėdavomės apie muziką, meną. Rodžiau jai savo aliejinėmis pastelėmis kurtus darbus, o ji man sakydavo, kas gerai, o ką reikėtų pataisyti. Ji motyvuodavo mane kurti kasdien“, – brangiais prisiminimais dalijasi pianistė.

Pašnekovė neslėpė liūdesio, kad apie A. Gustas mirtį sužinojo iš „Aukso pjūvio“ galerijos vadovės Lolitos Vyžintienės, nes, likus keleriems metams iki menininkės mirties, jau nebegalėjo su ja bendrauti.

„Žinia mane sukrėtė, pajaučiau begalinį skausmą dėl to, kad negalėjau su Aldona atsisveikinti. Nuo pat pandemijos pradžios lankyti ją, tuo metu jau buvusią Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose, uždraudė Aldoną nuo artimų žmonių atskyręs galerininkas Johnas Coltonas. Ji neturėjo telefono, todėl nebuvo įmanoma su ja susisiekti. Iki to laiko lankydavau Aldoną du kartus per savaitę", – pasakojo prof. R. Lampsatytė.

Ji sako pastebėjusi, kaip progresuoja A. Gustas demencija. „Mes atradome metodą, kuris padėdavo jai atgauti pusiausvyrą. Nešdavau jai geriausio popieriaus, jos mėgstamų spalvų – baltos, juodos, raudonos – pieštukų, kreidelių ir ji piešdavo. Piešdavo įdomiai, energingai, aistringai, nors jau kalbėjo nerišliai, dažnai kartodavosi", – pasakoja pianistė.

Per trejus metus, kai dar galėjo lankyti menininkę, ši sukūrė nemažai darbų, kurie dabar yra Lietuvoje. Kauno rajono muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko iniciatyva buvo išleisti šių darbų katalogai.

Paklausta, koks ryškiausias prisiminimas yra išlikęs apie A. Gustas, prof. R. Lampsatytė nedvejodama atsako: jos jausmingumas.

„Aldona mylėjo ir vyrus, ir moteris. Ją supančią aplinką ji suvokė sensualiai. Ji drįso kalbėti apie erotiką ir sudarė moterų poečių erotinių eilėraščių antologiją, kurią išleido viena didžiausių leidyklų Vokietijoje. Aldona visą gyvenimą kovojo už moterų teises, už moteris poetes, už Lietuvą. Tokios kitos, kaip ji, nebuvo, nėra ir nebus“, – pabrėžia pianistė.

Paskutinė A. Gustas valia – būti sudegintai su geriausiu paveikslu iš serijos „Plaukiančios moterys“. Vanduo menininkės kūryboje buvo labai svarbus. Jis simbolizavo judėjimą ir lengvumą, juntamą tiek A. Gustas eskizuose, piešiniuose, paveiksluose, tiek poezijoje.

Kūrinys nebuvo eksponuotas jokioje parodoje, menininkė jį labai saugojo. „Nežinau, ar jos paskutinė valia bus išpildyta. Net nežinau, kada ji bus kremuota“, – apgailestauja prof. R. Lampsatytė.

Gruodžio 18 d. 15 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyksiantis koncertas – ne tik prof. R. Lampsatytei, kurią menininkė vadino savo dukra, bet ir A. Gustas kūrybos gerbėjams bus galimybė su pagarba ir meile išlydėti menininkę, plaukiančią į Amžinybę.

Koncerte skambės mėgstamiausių A. Gustas kompozitorių kūriniai – Gunterio Mahlerio dainos, Giacomo Puccinio „Atsisveikinimas“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Sarastro palaiminimas“, Felikso Bajoro „Rauda“, Tomo Juzeliūno „Elegija“, lietuvių ir vokiečių kalbomis bus skaitoma kūrėjos poezija. Koncerte kūrinius atliks prof. R. Lampsatytė (fortepijonas) ir operos solistas, kompozitorius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas.

Sutuoktinis nepageidaujamas?

Laikraštyje "Palanga" praeito amžiaus 4-ojo  dešimtmečio pradžioje išspausdintas anekdotas puikiai atspindi anų laikų šeiminių santykių stereotipą kurorte.

Žmona teiraujasi savo vyro, ką jis darytų, jei ši staiga mirtų? Tas atsako: "Tą patį, ką ir tu, brangioji." Ši atrėžia: "Aš taip jau seniai maniau, bjaurybe."

Kitaip tariant, tuomet vyravo nuomonė, kad vykti atostogų į Palangos pajūrį su savo vyru ar žmona buvo tarsi prasto skonio reikalas. Bent jau taip netiesiogiai buvo galima suprasti iš to meto spaudos.

Šmaikščių pastebėjimų ir įvairių istorijų apie šeiminę neištikimybę tiek daug, jog sunku suvokti, kaip tokie santykiai buvo toleruojami šitokiame giliai tikinčių katalikų krašte.

Arba dar: "Nenaudėli, tik savaitė, kai palaidojai žmoną, o jau su merginomis šėlioji pliaže, gėdykis!" – piktinosi našlio pažįstama. Šis, sujaudintas pastabos, nuolankiai atsakė: "Aš esu taip susikrimtęs dėl jos mirties, kad nebesuvokiu, ką darau."

Jauna žmona – per brangi

Štai 1933 m. vasaros "Palangos pliažo" laikraštyje išspausdintas šmaikštus "pastebėjimas", kiek pasiturinčiam vyrui kainavo jo žmonos poilsis pajūryje: "Vienas mūsų ekonomistas, ponas K.K., sėdėdamas vieną audringą vakarą savo vilos kambary Palangoj, apskaičiavo, kiek jam kainavo jo jauna žmonelė, kurios jis vakarais niekad namie nematydavo (mat ji bėgiodavo po pliažą, ieškodama jaunų širdžių ir iš jų išeinančių svaiginančių įspūdžių). Jis visą savo meilę, širdgėlą, malonumus, nemalonumus, kokius tik jam ji galėjo suteikti, įkainavo šitaip: 1) 4 metų meilė, sugaištis ir pasiruošimas ją palikti – 3 997 Lt. 2) Išlaidos 16 švenčių dovanoms, pudroms ir kitiems dalykams – 2 201 Lt. 3) 13 000 kaprizų ir kitokių nemalonumų, atėmusių iš jo 54 nuoš. meilingumo energijos ir plius dar sugadintas kraujas, nervai ir kitos pasėkos – 15 463 Lt. 4) Pati žmona (jos kūnas) sulig anatomų apskaičiavimu lygi 0. Gavosi viso labo 21 071 Lt" (Šios ir kitų tarpukario spaudos citatų kalba netaisyta – A.D.).

Vis dėlto ne tik vyrai piktinosi savo Palangoje atostogaujančiomis žmonomis. Joms irgi rūpėjo, ką veikia sutuoktiniai, palikti "be priežiūros" namie.

Sužinoti tai damoms padėdavo chiromantas ponas Antanas iš Šilalės apskrities, kuris smalsioms ponioms tas paslaugas, regis, noriai suteikdavo.

Tai byloja 1933 m. "Palangos pliaže" išspausdinta nedidelė žinutė: "Palangoj apsistojo chiromantas Antanas Strungis iš Šilalės apskr. Pasakoja, kad jis gana gerai nuspėja žmogaus būdą, praeitį, dabartį ir ateitį. Turi nemaža pasisekimo. Dėl to, kad interesantų ateina gana daug. Ypatingai daug buria nuobodžiaujančios kurorte poniutės, norėdamos sužinoti, ką veikia namie pasilikusieji jų vyrai. Sako, chiromantas rėžia, kaip iš knygų."

Dorovės saugotojų balsas

Iš tarpukario metų spaudos ir amžininkų atsiminimų galima daryti išvadą, jog to laikotarpio Palangoje erotika vasaros sezonu bene labiausiai tvyrojo paplūdimiuose.

Ir tada paplūdimiuose nuogybių pasitaikydavo, kas kai kuriems dorovingiems piliečiams ne itin patiko.

Nors pliažuose su nuogybe nesivaržoma, tačiau reikėtų turėti truputį estetikos.

Laikraštyje "Palangos pliažas", 1931 m. birželio numeryje išspausdintas vieno vasarotojo pasipiktinimas kai kurių poilsiautojų dorove: "Pajūry ant pliažo prie maudyklių yra lentos su įspėjimais, ant kurių užrašyta, kad uždraustu laiku (iki 4 val. po pietų) draudžiama vaikščioti vyrų maudyklėse moterims, o moterų maudyklėse – vyrams. Tačiau tų įspėjimų vasarotojai nesilaiko. Nors pliažuose su nuogybe nesivaržoma, tačiau reikėtų turėti truputį estetikos."

Atvira bordelio reklama?

Palangoje po vieną poilsiaujantys kai kurie šeimos vyrai ir moterys vis dėlto baiminosi sutikti kokių pažįstamų ir vengdavo viešai per daug atsipalaiduoti. Tačiau to atsipalaidavimo labai norėjosi.

Geriausia vieta tokiems "drovuoliams" buvo už 7 kilometrų nuo Palangos važiuojant link Klaipėdos esanti Nemirseta, tais laikais vadinta Nemirzate.

Ten buvo labai garsus kurhauzas (svečių namai), kuriame vasaros gyvenimas virė visa eiga. Apie tai laikraštyje "Palangos pliažas" 1931 m. rašė kažkoks Vl.Medžiokalnio slapyvardžiu užsimaskavęs veikėjas.

"Taigi į Nemirzatės kurhauzą dalis Palangos vasarotojų, arba pramogų ieškotojų dažnai mėgsta daryti "ekskursijas", kaip sakoma linksmai paūžti ir laisvai tą valandą kurortiškai pagyventi. Tie pramogų ieškotojai su pilnom kišenėm pinigų, susižvejoję Palangos bendrose maudyklėse gelsvakases "undines", taksmotorais vėjais nušvilpia į tą kurhauzą ir tenai, kaip poetas sako, naktis be miego praeina valsių ir fokstrotų sukūriuose tarp tabako dūmų ir saldžių pabučiavimų. Tenai kasdien ruošiamos pramogos gyventi kurortiškai. Sekmadieniais kone kamšatis didžiulėje kurhauzo salėje. Staliukai apsėsti ponų, kurie linksmai šnekasi, šypsosi ir juokiasi. Kai smuikininko D.Pommery kapela pradeda virkinti stygomis aistringojo fokstroto taktus, publikos įkaitę variniai veidai dar labiau įlinksmėja, o vynas šampanas, konjakas, juos dar labiau įkaitina. Čia lengva pasislėpti nuo nepageidaujamų asmenų, pažįstamų veidų ir nuo kitokių nepatogumų. Užkulisiuose čia – visokių linksmybių, džiaugsmų ir malonumų vasaros metais, kai laukuose siūbuoja varpose duona, kai pievose žydi gėlės, kai ošia žali medžiai, kai visa gamta pilna gyvybės."

Svečių namuose būdavo ir kur pernakvoti su Palangos pliažo geltonkasėmis "undinėmis". Istorikai, tyrinėję šį fenomeną, neabejoja, kad Nemirsetos kurhauzas tarpukariu buvo savotiškas viešnamis – ne tik viešbutis su restoranu.

Atvykę į Nemirsetos kurhauzą pinigingi ponai galėjo nusipirkti ir čia dirbančių dailių merginų draugiją.

Gražuolių Nemirsetos kurhauze vasaromis, regis, nestigo, nes uždarbis tokioje vietoje buvo kur kas didesnis nei bet kurios Palangos vilos virtuvėje.

Taigi katalikiška dora vasaros sezonu pajūrio dažniausiai nepasiekdavo.

Už žodį – 20 centų

Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo leidžiamas kurortų žurnalas "Lietuvos pliažas".

Jo numeriuose itin populiarūs buvo pažinčių skelbimai, savotiškas dabartinių socialinių tinklų atitikmuo.

"Už žodį mokat tik 20 centų! Ką nedrįstat ar negalit pasakyti žodžiu, mielai už jus tai atliks "Pliažo" sezoniniai skelbimai. Patogumo dėlei, skelbimo tekstą galima siųsti laišku, pridedant pašto ženklais už žodį po 20 centų. Redakcija laikys viską didžiausioj paslapty", – rašoma redakcijos skiltyje.

"Esu bevaikė našlė, baigusi 6 gimnazijos klases, pilnos figūros ir apie 40 metų amžiaus, turiu 47 ha žemės, atvažiavusi 3 savaitėms į Palangą – nuobodžiauju. Noriu susirašinėti vedybų tikslu su rimtais aukštesnių kategorijų valdininkais. Mėgstu barzdotus (tik ne žilus), aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo ir gerai apsirėdžiusius vyrus. Rašykit, paslaptis garantuojama dvarininkės garbės žodžiu."

Rašykit, paslaptis garantuojama dvarininkės garbės žodžiu.

"Ponas, kuris praeitą sekmadienį vaikščiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei "Miss Lietuva" – prašau atsakyti antrame "Pliažo" numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodėl?"

"Atvažiavęs į Palangą vienas nuobodžiauju. Ieškau inteligentės, gražios, mokytos, įdomios, turtingos ir gero išauklėjimo moters susidraugavimui, o galbūt ir vedyboms. Esu jaunas, gražus, 8-os kategorijos valdininkas, mėgstu muziką, literatūrą ir vandens sportą. Rašykite, o tikrai nepasigailėsite. Atsakysiu kiekvienai. Prašau pridėti fotografiją ir trumpą gyvenimo aprašymą. Palanga, "Pliažo" administracija, perduoti valdininkui Nr. 8."

Sprendžiant iš skelbimų gausos, jie buvo labai populiarūs, o kituose žurnalo numeriuose galima buvo įžvelgti ir kažkokį užsimezgusį pokalbį tarp vienas kitą dominančių asmenų.

Amerikietiškas slaptažodis

Į vieną "Pliažo" numerio skelbimų skiltį parašė Palangoje viešintis Amerikos lietuvis, jo skelbimas kai kurioms damoms pasirodė rimtas ir labai viliojantis: "Nesu labai gražus, bet simpatiškas ir doras vyras, dabar Palangoj gyvenu ir noriu susipažinti su indomia panele (tik viena). Reikalas rimtas ir tuščių flirtininkų prašau neatsiliept. Mano obalsis: "Laikas – pinigai."

Iš kitame numeryje pasirodžiusio dar vieno skelbimo galima manyti, jog šis vyras sulaukė susidomėjimo.

Štai, ką jis atsakė jam parašiusiai interesantei: "Aš Amerikos lietuvis atsakau į p-lės B.S. laišką. T. (tamsta – A.D.) per daug pastatei aštrų klausimą – vedybų. Vesti aš neatsisakau, bet T. nematęs maudymosi kostiume to padaryti negaliu. Prašyčiau, pradedant nuo pirmadienio, tris dienas iš eilės, lygiai 12-ą valandą eiti į kioską (bendrose maud.) pirkti bananų. Jei aš paimsiu T. už rankos ir pasakysiu: "Laikas – pinigai" – tai mudu drožiame tiesiai prie altoriaus."

Skelbimai – žurnalistų pokštas?

Šios dienos vertinimu, skelbimai, kuriais bendravo Palangos poilsiautojai, yra tokie juokingi ir naivūs, kad kyla pagrįstų abejonių, ar tai nėra fikcija – tik to meto žurnalistų pokštas, kad labiau būtų skaitomas žurnalas "Lietuvos pliažas".

"Iš nepažįstamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto įstaigos kitam ponui garsiai pasakė mano adresu: "Ideališkas moters veidas", prašau per "Pliažą" man pranešti, ar tai buvo komplimentas, ar iš širdies pasakyta? Man tas labai svarbu. Verutė."

"Meilute, mano bendrakeleive traukiniu į Palangą, kodėl neatėjai į paskirtą pasimatymą, Tiškevičiaus parkan. Laukiau Tavęs pusę valandos ir baisiai supykau nesulaukęs. Atsakyk, atsakyk, atsakyk, atsakyk kuo greičiausia! "Pliažas" dėdei Tomui."

"Palangos kopų deive, raudonai mėlynu maudymosi kostiumu, Tu pereitą sekmadienį ties maudyklėmis man žavėtinai nusišypsojai, atsiliepk "Pliažas" – susižavėjusiam. Trokštu su Tavim susipažinti, nes Palangos gamtos grožį pajausiu tik greta Tavęs."

"Įkyrus akiplėše-šoferi, atvežęs mane iš Kretingos stoties į Birutės alėją Palangoj, dovanoju tau dėl tavo jaunatvės ir gali ateiti sekantį trečiadienį tarp 7 ir 8 val. vak. ant jūros tilto. Būsiu prisisegusi prie mėlyno palto baltą gėlę. Jei būsiu ne viena, atsargiai prieik ir būk mandagesnis. Jadzė."

Nelaimingos meilės auka

Be lengvo vasariško flirto, Palangoje būta ir aistringų meilės romanų, kai kurie jų baigėsi tragiškai. Vieną tokią istoriją 1935 m. birželio 23 d. numeryje aprašė leidinys "Mūsų pajūris".

"1935 m. birželio 16 d. 15 val. revolverio šūviu į krūtinę Palangos policijos nuovados sodelyje mirtinai persišovė tos nuovados vyr. policininkas Šarkauskas apie 25 metų amžiaus. Tragiškos mirties priežastis – nelaiminga meilė", – rašė laikraštis.

Pasirodo, prieš dvejus metus jis susipažino su tokia Brone Miliūnaite, kuri su tėvais atvyko gyventi į Palangą.

Šešeriais metais jaunesnė mergina buvo nepastovaus būdo ir, regis, ugningo temperamento. Žurnalistai rašo, kad audringuose poros santykiuose ne kartą buvo panaudotas šaunamasis ginklas, bet iki tol tragedijos išvengta.

Esą prasidėjus vasaros sezonui, policininkui Šarkauskui padaugėjo darbo ir jis mažiau laiko galėjo skirti savo mylimajai.

Jaunoji Bronė už tai savotiškai keršijo savo širdies draugui, įsiveldama į meilės nuotykius su poilsiautojais.

Kaip liudija to meto publikacija, policininkas sunkiai išgyveno savo mylimosios šėliones ir net skundėsi savo viršininkui, kaip jam sunku. Šis tėviškai vaikiną guodė.

Nelaimės dieną mergina nuo jo spruko namo, užsirakino ir neįsileido. Jos kambaryje jaunuolis girdėjo raudas. Šarkauskas grasino ginklu, kad mergina atidarytų, tačiau ji durų neatidarė.

Čia dar įsikišo merginos motina, pagrasino, kad pasiskųs policijos viršininkui dėl jo elgesio ir leidosi į policijos nuovadą.

"Polic. Šarkauskas ją paseka, paleidžia keletą šūvių (į orą? – A.D.) ir atvykęs į nuovados kiemą, čia pat akivaizdoje mylimosios motinos ir savo viršininko paleidžia sau į širdį šūvį ir vietoje miršta. O nelaiminga žygio su skundu į nuovada mylimosios motina griūva nualpdama. Ir tik atnešta į butą atgauna sąmonę. Tragedija baigta", – rašė "Mūsų pajūris".

Toliau rašoma, kad mergina, išgirdusi šią žinią, pernelyg ilgai neliūdėjo, dar tą patį vakarą su drauge susikeitusi paltais marširavo kurorto bulvarais ir juokėsi.

"Policininkas Šarkauskas buvo pasiturinčio žemaičių ūkininko sūnus, baigęs 7 klases gimnazijos, gražios išvaizdos, gero būdo ir geras tarnautojas. Tai Palangoje pirma šią vasarą tragedija ir skaudi nelaimingos meilės auka", – straipsnį baigė "Mūsų pajūrio" autorius.

Žiniasklaidos redaktorių ir žurnalistų elektroninio pašto dėžutes užplūdo pasipiktinimo laiškai, kuriuose keliamas klausimas – ar 1947 metais seksas buvo toks aktualus ir ar tikrai egzistavo kunilingas, kaip rodoma kino filme?

Konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Giedrius Drukteinis įsitikinęs, kad seksas tuo metu buvo gyvuliškesnis, erotikos ar pornografijos industrija dar nebuvo išvystyta, tad tai buvo labiau žemesnio socialinio sluoksnio pramoga, rašoma pranešime spaudai.

„Inteligentiška visuomenės dalis kažin ar galėjo būti šios srities žinovai – nei jiems kas nors apie tai pasakodavo, nei jie galėdavo pasiskaityti kažkur plačiau. Kalbant apie erotizmą (kunilingo sceną kino teatre), teoriškai, žinoma, įmanomas toks dalykas tuometinėje visuomenėje, tačiau tam reikia didelio abiejų partnerių nusiteikimo, o tai labai abejotina žinant lietuvių moralines normas. Stereotipizuojant ir žinant senąsias intymumo bei padorumo tradicijas, ši sekso forma iš principo dažniau buvo traktuojama kaip nepriimtina, nevyriška, tad kunilingas turėjo būti tikras psichologinis iššūkis“, – 1947–1953 metų lietuvių polinkį į seksą komentuoja G. Drukteinis.

Kunilingas nedebiutavo „Pelėdų kalne“

Istoriniai faktai ir meno kūriniai rodo, kad kunilingas, kaip glamonių forma, buvo praktikuojama jau senųjų civilizacijų laikais – Graikijoje įvairus seksas buvo toks pats įprastas dalykas kaip miegas ar maistas, o Kamasutra sukurta dar V amžiuje prieš Kristų. Taip, XX a. visuomenė tapo uždaresnė, tačiau didieji kritikai turėtų sau atsakyti į klausimą, kaip kamuota, engta, tremta, žudyta lietuvių tauta išliko, jeigu sekso nebuvo. Statistika iškalbinga – demografijos duomenys rodo, kad 1992-aisiais lietuvių buvo daugiau nei 3,5 mln., o pokariu gerokai mažiau nei 2,7 mln. Tauta neišnyko, o jos gausėjimą lėmė šeimos, kurios, kaip žinoma, buvo daugiavaikės.

Kritikams, kuriems labiausiai užkliuvo scena su kino teatre rodoma istorine-dokumentine Stalino laidojimo ir gedulo procesija Vilniuje, pagrindiniams veikėjams tuo metu iškalbingai mylintis ir ignoruojant Stalino „saulę“, filmo režisierius turi ką atsakyti nevyniodamas žodžių į vatą.

Man patinka, kad žiūrovai puola filmą – vadinasi, pataikėme ten, kur reikia, sugebėjome „paspausti“ reikiamus mygtukus.

„Man patinka, kad žiūrovai puola filmą – vadinasi, pataikėme ten, kur reikia, sugebėjome „paspausti“ reikiamus mygtukus. Filmas nėra 100 proc. istorinis ar toks, kokio norėtumėte, tai alegorinis pasakojimas, nebūdingas lietuviškam kinui. Įsižiūrėkite, kas slypi už tų erotizmą demonstruojančių scenų, ką jos reiškia, kokią prasmę jos turi herojams, kokią žinutę transliuoja ir kokią prasmę turi istorijos tarp šių scenų. Paklauskite savęs, ar, tarkime, jūs, moterys, leistumėte sau kaip nors viešai demonstruoti ir džiaugtis Stalino mirtimi tuo metu, kai visi jį apraudojo? Kokiais būdais jūs tai sąmoningai padarytumėte? Protesto forma, tiesiai ant neatšalusio diktatoriaus kapo, su mylimu ar jums artimu gyvenimo draugu. Manau, ši scena – daugiau nei aiškus politinis manifestas, už kurį jaunieji „Pelėdų kalno“ herojai galėjo lengvai palydėti savo galvas saugumo rūsiuose ar Sibiro lageriuose“, – sako A. Juzėnas.

Režisierius klausia žiūrovų, ar Lietuvoje tada gyvenimas buvo kitoks, tik idėjinis kaip krištolas? „Greičiau jis buvo biblijinis. Kupinas nuodėmių, aistrų ir išdavysčių, juk ką tik baigėsi karas, kurio metu išprievartauta pusė Europos moterų! Gal mes neskaitėme klasikų ar „Dievų miško“? Nejau tai nutiko kažkur, bet ne Lietuvoje? Karas ir dabar stovi prie mūsų namų slenksčio. Seksas kaip gyvybės (lietuviškos giminės) pratęsimo forma egzistavo nuo tada, kai atsirado pirmas homo sapiens lietuvis, tačiau ne visais laikmečiais apie tai buvo galima kalbėti ar rodyti užgesinus šviesas ir atvirai. Tai buvo tabu. Pasirodo, kad tai yra tabu ir šiandien. Žiūrėti serialą „Sostų karai“, kur be nešvankaus sekso ir nuogybių neapsieinama vos ne kiekvienoje scenoje – galima, tačiau, ginkdie, tai draudžiama pamatyti lietuviškame kine“, – komentatoriams atsako A. Juzėnas, kviesdamas atkreipti dėmesį į detalę – tautinė erotika su kostiumuotais aktoriais „Pelėdų kalne“ bendrai sudaro kokias 80 sekundžių iš viso 2 val. 15min. trukmės filmo, visa kita – istorinės siužetinės linijos.

Tik priemonė priversti susimąstyti

Šokiruotas filmo scenos su dokumentine Stalino mirtimi erotiniame kino teatro salės fone pirmą kartą liko ir aktorius Darius Meškauskas, įkūnijantis rusų kapitoną. „Visgi pažiūrėjęs antrą kartą, galiu pasakyti tik tiek – viskas čia gerai. Filme vaizduojamas moters orgazmas yra ir visos tautos orgazmas dėl Stalino mirties – tai alegorija, kurią tokiu būdu išreiškė režisierius. Žinoma, galima diskutuoti apie tai, kad žmonės tuomet bučiavosi kaip tų laikų filme, nes būtent kinas daro visuomenei didelę įtaką, tačiau ar tai turėtų įtakos mums dabar? Bučinys į skruostą tais laikais jau buvo įvykis, tačiau filmas šiuolaikinis – ar dirgintų žiūrovų vaizduotę, jeigu viskas būtų autentiškai atvaizduota?“ – stebisi aktorius.

Filme vaizduojamas moters orgazmas yra ir visos tautos orgazmas dėl Stalino mirties – tai alegorija, kurią tokiu būdu išreiškė režisierius.

D. Meškauskas įsitikinęs, kad vienas svarbių šio filmo pranašumų – jo provokavimas tiek turiniu, tiek forma. „Man patinka, kad šis filmas „nenulaižytas“ ir neužglostytas, jis konfliktiškas ir pasako daug daugiau tiesos provokuodamas. Jei jis neprovokuotų – būtų propagandinis. Po filmo man tik viena mintis kyla – tai, kad dabar Lietuva nepriklausoma, yra didelis stebuklas, o tuo metu buvo absoliuti neviltis. Vieni tikėjo, kiti bandė išgyventi, o aplinkinis pasaulis „varnelę“ padėjo – Dieve tu mano, kongrese paminėjo. Ir ką? Viskas tuo baigėsi. Ne to tikėjosi iš Vakarų tie partizanai, kurie miške kariavo. Tad tas provokatyvumas – ir yra esmė, dėl ko verta kurti kiną“, – komentuoja D. Meškauskas.

„Pelėdų kalnas“ nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Tai pasakojimas, apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tai pasakojimas apie žmones, kur kiekvienas atrado savo būdus, išraiškos formas pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai kartais negali to pasakyti garsiai.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

Kaip rašoma pranešime spaudai, „Pelėdų kalnas“ tapo žiūrimiausiu filmu visoje Lietuvoje ne tik premjerinį šventinį savaitgalį, bet ir apskritai vertinant šiais metais pasirodžiusius filmus jų premjeriniais savaitgaliais. Daugiasluoksnę dramą per savaitgalį pamatė daugiau kaip 28 tūkst. žiūrovų.

1993 m. Vilniaus miesto tarybos visuomeninė komisija šį romaną pripažino erotiniu ir priėmė sprendimą apie platinimo apribojimą. Vilniuje knyga po šio sprendimo galėjo būti platinama erotinių prekių parduotuvėse, kurios tuo metu mieste buvo gana nuošaliai.

Šis beveik kurioziškas komisijos sprendimas, nulėmė ir knygos, ir turbūt pačios rašytojos likimą. Tačiau šiandien šis faktas minimas tiek naujuose romano leidimuose, tiek ant vertimų nugarėlių, tiek užsienio kritikų recenzijose. Pornografinio teksto etiketė išlieka net ir akademiniuose vertinimuose, kurie paradoksaliu būdu patvirtina anos komisijos sprendimą, nors jos primininkas anuo metu sakė, kad pornografijos apibrėžimo komisija neturi.

Kam bajorams reikėjo „Liberum veto“

Abiejų Tautų  Respublikos gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo siekį. Tam turėjo tarnauti ir valstybės sandara. Bajorijai labiausiai rūpėjo trys gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė ir politinės teisės.

Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Lietuvos Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitas principas skelbė, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo. „Liberum veto“ teisė užtikrino šio principo laikymąsi. „Liberum veto“, arba laisvė drausti (aš draudžiu), – tai Respublikos Seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Nutarimą Seime galima buvo priimti tik vienbalsiai.

Pavietų seimeliuose parengtos instrukcijos Seimo nariams (jų privalėjo tiksliai laikytis) ir „liberum veto“ teisė XVII a. ėmė varžyti seimo darbą. 1652 m. Upytės atstovas Vladislovas Sicinskis pirmą kartą neleido pratęsti Seimo, ir šis išsiskirstė nebaigęs darbo.

„Liberum veto“ teisė Seimui nutraukti buvo panaudota 1669 m. Ta pati teisė įgalino 1688 m. Seimą nutraukti dar prieš jo darbų pradžią. Nutraukus Seimą, visi jau priimti įstatymai (konstitucijos) neįsigaliodavo. Taip buvo žlugdomas įstatymų priėmimas. 1573–1763 m. buvo susirinkę 137 Respublikos seimai, iš jų 53 nebaigė darbo.

„Liberum veto“ teisė leido bajorijai perkelti politinį gyvenimą į seimelius. Centrinė valdžia – Seimas – tapo neveiksmingas. Įvyko savotiškas valstybės politinis susiskaldymas į pavietus ir didikų grupuotes. XVI a. pab.–XVII a. pirmojoje pusėje visa Respublikos centrinė valdžia – valdovas, senatas, ministrai – stengėsi priešintis šioms tendencijoms. XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. Respublika tapo savotišku užsienio valstybių ir savų didikų savanaudiškos politinės sąveikos auka.

Kodėl „Gyvulių ūkis“ buvo uždraustas

Klasika tapęs George`o Orwello romanas „Gyvulių ūkis“ buvo ne kartą uždraustas. Nenuostabu, kad 1945 m. parašyta knyga, kritikuojanti totalitarizmą ir konkrečiai Sovietų Sąjungą bei Staliną, buvo uždrausta toje pačioje Sovietų Sąjungoje, taip pat Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje ir kitose šalyse. Kenijoje ši knyga buvo uždrausta, nes kritikuoja korupciją, o Jungtinių Arabų Emyratų mokyklose – nes knygoje kalba kiaulės, o tai esą prieštarauja musulmonų vertybėms.

Įdomu, kad ir Didžiojoje Britanijoje G. Orwellas ne iškart rado leidėją. Autorius turėjo parašyti įvadą, kurį pavadino „Spaudos laisvė“. Šis tekstas liko nežinomas iki 1971 m., o jame kaip tik ir kaltinami leidėjai bei žurnalistai, kliudę „Gyvulių ūkio“ leidybai. G. Orwello nuomone, liberali spauda žodžio laisvę gina tik tuomet, jeigu tai sutampa su jos vertybėmis.

Tačiau kalbama, kad knyga ilgokai nerado leidėjo ne tik dėl britų simpatijų sovietams, kaip sąjungininkams Antrajame pasauliniame kare, bet ir dėl kai kurių tiesioginių Rusijos agentų grasinimų leidėjams, kurie domėjosi šios knygos leidyba.

Kas išpopuliarino prekių vežimėlius 

Visą gyvenimą prekybos srityje dirbęs amerikietis Sylvanas Goldmanas savo parduotuvių lankytojams buvo sudaręs sąlygas naudotis prekių krepšiais. Pagrindinė problema buvo ta, kad į juos tilpo ne tiek daug prekių, kiek prekybininkams jų norėjosi parduoti. Siekdamas, kad pirkėjai įsigytų kuo daugiau, S. Goldmanas sumanė prekių vežimėlį.

Vieną vakarą, spoksodamas į sulankstomą medinę kėdę biure, S. Goldmanas sugalvojo, kaip turi atrodyti naujasis prekių vežimėlis. Netrukus savo idėją jis papasakojo mechanikui, ir šis pagamino prototipą: paprastą metalo rėmą ant ratukų su dviem prekių krepšiais. Krepšius patogumo dėlei buvo galima sudėti vienas į kitą.

Deja, pirkėjų ši naujovė nesudomino. Moterims jis pasirodė nepatraukus, vyrai teigė galintys prekes pasinešti patys, o vyresnio amžiaus pirkėjai baiminosi pasirodyti silpni, naudodamiesi tokiu vežimėliu. Sumanusis prekybininkas S. Goldmanas netrukus išsprendė šią problemą, pasamdęs įvairaus amžiaus vyrus ir moteris, kad šie po prekybos centrą stumdytų naująjį išradimą. Netrukus prekių vežimėlis išpopuliarėjo ir tapo įprastu prekybos centro lankytojų pagalbininku.

Parodą „Erotica: Passion & Desire“, atidarytą nuo šeštadienio, sudaro daugiau nei 150 meno kūrinių, atspindinčių įvairų skirtingais amžiais ir skirtinguose žemynuose vyravusį požiūrį į nuogumą ir seksą.

„Daugelis šių kūrinių atspindi žmogaus formą, ir kai kurie yra grafiškesni už kitus. Mes matome temą, kuri kartojasi istorijoje“, – „Sotheby's“ atstovas Constantine Frangosas (Konstantinas Fargosas).

Manoma, kad parodos eksponatai bus parduoti už 5 mln. svarų sterlingų (5,9 mln. eurų).

Kaip praneša dienraštis „The Daily Mirror“, rašytojos kompanija „Fifty Shades Limited“ vien pernai gavo 30 mln. svarų sterlingų (36 mln. eurų) už parduotas knygos teises.

Pagal E.L.James kūrinį buvo sukurta to paties pavadinimo erotinė drama, kurioje vaidino Dakota Johnson (Dakota Džonson) ir britų žvaigždė Jamie Dornanas (Džeimis Dornanas).

Dabar filmuojami jos tęsiniai „Fifty Shades Darker“, kuris kino sales pasieks 2017 metais, ir „Fifty Shades Freed“.

53 metų E.L.James, kurios tikrasis vardas yra Erika Mitchell (Erika Mitčel), su savo vyru televizijos dramų ir komedijų autoriumi Niallu Leonardu (Najalu Leonardu) bei dviem sūnumis gyvena 2,65 mln. svarų kainuojančiame name vakarinėje Londono dalyje.

Tai LRT klasikai pasakoja knygos „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio Bitlas“ sudarytoja dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Anot jos, nors kiti dailininkai nepripažino šio menininko, tačiau jis žavėjo daugelį aplinkinių – visi spektakliai Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose.

– Jus, kaip dailėtyrininkę, pirmiausia patraukė S. Petrausko asmenybė ar jo kūryba?

– Panevėžys tikrai negali pasigirti spalvingomis dailės pasaulio asmenybėmis. Šiame mieste S. Petrauskas buvo išskirtinis dailininkas – vienintelis, kuriam Panevėžio centre pastatytas paminklas. Tai rodo šio žmogaus svarbą Panevėžio miestui.

– Šiame mieste S. Petrauskas tikrai garsus, netgi pramintas Panevėžio Bitlu. Bet kitur Lietuvoje šis dailininkas nėra labai žinomas, nors jo palikimas išties nemažas.

– Palikimas nemažas, bet kaip reta išsklaidytas ir gana prieštaringas. Jo tapyba, kaip ir galima tikėtis iš savamokslio, buvo neorenesansinė, neoklasikinė. Tarp profesionalų irgi būna anachronistų, bet, kalbant apie S. Petrauską, reikia atsižvelgti į tai, kad jis buvo tikras marginalas.

Menininkas buvo nereikalingas tautodailės draugijai, nes jis paneigė tautodailininko, kaip menininko, principus. S. Petrauskas nenorėjo būti toks, kaip profesionalūs dailininkai. Jis nebuvo modernus, neatliepė  meno procesų, o stengėsi daryti taip, kaip žymieji klasikos meistrai.

Kaip jau minėta, S. Petrausko kūryba neorenesansinė, neoklasikinė. Kai kurie portretai nutapyti renesanso stiliumi, žmonės juose vaizduojami apsirengę senoviniais drabužiais. Rašytojas Kazys Saja netgi klausė, kodėl S. Petrauskas jį vaizduoja lyg didiką, taip prabangiai apsirengusį. Bet toks buvo S. Petrausko kūrybos tikslas – vytis, lygiuotis į pasaulinę dailės klasiką.

Mane patraukė savotiška S. Petrausko kūrybos mozaika. Joje buvo smagių piešinių su aiškiomis politinėmis aliuzijomis. Be to, didelę dalį S. Petrausko kūrybos sudaro erotiniai piešiniai. Erotinio pobūdžio tapyba – labai sudėtingas žanras, nes galima nesunkiai nuslysti į pornografiją ar karikatūrą, kaip kartais nutikdavo S. Petrauskui. Tai, kad jam pastatytame paminkle vaizduojamos į mazgelį surištos genitalijos, atskleidžia, jog erotika šiam žmogui buvo svarbi.

– Knygoje rašote, kad, nors S. Petrauskas buvo menininkas-chuliganas, jis buvo giliai tikintis, religingas žmogus.

– Kiekviena asmenybė turi įvairių savybių. Dažnai matome tik reprezentacinę žmogaus pusę, bet nežinome jo paslapčių, svajonių. S. Petrauskas neslėpė savo gyvenimo. Jis buvo talentingas erotinių piešinių autorius. Lietuvos dailėje erotinės kūrybos nėra daug, bet S. Petrauskui ši tema buvo labai svarbi.

– Galima paminėti, kad S. Petrauską globojo Tėvas Stanislovas.

– Tėvas Stanislovas globojo du „baisius“ vaikus, kuriuos reikėjo patraukti į Dievo pusę – S. Petrauską bei talentingą savamokslį skulptorių Rimą Idzelį. Jie buvo išskirtiniai dideliame tautodailininkų būryje –nepaklusnūs, pasišiaušę, nedorėliai. Būtent tokius nedorėlius Tėvas Stanislovas norėjo patraukti į savo pusę, nes, kaip žinome, Šventajame Rašte pasakyta, kad už vieną pasiklydusią avį duoda šimtą sveikų.

Tėvas Stanislovas globojo šiuos menininkus, parūpindavo užsakymų, kuriuos jie nuoširdžiai vykdydavo. S. Petrauskas piešė labai daug kopijų, o R. Idzelis sukūrė nuostabias stacijas Anykščių bažnyčiai. 2011 m. Panevėžyje pastatytą S. Petrausko paminklą taip pat sukūrė R. Idzelis.

– S. Petrauskas sovietinėje santvarkoje nugyveno 50 metų ir sugebėjo niekur nedirbti nė dienos.

– Veltėdžiavimas buvo laikomas dideliu nusikaltimu, todėl S. Petrauskas šliejosi prie Bažnyčios, kad gautų jos užsakymų. Bet, kaip jau minėjau, jis iš tiesų buvo giliai tikintis žmogus. Teko skaityti S. Petrausko gyvenimo apmąstymus, literatūrinius bandymus.

– Kokio žanro jo kūriniai?

– Įvairūs: sentencijos, pamokymai, pamokslai. Draugai prisimena, kad S. Petrauskas rašydavo pamokslus netgi kunigams. Jis tikrai turėjo Dievo dovaną pasakyti įtaigų žodį, kuris žmogaus širdyje sukeltų atgarsį. Neaišku, kiek klasių mokykloje baigė S. Petrauskas. Galbūt septynias. Vieni sako, kad S. Petrauskas gyvenime dorai neperskaitė nė vienos knygos, kiti – kad vienintelė jo knyga buvo Šventasis Raštas. Manau, jog šios knygos užtenka, kad žmogus įgytų išsilavinimą ir subręstų kaip asmenybė.

– Kodėl S. Petrauskas vadinamas Bitlu?

– Bitlai buvo Liverpulio, S. Petrauskas – Panevėžio proletaras. Yra išlikę nuotraukų, kuriose jis groja gitara, dainuoja. Anot dailėtyrininkės Pillės Veljetagos, S. Petrauskas buvo žmogus, kuris muzikavo intuityviai. Jis  nemokėjo anglų kalbos, bet, mėgdžiodamas fonetinį skambesį, tarsi dainuodavo bitlų dainas. Jis visko išmoko pats.

S. Petrauskas darydavo įspūdį savo kalbomis, išvedžiojimais, filosofavimais. Visi spektakliai ir gastrolės Panevėžio dramos teatre baigdavosi apsilankymu S. Petrausko namuose. Vilniečiams režisieriams, aktoriams, dailininkams atrodė neįmanoma išvažiuoti iš Panevėžio neapsilankius pas šį menininką. S. Petrauską visi vertino kaip dainininką. Įdomu, kad kalbėdamas jis mikčiodavo, bet dainuodamas – ne. S. Petrauskas pelnė kitų žmonių palankumą bei pripažinimą.

– Knygoje yra labai iškalbinga Algimanto Aleksandravičiaus daryta nuotrauka, kurioje S. Petrauskas užfiksuotas kartu su aktoriumi Laimonu Noreika.

– S. Petrauską ypač vertino aktorius L. Noreika, rašytojas K. Saja ir fotomenininkas A. Aleksandravičius. S. Petrauskas vaikščiojo ilgais plaukais, su ilgu odiniu lietpalčiu ir džinsais. Nuvykęs į sąjunginę liaudies meno parodą, menininkas nuėjo pasižiūrėti, kaip atrodo Raudonoji aikštė, bet milicininkai jo neįleido dėl išvaizdos.

Tarp bitlo ir hipio galima dėti lygybės ženklą. Ir vienas, ir kitas simbolizuoja laisvę. Toks buvo S. Petrauskas, nebijojęs nevaržomai kalbėti, elgtis, nepaisyti nustatytų taisyklių. Todėl daugelis žmonių, lankydamiesi jo dirbtuvėje ar namuose, nusimesdavo kaukes, pasijusdavo laisvi, suprasdavo, ko jie nori ir siekia. Tai buvo tarsi laisvės sala, kurioje žmonės galėjo užmiršti valdžią, santvarką ir t. t.

Lankytis pas S. Petrauską mėgo ne tik menininkai, bet ir gydytojai, teisininkai. Tarp apsilankiusių yra ir buvusių bei dabartinių Seimo narių. Daugeliui aplinkinių S. Petrauskas padėjo išreikšti save, suvokti, ko žmogui reikia. Jis buvo žmogus, netilpęs į jokius rėmus ir negalėjęs paklusti jokioms taisyklėms.

– Kokią įtaką S. Petrausko kūrybai turėjo santvarkų pasikeitimas?

– Politiniai įvykiai nedarė įtakos jo asmenybei. Nors S. Petrauskas džiaugėsi pokyčiais, bet jį stebino, kad aplinkiniai ėmė laisviau elgtis, kalbėti, viešai išpažinti savo tikėjimą. S. Petrauskas tai darė visąlaik.

Kaip teigia pati tokio romano autorė – „Nežinau geresnės vietos meilės istorijos pradžiai“. Šiuolaikinėms ir savo kiekvienos dienos sprendimuose drąsioms moterims skirtoje knygoje yra visko – įtraukiančių dramų, aistringos erotikos ir prikaustančios herojų psichologijos. Būtent tokia knyga, kurią išleido leidykla „Alma littera“, yra Australijoje gyvenančios lietuvės, pasirašančios Lunos Mei slapyvardžiu, romanas „Ero. Karalienė“.

Pirmojo ir jau skaitytojų simpatijų spėjusiame susilaukti L. Mei romano herojė Viktorija – graži, protinga bei stipri moteris. Gyvenime mačiusi daugiau nei derėtų ir dėl to su laiku visą savo dėmesį sukausčiusi į karjerą, ji ignoruoja jausmų pasaulį. Nors neturi problemų su vyrais, moteris netikėtai įsimyli ne tą, kuris atitiktų jos esamą sutvarkytą gyvenimą. Viktorijos kasdienybė pasikeičia, o kartu su jausmais pabunda ir jos praeities vaiduokliai.

„Ero. Karalienė“ – tai romantiška meilės istorija, pagardinta erotika, intrigomis ir netikėtais siužeto posūkiais. Tai knyga, raginanti moteris atkreipti dėmesį, jog reikia mylėti save tokias, kokios esame – su visais kaprizais, troškimais bei klaidomis.

„Knygoje norėjau atskleisti dviejų žmonių santykį ir žodžiais nupiešti romantišką meilės istoriją Lietuvos miestų fone. Šioje knygoje taip pat kreipiu dėmesį į suaugusiųjų dramų poveikį vaikams, o tiksliau – kaip tokios dramos visam laikui pakeičia vaikų gyvenimą. Rašydama erotinį romaną nesiekiau su kažkuo lygiuotis. Tiesiog manau, jog ir moterims, ir vyrams reikia malonumų, tačiau moterims tas malonumas visų pirma turi prasidėti galvoje, mintyse, troškime. Visos kitos kūno dalys seka paskui“, – intriguoja L. Mei.

Paklausta, kaip jos gyvenimą ir knygą paveikė persikėlimas gyventi į Australiją, autorė teigia, jog, nors knygos veiksmas daugiausiai vyksta Vilniuje, jos persikėlimas buvo vienas drąsiausių žingsnių gyvenime ir labai svarbus elementas sutvirtinęs pasitikėjimą savimi bei paskatinęs rimtai atsiduoti rašymui.

„Lietuva yra nepaprastai graži šalis ir dabartinė mano buvimo vieta nekeičia mano jausmų tėvynei. Visgi naujas žemynas bei vyro darbas sudaro tinkamas sąlygas ne tik rašyti, bet ir auginti sūnų bei studijuoti. Visi gyvenimo pokyčiai lėmė tai, kad dabar, kai rašau, jaučiuosi gyvesnė nei kai kvėpuoju. Žinoma, rašant didžiausiu iššūkiu tampa laiko paskirstymas ir minčių suvaldymas: kai idėjos kyla vidury pasivaikščiojimo su sūnumi, tenka išmokti rasti akimirką viską užfiksuoti užrašinėje, kad vėliau nesigailėčiau. Rašymas man tapo tokiu pačiu poreikiu kaip valgymas. Tik vietoje alkio maistui jaučiu alkį kūrybai“, – teigia L. Mei.

Lunos Mei slapyvardžiu prisistatanti romano „Ero. Karalienė“ autorė šiuo metu gyvena Australijoje. Būdama žmona, meilužė ir mama, autorė jaučiasi pakankamai subrendusi rašyti apie tai, kas audrina mintis bei kūną. Pirmoji, bet tikrai ne paskutinė autorės erotinė knyga pilnaties šviesą išvydo septynis mėnesius dirbant po vėsiu naktiniu Pietų pusrutulio dangumi. Ją autorė skiria šiuolaikiškoms ir drąsioms moterims.

Gal ir pasirodys keista, tačiau kampaniją prieš seksą su robotais inicijavo ne romantiškai nusiteikę aktyvistai, o tyrimų centruose dirbantys mokslininkai bei psichologai. Ir nerimą jiems kelia ne robotai, o žmonės.

Ateities Eva

1886 metais prancūzų rašytojas Ogiustas Vilje de Lil-Adan sukūrė fantastinę apysaką „Ateities Eva“. Joje pasakojama apie išradėją Tomą Edisoną, kuris paprašytas draugo pastarajam sukūrė mechaninę moterį. Maždaug po 120 metų vienas dirbtinio intelekto ekspertų Davidas Levy parašė kitą knygą – „Meilė ir seksas su robotais“. Tiesa, jos fantastine jau nepavadinsi.

„Žmogus, jaučiantis sekso poreikį, tačiau neturintis, su kuo jį patenkinti, seksualinius troškimus malšina sumokėdamas vadinamiesiems profesionalams. Ateis laikas, kai žmonės pinigus mokės už tai, kad jų seksualinius poreikius tenkintų robotai. Tiesą pasakius, toks laikas jau atėjo“, - knygoje rašo D.Levy.

Kuo sekso robotas skiriasi nuo skalbiamosios mašinos

Reikia pasakyti, kad D.Levy įsitikinimai nėra iš piršto laužti. Štai australų tyrėjai įsitikinę, kad 2050 m. moterų prostitucija visiškai išnyks, nes seniausios pasaulyje profesijos atstoves pakeis robotės. Tad kampanija prieš seksą su robotais, kurios priekyje stovi moterų likimu susirūpinę mokslininkai, sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio. Tiesa, ne dėl to, kad būtų išgyvenama dėl prostitučių nedarbo.

Pasak roboetikos (disciplinos, nagrinėjančios robotų technikos naudojimo etinius aspektus) specialistės, vienos judėjimo „Campaign Against Sex Robots“ aktyvistės Katlyn Richardson, seksas su robotais visuomenėje formuoja liūdną tendenciją: požiūrį į moterį kaip į objektą.

„Kai seksas tampa prekybos objektu, iš moters, teikiančios tokias paslaugas, atimame jos žmogiškumą, paversdami ją bedvasiu daiktu“, - pasakoja K.Richardson.

Įdomu tai, kad su tokia nuomone nesutinka sekso pramonės atstovai ir jų teisių gybėjai. Judėjimo „Sex Workers Outreach Project“, ginančio sekso pramonės darbuotojų teises, aktyvistė Katerina Koster ginčijasi su K.Richardson. „Sekso paslaugų sferoje, priešingai nei daugelis mano, prievarta, paremta pinigais, ir valdžios požiūris nėra dominuojantys faktoriai. Todėl nemanau, kad sekso robotų atsiradimas byloja apie moterų, teikiančių sekso paslaugas, dehumanizaciją. Mes gi nesakome, kad skalbiamosios mašinos atsiradimas paverčia objektu moteris, užsiimančias buitimi.“

Naujos patirties vilionės

Sekso pramonės atstovės argumentas, pripažinkime, kritikuotinas. Juk tarp sekso ir skalbinių yra skirtumų. Tačiau kovotojų su sekso robotais nerimas dėl moterų dehumanizacijos taip pat atrodo šiek tiek perdėtas. Abejonių kelia ir jų įsitikinimas esą sekso robotai iškreips žmonių seksualumą bei sugebėjimą patirti empatiją (stiprią aistrą, įsijautimą). Tokios baimės jau buvo išsakytos atsiradus ne vienai naujai technologijai. Socialiniai tinklai vienu metu taip pat kaltinti tuo, jog žudo empatiją. Tačiau jų naudotojai reguliariai surenka didžiules sumas net nepažįstamų žmonių gydymui.

Turbūt teisingiausia būtų kalbėti apie tai, kad sekso robotų atsiradimas veikia ne tiek žmonių seksualumą ar požiūrį į moterį ateityje, kiek rodo šių dienų aktualijas.

Tam tikras žmonių, turinčių vienokių ar kitokių su seksu susijusių sunkumų, skaičius mielai naudojasi naujomis technologijomis. Štai nuo 2010 metų kompanija „True Companion“ nuolat tobulindama gamina moterį robotą Roxxxy. Turi ji ir vyriškąjį analogą – Rocky. Tiesa, statistika vienareikšmiška – didžioji dauguma sekso robotų pirkėjų yra heteroseksualūs vyrai.

Pernai Didžiojoje Britanijoje atlikta sociologinė apklausa parodė, kad 41 proc. respondentų mintis apie seksą su į žmogų panašiu robotu nėra priimtina. 14 proc. apklaustųjų mano, kad robotų iš viso negalima naudoti seksualiniams poreikiams tenkinti. Tik 17 proc. britų prisipažino mielai pabandytų užsiimti seksu su robotu. Todėl psichologams bei tyrėjams pirmiausia derėtų rūpintis tuo, jog daugėja žmonių, turinčių seksualinių problemų su gyvais partneriais, o ne tuos partnerius pakeičiančiomis mašinomis, mano psichologines.ru ekspertai.

Buvęs „Playboy“ modelis Hope Dworaczyk Smith (Houp Dvoračik Smit) laukiasi antro vaiko.

Krūtiningai gražuolei ir jos vyrui, milijardieriui investuotojui Robertui Smithui (Robertui Smitui), sūnus Hendrixas (Hendriksas) gimė praėjusių metų gruodžio mėnesį, o dabar pora rengiasi pavasarį sutikti savo šeimoje antrą vaiką.

Būsimieji tėveliai džiugią žinią paskelbė naujienų svetainėje UsMagazine.com pasidaliję savo sūnaus nuotrauka - joje mažylis žvelgia į lentelės „Padaryti“ sąrašą, kuriame pažymėta priešpaskutinė eilutė: „Tapti didžiuoju broliu“.

30 metų Hope už 52 metų Roberto ištekėjo Italijoje šių metų liepą.