„Kaip šeimai patogiau, kaip jai atrodo geriausia, taip ir turi tvarkyti biudžetą. Čia negali būti teisingiausia ar neteisingiausia“, – teigė užkalbinta pašnekovė.

„Manau, turėtų būti ir bendras biudžetas, ir kiekvienas – dar savo asmeninėms išlaidoms kažkokią atskirą dalį. Į bendrą biudžetą kiekvienas turėtų įnešti pagal susitarimą, priklausomai nuo to, kiek kuris uždirba“, – porino kita praeivė.

„Aš – už bendrą biudžetą šeimoje. Manau, tas, kuris uždirba daugiau, daugiau ir deda“, – teigė vyras.

– Lietuviai Europos šalių kontekste atrodo tokie individualistai. Didžioji dalis linkusi turėti individualias sąskaitas, individualų biudžetą. Čia blogai ar gerai?

– Turbūt čia yra kultūrinis skirtumas. Pagal mūsų apklausą, iš tiesų didžioji dauguma europiečių – šeši iš dešimties –  norėtų šeimos ar poros finansus tvarkyti kartu. Kartu, tai reiškia, kad nebūtinai turi būti viena sąskaita. Pusė iš jų norėtų turėti bendrą, vieną sąskaitą, o likusioji dalis norėtų – ir  bendros sąskaitos bendroms išlaidoms, ir atskiros asmeniniams poreikiams.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Reikėtų apibrėžti, kas yra bendras biudžetas?

– Mes teiravomės bendrų principų, kaip šeimos mato savo bendrus finansus. Galbūt įdomiausias buvo toks rodiklis, kad labai daug lietuvių, beveik daugiau kaip pusė, bendrus finansus valdo spontaniškai, kaip papuola. Tai reiškia, kad neturi taisyklių, nėra susitarę, kas konkrečiai už ką moka, ką perka. Ir tik mažoji dalis, praktiškai tik kas dešimta pora, teigė, kad yra aiškiai susitarę, kad, pavyzdžiui, vienas moka už būsto paskolą, kitas – moka komunalinius mokesčius, perka maistą ir pan. Beje, labai nedaug šeimų, porų teigė, kad jei vienas uždirba daugiau, tai ir jo indėlis į biudžetą didesnis. Dar kitiems tvarkyti šeimos biudžetą padeda tėvai. 

Iš visų Europos šalių lietuviai yra labiausiai pasisakantys už atskiras šeimos sąskaitas. Tai rodo labai didelį individualumą ir tuo pačiu norą asmeniškai kontroliuoti savo finansus.

 

– Koks teisingiausia būtų šeimos biudžeto modelis?

– Čia yra bendras poros ar kartu gyvenančių draugų, kurie irgi gali turėti bendrą biudžetą, susitarimo reikalas. Svarbiausia aptarti, suprasti, kokių turi bendrų išlaidų, kokių turi pajamų. Yra kas mėnesį vykstančios išlaidos, tai – komunaliniai mokesčiai, maistas, būsto paskola. Yra ir kitų retesnių išlaidų, tokių kaip didesnis pirkinys, kelionės galbūt. Pastarosioms išlaidoms irgi galima būtų taupyti kartu. O mėnesines išlaidas svarbu numatyti iš anksto.

– Ar jūsų tyrimas patvirtina, kad kone kas antras lietuvis savo piniginėje turi kokią nors slaptą kišenėlę, t. y. linkę dalį pajamų nuslėpti?

– Tokio klausimo atliekant tyrimą neuždavėme. Tačiau pagal bendrą tendenciją, iš visų Europos šalių lietuviai yra labiausiai pasisakantys už atskiras šeimos sąskaitas. Tai rodo labai didelį individualumą ir tuo pačiu norą asmeniškai kontroliuoti savo finansus.

Europos Komisijos užsakymu atliktų apklausų rezultatai atskleidė, jog daugiau kaip aštuoni iš dešimties europiečių (82 proc.) mano, kad ES turėtų ir toliau imtis priemonių priklausomybei nuo Rusijos iškastinio kuro mažinti.

Dar kiek daugiau respondentų (83 proc.) teigė, kad dėl karo Ukrainoje investicijos į atsinaujinančiąją energiją tampa vis svarbesnės. Tiek pat apklausos dalyvių išreiškė nuomonę, jog elektros energijos kainos neturėtų būti susietos su gamtinių dujų kainomis.

85 proc. apklausoje dalyvavusių ES gyventojų pripažino, kad energijos kainų šuolis paveikė jų perkamąją galią. Jų taip pat buvo klausiama, ar, jų nuomone, Rusijos invazija turėjo įtakos vartojimo kainų šuoliui – 56 proc. respondentų į šį klausimą atsakė teigiamai, 38 proc. – neigiamai.

Apklausa taip pat parodė, kad europiečiai jau imasi arba yra pasirengę imtis priemonių, kad sumažintų energijos suvartojimą bei tuo pačiu sąskaitas už energiją, pavyzdžiui, išjungiant šviesą patalpose, kai ilgesnį laiką jose nebūnama (77 proc.), atjungiant prietaisus nuo elektros tinklo, kai jie nenaudojami (62 proc.), sumažinant temperatūrą patalpose (58 proc.).

Stipri parama ES veiksmams reaguojant į Rusijos invaziją į Ukrainą

Didžiausio pritarimo sulaukė humanitarinė pagalba (88 proc. respondentų), taip pat parama karo pabėgėliams (82 proc.). Septyni iš dešimties respondentų pritarė ekonominėms sankcijoms Rusijos valdžios institucijoms, įmonėms, bankams ir fiziniams asmenims (71 proc.), bemaž tiek pat (70 proc.) – finansinei paramai Ukrainai.

Dauguma respondentų taip pat pritarė Rusijos valstybinės žiniasklaidos uždraudimui Bendrijoje (63 proc.) ir karinės įrangos pirkimui bei perdavimui Ukrainai (59 proc.).

Eurobarometro apklausa šiomis temomis buvo atlikta visose 27 ES valstybėse narėse lapkričio 23-30 dienomis, į ją iš viso buvo įtraukti 26 337 žmonės.

Ji – tarp Europos intelektualų ir valstybių vadovų, pakviestų į Vytauto Didžiojo universitete vykusį tarptautinį simpoziumą „Europos idėja“.

N. Nougayrede – ne tik pirmoji moteris, užėmusi vadovaujamąsias pareigas vienoje garsiausių Prancūzijos žiniasklaidos organizacijų, bet ir daugiau kaip 30 metų patirtį sukaupusi žurnalistė, per savo karjerą dirbusi tokiuose karštuose taškuose kaip Čečėnija ar Afganistanas. Išsamiau apie darbą karinių konfliktų metu ir kokį vaidmenį karo kontekste vaidina istorija – interviu su pašnekove.

– Savo, kaip reporterės, karjerą pradėjote devintojo dešimtmečio pabaigoje Rytų Europoje, kai griuvo Sovietų Sąjunga. Kas tuo metu jums pasirodė nauja ir neįprasta? Juk įžengėte į visai nepažintą teritoriją.

– Išties mano žurnalistikos kelias sutapo su tuo metu vykusiais monumentaliais pokyčiais Europoje. Mano pačios gyvenime taip pat įvyko keletas kertinių pokyčių. Visų pirma, pradėjau savo, kaip profesionalios žurnalistės, karjerą – įžengiau į naujų atsakomybių kupiną pasaulį. Antra – tapau tuo metu Europoje vykusių nepaprastų įvykių tiesiogine liudininke. Tai buvo itin jaudinantis laikotarpis.

Jei nekovosime už Ukrainą, jei jos neremsime, tikėtina, sužlugsime moraliai.

Žurnalistika man reiškė galimybę, tarsi burtų lazdele pamojus, iš arčiau susipažinti su žmonėmis, įsigilinti į jų istorijas ir jas papasakoti. Atsivėrė naujų galimybių pažinti iki tol neatrastą pasaulį, tačiau tuo pat metu susidūriau su sunkumu jį iš tiesų suprasti. Mano kartos žmonėms Vakarų Europoje buvo sunku įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno jų bendraamžiai Sovietų Sąjungoje. Ir visi šie skirtumai egzistavo tik dėl to, kad augome apsupti skirtingų istorinių, šeiminių patirčių. Būtent ši patirtis padėjo man gana greitai suprasti, kiek daug aš nežinau, – iki tol nesidomėjau skirtingų Europos regionų istorija. Mokykloje mūsų taip pat nemokė apie Rytų Europą. Todėl remdamasi savo patirtimi jauniesiems žurnalistams visada sakau: domėkitės istorija, skaitykite regionų, kuriuos norite aplankyti, literatūrą. Mes, europiečiai, turime domėtis vieni kitų istorija, privalome tam skirti daugiau dėmesio. Mano įsitikinimu, literatūra geriausiai perteikia emocijas ir padeda įsigilinti į aplinkybes, formuojančias kitų žmonių pasaulio suvokimą.

– Karjeros pradžioje dirbote žurnaliste Čečėnijos karo metu. 2019 m. portale „The Guardian“ pasirodė jūsų straipsnis, kuriame teigiate: „Negalime ignoruoti panašumų tarp to, kas vyko Čečėnijoje ir Sirijoje: Rusijos karinės oro pajėgos vykdė tyčinius ligoninių, mokyklų, gyvenamųjų vietovių apšaudymus. Negalime suprasti Putino režimo, jo paties, jo pasaulėžiūros, nei to, kaip visa tai suformavo Rusijos visuomenę, nesuvesdami šių sąsajų.“ Šiuo metu matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, taip pat negalime likti abejingi, kad šie panašumai kartojasi. Kodėl, jūsų manymu, žmonėms Europoje, taip pat ir kai kurių valstybių lyderiams, vis dar sunkiai sekasi suvokti, kodėl Rusija užpuolė Ukrainą?

– Išties nelengva atsakyti į šį klausimą. Tarp visų karų, kuriuos Putinas pradėjo, galime rasti gausybę sąsajų. Net tarp karo, šiuo metu vykstančio Ukrainoje, ir tarp Rusijos karo Afganistane. Dalis tuometės sovietų kariuomenės personalo, dalyvavusio Afganistano, vėliau Sirijos kare ar invazijoje į Sakartvelą, iki šių dienų užima aukšto rango pozicijas Rusijos kariuomenėje. Aleksandras Čerkasovas iš organizacijos „Memorial“ yra puikiai įvardijęs, kad Rusijoje jau daugybę metų egzistuoja karo nusikaltėlių nebaudžiamumo grandinė, kuri tęsiasi jau ne vieno karo ar konflikto metu.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl nesugebėjome atkreipti dėmesio į galimą Rusijos invaziją į Ukrainą, – aplink mus yra labai daug išsiblaškymo. Politiniai lyderiai gyvena vedami trumpalaikių tikslų: nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vienos krizės iki kitos. Gyvename pasaulyje, kuriame vienu metu vyksta kelios krizės. Būtent todėl politikams yra sunku susikoncentruoti vien į tai, kas vyksta Ukrainoje. Vis dėlto, negalime pamiršti, kad gyvename demokratinėse visuomenėse, kuriose nuolat vyksta tam tikrų pokyčių: keičiasi valstybių vadovai, vyksta rinkimai, o tai labai svarbu. Tačiau būtent vienu metu vykstantys daugybė įvykių mus išblaško. Prisiminkime 2008 m. Rusijos invaziją į Sakartvelą ir po jos iškart įvykusią pasaulinę finansų krizę. Manau, kad būtent ši finansų krizė nukreipė didžiosios dalies Vakarų valstybių lyderių dėmesį nuo to, kas iš tiesų įvyko Sakartvele ir kaip šio karo padariniai buvo ignoruojami.

Dar viena priežastis, kodėl laiku nebuvo sureaguota į Rusijos karą Ukrainoje, yra paprasčiausias neišmanymas, kaip veikia Putino sistema ar kokie yra Rusijos santykiai su jos kaimynėmis. Kai esame nepakankamai gerai susipažinę su šiais dalykais, natūralu, kad žvelgiame į juos per anksčiau susikurtas išankstines nuostatas, – atrodo, kad suprantame, kas vyksta, tačiau iki galo nesame pajėgūs suvokti situacijos masto. Ir tai kalbama ne tik apie politikus, bet ir žurnalistus.

Manau, kad dažnai į Rusiją žvelgiame su daugiau vilties, nei turėtume. Prancūzų rašytojas Victoras Hugo yra pasakęs, kad egzistuoja du neišmanymo keliai. Pirmasis – kai tiesiog nežinai. Antrasis – kai pasirenki ignoruoti. Užuot pripažinęs, kad iš tiesų kažko neišmanai, apsimeti, kad žinai. Būtent antrasis pasirinkimas yra labai pavojingas. Mano manymu, tai ir yra viena priežasčių, kodėl nesugebėjome anksčiau įsigilinti į tai, kaip veikia Putino politinė sistema ir kokie masiniai karo nusikaltimai buvo įvykdyti per visą jo vadovavimo šaliai laikotarpį. Nelengva rasti atsakymą, kaip iš tiesų turėtume elgtis su Rusija, tačiau pripažinti Putino įvykdytus karo nusikaltimus, yra vienas iš būdų. Tačiau tai padaryti reikėjo kur kas anksčiau.

– Žvelgdama į tai, kaip karą Ukrainoje nušviečia tarptautinė žiniasklaida, kokių svarbiausių pastebėjimų galėtumėte išskirti? Ar buvo padaryta klaidų, kurių, galbūt derėtų vengti ateityje?

– Bendrąja prasme, šis karas žiniasklaidoje nušviečiamas tikrai gerai. Nors nelaikau savęs karo žurnaliste, tačiau pati rengiau ne vieną reportažą apie anksčiau vykusius karus Čečėnijoje, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Afganistane. Žinoma, tai, kaip tarptautinė žiniasklaida kalba apie karą Ukrainoje, labai skiriasi nuo mano ankstesnių patirčių. Visų pirma, Ukraina yra demokratinė valstybė. Galiu drąsiai teigti, kad tai pirmasis karas, kai informacija mus pasiekia akimirksniu, taip pat didelį vaidmenį vaidina ne tik viso pasaulio žiniasklaidos sutelktumas, bet ir pačių Ukrainos žurnalistų kokybiškas darbas.

Vis dėlto žiniasklaidoje dažnai pasigendu gilesnės istorinio konteksto analizės. Žvelgdami į istoriją matome, kad viskas, kas galėjo nutikti blogiausia XX a., nutiko regione tarp Baltijos ir Juodosios jūrų – Ukrainoje, kuri atsidūrė dviejų pasaulinių karų ir kelių žiaurių režimų – nacizmo ir stalinizmo – epicentre. Kai šiame regione vėl, 2022-aisias, vyksta karas, norėtųsi, kad žiniasklaidoje atsirastų reportažų, kuriuose būtų perteikiamos ne vien paskutinės minutės žinios, bet ir gilesnė istorinio konteksto analizė. Istorinės kolektyvinės atminties analizė galėtų padėti mums, kurie nesame pakankamai susipažinę su Ukrainos istorija, geriau įsivaizduoti, ką iš tikrųjų patiria ten esantys žmonės.

Kai dirbdama Maskvoje rengiau reportažus apie Čečėnijoje vykstantį karą, greitai supratau, kad neįmanoma išsamiai papasakoti apie Putino Rusiją, neapsilankant pačioje Čečėnijoje. Todėl neturėdama oficialaus valdžios leidimo kelis kartus per metus lankydavausi ten ir persirengusi vietine čečėnų moterimi kartu keliaudavau su vietiniais – moterimis, šeimomis, su kuriais praleisdavau po kelias savaites. Būtent tuomet supratau, kad neįmanoma perteikti, ką iš tikrųjų išgyvena vietiniai, nesidomint jų kolektyvine atmintimi, jų šeimos narių, Stalino laikais išgyvenusių priverstines deportacijas į Sibirą ir Kazachstaną, istorijomis.

Turbūt paklausite, kodėl tai svarbu? Todėl, kad tai yra žmonių atsiminimai, jų artimųjų patirtys ir išgyvenimai. Šiandien Ukrainos žmonės ne tik išgyvena karą, bet yra ir gyvi istorijos liudytojai. Manau, kad ankstesnės istorinės traumos ir skriaudos, tokios kaip Holodomoras, yra didelė priežastis to, kodėl dabar ukrainiečiai demonstruoja tokį ryžtą ir pasipriešinimą agresoriui. Todėl šios pasipriešinimo dvasios vedami, mes, europiečiai ir visos Vakarų šalys, turėtume palaikyti ukrainiečius. Vos karui prasidėjus, dauguma Vakarų valstybių vadovų turbūt tikėjosi, kad Ukraina ilgai neatsilaikys. Niekas negalvojo, kad rusų armijai nepavyks pasiekti savo tikslų. Todėl būtent ukrainiečių pasipriešinimo dvasia turėtų demokratinio pasaulio lyderius įkvėpti kovoti už Ukrainą. Nes jei nekovosime už Ukrainą, jei jos neremsime, tikėtina, sužlugsime moraliai.

– Tai, kad paminėjote istorinio konteksto ir kolektyvinės atminties trūkumą, kalbant apie šį karą, rezonuoja su šią savaitę Kaune vyksiančio simpoziumo „Europos idėja“ tematika, kuriame ir bus siekiama išsiaiškinti, kokia gi yra ta Europos idėja. Iš dalies Europos idėja kinta šiuo metu, Ukrainoje vykstant karui. O kokia yra jūsų Europos idėja? Ką jums reiškia būti europiete?

– Man atrodo, kad šį aspektą turėtume nuolat kvestionuoti. Europos sąvoka apima gebėjimą sujungti įvairialypius ir skirtingus žmones į vieną visuomenę. Apie siekį ginti esminius humanistinius principus buvo kalbama dar Apšvietos amžiuje, taip pat ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tačiau čia svarbus klausimas, kaip tai padaryti? Rengti simpoziumą pavadinimu „Europos idėja“ yra kaip niekad svarbu, kaip ir svarbu nuolat toliau remti ukrainiečius, kovojančius su totalitarinio, imperialistinio režimo išpuoliu.

Žvelgdama į šio simpoziumo pavadinimą „Europos idėja”, iškart prisimenu profesoriaus ir intelektualo George’o Steinerio esė tokiu pat pavadinimu. Šioje esė jis apibrėžia, kas yra Europa, akcentuodamas kelias pagrindines idėjas. Viena iš jų nusako tai, kad Europa yra lengvai apeinama. Tai reiškia, kad Europa yra tankiai apgyvendintas žemynas, kuriame gali miestus ar valstybes pasiekti pėsčiomis. Šiuo palyginimu bandoma nusakyti, kad esame vieni su kitais labai glaudžiai susiję. Gyvename apsupti istorinės atminties: mūsų miestų gatvės ar aikštės pavadintos žymių rašytojų, politinių veikėjų vardais. Ši atmintis gali būti labai pozityvi ir pakili, tačiau kartu priminti ir apie tragiškus įvykius.

Dar vienas Europą apibūdinantis dalykas – kavinių kultūra, kurią asocijuojame su galimybe diskutuoti, kurti dialogą ir diskutuoti. Tai dar vienas Apšvietos epochos palikimas. G. Steineris taip pat sako, kad Europa turi dvigubą kilmę. Iš vienos pusės ją formavo Senovės Graikijos idėjos ir filosofija, iš kitos – judaizmo ir krikščionybės religijos. Pridurčiau ir islamą, kuris Europoje egzistuoja jau daugybę amžių. Galiausiai G. Steineris akcentuoja, kad Europa yra apsėsta savo pačios pabaigos. Mes gyvename patirdami nuolatinį egzistencinį nerimą, kad viskas gali sugriūti. Puikiai žinome, kad išties viskas gali sugriūti, nes tai jau patyrėme XX a., kai Europoje įvyko net dvi kolektyvinės savižudybės.

Europa taip pat nebėra ta vieta, kurioje vyrautų taika. Karas šiuo metu vyksta Ukrainoje, pačioje Europos širdyje. Man didžiausią viltį teikia tikėjimas, kad šiuolaikiniai jauni žmonės, turėdami dabartinį informacinį prieinamumą, neignoruos šio karo. Viliuosi, kad tai paskatins jų susidomėjimą savo regionu. Neįmanoma ignoruoti to, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Iš dalies šis įvykis mus visus vėl sujungė. Tikiuosi, kad naujai įgytos žinios ir suvokimas apie tai, kas vyksta, turės teigiamų pasekmių, kurių pirmoji, žinoma, turėtų būti visiškas Putino armijos pralaimėjimas. Tačiau ne mes, paprasti piliečiai, tuo turėtume rūpintis, o mūsų valstybių lyderiai.

– Simpoziumo metu dalyvausite diskusijoje apie Europos ateitį. Kokia, jūsų manymu, yra Europos ateitis? Kokiems dar iššūkiams, mes, europiečiai, turėtume būti pasiruošę?

– Manau, turėtume būti atsargūs pateikdami išankstines prognozes. Niekas nesitikėjo, kad Rusija užpuls Ukrainą, tad kas žino, kas dar gali įvykti? Tačiau išskirčiau keletą akcentų, kuriuos turėtume apmąstyti kalbėdami apie Europos ateitį. Viena vertus, mus skiria lingvistiniai skirtumai, tačiau kartu jie mus ir jungia. Štai jūs ir aš bendraujame anglų kalba. Vis dėlto, ar gerai mes iš tiesų vieni kitus pažįstame? Kaip tai gali padėti išspręsti mūsų bendras problemas? Būtent domėjimasis vieni kitais ir bandymas vienas kitą suprasti gali mums padėti geriau pasiruošti ateityje kilsiantiems iššūkiams.

Galiausiai manau, kad šis karas sugrąžina mus prie gebėjimo prisiimti atsakomybę kiekvienam individualiai. Čia vėl prisimenu buvusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo kreipimąsi pavadinimu „Europa kaip užduotis“, kuriame jis teigia, kad Europa, XX a. išgyvenusi dvi didžiules tragedijas, vis dar mokosi su tuo susigyventi. Ši unikali skaudi patirtis turėtų mums padėti geriau pasiruošti neleisti tokioms tragedijoms pasikartoti. Tačiau, pasak V. Havelo, nors mes turime dalytis savo patirtimi, negalime kitiems nurodinėti, ką šie turėtų daryti. ES yra puikus pavyzdys, kaip galima kolektyviai rasti atsakymą didelėms problemoms spręsti. Nors šis projektas netobulas, tačiau tai tikrai nepaprastas eksperimentas. Taigi mūsų vertybių pagrindu turėtų tapti asmeninė atsakomybė ir humanistiniai principai. Jei jų neturėsime, neverta stengtis dėl šio projekto (ES – aut. past.).

Nuo šių metų vasario 24-osios turbūt daugelis ėmėme kvestionuoti savo vaidmenį ir atsakomybes esant šioms aplinkybėms. Kai kurie iš mūsų savo namuose priėmėme karo pabėgėlius, kiti prisidėjome finansinėmis aukomis. Manau, kad gebėjimas prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, kartu išsaugant kolektyvinę tapatybę, ir yra atsakymas, kaip sukurti geresnę ateitį ir bendrystę Europoje.

Europa patyrė tiek daug krizių, tačiau tiek ES, tiek Europos Taryba, NATO ir kitos organizacijos, kiekviena jų turi savų pranašumų ir trūkumų, bet, nepaisant kylančių konfliktų, šios organizacijos, įsteigtos po Antrojo pasaulinio karo, vis dar veikia ir užima svarbią vietą formuojant mūsų žemyno politiką. Ir tai yra labai svarbu. Juk puikiai žinome, kaip praeityje šie dalykai yra labai lengvai žlugę. Turėdami šias institucijas ir struktūras, galime patobulinti ir išspręsti tam tikrus dalykus.

Taip, mes ir toliau susidursime su naujomis krizėmis, tačiau privalome išmokti būti joms atsparūs. Turime optimistiškai žvelgti į mūsų žemyno ateitį. Šis karas privertė mus susitelkti efektyviau ir konstruktyviau veikti dėl bendro tikslo.

Pasaulio galių ir Irano pareigūnai susitinka Austrijos sostinėje pirmą kartą nuo kovo mėnesio, kai įstrigo 2021-aisiais prasidėjusios derybos dėl JAV sugrąžinimo į susitarimą.

„Šiandienos pokalbiai Vienoje nežymi naujo derybų rato. Tai techninės diskusijos“, – sakoma šių trijų šalių, vadinamų grupe E3, pareiškime.

„Tekstas yra ant stalo. Derybos nebus atnaujintos. Iranas dabar privalo nuspręsti užbaigti susitarimą, kol tai dar įmanoma. Raginame Iraną nekelti nerealistiškų reikalavimų už JCPOA sferos“, – sakoma pareiškime.

Bendruoju visapusišku veiksmų planu (Joint Comprehensive Plan of Action, JCPOA) vadinamą sutartį 2015-ųjų liepą pasirašė JK, Kinija, Prancūzija, Vokietija, Iranas, Rusija ir Jungtinės Valstijos. Pagal JCPOA Iranas įsipareigojo smarkiai apriboti savo branduolinę programą mainais į kai kurių jam taikomų ekonominių sankcijų atšaukimą.

Tačiau ši sutartis pakibo ant plauko, kai 2018-aisiais iš jos vienašališkai pasitraukė tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), ir Vašingtonas grąžino sankcijas šiitiškai respublikai. Reaguodamas Teheranas palaipsniui liovėsi vykdyti kai kuriuos savo įsipareigojimus pagal JCPOA.

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) nustatė, kad Iranas viršijo sutartą urano sodrinimo lygį – 3,67 proc. – ir 2021-ųjų pradžioje padidino jį iki 20 procentų.

Vėliai Iranas viršijo beprecedentę 60 proc. ribą, priartėdamas prie 90 proc. ribos, reikalingos branduoliniams ginklams.

TATENA generalinis direktorius Rafaelis Grossi (Rafaelis Grosis) antradienį perspėjo, kad Iranas labai sparčiai vysto savo programą ir „didina užmojus bei pajėgumus“.

Tačiau Teheranas įrodinėja, kad šie klausimai „yra politinio pobūdžio ir jais neturėtų būti naudojamasi kaip pretekstu ateityje kabinėtis prie Irano“.

„Šios valandos Vienoje yra lemiamos ir privalu iraniečiams kuo greičiau suteikti garantijas“, – sakė vienas Irano diplomatas šalies valstybinei naujienų agentūrai IRNA.

Keliose Vakarų Europos šalyse pastaruoju metu registruojamas didžiausias naujų užsikrėtimo atvejų per dieną skaičius per kelis mėnesius. Juos daugiausia sukelia greitai plintantys omikron potipiai BA.4 ir BA.5.

Dėl išaugusio registruojamų susirgimų skaičiaus pasigirsta vis daugiau raginimų neprarasti budrumo visame žemyne, kur atsisakyta daugumos, jei ne visų, dėl koronaviruso anksčiau įvestų suvaržymų.

Pirmasis registruojamų naujų užsikrėtimo atvejų augimas registruotas gegužės mėnesį Portugalijoje, kur kilus BA.5 bangai birželio pradžioje buvo nustatoma po beveik 30 tūkst. atvejų per dieną. Tačiau dabar ši banga slūgsta.

Italijoje antradienį užregistruota daugiau kaip 62,7 tūkst. susirgimų – beveik dvigubai daugiau nei praėjusią savaitę, pranešė Sveikatos apsaugos ministerija.

Tuo metu Vokietija antradienį pranešė per parą registravusi daugiau nei 122 tūkst. užsikrėtimo atvejų.

Prancūzijoje antradienį užregistruota daugiau kaip 95 tūkst. atvejų – tai didžiausias dienos skaičius nuo balandžio pabaigos. Per savaitę naujai registruojamų atvejų šalyje padaugėjo 45 procentais.

Nacionalinio statistikos biuro (ONS) duomenimis, susirgimo atvejų padaugėjo ir Jungtinėje Karalystėje, kur pakartotinio užsikrėtimo omikron atmaina atvejų padaugėjo septynis kartus.

ONS šiuos pokyčius sieja su BA.4 ir BA.5 potipiais. Biuras taip pat nurodė, kad šešta dažniausia mirties priežastis gegužės mėnesį buvo COVID-19 komplikacijos – jos buvo 3,3 proc. visų Anglijoje ir Velse registruotų mirčių priežastis. 

Pernai taikyti keliavimo ribojimai smarkiai paveikė turizmo sektorių. Daugiau nei pusė respondentų (51 proc.) teigiamai atsakė į klausimą, ar dėl pandemijos teko atidėti bent vieną kelionę, o 57 proc. pripažino, kad turėjo iš naujo perplanuoti savo keliones. Tyrimas parodė, kad pasikeitė ir požiūris – anksčiau gyventojai keliones užsisakydavo gerokai iš anksto, likus keliems mėnesiams iki atostogų, siekdami pasinaudoti geriausiais pasiūlymais.  

Tačiau „Microsoft Advertising“ apklausa rodo, kad situacija pasikeitė iš esmės, nes beveik pusė europiečių (48 proc.) dabar linkę rezervuoti keliones arčiau išvykimo datos. Skirtingose šalyse nuolat besikeičiantys judėjimo ribojimai privertė ir keliautojus lanksčiau planuoti savo išvykas, todėl dauguma europiečių (61 proc.) teigė labiau linkę viešnagės vietas rezervuoti su lanksčiomis galimybėmis atšaukti užsakymus. 23 proc. apklaustųjų pripažino, kad vienu metu užsisako net kelias keliones su atsisakymo galimybe, o 40 proc. tyrime dalyvavusių europiečių linkę užsisakyti keliones gerokai iš anksto, siekdami palankiausios kainos.  

Planuoja ilgesnes keliones ir darbui, ir pramogoms

Tiesa, pandemija atnešė ne tik neigiamų patirčių. Pvz., daugiau kaip trečdalis (38 proc.) apklaustųjų pastebėjo, kad naujoji situacija suteikė galimybę palikti nuolatinę gyvenamąją vietą ir pradėti keliauti. Beveik pusė (46 proc.) iš dirbančiųjų nuotoliniu būdu teigė, kad būtent dabar galėjo sau leisti tokias atostogas, apie kokias anksčiau nė nesvajojo.

Darbas nuotoliniu būdu suteikė gyventojams galimybę keliauti ne tik poilsio dienomis. Net 45 proc. apklaustųjų teigė savo kelionėms pasirenką kryptis, tinkamas tiek dirbti, tiek mėgautis kraštovaizdžiu. Didesnė nuotolinių darbuotojų dalis (53 proc.) patvirtino, kad naujasis darbo modelis paskatino keliauti dažniau. Tokia nuomonė ypač būdinga „millennials“ kartai (23-38 m.) – darbą ir keliones sėkmingai derina net 56 proc. jos atstovų.  

Gyventojai yra pasiilgę kelionių, jie aktyviai keliauja ir dabar, ir vis drąsiau planuoja būsimas keliones.

Šias tendencijas patvirtina ir kitas „Microsoft“ tyrimas, skirtas darbo rinkos tendencijoms išaiškinti. Jis parodė, kad tiek vadovų, tiek darbuotojų darbo sąlygų lūkesčiai pasikeitė. Dabar visiems aktuali galimybė dirbti per nuotolį arba derinti tokį būdą su darbu iš biuro. Absoliuti dauguma vadovų (97 proc.) mano, kad mišriuoju būdu bus dirbama dar ilgą laiką, taip pat didžioji dauguma įmonių (83 proc.) jau pasitvirtino lankstaus darbo stiliaus politikas.

Tyrimo duomenys rodo, kad lankstumas ir hibridinis darbas tapo nauja realybė – dabar žmonės keičia keliavimo įpročius, nes gali dirbti iš bet kurios vietos.

Lietuvių noras keliauti išlieka stiprus

Vieno iš didžiausių kelionių operatorių Baltijos šalyse „Novaturo“ vadovė Audronė Keinytė patvirtino, kad ir Lietuvoje bei kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje susidomėjimas kelionėmis artėja prie ikipandeminio lygio.

„Baltijos šalių gyventojų elgesys mažai kuo skiriasi nuo europiečių. Gyventojai yra pasiilgę kelionių, jie aktyviai keliauja ir dabar, ir vis drąsiau planuoja būsimas keliones. Pavyzdžiui, šį spalį visose Baltijos šalyse pailsėti į užsienio šalis iškeliavo vos 17 proc. mažiau žmonių nei 2019 m. spalio mėnesį. Sparčiai auga ir rezervuojamų kelionių 2022 m. vasaros atostogoms skaičiai. Tokį elgesį lemia žmonių noras ateities keliones įsigyti geresnėmis kainomis“, – sako A. Keinytė.

Jos teigimu, pandemija ypač išryškino rūpinimosi savo emocine sveikata svarbą. Žmonės nori ištrūkti iš ilgai užsitęsusios rutinos, ieško emocinės ramybės ir būdų pailsinti nuvargintą protą.

„Pastebime, kad dalis keliautojų grįžta į tuos pačius, jau gerai jiems žinomus kurortus. Taip, dabar žmonės skiria didesnius biudžetus atostogoms, renkasi aukštesnės klasės viešbučius, bet, ieškodami emocinės ramybės, pailsėti grįžta į jau pažįstamą aplinką. Kitas svarbus pokytis – poreikis užsitikrinti lanksčias kelionių planavimo sąlygas. Rezervuodami ateities keliones, žmonės papildomai užsisako tas paslaugas, kurios leidžia lanksčiai keisti kelionių planus ir apsaugo nuo galimo streso, jei artėjant atostogoms planai netikėtai pasikeistų“, – teigia A. Keinytė.

„Šis žingsnis, paremtas ne kuo kitu kaip melu ir dezinformacija, nepaiso ir iškreipia faktus“, – paskelbė Kinijos užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad tai yra šiurkštus kišimasis į šalies vidaus reikalus.

Tarp 10-ies sankcionuojamų asmenų yra Europos parlamento ryšių su Kinija delegacijos vadovas Reinhardas Butikoferis ir Vokietijos tyrėjas Adrianas Zenzas, kurio ataskaitos apie elgesį su uigūrais Kinijos Sindziango regione smarkiai supykdė Pekiną.

Juridiniai asmenys apima Europos Sąjungos Tarybos Politinį ir saugumo komitetą bei Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetį.

Žmogaus teisių gynimo grupių ir ekspertų teigimu, Kinijos Sindziango regione daugiau kaip milijonas uigūrų ir kitų daugiausiai musulmonų mažumos grupių narių yra laikomi auklėjimo stovyklose, kurios labiau primena kalėjimus. Jose jie verčiami atsisakyti savo kultūros ir religijos. Kinija taip pat kaltinama priverstine uigūrų moterų sterilizacija ir priverstiniu darbu.

Pirmadienį paskelbta, kad 27 ES šalių užsienio reikalų ministrai Briuselyje nusprendė imtis priemonių prieš asmenis, kuriems tenka atsakomybė už musulmonų mažumos uigūrų engimą Sindziango regione

Kinijos užsienio reikalų ministerija sureagavo pareikšdama, kad šalis griežtai nepritaria ir smerkia ES sankcijas, ir pridūrė, kad atsakomosios jos priemonės bus nukreiptos prieš Europos asmenis ir jų šeimas, uždraudžiant atvykti į žemyninę Kinijos dalį, Honkongą ir Makao.

„Jiems ir kompanijoms bei institucijoms, susijusioms su jais, taip pat draudžiama vykdyti verslą su Kinija“, – paskelbė ministerija.

Beveik 4,4 mln. prašymų buvo patenkinti, apie 34 000 – atmesti.

Daugiausiai prašymų iki rugsėjo sulaukta iš lenkų (773 840), rumunų (670 600), italų (401 800), portugalų (306 350) ir ispanų (246 600).

Metų sandūroje Didžiajai Britanijai galutinai pasitraukus iš Europos vidaus rinkos, nustojo galioti laisvas asmenų judėjimas tarp salos ir žemyno.

Piliečiai iš ES, Europos ekonominės erdvės šalių ir Šveicarijos, kurie Didžiojoje Britanijoje apsigyveno iki 2020 metų gruodžio 31 dienos, savo prašymus likti šalyje dar gali pateikti iki birželio 30 dienos. Remiantis Išstojimo iš ES sutartimi, jie galės naudotis tokioms pat teisėmis kaip iki šiol.

Iš pradžių susitelkusios ties savo problemomis, valstybės greitai suprato, kad virusą galės įveikti tik suvienijusios jėgas. Todėl Europos Sąjunga (ES) sparčiai ėmėsi telkti išteklius ir rengti bendrus medicinos priemonių pirkimus, taip pat patvirtino ekonominių priemonių paketą pandemijos padariniams sušvelninti. Europos Parlamento (EP) narys Liudas Mažylis teigia, jog dabar turime ne varžytis, kas elgėsi teisingiau, o tiesiog dirbti kartu. „Džiugu, kad sutelktai veikė ir EP nariai, patvirtinę ekonominių priemonių paketą labai didele balsų dauguma“, – pažymi europarlamentaras.

Milijonai paprastų europiečių taip pat aktyviai įsitraukė į kovą su pandemija ir parodė solidarumą su savo ir kitų ES šalių piliečiais. Estijoje ir Danijoje sukurti tinklalapiai padeda rasti savanorius, galinčius nupirkti ir atvežti maisto senjorams, suteikti pagalbą skurstantiesiems ar medikams. Lietuvoje įkurtas savanorių pagalbos koordinavimo centras „Stiprūs kartu“ pritraukė apie 4 tūkst. piliečių. Viena iš savanorių – Ioana Alexandru iš Rumunijos – pažymi, kad nereikia dairytis toli nuo namų, kam reikia pagalbos. „Paprastas pokalbis telefonu ar vaizdo skambutis gali sumažinti vienatvės jausmą. Svarbu parodyti rūpestį, ypač šiais sunkiais laikais“, – sako I. Alexandru.

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad nė viena Europos valstybė neturi pakankamai pajėgumų viena pati suvaldyti šią visuomenės sveikatos ir ekonominę krizę, todėl reikia veikti solidariai. „Europos socialinį atsigavimą reikia sutelkti į labiausiai pažeidžiamas gyventojų grupes. Būtina parengti ir pradėti taikyti laikiną Europos minimalių pajamų sistemą, kuri leistų apsaugoti visų rūšių darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, mažas pajamas gaunančias šeimas“, – įsitikinusi europarlamentarė.

EP narys Bronis Ropė taip pat mano, kad ši pandemija yra kolektyvinis iššūkis, tad atsakomybės turime imtis visi. „Tai yra globali problema, tad ir sprendimai negali būti vien tik lokalūs. Kad suvaldytume šią ligą, virusą reikia įveikti visur. Kitaip, susitvarkę savo krašte, nežinia kada galime sulaukti smūgio iš svetur, kur situacija nebus suvaldyta“, – pažymi B. Ropė.

Kolektyvinės atsakomybės imasi ir aktyvūs europiečiai. Inovatyvių technologijų įmonės Švedijoje ir Maltoje nusprendė panaudoti 3D spausdintuvus medicininių apsaugos priemonių gamybai. Švedai siekia šią technologiją pritaikyti ir koronaviruso tyrimams atlikti reikalingų medžiagų gamybai. Kelios Lietuvos bibliotekos 3D spausdintuvu gamina apsauginius skydelius medikams ir priedus durų rankenoms, leidžiančius atidaryti duris jų neliečiant.

João Nascimento iš Portugalijos subūrė naujųjų technologijų specialistus, kurie kartu gamina ir atnaujina kvėpavimo ventiliatorius, taip pat kuria įrangą, padedančią apžiūrėti pacientus per atstumą, mobiliąsias programėles ir kitas kovos su pandemija technologijas. „Siekiame palengvinti padėtį ne tik mūsų šalyje, bet ir kitose pasaulio valstybėse“, – sako technologijų ekspertas J. Nascimento.

Laikinai uždaryti Lietuvos ir Graikijos nacionaliniai operos ir baleto teatrai vietoj puošnių drabužių pradėjo siūti kaukes. Mokytoja iš Ispanijos Sara Mota nusprendė namie leidžiamą laiką praleisti prasmingai, todėl stengiasi savo pasiūtomis kaukėmis aprūpinti kuo daugiau medikų. „Net ir vieno žmogaus indėlis gali pasitarnauti daugeliui“, – pažymi S. Mota. Ji įsitikinusi, jog nereikia būti didvyriu, kad padėtum kitiems – užtenka parodyti paprastą žmogiškumą.

Dėl karantino užsidariusios maitinimo įstaigos taip pat prisijungė prie pilietinių akcijų. Ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Švedijoje, Vengrijoje ir Maltoje kavinės ir restoranai ėmė neatlygintinai tiekti maistą sveikatos apsaugos darbuotojams. Europos Parlamento virtuvė Briuselyje taip pat ėmėsi gaminti maistą medikams bei neturtingiems gyventojams. EP pirmininko Davido Sassolio teigimu, taip piliečių išrinktas Parlamentas siekia išreikšti solidarumą ir padėti labiausiai pažeidžiamiems žmonėms.

Valstybių solidarumas taip pat padeda kovoti su pandemija. Vokietija gydo dešimtis koronavirusu užsikrėtusių pacientų iš Prancūzijos ir Italijos, Liuksemburgas priėmė pacientus iš Prancūzijos, o Austrijos ligoninėse gydomi evakuoti italai. Kartu Vokietija, Prancūzija ir Austrija padovanojo beveik 4 mln. kaukių ir dešimtis tūkstančių apsauginių kostiumų Italijos medikams. Čekija padovanojo 20 tūkst. apsauginių prijuosčių Italijos ir Ispanijos žmonėms. Lietuvos policija paaukojo 35 tūkst. porų apsauginių pirštinių savo kolegoms iš Kroatijos, o Vyriausybė padėjo daugiau kaip 400 piliečių iš šešių ES šalių grįžti namo iš Vietnamo, Tailando, Indonezijos ir kitų šalių.

Europa, išgyvenusi ne vieną sunkų iššūkį, įveiks ir šią krizę. Atsitiesti bus lengviau, kai labiau užkrečiantis taps solidarumas, o ne šiuo metu plintantis virusas.

Apibendrinus 2017 metų duomenis paaiškėjo, kad Lietuvoje vienam gyventojui per metus vidutiniškai tenka 9,5 gydytojo konsultacijos.

Dažniausiai pas gydytojus lankosi vengrai ir slovakai, vidutiniškai po 10,9 karto per metus, bei vokiečiai – 9,9 karto.

Latviai pas gydytojus apsilanko 6,1 karto per metus, estai – 5,9.

Rečiausiai, 2,1 karto per metus, pas gydytojus eina Kipro gyventojai, Švedijos – 2,8 karto per metus.