Per balsavimą, kurį boikotavo opozicija, valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ parlamentarai 83 balsais – vienbalsiai – nubalsavo už tai, kad per pirmąjį svarstymą būtų priimtas daug kritikos sulaukiantis įstatymo projektas.

Jis sukėlė pasipiktinimą Sakartvele ir susirūpinimą Vakaruose, daugeliui teigiant, kad projektas kenkia šios valstybės siekiui tapti ES nare.

Pirmadienį Sakartvelo sostinėje maždaug 10 tūkst. žmonių buvo išėję į gatves protestuoti, vyriausybei vėl pateikus minimą įstatymo projektą. Kritikų teigimu, jis atspindi represinius Rusijos teisės aktus, naudojamus opozicijai nutildyti ir įbauginti.

Antradienį, po to, kai įstatymų leidėjai 78 balsais prieš 25 pritarė, kad įstatymo projektas būtų toliau svarstomas, vakare tūkstančiai žmonių susirinko prie parlamento pastato Tbilisyje, švilpdami ir šaukdami: „Ne Rusijos įstatymui!“ Jie blokavo eismą pagrindinėje Sakartvelo sostinės gatvėje.

Pasak naujienų agentūros AFP žurnalisto, naktį Sakartvelo riaušių policija persekiojo demonstrantus siaurų gatvelių labirinte netoli parlamento pastato, juos mušė ir vykdė sulaikymus.

Kelios vietos žiniasklaidos priemonės pranešė, kad policijos pareigūnai užpuolė jų žurnalistus.

Trečiadienio vakarą vėl planuojamas protestas.

„Manyčiau, tas solidarumo principą veikia į abi puses. Kalbant apie šią konkrečią situaciją, turint galvoje, kad į Lietuvą atvažiavo dešimtys tūkstančių žmonių – karo pabėgėliai iš Ukrainos, demokratiniai pabėgėliai iš Baltarusijos – manau, kad 150 žmonių, priimtų pagal solidarumo susitarimą, tikrai iš esmės Lietuvos neapsunkintų. Man net neaišku, kodėl kyla klausimai – ar dėl to, kad jų veido spalva kitokia? Ši dalis taip pat labai neskaniai skamba“, – trečiadienį „Žinių radijui“ sakė V. Čmilytė-Nielsen.

„Bet pajėgumų šalies mastu tai niekaip ypatingai neapsunkintų. Ir čia būtent akcentuočiau solidarumą, kurio Lietuva tikisi savo atžvilgiu ir turi pagrindo tikėtis. Mes nuolat kalbame apie tai, kad norime solidarumo su Ukraina, ir raginame savo Europos Sąjungos kaimynus ir tolimesnius kaimynus nuolat tą daryti. Bet tai reiškia, kad ir patys turime būti solidarūs“, – ragino ji.

Aš esu prieš nereikalingų baimių auginimą.

Pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda žurnalistams teigė manąs, jog Lietuva turėtų rinktis finansinį solidarumą ir taip prisidėti prie europinės migracijos politikos įgyvendinimo. Šalies vadovas pastebėjo, jog pastaraisiais metais Lietuvoje išaugo užsieniečių skaičius, todėl maždaug 3 mln. eurų siekiantis kasmetinis įnašas į paramos fondą, jo akimis, būtų priimtinesnis sprendimas.

Visgi, savo ruožtu V. Čmilytė-Nielsen priminė, jog Lietuva pagrįstai tikėjosi kitų Europos Sąjungos (ES) solidarumo, kai patyrė hibridinę ataką ir neteisėtai valstybės sieną kertančių migrantų antplūdį iš Baltarusijos. Todėl, tęsė ji, šiuo atveju solidarumą turi rodyti pati Lietuva.

„Aš esu prieš nereikalingų baimių auginimą. Šioje vietoje manau, kad priėmus nedidelį, labai konkretų skaičių (užsieniečių – ELTA) ir rodant, kad esame pasirengę priimti nedidelį skaičių žmonių, mes tikrai tęsiame tą gerą bendradarbiavimą su Europos Sąjungos šalimis, kuris yra ir mūsų saugios ateities pagrindas“, – apibendrino ji.

ELTA primena, kad Europos Parlamentas (EP) praėjusią savaitę patvirtino griežtesnes migracijos ir prieglobsčio Europos Sąjungoje (ES) taisykles. Teisės akto pagrindas – privaloma solidarumo sistema, pagal kurią visos ES valstybės narės turi prisiimti tam tikrą atsakomybę už prieglobsčio prašymų svarstymą. Jei ES valstybė narė nenori priimti prieglobsčio prašytojų, ji privalo suteikti alternatyvią pagalbą, pavyzdžiui, mokėti finansinius įnašus į paramos fondą.

Šiam sutarimui įsigaliojus, Lietuvai per metus reikėtų priimti 158 atvykėlius, arba kasmet mokėti apie 3 mln. eurų.

Reforma apima greitesnį nelegalių atvykėlių patikrinimą, sulaikymo centrų kūrimą pasienyje, paspartintą prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti, deportavimą ir solidarumo mechanizmą, skirtą sumažinti spaudimą didžiulių migrantų srautų sulaukiančioms pietinėms šalims.

Rinkimuose valdančioji konservatyvioji Kroatijos demokratinė sąjunga (HDZ), vadovaujama dabartinio ministro pirmininko Andrejaus Plenkovičiaus, varžysis su grupe centro ir kairiųjų partijų, kurios paskelbė, kad dalyvaus rinkimuose kaip aljansas, kuriam neoficialiai vadovauja prezidentas Zoranas Milanovičius ir jo Socialdemokratų partija (SDP).

Rinkimuose į 151 vietos Kroatijos parlamentą daug kas pastatyta ant kortos ne tik pačiai šaliai, bet ir Europai, kovojančiai su nestabilumu, kurį sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą.

Jei HDZ liktų valdžioje, šalis išlaikytų santykinį politinį stabilumą ir nenukryptų nuo provakarietiško kurso, remdama Ukrainą kovoje su Rusija. SDP sėkmė galėtų padėti jai siekti pergalės birželį vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose ir gruodį vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Tai pakirstų ilgametį HDZ dominavimą politikoje ir galbūt atvertų erdvę stipresnei prorusiškai įtakai šalyje, panašiai kaip Vengrijoje ir Slovakijoje.

Nuo 1991-ųjų, kai Kroatija tapo nepriklausoma, HDZ iš esmės visą laiką buvo valdžioje. Adrijos jūros valstybė 2013 metais tapo naujausia Europos Sąjungos nare, o praėjusiais metais prisijungė prie Šengeno erdvės, kurioje galima keliauti be vizų, ir euro zonos.

Prezidentas Kroatijoje atlieka daugiausia ceremoninį vaidmenį, o didžiausią politinę galią turi ministras pirmininkas.

Z. Milanovičius, sušaukęs rinkimus ir paskelbęs apie savo ambicijas užimti ministro pirmininko postą, pradėjo rinkimų kampaniją SDP vardu. Tačiau įsikišo Kroatijos konstitucinio teismo teisėjai, pareiškę, kad šis žingsnis prieštarauja Konstitucijai.

Jie teigė, kad prezidentas negali kandidatuoti į ministro pirmininko postą, dalyvauti artėjančiuose parlamento rinkimuose ar agituoti už kurią nors partiją, jei prieš tai neatsistatydins.

Z. Milanovičius nesutiko, atvirai ignoruodamas teismą ir toliau agituodamas už kairiojo sparno aljansą. Jis apkaltino A. Plenkovičių ir HDZ nežabota korupcija ir „masiniu valstybės lėšų grobstymu“, kalbėjo apie buvusius ir esamus skandalus. Kai kurie iš jų nagrinėjami teismuose.

A. Plenkovičius kaltinimus neigė.

Įnirtinga politikų kova

Rinkimai tapo dar viena proga A. Plenkovičiui ir Z. Milanovičiui išsakyti savo prieštaravimus vienas kitam. Z. Milanovičiaus įžeidinėjimai oponentų ir kritikų atžvilgiu daugeliui kėlė nerimą, tačiau apklausose jis išlieka populiariausiu politiku, kuris, priešingai nei santūresnis A. Plenkovičius, kalba atvirai ir visiems suprantamais žodžiais.

Vykstant karui Ukrainoje Z. Milanovičius dažnai reiškė prorusišką poziciją ir prieštaravo ukrainiečių karių mokymui Kroatijoje bei ginklų siuntimui į šią šalį, nes, jo nuomone, tai tik pratęsia karą. Jis pavadino A. Plenkovičių „paprastu bailiu“ už tai, kad šis neva neleido jam tiesiogiai dalyvauti rinkimuose.

Z. Milanovičius tikisi, kad po trečiadienio „A. Plenkovičiui žaidimas bus baigtas“, ir paragino rinkėjus ateiti į rinkimus, kad „atsikratytų Plenkovičiaus ir jo kartelio“.

A. Plenkovičius, kaip ir Z. Milanovičius, buvęs karjeros diplomatas, kaltino savo varžovą neatsakingumu ir tuo, kad jis „stumia Kroatiją ir Kroatijos žmones į „Rusijos pasaulį“.

A. Plenkovičius pareiškė, kad Z. Milanovičius neturėtų eiti jokių valstybinių pareigų, ir apibūdino jį kaip „politinę šiukšlę, kuri atnešė tik neigiamų emocijų“.

Dauguma priešrinkiminių apklausų prognozuoja tvirtą HDZ pergalę, tačiau jai greičiausiai nepavyks laimėti pakankamai vietų, kad galėtų valdyti viena. Kairiojo sparno opozicija gali pasinaudoti nepasitenkinimu dėl didelės infliacijos ir bendro ekonominio sunkmečio daugumoje ES valstybių narių. Mažesnės dešiniojo ir kairiojo sparno partijos gali būti labai svarbios tiek HDZ, tiek SDP siekiant valdžios.

Antradienį  Seimo nario  liberalo Andriaus Bagdono pateiktas projektas nesulaukė pritarimo po pateikimo. Jį palaikė 39 Seimo nariai,  8 buvo prieš, susilaikė 55  parlamentarai. Nors įstatymo pataisų autoriui nepavyko įtikinti kolegų dėl pasiūlyto reguliavimo, Seimas suteikė jam galimybę projektą ateityje patobulinti.

Iš Seimo tribūnos A. Bagdonas tvirtino, kad įstatymo pataisos leistų į valstybės tarnybą pritraukti lietuvius, kurie, gyvendami užsienyje ir įgiję kitos valstybės pilietybę, prarado Lietuvos pilietybę.

„Demografinė situacija gerėja, žmonės grįžta į Lietuvą, nes darbo užmokestis čia didėja, tačiau  jie negali pilnai integruotis  į darbo rinką. Gal numačius papildomus saugiklius, galima būtų suteikti jiems galimybę kandidatuoti į valstybės tarnybą. Jie dalyvautų konkurse, kaip ir kiti, jeigu atitiktų nepriekaištingos reputacijos sąvoką, mokėtų lietuvių kalbą ir išlaikytų egzaminą B lygiu. Tik tokie asmenys galėtų pretenduoti į laisvas valstybės tarnyboje esančias vietas”, – pateikdamas projektą sakė A. Bagdonas.

Palaikyti įstatymo pataisas kvietė Seimo narė Dalia Asanavičiutė, nes, anot jos, tai leistų turėti mums papildomą išsilavinusių žmonių rezervą.

„Mokėjimas lietuvių kalbos yra geras kriterijus tų žmonių atrankai.Tai kalba ne apie priėmimą be konkurso, bet apie galimybę, išlaikius lietuvių kalbos egzaminą, dalyvauti konkurse lygiomis teisėmis su kitais Lietuvos Respublikos piliečiais”, – sakė D. Asanavičiūtė.

Tuo tarpu konservatoriaus Edmundo Pupinio nuomone, yra paprastas  būdas – pasirinkti Lietuvos Respublikos pilietybę ir dirbti valstybės tanyboje.

Seimo narės, Teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos vertinimu, „tai labai graži idėja, kuri niekaip neišpildoma šiuo įstatymo projektu”.

Pasak jos, projektas kalba apie ES piliečius, kurie gali neturėti visiškai nieko bendro su Lietuva.

„Įstatymo projektas neatsako, kokiu būdu gauti teistumo duomenis iš kitos ES valstybės. (… ) Mes niekada negalėsime atsakyti į klausimą, ar asmuo atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. Projektas neatsako į klausimą, kas bus tais atvejais, jeigu ES pilietis jau turi dvigubą  pilietybę ir ta dviguba pilietybė nėra su saugikliais”,– sakė E. Dobrowolska. Ji perspėjo, kad tokiu atveju valstybės tarnautoju galėtų tapti pvz.Rusijos, Kinijos ar kitų valstybių piliečiai.

Šiuo metu pretenduojant į pareigas valstybės tarnyboje būtina turėti Lietuvos pilietybę ir mokėti valstybinę lietuvių kalbą B lygiu.

„Moldovos pažanga įgyvendinant narystei ES būtinas reformas verta ne tik pagyrų, bet ir realių derybų pradžios kuo greičiau. Prieš 20 metų nuėjusi šį kelią pati, Lietuva žino paramos jame svarbą, todėl ir toliau išliks patikima ir visuomet pasirengusia padėti Moldovos, kaip ir Ukrainos, partnere“, – pranešime cituojama I. Šimonytė.

Susitikime taip pat aptarta saugumo situacija Rusijai tęsiant karą Ukrainoje, dvišalis valstybių bendradarbiavimas.

Premjerė Moldovos pažangą reformų darbotvarkėje vadino ryškia. Anot jos, svarbu tęsti šį darbą.

I. Šimonytė sakė, kad Lietuva sieks stiprinti šalių bendradarbiavimą kovojant su dezinformacija, kibernetinėmis ir hibridinėmis grėsmėmis.

Susitikime taip pat kalbėta apie situaciją Padniestrėje, aptarti energetinio saugumo, kiti aktualūs dvišalių Lietuvos ir Moldovos santykių klausimai.

2022 metų birželį ES suteikė Ukrainai ir Moldovai oficialų kandidačių statusą, o dabar abi šalis ragina paspartinti procedūras, kad jos priartėtų prie narystės bloke. Bendrijos vadovai dar pernai gruodį sutarė pradėti narystės derybas su Ukraina ir Moldova.

Pranešimas paskelbtas po Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano, Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen (Urzulos fon der Lajen) ir JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno (Entonio Blinkeno) derybų, kuriomis siekta sustiprinti bendradarbiavimą.

Kaukazo valstybė Armėnija siekia užsitikrinti ekonominę paramą iš Vakarų šalių, vis labiau toldama nuo Rusijos. Armėnai supyko, kad Maskva pernai nesugebėjo sustabdyti Azerbaidžano karinio puolimo, po kurio jis susigrąžino separatistinio Kalnų Karabacho kontrolę. 

U. von der Leyen teigė, kad ketverių metų finansinių dotacijų Armėnijai „atsparumo ir augimo“ paketas rodo, kad ES stovi „petys į petį“ su Jerevanu.

„Europa ir Armėnija turi ilgą ir bendrą istoriją, o dabar atėjo laikas rašyti naują skyrių“, – pareiškė ji.

Pasak N. Pašiniano, penktadienio susitikimas Briuselyje įrodo, kad jo šalies, kuri kadaise priklausė Sovietų Sąjungai, partnerystė su ES ir JAV plečiasi.

„Tikiu, kad mūsų bendra demokratinės, taikios ir klestinčios ateities vizija ir toliau bus mūsų abipusio pasitikėjimo santykių pagrindas ir kelrodė žvaigždė“, – pareiškė jis.

A. Blinkenas nurodė, kad JAV taip pat didina ekonominę paramą Jerevanui iki 65 mln. dolerių (60 mln. eurų) šiais metais, siekdamos padėti Armėnijai tapti „stipria, nepriklausoma valstybe, taikiai bendraujančia su savo kaimynais“.

„Turime išnaudoti šį pasirinkimo momentą Armėnijos žmonėms ir jos lyderiams“, – tvirtino jis.

Armėnija vis dažniau kritikuoja Maskvos, kaip regioninio saugumo garanto, vaidmens idėją, ir svarsto galimybę siekti narystės ES. Rusija dėl to apkaltino Armėniją mėginant sugriauti vis labiau įtemptus šalių ryšius.

Jerevanas ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su Maskva, tačiau abiejų šalių santykiai greitai pablogėjo po to, kai Rusijos taikdariai nesugebėjo sustabdyti Azerbaidžano karinio puolimo separatistiniame Kalnų Karabacho regione.

Nuo tada N. Pašinianas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas (Ilchamas Alijevas) išreiškė viltį, kad jų šalys sudarys visapusišką taikos susitarimą.

Tačiau antradienį abi pusės apsikeitė kaltinimais dėl ugnies paleidimo per sieną, taip atnaujindamos būgštavimus dėl konflikto. 

Prieš derybas Briuselyje A. Blinkenas trečiadienį paskambino I. Aliyevui ir pabandė sumažinti įtampą.

Briuselio susitikime N. Pašinianas sakė, kad tebėra „įsipareigojęs normalizuoti santykius su Azerbaidžanu“.

Tačiau Turkija, pagrindinė Azerbaidžano rėmėja, perspėjo, kad Armėnijos derybos su JAV ir ES „kenkia neutraliam požiūriui, kuris turėtų būti sudėtingų regiono problemų sprendimo pagrindas“.

„Ši iniciatyva, į kurią neįtrauktas Azerbaidžanas, sudarys sąlygas Pietų Kaukazui tapti geopolitinės konfrontacijos, o ne taikos zona“, – pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministerija.

Šie tyrimai atliekami pagal praėjusių metų liepą įsigaliojusias naujas ES taisykles, kurių tikslas – užkirsti kelią žalingam užsienio subsidijų poveikiui bloke.

„(Europos) Komisija įvertins, ar atitinkami ūkio subjektai pasinaudojo nesąžiningu pranašumu, kad laimėtų viešųjų pirkimų sutartis ES“, – nurodė EK.

ES tirs du konsorciumus.

Pirmąjį sudaro Rumunijoje įsikūrusi „ENEVO Group“ ir Kinijos patronuojančiosios bendrovės „LONGi Green Energy Technology Co., Ltd“ kontroliuojama Vokietijoje veikianti įmonė.

„LONGi Green Energy Technology Co., Ltd“ yra viena didžiausių pasaulyje saulės modulių gamintojų.

Antrąjį konsorciumą sudaro dvi patronuojamosios įmonės, kurias visiškai kontroliuoja Kinijos valstybinė „Shanghai Electric Group Co. Ltd“.

Pagal naująsias taisykles įmonės turi pranešti EK, kai jų ES valstybėse narėse vykstančių konkursų vertė viršija 250 mln. eurų ir kai per pastaruosius trejus metus iš kitų šalių jos gauna bent 4 mln. eurų finansinės paramos.

„[Europos] Komisija manė, kad pagrįsta pradėti nuodugnų tyrimą dėl dviejų konkurso dalyvių, nes yra pakankamai požymių, kad abiem buvo suteiktos užsienio subsidijos, kurios iškraipo vidaus rinką“, – sakoma išplatintame pranešime.

Skelbiama, kad šie du konsorciumai pateikė paraiškas suprojektuoti, įrengti ir eksploatuoti 110 megavatų galios saulės parką Rumunijoje. Šis projektas turėjo būti iš dalies finansuojamas ES lėšomis.

„Dviem naujais išsamiais tyrimais dėl užsienio subsidijų saulės modulių sektoriuje siekiama išsaugoti Europos ekonominį saugumą ir konkurencingumą, užtikrinant, kad mūsų bendrojoje rinkoje veikiančios įmonės iš tiesų būtų konkurencingos ir sąžiningos“, – sakė už vidaus rinką atsakingas eurokomisaras Thierry Bretonas (Tjeri Bretonas).

Trečiadienį paskelbti tyrimai nėra pirmieji, kurie atliekami pagal Užsienio subsidijų reglamentą.

Vasario mėnesį EK pradėjo tyrimą dėl Kinijos geležinkelių milžinės CRRC patronuojamosios įmonės. Tačiau šis tyrimas balandį buvo nutrauktas po to, kai šį mėnesį CRRC patronuojamoji įmonė pasitraukė iš Bulgarijos elektrinių traukinių pirkimo konkurso.

Taip LB prisijungia prie Europos Komisijos (EK) duomenų centro iniciatyvos, kuria siekiama skatinti Europos finansų rinkos plėtrą ir ištirti, kokie duomenys būtų naudingi rinkos dalyviams, penktadienį skelbia centrinis bankas.

„Lietuvos banko parengti susintetintų duomenų rinkiniai ne tik atskleidžia mūsų šalies kredito rinkos charakteristikas, bet ir suteikia prieigą prie unikalių informacijos šaltinių. Jie gali tapti įkvėpimu kurti naujus inovatyvius produktus“, – pranešime sakė LB Duomenų ir statistikos departamento direktorius Ramūnas Baravykas.

Viliamasi, kad informacija bus naudinga finansinių technologijų („fintech“) įstaigoms ir kitiems rinkos dalyviams bandant naujus produktus ar paslaugas, kuriant dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi modelius.

Į platformą įkelti LB administruojamos Paskolų rizikos duomenų bazės duomenys apie įmonių paskolų apimtis, terminus, palūkanų normas, kurie buvo susisteminti specialia programine įranga. LB teigimu, duomenų saugumui kelti itin aukšti reikalavimai.

Stojant į ES Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui (atsižvelgus į kainų skirtumus), nesiekė 50 proc. ES vidurkio. Šiandien pagal šį rodiklį mes pasiekėme net 90 proc. ES vidurkio ir prie turtingiausių Vakarų valstybių artėjome sparčiau ir arčiau nei bet kuri kita prie ES 2004-aisiais prisijungusi valstybė, tuomet buvusi labai panašiose startinėse pozicijose.

Skeptikai galėtų suabejoti, kad prie tokio ekonominio progreso labiausiai prisidėjo būtent Lietuvos narystė ES ir glaudesnė integracija su Vakarų valstybėmis. Šį skepticizmą greitai užgesina žvilgsnis į Lietuvos ekonomikos augimo priežastis ir į kitas iš Sovietų Sąjungos ištrūkusias, bet Vakarų link nepasukusias valstybes. Pavyzdžiui, Baltarusijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra tris kartus mažesnis nei Lietuvos.

Pagrindinis Lietuvos ekonomikos augimo variklis buvo eksportas, kuris per šį laikotarpį išaugo keturis kartus, o didžioji dalis lietuviškos kilmės prekių eksporto augimo buvo nukreipta būtent į ES. Prieš du dešimtmečius visų prekių eksportas sudarė tik apie trečdalį Lietuvos BVP, dabar ši dalis yra beveik dvigubai didesnė.

Dar įspūdingiau atrodo Lietuvos paslaugų eksportas, išaugęs nuo 2 mlrd. iki 17 mlrd. eurų per metus. Prie to labai daug prisidėjo transporto sektorius, kuris sudaro pusę visų paslaugų eksporto. Labiausiai džiugina aukštesnės pridėtinės vertės – informacinių ir ryšių technologijų, finansinių ir kitų verslo paslaugų sektorių suklestėjimas. Šių paslaugų eksportas 2004-aisiais beveik neegzistavo, o šiuo metu sudaro apie 6 mlrd. eurų per metus.

Žinoma, pasaulyje galima rasti pavyzdžių, kai daugelis gyventojų nejaučia eksporto ir BVP augimo, o visą naudą susižeria keli išrinktieji. Taip dažniausiai būna daug gamtos išteklių turinčiose, nedemokratinėse, labai korumpuotose valstybėse. Lietuva šios smegduobės išvengė – per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, padidėjo daugiau kaip penkis kartus – nuo 256 iki 1 304 eurų. Dar sparčiau augo vidutinė senatvės pensija, 2004-aisiais siekusi 109 eurus, o šiemet – jau 644 eurus.

Tai nereiškia, kad atlyginimai ar pensijos yra pakankamai dideli – tam tikras nepasitenkinimas status quo yra ir progreso variklis. Tačiau svarbu neignoruoti paprasto fakto – tokio pajamų augimo gali pavydėti ne tik rytuose likusios, bet ir visos kitos naujosios ES valstybės.

Gerai girdžiu ir skeptikų balsą – o kaip su kainomis? Vidutinės prekių kainos per du dešimtmečius padidėjo maždaug dvigubai, o paslaugų – du su puse karto. Taip, kai kurių prekių ir paslaugų kainų didėjimas buvo dar spartesnis. Tačiau net ir atsižvelgus į tai, matome, kad realus vidutinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, – dirbančiųjų perkamoji galia – padidėjo du su puse karto, o pensininkų – beveik tris kartus.

Padidėjusią gyventojų perkamąją galią, finansines galimybes ir vartojimą rodo ir kitas „Eurostat“ skelbiamas rodiklis – faktinės individualios vartojimo išlaidos, kurios apima ne tik pačių gyventojų įsigytas, bet ir valstybės suteiktas nemokamas prekes ar paslaugas. Pagal šį rodiklį vartojimas Lietuvoje siekia apie 95 proc. ES vidurkio, yra didesnis nei visose kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir yra panašus kaip Airijoje ar Ispanijoje.

Galiausiai skeptikai atkreips dėmesį į su vidurkiu susijusias problemas ir primins visus jau klasika tapusius juokelius – vieni valgo bulves, kiti mėsą, o vidutiniškai išeina cepelinai; vidutinis Neries gylis maždaug tik 1 m, bet perbristi nepavyktų; vieni ligoniai karščiuoja, kiti jau atvėsę, bet vidutinė ligoninės temperatūra yra normali ir t. t.

Iš tiesų pajamų nelygybė – ją matuojant pagal tai, kokia dalis gyventojų negauna bent 60 proc. šalies pajamų medianos, – Lietuvoje per du dešimtmečius beveik nepasikeitė ir išlieka didesnė nei ES vidurkis (bet mažesnė nei Latvijoje ir Estijoje). Tačiau turbūt svarbiau yra paminėti tai, kaip per šį laikotarpį pasikeitė giliame materialiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių skaičius. „Eurostat“ duomenimis, stojant į ES Lietuvoje tokių buvo daugiau kaip 1 mln., maždaug kas trečias gyventojas. Šiandien – maždaug tik vienas iš dvidešimties.

Narystė NATO nebuvo ekonominis sprendimas, bet turėjo ir turės netiesioginės įtakos ekonomikai – padėjo pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, kurios padidėjo nuo 5 mlrd. iki 33 mlrd. eurų. Įdomu tai, kad, palyginti su BVP, Lietuva pritraukė mažiau tiesioginių užsienio investicijų nei Latvija ar Estija, bet pagal ekonominę konvergenciją pralenkė kitas Baltijos šalis. Kokia šios sėkmės priežastis?

Lietuvių kalboje žodis „sėkmė“ turi dvi reikšmes. Pirmoji – sėkmė yra tai, kas atsitiko netyčia, atsitiktinai (anglų k. „luck“). Tačiau kalbėdami apie Lietuvos ekonominę sėkmę čia omenyje turime antrąją šio žodžio reikšmę – tai yra rezultatas, kuris yra pasiekiamas kryptingomis pastangomis (anglų k. „success“).

Vienas pagrindinių šių sėkmės veiksnių – Lietuvos žmogiškasis kapitalas. Apie besikeičiantį gyventojų skaičių, požiūrius ir savijautą, emigraciją, pavirtusią į imigraciją, lyderystę laimės indeksuose, pasitenkinimą gyvenimo kokybe, išsilavinimą ir kitus išskirtinumus – antroje dalyje, kitą savaitę. Trečioje šios trilogijos dalyje aptarsime kitus Lietuvos sėkmės veiksnius, neišspręstas problemas ir ką reikia padaryti, norint užtikrinti tolesnį progresą.

Lietuvoje infliacija siekė 1,1 procento. Mažesnė ji buvo Italijoje (0,8 proc.), Latvijoje ir Danijoje (po 0,6 proc.). Didžiausia infliacija buvo Rumunijoje (7,1 proc.), toliau rikiavosi Kroatija (4,8 proc.) ir Estija (4,4 procento).

Visoje ES kainos per metus padidėjo vidutiniškai 2,8 proc., o vien euro zonoje – 2,6 procento.

Per mėnesį kainos Lietuvoje augo 0,7 proc., Latvijoje ir Estijoje – po 0,1 procento. Visoje ES ir euro zonoje – po 0,6 procento.