Pokalbis su Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonu Evaldu Vitulskiu apie turtingą parapijos istoriją, dabartį ir planuojamus ateities darbus.

– Kaip Kaune atsirado Šv. Antano Paduviečio parapija?

– Bažnyčios statytojas kunigas J. Želvys yra palikęs užrašytą Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įsikūrimo istoriją, kurioje nuosekliai ir detaliai išdėstyta, kaip buvo statoma bažnyčia ir kuriama parapija.

Mintis Kaune statyti naują bažnyčią buvo iškelta to meto spaudoje – dienraštyje „Rytas“ 1931 m. buvo išspausdinta vieno aktyvaus vietos gyventojo Simono Zarecko mintis: „Žaliakalniui vienos Prisikėlimo bažnyčios per maža“. Anot kunigo J. Želvio, bažnyčią galima statyti ten, kur susirenka bent 2 tūkst. tikinčiųjų. Toks skaičius buvo laikomas pakankamu, siekiant suburti parapijos bendruomenę. Jau tuo metu tikinčiųjų skaičius Žaliakalnyje buvo gerokai didesnis: rašoma, kad buvo 15 tūkst. tikinčiųjų. Taigi, nelikus abejonių dėl naujos bažnyčios poreikio, 1933 m. buvo įkurta Šv. Antano Paduviečio parapija, kurios žmonės galėjo melstis laikinoje koplyčioje. 1936 m. per vieną vasarą pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Prie statybos darbų savo aukomis prisidėjo parapijos tikintieji. Visa parapijos įkūrimo istorija liudija aktyvią vietos gyventojų veiklą.

– Kaip buvo pasirinkta vieta naujajai parapijai?

– S. Zareckas tuomečiame dienraštyje „Rytas“ akcentavo, kad visas didžiulis tikinčiųjų būrys telkėsi apie nedidukę Prisikėlimo bažnyčią ir vienuolių pranciškonų koplytėlę. Buvo išsakyti du pagrindiniai naujos parapijos būtinumo motyvai: VI ir VII fortų (Tvirtovės alėjos ir už jos), J. Janonio gatvės, Kareivių plento gyventojams toloka keliauti į Prisikėlimo bažnyčią, be to,  Prisikėlimo bažnyčioje per sumos šv. Mišias žmonės jau sunkiai telpa. Taip pat buvo iškeltas klausimas, kurioje vietoje steigti naują parapiją. Dienraštyje buvo išreikštas pastebėjimas, kad parapijai steigti būtų galima panaudoti sklypą tarp Kareivių plento ir Kapinių gatvės (palei žydų kapines), kuris buvo nuomojamas „Saulės draugijos“.

Straipsnį perskaitę kauniečiai ypač susidomėjo išsakyta idėja, kilo daug diskusijų, tačiau niekas nesiėmė darbo. Todėl, praėjus pusei metų, pats S. Zareckas savo iniciatyva sudarė naujos parapijos steigimo ir  bažnyčios statymo komitetą: surado keletą asmenų ir pakvietė juos pas Prisikėlimo bažnyčios kleboną ir tuometį Kauno dekaną kunigą F. Kapočių. Susitikime nutarta: „Atsižvelgiant į nepaprastai greitą Žaliakalnio ir Vytauto kalno rajonuose katalikų gyventojų skaičiaus didėjimą, jų dvasios reikalams aprūpinti būtinai reikalinga kuo skubiausiai kurti naują parapiją, kuriai patogiausias centras Vydūno alėjos gale.“

Jau tuo metu tikinčių gyventojų skaičius Žaliakalnyje buvo gerokai didesnis: rašoma, kad buvo 15 tūkst. tikinčiųjų katalikų.

Iš pradžių buvo ketinta naująją parapiją pavadinti šv. Kazimiero vardu. Po steigiamojo susitikimo su prašymu patvirtinti komitetą buvo kreiptasi į Kauno metropolijos kuriją, ji 1932 m. gegužės 10 d. prašymą patvirtinto. Komiteto pirmininku paskirtas kunigas F. Kapočius.

Tuomet prasidėjo vietos bažnyčiai statyti paieškos. 1932 m. gegužės 11 d. Komiteto pirmininkas ir nariai kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ir prašė paskirti sklypą naujos bažnyčios statybai Vydūno alėjos gale. Tačiau ministerija atsakė, kad sklypą jau yra perdavusi kitiems valdytojams ir negali jo perleisti bažnyčios statybai. Toks nesėkmingas bandymas kuriam laikui nutildė komitetą. Tačiau iniciatorius S. Zareckas nerimo, vėl išspausdino straipsnį dienraštyje „Rytas“ (1932 m. rugsėjo 5 d.), kuriame ragino kurti parapijas, net ne vieną, o dvi. Aktyvistas straipsnyje teigė: „Miesto plitimas eina tokiu smarkiu tempu ir tiek jau pasistūmėjęs, kad šiandien kyla gyvas reikalas steigti dar dvi naujas parapijas, tai VI ir VII fortuose, nes miesto pakraščiai yra jau per daug nutolę nuo bažnyčių ir žmonių religinis gyvenimas šąla.“

Tad 1932 m. rugsėjo 28 d. vėl susirinko komitetas ir nutarė dar kartą kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją dėl anksčiau prašyto sklypo gavimo. Tačiau nesėkmingai. Ministerija atsakė, kad pati naudos sklypą savo reikmėms.

Veikla: Šv. Antano Paduviečio parapijos bendruomenės aktyvumas neblėso ilgus metus nuo pat jos įkūrimo. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kunigas J. Želvys sunkumus dėl žemės gavimo savo prisiminimuose įvardijo kaip velnio trukdymus kurti bažnyčią (ne tik pastatą, bet visą bendruomenę). Todėl nebuvo galima nuleisti rankų ir pasiduoti. Visai nebetekus vilties gauti žemės, komiteto pirmininkas ir nariai raštu kreipėsi į „Saulės draugiją“, prašydami perleisti du žemės sklypus, esančius prie žydų kapinių ir Kareivių plento, parapijos reikalams ir bažnyčios statybai. „Saulės draugija“ 1932 m. gruodžio 14 d. įsakymu nusprendė sudaryti dovanojimo aktą ir perleisti sklypus naujos parapijos reikalams ir bažnyčios statybai. Šis aktas užbaigė rūpesčius dėl žemės.

1933 m. birželio 6 d. komiteto susitikimo metu kunigas F. Kapočius, pradėjęs Prisikėlimo bažnyčios statybą, dėl darbo gausumo naujos bažnyčios statymo komiteto pirmininko pareigų ir parašė prašymą kurijai atleisti jį nuo minėtų darbų, o vietoj jo paskirti kunigą Juozą Želvį. Kurija įpareigojo J. Želvį rūpintis naujos bažnyčios ir parapijos kūrimo reikalais. Naujasis pirmininkas su džiaugsmu ir energingai ėmėsi statybos darbų ir jie itin gerai sekėsi.

– Kaip nutiko, kad buvo pakeistas sumanymas parapiją pavadinti šv. Kazimiero vardu?

– Nors iš pradžių ir buvo nutarta naująją parapiją pavadinti šv. Kazimiero vardu, 1933 m. liepos 10 d. komitete nubalsuota keisti pavadinimą į šv. Antano Paduviečio. Pavadinimo keitimo motyvai buvo net keli. Visų pirma, buvo pasisakyta, kad šv. Kazimiero vardu jau yra parapija Aleksote ir seserų kazimieriečių koplyčia Žaliakalnyje, o šv. Antano Paduviečio vardu Kaune nėra nė vienos parapijos. Antra, buvo tikėtasi šv. Antano užtarimo statant bažnyčią. Neapsirikta. Trečia, šv. Antanas tuo metu buvo labai populiarus visoje Lietuvoje. Taigi, naujos parapijos pavadinimas buvo pakeistas į šv. Antano Paduviečio.

– Parapija įsteigta, tačiau dar laukė bažnyčios statyba. Kaip visa tai vyko?

– Pradėjus kurti parapiją ir planuojant naujos bažnyčios statybą, buvo prašoma žmonių melstis. 1933 m. birželio 18 d. suorganizuota pirmoji procesija į būsimą naują parapiją. Joje dalyvavo visi Žaliakalnio katalikai, o procesija nusidriekė 5 km. Žmonės eidami meldėsi, buvo giedamos giesmės.

Kunigas F. Kapočius pasakė pamokslą apie bažnyčios plėtimąsi. Kunigas J. Želvys savo prisiminimuose rašo: „Visi žmonės iki ašarų susigraudino.“ Po procesijos visiems dalyviams buvo išdalyti lapeliai su maldos intencija, tad kiekvienas parapijietis meldėsi savo namuose.

Istorija: bažnyčia pastatyta 1936 m. spalio 23 d. Darbai truko šešis mėnesius ir 25 dienas. Regimanto Zakšensko nuotr.

1933 m. liepos 16 d. pašventinta laikina parapijos bažnyčia – koplyčia, kuri buvo įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudos namuose. Ten parapijos žmonės rinkosi mestis. Nuo pat laikinosios koplyčios pašventinimo degė keturios žvakutės šv. Antanui. Buvo panešta, kad kasdien nuo ryto iki vakaro bus deginamos keturios žvakutės šv. Antano ir Jėzaus Švč. Sakramento garbei. Žmonės meldėsi prie jų. Žvakutės simbolizuoja ir tai, kad visi kartu turi taupyti ir aukoti, prisidėti prie bažnyčios statybos.

Seneliai ir senelės, kurie gyveno prieglaudoje to paties namo antrame aukšte, susirinkę pietų valgykloje, pasimelsdavo naujos bažnyčios intencija, garsiai sukalbėdavo tris maldas. Jie taip pat buvo pasikabinę ant sienos šv. Antano paveikslą.

Bendruomenę stiprina ir tai, kad parapijoje yra vietos įvairaus amžiaus žmonėms.

Mūro bažnyčios statymo darbai prasidėjo 1936 m. kovo 28 d. Tą rytą statybos vietoje susirinko melstis meistrai ir darbininkai, seneliai, vaikai iš darželio, mokyklų, buvo begalė žmonių. Visi meldėsi, kad pavyktų greitai ir sėkmingai pastatyti bažnyčią. Žmonės jautė poreikį turėti savo parapijos maldos namus. J. Želvys prisimena, kad „Šv. Mišiose dalyvavę žmonės graudinosi, nekalbėjo, buvo nusiteikę romiai, susimąstę, buvo jaučiama šventa nuotaika. Ilgai žmonės nesiskirstė iš statybos vietos. Darbininkai, pusę dienos dirbdami, kalbėjo tik patylomis, nes jautė, kad tikrai šventą darbą pradėjo dirbti.“

Bažnyčia pastatyta 1936 m. spalio 23 d. Darbai truko šešis mėnesius ir 25 dienas.

– Kaip galima apbūdinti, kokia buvo naujosios parapijos bendruomenė?

– Šv. Antano parapijiečiai beveik visi buvo naujakuriai. Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, buvo įgyvendinta žemės reforma: daug dvarų išdalyta, kiti sumažinti. Tad ir Kauno rajonai buvo suskirstyti į sklypus ir išdalyti žmonėms. Šv. Antano parapijoje buvo pristatyta naujų namų (daugiausia medinių), kur gyveno smulkūs tarnautojai: sargai, vežikai, raštininkai. Vėliau pradėta statyti prabangesnius, didesnius mūro namus, kur gyveno valdininkai. Daugelis parapijiečių, nors buvo neturtingi, mylėjo ir rėmė bažnyčią.

Į namus kunigą priimdavo ne visi, nes buvo juntamas atotrūkis: vieni netikėjo, kiti baiminosi pamokslų, treti nuogąstavo dėl namų švaros ir pan. Tačiau vaikai labai laukdavo kunigo. Dvasininkai lankydavo parapijiečių namus, eidavo į mokyklas, bendraudavo su mokiniais, mokytojais, patys vesdavo tikybos pamokas. Bažnyčioje buvo ruošiami parapijiečiai, kurie turėjo supažindinti su sakramentais.

Pagal sudarytą to meto sąrašą Šv. Antano Paduviečio parapijos teritorijoje buvo apie 4 tūkst. tikinčiųjų katalikų. Jų vis daugėjo, nes parapija kasmet plėtėsi.

Svarbu: visa parapijos įkūrimo istorija liudija aktyvią vietos gyventojų veiklą. Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaip atsirado iki šiol švenčiami Šv. Antano atlaidai?

– Įkūrus parapiją, buvo prašoma kurijos leidimo patvirtinti Šv. Antano atlaidų dieną. 1934 m. gegužės 23 d. iš kurijos buvo gautas teigiamas atsakymas, suteikta teisė birželio 13-ąją švęsti kaip šventą. Tad nuo to laiko kiekvieną birželio 13 d. parapijos žmonės nedirbdavo, rinkdavosi bažnyčios kieme, dalyvaudavo šv. Mišiose, vėliau visi kartu  paminėdavo šventę: kartu valgydavo, dainuodavo, bendraudavo. Į atlaidus atvykdavo žmonių ir iš kitų parapijų. Ši tradicija gyva iki šiol.

– Kaip parapija atrodo šiandien?

– Šv. Antano Paduviečio parapijos aktyvumas neblėso ilgus metus nuo pat jos kūrimo. Šiuo metu pastebima, kad jau keletą metų parapija yra ypač gyva ir aktyvi, turinti tvirtą ir meilės kupiną bendruomenę. Parapijoje groja, gieda žmonės, įtraukiantys ir kviečiantys prisijungti parapijos gyventojus, norinčius šlovinti Viešpatį giesmėmis. Choras mini Šv. Cecilijos, savo globėjos, dieną, renkasi, dalijasi patirtimi. Šv. Antano Paduviečio parapijoje veikia Šv. Cecilijos kuopos ateitininkų grupė, kuri nuolat laukia naujų narių.

Parapijoje labai daug dėmesio skiriama bendrystei, bendruomenės augimui, todėl Šv. Antano parapijos namuose trečiadieniais vyksta bendruomenės susitikimai, kurių metu kunigas veda Šventojo Rašto mokymus. Žmonės turi galimybę atrasti laiko skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą, įsigilinti į jį, rasti atsakymus į savo klausimus, pabūti ir pajausti bendrystę su kitais.

Bendruomenę stiprina ir tai, kad parapijoje yra vietos įvairaus amžiaus žmonėms: vyksta senjorų susitikimai, jaunuolių (14–30 metų) susitikimai, mamų maldos grupė, susitikimai „Šeimos šeimoms“. Senjorai dalijasi patirtimi, vyksta į ekskursijas, užsiima edukacinėmis veiklomis, rengia diskusijas aktualiomis temomis. Jaunuoliai taip pat buriasi pabendrauti, pasidalyti savo gyvenimo aktualijomis, organizuojami edukaciniai užsiėmimai, išvykos, stovyklos. Mamų maldos grupėje kartu meldžiamasi, dalijamasi motiniška patirtimi. Susitikimuose „Šeimos šeimoms“ vyksta mokymai aktualiomis sutuoktinių santykių ir vaikų auklėjimo temomis, šeimos dalijasi patirtimi, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip juos įveikia, akcentuojamas šeimos narių ryšys, mokoma jį sukurti.

Labai džiugina ir tai, kad parapijoje dirba nuostabūs katechetai, kurie ruošia vaikus Pirmajai komunijai, jaunuolius ir suaugusius Sutvirtinimo sakrametui. Besiruošiančių sakramentams skaičius kasmet auga, todėl parapija nuolat apgaubta vaikiško šurmulio, žaismingumo ir jaunuolių aktyvumo, drąsos, įžvalgų. Senjorų dėka neužmirštama išmintis.

Šv. Antano parapija garsėja ir tuo, kad sąžiningai ir atsidavusiai skatina besiruošiančių Pirmajai komunijai vaikų tėvelių, suaugusiųjų sutvirtinimo mokymus apie tikėjimą ir Sakramentų prasmę visus mokslo metus. Vieną kartą per savaitę visi renkasi Parapijos namuose klausyti mokymų, kuriuos veda kunigas, prisijungia ir kiti entuziastingi ir daug žinių turintys dvasininkai, lektoriai. Pastebima, kad taip pavyksta pritraukti daugiau žmonių į bažnyčią.

Po kursų girdimi žmonių atsiliepimai: „Nežinojau, kad tokių nuostabių susitikimų bažnyčiose vyksta“, „Pradėjau savo šeimoje pastebėti Dievą“ ir kt. Pabaigę mokymus žmonės negaili gerų žodžių apie šį kelią. Dalis jų lieka bendruomenėje, ateina savanoriauti, tampa aktyviais parapijos nariais.

Dar vienas nuostabus Šv. Antano Paduviečio parapijos ypatumas yra tai, kad sekmadienio ryto mišiose, kurios aukojamos 10 val., būna adoruotojos, kurios prieš šv. Mišias šlovina Kristų, o jų metu kartu meldžiasi. Po šv. Mišių adoruotojos ir vienuolės kviečia žmones pasikalbėti prie puodelio arbatos. Taip pat daug dėmesio ir meilės rodoma pažeidžiamiems, vargingai gyvenantiems, sunkumų patiriantiems žmonėms. Šv. Antano Paduviečio parapijoje veikia „Caritas“. Savanoriai lanko parapijiečius, dalija maistą ir drabužius sunkiai besiverčiantiems žmonėms.

Bažnyčios kunigai yra atsidavę žmonėms, savo tarnystei, todėl kiekvieną žmogų priima su meile, yra atviri pokalbiams. Kiekvienas žmogus gali registruotis į dvasinį pokalbį su parapijos kunigu. Taip sukuriamas tikras šeimos ryšys tarp visos parapijos narių. Kiekvienas darbuotojas čia taip pat suvokia meilės žmogui svarbą. Klebonas džiaugiasi, kad parapijoje jaučiama ir matoma visų jos narių bendra veikla.

Taigi, minėdama savo 90-metį, Šv. Antano Paduviečio parapija turi viziją kartu su parapijos gyventojais gražioje bendrystėje paminėti šių metų birželio 9–13 d. Šv. Antano atlaidus.

Be tradicinių šventinių palinkėjimų, kurie šiais metais dėl sudėtingos situacijos Lietuvoje ir pasaulyje ne tokie jau ir tradiciniai, pokalbis su E. Vitulskiu apie Bažnyčios vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir pandemijos akivaizdoje, diakonus, kuriais gali tapti kiekvienas suaugęs ir net vedęs vyras, taip pat didžiausią Kaune bažnyčią – arkikatedrą baziliką, įkurtą dar Vytauto Didžiojo laikais.

Arkikatedrą E.Vitulskis administruoja jau beveik dvidešimt metų. Čia kabančiam Sopulingosios Dievo Motinos paveikslui priskiriamos stebuklingos galios, kuriomis kunigas prisipažįsta pats anksčiau nelabai tikėjęs, tačiau realūs įrodymai pakeitė jo nuomonę. Tad kiek galima kliautis Dievo malone ir stebuklais, o kiek ir kokių pastangų reikia pačiam įdėti, kalbamės su liberalių pažiūrų kunigu E.Vitulskiu.

E. Vitulskis gimė 1969 m. lapkričio 17 d. Kaune, tarnautojų Danutės Šlekytės ir Gintaro Vitulskio šeimoje. Vienturtis. Užaugo Žemuosiuose Šančiuose.

1987 m. baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais buvo pašauktas į Tarybinę armiją. Dvejus metus tarnavo netoli Murmansko miesto. Grįžus sutvirtėjo pašaukimas tapti kunigu.

1990 m. įstojo į Kauno tarpdiacezinę kunigų seminariją. 1995 m. įšventintas diakonu, 1996 m. vasario 24 d. – kunigu. Po kunigystės šventimų beveik metus vikaravo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijoje.

1997 m. paskirtas klebonu į Čekiškės parapiją. Čia klebonavo beveik trejus metus.

1997 m. pradėjo pastoracinės teologijos magistro studijas VDU Katalikų teologijos fakultete. 1999 m. apsigynė teologijos licenciato laipsnį, paskiriamas Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso ugdytoju (juo buvo pusantrų metų) bei pastoraciniu ugdytoju (iki 2004 m.).

2001 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos kancleriu, Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos pirmininku. 2002 m. sausio 18 d. paskiriamas Kauno arkivyskupijos muziejaus direktoriumi.

Nuo 2003 m. balandžio 23 d. – Kauno arkikatedros bazilikos Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratorius. 2008 m. paskirtas Kauno dekanato vicedekanu.

"Jei nėra vitamino M, ir gyvenimas, ir maistas neskanus, – paslaptingai šypsosi R.Mačiulaitis. – Medžiotojo laimikis – Velykų stalo pagrindas, kurį vitamino M nestokojanti šeimininkė pavers išskirtinio skonio valgiais. Kas tas vitaminas M? Meilė. Ji geriausias prieskonis ir gyvenimo kasdienybei, ir patiekalams pagardinti. Suruošėme savotišką Velykų stalo repeticiją. Šį kartą – patiekalai iš šernienos: kepti šonkauliukai, kiaušiniai maltos mėsos apvalkale, keksiukai ant cinamono iešmelių, nugarinė su žolelių plutele ir pagrindinis vaišių akcentas – glazūruoti mentės suktinukai. Visus šiuos gardumynus galima paruošti ir iš kiaulienos, veršienos, avienos, kalakutienos."

Keptas kumpis, purus mielinis pyragas su sviestu, druska ir ašaras spaudžiantys krienai, kad blizgėtų, aliejumi apglostyti margučiai – Velykų stalo tradicijos nesikeičia. Kunigas E.Vitulskis puikiai prisimena šios šventės laukimą vaikystėje: namai pilni gardžių aromatų, močiutės užraugta salstelėjusi duonos gira su razinomis, kiečiausio margučio rinkimai, negausios, bet visada labai laukiamos Velykų bobutės dovanos, emocijas aitrinančios margučių ritinėjimo varžytuvės kieme. Įsimintinas prieššventinis ritualas – kasmetis margučių dažymas drauge su mama ir močiute.

"Marginti kiaušinius man patikdavo: dažniausiai, apdėlioję žolelėmis, virdavome svogūnų lukštuose, mamos padedamas, baigiau marginimo vašku kursus, vienu metu neprastai skutinėjau. Įsivaizdavau, kad marginimo gudrybes išmanau tobulai ir nestokoju fantazijos, kol baigęs seminariją nepradėjau klebonauti Čekiškėje. Ten pamačiau, kokius meno kūrinius, margindami kiaušinius, kuria nagingi žmonės, nusivyliau savimi ir nusprendžiau – užtenka. Jau seniai kiaušinių nemarginu", – prisipažįsta arkikatedros bazilikos administratorius.

Kita vertus, nebūtų ir kada: nuo ketvirtadienio prasidėjęs Didysis Velykų tridienis į arkikatedrą baziliką sutraukia didžiulį tikinčiųjų srautą, išpažinčių metas, be to, prieš šventę – daug organizacinių darbų ir rūpesčių. Velykų pusryčių stalas – administratoriaus pareiga. Klebonijoje prie jo susėda apie 20 žmonių – vyskupai, kunigai, seminarijos auklėtiniai.

"Turime nuostabiai skaniai gaminančią šeimininkę, ji ir pasirūpina patiekalais. Be margučių ir kepto kumpio, ant stalo – kepta višta, antis, silkutė. Kad ir kaip smagu pabūti kartu, užsisėdėti nepavyksta – po valandos ar pusantros vėl skubame pas tikinčiuosius", – sako kunigas, tik jau gerokai po pietų randantis laiko aplankyti mamą, pasveikinti su šventėmis po gimtųjų namų stogu susirinkusius artimuosius.

R.Mačiulaičio šeimoje gyvuoja tradicija Velykas sutikti Meteliuose. Ten gyveno Ričardo seneliai, dabar – jo mamos sesuo. Šventės proga čia suvažiuoja visi artimieji, tad Velykos prilygsta plačios giminės suvažiavimui. Kiekviena šeima atsiveža kraitelę su išdailintais margučiais, firminį patiekalą. Tetulė, nors ir garbaus amžiaus, ugnelės nestokoja – ir vaišes suruošia, ir kiekvienai šeimai lauktuvių įdeda bent po pusę didžiulio puraus mielinio pyrago. O pyragų prikepti, kad užtektų ir vaišėms, ir lauktuvėms 30 žmonių kompanijai, reikia nemažai! Pareigą ruošti šventinio stalo akcentą – sultingą kepsnį – ji jau senokai perdavė R.Mačiulaičiui, dabar mėsa – jo rūpestis.

"Tenka pasistengti. Puikiai prisimenu, kokius pasakiškus kumpelius kepdavo teta. Kelios dienos prieš Velykas jį lengvai parūkydavo mėsą – dūmelis kepsniui suteikdavo ypatingą kvapą ir skonį, pamiršti sunku, – tikina restorano "Medžiotojų užeiga" vadovas. – Tokiems, kaip aš, kurie dirba maitinimo srityje, prie vaišių stalo labai sunku – nėra lengva mus nustebinti. Visada renkuosi ir pirma ragauju patiekalus, kurie, mano manymu, pagaminti su įkvėpimu, polėkiu, kuriuos gaminant, matau – įdėta daug nuoširdaus darbo. Juose visada labai daug vitamino M. Šilto ir gražaus pavasario, linksmų Velykų ir meilės tiek, kad niekad niekam nepristigtumėte!"

Šernų šonkauliai su serbentų padažu

500 g šernų šonkaulių,

druskos,

kvepiančiųjų pipirų,

laurų lapelių,

kadagio uogų,

česnakų.

Šonkaulius įtrinkite prieskoniais, sutraiškytais česnakais ir palikite marinuotis šaldytuve per naktį. Šonkaulius įsukite į foliją ir kepkite apie 1 val. 180 °C temperatūroje.

Serbentų padažui

100 g serbentų,

30 g garstyčių,

20 g pomidorų padažo,

druskos,

pipirų,

5 g Kajeno paprikų,

česnakų,

10 g Vusterio padažo.

Visus ingredientus sudėkite į puodą ir virkite ant silpnos ugnies apie 30 min.

Kiaušinis šernienos apvalkale

2 kiaušiniai,

150 g šerno mentės,

druskos,

pipirų,

čiobrelių,

15 g džiūvėsėlių,

200 g aliejus kepti.

Kietai išvirkite kiaušinį, atvėsinkite ir nulupkite. Paruoškite faršą: šernieną sumalkite, suberkite prieskonius, gerai viską išmaišykite. Kiaušinį dėkite ant išploto faršo lakšto, apspauskite mėsa ir suformuokite apvalų pusgaminį. Jį apvoliokite miltuose, pamirkykite išplaktame kiaušinyje, paskui – džiūvėsėliuose ir vėl pamerkite į kiaušinį. Gaminį iš visų pusių apkepkite aliejuje, įdėkite į kepimo indą ir dar 5 min. kepkite orkaitėje 200 °C temperatūroje.

Šernienos keksiukai ant cinamono iešmelių

120 g šernų mentės,

1 kiaušinis,

20 g bandelės,

smulkintų petražolių,

druskos,

pipirų,

bazilikų,

cinamono lazdelių,

kriaušės skiltelės.

Mėsą sumalkite su piene išmirkyta bandele, suberkite ir išmaišykite prieskonius. Iš faršo formuokite ovalo formos mėsos rutuliukus, į kiekvieną "keksiuką" įsmeikite po cinamono lazdelę, papuoškite kriaušės skiltele. Kepkite orkaitėje apie 25 min. 160° C temperatūroje.

Suktinukas su kriaušėmis

1,2 kg šernų mentės,

50 ml vyno,

druskos,

pipirų,

šviežių rozmarinų,

šviežių čiobrelių,

150 g kriaušių.

Mėsą lengvai išmuškite, įtrinkite prieskoniais, šviežiomis žolelėmis, vynu ir palikite marinuotis apie 6 val. Ant marinuotos išklotos mėsos sudėliokite kriaušių skilteles, viską susukite į foliją ir kepkite 170° C temperatūroje apie 1.45 val.

Nugarinė su žolelių plutele

800 g šernienos nugarinės,

50 g vyno,

50 g aliejaus,

druskos,

pipirų,

kadagio uogų,

laurų lapelių,

česnakų,

šviežių čiobrelių,

šviežio rozmarinų.

Mėsą įtrinkite prieskoniais, pašlakstykite vynu, aliejumi, žolelėmis, sutrintu česnaku ir palikite marinuotis per naktį. Įsukite į foliją ir kepkite 40 min. 170° C temperatūroje. Iškepusį kepsnį patepkite garstyčiomis ir pavoliokite džiūvėsėliuose.

Žaliems džiūvėsėliams

6 g šviežių rozmarinų,

100 g petražolių,

100 g džiovintos bandelės,

druskos,

pipirų.

Viską susmulkinkite elektriniu smulkintuvu.

Raskite laiko mylėti ir džiaugtis

Evaldas Vitulskis, kunigas, Kauno Šv.Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vadovas administratorius

Šie metai ne tik man, dvasininkų bendruomenei, bet ir visiems tikintiesiems buvo reikšmingi dėl popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą. Tokio lygio aukštas svečias iš Vatikano – popiežius Jonas Paulius II Kaune lankėsi prieš 25 metus. Savo kelionėje po Baltijos šalis popiežius Pranciškus neatsitiktinai išskyrė Lietuvą ir viešėjo net dvi dienas – mūsų krašte daugiausia katalikų.

Turėjome progą geriau pažinti šį žmogų, pajusti jo paprastumą, artumą, nesavanaudiškumą. Dirbdamas arkivyskupu Buenos Airėse, šis žmogus gyveno paprastai, nesinaudojo privilegijomis, matė, kiek daug aplink neteisybės, skurdo, vargo. Prieš atvažiuodamas, jis domėjosi ne tik Lietuvos istorija, bet ir dabartimi – kaip ir kuo gyvename šiandien. Todėl viešėdamas Lietuvoje jis akcentavo visoje Vakarų Europoje sparčiai plintantį žmonių susvetimėjimą, užsidarymą savame pasaulyje, siekiant susikurti asmeninį dvasinį komfortą.

Kai peržengi savo egoizmo ribas, tampi kur kas geresnis, atidesnis aplinkiniams – vienišiems, sergantiems, pagyvenusiems žmonėms.

Manau, kad popiežiaus Pranciškaus kalba ne vieną privertė susimąstyti: kodėl dauguma mūsų esame liūdni? Ogi pamiršome, kad džiaugsmas ateina per dalijimąsi, pagalbą, užuojautą. Kai peržengi savo egoizmo ribas, tampi kur kas geresnis, atidesnis aplinkiniams – vienišiems, sergantiems, pagyvenusiems žmonėms. Svarbu ne tik mylėti save, bet ir artimą žmogų, nepamiršti gimtojo krašto, puoselėti ir saugoti savo šaknis – vis augantis emigracijos srautas popiežiaus neliko nepastebėtas.

Visi metai prabėgo ruošiantis sutikti garbų svečią. Kiek sparčiau, nei įprasta, vyko Arkikatedros restauravimo darbai, pagal ES projektą galiausiai buvo uždengtas naujas stogas. Dar gerokai prieš popiežiaus vizitą Kaune lankėsi Lietuvos ir Vatikano apsaugos atstovai, vyko apsaugos derinimo ir vizito planavimo darbai. Gyvenimas buvo įtemptas, o kiek džiaugsmo jame – priklauso nuo paties žmogaus. Deja, praradome gebėjimą pastebėti ir stebėtis – džiaugtis tuo, kas mus supa kasdien, kas natūralu. Jaučiamas susvetimėjimas ne tik tarp bičiulių, bet ir šeimose, amžinas skubėjimas, laiko stoka – mūsų dienų opos. Linkiu vėl išmokti nuoširdžiai bendrauti, suprasti vienas kitą, rasti laiko džiaugtis, mylėti, pamiršti pavydą ir pyktį.

Dosjė

Zodiako ženklas: Skorpionas.

Išsilavinimas: studijavo Kauno tarpdiacezinėje kunigų seminarijoje, VDU Katalikų teologijos fakultete įgytas teologijos licenciato laipsnis.

Pomėgiai: lauko ir stalo tenisas, žvejyba.

Vertybės: atsakomybė ir teisingumas.

Posakis: "Viskas Dievo valioje!"

Svajonė: rasti laiko pailsėti.

Kasdien įvyksta nuostabių dalykų

Snieguolė Navickienė, VšĮ "Raudondvario dvaras" direktorė

Didelė staigmena ir išskirtinis mūsų kolektyvo darbo įvertinimas – Kauno rajonui skirtas prestižinis Europos kultūrinio turizmo tinklo ECTN ir jo partnerių apdovanojimas už projektą "Raudondvario dvaro žirgyno sutvarkymas ir pritaikymas menų inkubatoriaus veiklai".

Grafų Tiškevičių XIX a. Raudondvaryje pastatyto dvaro žirgyno, tapusio Menų inkubatoriumi, projektą mes pristatėme kategorijoje "Istoriniai pastatai, kaimai ir miestai". Vertinimo komisija atkreipė dėmesį į tai, kad naujam gyvenimui prikeltas pastatas – ne uždaras objektas, o vykdo įdomias ir labai įvairias veiklas. Ji atidžiai išanalizavo mūsų darbus, projektus, organizuojamus renginius ir jų įvairovę, įvertino, kiek daug pritraukiame lėšų ir koks didelis srautas žmonių, Lietuvoje viešinčių turistų mus lanko.

Siekiame būti atviri – tai mūsų veiklos pagrindas. Jau antrus metus Raudondvario pilyje savaitgaliais veikia čiuožykla, ne tik miestelio gyventojai, bet ir kauniečiai mėgsta ilsėtis, pasivaikščioti po parką, dalyvauja Menų inkubatoriaus edukacinėse programose, koncertų salė visada sausakimša. Ranka rankon dirbame kartu su Kauno rajono savivaldybe, Kauno rajono turizmo ir verslo centru, Kauno rajono muziejumi, mus pamato ir aplanko oranžerijoje įsikūrusio restorano lankytojai, svečiai.

Būkime atlaidesni, įsiklausykime į šalia esantį žmogų, pabandykime jį suprasti, nešykštėti meilės ir šilumos.

Raudondvario dvaras – mano gyvenimas. Kiekviena mano diena parsideda ir baigiasi mintimis apie jį, todėl sumanymų, idėjų netrūksta. Didžiausia – norime baigti visiškai sutvarkyti dvaro parką. Jame svajojame įrengti fontaną ir amfiteatrą. Pastarasis taptų nuolatine erdve pramogoms: vasarą čia vyktų koncertai, o žiemą būtų čiuožykla. Jau spėjome patirti, kad žmonės mėgsta čiuožinėti – tai ir pramoga, aktyvūs sportas, ir bendravimo būdas. Dabar čiuožyklą nuomojamės iš Austrijos. Dar nebaigėme tvarkyti erdvės priešais pačius rūmus. Kreipėmės į Olandijos istorinių parkų architektus. Jie mums jau pateikė kelis variantus vizualizacijų, tačiau ketiname pagalbos prašyti ir Lietuvos specialistų – tikimės, sujungus jėgas, turėsime geriausią rezultatą.

Daug minčių siejame su Menų inkubatoriaus veiklos plėtra. Brandiname naujus projektus, kurie išplės edukacinę veiklą, – patyrėme, kad jie įtraukia tiek mažus, tiek suaugusiuosius. Prieš šventes čia buvo didžiulis šurmulys: buvo gaminamos ekologinės žvakės, Kalėdų atvirukai, žaisliukai iš vilnos, gintarų. Neatsitiktinai pradėjome galvoti, kad būtų smagu dvare įkurdinti ir suvenyrų parduotuvėlę, kurioje lankytojai rastų ne tik širdžiai mielų dovanėlių, bet ir įvairių daiktų su dvaro simbolika.

Jau dabar mūsų scenoje vyksta įvairūs teatrų, muzikos atlikėjų pasirodymai, renginiai. Didelių perspektyvų atveria draugystė su Pažaislio muzikos festivaliu, Kauno valstybiniu muzikiniu teatru ir Nacionaliniu Kauno dramos teatru.

Nors gyvenime kasdien įvyksta daug nuostabių dalykų, kažkodėl dažniausia akcentuojama tai, kas žema, negražu. Labiausiai skaudina akivaizdus žmonių priešiškumas. Todėl Naujųjų proga visiems noriu palinkėti santarvės. Būkime atlaidesni, įsiklausykime į šalia esantį žmogų, pabandykime jį suprasti, nešykštėti meilės ir šilumos. Kiekvienas žmogus vertas dėmesio!

Dosjė

Zodiako ženklas: Šaulys.

Išsilavinimas: Vilniaus edukologijos universitete istorijos bakalauro ir magistro studijos, anglų kalbos bakalauras.

Pomėgiai: kelionės ir knygų skaitymas.

Vertybė: šeima.

Posakis: "Šiandiena – vakar dienos rezultatas, kurį reikia pasverti ir iš jo mokytis."

Svajonė: kad visi daugiau šypsotųsi ir būtų jautresni vienas kitam.

Įkvepia kokybiškai augantis miestas

Gustė Kančaitė, architektė

Absoliuti staigmena, didžiulis netikėtumas – Kauno Metų architektės titulas. Dar 1997 m. jį įkūrė laikraščio "Statybų pilotas" redakcija, siekdama propaguoti pažangią architektūrą visuomenėje ir tarp architektų. Dabar reguliarų apdovanojimą liepos 1-ąją, Tarptautinę architektų dieną, teikia architektūrinis e.žurnalas PILOTAS.LT. Šventės organizatoriai juokavo, kad tai tarsi trimestro įvertinimas už visus pastaruoju metu atliktus darbus.

Prisipažinsiu, jaučiausi nejaukiai – esu linkusi save kritikuoti, nes manau, kad už mane yra kur kas labiau nusipelniusių architektų. Vis dėlto šis įvertinimas labai glosto širdį. Architektūra – vyrų laukas, jame moterų labai mažai. Be manęs, titulą "Metų architektas 2007" pelnė mūsų architektūros lyderė Gražina Janulytė-Bernotienė. Džiugu, kad ant mūsų profesinės scenos šalia vyrų vis dažniau pasirodo moterys.

Gautas įvertinimas įpareigoja ir neleidžia užsimiršti, tačiau architektų darbas, jo perspektyvos priklauso nuo daugelio veiksnių, lemiamas – investituotojai. Vieni žymiausių praėjusiais metais mūsų biuro darbų – du biurų pastatai prie Neries: Jonavos gatvėje, prie žiedo – "Realinija" ir beveik priešais, ant upės kranto baigiamas statyti "Kauno dokas". Visai netikėtai ir neplanuotai šie pastatai tapo simboliniais vartais atvykstantiems į Kauną svečiams.

Nesuprantu žmonių, kurie nuolat ieško priekabių – tai tas blogai, tai kažkas kitas neįtiko. O kiek naujo, gero padaryta, kaip sparčiai miestas auga, gražėja!

Mums buvo patikėta ir intensyviai vyksta "Akropolio" trečio aukšto renovacija. Čia planuojame įkurdinti miestą po stogu: pastato viduje esantys senų namų fasadai mus įkvėpė sukurti dar vieną naują, namais ir pėsčiųjų gatvėmis apsuptą miesto aikštę – joje vyktų įvairaus formato pramoginiai renginiai.

Išskirtinį kultūrinį objektą turime Vilniuje: aktyviai dirbame renovuojant ir iš dalies perstatant Vilniaus nacionalinį dramos teatrą. Architekto V.Nasvyčio sukurtos erdvės bus išsaugotos, tačiau visų kitų patalpų išplanavimas keičiasi, statoma nauja Mažoji salė – taigi, teatro kvadratūra akivaizdžiai didės.

Didžiuojuosi, kad esu kaunietė. Mane įkvepia sparčiai ir kokybiškai augantis miestas. Nesuprantu žmonių, kurie nuolat ieško priekabių – tai tas blogai, tai kažkas kitas neįtiko. O kiek naujo, gero padaryta, kaip sparčiai miestas auga, gražėja! Jei išliks tokie patys tempai, po kelerių metų jo nebus galima atpažinti: tiltas per Nemuno salą į Aleksotą, Aleksotą ir Šilainius jungiantis tiltas, mokslo centras "Mokslo sala", Kongresų rūmai. Nuostabiausia tai, kad turime pakankamai daug erdvės Kauną plėsti iš vidaus, ne taip, kaip Vilnius, – jame ankšta, miestas plečiamas prijungiant periferijas.

Artėjančių Naujųjų metų proga linkiu visiems rasti laiko sustoti ir apsidairyti aplinkui – pasigrožėti, pasisemti ramybės iš gamtos, pasidžiaugti savo šeima, draugais.

Dosjė

Zodiako ženklas: Avinas.

Išsilavinimas: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgytas architektūros bakalauro ir magistro laipsnis, studijos Amsterdamo architektūros akademijoje ir Gerrito Rietveldo akademijoje.

Pomėgiai: kelionės, bėgimas.

Vertybės: sveikata.

Posakis: "Viskas išsispręs!"

Svajonė: turėti daugiau laisvo laiko.

Visi turime kelią į laimę

Ieva Zasimauskaitė, dainininkė

Metai buvo nuostabūs: išsipildė ilgai puoselėtos svajonės, netrūko gerų emocijų ir iššūkių – kai kuriuos dalykus dariau pirmą kartą gyvenime. Didžiuliu savo laimėjimu, kuriuo dar lig šiol negaliu patikėti, laikau Eurovizijos konkursą. Tai buvo ypatingas patyrimas, nereali patirtis kiekvienam atlikėjui, dėl kurio jaučiuosi patobulėjusi ir kaip atlikėja, ir kaip žmogus. Ypač dėkoju komandai, visiems mus palaikiusiems žmonėms – be jų viso šio stebuklo nebūtų įvykę.

Vis dar gyvenu šio konkurso emocijomis: atsirado daug naujų pažinčių, bičiulių, gatvėje sutikti žmonės man šypsosi, kiti – sveikinasi, drąsesni – apkabina, džiaugiasi: "Ieva, buvo nerealu!" Iš Pilies turgelio dažnai grįžtu su lauktuvėmis: atpažinęs kai kas dovanoja arbatos, indelį uogienės, kartą gavau obuolių sūrio. Tarp manęs ir žmonių atsirado nuostabus, šiltas ryšys, kurį stengiuosi puoselėti – pati organizuoju daug koncertų, dalyvauju įvairiuose renginiuose. Dainuodama visada stengiuosi atiduoti visą save ir dar daugiau... Manau, žmonės tai jaučia.

Siūlau išbandyti vieną paprastą rytinės meditacijos pratimą – atsikėlę ryte visiems linkėkite laimės.

Po Eurovizijos konkurso turėjau trumpas atostogas Indijoje ir grįžusi iš karto pradėjau repeticijas režisieriaus Ramūno Cicėno roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje"; jos premjera įvyko gruodžio 28 d. Vaidinu Džuljetą, grupės "Freaks on Flor" lyderis Justinas Jarutis – Romeo. Senai troškau vaidinti miuzikle, o Džuljetos vaidmuo – kiekvienos mergaitės svajonė. Laimei, abu su Justinu esame labai panašūs. Režisierius moko, kad nieko nereikia dirbtinai vaidinti, o išjausti vidumi. Man tikras iššūkis mylėti, tegu ir spektaklyje, kitą vyrą. Bet stengiuosi: į Justiną žiūriu kaip į Marių. Nors praktikuoju jogą, režisierius patarė sportuoti papildomai – veiksmo metu daug aktyvių judesių, todėl pirmą kartą gyvenime pradėjau lankyti sporto klubą.

Šiais metais realizavau save kaip sveiko gyvenimo būdo lektorė. Anksčiau žmonėms patardavau asmeniškai ar socialiniuose tinkluose, bet ilgainiui atsirado poreikis kalbėti garsiai ir atvirai. Dalyvavau nemažai susitikimų mokyklose, jaunimo organizacijose, kalbėjomės ne tik apie sveiką gyvenseną, bet ir apie priklausomybes, laimę, bendravimo svarbą, sėkmę, tikslus, iššūkius. Jau turiu kvietimų kitiems metais. Tokie seminarai – mano gyvenimo variklis: suvokimas, kad galiu realiai padėti kitiems, emociškai įkrauna ir įkvepia.

Planuodama dieną susidėlioju prioritetus. Kai labai ko nori ir sieki, paroje tikrai atsiras laiko nuveikti kažką prasminga. Aišku, tai priklauso nuo žmogaus. Deja, neretai prioritetai nėra mums svarbūs: "Ai, nėra nuotaikos, laiko, šalta…" – ir atideda juos į šoną.

Nesvarbu, kokia įtempta dienotvarkė, visada antrą valandą dienos medituoju – tai būdas ne tik pasisemti energijos, nurimti, bet ir tapti laimingai. Siūlau išbandyti vieną paprastą rytinės meditacijos pratimą – atsikėlę ryte visiems linkėkite laimės. Ne tik tiems, kurie mums patinka, bet ir tiems, kurių nemėgstate.

Būkite laimingi! Kelią į laimę turime visi. Lietuvoje nėra bloga gyventi. Bėda ta, kad dažniausia atkreipiame dėmesį ir apkalbame, skundžiamės, priekaištaujame kitiems, užuot atidžiai apžiūrėję savo daržą. Neskubėkime teisti, pradėkime nuo savęs – laimė glūdi kiekvieno viduje. Man labai patinka mintis: "Beprotybės požymis – kai žmogus nieko nedaro ir skundžiasi, kad jam blogai gyventi."

Dosjė

Zodiako ženklas: Vėžys.

Išsilavinimas: LSU turizmo ir viešbučių valdymo studijos.

Pomėgiai: gaminti valgyti.

Vertybės: nuoširdumas ir tikrumas.

Posakis: "Neskubėk, nes kelias yra!"

Svajonė: kad kiekvienas žmogus pasaulyje patikėtų, jog yra Dievas.

Skaudžios patirtys negali varžyti svajonių

Kęstutis Skučas, parolimpietis, LSU dėstytojas

Šie metai man buvo ieškojimų metai: nuo sezono pradžios išsikėliau tikslą išsiaiškinti, kur mano galimybės didžiausios – vežimėlių lenktynėse ar metant diską. Pernai seną vežimėlį pavyko pakeisti nauju. Dabar mano galimybės gerokai didesnės – padėjo pasiekti rekordinį greitį.

Visi šie metai man buvo labai sėkmingi: įspūdingai pagerinau asmeninius rekordus "Grand Prix" varžybose Šveicarijoje, Berlyne vykusiame Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate vyrų 400 m vežimėlių lenktynėse (T52 klasė) iškovojau aukso medalį, 1500 m distancijoje – sidabro, neseniai jau antrą kartą pelniau Kauno sporto apdovanojimą nominacijoje "Metų sportininkas su negalia". Visa tai didelis paskatinimas gerinti rezultatus ir, kiek įmanoma, geriau pasiruošti pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatui, kuris 2019 m. lapkritį vyks Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Geri rezultatai mane įkvepia naujiems iššūkiams, tad po kiekvienos pergalės kartelę sau vis pakeliu. Nors varžybose atiduodu maksimumą jėgų, tikiu, kad rezervas vis dar yra – reikia neprarasti noro, turėti užsispyrimo, atkakliai treniruotis.

Svarbiausia gyvenime – niekada nepasiduoti ir savęs nenurašyti anksčiau laiko. Žmogaus amžius, skaudžios gyvenimo patirtys negali suvaržyti jo svajonių ir siekių. Kiekvieną dieną sau kartoju: "Nėra nieko neįmanomo, jei tik pats tuo tiki."

Manau, kad žmogus turi tobulėti kiekvieną dieną, o gyvenimas pats natūraliai viską sudėlios į savo vietas.

Varžyboms ruošiuosi, treniruojuosi dažniausia individualiai, analizuoju kitų sportininkų pasirodymus ir mėginu pritaikyti savo atveju. Vežimėlių lenktynės ir disko metimas – labai skirtingos sporto šakos, reikalaujančios ir skirtingo pasiruošimo. Pastaruoju metu geriau sekasi lenktynėse, tačiau disko metimo nežadu apleisti – šioms treniruotėms skirsiu mažiau laiko, bet žadu jas ištobulinti kokybės atžvilgiu – dėmesį koncentruoti į teisingą judesį.

Manau, kad žmogus turi tobulėti kiekvieną dieną, o gyvenimas pats natūraliai viską sudėlios į savo vietas.

Pagrindinė mano treniruočių vieta – S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Labai tikiuosi, kad po rekonstrukcijos jis bus ne tik gražesnis, bet ir patogesnis, bus geresnės sąlygos treniruotis. Nepatogu, bet dėl to pakentėti verta. Esu linkęs visada gyvenime ieškoti teigiamų pusių.

Visiems linkiu, kad pildytųsi lūkesčiai ir svajonės, kad puoselėtumėte didelius ir gražius tikslus. Tegu Naujieji metai būna ramesni, geresni, šviesesni!

Dosjė

Zodiako ženklas: Mergelė.

Išsilavinimas: LSU, taikomosios fizinės veiklos specialistas, edukologijos magistras, socialinių mokslų daktaras.

Pomėgiai: sportas.

Vertybės: šeima.

Posakis: "Nebijokite kelti ir siekti tikslų."

Svajonė: gerai pasirodyti kitais metais vyksiančiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate.

Pateko tarp dešimties

Prieš porą metų parengtas Kauno arkikatedros bazilikos remonto ir restauravimo projektas stumiasi į priekį. Siekiant svarbiausius Lietuvos sakralinius objektus kompleksiškai pritaikyti viešiesiems turizmo ir piligrimų poreikiams, buvo sukurta Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms programa, į kurios sąrašą buvo įtraukta ir Kauno arkikatedra bazilika.

Pagrindinė Kauno šventovė pateko tarp 10 bažnyčių, gavusių ES finansavimą. Projektas parengtas arkikatedros stogui, bokštui suremontuoti ir pritaikyti turizmo reikmėms, informaciniam centrui įrengti ir katedros vidui sutvarkyti.

"Kylam į palėpę?" – svetingai šyptelėjo Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos administratorius kunigas Evaldas Vitulskis. Sraigtiniais laiptais leidomės į ekskursiją.

Naujais takais

Kauno arkikatedra bazilika yra didžiausia bažnyčia Kaune ir viena didžiausių šventovių Lietuvoje. Jos ilgis – 84 metrai, plotis – 34 metrai, o aukštis – 28 metrai. Renesanso stiliaus bokšto aukštis – 55 metrai. Tuos 28 metrus iki bažnyčios palėpės kunigas E.Vitulskis įveikė kaip patyręs laipiotojas.

Šeimininkas leidosi naujai įrengtais takais. "Pradėjus darbus, pirmiausia išvalė sovietmečiu naudotą šiltinimo medžiagą perlitą ir sutvirtino stogo konstrukcijas", – pasakojo kunigas.

Iš istorinių šaltinių buvo žinoma, kad arkikadedros stogas buvo dengtas čerpėmis, todėl pasirinkta autentiką atitinkanti medžiaga. Iki remonto stogą dengusi skarda čia uždėta dar caro laikais, tik buvo nuolat perdažoma.

"Kadangi stogas buvo dengiamas čerpėmis, reikėjo sutvirtinti ir jo konstrukcijas, sutvarkyti visą bažnyčios palėpę", – E.Vitulskis vedė metaliniais palėpės takais, kol atsidūrėme virš centrinio altoriaus. O ten jau iki įrengto avarinio lango, pro kurį atsivėrė giedro šeštadienio ryto dangaus nutviekstas Kauno senamiesčio vaizdas.

Šimtmečiai ir modernumas

"Būdavo, sėdžiu klausykloje ir staiga pajuntu kaip sujuda visas pastatas. Žinau – užkėlė vieną čerpių padėklą", – metus trukusio stogo remonto įspūdžiais dalijosi E.Vitulskis. Dabar sutvirtintos arkikatedros bazilikos stogo konstrukcijos laiko maždaug 50 tonų sveriantį čerpių stogą. Kunigo paminėtoje situacijoje bažnyčia sujudėdavo nuo toną sveriančios paletės čerpių.

Būdavo, sėdžiu klausykloje ir staiga pajuntu kaip sujuda visas pastatas. Žinau – užkėlė vieną čerpių padėklą.

Tonos padėklas lyg menka muselė šiam didingam anų laikų statiniui. Anuomet statė kaip sau, todėl maža rizika, kad čia kažkas kažko galėtų neatlaikyti. Tiesa, trys arkikatedrą niokoję gaisrai sunaikino kelis palėpės skliautus. Tačiau išlikę skliautai tik dar kartą įrodo tųmečių projektuotojų ir statybininkų gebėjimus.

Po senuoju katedros čerpių stogu – modernios technikos invazija: priešgaisrinės, žaibosaugos, elektros instaliacijos, signalizacijos sistemos – viskas, kas privalu pagal šiandienos reikalavimus, viskas pagal ES standartus.

Vietoj medžio – metalas

Šį kartą kunigas E.Vitulskis iš palėpės palydėjo į arkikatedros bokštą, prie pat kiekvieną sekmadienį 11.30 val. prabylančio varpo. Daugiau nei toną sveriantį specialiai šiai bažnyčiai išlietą varpą mechaniškai išjudina į aukštybes pakilę savanoriai.

Kauno arkikatedros bazilikos bokštas dar laukia čia sugužančių darbininkų. Projekte numatyta bokštą pritaikyti turizmo reikmėms. "Miestiečiai ir turistai į bokštą galės pakilti iš apačios įrengtais laiptais pasigrožėti Kauno senamiesčiu. Mediniai perdengimai bus išmontuoti ir įrengti saugūs metaliniai. Atsidengs išorinės navos", – užmojus pristatė E.Vitulskis.

Šiuo metu baigus stogo tvarkymo darbus, arkikatedroje bazilikoje dar vyksta Sopulingosios Švč.Mergelės Marijos altoriaus skulptūros, lipdybos ir architektūrinių paviršių konservavimas ir restauravimas. Šie darbai vykdomi Kultūros paveldo departamento skirtomis lėšomis.

Krapštosi ir restauratoriai

"Restauraciniu požiūriu čia yra įdomūs ir ganėtinai sudėtingi darbai. Čia jau tikri restauravimo darbai – skliauto tapyba, altoriaus sidabravimo ir auksavimo darbai", – pasakojimą apie prisilietimą su šimtmečių menu tęsė A.Struna.

"Plika akimi nematoma, tačiau visas skliauto tinkas yra sutrūkinėjęs kaip voratinklis. Reikia sutvirtinti visą paviršių, kad paskui vėl laikytųsi restauruota tapyba. Dėl to ir krapštosi ilgai tie restauratoriai, nes kiekvieną galiuką reikia paruošti", – aiškino A.Struna.

Vieno iškiliausių ir gražiausių statinių Lietuvoje jau atliktų ir planuojamų atlikti darbų sąmata siekia 8 mln. eurų. "Stogas gražiausiai matosi nuo Aleksoto", – arkikatedrą žvilgsniu glostė kunigas E.Vitulsis.

Yra žmonių, kurie mėgsta televiziją, ir yra tokių, kurie televizoriaus nežiūri. Kauno šv.Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vadovas administratorius kunigas Evaldas Vitulskis televizijai nejaučia poreikio.

– Kas jums yra televizija?

– Pirmiausiai – informacija, žinios. Bet pastaruoju metu per televizorių žiūriu tik futbolą, krepšinį ir tenisą, nes mėgstu šias sporto šakas, – prisipažino kunigas E.Vitulskis. – Nėra poreikio pramogoms. Juolab kad kai šilti, gražūs vakarai, mieliau važinėju dviračiu. Taip pat geriau paskaitau knygą.

– Netrukus prasidės niūrūs rudens vakarai.

– Per televizorių stebiu svarbiausius sporto įvykius, taip pat žinias, iš pasaulinių –  "Euronews". Kartais televizorių įjungiu dėl fono.

– Neturite mėgstamų laidų, kurių nepraleidžiate?

– Ne.

– O iš užsienio laidų?

– Anksčiau žiūrėdavau BBC televizijos laidą "HARDTalk". Įdomūs interviu su pasaulio lyderiais ir žinomais veikėjais apie reikšmingus pasaulio įvykius. Jaučiamas kompetentingas ir profesionalus žurnalistų darbas.

– Kodėl sakote, kad anksčiau žiūrėdavote?

– (Atsidūsta) Ech, kažkodėl neberodo man šios programos.

– Ko trūksta šiuolaikinei Lietuvos televizijai?

– Sunku pasakyti. Bet seniau pramoginės laidos man buvo įdomesnės. Dabar visų televizijos šou laidos panašios. Jas gali žiūrėti tik neturėdamas ką veikti, bet... nežinau, nežinau, ar verta jas žiūrėti.

– Sutinkate, kad televizija formuoja žmogų?

– Tam tikra prasme – taip. Ypač jei dažnai žiūri televizorių. Televizija formuoja nuotaiką, tam tikrą požiūrį į kai kuriuos įvykius.

– Kokias laidas žiūrint jūsų būtų neįmanoma įsivaizduoti? Kvailas, pramogines laidas jaunimui?

– Ne, kodėl? Įdomu susipažinti su kiekviena laida. Bet dabar lietuviškos laidos pirktos iš JAV, Anglijos. Perka licenciją, kuria laidą ir nieko ypatingai naujo, nieko savito. Gal tik laida "Duokim garo" tikrai lietuviška. (Juokiasi)

– Pritariate tiems, kurie tikina, kad dabar televizijoje pernelyg daug sekso ir smurto?

– Priklauso nuo to, kokias laidas žiūrite. Kai kuriose užsienio šalyse, jei yra smurto ar sekso, tie kanalai koduojami, naudojama kitokia sistema. Pas mus – atviriau. Ir tai turbūt didina reitingus. Bet kiekvienas turime pasirinkimą. Žmogus žiūri arba  ne. Aš televizijos nežiūriu.

– Ir filmų apie meilę?

– (Juokiasi) Kažkada žiūrėjau, labai patiko indiški filmai apie meilę – labai gražūs.

– O tiesa, kad esate didelis animacijos, ypač "Ledynmečio", gerbėjas?

– (Nustebęs) Kas jums sakė? Animaciją išties mėgstu. Ir ji skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. "Ledynmetis" patiko, bet tai man nėra mėgstamiausias animacinis filmas. Mano vaikystė prabėgo sovietmečiu, tad labiausiai patinka tų laikų filmukai – "Na, palauk", "Krokodilas Gena", apie elniuką Eicho ir kiti.

– Jei jums reikėtų kurti savo laidą, apie ką ji būtų?

– Apie socialinius dalykus, žmones, bendruomeniškumą. Tai, kas susiję su miestu, rajonu, istorija. Ir kas aktualu šiuo laiku. Socialinės problemos, politika. Pensijos, atlyginimas, istorija.

– Minėjote, kad televizijos beveik nežiūrite. Kodėl? Nematote tikslo ar ją kažkas nukonkuravo?

– Gyvenime yra daug svarbesnių ir įdomesnių dalykų, nei žiūrėti televizorių.

Stebint šimtams žmonių, dvasininkų, Lietuvos valdžios atstovų Kauno arkikatedroje bazilikoje šeštadienį įvyko naujojo arkivyskupo Liongino Virbalo ingresas. Arkivyskupu metropolitu tapęs L.Virbalas pakeitė šias pareigas ėjusį Sigitą Tamkevičių.

Artėjant iškilmingai šventei aptemusį Kauno dangų ir stiprią liūtį tarsi simboliškai pakeitė nušvitusi saulė.

Iki šiol Panevėžio vyskupijai vadovavusį arkivyskupą metropolitą L.Virbalą prie Arkikatedros bazilikos vartų pasitiko administratorius kunigas Evaldas Vitulskis, įteikęs jam šlakstyklę ir indą švęsto vandens. Naujasis Kauno arkivyskupas apšlakstė tikinčiuosius, kurių neseniai savo 600 metų jubiliejų atšventusioje Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo susirinkę ne vienas šimtas.

L.Virbalo pareigų užėmimo iškilmėse dalyvavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Greta jos, atskubėjęs iki pradžios likus kelioms minutėms, šventę stebėjo prof. Vytautas Landsbergis. Ingrese dalyvavo ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, miesto aukštųjų mokyklų vadovai, politikai.

Iškilmingas apeigas kryžiaus ženklu pradėjo Apaštališkasis nuncijus Pedro Lopezas Quintana. Naujajam Kauno arkivyskupui jis uždėjo palijų – baltą ėriuko vilnos juostą, kurią puošia šeši juodi šilko kryželiai, simbolizuojantys Kristaus žaizdas. Palijus – išskirtinis popiežiaus, arkivyskupų metropolitų ir patriarchų ženklas, rodantis ypatingą ryšį su Šventuoju Tėvu ir vyskupais.

Kreipęsis į iškilmių dalyvius Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius L.Virbalui įteikė ganytojo lazdą – pastoralą.

Išreikšdami klusnumą ir pagarbą, naująjį arkivyskupą pasveikino Kauno arkivyskupijos kunigai, čia esančių vyrų ir moterų vienuolijų, taip pat tikinčiųjų bei civilinės valdžios atstovai.

Procesija, kurioje buvo ir arkivyskupo metropolito L.Virbalo artimųjų, atnešė duonos ir vyno.

Naujajam arkivyskupui metropolitui pasirengus dalyti šv.Komuniją, prie altoriaus nusidriekė didelė eilė.

Pradėdamas naują tarnystę arkivyskupas L.Virbalas suteikė palaiminimą su visuotiniais atlaidais.

Ingresą vainikavo sveikinimai ir pabaigos giesmė.

1961 m. liepos 6 d. Biržuose gimęs L.Virbalas – devintasis Kauno arkivyskupijos ganytojas. Dvejus metus Panevėžyje arkivyskupo pareigas ėjęs L.Virbalas – trečią kartą grįžo į tą pačią vietą Rotušės a.: penkerius metus jis studijavo Kunigų seminarijoje, dvejus metus buvo Šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektoriumi.

"Dažniausiai man dabar užduodamas klausimas – ką darysite, ką griausite, ką statysite? Gal mes pripratę, kad kai ateina rinkimai, nauja partija ar naujas kandidatas paskelbia savo programą. Bažnyčioje yra truputėlį kitaip. Yra vienintelė programa – Kristaus Evangelija, ir ką turime daryti – tai skelbti, šventinti, vesti ir kartu tarnauti. Lankysiu parapijas, kalbėsiu, dalysiuosi tuo, kas man yra brangu", – kalbėjo naujasis arkivyskupas.

Ispaniškai ir itališkai mokantis L.Virbalas prisipažino kalbėjęs su popiežiumi Pranciškumi, kurį pakvietė atvykti į Lietuvą pasimelsti už taiką Baltijos regione.

Šalies vadovė arkivyskupui palinkėjo visada išlikti moraliniu pavyzdžiu ne tik dvasininkams, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei.