Kaukolė, pavadinta MRD, buvo rasta netoli nuo vietos, kur buvo aptiktos daug vėliau gyvenusios australopitekės Lucy (Liusi), laikomos šiuolaikinių žmonių senovine promote, liekanos. Dėl naujojo radinio galima spręsti, kad abi rūšys apie 100 tūkst. metų galbūt gyvavo viena greta kitos.

„Ši kaukolė – viena geriausiai išsilaikiusių senesnių kaip 3 mln. metų hominidų fosilijų“, – sakė Klivlando gamtos istorijos muziejuje dirbantis iškilus Etiopijos paleoantropologas Yohannesas Haile-Selassie (Johanesas Hailė-Selasijė), trečiadienį žurnale „Nature“ paskelbtų dviejų straipsnių bendraautorius.

„Atrodo, kad jai lemta tapti dar viena garsia žmonių evoliucijos ikona“, kaip nutiko kitoms didelio susidomėjimo sulaukusios hominidų fosilijoms, šių straipsnių komentare rašo Londono gamtos istorijos darbuotojas Fredas Spooras (Fredas Spuras).

Sahelanthropus tchadensis rušies atstovas Toumai (Tumajis), kurio gana gerai išsilaikiusi kaukolė 2001-aisiais buvo rasta Čade, gyveno maždaug prieš 7 mln. metų ir kai kurių paleontologų laikomas ankstyviausiu žinomu žmonių šeimos atstovu.

Scanpix nuotr.

1994 metais Etiopijoje rastos ardipitekų (Ardipithecus ramidus) rūšies atstovės Ardi griaučiai. Manoma, kad ji gyveno apytikriai prieš 4,5 mln. metų.

Lucy, priskiriama prie rūšies Australopithecus afarensis, 1974-aisiais buvo rasta Etiopijoje. Ji gyveno prieš 3,2 mln. metų.

Australopithecus afarensis yra viena ilgiausiai gyvavusių ir geriausiai ištyrinėtų ankstyvųjų hominidų rūšių.

Etiopijoje rastos MRD liekanos priskiriamos kitai australopitekų rūšiai – Australopithecus anamensis.

Ši kaukolė buvo rasta 2016 metų vasarį Voranso-Mijė vietovėje, vos už 55 km nuo Lucy radavietės Afaro regione Etiopijos šiaurės rytuose. Pranešime apie šį radinį sakoma, kad MRD suteikia galimybę“ pirmąkart pažvelgti į Lucy protėvio veidą“.

Taip pat yra rasta kitų, mažiau žinomų, australopitekų fosilijų, priklausančių ne vėliau kaip prieš 3,9 mln. metų gyvenusiems individams, tačiau išliko tik jų žandikaulių ir dantų. Kadangi gerai išlikusių kaukolių neaptikta, mokslininkų supratimas apie šių išnykusių hominidų raidą buvo ribotas.

„Išsipildžiusi svajonė“

Naujasis radinys verčia abejoti ilgai gyvavusia prielaida dėl žmonių evoliucijos.

„Galvojome, kad A. anamensis (MRD) bėgant laikui palaipsniui virto A. afarensis (Lucy)", – sakė Vokietijoje veikiančio Maxo Plancko (Makso Planko) evoliucinės antropologijos instituto mokslininkė  Stephanie Melillo (Štefani Melilo), viena iš „Nature“ straipsnių bendraautorių.

Tačiau MRD rodo, kad abi rūšys apie 100 tūkst. gyvavo viena šalia kitos, sako mokslininkai.

„Tai iš pagrindų keičia mūsų supratimą apie žmonių evoliuciją plioceno periodu“, – nurodė Y. Haile-Selassie.

S. Melillo pritarė šiai išvadai ir sakė, kad taip pat kyla naujų klausimų – pavyzdžiui, ar abi rūšys varžėsi dėl vietos ir maisto.

Nors kaukolė yra gana maža, buvo nustatyta, kad ji priklauso suaugusiam individui. Veido rekonstrukcijos vaizduoja hominidą į priekį atsikišusiais skruostikauliais ir apatiniu žandikauliu, plokščia nosimi bei siaura kakta.

Tyrėjų nuostabai, kaukolėje yra persipynė Sahelanthropus, tokių kaip Toumai, ir Ardipithecus, tokių kaip Ardi, taip pat vėliau gyvavusių rūšių bruožai.

„Iki šiol buvo didelė spraga tarp seniausių žmonių protėvių, [gyvenusių] maždaug prieš 6 mln. metų, ir tokių rūšių kaip Lucy, kurios gyvavo prieš 2–3 mln. metų“, – sakė S. Melillo. Tačiau MRD „susieja morfologinę erdvę tarp šių dviejų grupių“, pridūrė ji.

Per trečiadienį Adis Abeboje surengtą spaudos konferenciją Y. Haile-Selassie pasakojo, kaip „vietos vaikinas“ iš Afaro Ali Bereino (Ali Bereinas) rado MRD žandikaulį ir nedelsdamas atgabeno jį mokslininkui.

Neilgai trukus netoliese buvo rasta kitų kaukolės dalių. Tyrėjai ištisas dienas leido sijodami gruntą, sudarytą iš „1 proc. žemės ir 99 proc. ožkų spirų“, sakė Y. Haile-Selassie.

„Žmonės tuo nesišlykštėjo... bet kai kurie, aišku, turėjo prisidengti veidus, nes dvokas buvo itin stiprus“, aiškino mokslininkas.

Tačiau tai buvo palyginus maža kaina už gerai išsilaikiusių liekanų suradimą, pabrėžė jis.

„Nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau likusią kaukolės dalį“, – prisiminė Y. Haile-Selassie ir pridūrė, kad šis atradimas yra „išsipildžiusi svajonė“.

Originalias Ramunės Barkauskaitės vizualizacijas papildo Lietuvos mokslininkų, išradėjų, filosofų, menininkų ir studentų citatos, kuriose jie kalba apie žmonijos laukiančią ateitį.

"Žmoniją į priekį visada vedė smalsumas ir siekis atrasti. Svajonės apie trumpesnį kelią į Indiją, troškimas atsiplėšti nuo Žemės paviršiaus, noras pasiekti kitas planetas... Drąsa svajoti ir ambicingas siekis kurti atveria nepaprastas ateities perspektyvas", – teigia parodos rengėjai.

Pasak jų, paroda nurodo kitą evoliucijos laiptelį – technologijas. Ant jo jau žengiame, gal kartais nė patys nepastebėdami.

"Šiandien Pramonės 4.0 idėjos ir fantazijos apie dirbtinio intelekto valdomus miestus jau virsta realybe: nanomedžiagos pamažu keičia įprastus metalus, 3D spausdintuvai atveria neregėtas galimybes gamybai, buities daiktus jau galima sujungti internetu ir valdyti išmaniaisiais telefonais, o kosmoso kolonizavimas nebeskamba kaip istorija iš mokslinės fantastikos", – pastebi rengėjai

"Ši paroda, kaip ir daugelis kitų šios universiteto tematikos akcentų, pasklidusių po miestą, – noras žaismingai paprovokuoti praeivius, atkreipti dėmesį į šiuolaikines technologijas – dirbtinį intelektą, robotiką, Pramonės 4.0 revoliuciją, mašinų mokymąsi. Šios sritys, kuriose persilieja "kietieji" ir "minkštieji" mokslai, yra ilgalaikė strateginė mūsų universiteto studijų ir mokslo vystymo kryptis", – sako KTU Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorius Šarūnas Bulota.

Vis daugiau šių gyvūnų atsiveda jauniklius be brakonierių taip geidžiamų ilčių.

Šiuo metu beveik trečdalis patelių Mozambike neturi priekinių ilgųjų dantų.

Dramblio kaulas Kinijoje kartais brangesnis net už auksą. Vis dar gajūs nepagrįsti mitai, kad tai vaistas nuo visų ligų.

Robotikos ir biologų komanda sukūrė robotą, imituojantį beveik prieš 300-imtus milijonų metų gyvenusio gyvūno eiseną.

Nors tai ne pats greičiausias ir grakščiausias kūrinys, tačiau tai tikras lobis evoliucijos mokslininkams, praneša LNK.

Mokslininkai mano, kad iš šio gyvūno išsivystė ne vienas šiuolaikinis žinduolis.

Naujausios grupės dainos „Saulės kraujas“, „Laikas gyventi“, „Gerumu gerumu“, „Tiems, kurie liko“ jau sulaukė itin palankaus gerbėjų įvertinimo. Jos ir dar niekur negirdėti kūriniai skambės naujame grupės albume „Evoliucija”, kuris dienos šviesą išvys 2018 m. pradžioje. Kaip rašoma pranešime spaudai, šiuo metu studijoje vyksta intensyvus kūrybinis procesas ir techninis dainų suvedimas, o grupės nariai Alanas Chošnau ir Aras Vėberis atskleidžia, kad albumo pristatymą lydės koncertai Vilniuje ir Kaune.

„Buvome ir išlikome kūrybos inovatoriai, nepraradome aistros ieškoti ir stebinti. Tai pirmiausia praturtina mus pačius, nes kūrybinis procesas vėl suteikia progą įsitikinti, kad muzika neturi ribų. Sukaupėme daug naujos kūrybinės medžiagos, kuria norime kuo greičiau pasidalinti pristatydami albumą „Evoliucija” ,– apie naują grupės žingsnį kalbėjo „Naktinių Personų“ nariai.

Nuo pat atsikūrimo pradžios 2014 m., „Naktinės Personos“ aktyviai koncertuoja, o likusį laiką leidžia studijoje su prodiuseriu Vitu Vaičiuliu. Ši partnerystė pasiteisino – ankstesni „Naktinių Personų“ hitai įgavo šviežią elektroninės šokių muzikos skambesį, o naujos dainos dar labiau stebina kūrybinėmis interpretacijomis, idėjomis ir ritmika.

Nuolatiniai pokyčiai, atradimai ir gebėjimas išlikti – tokia yra pagrindinė albumo „Evoliucija“ žinutė.

Nuolatiniai pokyčiai, atradimai ir gebėjimas išlikti – tokia yra pagrindinė albumo „Evoliucija“ žinutė, o naujais kūriniais grupė tikisi paskatinti apmąstyti savo vietą pasaulyje ir jo nuolatinę raidą. 

„Gyvename ypatingu laiku – sparti skaitmenizacija ir technologinė revoliucija keičia mums įprastus elgesio modelius, kelia sąmoningumą ir palaipsniui transformuoja tai, kaip suvokiame save šiandien. Tai iššūkis, įkvėpimas ir atsakomybė, kuri kelia daugybę klausimų kiekvienam. Mums įprasti fundamentai nuo gamtos dėsnių iki vertybinės skalės tapo stipriai kvestionuojami ir tai negali nedaryti įtakos kūrybai. Einame viena koja su pasauliu ir bandome nuspėti jo evoliuciją, ieškomi savitos kūrybinės bei vizualinės išraiškos. Visa tai išvysite „Naktinių Personų“ koncertuose”, – teigė grupės narys A. Chošnau.

Kitų metų kovą „Naktinės Personos“  ketina įgyvendinti kol kas ambicingiausią savo projektą – preciziški scenos sprendimai, vizualiniai efektai, šviesų ir garsų žaismas, sukursiantys kokybišką  muzikos ir vaizdo reginį. Kovo 17 d. naujausias „Evoliucijos“ dainas ir senuosius grupės hitus bus galima išgirsti Vilniaus koncertų salėje „Compensa“, o kovo 23 d. – Kauno „Žalgirio“ arenoje. 

Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Žmonių plaukai tikrai keisti. Didžioji dalis mūsų kūno plaukų yra ploni ir trumpi, beveik nematomi, nors kai kuriose vietose jie yra šiurkštūs ir linkę garbanotis. Iš esmės tik mūsų galvos plaukai yra ilgi ir vešlūs. Esame turbūt vienintelis gyvūnas, kurio plaukai nuolat auga daugelį metų ir kuris kenčia nuo plikimo.

Žmogaus plaukai yra dviejų tipų: ilgieji plaukai, kurie auga ant skalpo, įskaitant antakius ir blakstienas, ir pūkeliniai plaukai, augantys visur kitur. Tačiau apskritai pagrindinis skirtumas tarp plaukų tipų – jų ilgis, kuris priklauso nuo folikulo aktyvumo. Būtent tai nulemia plaukų ilgį ir storį.

Plaukų folikulams būdingi augimo ir neaktyvumo ciklai. Augimo etape plaukai kasdien auga po 0,4 milimetro, tampa vis ilgesni ir storesni. Tačiau tam tikru momentu plaukų ląstelės miršta ir augimas sustoja. Plaukas iškrenta, folikulas tampa neaktyvus maždaug šešiems mėnesiams, o po to plaukų ląstelės vėl ima daugintis – prasideda naujas augimo etapas.

Augimo etapo trukmę lemia hormonai. Kojų plaukai auga maždaug du mėnesius, todėl jie yra trumpi ir ploni. Pažastų plaukai auga iki šešių mėnesių, o galvos plaukai nenustodami auga šešerius metus ar daugiau. Tai reiškia, kad teoriškai galvos plaukai gali išaugti beveik iki metro ilgio.

Yra visokių teorijų, kodėl evoliucija mums dovanojo tokį išskirtinį plaukų tipų derinį. Pagrindinė yra ta, kad, kai mūsų protėviai atsistojo ant dviejų galūnių, išėjo iš miško ir pateko į savanų karštį, jiems reikėjo pasirūpinti kūno vėsa, taip pat reikėjo dideles smegenis apsaugoti nuo saulės. Kūno plaukų sumažėjo, todėl buvo pašalintas nebereikalingas tarpinis sluoksnis, be to, tai suteikė galimybę kūną atvėsinti prakaituojant. Manoma, kad plaukų sumažėjo ir dėl technologinių naujovių, tokių kaip drabužiai, ugnis ir gyvenimas urvuose, todėl sumažėjo kailio svarba išsaugant šilumą naktimis. Antra vertus, galvos plaukai tapo storesni ir vešlesni. Tai mūsų protėviams padėjo apsaugoti smegenis nuo vidudienio saulės ir išsaugoti šilumą šaltyje.

Sprendžiant iš genetinės informacijos, dabartinių žmonių protėviai kailio neteko maždaug prieš 1,7 mln. metų – maždaug tuo metu, kai Homo erectus gyveno saulės kepinamoje savanoje, o tai suteikia argumentų termoreguliavimo hipotezei.

Tačiau tai ne vienintelė hipotezė. Gali būti, kad kūno plaukų netekome tam, kad geriau sugebėtume atpažinti kitus ir su jais bendrauti arba kad taptume atsparesni ligoms, nes kailis yra palanki terpė parazitams. Taip pat nederėtų pamiršti Charleso Darwino seksualinės atrankos teorijos. Kad ir kokia būtų priežastis, mažiausiai plaukuoti mūsų protėviai buvo laikomi patraukliausiais, todėl būtent jie susilaukdavo daugiausia palikuonių. Oda be plaukų galėjo reikšti gerą sveikatą ir tinkamumą poruotis; tokia oda galėjo būti tarsi skelbimų lenta, ant kurios užrašyta: „Žiūrėkite, aš nepriekaištingas ir neturiu parazitų.“

Be to, seksualinė atranka gali padėti paaiškinti ir mūsų galvos plaukų paskirtį. Dauguma žmonių mano, kad stiprūs ir sveiki galvos plaukai yra patrauklūs. Iš tiesų, kadangi galvos plaukų priežiūrai tenka skirti tiek dėmesio, tai yra puikus būdas skelbti apie savo socialinį ir seksualinį statusą. Kūno priežiūrai reikia daug laiko, tad gerai prižiūrėti plaukai reiškia, kad turite išteklių ir esate įsitvirtinęs savo socialinėje terpėje. Jei tokia versija yra teisinga, tai pagrindinė galvos plaukų paskirtis – formuoti šukuoseną siekiant kuo didesnio poveikio. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl reti ir neprižiūrėti plaukai yra socialinio paribio simbolis.

Pažymėtina, kad kai kuriose seniausiose statulėlėse pavaizduotų žmonių plaukai yra kruopščiai prižiūrėti. 25 tūkst. metų senumo Brasempujo „Venera“, kurios figūrėlė yra seniausias rastas trimatis žmogaus atvaizdas, pavaizduota su gražiais plaukais iki pečių. Plaukų priežiūros produktai – taip pat jokia naujovė. Pelkėje Airijos rytuose radus 2300 metų senumo Klonikavano vyro palaikus nustatyta, kad jo plaukai buvo sutepti plaukų geliu, pagamintu iš įvairių augalų aliejų ir pušų dervos.

Plaukai gali atspindėti ir grupinę tapatybę. Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose šukuosenos buvo priklausymo tam tikrai grupei ženklas – užtenka prisiminti apskritagalvius iš Anglijos revoliucijos laikų, rastamanus ir rokabilius.

Tačiau gaktos plaukai yra galbūt dar neįprastesni už galvos plaukus. Daugumos primatų genitalijų plaukai yra plonesni nei kitų kūno dalių plaukai, tačiau suaugusių žmonių atveju viskas yra priešingai.

Nusistovėjusio paaiškinimo nėra. Remiantis viena iš versijų, kadangi storesni plaukai auga ten, kur yra mūsų apokrininės (kvapą skleidžiančios) liaukos, tai gali būti priemonė koncentruoti arba skleisti kvapus, kurie signalizuoja apie seksualinę brandą. Be to, gaktos plaukai galbūt padeda apsaugoti genitalijas per lytinius santykius ir, pavyzdžiui, sumažinti odos trintį vaikščiojant, taip pat užtikrinti, kad jautriausios mūsų kūno zonos neperšaltų ir neperdžiūtų.

Kad ir kokia jų evoliucinė paskirtis, daugelis žmonių savo gaktos plaukus prižiūri ne mažiau nei galvos plaukus, o kartu negailestingai šalina juos nuo visų kitų kūno vietų. Mes nesame be plaukų, nors neretai stengiamės jų atsikratyti.

Biologai seniai diskutavo, kodėl banginiai yra didžiausi gyvūnai, bet vis nerasdavo vieningo atsakymo. Kai kurie spėliojo, kad vanduo palengvina žinduolio judėjimą ir dėl to jis gali patenkinti savo didžiulį apetitą, kiti mokslininkai siūlė hipotezę, kad banginiai turi būti tokie didžiuliai, kad galėtų apsiginti nuo ryklių ir kitų didžiulių plėšrūnų.

Tačiau Nicholas Pyensonas iš Smithsonian instituto buvo skeptiškai nusiteikęs prieš tokias hipotezes. Mokslininkas ištyrė 63 jau išnykusių rūšių ir 13 dabar gyvenančių banginių skruostikaulių ir jų bendro dydžio proporciją bei visus tuos rezultatus pateikė banginių evoliucijos kataloge.

Atskleista, kad banginiai nebuvo milžiniški ankstyvojoje evoliucijoje. Jie taip pat nedidėjo palaipsniui. Jie tapo milžiniški maždaug prieš 4,5 mln. metų ir liko tokiais, rašoma „Proceedings of the Royal Society B“. Tuo metu bedančiai banginiai atsiskyrė nuo kitų banginių rūšių ir tapo itin dideli, kaip ir mėlynieji banginiai, kurie dabar yra 30 metrų ilgio, nors dar prieš 4,5 mln. metų daugelis banginių buvo tik 10 metrų ilgio.

Banginių masiškėjimas įvyko per pirmojo ledynmečio metus, tai lėmė gausesnį mitybos racioną šiems vandens žinduoliams. Nors išnyko daugelis žuvų ir didesnių vandens gyvūnų, vandenyje atsirado daugiau krilių ir smulkių gyvūnėlių, kuriais minta banginiai. Dingus metų laikams banginiai galėjo nuolat gausiai maitintis savo didelėmis burnomis. Bedančiai ir mėlynieji banginiai judėjo greičiau už kitus banginius ir tai leido jiems išlikti, o tuo tarpu mažesnės banginių rūšys buvo pasmerktos išnykimui. Didesnis žinduolio dydis, kaip aiškina N. Pyensonas, taip pat lėmė bedančio ir mėlynojo banginio išlikimą dėl sėkmingesnės reprodukcijos.

Klausimas, kur gyveno paskutinis bendras šimpanzių – mūsų artimiausių giminaičių – ir žmonių protėvis, kelia dideles diskusijas mokslo bendruomenėje.

Naujoji hipotezė dėl žmonių kilmės buvo iškelta remiantis 7,2 mln. metų senumo – iš tų laikų, kai žmonių dar nebuvo – fosilijomis, rastomis urvuose Graikijoje ir Bulgarijoje.

Mokslininkai iš Prancūzijos, Vokietijos, Bulgarijos, Graikijos, Kanados ir Australijos analizavo dviejų žinomų hominidų Graecopithecus freybergi individų palaikų dantų šaknis.

Pasitelkę kompiuterinės tomografijos metodą mokslininkai ištyrė apatinį žandikaulį iš Graikijos ir vieną viršutinį kaplį iš Bulgarijos. Nustatytos charakteristikos rodo, kad šie į žmogbeždžiones panašūs gyvūnai, praminti „El Graeco“, tikriausiai buvo hominidai, sakoma pirmadienį paskelbtose išvadose.

„Mus nustebino mūsų rezultatai, nes hominidai anksčiau buvo žinomi tik iš Afrikos į pietus nuo Sacharos“, – sakė vienas tyrimo autorių Jochenas Fussas (Jochenas Fusas) iš Tiubingeno universiteto.

Tyrimas taip pat rodo, kad Graecopithecus yra daug senesnis nei seniausias žinomas potencialus hominidas iš Afrikos – Sahelanthropus iš Čado, gyvenęs prieš 6-7 mln. metų.

Nustatyta, kad Graikijoje rastos fosilijos amžius yra 7,24 mln. metų, o fosilijos iš Bulgarijos – 7,175 mln. metų, rašoma straipsnyje žurnale „PLOS ONE“.

„Šios datos leidžia mums žmonių ir šimpanzių išsiskyrimą perkelti į Viduržemio jūros regioną“, – sakė vienas autorių Davidas Begunas (Deividas Begjunas), Toronto universiteto paleoantropologas.

Hominidų rūšių evoliuciją galbūt padėjo paspartinti aplinkos permainos, sakė bendraautorė Madelaine Bohme (Madelainė Bėmė), Tiubingeno universiteto žmogaus evoliucijos profesorė.

„Pradinis dykumos Šiaurės Afrikoje formavimasis prieš daugiau kaip 7 mln. metų ir savanų išplitimas į Pietų Europą galėjo suvaidinti pagrindinį vaidmenį atsiskiriant žmonių ir šimpanzių linijoms“, – sakė M. Bohme.

Minimos dvi fosilijos buvo rastos nuosėdose, kuriose buvo raudonų sąnašų. Šias sąnašas „būtų galima klasifikuoti kaip dykumos dulkes“, sakoma straipsnyje.

„Šie duomenys pirmą kartą parodo Sacharos plitimą prieš 7,2 mln. metų. Jos dykumų audros atnešdavo raudonų druskingų dulkių į tuomečio pavidalo šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę“, – sakoma straipsnyje.

Didelės sausros ir gaisrai galėjo priversti žmogbeždžiones ieškoti naujų maisto šaltinių ir pradėti dažniau vaikščioti stačiomis.

Šios naujos, mokslininkų antradienį paskelbtos išvados galėtų pakeisti žmonių evoliucijos supratimą.

Pietų Afrikos Respublikoje, giliai Tekančios Žvaigždės (Vestminsterio) urvų komplekse, 2013 metais rastų iškasenų amžių nustatė kelios ekspertų komandos. Jų išvados rodo, kad minimi hominidai (Homo naledi) galėjo gyventi greta mūsiškės šiuolaikinių rūšies (Homo sapiens) žmonių.

Anksčiau manyta, kad šių hominidų fosilijų amžius yra milijonai metų.

Tačiau 20 mokslininkų iš laboratorijų ir mokslo institucijų visame pasaulyje, įskaitant PAR ir Australiją, atlikę papildomų tyrimų padarė išvadą, kad Homo naledi galėjo gyventi tuo pačiu metu kaip ir šiuolaikiniai žmonės.

Šios išvados antradienį buvo paskelbtos trijuose straipsniuose žurnale „eLife“.

Komandos dėmesio centre buvo sunkiai pasiekiama PAR Tekančios Žvaigdės urvų sistema, priklausanti Žmonijos lopšiui – UNESCO pasaulio paveldo vietovei, esančiai už maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Tame rajone nuo pat jo atradimo surandama itin daug paleontologams įdomių fosilijų.

„Buvo daug spėlionių dėl to, kokio senumo buvo Homo naledi ... Visi, kas studijavo Homo naledi anatomiją, manė, kad jiems turi būti milijonai metų“, – sakė projekto vadovas, Vitvatersrando universiteto mokslininkas Lee Bergeris.

Tačiau dabar šešiais skirtingais metodais buvo nustatyta, kad minimų fosilijų amžius yra 236-335 tūkst. metų. Maždaug tuo pačiu metu pradėjo rastis šiuolaikinių žmonių elgesio užuomazgų, sakė L. Bergeris.

Mokslininkas Johnas Hawksas sakė, kad atskiras naujų Homo naledi fosilijų, tarp jų – gerai išsilaikiusios kaukolės, atradimas kitose dviejose olose „patvirtino, kad matome anatominį modelį, kuris labai skiriasi nuo visų kitų įprastų rūšių“.

Kai kurie ekspertai ginčijo komandos, kuri rado pradines fosilijas ir naująją rūšį pavadino Homo naledi, išvadas. Jie teigė, kad šios liekanos priklauso ankstyviesiems stačiųjų žmonių (Homo erectus) atstovams.

„Visokiausios galimybės“

„Matome rūšių įvairovę Afrikoje vėlyviausiais mūsų evoliucijos istorijos etapais, kurios niekas čia nesitikėjo“, – sakė J. Hawksas iš Viskonsino universiteto Jungtinėse Valstijose.

„Tai reikštų, kad mūsų rūšis formavosi drauge su kitomis, kad Afrikoje egzistavo hominidų rūšių įvairovė šioje aplinkoje (tuo pačiu laikotarpiu), kurį laikėme kritiniu periodu šiuolaikinių žmonių kilmei“, – sakė jis.

Jau prasidėjo naujausių fosilijų datavimo darbai.

Projekte dalyvaujantis Australijos Jameso Cooko universiteto profesorius Paulas Dirksas sakė, jog Homo naledi rankos anatomijos ypatumai ir faktas, kad jie gyveno vėliau nei manyta, leidžia kelti prielaidą, kad šie hominidai galbūt mokėjo pasigaminti įrankių.

Pasak jo, naujos išvados parodė, kad mūsų evoliucijos istorija yra daug sudėtingesnė nei tiesi evoliucijos linija.

„Mūsų šeimos medis turi daug skirtingų šakų ir tik gana neseniai jų liko tik viena. Nauja šių fosilijų data atveria visokiausių galimybių. Homo naledi ir Homo sapiens elgsenos modelių mainams“, – pridūrė P. Dirksas.

„Tai padarys didelį poveikį archeologijai. (Tai) labai svarbi trūkstama žmogaus evoliucijos dalis“, – sakė L. Bergeris, kuris gautas išvadas pavadino žmonių evoliucijos „Rozetos akmeniu“.

Vadinamasis Rozetos akmuo, kuriame tas pats tekstas yra užrašytas skirtingais rašmenimis, padėjo iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus.

Homo naledi smegenys buvo labai mažos, maždaug apelsino dydžio. Jų ūgis buvo maždaug 1,5 m, svoris – maždaug 45 kilogramai.

Homo naledi dantys ir kaukolė yra panašūs į ankstyvųjų žmonių, o pečiai – panašesni į žmogbeždžionių.

Jų smegenys sudarė maždaug trečdalį šiuolaikinių žmonių smegenų, o lenkti pirštai, atrodo, buvo gerai pritaikyti laipioti.

Kas lėmė, kad žmonės savo intelektu yra gerokai pranašesni už giminingus primatus? Dabar paaiškėjo, kad tai galėjo lemti vienas mūsų protėvių pamėgtas maisto produktas.

Klausimas iš tiesų nėra toks paprastas. Įprasta manyti, kad evoliuciją tam didžiąja dalimi valdo aplinka. Rūšys turi prisitaikyti prie savo gyvenamosios aplinkos, kad išgyventų, todėl vieni tampa stipresni, o kiti – protingesni. Tačiau kažkada žmonės ir dabartinės beždžionės nebuvo dviejų skirtingų genčių atstovai. Tai kodėl vieni pradėjo protingėti, o kiti liko vikriai po medžius besikarstantys gyvūnai?

Mokslininkai aiškina, kad šis skirtumas atsirado būtent todėl, kad kadaise mūsų protėviai tiesiog pradėjo valgyti vaisius.

Mokslininkai teigia, kad viena iš priežasčių buvo mūsų protėvių valgyti vaisiai. Kaip jie tai išsiaiškino? Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Alexo DeCasieno iš Niujorko universiteto, patyrinėjo 140 skirtingų primatų rūšių mitybą ir smegenų dydį. Mokslininkai stengėsi išsiaiškinti, ar yra koks nors ryšys tarp to, ką šie gyvūnai valgo, ir jų smegenų dydžio. Ir šį ryšį jie rado – tie primatai, kurių mityboje yra gausu vaisių, turi gerokai didesnes smegenis.

Žinoma, šie gyvūnai skiriasi ir kūno dydžiu, tačiau, net matematiškai pašalinus proporcinius kūno masės skirtumus, vaisius ėdantys primatai turi bent 25 proc. didesnes smegenis. Šis skirtumas yra didžiulis. Mokslininkai aiškina, kad šis skirtumas atsirado būtent todėl, kad kadaise mūsų protėviai tiesiog pradėjo valgyti vaisius.

A. DeCasienas paaiškino, kad žmonių protėviai vietoj lapų pradėjo valdyti vaisius, kuriuos gauti buvo gerokai sunkiau. Taigi, norint surasti ir surinkti geresnius vaisius, reikėjo šiek tiek aukštesnio intelekto. Vaisiai taip pat turėjo daugiau maistingųjų medžiagų nei augalų lapai, o ir įvairesnė mityba akivaizdžiai nenuėjo perniek – tie primatai, kurie mito vaisiais, pradėjo vystytis gerokai sparčiau.

Tuo tarpu kiti liko prie lengviau pasiekiamų lapų ir augalų. Iš esmės žolėdžiai primatai nesusidūrė su tokiais dideliais protiniais iššūkiais, todėl ir vystėsi lėčiau. Galiausiai, kuomet žmonių protėviai pradėjo medžioti, jiems pravertė ieškant vaisių ir juos renkant išvystytas protas, kuris medžiojant tik paaštrėjo.

Visgi, mokslininkai nemano, kad vaisiai yra visas jų ieškotas atsakymas. Greičiau tai tik nedidelė dėlionės detalė. Vis dar nėra aišku, kodėl vieni tos pačios rūšies gyvūnai pradeda maitintis kitaip, o kiti jų pavyzdžiu taip ir nepaseka. Rūšių skilimas evoliucijos eigoje yra labai intriguojanti, bet ne iki galo ištyrinėta sritis.