Asmenys, atsisiuntę bei platinę filmus iš autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės linkomanija.net, buvo nubausti piniginėmis baudomis.

„LRTK, 2023 metų liepos 27 dieną atlikusi stebėseną, nustatė, kad interneto svetainėje linkomanija.net be autorių teisių sutikimo buvo neteisėtai atgamintas ir viešai paskelbtas autorių teisių saugomas audiovizualinis kūrinys – filmas „Tu mano deimantas“, – nurodoma pranešime.

Pažeidėjai 140 eurų baudas privalės sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamųjų sąskaitų.

Liepos 1-ąją įsigaliojo Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimai, pagal kuriuos LRTK suteikti įgaliojimai ginti autorių teises ir gretutines teises taikant administracinę atsakomybę.

Už neteisėtą autorių ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešą atlikimą, atgaminimą, viešą paskelbimą, įskaitant pažeidimo padarymą internete nekomerciniais tikslais, gresia bauda nuo 280 iki 600 eurų.

Liepos 13 d. 6 val. – liepos 14 d. 1 val. gyventojų prašoma neparkuoti automobilių prie Rasytės g. 28 namo, o liepos 13 d. 6 val. – liepos 14 d. 05.30 val. prie Baltijos g. 4A ir 4B pastatų.

Filmo kūrėjai atsiprašo už galimus laikinus nepatogumus.

„Aktyvistas“ pasakos apie kaunietį, kuris infiltruojasi į neonacių grupuotę, kad rastų savo vaikino žudiką. Filmo tema: pilietiškumo pavojai ir nepakeičiama svarba. Sudėtingai žmogaus ir visuomenės dramai atskleisti pasirinktas Lietuvos kine vis dar retai sutinkamas trilerio žanras. Pagrindinį vaidmenį kurs jaunos kartos aktorius Robertas Petraitis. Filmą prodiusuoja VšĮ „Naratyvas“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, remia LRT televizija.

„Teko filmuoti Vilniuje, Belgrade ir Niujorke, o dabar prie šio sąrašo labai džiaugiuosi galėsiantis pridėti ir Kauną, – teigė režisierius Romas Zabarauskas. – Kaunas vis dažniau pritraukia Lietuvos kino kūrėjus, ir viena to priežasčių – unikali šio miesto architektūra. Man svarbu atskleisti kine dar kiek mažiau nušviestą brutalizmo stilių, padėsiantį kurti atšiaurią mūsų trilerio nuotaiką“.

V. Ruzgaitės nuotr.

Filmas „Aktyvistas“ užbaigs kūrėjo trilogiją, pasakojančią apie vyrų porų likimus skirtingose politinėse aplinkybėse. Pirmoji trilogijos dalis „Advokatas“ sulaukė sėkmės visame pasaulyje: pristatytas trisdešimt trijuose tarptautiniuose kino festivaliuose, išplatintas aštuonių tarptautinių platintojų, įgarsintas prancūzų ir portugalų kalbomis. Antroji juosta „Rašytojas“, šiemet nufilmuota Niujorke ir Vilniuje, Lietuvos ekranus pasieks 2024 metais, o „Aktyvistas“ – 2025-aisiais.

„Kaunas ir vėl trumpam taps filmavimo aikštele, – apie kino kūrėjų vizitą Kaune pranešė miesto atstovai. – Į miestą sugrįžta režisieriaus Karolio Kaupinio filmo „Badautojų namelis“ komanda“.

Kūrybinė grupė trečiadienį darbuosis Vilijampolėje, todėl vairuotojų prašoma pasirinkti maršrutus ir netrukdyti kurti meno.

„Informuojame, kad gegužės 24 d., 9–16 val. bus laikinai ribojamas transporto priemonių eismas Demokratų gatvės atkarpoje, ties 44-uoju numeriu pažymėtu namu. Filmavimo metu bus praleidžiamas tik viešasis transportas ir specialiosios paskirties automobiliai“, – apie laikinus nepatogumus nurodė savivaldybės atstovai.

Apie didžiausius filmavimus, rūmų kasdienybę ir teigiamą požiūrį į kiną – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su I. Šiušaite.

– Kas vilioja žmones į Trakų Vokę?

– Pavadinimas dažnai klaidina – žmonės galvoja apie Trakus ar Užutrakį, bet mes esame Vilniuje. Mūsų ekspozicijos, koncertai, kiti renginiai vienaip ar kitaip susiję su sostinės gyvenimu arba dvaro istorija. Mėgstu sakyti, kad tai lėtesnio gyvenimo vieta, kurioje norisi pabūti, atsipalaiduoti. Net ir svečiai kartais sako, kad čia nesinori triukšmauti.

Persikėlus iš miesto ir man pačiai atrodė, kad Trakų Vokėje gyvename lyg sulėtintame kine. Dabar tai pradeda patikti – laikas čia eina kitaip. Dvaras turi savo aurą, atrodo, kad viskas vyksta lėtai, elegantiškai.

– Galbūt todėl vieta traukia ir kino kūrėjus? Kokio laikotarpio juostos čia filmuojamos?

– Trakų Vokės dvaras – ne tik vaizdinga vieta, bet ir kinematografiška lokacija, tinkanti įvairiausiems režisierių sumanymams įgyvendinti. Būtent todėl šią vietą renkasi filmavimo komandos. Trakų Vokės dvare-sodyboje filmuoti tokie filmai ir serialai kaip „Karas ir taika“, „Ana Karenina“, „Jekaterina Didžioji“, „Kraujas sniege“, „Hilma“ ir daugybė kitų. Dvaras buvo tapęs Sankt Peterburgu, Stokholmu, Kaunu, Jungtinės Karalystės miestais įvairiausiais laikotarpiais – nuo  viduramžių antrosios pusės iki XX a. pradžios. Vis dėlto sodyba labiausiai panaši į XVIII a. pabaigos–XIX a. Rytų Europos dvarus. Rūmai filmuojami, kai reikia dvaro atmosferos arba erdvių butų, visuomeninių erdvių. Dekoratoriai gali beveik neatpažįstamai pakeisti erdves, pavyzdžiui, uždengus langus atrodo, kad rūmuose – gilūs viduramžiai.

Dekoratoriai gali beveik neatpažįstamai pakeisti erdves, pavyzdžiui, uždengus langus atrodo, kad rūmuose – gilūs viduramžiai.

– Tikriausiai lėtas, ramus dvaro gyvenimas stipriai pasikeičia prasidėjus filmavimams?

– Tikrai taip. Didelių filmavimų metu dvaro aplinka labai pasikeičia: stovi vagonėliai su režisierių, aktorių, grimuotojų kambariais, dvaro ūkiniame kieme įsikuria visas miestelis su maisto palapinėmis, vaikšto kostiumuoti aktoriai. Anksčiau filmuojant tokius projektus kaip „Karas ir taika“, „Jekaterina Didžioji“ buvo statomos tvoros, netgi supilami maniežai, keliai – dvare buvo galima daug ką keisti, šiandien dėl sutvarkytos rūmų aplinkos to tikriausiai jau nebepavyktų padaryti.

Ko gero, įspūdingiausias Trakų Vokės dvare įgyvendintas projektas buvo „Jekaterina Didžioji“ (Hbo, Sky TV), su pertraukomis filmuotas beveik penkis mėnesius. Pokyčių buvo nemažai: mūsų biuras persikėlė į kitą pastatą, su darbuotojais buvo sutarta, kad jie neskleis informacijos, laikysis konfidencialumo, nefotografuos, nieko nepasakos apie dekoracijas. Tokiais momentais mes esame svečiai, o kūrėjams atiduodame dvarą 100 proc.

Įdomu ir tai, kad filmavimo metu aiškiai pamatai, kiek daug žmonių dirba prie projekto. Kartais kino filme rodo du aktorius, bet kad jie pasirodytų ekrane, prireikia 100 kūrėjų komandos – filmą žiūrėti tuomet pradedi visai kitaip.

– Ar filmavimo metu dvaras labai transformuojamas – ar daug laisvės keičiant interjero detales, dekorą turi kino kūrėjai?

– Kol kas nesame restauravę dvaro vidaus, o mūsų salės paprastai būna tuščios, tad filmavimo komanda turi nemažai laisvės – gali pakabinti užuolaidas, atsivežti butaforijų, transformuoti patalpas į jiems reikiamą laikotarpį. Žinoma, dvare galioja tam tikros taisyklės – pavyzdžiui, negalima gręžti ar kitaip pažeisti mūsų paveldo objektų, prašome, kad turinys nebūtų nepadorus, kad būtų išlaikyta pagarba objektui. Todėl filmo kūrėjai tariasi, kur ir ką kabins, o pasiruošimas dažniausiai užtrunka keturis penkis kartus ilgiau nei pats filmavimas.

Kai matome statomas filmavimo dekoracijas, kartu su kitais darbuotojais visuomet spėliojame, ar rūmus ekrane atpažinsime. Vėliau darome nuotraukas ir aptarinėjame, ar tai vis dar panašu į mūsų sales. Naudojant dekoracijas sukuriamas visai kitas vaizdas. Mūsų dvare likę daug nuo filmavimo užsilikusių butaforijų. Lankytojus, nenorėdami suklaidinti, informuojame, kad tai filmavimo metu naudoti daiktai, o ne tikras istorinis palikimas.

– Kaip į filmavimus reaguoja vietiniai gyventojai?

– Vietiniams nepatogumų sukelia uždaromi ar užstatyti keliai, bet tai laikinos emocijos, nes žmonės į kino projektus žiūri teigiamai. Jie didžiuojasi, kad mus renkasi, kad dvaras bus rodomas per tokias platformas kaip „Netflix“ ar BBC. Pastebime, kad gyventojai trukdžius  dėl kino filmavimų vertina palankiau nei kilusius dėl kitų renginių. Turime ir smagių pavyzdžių, tarkime, viena šalimais gyvenanti moteris nuolatos dalyvauja filmavimuose, dažnai matome ją su istoriniais kostiumais. Masinėse scenose filmuojasi nemaža dalis gyventojų.

Žinoma, gyventojai visuomet perspėjami, jei filmavimų metu  naudojama šalyje draudžiama nacių ar sovietų atributika, vaikščiojama su netikrais šautuvais, – į tokius filmavimus visuomet žiūrima jautriai.

Kita vertus, visi supranta, kad filmavimai yra labai reikšminga dvaro finansinė dalis, suteikianti iki 50 proc. pajamų. Kino industrija – mums labai svarbi, padedanti atsinaujinti, atlikti tam tikrus renovacijos darbus.

Režisieriaus Meinardo Valkevičiaus, scenarijaus autorių Monikos Juzonytės ir Lauryno Kaminsko, dailininkės ir iliustruotojos Gabijos Visockytės bei animacijos studijos „MeinArt“ sukurtas pasakojimas nukels mažuosius žiūrovus ir jų tėvus į dar nepažintus stebuklingo Kakės Makės pasaulio kampelius. Svarbiausias filmo personažas žiūrovus pakvies į šešis nuotykius, kuriuose pasirodys ir jos bičiuliai – Netvarkos nykštukas, monstrai Mamaisa ir Nanaisa, meilutis Čiučia.

Kakę Makę filme įgarsino šauni mergaitė Elena Katkutė. Kakės Makės tėvams savo balsus paskolino aktorė Ineta Stasiulytė ir dainininkas Vaidotas Valiukevičius. Pasakojimą filme nuotaikingai rezga aktorius Giedrius Savickas.

Sukūrėme nuotaikingą nuotykių filmą šeimai, kuriame nestinga humoro, išdaigų ir vertingų pamokų.

„Sukūrėme nuotaikingą nuotykių filmą šeimai, kuriame nestinga humoro, išdaigų ir vertingų pamokų. Namuose prasidėję Kakės Makės nuotykiai persikelia į magišką jos pasaulį, kuriame vaikai sutiks išgalvotus jos draugus monstrus, piratus, pasakų princą, keistokai linksmą raganą, keliaus į Dantukų fėjos puotą, ieškos pabėgusių ausų, švęs svajonių gimtadienį ir... sutiks savo naują augintinį! Negana to, pagaliau sužinosime, kuo vardu yra Kakės Makės tėvai ir ką reikia daryti, jei nori turėti savo filmą“, – pasakojo viena iš filmo sumanytojų, filmo prodiuserė Simona Krasauskienė.

Animacinę Kakės Makės visatą įkvėpė kultinės knygos

Animacinį filmą „Kakė Makė: mano filmas“ įkvėpė rašytojos ir iliustruotojos L. Žutautės knygų istorijos. Kakės Makės personažą ji sugalvojo tada, kai sūnui Karoliui buvo treji. Karolis mamos paprašė papasakoti istoriją apie mergaitę, bet taip, kad būtų įdomu berniukams. Jis pats mergaitei sugalvojo ir vardą.

Kakė Makė taip įsitraukė į šeimos kasdienybę, kad tapo istorijomis, o vieną dieną mama ėmė ir nupiešė linksmą mergaitę. Ji panaši į daugelį mergaičių, o jos nuotykiai uždega ir berniukus. Filme tų nuotykių ir istorijų bus dar daugiau nei knygose.

„Knygose Kakė Makė gyvena jau trylika metų. Šio personažo knygų visata pakeri, tampa kasdiene vaikams, o ir jų aplinkai – tėvams, priešmokyklinių įstaigų ugdytojams. Šis personažas yra fenomenalus savo vidaus ir pasaulio atradėjas, ji – vaikystės simbolis, su kuriuo nesunku tapatintis“, – sako filmo „Kakė Makė: mano filmas“ prodiuserė S. Krasauskienė.

Filme bus galima atrasti dar vieną filmą, kurį kuria pati Kakė Makė. S. Krasauskienė tikisi, kad filmas vaikams ir tėvams primins: kiekvienas iš mūsų, o ypač vaikas, gali būti kūrėju: „Norėtume, kad vaikus įkvėptų drąsūs jų mylimo personažo norai ir pastangos. Šis filmas yra apie beribį vaikų vaizduotės pasaulį ir jo egzistavimą ne tik mintyse, bet ir gyvenime. Tikiu, vaikai filme greitai atpažins šią idėją, o tėvus noriu pakviesti stebėti filmą vaiko akimis ir atrasti jame pačių vidinį vaiką.“

Koduotos žinutės apie lengvesnę tėvystę

Filmą kūrusios animacijos studijos „MeinArt“ vadovas, filmo režisierius M. Valkevičius pasakoja, kad Kakės Makės visata buvo sukurta 2D stilistika, kuri primena ranka pieštas iliustracijas:

„Sukūrėme pasaulį, kurį bus ypač įdomu tyrinėti milžiniškame ekrane. Vienas svarbiausių filmo akcentų – jo spalvų paletė. Siekėme, kad kiekvienas kadras atrodytų kaip gimtadienio atvirukas!“

Dar viena svarbi užduotis filmo kūrėjams buvo perteikti Kakės Makės ir jos bičiulių jausmus. Režisierius pasakoja tam pasitelkęs ne tik animuotus judesius, veido išraiškas, profesionalų, išraiškingą įgarsinimą, bet ir daineles. Filme skambės ir jau žinomos, vaikų mėgstamos Kakės Makės dainos, ir visiškai naujos dainelės, kurios žiūrovus kvies kartu šokti ir dainuoti.

Filmo tempas ir istorijų trukmė taip pat pritaikyta mažiesiems žiūrovams. Filmo režisierius įsitikinęs, kad šešis Kakės Makės nuotykius ekrane sekti lengviau, nei stebėti nuoseklų ilgametražio filmo pasakojimą.

Nebus pamiršti ir vaikus į kiną atvedę tėvai. „Iš Kakės Makės tėčio ir mamos perspektyvų atskleidėme tai, ką išgyvena tėvai, augindami vaikus, jų džiaugsmus ir rūpesčius. Filme užkoduota nemažai naudingų žinučių apie lengvesnę tėvystę. Neabejoju, kai kurios situacijos prajuokins ne tik vaikus, bet ir mamas ar tėčius“, – sako M. Valkevičius.

Filmą kūrė animatoriai iš Ukrainos ir Lenkijos

„Kakė Makė: mano filmas“ kūrybos procese dalyvavo didelė komanda: nuo knygų autorės L. Žutautės, animacijos ekspertų, šeimos ir vaikų psichologų, tarptautinių konsultantų iki įvairaus amžiaus vaikus auginančių tėvų, gyvenančių įvairiose pasaulio vietose.

„Kurdami filmą, nuolat tikrindavome turinį – rodėme jį būsimiesiems žiūrovams, stebėjome jų reakcijas, kalbėjomės. Atsižvelgėme ir į tarptautinio turinio tendencijas, aktualias temas, stilizavome personažus ir jų istorijas, tačiau labai svarbu, kad išlaikėme DNR – tai, kas jau šiandien yra menas, – „Kakės Makės“ knygas“, – sakė S. Krasauskienė.

Režisierius M. Valkevičius pasakojo, kad į „Kakė Makė: mano filmas“ kūrybos komandą buvo įtraukti animatoriai iš Lenkijos ir Ukrainos: „Per savaitę vienas animatorius suanimuoja tik apie 20–30 sekundžių filmo, kai kurias scenas turėjome perdaryti daugybę kartų, kad tik jos kuo geriau atitiktų rezultatą, kokio norėjome. Ir jei dar pridėsime Kakės Makės knygų adaptacijas, konsultacijas su psichologais, kadruotes, iliustracijas, kompozitorių darbą, – diena iš dienos visus metus prie šio filmo dirbo didžiulė komanda.“

Temos – bet kurio amžiaus šiuolaikiniam žmogui

Filmo režisierius M. Valkevičius pripažįsta, kad kuriant filmą didžiausiu iššūkiu tapo idėja, kaip atskleisti herojų istorijas, jų svajones ir tikslus. „Pats auginu du vaikus, kurie yra Kakės Makės gerbėjai, todėl norėjosi pasakoti istorijas taip, kad jos būtų tarsi negirdėtos, niekada neklausytos, – jis sako ir priduria tikintis, kad pagrindinė filmo žinutė suskambės ir suaugusiesiems. – Kakės Makės vaizduotė yra jos gyvenimo variklis, tad viskas, ką galime įsivaizduoti, yra įmanoma. Nebijokime imtis netikėčiausių iššūkių ir leiskime vaizduotei vesti mus į priekį.“

Filmo prodiuserė S. Krasauskienė teigė, kad šis filmas yra vienas didžiausių pastarojo meto animacinių projektų Lietuvoje: „Tikime šiuo filmu, juk subūrėme komandą, kuri galėtų pasiekti geriausią įmanomą rezultatą – atskleisti Kakės Makės visatą gerbėjams, o ir tiems, kurie šio personažo dar nepažįsta. Mūsų komandos tikslas – Kakės Makės visatą panaudoti tarsi akseleratorių, kuris pažadintų kiekvieno žiūrinčiojo vaizduotę ir kūrybiškumą.“

Pilnametražis animacinis filmas „Kakė Makė: mano filmas“ pagal rašytojos L. Žutautės knygas – nuo balandžio 21 dienos visuose Lietuvos kino teatruose. Filmą įgarsino E. Katkutė, G. Savickas, I. Stasiulytė, D. Siaurusaitis, V. Valiukevičius ir kiti. Filmo režisierius – Meinardas Valkevičius, scenarijaus autoriai – M. Juzonytė ir L. Kaminskas, dailininkė G. Visockaitė. Filmą platina „NJ World“.

„Sveikinu su keturiais „Oskarais“!“ – O. Scholzas parašė tviteryje.

„Tai didžiulė vokiečių filmo sėkmė, ja galima pagrįstai didžiuotis, – pridūrė Vokietijos kancleris. – Ypač šiais sunkiais laikais jis neabejotinai parodo, koks baisus ir nežmoniškas yra karas.“

„Netflix“ filmas, kurio režisierius ir scenarijaus bendraautoris yra Edwardas Bergeris (Edvardas Bergeris), sekmadienio vakarą taip pat buvo apdovanotas už kinematografiją, scenografiją ir originalią muziką. Pagrindinį vaidmenį filme atliko austrų aktorius Felixas Kammereris (Feliksas Kamereris).

„Keturiais „Oskarais“ apdovanotas filmas „Vakarų fronte nieko naujo“ pasiekė precedento neturintį vokiečių kino rekordą, – sakė Vokietijos kultūros ir žiniasklaidos ministrė Claudia Roth (Klaudija Rot). – Tai atneš vokiečių kinui pasaulinį dėmesį ir suteiks jam naują reikšmę.“

Norėjome kalbėti apie mūsų kaltę ir gėdą, kurią užsitraukėme, ir apie siaubą, kurį pasaulyje sukėlė du karai.

Filmas sukurtas pagal klasikinį 1929 metų Ericho Marios Remarque'o (Ericho Marijos Remarko) to paties pavadinimo romaną. Filme, kurio veiksmas vyksta Pirmojo pasaulinio karo metais, pasakojama apie jauno vokiečių kareivio, kuris su draugais stoja į kariuomenę, gyvenimą. Tačiau karo realybė sužlugdo jo viltis tapti didvyriu ir jis susitelkia į savo paties išgyvenimą.

Vokiečių filmas parodo karo baisumus iš unikalios tautos, sukėlusios ir pralaimėjusios du pasaulinius karus, perspektyvos.

Jis taip pat tapo aktualus, turint galvoje, kad praėjusiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė savo kariuomenę į Ukrainą.

„Tai taip pat tinkamas filmas tinkamu laiku, nes jis atkreipia dėmesį į žiaurų ir brutalų karą Europoje, kuris šiuo metu vėl siaučia Europos viduryje ir kurį sukėlė nusikalstamas Putino išpuolis prieš Ukrainą“, – sakė C. Roth.

„Netflix“ adaptacija buvo išleista spalio mėnesį. Praėjusį mėnesį vykusiuose BAFTA kino apdovanojimuose ji taip pat pelnė septynis apdovanojimus, įskaitant geriausio filmo statulėlę. Pasak srautinio transliavimo platformos, nuo pat pasirodymo šis filmas buvo vienas iš žiūrimiausių neangliškų filmų „Netflix“ svetainėje Jungtinėse Valstijose.

„Stengėmės sukurti filmą apie mūsų praeitį, apie mūsų atsakomybę Vokietijoje ir mūsų istoriją“, – sekmadienį per „Oskarų“ apdovanojimų ceremoniją sakė E. Bergeris.

„Norėjome kalbėti apie mūsų kaltę ir gėdą, kurią užsitraukėme, ir apie siaubą, kurį pasaulyje sukėlė du karai, – pridūrė jis. – Tikėkimės, kad kada nors ateityje nustosime daryti tas pačias klaidas.“

Kanados režisieriaus Danielio Roherio (Danielio Roerio) filme pasakojama apie garsiausio Rusijos prezidento Vladimiro Putino oponento A. Navalno politinį iškilimą, jo apnuodijimą nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ 2020 metų kelionės į Sibirą metu ir vėlesnį tyrimą.

„Yra vienas žmogus, kuris šį vakarą negalėjo būti su mumis – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kuris tebėra vienutėje už tai, ką jis vadina – noriu įsitikinti, kad tiksliai suprasime jo žodžius – neteisingu Vladimiro Putino agresijos karu Ukrainoje“, – atsiimdamas auksinę statulėlę susirinkusiems teigė D. Roheris.

Mano vyras sėdi kalėjime vien už tai, kad pasakė tiesą.

46 metų A. Navalnas, kuris pastaruosius dvejus metus laikomas griežto režimo kalėjime už Maskvos po to, kai buvo nuteistas už turto pasisavinimą, apkaltino V. Putiną prisidėjus prie apsinuodijimo išpuolio.

„Mano vyras sėdi kalėjime vien už tai, kad pasakė tiesą. Mano vyras sėdi kalėjime tik už tai, kad gynė demokratiją“, – teigė jo žmona Julija Navalnaja.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas žurnalistams sakė, kad filmo nematė, tačiau spėliojo, kad filme gali būti „tam tikrų politizavimo elementų“.

„Holivudas taip pat kartais politizuoja savo darbą. Tokių dalykų pasitaiko“, – teigė D. Peskovas, turėdamas omenyje sprendimą dėl apdovanojimo.

Į filmo laimėjimą sureagavo ir Ukrainos prezidento patarėjas Mychaila Podoliakas, klausdamas, kaip turėtų būti suprantama ši pergalė, jei „Oskarų“ apdovanojimai „yra už politikos ribų“.

„Jei „Oskarai“ yra už karo Ukrainoje ir masinio ukrainiečių genocido konteksto ribų, kodėl nuolat kalbate apie humanizmą ir teisingumą?“ – tviteryje parašė jis.

Filmas, kurio premjera įvyko 2022 metų sausį „Sundance“ kino festivalyje, praėjusį mėnesį pelnė britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) apdovanojimą.

Kovoje dėl „Oskaro“ jis nugalėjo filmus „All That Breathes“, „Tiek grožio, tiek skausmo“ (All the Beauty and the Bloodshed), „Meilė ir vulkanai“ (Fire of Love) ir „Namai iš šukių“ (A House Made of Splinters).

Trečiajame prekybos centro aukšte, erdvėje prie 3A išėjimo, patogiai įsitaisę sėdmaišiuose žiūrovai gali nemokamai išvysti ankstesnių metų festivalyje kino gerbėjus sužavėjusį Thierry'io Frémauxo filmą „Lumière!“. Šis kūrinys susideda net iš 114 brolių Auguste'o ir Louiso Lumière'ų sukurtų trumpų filmų. Du inžinieriai broliai daugiau nei prieš 120 metų pristatė kinematografą ir taip įėjo į istoriją, pasauliui įteikdami nepakartojamą dovaną – kino patirtį.

Tarp Kanų kino festivalio meno vadovo režisieriaus T. Frémauxo atrinktų, jo manymu, geriausių filmų žiūrovai gali išvysti ir garsųjį brolių kūrinį „Traukinio atvykimas į stotį“. Pasakojama, kad pirmąkart jį pamatę žiūrovai išsigando, kad traukinys užvažiuos ant jų ir puolė slėptis po kėdėmis ar net alpo iš išgąsčio. Šių kino pradininkų filmus į vieną sumontavęs režisierius šmaikščiai komentuoja ekrane judančius vaizdus.

„T. Frémauxo „Lumière!“ – tai vienas maždaug pusantros valandos trukmės filmas, sumontuotas iš senųjų brolių Lumière'ų filmų. Jis perteikia jų filmų estetiką, jų naratyvą, primena pačią kino pradžią. Nėra labai svarbu šį filmą žiūrėti nuo pradžios iki galo – galima jį žiūrėti fragmentiškai. Net ir taip žiūrint, galima pajusti, koks buvo ankstyvasis kinas. Filmas labai nuotaikingas. T. Frémauxas turi labai gerą humoro jausmą. Jis su meile, šiluma ir humoru perteikia senojo kino specifiką. Manau, šis filmas gali sudominti ne vien sinefilus – ir tuos, kurie iki šiol nebuvo atradę „Kino pavasario“, – sakė festivalio „Kino pavasaris“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasak jos, nemokamai daug žmonių pritraukiančioje erdvėje demonstruojant filmą „Lumière!“ siekiama atkreipti dėmesį į kovo 16 d. skirtinguose Lietuvos miestuose prasidėsiantį „Kino pavasarį“.

Filmas „Lumière!“ su lietuvišku Ryčio Zemkausko įgarsinimu rodomas šeštadienį ir sekmadienį, kovo 4–5 d., visą dieną, nuo 10 val. ryto iki 21 val. vakaro.

Nemokami kino seansai Kauno „Akropolyje“ vyksta kovo 4–5 d. kartu su „Kino pavasariu“ įrengtoje poilsio ir pramogų erdvėje, įsikūrusioje trečiajame prekybos centro aukšte, šalia 3A išėjimo.

Juosta pelnė apdovanojimus ne vienos šalies kino festivaliuose.

Filmas nemokamai JAV ambasados Lietuvoje iniciatyva rodytas Vilniuje, Šalčininkuose, Pabradėje, Klaipėdoje.

Juostos peržiūra vyko Vytauto Didžiojo universitete V. Putvinskio g. Į filmą rinkosi studentai, kiti aktyvūs žmonės. Atvyko daug Lietuvos karių. Filmas rodytas dviejose auditorijose.

Filme jo kūrėjas Jevgenijus Afinejevskis į Rusijos sukeltą ir tebevykdomą karą Ukrainoje žvelgia iš ukrainiečių žurnalistų, karių, gydytojų, menininkų, savanorių, dvasininkų, vaikų ir motinų pozicijų.

Jevgenijus Afinejevskis/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Siekiu suteikti balsą bebalsiams, pažadinti tarptautinę bendruomenę, paskatinti  priešintis tironijai“, – sakė kalbintas autorius, akcentavęs ukrainiečių vienybę ir jų sprendimą būti nepriklausomiems.

„Išleisdamas filmą dabar, tikiuosi suteikti aiškumo žiūrovams, sutrikusiems dėl tyčinės dezinformacijos kampanijos apie dabartinius įvykius Ukrainoje“, – teigė J. Afinejevskis.

Siekiu suteikti balsą bebalsiams, pažadinti tarptautinę bendruomenę, paskatinti  priešintis tironijai.

Filmo „Laisvė ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“ įžangą įgarsino „Oskaro“ laureatė Helen Mirren. JAV ambasada nurodo, kad juosta jau pelnė apdovanojimus Hamptonų tarptautiniame, Savanos, Mill Valley ir Bragacine kino festivaliuose, sulaukė „Kineo“ apdovanojimo bei nominacijos Stokholmo kino festivalyje.

Lietuvoje yra rodytas J. Afinejevskio dokumentinis filmas „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“, nominuotas „Oskarui“. 

Šio autoriaus filmai debiutavo Venecijos, Telurido, Tarptautiniuose Toronto ir Romos bei Sandanso kino festivaliuose, o jo kūryba nominuota „Oskaro“, „Emmy“ ir JAV Prodiuserių gildijos apdovanojimams.