Aktorius ir dainininkas D. Vaitiekūnas neslėpė susižavėjimo: „Tai vienas geriausių ir labiausiai įtikinančių mano matytų lietuviškų filmų – nepaisant to, kad asmeniškai pažįstu jame vaidinančius aktorius, tačiau scenarijus taip įtraukė, kad tai pamiršau. Esu susipažinęs su dvylikos žingsnių programa ir žinau, kad devintas žingsnis yra vienas sudėtingiausių. Bet kurio žmogaus gyvenime už keblias situacijas prisiimti atsakomybę yra beprotiškai sunku ir šis filmas gražiai atskleidžia, kad iki žodžio „atsiprašau“ reikia eiti ilgai ir įveikti daug kliūčių“ – samprotavo atlikėjas. 

Organizatorių nuotr.

Aktorė A. Diržiūtė akcentavo filmo universalumą: „Nuostabus jausmas, kai tu žiūri į kūrinį ir  protarpiais per kūną perbėga šiurpuliukai nuo tikrumo, prasmės, jautrumo. Šis filmas yra mums visiems, turintiems vienokį, ar kitokį gyvenimišką bagažą“.

Epizodinį vaidmenį filme atlikusi aktorė K. Savickytė pastebėjo, kad filmas aktualus tiek jaunimo, tiek jų tėvų auditorijoms, ypač per įtaigų paauglių impulsyvumo, jausminės pusės paveikslą.

Šis filmas gražiai atskleidžia, kad iki žodžio „atsiprašau“ reikia eiti ilgai ir įveikti daug kliūčių.

 

„Filme kalbama apie tėvo ir dukters ryšį ir labai gera stebėti, kaip jis kuriamas. Pagrindiniam aktoriui iš pradžių sunkokai sekasi eiti į kontaktą su dukra Ieva, tačiau mes, tėvai, ir neprivalome būti tobuli. Visgi galiausiai jis prisiima atsakomybę sukurti ryšį su savo vaiku ir tai labai geras priminimas“, – sakė K. Savickytė.

Filmą išvydo ir prie I. Pužauskaitės kino studijų JAV prieš keletą metų finansiškai prisidėjęs verslininkas V. Lašas. Paklaustas, ar filmas paliko įspūdį, prisipažino, kad kūrinys užbūrė savo tikrumu: „Istorija vystoma labai vykusiai ir absoliučiai neprailgsta. Džiaugiuosi visos komandos darbu: scenarijumi, režisūra, aktorių vaidyba. Viskas tikra ir puikiai apjungta į visumą, niekas neperlenkta, nedramatizuojama – iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet be galo paveiku“.

Filmo anonsą galite peržiūrėti šiame video:

Filmo centre – dvylikos žingsnių programoje dalyvaujantis Linas (akt. Valentinas Novopolskis). Dabar jis yra ties devintuoju – prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintųjų. Trisdešimt šešerių metų vyras gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta septyniolikmete dukra Ieva (akt. Gerda Čiūraitė). Apsigyvenę kartu, susvetimėję tėvas ir dukra bando vėl suartėti, tačiau tai nelengva. Situacija dar labiau komplikuojasi, kai geriausia Ievos draugė Maja (akt. Angelina Daukaitė) pajunta simpatiją jos tėčiui. Jiems visiems trims teks atrasti savo tiesas bei kelią tarp sumišusių jausmų ir moralinių dilemų.

Organizatorių nuotr.

Filmas jau aplankė septynis kino festivalius užsienyje, o Italijoje vykusiame Lečės (Lecce) filmų festivalyje laimėjo net du apdovanojimus – geriausio operatoriaus (Jacekas Podgórskis) ir žiūrovų simpatijų. Juostoje taip pat vaidina tokie talentingi kino ir teatro aktoriai kaip Marius Repšys, Lina Rastokaitė ir kiti.

Išskirtiniai seansai ir susitikimai su kūrybine komanda po filmo peržiūros vyks Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Marijampolėje:

Spalio 11 d. kino teatre „Pasaka“ Vilniuje.

Spalio 12 d. kino centre „Garsas“ Panevėžyje.

Spalio 14 d. Kauno kino teatre „Romuva“.

Spalio 15 d. Spindulio kino teatre Marijampolėje.

Organizatorių nuotr.

Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras ir LRT.

Šis režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio kino pasakojimas žiūrovus nukels į pokarį, kuriame skleidžiasi sukrečianti istorija, nutikusi dviejų žinomų Lietuvos žmonių – gabaus to meto vaikų rašytojo ir antisovietinės rezistencijos partizanų vado – gyvenime. 

Anot filmo autorių, tai fikcinis pasakojimas, paremtas tikrų žmonių biografijomis. Nors žiūrovas istorinius faktus, apgaubtus scenaristų fantazijos drabužiu, gali nesunkiai priimti kaip dokumentinę tiesą. Mat siekdami kuo tiksliau atkurti pokario laikmetį, filmo autoriai stengėsi surasti autentiškų vietų, kostiumų, rekvizito, perprasti to laikotarpio žmonių gyvenimo būdą, jų elgseną, padėti aktoriams prabilti tarmiškai.

Manau filme „Poetas“ žiūrovai ras atsakymus, kokius pasirinkimus, lūkesčius ir baimes turėjo to meto žmonės ir kas tai nulemdavo. Kas slypėjo po išdavikišku pasiteisinimu – neturėjau kitos išeities.

Anot Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, atidumas istorinei tiesai filme labai juntamas: „Filmas neslysta paviršiumi. Laikmetis jame perteiktas labai kruopščiai. Iki mažiausių detalių. Per jausmus, įvykius. Batalinės scenos pasižymi tikslumu, geru šūvių ir sprogimų garso takeliu. Mūsų kinematografijoje bandymų pasakoti apie rezistenciją ir pasipriešinimą buvo. Tačiau ne visada pavykdavo atskleisti tą sudėtingą laikmetį. O juk ir tuomet žmonės gyveno, kūrė šeimas, mylėjo, nors jų gyvenimus niokojo okupantai bei kolaborantai. Manau filme „Poetas“ žiūrovai ras atsakymus, kokius pasirinkimus, lūkesčius ir baimes turėjo to meto žmonės ir kas tai nulemdavo. Kas slypėjo po išdavikišku pasiteisinimu – neturėjau kitos išeities.“

Operatorius Vytautas Plukas, kurio įspūdingą darbą po pasaulinės filmo premjeros Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ įvertino kino kritikai savo apžvalgose, prisimena, kad šio filmo kūrimo procese didžiausias jam tekęs iššūkis buvo – kuo tiksliau atkurti pokario laikotarpį. „Pirmiausia su Giedriumi bandėme ieškoti, kas Lietuvoje yra išlikę iš pokario. Žinoma, tikėjomės rasti tai, ko iki mūsų kiti kūrėjai nebuvo atradę. Autentiškus nuo to laiko nepasikeitusius miestelius ar kaimus. Bet išmaišę Lietuvą supratome, kad grynos autentikos mažai likę. Todėl teko pasitelkti kompiuterinę grafiką, valant nuo kaimų namų stogų šiferį“, – juokiasi V. Plukas.

Tačiau operatorius sako, kad visgi vienu atrastu objektu jie itin džiaugiasi: „Išvažinėjome apylinkes, kuriose kadaise gyveno poetas Kostas Kubilinskas. Ir mums pavyko atrasti namą, kuriame jis mokytojavo. Filme tas namas virto pagrindinio herojaus – poeto namais. Mums patiko mintis, kad tai bus dabartį su praeitimi siejantis objektas. Kad mes patys būsime arčiau to, apie ką pasakojame. Nenorėjome imituoti praeities. Norėjosi nufilmuoti istoriją taip, kad ji atrodytų vykstanti čia ir dabar. Abu režisieriai labai skrupulingai parinko detales. Jų apsiskaitymas ir žinios apie tą svarbų Lietuvai laikotarpį padėjo sukurti tikrai autentišką pasakojimą.“

Anot filme partizano Voverio vaidmenį sukūrusio aktoriaus Pauliaus Markevičiaus, darbas šiame filme jam buvo viena įdomiausių istorinių kelionių, kokias iki šiol teko patirti dirbant kino aikštelėje. „Partizanų laikas atrodo tarsi savotiškai „nuzulintas“ besikartojančių vardų, datų, eilėraščių, tačiau Giedrius su Vytautu man atskleidė nematytą to laiko peizažą: gilų, detalų, įvairialypį. Iki mažiausių detalių jie buvo išnarstę pokario archyvus, biografinius žmonių prisiminimus, nuotraukas, pasakojimus. Ir iš mažų dalelių sudėliojo kiekvieno mūsų kuriamų personažų portretus. Mano kurtas vaidmuo buvo sulipdytas iš kelių žinomų, tačiau skirtingas gyvenimo istorijas nugyvenusių tikrų partizanų biografijų. O, sakykim, išskirtinė vizualinė detalė – ūsai – pasiskolinta iš režisieriaus Giedriaus senelio jaunystės portreto“, – pasakoja P. Markevičius.

Studijos „A Propos“ nuotr.

Aktorius prisimena, kad ruošiantis filmavimui jam teko išmokti kalbėti dzūkiškai: „Ne tik pokariui būdingi ūsai, bet ir dzūkiška tarmė man turėjo padėti sukurti partizaną Voverį. Ir iš tiesų, kai lūpose pradėjo skambėti archajiškos dermės, pajutau, kaip pasikeitė mano laikysena, gimė specifinis, labai autentiškas personažo charakteris. Kartais ir už kadro su kolegomis „dzūkuodavome“. Su partizanų vadą vaidinusiu Dainiumi Gavenoniu iki šiol dzūkiškai pajuokaujame.“

Pasak aktoriaus, iki detalių stengiantis atkurti išnykusį pasaulį atsiranda galimybė suklysti. „Žvakės, popierius, medis, medžiagos klostė, plaukų sruoga, ką jau kalbėti apie ginklus, baldus, interjerą. Tam, kad įtikintum žiūrovą pasakojimo tikroviškumu, turi būti labai atidus detalėms. Ir čia visa filmo komanda – tiek režisieriai, tiek operatorius, tiek filmo dailininkai – padarė didelį darbą. Jiems pavyko žiūrovus perkelti į pranykusį pasaulį ir įtikinti, kad jis egzistuoja“, – sako P. Markevičius.

Filmas „Poetas“ Lietuvos kino teatruose bus pristatytas vasario 16 d.

„Maniau, kad prieš lietuvišką premjerą nebus ko nerimauti, bet visą šią naktį sapnavau, kad premjera vyksta, o filmas vis sukasi ir sukasi – atsibudusi supratau, kad tikrai jaudinuosi ir man tai labai didelis įvykis“, – su „Vesper“ kūrybine komanda pasirodžiusi scenoje atviravo K. Buožytė.

Raudonuoju kilimu į premjerą žengė kviestiniai svečiai: Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, kino kritikė Izolda Keidošiūtė, režisieriai Emilis Vėlyvis ir Ernestas Jankauskas, aktorės Toma Vaškevičiūtė, Elžbieta Latėnaitė, Valda Bičkutė, šokėjas ir aktorius Gytis Ivanauskas, menininkė Jolita Vaitkutė, fotomenininkas Lukas Gricius, kelionių žurnalistas Orijus Gasanovas ir kiti.

„Linkiu šiam filmui tapti žiūrovų lankomiausiu lietuvišku darbu šiemet! Įspūdingas ir ne kitaip. Sakau – bėgte. Ir savų palaikyt, ir pažiūrėt kaip Holivudą vejamės“, – po seanso komentavo rinkodaros specialistė, kino gerbėja Dovilė Filmanavičiūtė.

Pasaulinė „Rūgštaus miško“ premjera įvyko prieš kelerius metus.

Per tą laiką filmas daug keliavo ir tebekeliauja po festivalius, bet dėl pandemijos Azijos pasiekęs iki šiol nebuvo.

„Parodyti filmą Busano kino centre buvo ypatinga patirtis. Architektūriniu atžvilgiu tai – vienas įspūdingiausių kino teatrų pasaulyje, dėl ypatingos konstrukcijos stogo patekęs net į Gineso rekordų knygą.

Šis pastatas primena erdvėlaivį. Techninės kino rodymo sąlygos čia nepriekaištingos, o svarbiausia tai, kad Busano žiūrovai – labai aktyvūs ir smalsūs

Šis pastatas primena erdvėlaivį. Techninės kino rodymo sąlygos čia nepriekaištingos, o svarbiausia tai, kad Busano žiūrovai – labai aktyvūs ir smalsūs“, – pasakojo iš Pietų Korėjos sugrįžusi filmo režisierė.

Juodkrantėje kartu su Dovydu Korba kurtame filme turistų lūpomis pasakojama apie didžiausią Europoje kormoranų koloniją.

Savo išmatomis išdeginę sengirės plotus, sparnuočiai šią vietą pavertė makabriškiausiu turistų traukos objektu. Apokaliptiškas, bet tuo pačiu ironiškas filmas kelia painius moralinius ir tarprūšinius klausimus.

„Nors festivalyje didžiausias dėmesys skiriamas klimato kaitai, tačiau nevengiama ir kitų su aplinkosauga susijusių temų.

Moderatorė po filmo užsiminė, kad Busano žmonėms filmo tema labai suprantama, nes Pietų Korėjoje iš didmiesčių taip pat bandoma išguiti nepatogius gyvūnus“, – prisiminė R. Barzdžiukaitė.

Tiesa, režisierė prisipažino kiek nerimavusi dėl to, kaip į filmą reaguos vietos žiūrovai.

„Rūgštaus miško“ žiūrėjimui reikia vidinės ramybės – nors filmo turinys yra kintantis, dinamiškas, filmo forma yra taupi, o ritmas – pakankamai lėtas.

Nerimavau, kas laukia, nes mačiau naujausius korėjiečių filmus ir žinau, kur neša pagrindinė srovė. Tačiau žiūrovai sinchronizavosi su filmu. Salėje buvo net pradinių klasių moksleivių – stebėjausi, kokie jie tylūs ir mandagūs.

Pietų Korėjoje spėjau pastebėti kontrastą tarp milžiniškų dangoraižių kuriamos įtampos, kamščių mieste, ir visai netoliese esančių ramybės salų – budistų šventyklų, kuriose ne tik gyvena vienuoliai, bet apsistoja ir žmonės, norintys pailsėti, sulėtėti. Gal dėl to priešybių sugyvenimo korėjiečiams priimtini ir greiti, ir lėti filmai?“ – svarstė režisierė.

Klimato kaitos temai skirtas festivalis surengtas mieste, prie kurio krantų, ieškant sprendimų kaip prisitaikyti prie kylančio jūros lygio, statomas pirmasis pasaulyje plūduriuojantis miestas.

Festivalio „Blue Planet Future“ pagrindinę 50 filmų programą papildė susitikimai su filmų autoriais, tvarų gyvenimo būdą propaguojanti mugė, tarptautinė konferencija apie klimato kaitos erą. Organizatorių teigimu, per penkias festivalio dienas jame apsilankė beveik 15 tūkstančių žiūrovų.

Dėl Busane puoselėjamo gyventojų susidomėjimo kinu, daugybės čia vykstančių filmų festivalių ir klestinčios kino industrijos, UNESCO šiam antram pagal dydį Pietų Korėjos miestui yra suteikusi kino miesto statusą. Europoje Busanas dažnai vadinamas „Azijos Kanais“.

R. Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ prieš mėnesį pirmą kartą pristatytas ir Jungtinėje Karalystėje, Londone filmas rodytas Šiuolaikinio meno institute (ICA). 

Pasaulinė filmo „Tvano nebus“ premjera įvyko 2020-aisiais, tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, filmą pamatė ir vertino JAV Santa Barbaros, Stambulo, Jerevano, Talino „Juodųjų naktų“, Transilvanijos, Taivano tarptautinių kino festivalių žiūrovai ir kritikai.

„Mūsų filmas yra apie tai, kad mes, kaip ir mano personažas Pulkininkas, esame pavargę nuo karo, nuo tiesos ir melo, nuo kvazirealybės, nuo informacijos, kurioje klaidžiojame. Šis filmas – tai istorija apie mūsų realybę, apie tai, kaip dabar gyvename“, – prieš prasidedant filmui kino salėje kalbėjo pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Valentinas Masalskis.

„Valentinas yra nuostabus!” – Lietuvos teatro ir kino legendai gerų žodžių negailėjo filmo režisierius M. Sargsyanas, premjeros vakare prisipažinęs, kad ir V. Masalskis, ir visa filmo komanda tapo jo mokytojais.

Filmo kūrimo darbai prasidėjo dar 2015 metais, kai M. Sargsyanas pradėjo rašyti šio filmo scenarijų, į kurį sudėjo savo karo patirčių mozaiką. 2018 metais nufilmuotas „Tvano nebus” savo pasaulinės premjeros datos Venecijos kino festivalyje sulaukė tik 2020-aisiais. Užtruko dar dvejus metus, kad filmas pasiektų Lietuvos kino žiūrovus. „Kas žino, jei filmą būtume rodę 2020-aisiais, jis gal nebūtų toks aktualus, – sakė filmo režisierius. – Tada mes išgyvenome pandemiją, o dabar – karą Ukrainoje. Labai gaila, kad filmas pataikė į dešimtuką“.

„Tvano nebus“ vaizduojamas karo anropologija persunktas pasaulis taip artimas tam, kuriame gyvename šiandien. Nėra svarbu, nei kur vyksta filmo veiksmas, nei kas su kuo kariauja. „Kadangi filmavome Lietuvoje, galima numanyti, kad čia ir vyksta filmo veiksmas, rodos, Antrasis pasaulinis dar nesibaigęs... Ir vis dėlto, sugriuvę namai kino ekrane labai panašūs į tuos, kuriuos mes matome Ukrainoje“, – sakė filmo režisierius.

M. Sargsyano filmo centre – senstelėjęs, pavargęs Pulkininkas, kurį talentingai vaidina V. Masalskis. Pulkininkui reikia parodyti savo gebėjimus. Jis ne kartą pagal užsakymą arba įsakymą sukėlė karą skirtingose šalyse, tačiau dabar, kai karas vyksta jo šalyje, pulkininkas nebenori kariauti, jis norėtų garbingai išeiti ir likti didvyriu ateities kartoms.

Ketvirtadienio vakarą į Dovilų etninės kultūros centrą atėjo pasipuošę vietos žmonės. Filmas, kurio pažiūrėti jie rinkosi, buvo apie mus, lietuvius, kalbančius ta pačia, bet tokia skirtinga kalba, kad žmonės viename, rodos, mažos Lietuvos kampe nesupranta kito pakraščio gyventojų, kai jie kalba tarmiškai.

Filmą autorius kūrė septynerius metus, kalbino daugybę žmonių visoje Lietuvoje, prašydamas tik vieno – prabilti gimtąja tarme.

Vienas pirmųjų A. Baryso pakalbintų žmonių buvo Helmutas Lotužis iš Kisinių kaimo. Šis vyras yra vienas iš nedaugelio natūraliai dar mokančių šišioniškių tarmę. Jis taip pat dalyvavo filmo peržiūroje.

Man labai patiko, kad autorius kalbino paprastus žmones, o ne tuos pačius, kuriuos esame įpratę matyti per televiziją.

Režisierius aplankė visus Lietuvos regionus, kalbino savąja šnekta kalbančius žmones.

Už kadro skambantis Marijaus Žiedo balsas skaitė profesorės Dalios Kiseliūnaitės parašytą tekstą apie tarmes. Juo paaiškinta, kiek ir kokių jų yra.

Vienas filmo herojų pasakojo, kad senatvės ligų paveikti žmonės pamiršta viską, bet ne kalbą, kurios išmoko iš savo mamos.

"Man labai patiko, kad autorius kalbino paprastus žmones, o ne tuos pačius, kuriuos esame įpratę matyti per televiziją. Patiko, kad jie kalbėjo skirtingomis temomis, bet taip, kaip nuo mažens yra išmokę. Ramus kalbėjimas nuteikia maloniai. Nors objektas yra žmonės ir jų kalba, bet parodyta ir nuostabi Lietuvos gamta. Žiūrėdama filmą ne kartą nubraukiau ašarą, bet ne iš skausmo, o iš džiaugsmo, labiausiai jaudina gražūs dalykai", – po filmo peržiūros kalbėjo etnologė Rūta Vildžiūnienė.

Filmas "Visos tarmės gražiausios" keliaus per Lietuvą, jo autorius nusiteikęs parodyti jį nedidelių miestelių žmonėms. Galbūt jį bus galima pamatyti ir per televiziją.

Pati penkis šunis auginanti kino industrijos profesionalė sako, kad gyvūnai ir filmai apie juos – geriausia terapija, todėl sulaukusi scenarijaus net neabejojo, kad tai – tinkamiausia medžiaga jos didžiajam debiutui.

Tokia buvo mano pagrindinė sąlyga – pirmiausia patogu, saugu ir gera turėjo būti šunims, o po to jau pasirūpindavome savimi.

Paklausta, ar nekilo sunkumų dirbant su keturkojais, režisierė tik garsiai nusijuokė. „Nekalbėkit niekų, aš turėjau progą visą dieną glėbesčiuotis su šunimis ir juos bučiuoti. Koks darbas gali būti geriau už šį? Nesu dirbusi malonesnėje aplinkoje nei karto per visą savo gyvenimą“, – sakė režisierė.

G. Mancuso teigė tikinti gydomosiomis šunų galiomis, todėl neabejoja, kad kiekvienas, bent kartą įžengęs į šios juostos filmavimo aikštelę, tapo geresniu ir laimingesniu žmogumi.

„Visi su mumis dirbę keturkojai buvo prižiūrimi ir mylimi kaip kokie karališkosios šeimos nariai. Jie turėdavo po atskirą komandą, kuri rūpindavosi maistu, grožio procedūromis, poilsiu. Tokia buvo mano pagrindinė sąlyga – pirmiausia patogu, saugu ir gera turėjo būti šunims, o po to jau pasirūpindavome savimi“, – sakė režisierė ir užsiminė, kad filmas žiūrovams turės ne vieną svarbią žinutę.

Filmas „Šuns tikslas 2“ pasakoja, kaip jau pirmoje dalyje matytas šuo Beilis laimingas gyvena fermoje su mylimu šeimininku Itanu (aktorius Dennisas Quaidas) ir jo žmona. Tiesa, dabar Beilis turi ir naują geriausią draugę bei žaidimų partnerę – dvejų metukų Itano anūkę Si-Džei. Tačiau vieną dieną laimingo ir beprotiškai mergaitę mylinčio šuns gyvenimas pasikeičia, kai Si-Džei mama nusprendžia su mergaite išvažiuoti gyventi kitur.

Prieš šio savo gyvenimo pabaigą ir naują atgimimą kito šuniuko kūne, Beilis nebyliai pažada Itanui, kad naujas jo tikslas bus bet kokia kaina susirasti Si-Džei ir vėl tapti geriausiu jos draugu. Prasideda naujas didžiosios Beilio kelionės etapas, kuriame šuo patirs neeilinių nuotykių ir daugybei žmonių vėl padės suprasti, ką reiškia tikra draugystė, ištikimybė ir meilė.

„Šuns tikslas 2“ Lietuvos didžiuosiuose ekranuose – nuo šio penktadienio, rugsėjo 13 dienos.

Jis prikaustys ne tik įtempto siužeto įtraukiančia istorija, bet ir tuo, kad filme apsukrumu bei žavesiu varžysis šiuo metu vienais seksualiausių žvaigždžių tituluojami Theo Jamesas (puikiai pažįstamas iš „Divergentės“ franšizės) ir išraiškingų kūno formų modelis Emily Ratajkowski.

„Esame įpratę ekranuose matyti gudrius vyrukus, sugebančius akimirksniu atrakinti sudėtingiausius pasaulio seifus ir regzti tobulus apiplėšimų planus, o jiems padeda arba trukdo tik viena kita moteris, įpinta į siužetą tik dėl grožio ir įvairovės. Būtent todėl su džiaugsmu sutikau vaidinti šioje juostoje. Čia mano ir Theo herojai vienas kitam nė kiek nenusileidžia ir net konkuruoja tarpusavyje. Tad intriga tampa ne tik pagrindinė vagystė, bet ir kuo baigsis jų tarpusavio varžybos“, – pasakoja E. Ratajkowski.

Apie tai, kad filmas „Vagys melagiai“ bus įdomus pačiam įvairiausiam žiūrovų ratui, kalba ir T. Jamesas. Jo nuomone, šis trileris turi visus komponentus, reikalingus kino ekranų hitui – jame pilna veiksmo, mįslių, netikėtų situacijų ir akį džiuginančių seksualių scenų.

Juosta pasakoja istoriją, nutikusią Los Andžele – mieste, kuriame pilna naivuolių, darboholikų, žvaigždžių ir praturtėti svajojančių įvairaus plauko sukčių, o jiems įvaizdis – dažnai svarbesnis už realybę. Šis pasaulis, kuriame turtai ir socialinė padėtis demonstruojami visais įmanomais būdais, idealiai tinka Ivanui (aktorius T. Jamesas). Vyrukas yra meno kūrinių vagis – vienas geriausių rinkoje.

Kaip ir daugelis Los Andželo gyventojų, Ivanas taip pat turi svajonę: užbaigti savo kriminalinę karjerą. Deja, stambus įsiskolinimas ir priklausomybė nuožmiam nusikaltėlių vadeivai neleidžia jam to padaryti. Viename vakarėlyje Ivanas susipažįsta su aktore Eliza, kurią vaidina E. Ratajkowski. Nuovoki mergina greitai supranta, kuo užsiima Ivanas ir pasisiūlo jam į partneres.

Porelė ima dirbti kartu. Ir taip efektingai, kad netrukus atkreipia FTB agentų dėmesį. Iš vienos pusės spaudžiami valdžios pareigūnų, iš kitos – nusikaltėlių, Ivanas ir Eliza netrukus sulaukia ypatingo užsakymo. Naujas darbas yra itin pavojingas, jiems didelių pinigų neatneštų, bet galėtų tapti išsvajotu bilietu į laisvę. Partneriai ima planuoti svarbiausią savo gyvenimo vagystę.

Tačiau ar išdegs jų gudrus bei kruopščiai sumanytas planas ir ar porai pavyks gauti tą išsvajotąją laisvę, sužinosime jau nuo kito savaitgalio, kai liepos 19 dieną kino teatruose pasirodys romantinis trileris „Vagys melagiai“.

Po premjeros Kanuose, kur pelnė daug ovacijų, Eltonas Johnas filmą „Rocketman“ pristatė Londonui.

72-ejų muzikos legenda prasitarė, kad nors būta kritikos, juostoje nekeistų nieko. Jo gyvenimas filme – toks, koks yra.

Sero Eltono Johno gyvenimą apdainavusią juostą režisavo D. Fletcheris. Londono premjeroje jį palaikė ir žmona D. Ibelhauptaitė. 

Teatro režisierė vėl sužibo dizainerio Juozo Statkevičiaus kurta suknia. 

Premjeroje pasirodė ir pats Lietuvos mados kūrėjas – ne tik kaip draugas, bet ir kaip aktorius. J. Statkevičius filme įkūnijo turtingą, ekscentrišką, nuo sekso ir narkotikų priklausomą dizainerį, kuris drauge su eEtonu gydosi priklausomybių klinikoje. 

Juosta, pasakojanti apie Eltono Johno karjeros istoriją nuo jaunystės iki šių dienų, Lietuvoje pasirodys jau vasarą – birželio 7-ąją.