Unikalaus kanadiečių-šveicarų kūrėjo filmų retrospektyva, lietuvių kino premjeros, naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio ir virtualios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.

„Peteris Mettleris – sunkiai kategorizuojamas. Jo kūryba – slėpiningi kelionių filmai, tyrinėjantys regimąjį ir neregimąjį pasaulius. Jungdamas vaizdus iš kelionių, pokalbius su sutiktais žmonėmis bei savo paties mintis, jis atvirai leidžiasi į neapčiuopiamas temas – laiką, gamtos reiškinius, būties prasmę. P. Mettleris dokumentikos pasaulyje yra įsitvirtinęs kaip vienas įdomiausių autorių, jis kuria ir vaidybinius filmus, performansus, taip pat fotografijos projektus, yra didžėjus. Nusprendėme, kad metas VDFF pristatyti šį įvairiapusį autorių“, – teigia viena festivalio programos sudarytojų Eglė Maceinaitė.

Pasak E. Maceinaitės, P. Mettlerio unikalumas pasireiškia tiek jo kūriniuose, tiek ir požiūryje į kūrybines industrijas. Menininkas aktyviai plėtoja bendruomeninius tinklus, skatinančius naujoviškų kūrybinių formų, naujų gamybos ir platinimo strategijų kūrimą – kad nepriklausoma kūryba pasiektų savo auditoriją, bet kartu išvengtų finansinio ir ideologinio komercinio pasaulio spaudimo.

Stop kadras iš filmo „Jo pakaušyje“

P. Mettlerio filmai pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų, o jo kūrybos retrospektyvos rengiamos visame pasaulyje. VDFF žiūrovai Vilniuje turės galimybę pamatyti dešimt šio unikalaus menininko kūrinius, klaipėdiečiai – vieną jų. P. Mettlerio filmas „Lošimai, dievai ir LSD“ (2002) – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir dievo tarnai, ir prasilošėliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties: laimės. Kad ir kokios absurdiškos tos paieškos kartais gali pasirodyti. Šią juostą bus galima išvysti ir Klaipėdos kino teatre „ArleKinas“. Filme „Laiko pabaiga“ (2012) režisierius tyrinėja žmogaus santykį su absoliučia metafizine neišvengiamybe – laiku. Hipnotiškuose dokumentiniuose kadruose, kuriuose mokslinės laboratorijos CERN vaizdus keičia lavos išsiveržimas Havajuose, Detroito griūtis ir budistų vienuolynai, režisieriui pavyksta užfiksuoti tai, ko sustabdyti tarsi iš principo neįmanoma. Pažvelgti į pasaulį iš psichiatrijos klinikos išleisto paciento akimis kviečia „Sciseras“ (1982). Vizualiai paveikūs kadrai nuolat trina ribas tarp pojūčių, intuicijos ir racionalumo. Pagrindiniam filmo veikėjui Bruno, su kuriuo P. Mettleris susipažino lankydamasis priklausomybės ligų centre, dedikuota juosta primena, kad mums įprasta socialinė tvarka kito žmogaus akimis gali atrodyti kaip gąsdinantis chaosas.

Stop kadras iš filmo „Sciseras“

„Šviesos paveiksle“ (1994) režisierius stebi tuos, kurie irgi stebi – šviesos pašvaistes Kanados arktyje. Nenumaldomas turistų noras technologijomis įamžinti gamtos stebuklą gyvenime ir filme kartais virsta komiškomis pastangomis. Gamtos ir technologijų, mokslo ir mitologijos santykių temos – ryškus P. Mettlerio kūrybos bruožas. Pagrindinis jo vaidybinio filmo „Jo pakaušyje“ (1989) herojus Gasas – eilinis palydovinių lėkščių pardavėjas, kurio gyvenimas dramatiškai pasikeičia susipažinus su menininke Liusi. Tai komiška ir fantasmagoriška meilės istorija, kurioje Gasas kone paklysta materialiojo pasaulio platybėse, po kurias P. Mettleris žiūrovą vedžioja tik jam būdingu unikaliu kinematografiniu žvilgsniu. Dokumentinių filmų festivalyje žiūrovų laukia dar vienas jo vaidybinis filmas – „Tektoninės plokštės“ (1992), kuriame pagrindinė herojė išvyksta į kelionę, supinančią veikėjos ir viso pasaulio istorijos prisiminimus. Keliaujama iš vienos epochos į kitą, taip ieškant atsakymų apie sąmonės santykį su politika, kultūra ir žmogaus seksualumu. Šešių pilno metro filmų retrospektyvą papildys ir vieno seanso metu rodoma keturių P. Mettlerio trumpametražių rinktinė: „Ateities pėdsakai“ (2014), „Lancelotas laisvamaniškai“ (1980), „Toli“ (2007) ir „Rytų aveniu“ (1985).

Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet festivalis pristatys dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020). Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.

Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai.

A. Kemežys – vienas talentingiausių, darbščiausių profesionalų, kurio talentas ir ypatingas jautrumas padėjo įgyvendinti kūrybinius sumanymus daugeliui režisierių. Jau po mirties A. Kemežys apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už „talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį”. Keli operatoriaus nufilmuoti filmai dar laukia premjerų.

Per du kūrybos dešimtmečius A. Kemežys nufilmavo daugiau kaip 50 filmų, jo prizų kolekcijoje – trys „Sidabrinės gervės“, du Kinematografininkų sąjungos apdovanojimai, Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimas „Ąžuolas“, keli tarptautiniai įvertinimai.

Retrospektyvą pradės režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Pokalbiai rimtomis temomis”. Pagrindiniai šio filmo herojai yra vaikai ir paaugliai, apdovanoti ypatingu gebėjimu apsakyti juos supantį pasaulį. Intymūs minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su jais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Filme keliami klausimai apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi.

Filmą „Pokalbiai rimtomis temomis” Kino klube pristatys pati režisierė G. Beinoriūtė, kuri kartu su A. Kemežiu sukūrė penkis filmus.

„Filmuodamas dokumentiką, A. Kemežys labai greit užmezga kontaktą, randa apie ką pajuokauti, ko paklausti. Kai vaikus filmavom „Pokalbiams rimtomis temomis“, kiekvienam vaikui turėjome po pusę dienos. Audrius sugalvojo, kad kiekvienam turi būti vienoda šviesa. Klausinėjau aš, bet ir jis neiškentęs paklausdavo – gerų klausimų, tokių užvedančių, tikslių. Vaikas galvoja, galvoja, Kemežys dirba”, – sakė režisierė pokalbyje su dokumentinio kino kritike Rūta Oginskaite.

„Pokalbiai rimtomis temomis” pelnė pagrindinį apdovanojimą tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „DocuDays“ Ukrainoje, specialų diplomą „Už artimą santykį vaikų problemoms“ tarptautiniame festivalyje „Listapad“ Minske, nominuotas geriausio metų dokumentinio filmo apdovanojimui nacionalinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“. Filmas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „DocPoint“ Helsinkyje ir Taline, „Nordic Film Days“ Liubeke, „Women Make Waves“ Taipėjuje.

Retrospektyvoje taip pat bus parodytas A. Kemežio nufilmuotas vaidybinis filmas „Senekos diena” (rež. Kristijonas Vildžiūnas), dokumentiniai filmai „Moteris ir ledynas” (rež. Audrius Stonys), „Prieš parskrendant į Žemę” (rež. Arūnas Matelis). Retrospektyva kovo 7 d. baigsis rež. Giedrės Žickytės dokumentiniu filmu „Meistras ir Tatjana”, už kurį A. Kemežys buvo apdovanotas geriausio operatoriaus prizu – „Sidabrine gerve”.

R. Bružas yra išleidęs dvi knygas istorine tematika: „Bikerstory.Lt. Motociklizmo istorija Lietuvoje 1918–1945“ ir istorinių apybraižų-interviu knygą „Tauta be valstybės. Valstybės kelias“, kuri parengta dokumentinių televizijos filmų ciklo pagrindu.

„Lietuva Europos žemėlapyje galėjo neatsirasti, o atsiradusi turėjo ne vieną progą išnykti nė „neįsibėgėjusi“, tačiau teisę BŪTI lietuviai išsikovojo titaniškomis pastangomis“, – teigia režisierius.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejaus proga žurnalistas parengė paskaitą apie nepriklausomą Lietuvą „Istorijos perimetrai“. Su ja R. Bružas planuoja supažindinti besidominčią auditoriją – žada apkeliauti tolimiausius šalies kampelius ir pasiekti užsienyje gyvenančius lietuvius.

Lietuva Europos žemėlapyje galėjo neatsirasti, o atsiradusi turėjo ne vieną progą išnykti nė „neįsibėgėjusi“, tačiau teisę BŪTI lietuviai išsikovojo titaniškomis pastangomis.

R. Bružas jau daugiau kaip dešimtmetį kuria istorinių dokumentinių filmų ciklą „Amžininkai“. Visą ciklą lydi garsi citata: „Pamiršę istorijos pamokas yra pasmerkti pakartoti praeitį.“

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje režisierius pristatys šešis filmus: „Keltininkas“ (2008), „Mes tavo vaikai“ (2009), „Puodžius“ (2009), „Neprarastoji karta“ (2007), „Vėlinės“ (2006), „Vilko vaikai“ (2008).

Filme „Keltininkas“ pasakojama apie keltininką R. Chadaravičių, kuris įsigijo nurašytą plaukiantį krano pontoną, pats jį sutvarkė, įkūrė įmonę, gavo laivybos dokumentus. Filme girdėsime R. Chadaravičiaus monologus apie darbą, gyvenimo būdą. Filmas kurtas ketverius metus ir atspindi visus upės metų laikus, gamtos kaitą ir žmogaus virsmą.

„Mes tavo vaikai“ –­­­­­­­­­­­­­­­­­ tai apybraiža apie jauniausią evangelikų liuteronų vyskupą Mindaugą Sabutį. Kokius iššūkius patiria dvasininkas, būdamas greta žmonių gimimo ir mirties akimirkomis? Kokias tiesas atveria ir kokias vertybes išryškina tokios patirtys? Kokią vietą postmodernaus žmogaus gyvenime užima Dievas?

Apybraižoje „Puodžius“ supažindinama su senu puodžiumi, kuris savo amatui atidavė visą gyvenimą. „Kai amatas virsta gyvenimo būdu ir saulėlydžiui artėjant supranti, jog tai buvo tavo viso gyvenimo tikslas ir prasmė, supranti, kad buvai vienas tų, kuriems labai pasisekė rasti save“, – sako filmo herojus.

R.Bružo režisuota apybraiža „Neprarastoji karta“ iš dokumentinio ciklo „Amžininkai“ pasakoja apie Romo Kalantos susideginimą, situaciją Lietuvoje po Vengrijos įvykių, disidentų protestus, KGB vykdytus persekiojimus.

Filme kalba R. Kalantos amžininkai ir garsūs Lietuvos hipiai, tarp jų – ir Džyza-Aleksandras  Jegorovas. Kalbinami Arkadijus Vinokuras, Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kalanta, Kristupas Petkūnas.

„Vėlinės“ – tai dokumentinis pasakojimas apie 1955–1957 m. Vėlines Lietuvoje. Kai sukilo Vengrija, bruzdėjo ir Lietuva. Šeštajame dešimtmetyje, Lietuvoje sovietams numalšinus ginkluotą pasipriešinimą miškuose, tauta priešinosi tyliai. Nikitai Chruščiovui vadovaujant Sovietų Sąjungai politika lyg ir atšilo. Atrodė, laisviau ima kvėpuoti ir Lietuva.

Pasak R. Bružo, tai geriausiai atspindi 1955 metų Vėlinės Kaune. Karių kapinėse susirinkę žmonės gieda tautines dainas. Milicijos ir KGB daliniai siekia išvaikyti minią ir tuomet prasideda tai, apie ką dar visai neseniai nebuvo galima nė pagalvoti – minia pasipriešina, prasideda spontaniška protesto akcija, vėliau – riaušės.

1956-aisiais Vėlinių įvykiai pasikartoja ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Šį kartą Vengrijos sukilimo įkvėpti žmonės renkasi kapinėse. Pasirodo trispalvės, pasigirsta antisovietiniai šūkiai. Milicijos ir KGB pajėgos minią brutaliai išvaiko. Daugybė jaunuolių atsiduria KGB rūsiuose. Daug protesto akcijos dalyvių pašalinami iš aukštųjų mokyklų. Protesto akcijos vyksta ir 1957-aisiais.

Lietuvos televizijos laidų ciklo „Amžininkai“ vedėjas R. Bružas pagerbtas tradiciniame kultūros laidų konkurse „Pragiedruliai“. Už „Amžininkuose“ pristatytą laidą „Vilko vaikai“ jis apdovanotas specialiuoju prizu „Už istorinės sąmonės puoselėjimą“.

„Vilko vaikai“ – tai Rytprūsių vokiečių našlaičiai, tragišką 1944–1945 metų žiemą traukiantis vokiečių kariuomenei ir priartėjus sovietams paradę tėvus. Šaltis ir badas juos atginė į Lietuvą, kur daugelį priglaudė paprastos kaimo šeimos. Manoma, kad bėgdami nuo sovietų kariuomenės 1944 m. iš Karaliaučiaus krašto pasitraukė daugiau kaip du milijonai Rytprūsių vokiečių ir mažalietuvių.

Istorikai nagrinėja ir apibendrina situaciją, gyvi išlikę amžininkai liudija su žmogiškumu prasilenkiantį sovietų armijos karių susidorojimą su civiliais Rytprūsių gyventojais. Laidoje gausu karo meto ir ankstyvojo pokario kino kronikos.

Susitikimas su režisieriumi vyks gegužės 24 d. 18 val. Renginį ves Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji redaktorė, režisierė Aida Vėželienė.

Programa:

2017 m. gegužės 23 d.

16–18 val. (I dalis)

„Keltininkas“, 2008 m.

„Mes tavo vaikai“, 2009 m.

„Puodžius“, 2009 m.

18.30–20.30 val. (II dalis)

„Neprarastoji karta“, 2007 m.

„Vėlinės“, 2006 m.

„Vilko vaikai“, 2008 m.

2017 m. gegužės 24 d.

16–18 val. (II dalies kartojimas)

„Neprarastoji karta“

„Vėlinės“

„Vilko vaikai“

18.30–20.30 val. (18 val. susitikimas su režisieriumi; I dalies kartojimas)

„Keltininkas“

„Mes tavo vaikai“

„Puodžius“

Trumpai apie renginį

Data gegužės 23 d.

16.00–18.00 val. (retrospektyvos I dalis)

18.30– 20.30 val. (retrospektyvos II dalis)

gegužės 24 d.

16.00–18.00  val. (retrospektyvos II dalies kartojimas)

18.30–21.00 val. (susitikimas su režisieriumi; I dalies kartojimas)

Vieta Kino salė, V a.

Įėjimas laisvas

P. Almodóvaras – vienas garsiausių visų laikų Ispanijos režisierių, dviejų „Oskarų“ laureatas. 67-erių scenaristas, rašytojas, prodiuseris, muzikantas ir kino režisierius tapo kultūriniu Ispanijos herojumi, jos naujo postmodernistinio įvaizdžio kūrėju.

P. Almodóvaras gimė mažame Ispanijos provincijos miestelyje netoli Servanteso išgarsintos La Mančos, neturtingoje darbininkų šeimoje, lankė griežtas religines mokyklas. Sulaukęs 17-os tiesiog išsprunka į Madridą – be šeimos ir pinigų. Vos atvykęs  įsitaiso asistentu telefonų stotyje, o iš šiame darbe užsidirbtų pinigų nusiperka „Super 8“ kamerą. Su ja pradeda kurti trumpo metražo filmus pagal savo paties scenarijų, rodo juos baruose, naktiniuose klubuose ir netrukus labai išpopuliarėja. Taip prasideda jo pirmasis filmų kūrimo etapas, besitęsiantis iki 1980-ųjų, kai Pedro sukurs savo pilnametražį.

Šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai piešti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjausti savo herojes, žavėtis jų gudrybėmis, jas supančius daiktus paversti fetišu.

Jo gyvenimą pakeičia po generolo Franko mirties Ispanijoje kilęs visuomenės ir meno judėjimas „La Movida Madrileña“. Kritikai pastebi, kad būtent jis išlaisvina Ispanijos papročius. Prieš tapdamas kino režisieriumi P. Almodóvaras piešia komiksus, rašo apsakymus ir straipsnius, priklauso avangardinei teatro trupei „Los Goliardos“. Čia susipažįsta su profesionalia vaidyba ir su Carmen Maura, vėliau tapsiančia viena iš jo pagrindinių aktorių. Pats režisierius vėliau prisiminė: „Atėjau į kiną specifiniu metu – tai buvo naujos demokratijos Ispanijoje pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franko valdymo metus. Atsirado laisvė ir reikėjo ja pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nugrūstus dalykus“.

Žavingiausias unikaliu stiliumi pasižyminčio P. Almodóvaro bruožas – lengvos, žaismingos, šiek tiek vulgarios melodramos su juodojo humoro elementais. Daugumos jo filmų personažai – laisvi, moraliai nepriklausomi vyrai ir moterys. Nesvarbu, ar vienuolės, ar šiuolaikinės merginos, ar advokatai, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso, jo personažai yra savo gyvenimo šeimininkai. Visi jie trokšta meilės, prisirišimo, nors brangina laisvę ir nepriklausomybę. Jo filmai kupini meilės senajam klasikiniam kinui, tiesiog prigrūsti citatų iš garsių filmų, persmelkti aistros, beprotiškų poelgių, neįtikimiausių siužeto peripetijų.

Mane dažnai kaltina peržengus nustatyto elgesio ribas. Tai reiškia, kad mano herojai gyvi. Kad mano žiūrovai gyvi.

Savo kūryboje Alomodovaras išgyveno evoliuciją nuo skandalingų, pankiškos estetikos aštuntojo, devintojo dešimtmečio filmų, kuriuose gyveno gausybė įvairiausių antiherojų – transvestitų, keistuolių, maniakų ir isterikų, tada jį domino lyties klausimai ir apskritai viskas, kas uždrausta ir netelpa į nustatytus padorumo kanonus, iki subtilių, melancholiškų psichologinių dramų apie moteris. Daugelio kritikų nuomone, šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai piešti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjausti savo herojes, žavėtis jų gudrybėmis, jas supančius daiktus paversti fetišu.

Ispanas ir Holivudui atrado ne vieną žvaigždę. Ryškiausios iš jų – Antonio Banderas ir Penélope Cruz, o jo kūrybą sunku įsivaizduoti be jo mylimų artisčių Carmen Mauros, Chus Lampreave, Cecilios Roth, Victorios Abril ar vienoje Madrido kavinėje atrastos Rossi de Palmos. Jos visos dievina P. Almodóvarą, mėgsta filmuotis jo juostose, nes piešia jis jas mylėdamas, suprasdamas, užjausdamas, nepaisant komplikuotų kino asmenybių ir charakterių.

Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam.

Gal paskutiniai jo filmai ir ne visiems vienodai patinka, tačiau kino pasaulis vis tiek laukia naujų jo darbų. „Mane dažnai kaltina peržengus nustatyto elgesio ribas. Tai reiškia, kad mano herojai gyvi. Kad mano žiūrovai gyvi. Ir mano darbas bei kūryba gyvi! Aš keičiu filmų temas, siužetus. Naujame (XXI) amžiuje aš tapau niūresnis ir ėmiau blaiviau žiūrėti į gyvenimą. Bet iš pagrindų aš nepasikeičiau. Aš toks pat, tik vyresnis ir senesnis. Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam. Kai aš rašiau scenarijų filmui „Moterys ties nervų krizės riba“( 1998 m.), buvau įsimylėjęs ir labai nelaimingas. Visus savo išgyvenimus ir kančias aš paverčiau komedija,“ – viename interviu kalbėjo Pedras Almodovaras.

Tai pirmas ispanų režisierius, surinkęs per 120 tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų du „Oskarai“, Europos kino akademijos, Kanų, Berlyno ir kitų garsių tarptautinių kino festivalio prizai.

LRT Kultūra rengiasi parodyti 12 kontroversiškojo ispano filmų.  Retrospektyvoje surinkti tiek ankstyvieji, tiek brandžiojo periodo ispanų garsenybės filmai.

A. Stonys – dažnas VDFF svečias ir konkursinės programos laureatas, dokumentikos pasaulyje pripažintas dar 1992-aisiais, kai už filmą „Neregių žemė“ jam buvo įteiktas Europos kino akademijos geriausio dokumentinio filmo apdovanojimas „Feliksas". Vidinį neregių pasaulio peizažą atskleidžiantis filmas – taip pat programoje.

A. Stonio retrospektyvoje bus parodytos trumpametražių filmų programos (1989–2006 m.) ir pastaraisiais metais sukurti pilno metro darbai „Varpas“ (2008 m.), „Raminas“ (2011 m.), „Kenotafas“ (2013 m.). Taip pat žiūrovai pamatys LKC užsakymu suskaitmenintus ir restauruotus režisieriaus filmus: „Atverti duris ateinančiam“ (1989 m.), „Uostas" (1998 m.) ir „Baltijos kelias“ (1990 m.).

A. Stonys laikomas vienu kūrybingiausių, meistriškiausių ir produktyviausių Lietuvos režisierių. Jo kūryba priskiriama poetinės dokumentikos žanrui. Pats režisierius teigia, kad savo filmais tarsi siekia išsaugoti blėstančius sapnus: „Kai buvau mažas labai nemėgdavau prabudimo akimirkos. Aš karštligiškai stengdavausi sulaikyti bundant išnykstančius sapnus. Žinojau, kad vėliau papasakotas ar užrašytas sapnas bus lyg blankus tikro sapno šešėlis. Kai mano mokytojas kino režisierius Henrikas Šablevičius parodė, kaip galima atkurti ir išsaugoti sapnus, nuo to laiko tik tai ir darau.“

Rugsėjo 24 d. bus rengiamos atviros A. Stonio meistriškumo dirbtuvės „Tiesa ir / ar iliuzija. Tiesos klausimas dokumentiniame kine“. Jose bus kalbama apie subjektyvumą kine kaip svarbiausią vertybę ir būtiną meno kūrinio atsiradimo sąlygą, apie erdvės ir laiko pokyčius perėjus kūrėjų sumanymo prizmę bei tai, kas vyksta su realybe kine ir kur yra riba, skirianti objektyvią tiesą ir autorinę viziją.

Retrospektyvos seansai „Skalvijoje" vyks rugsėjo 23–28 d. Filmus pristatys jų autorius. 

Įėjimas su nemokamais bilietais, kuriuos retrospektyvos lankytojai galėsi pasiimti „Skalvijos“ kasoje.