Tuo pat metu Kaliningrade į pavienius piketus rinkosi vietos intelektualai. Šie vieniši, sąžinės nepraradę drąsuoliai ryžosi apginti filosofo, kurio vardu pavadintas jų miesto universitetas, garbę.

Tik akivaizdu, kad tokių – mažuma ir ši jų drąsa gali jiems kainuoti ne tik karjerą, bet ir laisvę.

„Ar žinojai tu, kad rusų Ivanas tryps tavo kapą?“ – toks užrašas „puošia“ Kaliningrado katedros sieną, prie kurios ir yra palaidotas garbusis filosofas.

Vis dėlto daugumai šiandieninių buvusio Karaliaučiaus kolonistų garsus profesorius, prie kurio karsto su velioniu atsisveikinti iš visos Prūsijos kažkada gedėtojai plūdo daugiau nei dvi savaites, šiandien nieko nereiškia. Dar daugiau – I. Kantas jiems joks autoritetas, netgi – priešas.

„Ar žinojai tu, kad rusų Ivanas tryps tavo kapą?“ – toks užrašas „puošia“ Kaliningrado katedros sieną, prie kurios ir yra palaidotas garbusis filosofas.

Turbūt stebėtis nereikėtų, nes tokia šitos valstybės politika visais klausimais, taigi ir I. Kantas – ne išimtis.

Pats srities gubernatorius A. Alichanovas, politologų suvažiavime rėžęs sveikinimo kalbą, tiesiogiai apkaltino filosofą dėl konflikto su Vakarų pasauliu ir karo Ukrainoje.

Anot gubernatoriaus, I. Kantas „su visokiomis visuotinio elgesio maksimomis“ visa tai užprogramavo savo rašliavoje „Praktinio proto kritika“.

Būta ir dar „kietesnių“ vertinimų. „Tai – žmogus, išdavęs tėvynę, kuris rašė kažkokias nesuprantamas knygas, kurių niekas čia neskaitė ir niekada neskaitys.“ Čia jau Rusijos laivyno viceadmirolo I. Muchamedšino požiūris į I. Kantą, kai prieš šešerius metus buvo pasiūlyta Kaliningrado oro uostą pavadinti filosofo vardu.

Žodžiu, jei tik I. Kantas būtų gyvas, gimtajame mieste šiandien vargiai išvengtų arešto.

Pirmasis. 2009 metai, ankstyvas pavasaris. Mažame vidurio Lietuvos miestelyje, kuriame esu gimęs ir užaugęs, nakvoju tėvų namuose. Vėlus vakaras, tačiau miegoti dar nėra noro. Įjungiu kambaryje stovintį televizorių. Jis transliuoja filosofo profesoriaus Leonido Donskio vedamą laidą „Be pykčio“. Kitas pokalbio dalyvis – vedėjo kolega Arvydas Šliogeris. Pirmasis įspūdis, pažiūrėjus vos kelias laidos minutes, yra sakantis, kad A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas. Kūno ir mąstymo vienovė, priešinga tuščioms manieroms, reikalaujančioms varžytis ir dalyvaujant pokalbyje išreikšti tik dalį savęs, vengti visa apimančios mentalinės ir fizinės laikysenos. L. Donskio ir A. Šliogerio diskusijos tema – lietuviškoji filotopija, jos praeitis okupacinės priespaudos metais ir tuometiniu, vos antrą dešimtį baigiančios atkurtosios Lietuvos laikotarpiu. Ką mums reiškia vieta? Kokia yra pamatinė filosofo dorybė? Kas yra dvasios aristokratija? Man tik 29-eri, todėl iš šios laidos įsimenu klausimus ir beveik nefiksuoju atsakymų į juos. „Be pykčio“ tą vakarą man atskleidžia, kad ir mūsų šalyje, vis dar atsigaunančioje po laukinio kapitalizmo, įmanomas intelektualinis gyvenimas. Šis netiesioginis susitikimas su A. Šliogeriu nusitęsia pusantrų metų į ateitį, kai atsiverčiu istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Išblukęs žodynas“. Pratarmės autorius – A. Šliogeris, savajame tekste pažymintis, kad viešasis intelektualas privalo į mūsų politinę, socialinę, kultūrinę ir net ekonominę tikrovę žvelgti ir ją vertinti su aistra. Įsitikinu, kad pirmasis kartas, kai išvydau A. Šliogerio veidą TV ekrane, buvo tikras, jokiu būdu nesumeluotas. Filosofo būta ištikimo tiesai, moralei ir minties laisvei.

A. Šliogeris – ypatingai aistringos, beveik degios erudicijos ir minties žmogus. Kone kiekvieną jo pasakomą sakinį lydi gestas.

Antrasis. 2009-ųjų ruduo. Dirbu atkuriamame legendiniame sovietmečio žurnale „Lietuvos švyturys“. Vyriausiasis redaktorius, kurio vardo ir pavardės jau nepamenu, vieną dieną skiria užduotį pakalbinti kokį nors ypatingą žmogų – Asmenybę. Savo valia pokalbio partneriu pasirenku A. Šliogerį. Skambinu jam laidiniu telefonu į namus. Filosofas atsiliepia, sutariame susitikimo laiką. Apstulbstu išgirdęs, kad A. Šliogeris gyvena Vilniuje, Pilaitės rajone, žymiojo vokiečių mąstytojo Imanuelio Kanto vardu pavadintoje gatvėje. Atvažiavęs autobusu, artėju prie daugiabučio. Imu suprasti ir net jausti, kokia kančia A. Šliogeriui turėjo būti gyvenimas daugiabutyje, tarp žemės ir dangaus. Kita vertus, prisimenu jo nuostabiosios knygos „Būtis ir pasaulis“ fragmentą, kuriame filosofas konstatuoja, kad visi mes gyvename „tarp“ būsenoje: tarp gimimo ir mirties, tarp laisvės ir prievartos ir daugelio kitų dalykų. Gana gerai pažinodamas Pilaitės rajoną, tada dar tik nujaučiu, koks būties gėris turėjo būti pasivaikščiojimai šalia daugiabučių tyvuliavusio Salotės ežero pakrantėmis ir užmiesčio pievomis bei laukais. A. Šliogeris pasitinka prie laiptinės, rūkydamas cigaretę. Pakilę liftu, įeiname į jo namus. Prisėdame ant žalia gelumbe aptrauktų fotelių ir imame kalbėtis apie viską, ką tik norime. Pokalbis trunka apie dvi valandas. Imu suprasti, kad prisidariau daug būsimo transkribavimo darbo. Iš to interviu atmintyje šiandien kirba mano klausimas apie Lietuvos išsivadavimo ir Katalikų Bažnyčios veiklos ryšį. Tada supratau, kad jei A. Šliogerio ir būta tikinčiojo Dievą, tai apie jokią konfesiją ir religines apeigas net kalbėti neverta. Jis – ne dogmos žmogus. Jis ištikimesnis paradoksui. Po šio susitikimo dar keliskart iš toli esu matęs filosofą prie „Skalvijos“ kino centro Vilniuje, lūkuriuojantį autobuso namo, į Pilaitę. Daugiau tiesiogiai, be tarpininkų niekada nesusitikome.

Trečiasis. 2015-ųjų vasaris. Ruošiuosi ginti savo kuklią humanitarinių mokslų disertaciją apie poetą, filmininką Joną Meką. Beveik visas šio mokslinio darbo pagrindas – A. Šliogerio idėjos, kurias turėjau garbės tęsti ir interpretuoti. Likus dviem savaitėms iki disertacijos gynimo, vadovai pataria kreiptis į A. Šliogerį, kad jis susipažintų su mano tekstu ir parašytų atsiliepimą. Neminėsiu visų tų liaupsių, kurias elektroniniu paštu gavau po kelių dienų. Regis, prasmingiau būtų įvardyti, ko išmokau iš Filosofo. Tai – gebėjimas į savąjį gyvenimą, artimiausią aplinką, kito mintį ir jausmą žvelgti iš atstumo; iš paskutiniųjų priešintis globaliam išvietinimui; pastangos gyventi tradicinėje tvarkoje, kur svarbus medis, krūmas, žolė ir pievų žiogelis; tai – ir atvirumas kito patirčiai, esybei, ir gebėjimas įžvelgti laiko akimirkas, kai tampa beveik stebuklo būdu įmanoma susitarti, susikalbėti su oponentu garbingai ir nežeminant vienas kito; valia kalbėtis su kitais žmonėmis apie daiktus, reiškinius ir kuo mažiau apie asmeniškumus ar kiekvienam save gerbiančiajam būdingas mažas, bet svarbias paslaptis; tai – ir suvokimas, kad pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mano ar kito žmogaus gyvenimu, kad esama į savotišką kosmosą nunešančių idėjų, prilygstančių intelektualiniam nuotykiui. Ir pagaliau, A. Šliogeris buvo toks žmogus, apie kurį galima tvirtai sakyti žodį „kilnus“, aiškiai suprantant jo reikšmę – gebėjimą kilstelti kitą nuo sriubos lėkštės ir pažvelgti aukštyn, pamatyti horizontą, tačiau stengtis jo neperžengti. Filosofas visu savo gyvenimu manifestavo mąstymo laisvę, net tada, kai beveik niekas ja nebetikėjo.

Post scriptum. Atsiliepime apie mano disertaciją A. Šliogeris rekomendavo ją išleisti atskira knyga, prieinama platesniam skaitytojų ratui nei mokslo bendruomenė. Po penkerių metų filosofo žodis virto kūnu. Čia skolingas nelikau. Kitas momentas – prieš ketverius metus pačiam A. Šliogeriui pažadėjau parašyti jo intelektualinę biografiją. Pažado ištesėti, jam gyvam esant, nespėjau. Tebūna šis mano prisiminimų pluoštelis žinia, pakartotas pažadas į amžinybę, kad ištartas žodis nebuvo tuščias skambesys ar viešas plepėjimas. Kas geriau nei Filosofas gali nujausti ir žinoti, kad visa, kas užrašyta, neišnyksta be pėdsako ir turi kuriamąją galią?! Ne vien šio teksto autorius yra skolingas A. Šliogeriui, bet ir Lietuva, Panevėžys ir Ūlos upė, ant kurios kranto jis praleido tiek daug laiko, išsinešdamas iš tos vietos tikrą patirtį, kurios mirtingajam per gyvenimą skirta ne tiek daug. Šalies, miesto ir asmens tapatumas – tai susitikimai ir po laiko. Vis dar turime pareigą ir kartu privilegiją neleisti užmarščiai pasiglemžti A. Šliogerio gyvenimo ir filosofinės, poetinės bei fotosofinės kūrybos.

Apie tai feisbuke pranešė VU Filosofijos fakultetas.

„Rugsėjo 19 d., eidamas 79-uosius metus, mirė ilgametis VU Filosofijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Evaldas Nekrašas“, – rašė VU.

Užuojautą dėl E. Nekrašo mirties trečiadienį pareiškęs prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad E. Nekrašas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos filosofijos istorijoje ir politologijos moksle.

„Jo akademinė ir pedagoginė veikla stiprino ne tik šalies mokslą, bet ir atkurtos Lietuvos valstybės pamatus“, – Prezidentūros paskelbtoje užuojautoje rašė G. Nausėda.

E. Nekrašas studijavo matematiką, stažavosi Harvardo universitete, dėstė Vilniaus universitete.

Už nuopelnus valstybei 2003 metais jis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Kai neįstengiame susitaikyti su mus supančia netiesa, kai nutinka kas nors negera ar gyvenimas atrodo priešiškas, „Pabudimo knyga“ išmintingais žodžiais ir kiekvienai dienai skirtais dvasiniais pratimais padės vėl susitaikyti su savimi ir pasauliu. Pateikiame ištrauką iš „Pabudimo knygos“.

Gyvenkite kuo lėčiau

Gyvenkite kuo lėčiau, ir laikas tik prasidės.

Stebėdami bet kokį buvimo veiksmą – kaip krinta snaigė, kaip tirpsta ledas ar kaip atsibunda mylimas žmogus – mes nejučia įžengiame į nuolatinę pradžios akimirką, tą tylią akimirką, kurioje prasideda kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas. Ši akimirka ypač svarbi, nes ji be paliovos spinduliuoja gyvybės gaivą. Norint atrasti šią akimirką, norint kaskart išgyventi jos gaivą, svarbiausia – gyventi kuo lėčiau.

Kai atsiduriame kokioje nors nepatogioje situacijoje, mūsų dažnai paprašo neskubėti. Kai užtrunkame kelionėje, kai laukiame sąskaitos restorane, iš mūsų norima, kad atsivertume aplinkai, kad apsidairytume. Pamatę, kad sustojo mūsų labai svarbūs, labai ambicingi planai, dažnai esame skatinami iš naujo atrasti laiko pradžią. Nelaimei, mes visi taip skubame, taip greitai bėgame ten, kur norime atsidurti, kad daugelis esame priversti sulėtinti žingsnius tik ligos ar lūžio ištikti. Šiuo požiūriu esame labai keisti padarai. Jei galėtume pažvelgti į save iš gana didelio atstumo, pamatytume tarsi didžiulę krūvą nuolatos į ką nors atsimušančių vabzdžių: tūkstančiai smulkių, ryžtingų padarėlių kaktomuša trenkiasi į kliūtis, papurto mažas galveles ir kūnelius ir vėl bėga prie kitos kliūties.

Kaip ir Žemė, kuri mus nešioja, mūsų būties pamatas juda taip lėtai, kad mes to nepastebime. Jei pajutote, kad gyvenimo išmėginimai jus nukamavo, atėmė gyvenimo džiaugsmą ar išsekino, tiesiog sulėtinkite savo minčių eigą, kad ji atitiktų plyšio plėtimosi greitį, sulėtinkite širdies plakimą iki ritmo, kuriuo išdžiūvusi žemė sugeria lietų, ir laukite, kol jus pasveikins naujos pradžios gaiva.

◆ Pasidėkite prieš save sausą kempinę ir stiklinę vandens. Kol kas tegu jos būna po ranka.

◆ Susitelkite, leiskite jus užplūsti regimo skubotumo energijai. Iškvėpkite ir pasistenkite jos atsikratyti.

◆ Užlašinkite šiek tiek vandens ant kempinės ir lėtai alsuodamas stebėkite, kaip kempinė atsiveria.

◆ Lėtai alsuodamas lašinkite vandenį ant kempinės ir jauskite, kaip atsiveria jūsų širdis.

Laikytis

„Visose visatos platybėse nėra nė vienos vietos, kurioje nebūtų Šaltinio.“ Hakuin.

Yra sena istorija apie jaunuolį, kuris sušalęs stovi Aliaskoje prie kelio. Jis laukia, kol kas nors jį paveš iki Majamio. Jaunuolis taip sužvarbęs, kad vos benulaiko rankoje iškeltą plakatą su kelionės tikslu. Ilgai laukus, prie jo sustoja draugiškas sunkvežimio vairuotojas ir sako: „Aš nevažiuoju į Majamį, bet galiu tave pavėžėti iki Fort Loderdeilio.“

Raginimas: M.Nepo yra kasdienybės alchemikas, kviečiantis mus pamatyti, paragauti ir paliesti pačią gyvenimo šerdį. / Feisbuko nuotr.

Jaunuolis nusiminęs atsiliepia: „A...“, ir atsisako važiuoti. Tai mūsų šiuolaikinės kultūros legenda, įspėjanti mus nebūti perfekcionistais. Kaip dažnai atsisakėme paklusti lemčiai, apsimesdami, kad laukiame tikro daikto? Kaip dažnai mums tenka išsukti iš tako, pateikto kaip dovana, nes jis pasirodo nevisiškai toks, apie kokį svajojome? Kaip dažnai laukiame tobulo partnerio, tobulo darbo, tobulų namų? Kaip dažnai patys tampame kankiniais, siekdami kokio nors įsivaizduojamo idealo?

Tai, ko mums reikia išmokti, atsiranda tada, kai mums prireikia, – nesvarbu, mes jauni ar seni, nesvarbu, kiek kartų mums gali tekti viską pradėti iš naujo.

Kaip dažnai nebematome to, ko mums iš tiesų reikia, reikalaujame visko arba nieko, kai ten, kur šiuo metu esame, yra tokia visa ko apstybė ir begalė galimybių, galinčių padėti mums pasiekti ko norime?

◆ Sėdėkite lauke, jei tik galite, ir stebėkite debesis. Paieškokite debesies, forma primenančio žirgą. Nesvarbu, rasite jį ar ne, įsidėmėkite, koks jausmas apima, ieškant vieno konkretaus daikto.

◆ Užsimerkite ir tolygiai alsuokite. Susitelkęs atmerkite akis ir vėl pažvelkite į debesis. Susiraskite tokį, kuris jums atrodys patrauklus, ir pasižiūrėkite, kokia forma jame glūdi.

◆ Kad ir ką rastumėte, įsidėmėkite, koks jausmas apima, kai randate tai, kas yra.

Šlovė ar ramybė

„Verčiau skriejantis paukštis, kuris nepalieka pėdsako, negu einantis žvėris, paženklinantis žemę.“ Fernando Pessoa.

Didelė dalis mus kamuojančio nerimo ir vidinės sumaišties kyla dėl to, kad gyvename globalioje kultūroje, kurios vertybės atriboja mus nuo svarbiausių dalykų esmės. Esminis čia yra konfliktas tarp išorinio sėkmės apibrėžimo ir vidinės ramybės vertės.

Deja, mus nuolat skatina, net moko visur ir visada siekti dėmesio, o juk atsinaujinančio gyvenimo paslaptis yra skirti dėmesį kitiems. Jau mokykloje – pradedant pastangomis gerai atlikti testus – ir vėliau, siekiant kuo geriau pasirodyti, kad gautume paaukštinimą, mus moko tikėti, kad norint pasiekti sėkmę būtina patraukti kuo daugiau dėmesio ir būti pripažintiems nepaprastais, o juk durys į viską, kas gyvenime nepaprasta, atsiveria tik tada, kai dovanojame savo dėmesį, o ne siekiame jo gauti patys. Viskas aplink atgyja tik tada, kai išdrįstame praregėti ir pamatyti, kad viskas yra nepaprasta.

Juo ilgiau stengiamės pritraukti dėmesį, užuot jį daliję, juo nelaimingesni daromės. Tai mus skatina judėti pasaulyje, svajojančiame apie didybę, kurį būtina tikrinti ir patvirtinti sulig kiekvienu posūkiu, o vienio išgyvenimas aplanko mus tik tada, kai patvirtiname viską, kas mus supa. Beviltiškai trokštame būti mylimi, nors iš tiesų mums skausmingai reikia vaistų – patiems tapti mylintiems.

Viena iš priežasčių, dėl kurių tiek daug svajojančiųjų apie sėkmę yra vieniši, ta, kad, užuot ieškoję to, kas aišku ir teisinga, išmokstame geisti to, kas teikia didybę ir galią. Viena iš priežasčių, dėl kurių gyvename taip toli nuo ramybės, yra tokia: užuot meile prasiskynę sau kelią į bevardį dvasios džiaugsmą, manome, kad šlovė mus nuramins. O kol svajojame apie šlovę, tramdome ir slopiname savo poreikį matyti, dovanoti, mylėti – visa tai, kas atveria mus tikrajai gerovei.

Tada lieka tik toks pasirinkimas: šlovė arba ramybė, būti garsenybe arba džiaugtis būtimi, visas savo gyvenimo dienas stengtis tapti matomam arba atsidėti matymui, kurti savo asmenybę remiantis dėmesiu, kurį gauname, arba susirasti sau vietą visa ko grožyje, skiriant dėmesį kitiems.

◆ Ramiai sėdėkite ir stenkitės alsuoti iš centro, esančio po jūsų poreikiu būti matomam.

◆ Atverkite akis ir tiesiog dovanokite savo dėmesį viskam, kas jus supa.

◆ Giliai alsuokite ir žvelkite į kilimą, kol pamatysite jo plaušus. Žvelkite į savo raktus, kol jie virs metalu. Žvelkite į paukštį, kol jis virs giesme.

◆ Įsileiskite į save tai, ką matote, ir visą dieną nešiokitės savyje.

Kartojimas nėra nesėkmė

Kartojimas nėra nesėkmė. Paklauskite bangų, paklauskite lapų, paklauskite vėjo.

Niekas nėra nustatęs vidinio mokymosi tempo. Tai, ko mums reikia išmokti, atsiranda tada, kai mums prireikia, – nesvarbu, mes jauni ar seni, nesvarbu, kiek kartų mums gali tekti viską pradėti iš naujo, kiek kartų tenka kartoti tą pačią pamoką. Parpuolame tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktume parpulti ir atsikelti. Įsimylime tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktume apkabinti ir būti apkabinti. Klaidingai suprantame tiesos balsą tiek kartų, kiek reikia, kad iš tiesų išgirstume mus supančios įvairovės chorą. Kenčiame skausmą tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktume sulūžti ir vėl sugyti. Žinoma, niekam tai nėra malonu, bet mes įveikiame savo nepasitenkinimą tuo pačiu būdu, nuolat, kol galiausiai išmokstame viską, ką reikėjo išmokti, apie susitaikymo nuolankumą.

◆ Ramiai sėdėkite ir prisiminkite vieną išmoktą dalyką, kuris nuolat jumyse kartojasi. Gal tai pasikartojantis savęs dovanojimas, gal pastangos pasitikėti, o gal koks nors konkretus būdas, kuriuo vis įskaudinate žmones.

◆ Ramiai sėdėkite ir alsuodamas stenkitės nesipriešinti tam, ko jus stengiasi išmokyti šis pasikartojantis gyvenimo fragmentas.

◆ Ramiai sėdėkite ir alsuodamas įsivaizduokite save kaip pakrantę, o šį pasikartojantį gyvenimo fragmentą – kaip bangą, kurios paskirtis – nusvidinti jus iki glotnumo.

Nusiraminti: M. Nepo „Pabudimo knygoje“ – tekstai tiems, kurie ieško paramos, ramybės ir dvasinės darnos. / Leidyklos nuotr.

Pasiduokite kaip antis

Po tuo, ką stengiuosi įžiūrėti, yra viskas, ko man reikia.

Tai buvo prieš daug metų, bet viską prisimenu kaip dabar. Vidurdienį ėjau ežero pakrante ir saulėkaitoje už kokių dešimties metrų pamačiau miegančią susigūžusią antį. Pakišusi po sparnu glotnią galvą, ji ramiai siūbavo nešama ežero bangelių.

Šis paprastas vaizdelis mane persmelkė iki širdies gelmių, nes tai buvo aukščiausias pasitikėjimo pavyzdys. Ši antytė, neturinti jokių kitų ketinimų ir nepažįstanti savęs, mieganti pasaulio įsčiose, pasirodė išmintinga, bežodė mokytoja. Jei tik aš – jei tik mes visi – įstengtume taip be išlygų atsiduoti gyvenimo slėpiniui, jis mus visus pakeltų ir atnaujintų.

Buvo aišku, kad antis netrukus pabus ir ims plaukioti vandenyje įprastais savo keliais, bet šio padarėlio gebėjimas taip atsipalaiduoti iki kraštų pripildė – nors kelias minutes – jam Žemėje skirtą laiką giliausios ramybės, kurią mums atveria tik pasidavimas.

Labai retai esu taip visiškai atsipalaidavęs, tačiau šios negausios visiško pasidavimo akimirkos iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Pakirstas vėžio, aš kažin kaip nupuoliau nuo savo baimės šlaito ir įėjau į operacinę kaip ši antytė. Tai buvo slenkstis į anapus. Būdamas vienišas ir bijodamas ištiesti ranką, ne kartą kažin kaip esu įkritęs į kito žmogaus meilės vandenyną, ir jis apvalė mano nuvargusią širdį. O dabar, ieškodamas gyventi reikalingos išminties, kartais suklumpu ir visiškai atsisakau to, ką maniausi žinąs, – tada pasijuntu plūduriuojąs kur kas gilesniuose vandenyse, nei išmintingai, nei kvailai, tiesiog patvirtindamas gyvenimą.

◆ Kai būsite pavargęs, ramiai atsisėskite ir alsavimu nuvykite dienos sunkumus.

◆ Sulig kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu paleiskite ką nors, ko nepadarėte, pamirškite patirtas nuoskaudas, rūpestį ar baimę, kuriuos puoselėjote.

◆ Nieko neanalizuokite, nesistenkite išspręsti, tiesiog alsavimu nustumkite juos tolyn.

◆ Kai pasijusite ganėtinai lengvas, įsivaizduokite, kad esate toji antytė, pajuskite, kaip aplink jus teliūskuojasi slėpiniai. Juskite, kaip jie jus kelia ir palaiko.

◆ Tik dešimčiai sekundžių pasiduokite – tai yra atšaukite gynybą – ir leiskitės nešamas gyvenimo vandenų.

Tokį siūlymą vienbalsiai patvirtino Garbės piliečio vardo suteikimo komisija, o galutinį sprendimą priims savivaldybės taryba.

Jos posėdis numatytas rugpjūčio 31 dieną.

„A. Šliogeris – vienas iškiliausių šiuolaikinių lietuvių mąstytojų, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas, daugelio filosofijos knygų ir vadovėlių autorius. Jo darbai žinomi Europoje ir pasaulyje“, – teigiama savivaldybės pranešime.

Anot jo, gimęs ir užaugęs mokytojų šeimoje Panevėžyje A. Šliogeris (1944-2019) savo eseistikoje, skaitydamas pranešimus konferencijose, paskaitose studentams ar duodamas interviu nuolat pabrėždavo Panevėžio, kaip savo gimtosios vietos lemiamą reikšmę jo asmenybės, pažiūrų, mąstysenos formavimuisi.

Kaip teigia kandidatą pasiūliusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, jis buvo panevėžiečių ypač gerbiamas, vertinamas ir visada labai laukiamas. Bibliotekos organizuoti renginiai su filosofu, kuriuose jis susitikdavo su skaitytojais, pristatydavo savo veikalus, diskutuodavo, buvo vieni mėgstamiausių, vykdavo perpildytoje bibliotekos salėje. 

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi filosofo dovanoti rankraščiai, jo žmona Zita perdavė ir visą A. Šliogerio biblioteką.

Premija jam skirta „už svarų indėlį užtikrinant objektyvios, pasvertos ir pagrįstos informacijos apie politinius įvykius sklaidą tiek sovietmečiu, tiek ir nepriklausomoje Lietuvoje, bei mokslinius tyrimus apie pokario rezistenciją“, teigiama savivaldybės pranešime.

„K. Girnius yra publicistas, filosofas, istorikas, politikos apžvalgininkas, grįžęs iš emigracijos į JAV. Jis aktyviai reiškiasi Lietuvos viešojoje erdvėje komentuodamas politikos aktualijas, rašo filosofinius komentarus žurnale „Naujasis židinys – Aidai“, užsiima istoriniais-filosofiniais tyrinėjimais, iš kurių svarbiausiu laikytina knyga „Partizanų kovos Lietuvoje“, – teigia premiją įsteigusi Varėnos savivaldybė.

Anot jos pranešimo, knyga „Partizanų kovos Lietuvoje“ – pirmasis solidus mokslinis darbas apie partizanų kovas Lietuvoje publikuotas dar išeivijoje 1987 metais, remiantis tuo metu prieinamais partizanų archyvais ir sovietiniais šaltiniais.

Savivaldybės teigimu, kritinė šaltinių analizė leido sukurti objektyvų pokario pasipriešinimo supratimą, tapo atskaitos tašku ir standartu pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos istorikų vykdomiems rezistencijos tyrinėjimams.

Nuo 1979 metų K. Girnius dirbo „Laisvės radijuje“, 1984–2006 metais buvo „Laisvosios Europos radijuje“ lietuvių redakcijoje korespondentu bei žinių tarnybos direktoriumi.

Pagerbiant legendinio Pietų Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago asmenybę, premiją 2018 metų rugpjūtį įsteigė Varėnos rajono savivaldybės taryba.

Ji skiriama asmenims, labiausiai pasižymėjusiems už iniciatyvas ieškant ir atrandant partizanų žuvimo, palaidojimo vietas; už profesionalius sprendimus įamžinant partizanų atminimą; už jaunų žmonių patriotizmo ir pilietiškumo skatinimą ir rėmimą; už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią Lietuvos pilietiškumą ir patriotizmą, tautiškumą ir dvasines vertybes; už sukurtus literatūros, dailės, muzikos, teatro, kino kūrinius, skatinančius visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę, istorinę atmintį, skiepijančius meilę ir ištikimybę Lietuvai.

A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A.Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Premija kasmet teikiama gegužės mėnesį, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, tačiau šiemet dėl susidariusios situacijos Lietuvoje, renginys perkeltas į rudenį. Laureato pagerbimo šventę planuojama surengti lapkričio 29 dieną – Adolfo Ramanausko-Vanago žūties dieną.

Į L. Donskį žmonės įsiklausydavo dėl jo genialių gebėjimų humanitarizuoti realybę, o A. Šliogeris realybėje priblokšdavo savo sociologiniu diskursu – tiesa visuomenės labui.

Ko verta vien jau jo įžvalga, kad Lietuvoje neįmanomi jokie nacionaliniai projektai, nes jie vis tiek tampa aferomis!

"Privatizavimas buvo afera. Žemės grąžinimas – afera. Lito įvedimas – afera. Lietuviški bankai – afera. "Mažeikių naftos" istorija – afera. Valdovų rūmai – afera. "Vilnius – Europos kultūros sostinė" – afera. "Leo LT" – afera."

Tai vis A. Šliogerio žodžiai, įvardijantys neparankią, įžeidžiančią ir žiaurią tiesą. Šalia būties ir laiko – gyva tiesos sociologija.

Gal todėl politinės davatkos megztomis beretėmis vis rengė klinikinius pagaląstų dalgių kryžiaus žygius prieš A. Šliogerį. Stereotipai daug kam parankesni už tiesą.

O jo tiesa buvo nokautuojanti. "Jeigu man reikėtų pasirinkti Ričardą Gavelį ar tėvynę, aš rinkčiausi Ričardą Gavelį", – vienoje televizijos laidoje rėžė filosofas.

Įpročius, papročius ir primityvią patirtį skrodžiančių A. Šliogerio tezių nebūtina teisti ir išteisinti, nes jos tik skina kelią unikaliam diskursui ir interpretacijoms. Kitaip tariant, mąstymui. Jos – tarsi amžinas šaukinys lietuviams: "Nebūkite avinų banda. Nebūkite debilai ir chamai. Būkite žmonės."

Nebūtis, kaip teigiama, pasiglemžia svarbiausius. Lieka vidutinybės, prisitaikėliai ir epigonai, mintantys svetima išmintimi, bet patys nesugebantys nieko sukurti. Mokslininkai – be išradimų, mokslas – be koncepcijų. Imitacijų virtuozai, plepiai ir ore plevenanti akademinė impotencija.

Šią žinią BNS patvirtino Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys.

„Ką tik pats sužinojau faktą, šią žinią, kad jis mirė. Tai tikrai didelė netektis mokslui“, – BNS sakė J. Banys.

Anot jo, filosofas greičiausiai bus pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, svarstoma jį laidoti Antakalnio kapinėse.

1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas A. Šliogeris 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje.

Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003-2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.

1992 metais A. Šliogeris gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

A. Šliogerio mąstymui būdinga filosofinės įžvalgos jėga, gelminių filosofijos pamatų apmąstymas, paradoksalumas, virtuoziška kalbinė raiška, originalumas ir pagarba tradicijai, kūrybingas didžiųjų Vakarų mąstytojų idėjų įtraukimas į savąjį filosofavimo lauką ir individualumo išsaugojimas, kasdienės patirties refleksijos jungimas su pamatinių Vakarų filosofijos tekstų apmąstymu.

Tarp jo parašytų veikalų – „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ „Daiktas ir menas: Du meno kūrinio ontologijos etiudai“, „Būtis ir pasaulis: Tyliojo gyvenimo fragmentai“, „Sietuvos: Eseistikos rinktinė“, „Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių“, „Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai“. Iš pastarojo dešimtmečio kūrinių – bendras veikalas su filosofu Algiu Mickūnu „Filosofijos likimas“, taip pat „Bulvės metafizika“ „Lietuviškosios paraštės“, „Kasdienybės metafizika: iš filosofo dienoraščių“.

Šalies vadovai pareiškė užuojautą

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis dėl skaudžios žymaus filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito A. Šliogerio netekties pareiškė užuojautą šeimai, kolegoms ir bendraminčiams.

„Lietuva neteko vieno ryškiausių mąstytojų ir visuomenės kritikų. Profesoriaus A. Šliogerio mirtis yra didžiulis praradimas šalies filosofų bendruomenei ir kiekvienam valstybės piliečiui“, – sakė prezidentas.

Atgimimo metais A. Šliogeris aktyviai reiškėsi publicistikoje ir prisidėjo prie visuomenės sąmoningumo stiprinimo. 1992 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno, o 2010 m. – Lietuvos mokslo premija. Nuo 2007 m. profesorius A. Šliogeris buvo Lietuvos mokslų akademijos narys.

„Netekome iškilaus mąstytojo, vertėjo, publicisto, vieno žymiausių lietuvių filosofų, profesoriaus Arvydo Šliogerio. Jo skvarbūs, didžiąsias gyvenimo tiesas gvildenantys ir pamatinių vertybių gelmes atveriantys tekstai išliks tiek Lietuvos filosofijos istorijoje, tiek daugelio širdyse. Jis buvo išskirtinis intelektualas, kuris visada kėlė egzistencinius klausimus, skatino dialogą ir polemiką. Tai didelė netektis visai Lietuvos visuomenei ir šalies kultūrai. Dėl Arvydo Šliogerio mirties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius ir kolegas, visus, kuriems gyvenimo kelią rodė šios ryškios asmenybės mintys ir darbai“, – sakoma premjero S. Skvernelio užuojautoje.

Atsisveikinimas numatomas gruodžio 19 d., ketvirtadienį, nuo 13 val. Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius).

Karstas išnešamas gruodžio 20 d.

Laidotuvės – Antakalnio kapinėse.

Gyvenimo impulsai

– Kokie vėjai nubloškė jus į Klaipėdą? Dėl to, žinoma, labai džiugu, nes kuo daugiau kūrybingų ir veiklių žmonių, tuo miestas gražesnis. Bet nedažnas iškeičia sostinę į mažesnį miestą. Meilė, jūra, viliojantys darbo pasiūlymai, o gal dar kokios kitos priežastys?

– To vėjo vardas – atsitiktinumas, jo ir reikėtų paklausti, vėjas geriau atsakys. Kiek pats suprantu, buvo maždaug taip: po studijų Vokietijoje atsirado galimybė dėstyti Klaipėdoje, tai ir atvykau. Traukė ir jūra, ir vokiškasis praeities tapatybinis sandas – mano seneliai buvo Klaipėdos krašto senbuviai. Bet tai jau papildomi faktoriai. Jei ne galimybė dėstyti, turbūt nebūčiau čia atsiradęs.

– Labai greitai įsiliejote į Klaipėdos akademinį ir kultūrinį gyvenimą. Dėstote Klaipėdos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje, skaitote paskaitas meno, filosofijos ir teologijos temomis, esate aktyviai veikiantis asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas, be to, rašote, 2013 m. išėjo jūsų sudarytas mokslinis veikalas „Dievo pėdsakais. XIX–XX a. evangeliškosios teologijos antologija“. Plius prie viso šito dar ir tapote. Kada randate tam laiko?

– Ne visai tiesa, kad greitai įsiliejau į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Pirmasis dešimtmetis Klaipėdoje buvo bandymo pritapti prie lietuviškų akademinio ir socialinio gyvenimo ypatumų tarpsnis, košiamas nuolatinių perturbacijų universitete ir šiaip gyvenime. Gana sudėtingas epizodas, kone klasikinio „iliuzijų žlugimo“ žanro atvejis. Gyvenimo spalvos darėsi vis niūresnės ir beviltiškesnės. Buvau tapęs rezignuojančiu stebėtoju, nežinančiu, ko nusitverti, praradęs motyvaciją veikti daugiau, nei būtina. Tik gerokai vėliau, ne be tam tikrų impulsų asmeniniame gyvenime, atgavau norą imtis kažko daugiau. Grįžau prie tapybos, įsijungiau į visuomeninę veiklą. Kiek pavyksta, tiek ir veikiu. Tai nėra labai daug, pažįstu žmonių, nuveikiančių gerokai daugiau. Man svarbiau ne kuo daugiau „veikti“, o ką nors realiai keisti – buvimą pasaulyje daryti gražesnį. Deja, tai sunkiausia. Kiekvienas išminčius pasakys, kad yra tik vienas dalykas pasaulyje, kurį gali pakeisti, – tu pats. Vadinasi, kad tik pagerinęs save, pagerinsi ir pasaulį. O man ne visada užtenka kantrybės tuo užsiimti.

Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda.

Belaikiškumo būsena

– Kas jums yra tapyba: galimybė sustoti, susitikti su savimi, meditacija, maloni gyvenimo forma, o gal eksperimentas, kurio dalis esate pats?

– Visi išvardyti dalykai tinka. Net nežinau, ar ką nors pridurčiau. Nebent pakomentuočiau formuluotę „galimybė sustoti“: tapant išnyksta skirtis tarp Aš ir ne Aš, tapydamas pavirstu žiūrėjimu ir veiksmu, gestu, ir tai išvaduoja iš Vakarų kultūroje įprastos racionalaus suvokimo struktūros, padalijančios pasaulį į subjektą ir objektą. Tai belaikiškumo būsena, galima sakyti, mistinis patyrimas, išlaisvinantis iš linijinės laiko tėkmės vergijos, kurioje pastaruoju metu esame įstrigę visi. Ką čia taip prakilniai formuluoju, iš tiesų yra labai paprasta: žaidžiantis vaikas prie jūros, užsižiopsojęs į debesis svajoklis, taip sakant, „varnas gaudantis“ išsiblaškėlis patiria tą patį. Skirtumas tik toks, kad aš tą būseną įveiklinu dažais ant drobės – čia, žinoma, praverčia ir tam tikri tapybiniai įgūdžiai, be kurių irgi nieko neišeitų.

T. Kiaukos tapybos darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kas svarbiau – kūrybos procesas ar rezultatas?

– Nemanau, kad procesą galima atskirti nuo rezultato: juk kiekvieną proceso akimirką jau egzistuoja tam tikras rezultatas, svarbu, kada sustoji. Būna ir taip, kad po kelerių metų vėl grįžti prie drobės ir kažką pertapai. Ir nežinai, ar niekada daugiau nebegrįši prie to darbo. O būna, kad tapai ir labai greitai baigi – pajunti, kad viskas, nieko nebegali pridurti, nebent tik sugadinti. Čia panašiai kaip gyvenime: kas jame procesas, o kas rezultatas? Jei staiga mirsi, procesas baigsis, liks rezultatas. O kol gyvas – viskas yra procesas.

Atsivėrimo problema

– Poetas Sigitas Geda yra pasakęs, kad poezija yra toks labirintas, iš kurio gali ir nebeišeiti, o kaip yra su tapyba? Ar esate joje įstrigęs?

– Gerai Geda pasakė... Ką čia bepridursi? Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda. Net jeigu niekada daugiau nieko nebenutapysi. Kartais taip ir pagalvoju – kam tie paveikslai? Pasaulyje tiek visko daug, ir daug geresnių darbų, nei tu kada nors įstengtumei sukurti. Bet čia suveikia tas, kaip sakote, „užstrigimas“: ima niežėti rankos ir tenka pasikasyti.

– Ne naujas teiginys, kad poezija yra sielos kalba, vadinasi, neišvengiamas ir negailestingas atsivėrimo aktas. O kaip yra tapyboje? Ar galėtumėte tapyti atribodamas save nuo kūrinio, neatsiverdamas?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Nelabai įsivaizduoju, kaip tapyti, atribojant save nuo kūrinio. Čia gal panašiai kaip seksas be meilės? Reikėtų pabandyti, būtų nauja patirtis. Vis dėlto manau, kad kiekvienas trokšta atsiverti (kitas atvejis, žinoma, kai trokšta tik užsidirbti) kaip koks ekshibicionistas, tai užkoduota mūsų prigimtyje, jei ji kaip nors netraumuota. Kaip sakė Emanuelis Levinas, prasmė yra tada, kai yra Kitas. Kitas klausimas – kas ten tokio atsiveria, ar tai verta dėmesio, ar tai kam nors įdomu? Manau, šiuolaikiniame mene (nors, ko gero, visų laikų mene) tai opoka problema – labai įmantriai nusirenginėjama, o po to nėra į ką žiūrėti.

Nemėgsta daiktų

– Puikiai jaučiate ir valdote koloritą. Sakyčiau, muzikaliai, todėl nenustebčiau, jei prisipažintumėte, kad mokėtės ir muzikos. Kur išmokote spalvinės klausos?

– Ačiū už komplimentą. Sunku kalbėti apie savo ypatumus, ir ne vien iš kuklumo. Tiesiog žinau, kad mes patys save matome kitaip, nei mus mato kiti. Taip ir čia: nežinau, kokia ta mano spalvinė klausa. Džiaugiuosi, jei kam patinka. O muzika mano aplinkoje skambėjo nuo vaikystės – sesuo mokėsi muzikos, tapo vargonininke, tėtis savo malonumui pagrieždavo smuiku, o aš mėgau „paklenčinti ant klepo“ – stovėjo toks senovinis pianinas namie. Bet tai dariau grynai mėgėjiškai, specialiai muzikos niekada nesimokiau. Štai dabar sūnus įstojo į muzikos ir teatro akademiją, groja fortepijonu, tai niekur nuo muzikos nepabėgsi. Manau, kad visi dalykai, prie kurių prisiliečiame, mus veikia, galbūt ne visada atpažįstame priežastis ir jų pasekmes, kaip kokioje kvantų mechanikoje. Visko nesupaisysi...

– Jūsų paveiksluose nėra jokių daiktų, viename paveiksle, nutapytame „treigiška“ fotografijos maniera, tarsi iš rūko išnyra statinys, bet tai ir viskas, daugiau jokio daiktiškumo. Kodėl esate daiktiškumo nekentėjas?

– Stipriai pasakyta – „daiktiškumo nekentėjas“! Įdomi pastaba, verčianti pagalvoti: gal iš tiesų esu „daiktų nekentėjas“? Jei taip, o panašu, kad taip ir yra, tai kodėl? Manau, čia esama ryšio su spalvos, šviesos, formos ir kompozicijos muzikalumu. Paveikslo visumą sudaro kompozicija, o ją – ritmas, struktūros, spalvinė dinamika ir t. t. Savotiškus atitikmenis turi ir muzika. O muzikoje juk irgi nėra daiktų, fizinio pasaulio atžvilgiu ji gryna abstrakcija. Kita vertus, ir šiaip nemėgstu daiktų (išskyrus tų, kurie man labai patinka) – man jie simbolizuoja vartotojiškumą, pasaulio naikinimo mašineriją ir galų gale šiukšlių kalnus, kurie skleidžia blogą kvapą (tokį užuodžiame, važiuodami pro Dumpius šalia Klaipėdos).

T. Kiaukos tapybos darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Laisvė svarbesnė

– Yra dviejų tipų menininkai – vieni siekia įtikti vartotojų skoniui, kiti tiesiog kuria, negalvodami apie adresatą. Pirmiesiems lengviau, pataikius pagal madą, iš menų galima ir pragyventi. Antrieji, nepataikaujantys žiūrovams, iš menų gyvena retai, bet išlieka laisvi nuo poreikio įtikti ir patikti. Neabejoju, kad priklausote pastariesiems, bet ar niekada nėra kilusi pagunda nusispjauti į savo principus ir nutapyti vieną kitą madingą, saloninį paveikslą? Juk ne paslaptis, kad šiais laikais žmonės dažnai į paveikslus ir kitus meno kūrinius žiūri tik kaip į interjero detales?

– Skaudi tema daugeliui kuriančiųjų. Juk žinome, kaip gyvena didžioji dauguma menininkų Lietuvoje. Jei man reikėtų iš tapybos pragyventi, turbūt bandyčiau vienaip ar kitaip pataikyti pagal madą ar skonį. Nors visada maloniau būti tuo, kuris pats, kaip koks Pikasas ar Dali, diktuoja madas ir formuoja skonį, tada dilema neiškyla. Neniekinu ir nesmerkiu tų (kas aš toks, kad tai daryčiau?!), kurie tai daro, – tai normalūs, darbiniai rinkos santykiai, net profesionalumo požymis, nes būtent tai ir reiškia būti profesionalu: gyventi iš savo sukurto darbo. Svarbu, į kokį skonį taikai ir kokios kokybės „produktą“ sukuri. Juk esama ir visai išlavinto, gero skonio darbų poreikio. Bachas muziką kūrė irgi iš reikalo, didelę šeimą išmaitinti reikėjo. Kaip girdime, visai neblogai išėjo, dabar jis pripažįstamas kaip vienas geriausių visų laikų kompozitorių. Man, ko gero, – geriausias. Kadangi pragyvenimui uždirbu ne iš tapybos, tai ir pagundos nekyla „taikyti į rinką“. Šiuo atžvilgiu laisvė man žymiai svarbesnė. Tokia laisvė, sakyčiau, tikra prabanga. Kai kuriais atvejais esu užkietėjęs prabangos mėgėjas.

– Kiek svarbus kūrėjui pripažinimas? Ir kas tai būtų – laimė ar bausmė?

– Čia gana linksmas klausimas. Arba dramatiškas. Kartais laimė tampa bausme. Ir atvirkščiai. Žinau tai ne iš knygų, o iš realybės. Todėl iš anksto neįmanoma atsakyti, kas iš to pripažinimo išeis. Pripažintas talentingas menininkas dažnai yra du viename. Greičiausiai čia esama ir gilesnės prasmės, nes jei karaliautų tik laimė, nebesinorėtų nieko kurti, ištiktų pabaiga. O jeigu liktų vien tik bausmė, galų gale palūžtumei ir viską mestumei – irgi pabaiga. Vieno ir kito įtampoje, santykyje, manau, ir gimsta kūrybiniai impulsai. Visa kita – likimo reikalai. Apie likimo pokštus ir būties efemeriškumą geriau nepasakysi, nei orakulė Pytija senovės graikų tragiko Pindaro eilutėje: „Vienadieniai! Kas jis yra? O kas ne? Žmogus – šešėlio sapnas; tačiau kai Viešpats spindesį siunčia, žmonėms nušvinta šviesa ir amžius meilingas.“

T. Kiaukos tapybos paroda Kretingoje (J. K. Chodkevičiaus g. 1B) eksponuojama iki gruodžio 16 d.

Vizitinė kortelė

Tomas Kiauka gimė 1968 m. Šilutėje, užaugo Vilniuje. Baigė dailės mokyklą, vėliau tapybos mokėsi privačiai.

Vokietijoje studijavo teologiją ir filosofiją, Heidelbergo universitete apgynė daktaro disertaciją.

Nuo 2000 m. dirba Klaipėdos universitete, nuo 2011 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete dėsto filosofiją ir meno teoriją, rašo straipsnius ir esė teologijos, filosofijos ir meno temomis. Lietuvių PEN klubo narys.

Dalyvauja kūrybiniuose Paliesiaus dvaro pleneruose. Kartu su pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu surengė tapybos darbų parodas Klaipėdoje (2011), Vilniuje (2012), Kėdainiuose (2014). 2018 m. personalinė T.  Kiaukos paveikslų paroda eksponuota Baroti galerijoje Klaipėdoje.

Nuo 2018 m. yra Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys ir asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas.

„Sprendimas bus pirmadienį paskelbtas, kad balotiruosiuos“, - penktadienį LRT televizijai sakė J. Juozaitis.

A. Juozaitis sako sulaukęs apie pusšimčio visuomenės veikėjų raginimo kelti savo kandidatūrą.

„Į didelę upę suteka daug upelių, bet pagrindiniai veiksniai, kurie nulėmė sprendimą, iš tikrųjų yra Sąjūdžio laikų nuojautos, kad bus vis blogiau, jeigu mes nieko nedarysim ir neatnaujinsim politikos. O dabar tas užakimas akivaizdus“, - sakė A. Juozaitis.

Pirmadienį Biržų pilyje vyksiančioje spaudos konferencijoje A. Juozaitis paaiškins savo apsisprendimo motyvus. Spaudos konferenciją ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. A. Juozaičiui klausimus galima bus užduoti ne tik atvykus į Biržus, bet ir Vilniuje, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyksiančioje tiesioginėje vaizdo konferencijoje.