"Ir ne kelioms valandoms, bet mažiausiai kelioms dienoms, nes Florencija turi 40 muziejų, kuriuose sukaupta net 25 proc. viso pasaulinio kultūros paveldo!" – su aiškiai juntamu pasididžiavimu (ir jau itališku akcentu) balse aiškina Rūta, Italijoje sukūrusi šeimą. Jos vyras italas Andrea Franciosi yra banko tarnautojas, o aštuonmetis sūnelis Dario mokosi lietuvių kalbos bendraudamas ja su mama.

– Taigi gimėte Vilniuje, studijavote meno istoriją pirmojoje nepriklausomos Lietuvos aukštojoje mokykloje, ją baigusi atstovavote pirmajai VDU humanitarų laidai. O kaip vis dėlto atsidūrėte Florencijoje?

– Dar besimokydama VDU gavau stipendiją studijuoti Prahos universitete, iš kur man nusišypsojo laimė išvykti į Italiją. Likau ten ne dėl meilės (juokiasi). Buvo ir ji, tiesa, gerokai, vėliau. Iš pradžių teko visomis keturiomis kabintis į gyvenimą, nes su meno istorikės diplomu darbų nebuvo. Dvylika metų dirbau vienoje drabužių parduotuvėje. Paskui, kai jau sutikau savo gyvenimo meilę Andreą, jo paskatinta ėmiau rimčiau ieškoti darbo pagal pašaukimą ir baigtus mokslus. Jei atvirai, Italijoje pastaraisiais dešimtmečiais sunkoka rasti bet kokį darbą. Galų gale nusprendžiau išsilaikyti gido egzaminus. Ir štai jau vienuolika metų dirbu Toskanos regiono gide. Pagrindinė mano publika – rusai ir lietuviai. Ekskursijas vedu keturiomis kalbomis: rusų, lietuvių, anglų ir italų.

– Kai negalėjote pagal savo specialybę rasti darbo – ar nekilo minčių grįžti atgal į Lietuvą?

– Na, kažkaip nekilo… Gal akimirką, nes pamaniau, kad ir Lietuvoje su šita specialybe darbai nesimėto. O pasirinkau ją tik todėl, kad mėgstu istoriją ir gražius dalykus. Florencijoje, kur gyvenu, apstu gražių dalykų. Tai be galo estetiškas kraštas. Ir italų kalba žavėjausi nuo vaikystės. Pamenate tuos laikus, kai per televiziją kasmet transliuodavo Sanremo muzikos festivalį? Visi sėdėdavome prilipę prie ekranų. Tos malonios ausiai itališkos dainos sukdavosi ir mano plokštelėse. Beje, su muzika turėjau ir tiesioginių ryšių, nes vienoje Vilniaus muzikos mokykloje mokiausi griežti smuiku. O ten visi muzikiniai terminai irgi buvo italų kalba. Vėliau, jau mokydamasi VDU, pasirinkau italų kalbos fakultatyvą, kurį vedė Paulius Jurkevičius, dabar gyvenantis Romoje ir rašantis knygas apie Italiją.

– Vadinasi, prieš išvykdama studijuoti į Italiją, jau buvote neblogai su ja susipažinusi?

Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu. Gyvendama čia tiek metų įgijau ir florentietišką akcentą.

– Galima sakyti, šiek tiek pažinojau. 1993-iaisiais man teko padirbėti Genujoje, viename italų ūkyje. O patekau ten per italą dėstytoją, kilusį iš Bolonijos ir davusį mums, studentams, vieno pažįstamo vyndario adresą, pas kurį įsidarbinome. Gidės darbo pirmąsyk paragavau dar Lietuvoje – pusmetį vedžiau ekskursijas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tik paskui išvykau į Italiją.

– Grįžkime į Florenciją, kurioje teko būti ir man. O jei, pasinaudodama šia smagia pažintimi, paprašyčiau nuvesti į pačią mėgstamiausią jūsų vietelę? Kur atsidurtume?

– Turbūt San Miniato al Monte bazilikoje. Negirdėta? Ten turistų neveda. Per toli nuo centro. Ir dar reikia lipti į aukštą kalvą. Visos turistinės grupės, atvykusios į Florenciją, atsiduria šiek tiek žemiau – vadinamajame Florencijos balkone (kur stovi Mikelangelo Dovydo kopija).

San Miniato al Monte šventykla yra skirta pirmajam Florencijos kankiniui, piligrimui Miniato, ir pastatyta jo mirties vietoje IV a. Jos architektūra yra unikali ir atstovauja Toskanos romaniniam stiliui. Presbiterijoje akį traukia labai gražios mozaikos. Klebonija ištapyta autentiškomis XIV a. freskomis. Šalia bažnyčios dar veikia benediktinų vienuolynas. Vienuoliai turi krautuvėlę, kurioje pardavinėja pačių gamintus suvenyrus, užaugintas gėrybes.

Šalia vienuolyno – vienos gražiausių Florencijoje Šv.Vartų kapinės, kur ilsisi ne tik Italijai, bet ir visam pasauliui svarbūs žmonės. Ten palaidotas ir Carlo Collodi, kurio tikroji – pavardė Lorenzini. Tikrai žinote šį italų rašytoją, pagarsėjusį pasaka vaikams "Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija". Dar čia palaidotas Pietro Annigoni – italų tapytojas portretistas, studijavęs Florencijos meno akademijoje ir tapęs žymių valstybės veikėjų portretus. Bet įdomiausia, kad tose kapinėse yra ir LDK didikų Sapiegų laidojimo koplyčia. O parodė man ją tikras florentietis, vedęs ten ekskursiją.

– Bet sutikite, kad yra daug žmonių, kuriems istorinė atmintis, architektūros stiliai, garsenybių vardais nusėti kapinių antkapiai visiškai nerūpi. Ką pasiūlytumėte norintiems tiesiog pajusti laisvą Florencijos dvasią?

– Man vis tiek mintys sukasi apie tą pačią San Miniato al Monte bažnyčią. Ji parodo iš viršaus miestą, ir mes matome, kad jis nėra didelis. Florencijoje gyvena tiktai 400 tūkst. gyventojų, bet šis miestas be galo svarbus viso pasaulio istorijai. Florencijoje gimė ir išplito po visą pasaulį Renesanso epochos dvasia, tas renesansiškasis humanizmas, kuris pakeitė visą žmonijos istoriją. Nukreipė jos dėmesį nuo viduramžių bažnyčios į  žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą. To nebūtų atsitikę, jei ne turtingi Florencijos miesto gyventojai, kurie ir rėmė visas tas naujas idėjas. Juk anų laikų menininkas negalėjo kurti tiesiog to užsimanęs. Jei tavęs niekas nefinansuodavo, tai nieko ir nebūdavo. Tarkim, koks nors turtingas miestietis duodavo užsakymą nupiešti ne Madoną su kūdikiu, o jau Venerą, nes, prasidėjus Renesansui, buvo grįžtama prie antikos meno, prie žmogaus.

Dar norėčiau jums parodyti didžiausius Florencijoje Pitti rūmus, esančius šalia renesansinių Boboli sodų. Pitti rūmų ansamblis nuo XVI a. buvo Toskanos didžiųjų kunigaikščių, o nuo XIX a. – Italijos karalių rezidencija. Nuvesčiau jus vien tam, kad pamatytumėte, kaip gyveno ir kur gyveno jos valdovai Mediči, valdę Toskaną net 300 metų. Kaip sako italai, senjorais reikia gimti – pinigai to nepadarys. Taigi Pitti rūmuose jūs pamatytumėte miniatiūrinį Versalį – karališkuosius kambarius, menes su freskomis, baldais, paveikslais. O matydami visas tas juos supusias grožybes, galėtumėte lengviau įsivaizduoti, kuo toji diduomenė mito, t.y. koks buvo jos dvasinis penas. Beje, iš Pitti rūmų, nusipirkę bilietėlį, išvystumėte ir pirmuosius renesansinius Bobolio sodus, o iš jų lengvai patektumėte ir į neseniai atidarytus Bardini sodus, pilnus senų medžių, akmeninių terasų ir jaukių vietelių pasisėdėti. Netrukus čia pradės žydėti violetinės visterijos – bus beprotiškai gražu.

Šeima: ištekėjusi už italo Andrea Franciosi ir susilaukusi sūnelio Dario lietuvė sako, kad Florencija per 26-erius metus tapo jos antraisiais namais.

– Kalbate apie šiuos objektus tarsi apie savo mylimą šeimą. Ar iš tiesų italai ir Italija jus – svetimtautę – jau priima kaip savą?

– Florentiečiai gana uždari. Su vietiniais čia didelių draugysčių taip ir neužmezgiau. Jie truputį ciniški, gal kiek ironiški. Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu (juokiasi). Gyvendama čia tiek metų jau įgijau ir florentietišką akcentą, tad, jei nuvažiuoju su vyru į Šiaurės Italiją, jie išsyk atpažįsta, kad esu iš Toskanos.

Gyvendama Florencijoje jaučiuosi nei žuvis, nei mėsa (rusai turi tokį posakį). Suprantu, kad niekada netapsiu vietiniu aborigenu (juokiasi). Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę. Užtai mano vaikas, gimęs Florencijoje, čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis Lietuvoje turbūt jaustųsi emigrantu. Kai kalbuosi su juo lietuviškai, Dario atsako itališkai, nes jam taip lengviau. Kad ir kokius lūkesčius puoselėčiau – vis tiek sūnui lietuvių bus tik antroji kalba.

– Pašnekėkime apie florentiečių charakterį. Kuo tie Florencijos senbuviai jus žavi? Ir kuo iš esmės jie skiriasi nuo mūsų kraštiečių?

– Florentiečiai yra labai darbštūs. Buvo darbštūs visais laikais. Tarkim, jei būčiau atvykusi viduramžiais, turbūt matyčiau tą daubą su miestu (katedra, bažnyčiomis) ir ant aplinkinių kalvelių išsidėsčiusias tuomečių feodalų pilis. O nusileidusi į miestą tikrai išgirsčiau daugybės plaktukų taukšėjimą per akmenį, metalą, sidabrą ir auksą.

Toskaniečiai yra labai smalsūs. Vaikščiodamas po miesto centrą gali matyti, kaip koks pardavėjas ar amatininkas (jei klientų parduotuvėje nėra) stovi tarpdury ir stebi viską, kas vyksta aplinkui. Taip jie aiškinasi, kur link krypsta gatvės mados, ko turistai ieško, kas juos domina. O paskui bando jiems įtikti savo produkcija.

Dar jie labai mėgsta nekilnojamąjį turtą. Jei turi kokią mažytę parduotuvėlę, jos niekada neparduos. Gal patys ir nedirbs, bet nuomos. Jie supranta, kad sienos Florencijoje – auksinė investicija: juk per metus šį regioną aplanko net 8 mln. turistų! Ar bent įsivaizduojate, koks srautas žmonių tenka tiems 400 tūkst. gyventojų?! Jei čia turi nekilnojamojo turto – pajamos užtikrintos ne tik tau, bet ir ateinančioms kartoms.

Florentiečiai mėgsta grožį ir jį supranta. Italijos miestuose negražių dalykų dar reikia paieškoti, nes jie – begaliniai estetai. Bepigu tokiems būti, kai klimatas kurti grožiui yra toks palankus. Saulė, šiluma. Sodinti čia galima bet ką: užaugs viskas – gėlės, vaisiai, daržovės. Be to, ir  saulė keičia žmones. Jie čia tikrai laimingesni. Pajutau tai: tas vitaminas D tikrai daug duoda ne tik kaulams, bet ir tam, kad kasdien būni geros nuotaikos.

Niekada netapsiu vietiniu aborigenu. Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę.

– Ar teisybė, kad dauguma italų pradeda rytą nuo puodelio kavos mėgstamoje kavinukėje?

– O, taip. Šį malonų įprotį gyvendama Florencijoje išsiugdžiau ir aš. Rytinės kavos einu tiesiai į po mūsų namais esančią kavinę. Vos peržengus jos slenkstį mane pasveikina jos šeimininkas klausimu: "Tą patį?.." "Taip", – patvirtinu aš, ir diena prasideda. Čia gyvendama pasidariau didelė smaližė, beje, kaip ir visi italai. Nenustebkite: itališki pusryčiai visada saldūs.

– Saldumas gerai: mėgstu saldžiai. Bet lietuviai jau pereina prie sveikesnių kasdienių valgymo tradicijų. O italai?

– Pusryčių jie valgo mažai ir saldžiai. Koks nors ragelis su kava ar arbata. Per pietus, jei dirba, irgi valgo nedaug. Na, tarkim, makaronų (pastos) lėkštę su padažu ar kokį sumuštinį. Užtai jau vakare, grįžę po darbo namo, mėgsta iki soties prisikirsti. Dažnai vakare jie valgo mėsą, ko lietuviai turbūt tikrai vengtų. O italai gali mėgautis mėsišku patiekalu net ir aštuntą vakaro. Įdomiausia, kad nuo to jie nė kiek nestorėja. Manau, kad tai lemia ir kiti mitybos įpročiai. Tarkim, jie valgo pastą iš kietagrūdžių kviečių. Ir ta pasta turi būti "al dente", t.y. kandant turi lipti prie danties. Dar vienas pranašumas – italai kasdien tiesiog prie visokio maisto vartoja ypač tyrą šaltai spaustą alyvuogių aliejų. Jie gali valgyti pietus be vyno (aišku, tai retas atvejis), bet jau be aliejaus – niekada. Pila jo ant duonos, salotų, mėsos. Ir aš jau gaminu tik itališkai. Cepelinus baigiu pamiršti. Paskutinįsyk valgiau jų prieš ketverius metus, kai viešėjau Lietuvoje.

– Beveik kiekviename didesniame Europos mieste ar regione yra susibūrusios išeivijos lietuvių bendruomenės. Ar tokia yra ir Florencijoje?

– Mes turime Toskanos lietuvių bendruomenę. Ją sudaro apie 400 lietuvių. Ir kol dar būdavo galima, ji rengdavo tuos vadinamuosius cepelinų balius. Atsinešdavome visokių namuose pagamintų lietuviškų patiekalų – mišrainių, silkių ir pan. Kol pasaulį valdo pandemija, aišku, kad jokių susibūrimų nėra.

– Rytoj – Atvelykis, pirmasis sekmadienis po Velykų. Sakykite, o kaip italai švenčia Velykas?

– Italijoje kiekvienas rajonas turi savo bažnyčią. Prieš Velykas kiekviena šeima gauna laiškelį, kurią dieną ir valandą pas tave į svečius ateis kunigas. Jis pašventina namus, sukalba maldą, palaimina tų namų gyventojus. Už tai jam į vokelį įdedame auką. Italai Velykas pasitinka vadinamuoju Palmių sekmadieniu. Eina į bažnyčią, iš kurios namo parsineša pašventintą alyvmedžio ar palmės šakelę. Ja papuošia kokį nors šventą paveikslą namuose. Bet tai daro vyresnioji italų karta. Jaunoji bažnyčios beveik nelanko, nebent per Velykas ir Kalėdas.

Susėdę prie Velykų stalo, italai paprastai valgo ėrieną arba ožkieną. Nors gyvūnų teisių globėjai prieš šią tradiciją protestuoja metų metus, bet nieko negali padaryti. Italai – tikri mėsėdžiai ir vegetarams čia striuka.

Istorija: „Pontė Vekijo – seniausias Europoje akmeninis uždarųjų skliautų segmentinis arkinis tiltas, esantis Florencijoje“, – aiškina prie jo pozuojanti gidė.

Turime tradiciją ir dažyti kiaušinius, bet ji ne tokia svarbi kaip Lietuvoje. Italai nueina paprastesniu keliu ir perka savo vaikams šokoladinių kiaušinių su staigmenomis viduje. Tiesa, Velykų rytą mano anyta visuomet nešasi į bažnyčią keletą kiaušinių, kad kunigas juos pašventintų. O grįžusi tuos kiaušinius padalija visiems ir liepia pirmiausia suvalgyti, nes jie pašventinti.

Dar vienas svarbus itališkų Velykų akcentas – pyragas "Kolomba", kepamas iš dvigubo kildinimo tešlos (iš jos dar kepamas ir Kalėdų pyragas). Kadangi "kolomba" itališkai reiškia balandį (o juk balandžiu krikščionybėje vaizduojama Šventoji Dvasia), tai ir pyragas – balandžio formos, o į jo vidų dedama cukatų – riešutų, razinų, šokolado, pistacijų kremo. Velykų pyragas puošiamas glazūra iš migdolų ir apibarstomas sveikais riešutais.

– Kokios šiuo metu florentiečių nuotaikos – turiu galvoje karantiną. Pavasaris įsibėgėja, skiepijimas irgi – ar italų prognozės šiuo klausimu optimistiškos?

– Šiuo metu mūsų nuotaikos, sakyčiau, visai neblogos. Florencija yra tokioje pusiau sugriežtintoje zonoje, kur jau dirba parduotuvės, kirpyklos. Restoranai ir barai tiekia maistą išsinešti. Deja, muziejai neveikia. Dauguma viešbučių – irgi. Judėti savo regione galime, tik turime vengti vadinamųjų raudonųjų zonų. Aišku, turistų nėra. Ir mums, gidams, dėl to labai gaila. Vasarą jų dar truputį buvo, bet ne grupių, o tik šeimų, pavienių turistų, atvykusių savais automobiliais.

Neseniai pasikeitė Italijos premjeras. Dabar juo tapo ekonomistas Mario Draghi, kuris davė pažadą padėti tiems Italijos darbuotojams, kurie jau seniai nedirba. Mes, gidai, irgi nedirbame jau visus metus. Tai, kad nėra turistų, Florencijai yra tikra tragedija, nes viskas čia sukasi aplink turizmą. Patys italai irgi nekeliauja. O jei ir keliautų – ką pamatytų?! Muziejai uždaryti, kavinės nedirba. Dabar mes (turbūt kaip ir lietuviai) keliaujame į gamtą, parkus ir tikimės greitai sulaukti geresnių laikų.

Kavinės savininkas dabar turės sumokėti 2 000 eurų baudą. Policininkai, be to, konstatavo, kad ledainėje miesto centre nebuvo matomai pateiktos ledų vaflyje kainos. Gastronomas piktinosi gauta bauda: „Mūsų ledai kainuoja, nes yra geri“.

Šis atvejis Italijoje vėl sukėlė diskusijas dėl kavinių turistinėse vietovėse, kurios apgaudinėja turistus. Prieš kurį laiką baudos sulaukė restoranas Venecijoje, pateikęs turistams išpūstas sąskaitas.

Jis nugalėjo „Elegancijos“ grupėje. Konkurse varžėsi apie 40 automobilių, pagamintų tarp 1936 ir 1972 metų.

Garsus Italijos dizaineris Stefano'as Riccis rengia tokius konkursus ir į juos kviečia kolekcionierius, turinčius ypač vertingų automobilių.

S. Karosas kolekcionuoti pradėjo 1985 metais ir dabar turi apie 100 klasikinių automobilių.

Verslininkas kasmet dalyvauja keliolikoje parodų bei konkursų. Itin kruopščiai restauruoti ir prižiūrėti automobiliai puikiai vertinami – Florencijoje S.  Karosui įteikta taurė, šiemet jau penkiolikta.

Beje, pati taurė neeilinė – pagaminta specialiai šiam renginiui ir yra įspūdingo dydžio bei svorio. Florencijos senamiestyje  kolekcionieriui ją įteikė pats Stefano'as Riccis. Apdovanojimo ceremonijoje koncertą surengė Andreas Bocellis.

Konkurso nugalėtojas „Lancia Astura Cabriolet Pinin Farina“ – 1937 metais Italijoje pagamintas keturvietis kabrioletas. Jis buvo gaminamas 1937–1939 metais. Pasaulį išvydo 423 tokie standartiniai automobiliai. Tačiau tik keli turėjo originalius „Pinin Farina“ kėbulus.  Kol kas nežinoma, kiek tokių išliko.

Šis konkretus automobilis 1938 metais buvo nupirktas Šveicarijos gyventojo.  2011 metais jį įsigijo S. Karosas ir visiškai atnaujino Vokietijoje.  

Unikaliame kabriolete įmontuotas 8 cilindrų, 2972 kub. cm darbo tūrio variklis, leidžiantis išvystyti maksimalų 130 km/val. greitį.

Kaip sakė S. Karoso restauracijos dirbtuvių vadovas Arvydas Šapoka, automobilis pelnė parodos Didįjį prizą dėl išskirtinių kėbulo linijų, dizaino, unikalumo  bei puikaus restauravimo.

Ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Florencijoje. Joje palaidoti Italijos šviesuoliai Michelangelas (Mikelandželas), Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus) ir Niccolo Machiavelli (Nikolas Makiavelis).

Pražūtingas incidentas iškėlė aibę klausimų dėl Italijos reikšmingo kultūros paveldo objektų būklės, ypač kai kurių itin senų ir trapių paminklų.

Italijos kultūros ministras Dario Franceschinis (Darijus Frančeskinis) kalbėdamas Niujorke sakė, kad prokurorai atliks tyrimą, kad nustatytų nelaimės priežastį, iš išsiaiškintų ji įvyko dėl netinkamos pastato priežiūros.

Apdailos nuolauža ant vyro nukrito iš 20 metrų aukščio, kai jis bažnyčioje lankėsi su savo žmona. Anot Italijos žiniasklaidos, maždaug 15x15 cm akmeninė detalė buvo dalis lubų sijos.

Šioje XV a. bazilikoje, garsėjančioje neogotikiniu fasadu, vykdoma daugiametė remonto programa, remiama Italijos civilinės saugos agentūros, naujienų agentūrai ANSA sakė bažnyčią prižiūrinčios organizacijos vadovė Irene Sanesi (Irenė Sanezi).

„Dėl šios priežasties kelerius metus nuolat buvo vykdomi darbai. Mus pribloškė šis įvykis; klausiame savęs, kaip tai galėjo nutikti“, – sakė ji.

Tarnybos tikrina bažnyčios stabilumą. Statinys kol kas neribotam laikui uždarytas turistams.

Tai nebe pirmas mirtinas incidentas Italijoje, susijęs su istoriniais paminklais. 1989 metais šiauriniame Pavijos mieste XIV a. nugriuvus varpinės bokštui žuvo keturi žmonės. Tos nelaimės priežastis taip ir nebuvo nustatyta.

Liepos mėnesį Ačirealės katedroje Sicilijoje per vestuves nuo lubų nukritus tinko gabalui buvo rimtai sužalotas mažametis vaikas ir neįgalus 30-metis.

2012 metų spalį subyrėjo netoli Neapolio esančių Kazertos karališkųjų rūmų sienos karnizas ir įgriuvo stogas. Laimei, tąsyk niekas nenukentėjo.

XVI amžiuje gyvenęs Giorgio Vasari (Džordžas Vazaris) savo „Paskutinę vakarienę“ nutapė ant penkių didelių medinių lentų, kurios drauge yra 6,6 m pločio ir 2,6 m aukščio. Šis darbas buvo tarp tūkstančių, kurie iš krantų išsiliejus Arno upei buvo smarkiai apgadinti ir padengti purvu.

Restauruota „Paskutinė vakarienė“ penktadienį bus pristatyta per 50-ųjų potvynio metinių renginį.

1966-ųjų potvynis pareikalavo maždaug 100 gyvybių. Anuomet „purvo angelais“ vadinti savanoriai iš viso pasaulio išgelbėjo nesuskaičiuojamą daugybę meno kūrinių, bet tūkstančiai paveikslų, retų knygų ir kitų vertybių buvo sunaikinti arba apgadinti.

Lietuvos ambasadorė Italijoje Jolanta Balčiūnienė ceremonijoje sekmadienį džiaugėsi, kad Lietuvos gatvė atsirado tokiame istoriškai ir kultūriškai svarbiame mieste kaip Florencija, pranešė Užsienio reikalų ministerija (URM).

Lietuvos vardas buvo suteiktas gatvei, esančiai Europos rajone, prie Prancūzijos aikštės. Iki šiol gatvė, kurios atkarpai suteiktas Lietuvos vardas, vadinosi Sovietų sąjungos gatve. Planuojama, kad ateityje, Lietuvos pavyzdžiu, ji visa bus pervadinta nepriklausomybę nuo sovietų atgavusių valstybių vardais.

Kaip pranešė URM, šių metų birželį Lietuvos vardas buvo suteiktas vienai iš Palermo aikščių, o Lietuvos vardą turinčių aikščių ar gatvių galima rasti ir kituose Italijos miestuose – Romoje, Olbijoje, Riminyje, Grosete, Londžiane, Batipaljoje.

Penkis renginius, kuriuos suspėsite aplankyti dar rugpjūtį ar rudens pradžioje, rekomenduoja patyręs keliautojas ir tarptautinių kelionių organizatoriaus „Eurolines“ vadovas Edmundas Pavlovas.

1.  90-ųjų muzikos festivalis Taline

90-ųjų hitai sudrebins Talino miesto gatves – rugpjūčio 26–27 dienomis Estijos sostinėje vyks legendinių grupių festivalis „We Love the 90s“.

„Pastaruosius keletą metų šis festivalis buvo organizuojamas Suomijoje, tačiau šiemet 90-ųjų muzikos gerbėjus pasitiks Talinas. Tikimasi, kad renginys sudomins dar daugiau melomanų iš Baltijos šalių. Dar vienas privalumas – Estijos sostinę itin patogu pasiekti ir autobusu“, – pasakojo E. Pavlovas.

Rugpjūčio 26 dieną scenoje karaliaus šokių muzikos grupė iš Olandijos „Vengaboys“ ir švedai „E-Type“, o 27 dieną savo kultinius hitus gros anglai „Londonbeat“ ir Vokietijos šokių muzikos žvaigždė „Scooter“.

2. Gastronomijos festivalis Rygoje

O štai Latvija siūlo vasarą išlydėti skaniai – rugpjūčio 31-ąją prasideda Rygos gastronomijos festivalis, truksiantis iki pat rugsėjo 11 dienos.

Renginys skirtas ne tik kulinarams, bet ir mėgstantiems tiesiog skaniai pavalgyti. Festivalio dalyviai galės pademonstruoti savo kulinarinius gebėjimus, o visų apsilankiusiųjų lauks netradiciniai meniu ir specialios kainos. Paskanauti galėsite visur, kur tik širdis geidžia – restoranuose, kavinėse, vyno baruose, kepyklose, picerijose ar net gurmanų restoranuose.

„Tai puikus būdas susipažinti su Rygos miestu ir tradicine Latvijos virtuve. Festivalio organizatoriai siekia populiarinti valgymo už namų sienų kultūrą ir parodyti, kad restoranai ir kavinės – ne tik pasiturinčiųjų kišenėms, o pats valgymas gali tapti savotišku ritualu“, – žiniomis dalinosi keliautojas.

3. Berlyno muzikos savaitė

Kasmetinis Berlyno miesto renginys turi naują pavadinimą – „Pop-Kultur“. Rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 dienomis Berlyno miesto Neuköllno rajono gatves užlies muzikos garsai, o profesionalai kvies į edukacines kūrybines dirbtuves.

„Į šį muzikinį festivalį žmonės kviečiami ne tik pasiklausyti gražių dainų ir smagiai praleisti laiką, bet ir įsitraukti į kultūrinį gyvenimą. Savo srities profesionalai čia kuruoja muzikos ir kino dirbtuves, skaito įdomias ir įkvepiančias paskaitas, o verslo atstovai ieško naujų talentų“, – pasakojo keliautojas.

Festivalio scenas puoš tokie muzikos pasaulyje žinomi vardai kaip „Roosevelt“, „Missincat“, amerikietis Ezra Furman, Malcolm Middleton ir kiti.

4. „Live Festival“ Krokuvoje

Įvairių žanrų muzikos mėgėjus rugpjūčio 19–20 dienomis vilios Krokuvoje vyksiantis „Live Festival“, organizuojamas jau dešimtus metus iš eilės. Per ilgus gyvavimo metus keitėsi ir festivalio stilius: pradžioje buvęs tik hiphopo, elektroninės ir populiariosios muzikos festivalis dabar jau kviečia ir roko muzikos fanus

Lenkijos aviacijos muziejaus teritorijoje organizuojamas festivalis visada orientavosi į žinomiausius pasaulio atlikėjus. Šiemet festivalyje lankysis elektroninės muzikos žvaigždės iš Didžiosios Britanijos – „The Chemical Brothers“, kiti ryškūs vardai: „Massive Attack“, „Sia“, „Cage the Elephant“, „The Neighbourhood“. O rugpjūčio 21-ąją laukia papildomas Anglijos roko grupės „Muse“ koncertas. Turintiems dviejų dienų festivalio bilietą įėjimas į šį koncertą – nemokamas.

5. Ledų festivalis Florencijoje

Gera žinia smaližiams – rugsėjo 1–4 dienomis Florencijoje vyks tradicinis „Gelato“ (liet. ledai) festivalis, organizuojamas ledų „išradėjo” Bernardo Buontaleti garbei.

Istorinėje Mikelandželo aikštėje geriausi atrinkti ledų gamintojai susirungs dėl nugalėtojo titulo. O festivalyje apsilankę smaližiai net keturias dienas galės ragauti įvairiausių skonių ledus ir taip išrinkti metų ledus. Norint tai daryti, tereikia įsigyti festivalio lankytojo kortelę (Gelato Card).

„Italijoje maistas – neatsiejama kultūros dalis, todėl šioje šalyje vyksta didžiausi ne tik picų, šokolado, bet ir ledų festivaliai. Florencijoje smaguriautojai rudenį pasitikti galės su įdomiausiais ledų skoniais ir netikėčiausias jų deriniais – mandarinų, mėtų šerbetas ar įprasti vaisiniai ar kavos skonio ledai pagardinti bazilikais, pistacijų pesto, imbieru ar net pipirmėtėmis“, – sakė keliautojas.

Kaip nurodo naujienų agentūra ANSA, apie 200 metrų smegduobė atsivėrė gatvėje palei krantinę nuo XIV amžiuje pastatyto Senojo tilto (Ponte Vecchio) ir dar senesnio Visų Malonių (Ponte alle Grazie) tilto.

Pasak vietos pareigūnų, gatvė buvo smarkiai apgadinta, bet žmonės per šį incidentą nenukentėjo.

Gelbėtojų tarnybos nurodė, kad avarija įvyko pratrūkus vandentiekio vamzdžiui, iš kurio išsiveržęs vandens srautas išplovė gruntą. Pareigūnai sustabdė eismą toje gatvėje.

Florencijos valdžia sugalvojo, kaip visiems laikams pašalinti grafičius nuo kultūrinio paveldo pastatų. Nuo šiol visi norintys savo vandališkomis teplionėmis ant pastato pasižymėti, kad čia lankėsi, tai galės padaryti virtualiu būdu, o grafičiai bus įamžinti ateities kartoms.

Tikrai ne meno šedevrų lygio grafičių neišvengė ir Florencijos Santa Maria del Fiore katedros varpinė – kampanilė. XIV a. pastatyto UNESCO pasaulio paveldo objekto sienas bjauroja milijonas įvairių žymių, kurias paprasti žmonės ar užkietėję grafitininkai paliko lipdami į 400 pakopų bokštą. Pasak architektės Beatrice Agostini, šis bokštas atrodė degraduojantis ir visos jo dalys (marmuro, akmens, medžio ir plytų) buvo ištepliotos.

Prieš tris mėnesius restauratoriai pirmą kartą per varpinės gyvavimą pradėjo visų šių paliktų žymių šalinimo darbus. Ne pelno siekianti organizacija „Opera di Santa Maria del Fiore“ nusprendė sugalvoti, kaip užtikrinti, kad tokie darbai nebūtų vienkartiniai ir visi Florencijos  kultūriniai paminklai būtų apsaugoti nuo įprastų žymių, kaip „I woz here“ („Aš čia buvau“) ar įmantresnių grafičių, visiems laikams.

Organizacija „Opera di Santa Maria del Fiorre“ sugalvojo trijuose bokšto aukštuose įrengti stacionarius planšetinius kompiuterius.  Juose esančioje specialioje programėlėje galima pasirinkti norimą bokšto paviršių, pavyzdžiui, marmurą ar plytas, išrinkti priemonę – purškiamus dažus, žymeklį, ir savo piešinį ar sakinį palikti virtualioje erdvėje. Visi šie lankytojų kūrinėliai bus saugomi internete.

Per pirmąją savaitę ši programėlė surinko 700 skirtingų užrašų, kurie galbūt būtų nusėdę ant tikro pastato paviršiaus. Visi lankytojų pasižymėjimai kiekvienas metais bus išspausdinti kaip meno darbų rinkiniai, kurie suguls į Florencijos katedros archyvą ateities kartoms.

Idėjos iniciatoriai teigia, kad šia iniciatyva  norima atkreipti dėmesį į vandališkus kultūrinius objektus darkančius grafičius ar žymas ir, žinoma, apsaugoti architektūros šedevrus nuo vos ne maru tapusiu teplionių.

O Santa Maria del Fiore katedros varpinės valymo darbai toliau tęsiasi, restauratoriai apgailestauja, kad žymas, užrašytas dažais ar rašalu, galima nuplauti, tačiau ant marmuro ar akmens peiliu išgraviruoti žodžiai liks amžinai.

Britai su rusais keičiasi meno vertybėmis

Londono nacionalinė portretų galerija ir Maskvos Tretjakovo galerija švenčia 160 metų sukaktį. Šia proga galerijų vadovai nusprendė susikeisti savo meno vertybėmis. Tai vienas didžiausių Rusijos ir Didžiosios Britanijos kultūrinių mainų vizualiojo meno srityje.

Apie tai, kokio masto šis žingsnis, pasako darbai, kuriais galerijos pasikeitė. Tretjakovo galerija kelionėn į Londoną išsiuntė nacionaline vertybe laikomą Iljos Repino tapytą kompozitoriaus Modesto Musorgskio portretą, o britų Nacionalinė portretų galerija į Maskvą išleido  karalienės Elizabeth I, stovinčios prie gaublio, ir garsųjį Williamo Shakespeare`o portretą.  Iš viso 26 į Londoną iš Maskvos keliaujantys paveikslai labai retai iškeliauja iš Rusijos.

Tretjakovo kolekcija Nacionalinėje portretų galerijoje bus eksponuojama iki birželio pabaigos , o Portretų galerijos rinktiniai kūriniai Tretjakovo galerijoje – nuo balandžio iki liepos pabaigos.

Australijoje – 50 tūkst. lempučių šviesos instaliacija

Australijos laukinės gamtos simbolio uolos Uluru papėdėje netrukus bus įžiebta 50 tūkst. augalus primenančių LED lempučių – iš viso  15 tonų saulės energija įkraunamų švieselių.

Šios instaliacijos autorius Bruce`as Munro daugybę šviesų instaliacijų jau yra sukūręs Londono Victorijos ir Alberto muziejuje, taip pat daugybėje vietų ir objektų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ir visame pasaulyje.

Milžiniškas 49 tūkst. kvadratinių metrų LED lempučių-augalų laukas prieš oficialią atidarymo dieną  buvo išbandytas jau ne kartą ir internete galima rasti daugybę nuotraukų, kuriose – viena iš didžiausių žemėje pavienių uolų Uluru yra apsupta tūkstančių švieselių, pasklidusių po raudonos spalvos dykumą.

Pienės pūkus primenančius  įvairių spalvų burbuliukus laiko taip pat šviečiantys stiebai, o visi šie elektriniai augalai sujungti plonais šviesą skleidžiančiais laidais ir daug kam sukuria nežemišką įspūdį.

Sukurti 50 tūkst. lempučių instaliaciją prireikė 40 žmonių pagalbos ir šešių savaičių. B. Munro teigia, kad lempučių laukas simbolizuoja visus  gerus gyvenimo dalykus. Nors įvairūs B. Munro darbai yra apkeliavę visą pasaulį, tačiau šviesos instaliacijų meistras prisimena, kad pirmasis jo eskizas tokio pobūdžio projektui gimė būtent šalia Uluru. Jis teigia, kad, keliaudamas po pasaulį, visą laiką prisimindavo pirmąją idėją ir pagaliau ją įgyvendino.

Instaliacija Australijos centrinėje dalyje šalia Uluru uolos veiks ištisus metus.

Rytų Azijoje – spalvų festivalis

Rytų Azijoje induistai švenčia spalvų festivalį Holi, kuris žymi pavasario pradžią, nes tikima, kad spalvingas ritualas atneš gerą derlių. Holi šventės mitologinė reikšmė – gėrio pergalė prieš blogį. Šventė taip pat siejama su amžina Krišnos ir Radhos meile.

Ši ne tik religinė, bet ir kultūrinė bei socialinė šventė  visų klasių ir amžiaus žmones  suveda į vieną vietą, kur jie žaidžia su ryškiais  įvairiaspalviais miltais, taškosi spalvingu vandeniu, šoka, dainuoja, dalijasi saldumynais.

Siekiama, kad žmonės save ir vieni kitus apipildami spalvotais miltais ar vandeniu pamirštų nerimą, nesutarimus ir patys pasijustų spalvoti. Pagal induistų tradiciją našlės yra apleidžiamos šeimos, o jos pačios turi atsisakyti žemiškų malonumų, tačiau kai kuriuose Indijos regionuose išimtis suteikiama Holi šventės proga – tada našlės gali linksmintis kartu su kitais.

Holi plačiausiai švenčiama Indijoje ir Nepale, spalvų šventę taip pat švenčia dalis Pakistano, Bangladešo gyventojų ir iš šių šalių kilusių žmonių bendruomenės visame pasaulyje. Beje, Nepale prie Holi šventės prisijungė ir čia viešintis Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos narys princas Harry – jis savo veidą drąsiai išdabino raudona spalva.

Tikrai ne visos dažų spalvos išgautos iš gamtos. Ne viena ryški spalva per Holi festivalį pagaminta naudojant netgi toksiškas, odą erzinančias medžiagas, todėl prieš festivalį visados galima rasti straipsnių, kaip saugotis nuodingų dažų, o po šventės dalijami patarimai, kaip dažus saugiai ar kaip išvis nusiprausti.

Pasitaškymas spalvotais miltais pagal induistų tradiciją paplito po visą pasaulį. Tokiu būdu žmonės  vis dažniau linksminasi įvairiuose muzikos, meno, festivaliuose, nebūtinai susijusiuose su induistų tradicija.

Amerikietę Ashley Olsen (Ešli Olsen), kuri buvo aptikta pasmaugta ir nuogai išrengta savo bute Florencijoje, nužudė nelegalus imigrantas iš Senegalo, su kuriuo ji susipažino naktiniame klube, ketvirtadienį pranešė bylą tiriantis prokuroras.

Įtariamas žudikas, 27 metų Tidiane Cheikas Diaw (Tidijanė Šeikas Diau), buvo sulaikytas, kai jo DNR atitiko pavyzdžius, paimtus nuo A.Olsen lavono ir prezervatyvo, taip pat nuo nuorūkos, kuri buvo rasta moters nuomotame bute, sakė prokuroras Giuseppe Creazzo (Džuzepė Kreacas) per spaudos konferenciją istoriniame Toskanos regiono mieste.

Pasak prokuroro, vaizdo stebėjimo kamerų įrašai ir liudininkų parodymai rodo, kad įtariamasis su 35 metų amerikiete susipažino penktadienį paryčiais naktiniame klube „Montecarla“ ir palydėjo ją namo.

Ten jie turėjo lytinių santykių, tačiau nėra jokių požymių, kad A.Olsen galėjo mirti dėl erotinės asfikcijos, nors tokia versija pastarosiomis dienomis buvo plačiai aptarinėjama italų žiniasklaidos.

Anksčiau žiniasklaida skelbė, kad įtariamajam yra 25 metai.

G.Creazzo sakė, kad A.Olsen buvo pasmaugta, tačiau jai taip pat buvo dviejose vietose skilusi kaukolė, o tai leidžia daryti prielaidą, kad po sekso tarp poros kilo grumtynės.

Prokuroras sakė, kad įtariamasis, kuris į Italiją nelegaliai atvyko prieš kelis mėnesius, „iš esmės prisipažino“ dėl nužudymo. Tačiau jis pridūrė, kad tyrimas bus tęsiamas, kol paaiškės visi faktai.

Pasak G.Creazzo, gali būti, kad ir A.Olsen, ir įtariamasis nužudymo metu buvo apsvaigę, tačiau tai paaiškės tik po toksikologinių tyrimų, kurie parodys, ar kuris nors iš jų buvo vartojęs narkotikų.

Į Italiją iš Floridoje esančio Samer Heiveno atvykusi A.Olsen Florencijoje gyveno trečius metus. Ji buvo aktyvi vietos užsieniečių bendruomenės narė, o į Italiją atvyko paskui tėvą Walterį Olseną (Volterį Olseną), kuris šiame mieste dėsto architektūrą ir dizainą.

W.Olsenas antradienį vėlai vakare išplatino pareiškimą, kuriame reiškiamas šeimos sielvartas dėl Ashley mirties ir tvirtas įsitikinimas, kad jos žudikas bus surastas.

„Esame sugniuždyti mūsų brangiosios Ashley mirties dėl siaubingo ir beprasmio nusikaltimo“, - rašoma pareiškime.