Spalvingos ir nuodingos

Feisbuke dažno dėmesį patraukia Jelenos skelbiamos spalvingų varliukų nuotraukos. Tai jos namuose gyvenančios medlaipės ir laipalaipės varlės – varliagyvių genties atstovės.

„Šie maži varliukai iš tikrųjų yra labai pavojingi ir nuodingi padarai, vieni iš nuodingųjų gamtos pasaulio gyvūnų, – sako moteris. – Gyvendami natūraliomis sąlygomis jie minta vabzdžiais, dėl kurių jų gleivės tampa nuodingos. Kadaise indėnai jų nuodus naudojo strėlėms tepti. Gyvendami nelaisvėje jie tų medžiagų negauna ir toksiškumas slopsta, tačiau po kontakto su jais reikia kruopščiai nusiplauti rankas.“

Šių varlių yra skirtingų rūšių, porūšių, o taip pat spalvų variacijų. Pašnekovės namuose esančiuose terariumuose jų gyvena apie 20 – geltonajuostės (Dendrobates leucomelas), žalios ir juodos spalvų (Dendrobates auratus), juodakojės (Phyllobates bicolor), dėmėtosios (Ameerega picta) ir trijuostės (Ameerega trivittata) varlės.

Natūraliomis sąlygomis gamtoje šie varliagyviai gyvena Pietų ir Centrinės Amerikos miškuose, puikiai laipioja medžiais ir krūmais.

„Susidomėjome šiomis varlytėms kažkada pamatę jas internete. Patraukė jų neįprasta išvaizda – sutikite, atrodo jos tikrai įspūdingai. Pradėjome domėtis jų gyvenimo sąlygomis ir nusprendėme įsigyti. Kadangi esu fotografė, šios varlytės man yra puikus modeliai“, – juokiasi moteris.

Ypatybės: J. Pacholčišinos auginami spalvingi varliukai – gražūs pažiūrėti, tačiau labai nuodingi gyvūnai. / J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Būtinos specialios sąlygos

„Gamtoje šie gyvūnai dauginasi ištisus metus, tačiau namuose jiems reikia sudaryti ramias sąlygas. Daroma tai gana paprastai – įrengiant specialų terariumą. Tačiau mes veisimu neužsiimame, auginame jas dėl grožio, o perkame pas profesionalę veisėją“, – sako pašnekovė.

Varlytės Jelenos namuose gyvena dideliame akvaterariume, kuris buvo pagamintas savo rankomis. Jame yra tinkamas apšvietimas, šiluma (varlės mėgsta 25–28 °C temperatūrą dieną, naktį gali būti žemesnė), drėgmė (apie 70–100 proc.) ir, kas labai svarbu, – ventiliacija. Taip pat akvaterariume auga ir įvairių įdomių augalų, ypač retų orchidėjų.

Vyras mano pomėgiams neprieštarauja. Tiesa, kartais pasako, kad aš dėl tų savo gyvūnų esu šiek tiek išprotėjusi.

Maitinamos varlės kas antrą dieną. Jos minta mažomis musytėmis (drosophila melanogaster), kurias šeima veisia pati. Musytės tiesiog paleidžiamos į terariumą, o varlės jau pačios jas sumedžioja.

„Priklausomai nuo rūšies šios varlytės gali gyventi nuo 10 iki 25 metų. Pačiai seniausiai mūsų varlei jau apie 10 metų. Tad, nusprendus auginti tokius gyvūnus, reikia nusiteikti, kad tai atsakomybė ilgam“, – atkreipia dėmesį Jelena.

Pasak jos, informacijos apie tokių gyvūnų auginimą, jei kyla klausimų, ji dažniausiai ieško internete, įvairiuose specializuotose forumuose ir kt. Informacijos ten yra begalybė, tik reikia mokėti atskirti, kas tinka ir patikima. Tačiau turint tokią ilgametę egzotinių gyvūnų laikymo praktiką, kokią turi jos tėtis, papildomos informacijos prireikia retai – yra baziniai tokių gyvūnų laikymo principai, kuriuos svarbu žinoti ir jų laikytis.

Tradiciška: Jelenos namuose gyvena ir daugumai įprasti gyvūnai – dono sfinksė Vanessa, juodos ir baltos spalvų katytė Musia. / J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas su gamta

„Egzotiniai gyvūnai yra bendra mano ir mano tėvo meilė, – sako Jelena. – Nors gyvūnų priežiūra daugiausia užsiima jis, tačiau kartu auginame, diskutuojame. Kiti mūsų šeimos nariai turi savo pomėgių. Mano vyras, nors pats ir nelabai domisi egzotiniais gyvūnais, tačiau mane palaiko ir mano pomėgiams neprieštarauja. Tiesa, kartais pasako, kad aš dėl tų savo gyvūnų esu šiek tiek išprotėjusi.“

Be spalvingų varliagyvių, šeimos namuose šiuo metu dar gyvena maži driežiukai gekonai (Lepidodactylus Lugubris), taip pat skiauterėtasis gekonas (Correlophus ciliatus). Akvariumuose auginami akvariumo augalai, veisiamos žuvytės ir akvariumo krevetės.

J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Namuose karaliauja ir dvi katytės – dono sfinksė Vanessa, juodos ir baltos spalvų katytė Musia.

„Esame žmonės, kurie labai myli gamtą, todėl neįsivaizduojame savo gyvenimo be gyvūnų“, – sako pašnekovė.

Jos meilę gamtai atspindi ir kiti pomėgiai – kambariniai augalai, o pastaruoju metu ir daržininkystė.

„Tai – mano nauja aistra, kurį atsirado prieš kelis metus įsigijus kotedžą šalia Vilniaus, – pasakoja Jelena. – Dar mėgstu ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, grybauti, važiuoti prie ežero su palapinėmis. Taip jau susiklostė, kad mano gyvenimas visą laiką susijęs su gamta“.

J. Pacholčišinos asmeninio archyvo nuotr.

Ar moteris ir fotografuoti labiausiai mėgsta gamtą? Pasirodo, ne visai taip.

„Esu fotografė, tačiau šiuo metu dirbu kitą darbą – esu komandos vadovė. Fotografiją kol kas pasilikau hobiui. Profesionaliai fotografavau devynerius metus. Dažniausia tai buvo šeimos, asmeninės portretinės fotosesijos, krikštynos ir kt. Bet ypatingą vietą mano kaip fotografės gyvenime visada turėjo moterų asmeninės portretinės fotosesijos. Man be galo patinka, kaip moteris atsiskleidžia, norisi perteikti ir parodyti žmonėms ne tik išorinį, bet ir vidinį moters grožį“, – sako J. Pacholčišina.

Atvira visoms patirtims

Paprašyta papasakoti, ką veikia gyvenime, sako, kad kasdien mokosi gyvenimo mokykloje. „Meno būti žmogumi per dieną neįgyjama. Pusę gyvenimo mokomės būti sudėtingi, kitą pusę – paprasti. Tik svarbu nešvaistyti laiko vėjais, kad spėtume susigaudyti ir kažką prasmingo nuveikti“, – kalba meno edukologijos magistrė.

Ji – ir profesionali fotografė, tačiau savo diplomų neakcentuoja. Sako, kad išsilavinimas – tik viena žmogaus dalis, o norint tapti žmogumi iš didžiosios raidės reikia kur kas daugiau.

Vietoje nenustygstančią pašnekovę domina viskas – ir fotografija, ir molio plastika, ir dailė, ir vaidyba. Kad ir į kurį meno žanrą bestum pirštu tarsi žemėlapin – viskas jos išbandyta, apie viską Lina turi savo nuomonę. Moters gyvenimas tikrai neprimena rutinos – kasdien renka kuo įvairiausias patirtis ir veria jas į spalvingą vėrinį.

Savo dirbtuvėse Lina ir tapo, ir koliažus kuria, ir seną vitražinį stiklą molyje lydo, iš kurio paskui gamina papuošalus. Jei kas pakviečia vesti edukaciją ar pristatyti savo fotografijos, tapybos darbų parodą, irgi neatsisako.

Tradicija: vykdama į parodų pristatymus, susitikimus, edukacijas Lina ima ir savo seną lagaminą, kuriame – lauktuvės smalsuoliams, panorėjusiems su ja susitikti./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.

Lina niekur nekeliauja be savo seno lagamino. Ant jo nupieštas paukštis, simbolizuojantis begalinę moters meilę padangių sparnuočiams. Ypač – varnoms.

„Ką jame vežuosi? Jaunystės laikų eilėraščių ir dovanų tiems, kurie nepatingės su manimi susitikti. Tokiems patiems smalsuoliams, o gal ir keistuoliams kaip aš“, – šypsosi pašnekovė.

Atrado dailės terapiją

Šiuo metu per Lietuvą keliauja Linos tapybos darbų paroda „Kelionė per dykumą“. Tai ne pirmas menininkės darbų ciklas. Pirmojo ji niekam nerodė. Piešė stilizuotus paukščius, kuriuose įprasmino savo jausmus. Tada, sako, nė nežinojo apie dailės terapiją.

„Tiesiog buvo laikas, kai išgyvenau didelę vidinę krizę, paskui – dar ir skaudžią netektį. Po ranka turėjau dažų, popieriaus, tad visus jausmus ištapiau kaip skirtingus paukščius. Nustebau, kad paskui labai palengvėjo – visa įgavo vaizdinę formą, tapo įprasminta, išveikta“, – prisipažįsta Lina, tik vėliau sužinojusi apie dailės terapiją.

Performansas: teatralizuotos signatarų eitynės-performansas „Signatarai eina fotografuotis“. Nuo Vilniaus ligi Tauragės. Lina – su melsvu paltu./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.

Prireikė ilgų septynerių metų, kad susiklosčius tinkamoms aplinkybėms Lina užsirašytų į seminarų ciklą pas dailės terapijos profesijos pradininkę Audronę Brazauskaitę. Vėliau pašnekovė nėrė dar giliau – į neuromeną, neuroedukacijas. Dalyvavo rekolekcijose, krikščioniškoje meditacijoje, skaitė Šventąjį Raštą, domėjosi, kaip jis gali pakviesti žmogų pabūti su savimi.

„Po tokių pasibuvimų su Šventuoju Raštu, o kartais po šv. Mišių imdavau teptuką ir piešdavau. Stengiausi perkelti jausmą ant drobės, – pasakoja L. M. Bujė ir priduria, kad neuromenas daugiau skirtas ne žiūrovui, bet pačiam autoriui, norinčiam įprasminti savo jausmus. – Tai savotiškas kalbėjimas spalvomis, kai minčių išsakyti nepavyksta žodžiais.“

Kelionė per dykumas

Menininkė įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų išgyvename asmenines dykumas. Tai gali būti dvasinės ar psichologinės krizės, ligos, gyvenimo sunkumai ar net norai, kai kažko trokštame, bet negalime gauti. Pasitelkusi dailės terapijos metodą, ji ištapė savąsias.

Darbai be galo spalvingi, nes ir dykumoje, Linos žodžiais, jei tik būtų vandens, atsirastų visokios augmenijos, gyvybės. Pasodinus sėklą prieš žiemą, ji apmiršta, kad paskui sudygtų, suvešėtų. Taip ir dykuma žmogų augina, kad jis po kurio laiko galbūt suprastų savo klaidas, imtų gyventi kitaip.

Laisvalaikis: smagią veiklą su stimpanko judėjimo dalyviais. L. M. Bujė vadina kompensacija už neišsipildžiusią vaikystės svajonę tapti aktore./L. Bujės asmeninio archyvo nuotr. 

„Šventojo Rašto Išminties knyga, Mokytojo knyga – tuose tekstuose labai daug išminties. Net ir visai netikintiems, – kalba Lina. – Kadaise ir aš buvau agnostikė, bet pradėjusi vartyti Šventąjį Raštą radau tiek gražių, prasmingų eilučių, kurios papildė mano suvokimą, pakeitė mano įsisenėjusias nuostatas. Nuo to laiko Šventasis Raštas man yra vanduo, kuris suteikia mano asmeninei dykumai gyvybės.“

Meno būti žmogumi per dieną neįgyjama. Pusę gyvenimo mokomės būti sudėtingi, kitą pusę – paprasti. Tik svarbu nešvaistyti laiko vėjais.

Paroda „Kelionė per dykumą“ savo kelią pradėjo nuo onkologinės ligoninės. Kodėl? „Pamenu, buvo spalis – moterų kovos su vėžiu mėnuo. Besigydantis žmogus ne visada gali nueiti į galeriją, parodą ar renginį. Po chemoterapijos ar spindulinės terapijos tam tiesiog nelieka jėgų. Todėl sugalvojau, kad mano 26 darbų paroda pati galėtų ateiti pas pacientą“, – apie savo sumanymą pasakoja L. M. Bujė, paveikslus įkurdinusi prie koplyčios koridoriuje, kuriuo kasdien eina daugybė žmonių. „Su savo skausmais ir dykumomis“, – priduria ji, specialiai prie ekspozicijos nepakabinusi informacjos apie save – norėjo paliesti žmogų vien jausmu.

„Gaila, kad mūsų vaikystėje niekas nemokė, kaip saugiai išreikšti emocijas, kaip jas atpažinti. Seniau buvo įprasta jas užgniaužti – susitvardymas būdavo vertybė. Juk visi išgyvenimai atgula širdyje. Tada žmoguje kaupiasi neišgyventas jausmų bagažas, kurį jis nešiojasi ilgus metus ir kuris anksčiau ar vėliau pratrūksta ir sukelia rimtų padarinių“, – kalba parodos autorė.

Meno terapiją taiko edukacijose

Išklausiusi dailės terapijos kursą, Lina ėmė taikyti jos metodus darbui su vaikais. Siekė, kad per piešimą jie išlietų savo baimes, pyktį, kitas negatyvias emocijas.

„Fiziškai kūną mes dažnai treniruojame, o emociškai – pamirštame. Daug mokslinių tyrimų rodo, kaip nuo užspaustų emocijų atsiranda visokių ligų. Todėl mokau vaikus išjausti save per meno terapijos užsiėmimus. Tai vienas saugiausių būdų kalbėti apie savo jausmus. Manau, kad ateities švietimo sistemoje privalo atsirasti emocinio raštingumo, meno terapijos disciplinų: juk mokiniai mokyklose patiria tiek daug streso“, – užsidegusi kalba L. M. Bujė.

Pašnekovė dalijasi ir savo patirtimis. Kartą jos dukrelė Zoriana, grįžusi iš darželio namo, negalėjo paaiškinti, kaip jaučiasi. Todėl abi nusprendė sukurti jausmų personažus – mažus žmogeliukus. Kiekvienam priskyrė vis po kitą emociją.

„Kai vakare po darželio paklausdavau Zorianos, kaip ji jaučiasi, dukra iš maždaug 30 žmogeliukų išrinkdavo kelis, kurie atspindėdavo jos vidinę būseną. Taip mokėmės kalbėti apie savo jausmus“, – prisimena mama.

Zorianai dabar jau septyniolika. Mergina groja gitara, fortepijonu, kuria dainas. Vieną dainą apie bijūną ir žmogaus pasiaukojimą Zoriana yra parašiusi specialiai mamai. Atliko ją per parodos „Kelionė per dykumą“ atidarymą.

Paklausta, ar vardas Zoriana irgi turi savo istoriją, Lina linksi galvą. „Zoriana – tai auksinis saulėtekis. Dukra gimė sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Ieškojau vardo, kuris tai įprasmintų. Ir radau. Tądien pirmasis ant rankų ją paėmė Antakalnio ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriaus vedėjas Ričardas Daunoravičius. Sužinojau, kad jis tą įsimintiną sausio 13-ąją pats prieš sovietų tankus stovėjo: radau nuotraukų to meto spaudoje“, – dalijasi reto vardo istorija Zorianos mama.

Mėgsta atsiduoti spontaniškumui

Anot Linos, viskas jos gyvenime vyksta neplanuotai, spontaniškai. Štai neseniai gimtojoje Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje vyko 1999-ųjų laidos absolventų susitikimas. „Tada ir kilo mintis pasidalyti savo kūryba. 24 metai, kai uždarytos mano pirmosios mokyklos durys. 24 paros valandos – taip simboliška. Laikas – kaip smėlis saujoje: niekas nežino, kiek kam jo įberta“, – per parodos pristatymą mokyklos kolektyvui, buvusiems klasės draugams kalbėjo Lina.

 Relikvija: Lina – ir profesionali fotografė, dirbanti su savo bendraamže juostine kamera./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr. 

Paklausta, kada yra geriausias laikas jos kūrybai, menininkė mini naktį. „Žinau, kad žmogaus protas geriau dirba ryte, tačiau kiek kartų bandžiau keltis sulig pirmaisiais saulės spinduliais – nieko gero man iš to neišėjo. Užtai naktį manyje tarsi prabunda antrasis kvėpavimas“, – prisipažįsta kūrėja, šiuo metu pradėjusi antrąjį savo tapybos darbų ciklą. Vienas paveikslas „Šauklys“ jau nutapytas.

Ar savo darbus Lina parduoda? Kol kas dar ne, nes misija „Kelionė per dykumą“ dar nebaigta. Kovo 6-ąją laukia „Perkūno namai“ Kaune, eilėje – ir Kauno onkologijos ligoninė. „Paskui, jei atsiras norinčių, galėsiu su savo darbais atsisveikinti. Noriu padaryti vietos kitiems paveikslams gimti“, – kalba ji.

Kūrėjos žodžiais, dalijimasis jausmais per vaizdą egzistavo jau senovėje. Kai dauguma žmonių buvo neraštingi, o Šventasis Raštas neišverstas, bažnyčiose kabėjo paveikslai, turėję atspindėti tam tikras jo eilutes. Žmogus į tuos paveikslus žiūrėdamas susimąstydavo, galbūt kažką suprasdavo. XXI a., kai sukurtas dirbtinis intelektas, sunku aplinkinius kuo nors nustebinti.

„Tada sakau: okey, Lina... Galbūt pasaulyje yra daugybė dailininkų, kurių lygio tu niekada ir nepasieksi, bet ar toks tavo tikslas? Jei į mano parodą ateis bent vienas žiūrovas, kurį tie mano piešiniai sujaudins, – valio. Medalių ir pjedestalų man nereikia. Ir tobulybės jais nesiekiu“, – užsidegusi kalba menininkė.

Kabindama savo darbus Onkologijos ligoninėje Lina sako patyrusi savo žodžių įprasminimą. Vienas jų vadinosi „Baltosios kojelės“, kuris atrodė nevertas būti parodoje. „Tuo metu pro šalį, pasiramstydama ramentais, ėjo močiutė. Pamačiusi „Baltas kojeles“ ji net tūptelėjo. Sakė, šitas pats gražiausias. Įsivaizduokite, kaip simboliška: močiutė eina su ramentais, nes jai skauda kojas, ir pastebi būtent tą darbą, kuris labiausiai tuo momentu atliepia jos vidų, net ir nežinodama jo pavadinimo“, – džiaugiasi parodos „Kelionė per dykumą“ autorė.

Dalyvavo eitynėse-performanse

Pašnekovė prisipažįsta, kad mėgsta ne tik vizualųjį meną, bet ir vaidybą, performansus. Štai neseniai, per Lietuvos valstybingumo dienos minėjimą, dalyvavo teatralizuotose signatarų eitynėse-performanse „Signatarai eina fotografuotis“.

„Susirinko skirtingi žmonės iš skirtingų Lietuvos vietų ir neatlygintinai repetavo, sinchronizavo savo judesius net kelias dienas. Paskui keliavome laiku maršrutu „Vilnius–Tauragė“ – nuo Vilniaus prezidentūros iki pat Tauragės pilies“, – dalijasi šviežiausiais įspūdžiais performanso dalyvė.

Anot jos, performanso esmė – sukelti nuostabą, džiugesį, galbūt net įtraukti žiūrovus į veiksmą. Nors namo grįžo labai pavargusi, bet džiaugiasi užvėrusi dar vieną karolį ant savo patirčių vėrinio siūlo.

Vaidmuo: „Atseit vyriausio 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus žmona“, – prisistato Lina./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr. 

„Buvo įdomu pamatyti save kitokiame amplua – gal kaip kokio signataro žmoną, o gal tiesiog to meto moterį. 1918 m. moterys dar neturėjo balsavimo teisės, todėl žiūrovas gali fantazuoti ir interpretuoti savaip, kodėl mes, moterys, taip pat atsidūrėme viename vyksme drauge su signatarais“, – kalba L. M. Bujė.

Stimpanko mėgėja

Kadaise Lina labai norėjo būti aktore, tad dalyvavimą performansuose vadina kompensacija už neišsipildžiusią vaikystės svajonę. Kelias vasaras iš eilės jai teko prisimatuoti ir dar vieną vaidmenį – ji tapo Stimpanko festivalio Fotografijos salono šeimininke. Lina fotografuoja sena juostine kamera „Canon AV-1“, kuriai tiek pat metų, kiek ir jai pačiai.

„Tąkart sukūriau laikiną kūrybos erdvę, kurioje visi norintys galėjo nusifotografuoti stimpanko stiliumi. Šio stiliaus drabužiams ir daiktams būdingi įvairūs metaliniai elementai, žalvaris, geležis, oda“, – aiškina pašnekovė.

Paprašyta papasakoti apie stimpanko judėjimą, Lina sako, kad „steam punk“ reiškia vieną iš fantastikos žanrų, kuriuo vaizduojami šiuolaikiniai išradimai buvo sukurti dar Viktorijos epochoje, tik jau su tuo metu turėtomis priemonėmis. Stimpanko judėjimo dalyviai mėgsta nebeveiksnius daiktus prikelti naujam gyvenimui.

„Padaryti iš jų papuošalus, interjero ar dekoro detales. Reikia tik nebijoti klijuoti, lipdyti. Kuo neįprasčiau – tuo geriau“, – juokiasi meninininkė ir prisipažįsta, kad vieną bemiegę naktį aštuonias savo nebenešiojamas rankines ištapė įvairiausiais paukščiais ir gamtos motyvais.

Paklausta, kur mėgsta leisti laisvalaikį, Lina sako, kad keliauja traukiniais. Pasirenka tašką B ir nežino, ką ten nuvykusi veiks. Mintys, maršrutai gimsta ekspromtu. Kartais mėgsta sėsti į traukinį turėdama planą: taip praėjusį rudenį nudardėjo pas savo draugę į Graco miestą Austrijoje. „Teko pakeisti ne vieną traukinį. Buvo šaunu: naujos patirtys, naujai sutikti žmonės, naujos išgyventos situacijos. Tai juk nepaprasta dovana!“ – susijaudinusi kalba L. M. Bujė.

Įtampa tvyrojo ore

Klaipėdą savo namais pasirinkusi Olesia nei mintimis, nei jausmais nenutolo nuo savo gimtinės visus tuos metus, kai gyvena Lietuvoje.

Tačiau nerimas, kad jos tėvynei gresia pavojus, tvyrojo dar nuo Krymo okupacijos ir rusų įsiveržimo į Donbasą, o nuo pernai jau buvo akivaizdu, kad Rusija prieš Ukrainą pradės ir plataus masto karą.

"Buvau visiškai įsitikinusi, kad taip bus. Iki karo pradžios kokį mėnesį draugai bandė mane ir save raminti, kad dabartiniame pasaulyje tokia agresija neįmanoma. Bet buvau tikra, kad tai neišvengiama, nes istorija kartojasi, juolab atidžiai skaičiau ir stebėjau, kas vyksta Rusijoje tuos 20 metų. Akivaizdžiai matėsi, kad tai negalėjo neįvykti – prieš Ukrainą buvo Čečėnijos karai, Azerbaidžanas, Gruzija, Moldova, o dar – Sirija, jau nekalbant apie Krymą ir Donbasą. Rusija nuolat deklaravo, kad yra taiki šalis, niekada nepuolanti, tik besiginanti. Visa tai primena P. Bruegelio paveikslą "Nyderlandų patarlės", tai labai taikli iliustracija, kas vyksta šioje valstybėje ir ne pirmą šimtmetį", – kalbėjo Olesia.

Moteris pasakojo, kad tą rytą, kai prasidėjo Kijevo bombardavimas, instinktyviai pabudo labai anksti, nuojauta diktavo, kad atsitiko kažkas baisaus.

"Iškart puoliau tikrinti naujienas internete ir supratau – viskas, jau prasidėjo. Buvo didžiausias stresas, nes normalaus žmogaus sąmonė negali susitaikyti su tokia realybe. Daug artimųjų gyvena Ukrainoje, kai kurie išvyko, bet nemažai jų liko. Ačiū Dievui, visi sveiki, gyvi", – teigė Olesia.

Kai pradėjau rašyti tą karo pabėgėlių epą, supratau, kad viso šito neatlaikysiu morališkai, man nepakaks jėgų.

Laisvė nėra duotybė

Klaipėdietė pabrėžė, kad prasidėjus Rusijos agresijai ne vienas jos pažįstamas buvo pasirengęs viską mesti čia, Lietuvoje, ir vykti į Ukrainą, padėti kautis prieš okupantus.

"Pirmosiomis karo dienomis sulaukiau labai daug skambučių iš Lietuvos, visi skambinusieji teiravosi, kuo galima padėti Ukrainai ir ukrainiečiams. Esu labai dėkinga visiems už palaikymą, paramą ir supratimą. Tokiais atvejais, kai kažką ištinka didelė nelaimė, ir atsiveria tikrasis žmogaus veidas. Lietuviai parodė išskirtinę užuojautą bei nuoširdumą ir su bėdos ištiktais ukrainiečiais dalijosi, kuo tik turėjo", – kalbėjo Olesia.

Pasak pašnekovės, į Rusijos agresiją Ukrainoje sureagavo labai daug jaunų Lietuvos žmonių, kurie sovietinių represijų nepatyrė, tačiau ir jie suvokė, kas būtų, jei ukrainiečiai neatlaikytų ir agresorius ateitų čia, į Lietuvą.

Būtent todėl lietuvių pagalba ir atjauta už laisvę kovojančiai Ukrainai buvo tokia didelė.

"Už tai, kad jauni lietuviai suvokia, kokia gali būti Ukrainos pralaimėjimo kaina, reikia padėkoti lietuviškoms mokykloms, kur jiems buvo atskleista nepagražinta istorinė tiesa ir tautos patirtis, kalbant apie santykius su Rusija. Jau mokykloje lietuvių vaikams diegiama, kad pasaulis yra ne tik viena ideologija ir kad laisvė yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių", – sakė Olesia.

Pasak pašnekovės, laisvė nėra duotybė, ją dažnai tenka ir apginti, ką dabar daro Ukraina.

"Kai visai neseniai buvo atkovotas Chersonas, į mano telefoną pradėjo plūsti sveikinimai iš viso pasaulio – iš Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Anglijos, kitų šalių, žmonės rašė ir džiaugėsi šia pergale. Pati paskambinau savo draugams į Ukrainą, sveikinau. Nors jie ir ne chersoniečiai, vis tiek nuoširdžiai džiaugėsi, tikrai buvo šventė visoje Ukrainoje. Chersonas yra strateginis miestas, po šios pergalės jau ir galutinė pergalė ne už kalnų", – įsitikinusi Olesia.

Kontrastas: fotografės O. Kasabovos manymu, vaizdingiausiai rusų ir ukrainiečių istorines patirtis bei jų požiūrį į laisvės supratimą atskleidžia du to paties dailininko I. Repino paveikslai – "Volgos burliokai" ir "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui", kur pavaizduotos šios dvi broliškos tautos. Iljos Repino paveikslų reprodukcija.

Epas reikalauja jėgų

Kaip tik tuo metu Olesia grįžo į Lietuvą iš vienos savo kelionių po Europą.

Lenkijoje ji susidūrė su pabėgėliais iš Chersono srities.

"Buvo tik antra ar trečia diena, kai Chersoną išvadavo, jie užsienyje paliko darbus, susikrovė lagaminus ir važiavo namo. Nes jų namai jau atkovoti, nesvarbu, kad viskas sugriauta, jie norėjo į savo žemę, jie pasiryžę atstatyti savo namus ir gyventi", – apie tautiečius pasakojo moteris.

Olesia prisiminė dar dvi ukrainietes, su kuriomis susidūrė važiuodama į Kauną. Tai buvo senelė ir anūkė iš Bučos. Jos pirmosiomis karo dienomis, kaip pačios teigė, šeimos "tarybos" sprendimu buvo išsiųstos į saugią vietą, kiti artimieji liko Bučoje.

Anūkė prieš tai studijavo teisę Vokietijoje, su senele jos kaip tik ir vyko ten.

"Pradžioje kurį laiką gyveno Klaipėdoje, bet nusprendė išvykti į Vokietiją, kur tikėjosi, jog bus lengviau adaptuotis. Išgirdusi, kad jos tarpusavyje kalbasi ukrainietiškai, užkalbinau. Senelė labai apsidžiaugė išgirdusi gimtąją kalbą ir ėmė verkti. Ji man prasitarė, kad visą gyvenimą norėjo keliauti ir pamatyti pasaulį. Bet kol buvo jauna, nebuvo galimybių, dabar atsirado. Jos svajonė keliauti po pasaulį išsipildė, bet kokia baisia kaina. Visą pokalbį ji verkė ir vis kartojo vieną klausimą: "Už ką taip su mumis pasielgė?" Jos buvo iš Bučos, labai tikiuosi, kad jų artimieji išgyveno tą košmarą", – kalbėjo Olesia.

Šį pavasarį Olesia susidūrė su daugybe tėvynainių karo pabėgėlių, išgirdo begalę tragiškų istorijų, kurių kone kiekviena verta knygos ar filmo.

Pradžioje mąstė, gal verta būtų viską užrašyti, tačiau greitai apsigalvojo.

"Kaip tik tuo metu išvykau į anksčiau planuotas atostogas Europoje. Visur sutikdavau karo pabėgėlius, visokius, vieni geriau apsirengę, kiti prasčiau, visi su šeimomis, dažniausiai ir su augintiniais rankose – šuniukais, katinais. Su kai kuriais bendravau. Sumaniau jų patirtis užrašyti, bet kai pradėjau rašyti tą karo pabėgėlių epą, supratau, kad viso šito neatlaikysiu morališkai, man nepakaks jėgų", – prisipažino Olesia.

Kaip padėti kariuomenei?

Olesia neslepia, kad prasidėjus karui pirmosiomis savaitėmis dėl nervinės įtampos per parą miegodavo maždaug po valandą.

"Tuo metu sukau galvą, kaip galėčiau dar padėti Ukrainos kariuomenei, ne tik pervesdama pinigus į jos sąskaitą. Dabar tai atrodo naivu, tačiau tada maniau, kad tai būtina. Rinkau naujausią informaciją apie padėtį Ukrainoje, kad Rusija vykdo okupaciją, naikina miestus, žudo žmones. Kopijavau tą medžiagą ir įkeldavau į įvairiausius socialinius tinklus "V kontakte", "Odnoklasniki", kad žmonės žinotų, kas vyksta", – pasakojo klaipėdietė.

Tai truko kurį laiką, kol Olesią socialinių tinklų grupėse V. Putino šalininkai užblokavo.

Tada moteris susirado kitą nišą.

Kontrastas: fotografės O. Kasabovos manymu, vaizdingiausiai rusų ir ukrainiečių istorines patirtis bei jų požiūrį į laisvės supratimą atskleidžia du to paties dailininko I. Repino paveikslai – "Volgos burliokai" ir "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui", kur pavaizduotos šios dvi broliškos tautos. Iljos Repino paveikslų reprodukcija.

Įvertino 5 žvaigždutėmis

Yra internetinė "Google Maps" paslauga, kur galima palikti atsiliepimus apie įvairių viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugas.

Taip užprogramuota, kad tų atsiliepimų niekas negali panaikinti – nei tų viešbučių ar restoranų atstovai, nei programos administratoriai.

"Tų atsiliepimų skiltyse įkeldavau konkrečią informaciją, kur rusų karių motinos gali susisiekti su savo vaikais, patekusiais į nelaisvę, ir panašius tekstus. Taigi vietoj socialinių tinklų radau kitą vietą, kur galėčiau skleisti informaciją, kuri žmonėms Rusijoje yra nepasiekiama. Pasirinkdavau kokį nors didelį Rusijos miestą, susirasdavau kokią nors maitinimo įstaigą. Pradžioje įvertindavau ją penkiomis žvaigždutėmis ir tada įkeldavau, pavyzdžiui, štai tokią informaciją: "Karių motinos, jūsų sūnūs kariavo Ukrainoje ir pateko į nelaisvę? Paskambinkite ar parašykite ir jūsų sūnų sugrąžins gyvą, jei jūs pačios jo atvyksite." Dar pridėdavau telefono numerius ir elektroninio pašto adresą, kuriuo reikėtų teirautis", – pasakojo Olesia.

Yra, kuo didžiuotis

Šie įrašai atsiliepimų skiltyse yra išlikę ir šiandien Vladivostoko, Ulan Udė, Maskvos ir kitų miestų maitinimo įstaigų ar viešbučių internetinėse atsiliepimų skiltyse.

"Prie tos mano informacijos yra matyti ir mano vardas bei pavardė, tačiau dėl to jokių išpuolių feisbuke nesulaukiau, o jei mane Rusijoje ir įtraukė į kokius nors sąrašus, visai nesigėdiju. Kol šitas režimas Rusijoje egzistuoja, šita šalis man neįdomi. Beje, šia tema labai iškalbingi rusų dailininko Iljos Repino du paveikslai – "Volgos burliokai" ir "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui" – ten pavaizduotos dvi broliškos tautos, matote skirtumą?" – klausė Olesia.

Paklausta, kaip vertina Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vaidmenį išsivadavimo kovoje, O. Kasabova neslėpė susižavėjimo.

"Labai didžiuojuosi, kad kaip tik šiuo laiku Ukrainoje pasirodė toks didis žmogus, turintis nenusakomą tvirtumą ir valią. Kaip garsieji pasaulio politikai W. Churchillis ar R. Reaganas, nulėmę istorijos eigą, savo laiku atsidūrė savo vietoje, taip ir V. Zelenskis, jis irgi atliks savo misiją iki galo, esu tuo tikra", – pabrėžė Olesia.

– Ryškiai plaukų spalvai likote ištikima iki šių dienų, Zodiako ženklas – Žuvys – irgi nepasikeitė, bet savo identifikacinį kūrybos braižą pakeitėte? Ar įtariate, kur link suku?

– Turbūt taip. Pirmadienį Kauno galerijoje „Balta“ atidariau netipišką savo kūrybai parodą, kurią pavadinau „Pasaulio spalvos“. Visiems sakau, kad čia išvysite kitokią Laimą, nei buvo įpratę.

– Esate žinomesnė kaip garsių žmonių fotografė. Vis dėlto „Pasaulio spalvos“ sufleruoja, kad parodoje galime tikėtis kelionių įspūdžių?

– Prieš trejus metus turėjo būti visų mano kartos garsių žmonių paroda, bet per tą laiką mano gyvenime įvyko daug skaudžių įvykių. Prasidėjo pandemija, aš praradau abu tėvelius, pati patyriau sunkią apendicito operaciją. Visa tai mane išmušė iš vėžių.

Kadangi apie save priminti ir parodą surengti vis dėlto norėjau, ėmiau mąstyti, ką dar įdomaus galėčiau žmonėms parodyti. Prisiminiau turinti daug nuotraukų iš įvairiausių kelionių po Europą, ir ne tik. Teko pabuvoti ir Australijoje, ir Naujojoje Zelandijoje, ir Vanuatu salose Okeanijoje. Visuose tuose kraštuose mane žavėjo skirtinga gamta. Taigi, atidžiai peržiūrėjau kelioninių fotografijų archyvą, o paskui atrinkau gražiausius gamtos kadrus ir surengiau parodą, išleidau jų katalogą. Kas ateis – tikrai nustebs, nes išvys profesionalios fotografijos ir fotografavimo kaip laisvalaikio hobio sintezę.

– Reikėtų suprasti, kad visos tos nuotraukos nebuvo specialiai darytos parodai?

– Tikrai taip. Kadangi mano vyresnioji dukra Laura gyvena Australijoje, viešėjau tame žemyne kelis kartus. Žinoma, su fotoaparatu! Fotografuoti gamtą lengva. Su žmonėmis dirbti sunkiau: jie įpareigoja, uždeda atsakomybės naštą, nes nori visą laiką atrodyti gražūs. Turiu rasti būdą, kaip nufotografuoti žmogų taip, kad jis liktų savimi – ir manimi – patenkintas. Prisipažinsiu, per 40 kūrybinės veiklos metų truputį nuo to pavargau. Aš vis dar fotografuoju žmones, bet pasidariau išranki: leidžiu sau rinktis ir dirbu, kada noriu, kiek noriu ir su kuo noriu.

– Ar jūsų nuotraukose gamtos fone vis tiek yra žmogus?

– Bus ir tokių nuotraukų, bet nedaug. Norint fotografuoti žmones svetur, reikia labai gerai žinoti tos šalies įstatymus, papročius. Reikia domėtis, ar pagal vietos religiją, paties žmogaus valią jam tai priimtina. Todėl labiau koncentravausi į gamtą – jūrą, kalnus, krioklius. Parodoje išvysite relaksacinių nuotraukų, į kurias aš pati žiūrėdama pailsiu, tad, labai tikiuosi, ir žmones jos veiks panašiai. Galima sakyti, kad jos – mano emocijos gamtoje.

Mamukas: su mylimais anūkais Hariu ir Tomu, gyvenančiais Australijoje. / L. Geležės asmeninio albumo nuotr.

– Kadangi jūsų dukra Laura ir mylimi anūkai Haris (10 metų) ir Tomas (9 metų) gyvena Australijoje, turbūt nuotraukų iš šio žemyno turite daugiausia?

– Gal taip, o gal ir ne. Yra nemažai kadrų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių – Suomijos, Vokietijos, Izraelio, kur gyvena mano draugė. Sakykim taip: jei per savo gyvenimą kažkur buvau išvykusi, tai paliudys ir mano nuotraukos.

Parodos žiūrovų laukia ir dar viena staigmena – nė po viena nuotrauka jie neras jokios šalies ar vietos pavadinimo. Tai dariau sąmoningai. Matote, vienas mano bičiulis, žiūrėdamas į Vanuatu salose užfiksuotą vaizdą, išsitarė, kad šis primena jo kaimą… Tuomet supratau, kad visai nereikia jokių parašų. Užtenka tiesiog parodyti žiūrovui gražų vaizdą, kad jį užlietų teigiamų emocijų banga ir kad kiekvienas rastų sau artimą gamtos kampelį.

– Nuo šiol pristatote save kaip Laimą Geležę – ar tai kažkaip susiję su gandais apie jūsų sužadėtuves su vienu turtingu australu, kuriam beveik prieš dešimtmetį ruošėtės ištarti „taip“ ir emigruoti į Australiją?

– Neslėpsiu: kadaise buvo visokių minčių. Planavau ir pasilikti Australijoje, ir tekėti dar sykį. Dėl to net savo pavardę susitrumpinau iš Geležiūtės į Geležę. Kodėl neištekėjau? Na, žmonės planuoja, o ten, aukštybėse, kažkas jų planus koreguoja.

Dabar jau vėl kitokios mintys galvoje sukasi. Per vėlu man keisti gyvenimo būdą, draugus. Ir dukra, neseniai atvykusi su vaikais atostogų į Lietuvą, stebėjosi, kiek daug mes čia turime giminių, draugų. Australijoje gyvenimas verda labiau uždarame rate: namai–darbas–namai. Aišku, susitinka ir su išeiviais iš Europos, nes mūsų mentalitetas vis dėlto yra kitoks nei Australijos senbuvių. Kad tai suprastum – turi ten pagyventi.

– Turėjote unikalią galimybę pamatyti Australiją iš arti. Juk nuvykęs į svečią šalį savaitei ar mėnesiui, nepajausi joje verdančio gyvenimo pulso. Jūs gyvenote dukros šeimoje su australu žentu ir dviem guviais anūkais! Buvote kaip ta močiutė iš maestro Stasio Povilaičio dainos – su džinsais ir tekina?!

– Kadaise išties buvau labai smarkus mamukas (taip mane anūkai vadina). Dabar kiek pristabdau save – jau metai ir sveikata nebe ta. Vasarą man netikėtai buvo atlikta apendicito operacija, o kai išėjau iš ligoninės – po savaitės atskrido vaikai. Anūkams buvo keista, kad jų pažinotas mamukas nevažinėja dviračiu, nemėto kamuolio į krepšį ir pan. Paaiškinom juokais, kad mamukas truputį paseno.

Kai beveik metus viešėjau pas dukrą Australijoje, kasdien eidavau į paplūdimį. Jos namai prie jūros miestelyje, kurio dydis kaip mūsų Palangos. Ten būdavau ne tik savo anūkų, bet ir viso pliažo vaikų močiutė. Jie lipdavo prie manęs kaip bitės prie medaus.

– Nuo seno esate žinoma kaip žinomų veidų fotografė. Dabar tie žmonės pamažu užleidžia vietą jaunimui – ant scenos lipa socialinių tinklų žvaigždės, nuomonės formuotojai, kiti garsūs jauni žmonės, kuriuos fotografuoja jų draugai, pažįstami. Ar neliūdna?

– Nieko nepadarysi – toks gyvenimas. Dabar tikrai labai daug fotografų, bandančių sutilpti po viena šio amato vėliava. Yra tokių, kurie dirba labai profesionaliai, bet yra ir tokių, apie kurių darbus aš geriau patylėsiu. Jie tiesiog turi fotoaparatus ir įsivaizduoja, kad gali fotografuoti.

Mano laikais buvo gal dešimt garsesnių fotografų, kurie turėjo mokėti viską. Aš buvau portretistė, bet kokius šešerius septynerius metus – ypač Lietuvai atgavus nepriklausomybę – fotografavau aktus, tokią lengvą erotiką. Atlikdavau darbą, kurio niekam, išskyrus užsakovus, negalėjau rodyti.

Kai studijavau Maskvos menų universiteto kino-fotografijos fakultete, mano diplominis darbas taip pat buvo akto fotografija. Prisimenu, atidengdavome kiek daugiau peties ir tai jau buvo uch... erotika. Kitokie standartai – nuogo kūno nebuvo galima rodyti.

Buvau užsiėmusi su žmonėmis, o gamta likdavo tik laisvalaikiui, kurio beveik neturėjau. Štai kodėl paroda „Pasaulio spalvos“ netikėta ir man pačiai.

Vis dėlto pagrindinis mano darbas, iš kurio užsidirbdavau pragyvenimui, buvo įvairios šventės – vestuvės, krikštynos... Šalia to dariau ir tai, kas mano širdžiai buvo smagu. Gamtai dėmesio gal mažiausiai tekdavo... Kodėl? Nes buvau užsiėmusi su žmonėmis, o gamta likdavo tik laisvalaikiui, kurio beveik neturėjau. Štai kodėl paroda „Pasaulio spalvos“ netikėta ir man pačiai.

– Ar pas mus dar yra vietos ir darbo „senukams“?

– Yra, bet reikia nuolat apie save priminti. Pirmąsyk, kai išvykau į Australiją aplankyti savo pirmojo anūko, užsibuvau ten metus. O kai tavęs nėra – žmonės pamiršta.

Kita vertus, ateina laikas, kai turi užleisti vietą po saule kitiems – jaunesniems. Jaunimo dabar visai kitoks matymo kampas, fotografavimo būdas, braižas. Mane jaunystėje mokė, kaip nukirsti nuotraukoje galvą, ranką… Dabar ir mokslai visai kiti. Ką ten mokslai – net pozavimo maniera prieš objektyvą visiškai kitokia: jei nepapūtei lūpyčių, jau ir negraži, nemadinga… Gali tai priimti arba nepriimti, bet turi išmokti su tuo gyventi.

Smagu, kai kartais tenka fotografuoti mano kartos tėvų vaikus, kurie mane kažkaip susiranda, – jų pačių progas arba tėvelių jubiliejus.

– Ugninga, emocinga, temperamentinga – visa tai apie jus?

– Meluosiu, jei sakysiu, kad visai nejaučiu metų alsavimo į nugarą. Ypač netvirtai pasijutau prieš dvejus metus po kovido. Buvau palūžusi tiek morališkai, tiek fiziškai. Laimei, atsigavau...

Šiuo metu po truputį fotografuoju Miko Petrausko scenos menų mokykloje. Kolegos žavisi, kad aš ten kaip užsukta lakstau. Vis dėlto pati jaučiu, kad nė pusės tiek jėgų, energijos nebeturiu. Manau, kad tas mano aktyvumas, veržlumas yra prigimtinis dalykas. Tiek mano, tiek sesers, tiek ir jaunėlės dukros temperamentai tiesiog beprotiški – visos lekiame, imame, daužome. Čia turbūt genetikos užkoduota, nes kitaip nemokame. Kartais už tai ant savęs net pikta būna.

– Ar teisybė, kad po mokyklos jus – tokią nenuoramą – mama įdarbino į fotostudiją kvitukų išrašinėti?

– Po mokyklos stojau į aktorinį, bet nepasisekė. Štai tada mama mane įdarbino fotostudijoje. Ar galite įsivaizduoti mane, jauną ir energingą, rašinėjančią kažkokius nuobodžius popieriukus? Ten, stebėdama kitų darbą, greitai pramokau ir pati, o maestro Povilas Karpavičius pastebėjo, kad turiu gerą akį fotografuoti.

Man be galo patiko statyti žmones į kompozicijas – vieną guldau, antrą sodinu, trečio ranką dedu ketvirtam ant peties... Juk aš viena pirmųjų pradėjau laužyti visus tuos sovietinius stereotipus ir statyti žmones studijoje įdomiau.

Dėl aktorinio? Na... aš ir dabar vaidinu. Įsivaizduokite, man tenka bendrauti su daugybe žmonių. Ne visiems aš jaučiu simpatiją, ne su visais ir mano bioenergetika sutampa. Tuomet tenka vingiuoti, laviruoti. Argi čia ne aktorystė? Vadinasi, aš vis dėlto tapau aktore!

– Ar mėgstate fotografuoti save – modelį, kurį geriausiai pažįstate?

– Anksčiau, kol dar buvo juostinė fotografija, kartais likdavo koks juostos galiukas. Kad nereikėtų jo išmesti – nupleškindavau save. Sykį net išdrįsau dalyvauti erotinėje fotosesijoje, bet tik tam, kad sužinočiau, kaip apsinuoginęs žmogus jaučiasi prieš kamerą. Nepasakyčiau, kad man tai labai patiko, nors fotografavau pati save. Turiu nemažai savo nuotraukų ir žinau, kad stoti akis į akį su fotografu yra sunku.

– Ne paslaptis, kad jūsų darbe pasitaiko ir visokių kuriozinių situacijų...

– Visiems pasakoju vieną tragikomišką atvejį, kai mama pamiršo kūdikį pas mane studijoje. Turėjau nufotografuoti jos mokyklinio amžiaus dukrelę, o mama dar atsinešė lopšyje ir kūdikį – matyt, neturėjo, kur palikti. Aš tą mergaitę nufotografuoju, mes dar kiek paplepame ir mama išeina. Po kiek laiko kažką veikdama išgirstu keistą garsą – lyg vaikas kniurksėtų, o netrukus į fotostudiją įsiveržia išsigandusi mama ir atsiprašinėja už tai, kad vaiką pas mane užmiršo!

– Fotografo objektyvas – akylas: viską pastebi. Kur dedate pikantiškus kadrus: pasijuokiate ir ištrinate, o gal kaupiate į kokią slaptą juodąją dėžę?

– Nepasakyčiau, kad kaupiu, bet neištrinu. Galėčiau net knygą apie tai parašyti. Daug pikantiškų nuotraukų turiu su „Žalgirio“ vyrais. Juk mano karta – Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus. Tais laikais garsiausias restoranas buvo „Žalias kalnas“, kuriame jie visi – ir ne tik jie – mėgdavo lankytis. Juokauju, kad kai visai nebeturėsiu ką valgyti, reikės tuos kadrus parduoti.

Šeima: Laima gailisi, kad dukroms Laurai ir Justei vaikystėje negalėjo skirti tiek dėmesio, kiek dabar skiria savo anūkams. / L. Geležės asmeninio albumo nuotr.

Tai buvo laikai, kai vykdavo daugybė renginių, kurie užsitęsdavo iki pat išnaktų. Tuo metu šokau Algirdo Stravinskio grupėje, sukausi tarp žinomų žmonių, tuomečių žvaigždžių ir žvaigždučių, todėl ir užsakymų fotografuoti netrūko.

Vėliau trylika metų fotografavau tarptautinių šlagerių festivalyje, kur dainavo visos mano kartos legendos – Vytautas Kernagis, Simonas Donskovas, Giulija, Kastytis Kerbedis, Rytis Cicinas… Prisiliečiau prie to laikmečio, bendravau su neeiliniais žmonėmis. Juk menininkai – lengvai paplaukę, ir tai labai įdomu.

Vis dėlto sensacijos niekada nebuvo mano tikslas. Sykį vienam žinomam dainininkui net kelnės buvo nukritusios, vos paspaudus fotoaparato mygtuką. Tebeturiu tą kadrą, bet, aišku, jo niekas niekada nepamatys.

– Šiuo metu esate savo laiko šeimininkė ir dirbate tik tada, kai pati norite. Bet buvo metas, kai viena auginote dvi dukras. Ar griežta mama  buvote?

– Ne paslaptis – du kartus išsiskyriau. Tada turėjau smarkiai suktis, kad mums trims nieko netrūktų. Mano mergaitės visko turėjo, bet... mamą namuose matydavo retai. Iki vakaro dirbdavau studijoje, paskui dar vykdavau fotografuoti renginių. Kartais namo grįždavau tik po vidurnakčio. Todėl krepšinio, kaip dabar su anūkais, su jomis tikrai nežaidžiau. Nepaisant to, jos vis tiek mane vadina pačia geriausia mama.

Mano mergaitės visko turėjo, bet... mamą namuose matydavo retai.

Ar labai lepinu savo anūkus? Ne lepinu, bet patariu, kaip juos auginti geriau. Žinote, koks dabar jaunimas, – vaikus augina per „Google“. Susirgo – tuoj klausia visagalio interneto, ką daryti ir kaip gydyti. Kita karta, kitoks matymas. Ilgainiui supratau, kad geriau į jų gyvenimą nesikišti – taip visiems ramiau.

– Pasaulis pasidarė be sienų. Žmonės važiuoja gyventi, dirbti, kur nori. Vieni grįžta tėvynėn, kiti ne. Jei turėtumėte daug pinigų, sveikatos, kur dar norėtumėte pašėlioti?

– Labai norėčiau nuvykti į Japoniją. Smalsu. Absoliučiai kita kultūra, kitoks žmonių mentalitetas. Prieš tai dar užsukčiau į Afriką pafotografuoti laukinių žvėrių... Apskritai labai norėčiau keliauti, nors negaliu skųstis – ir taip esu nemažai pasaulio aplėkusi.

Emigruoti pas dukrą į Australiją? Gal ne... Australija – ne mano bioenergetikos zona, nors ten tikrai labai gražu. Lietuva yra mano šalis. Tikiu, kad būtinai ateis laikas ir mano nerealizuotai svajonei – žvaigždžių maršui per Lietuvą!

– Esate žinoma fotografė, socialiniuose tinkluose turinti tūkstančius sekėjų. Kada ir kaip į jūsų rankas pateko fotoaparatas? Kada suvokėte, kad gebate atskleisti žmogaus savitumą per fotografijas?

– Mano rankos pirmą kartą profesionalų fotoaparatą palietė, kai buvau dešimties, t.y. prieš dvylika metų. Nors iki tol jau turėjau telefoną ir fotografavau, profesionali kamera sužadino vaizduotę kur kas labiau. Aparatą nusipirko mano tėvai, nes tikėjosi pasidaryti profesionalių nuotraukų iš kelionių, asmeninių švenčių. Tačiau, įsigiję brangų daiktą, suprato, kad to nepakanka. Didžiausią susidomėjimą rodžiau aš, o tėvai manimi pasitikėjo, nebijojo man jo duoti. Susidomėjimas neišblėso iki šiol. Tai, kad gebu kitus atskleisti fotografijose, suvokiau visai neseniai, prieš maždaug porą metų, kai įgijau pasitikėjimo ir patirties fotografuoti žmones.

– Kaip manote, kiek pasiekimai meninėje fotografijoje priklauso nuo talento, o kiek – nuo įdedamo darbo?

– Abu dalykai labai svarbūs, bet, mano nuomone, žmogus su daug įdirbio ir mažai talento niekada nepralenks žmogaus su daug talento ir mažiau įdirbio. Yra fotografijos sričių, kurios reikalauja ne tiek meniškos akies, kiek įdirbio technikoje, parametrų ir skaičių supratimo. Tikiu, kad kiekvienas gali atrasti savo vietą fotografijoje, nes už talentą ir įdirbį kur kas svarbiau didelis noras ir aistra.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar fotomenininko darbe yra daug juodo darbo, kuris nesusijęs nei su kūryba, nei su įkvėpimu?

– Manau, kad kiekvienam menininkui juodu darbu tampa būtent tai, kas nesusiję su meno kūrimu. Pavyzdžiui, save reklamuoti, bendrauti su žmonėmis. Man labai pasisekė, nes mėgstu reikštis socialinėje erdvėje, mėgstu dėmesį, moku jį valdyti. Neretai kalbėdama su kolegomis ir kitais meno atstovais išgirstu, kad jiems didžiausia kančia – save reklamuoti, būti aktyviais socialinės erdvės dalyviais, nes tokia šiandienė kaina, jei nori gyventi iš savo kuriamo meno.

– Savo „Instagram“ paskyroje dalijatės ir juostiniu fotoaparatu darytomis nuotraukomis. Gali atrodyti, kad tai – pasenęs būdas. Kaip manote, kodėl šios nuotraukos dabar vėl populiarios?

– Galimybė vienu telefono paėmimu padaryti tūkstantį kadrų atima įamžinto momento magiją. Galima spaudinėti mygtuką nepersistengiant, nes kažkuris kadras vis tiek bus daugiau ar mažiau pavykęs. Juostinė kamera atima iš mūsų šią galimybę – padaryti tą vienintelį kadrą šansų limituota. Tai sukuria šiokį tokį azartą. Be to, pastebėjau, kad žmonės prieš juostinį fotoaparatą kur kas drąsesni, laisvesni.

Man moteriškumas yra pasitikėjimas savimi ir leidimas sau būti tuo, kuo jautiesi, be bandymų atitikti kažkieno kito viziją ar standartus.

– Sakoma, tam, kad augtum, yra svarbu išeiti iš komforto zonos. Kas šiuo metu fotografijoje yra už jūsų komforto zonos? Kokius ateities iššūkius sau keliate?

– Skaitant menininkės Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“ man užkliuvo mintis, kad, jei mene viskas pavyksta gerai, vadinasi, tu netobulėji, neieškai kažko naujo ir nerizikuoji. Skaitant teko prisipažinti, kad atradusi tai, kas man gražu ir patinka kitiems, jau kurį laiką tiesiog dirbu ir nebeieškau naujovių. Turiu keletą idėjų, kurios labai tolimos mano fotografijos stiliui, ir bijau, kad nepavyks, bet sykiu labai noriu išmėginti kitokią fotografiją. Metodas, kurį noriu išbandyti, sujungia fotografijos skaitmeninį pojūtį kartu su fiziniu prisilietimu. Jau surinkau komandą ir po truputį planuoju šią fotosesiją.

– Jus dažnai pasirenka šalies garsenybės, profesionalūs modeliai. Ar tai didesnė atsakomybė, nei fotografuojant paprastus žmones? Ar žvaigždės įnoringos?

– Man atsakomybė fotografuoti vienodai didelė, o didžiausia – kolegoms fotografams. Prieš juos man kur kas baisiau „pasišiukšlinti“. Didžiausias sunkumas dirbant su garsiais žmonėmis – jų grafikai. Kartais sunku susisiekti ir atrasti abiem pusėms tinkantį laiką. Suprantu jų gyvenimo tempą, todėl labai vertinu, kai tie, kurie tikrai nori fotosesijos, prisitaiko ir prie manęs. Karjeros pradžioje, kai buvau jaunesnė, yra buvę atvejų, kai žinomą žmogų fotografavau už dyką, mainais į reklamą, o jis nenurodė mano autorystės. Jau dvejus metus nebefotografuoju žinomų veidų be atlygio ir dirbu su tais, kurie mane vertina.

– Kiekviename darbe kyla nesklandumų. Gal ir jūs turite istorijų, kada fotosesijos metu patyrėte fiasko arba jautėte, kad darbas vyksta ne pagal planą?

– Yra buvę situacijų, kai aprasojo objektyvo vidus parėjus į patalpą iš lauko, kur buvo minus 30 laipsnių, – negalėjau fotografuoti maždaug 40 min. Esu atvykusi į kitą miestą ir pasiėmusi ne tą įrangos rankinę, tad paaiškėjo, kad atvykau be fotoaparato. Taip pat yra buvę, kad fotosesijos dalyviai susipyko ir susimušė, kažkuris iš jų atsisakė fotografuotis. Fotografuojant paplūdimyje kartą vienai merginai pripustė smėlio į akis – visą fotosesiją negalėjo vienos atmerkti. Visa tai įvyko prieš kelerius metus, dabar jau taip nenutinka, nes išmokau pasiruošti ir užbėgti tokiems įvykiams už akių. Tačiau nė vienoje iš tų situacijų nepanikavau, atvirai kalbėjausi su klientais ir visi kartu ieškojome sprendimo būdo, nes ir man, ir jiems svarbiausia buvo geras rezultatas.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Prieš jūsų objektyvą dažnai atsiduria merginos ir moterys. Kas jums yra moteriškumas?

– Šią sąvoką pradėjau suprasti tik šiemet. Buvau tai savyje užgožusi ir atrasdavau tik per kitas moteris, fotosesijų metu realizuodama savo svajonių įvaizdžius. Man moteriškumas yra pasitikėjimas savimi ir leidimas sau būti tuo, kuo jautiesi, be bandymų atitikti kažkieno kito viziją ar standartus. Taip pat – nebijojimas suklysti, kažko nežinoti, paprašyti pagalbos ir leisti kitiems tavimi pasirūpinti. Vis dar to mokausi, bet tik dabar supratau, kaip tai svarbu.

– Daugelis fotografų neatsisako fotografuoti vestuvių, krikštynų, sukakčių, kitų asmeninių švenčių. Ar tiesa, kad jūs vengiate tokių užsakymų?

– Tiesa. Aš labai kruopščiai retušuoju nuotraukas ir negaliu savęs įtikinti, kad galima tai daryti atlaidžiau. Jei reikėtų tvarkyti gimtadienio šventės nuotraukas, kurių užsakovas nori šimtais, tam, kad patenkinčiau savo retušui keliamus reikalavimus, tvarkyčiau jas pusę metų... Suvokdama kliento norą gauti kuo daugiau nuotraukų ir kuo greičiau, tokių darbų tiesiog nesiimu, perleidžiu juos kolegoms, kuriais pasitikiu. Yra ir dar viena priežastis: fotosesijose mėgstu maksimaliai viską kontroliuoti, o šventėse tai ne visada įmanoma.

– Kai gresia perdegti dirbant, kur ir kaip pailsite? Kokių turite pomėgių? Kaip pasikraunate energijos?

– Anksčiau planuodavau po penkias ar šešias fotosesijas per dieną, nes, žiūrėdama į kalendorių, matydavau tik tuščias valandas, į kurias galiu įrašyti darbo. Porą vasarų iš eilės buvau užmiršusi, kad dar turiu pamiegoti, pavalgyti ir kad nuotraukas reikės ne tik daryti, bet ir sutvarkyti. Dabar griežtai į kalendorių įrašau ir poilsio laiką, pramogas. Šią vasarą netgi bandžiau pasilikti keletą laisvų savaitgalių, ko niekada iki šiol nedariau. Mano tikras poilsis, kaip ir darbas, – gana ekstremalus. Šiemet nusipirkau bilietą į vieną pusę į Indoneziją ir dingau keturiems mėnesiams. Man tai priimtina, nes, būdama darbingos nuotaikos, galiu be nuovargio dirbti ilgai ir be perstojo. Kai atostogauju, geriau nė neturėti galimybės tų darbų pasiekti, nes vis tiek nueičiau prie jų.

– Esate studijavusi Londone. Kokias studijas baigėte? Ar nesusigundėte, kaip daugelis mūsų tautiečių, šio miesto teikiamomis galimybėmis?

– Baigiau žiniasklaidos ir komunikacijos (angl. media and communications) studijas Grinvičo universitete. Studijos neturi nieko bendro su fotografija, tačiau savo baigiamąjį darbą vis tiek sugebėjau susieti su ja. Šio miesto galimybėmis gundausi iki pat šios minutės, nes į Lietuvą grįžti neplanavau. Teko parvažiuoti, kai, prasidėjus COVID-19 pandemijai, studijos vyko nuotoliniu būdu. Mama paprašė trumpam sugrįžti, kad pabūtume visi kartu, kol viskas praeis. Mano trumpas parvažiavimas tęsiasi jau 2,5 metų. Londoną stengiuosi aplankyti turėdama bent menkiausią galimybę – paskutinį kartą tiesiog skridau pro šalį, tai sustojau jame ir praleidau 20 valandų. Tai mano mėgstamiausias miestas, jaučiuosi jame ypač gerai. Kartais tiesiog vaikštau jo gatvėmis – skauda žandus nuo šypsojimosi.

– Kelis mėnesius praleidote keliaudama po Indoneziją. Kokių patirčių čia pasiėmėte? Ar jus sužavėjo kelionių fotografija? Gal ateityje jai norėtumėte skirti daugiau laiko?

– Pirmą kartą lankiausi Azijoje, tad patirčių buvo begalė – tiek teigiamų, tiek truputį gąsdinančių: dėl saugumo, higienos ar nuodingųjų gyvūnų. Tai buvo viena iš mane labiausiai paauginusių kelionių. Be abejo, sužavėjo gamta, sutikau tobulo grožio merginų, jas pakviečiau papozuoti. Vieną merginą stebėjau instagrame trejus metus, rašiau jai žinutes, kad svajoju ją fotografuoti. Kartą, sėdėdama vienoje Balio kavinėje, pasukusi galvą pamačiau ją. Iš pradžių galvojau, kad man vaidenasi, draugės klausiau, ar čia tikrai gali būti ji. Sukaupiau drąsą, priėjau jos pakalbinti. Truputį jaudinausi, nes ji man labai ilgai neatrašė, bet pagalvojau, kad iš tiesų mano šansai didesni. Mergina buvo ką tik pabėgusi iš Ukrainos, bet kaip tik ieškojo progų pasifotografuoti. Ji dirbo modeliu ir norėjo pasirodyti užsakovams, kad keliaudama gali priimti užsakymus. Padarėme jai labai gražią fotosesiją, nuoširdžiai pabendravome. Kelionių fotografijai laiko nepavyko skirti profesionaliai, labiau – telefonu, nes nešiotis įrangą Azijoje man pasirodė per sudėtina ir per pavojinga. Tačiau keliauti ir sutikti savo svajonių modelius ir su jais dirbti – puiku.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar su fotografija norėtumėte susieti visą savo gyvenimą? Gal yra svajonių profesija, kuriai dar turi ateiti laikas?

– Galbūt fotografija ir nebus mano pagrindinis pajamų šaltinis likusį gyvenimą, tačiau esu 100 proc. tikra, kad ji visada bus labai svarbi. Kiekvieną laisvą dieną mielai iškeisčiau į galimybę fotografuoti. Mano svajonių profesija – lenktynininkė, tačiau, norėdama profesionaliai ją įgyvendinti, truputį atsilieku nuo tvarkaraščio. Draugams visada juokauju, kad teks važiuoti į Japoniją ir tiesiog nelegaliai lenktyniauti gatvėse.

– Dabar fotografuojame visi. Socialiniai tinklai mirga nuo gausybės fotografijų. Ar pastebite tarp jų talento apraiškų? Ar, norint gerai fotografuoti, būtinos specialios žinios?

– Žinoma, pastebiu! Labai mėgstu stebėti talentingus žmones, kuriems padaryti tobulą, prikaustantį kadrą pakanka vaizduotės ir paprasčiausio telefono. Manau, kad fotografuoti dabartiniais telefonais ypatingų žinių nereikia, tad jie tapo genialiu įrankiu atskleisti kiekvieno viziją ir užslėptą talentą.

– Pasidalykite patarimais, kaip pasidaryti geriausią asmenukę? Kokių taisyklių laikytis pozuojant?

– Visada sakau, kad ne visiems turi patikti fotografuotis, bet visiems reikia tai išmokti daryti, o pats geriausias būdas – praktika. Nesvarbu, kad neplanuosite niekur naudoti nuotraukų, siūlau įsijungti priekinę kamerą ir pasipraktikuoti skirtingus savo veido kampus, puses, pakelti ar nuleisti smakrą ir būtinai pasirinkti tiesioginį apšvietimą, kuris veidą išlygintų, o ne sukurtų papildomų neegzistuojančių problemų. Dar labai gera idėja – išlaukti besileidžiančios saulės, tada ji šviečia tiesiai į jus, o ne iš viršaus ir galite tobulai apsišviesti ir išryškinti savo akių spalvą ir išlyginti odą.

– Papasakokite, kada ir kodėl pradėjote fotografuoti šunis?

– Pradėjau prieš trejus metus, 2018-ųjų vasarą. Esu iš Klaipėdos, bet atvykau į Vilnių studijuoti. Porą metų čia pagyvenusi pastebėjau, kad vilniečiai turi labai daug šunų – bene kas trečias einantis vedasi šuniuką. Aš labai myliu šunis, augau su jais, Vilniuje man labai jų trūko. Kadangi neturėjau galimybės čia gyvendama auginti šunį, pamaniau, kad galima paprašyti šeimininkų leisti jų augintinius nufotografuoti.

Ir štai vieną vasaros dieną išdrįsau prieiti prie nepažįstamų žmonių, kurie vedėsi labradorę, – iki šiol pamenu, ji buvo vardu Preila – ir pirmą kartą ištariau: "Sveiki, ar galiu nufotografuoti jūsų šuniuką?" Žmonės labai maloniai sureagavo, nuo to prasidėjo ši mano kelionė. Jau esu nufotografavusi, sakyčiau, arti 3 tūkst. šunų.

Fotografuojame šuniukus iš prieglaudų, norėtume tai daryti dažniau. Panašu, kad kartais reikia tik geros nuotraukos, jog šeimininkas greičiau surastų šunelį.

– Fotografavote šiaip sau ar turėjote viziją, ką su tomis nuotraukomis veiksite?

– Prieš tą pirmąjį fotografavimą jau turėjau idėją, ką norėčiau padaryti. Nesu šios idėjos pradininkė, buvau mačiusi, kad Niujorke vienas vaikinas fotografuoja šunis. Pagalvojau, kad Lietuvoje niekas to nedaro. Nusprendžiau sukurti sostinės šuniukų puslapį.

Iš pradžių mano tikslas buvo dalytis šiluma, meile ir gera nuotaika, nes šunis aš fotografuoju siekdama atskleisti jų charakterį, nuo pat pradžių norėjau parodyti, kad visi šunys yra šaunūs. Norėjau griauti stereotipus, kad vienos veislės yra pranašesnės už kitas, kad mišrūnai nėra tokie geri, kad šunį iš prieglaudos pasiimti baisu, nes jie, ypač vyresni, yra sunkiai išauklėjami, arba kad tam tikrų veislių šunys yra protingesni už kitus. Siekiau nuotraukomis parodyti visų šunų išskirtinumą, kad kiekvienas iš jų yra ypatingas.

Ypatingi: Gabijai kiekvienas keturkojis modelis yra nepakartojamas, o geriausi kadrai pavyksta tada, kai šuo žvelgia tiesiai į objektyvą. / G. Kavaliauskaitės nuotr.

Vėliau užsiėmiau ir šiokia tokia edukacine veikla – kuriu tinklalaidę, į kurią kviečiu įvairius specialistus kalbėti apie šunų psichologiją, dresūrą, dalijamės patarimais, kaip tapti geriausiu šeimininku savo šuniukui, ir, kaip jau minėjau, laužome stereotipus apie piktus, senus šunis, taip pat iš prieglaudų, nes panašu, kad vis dar yra apie ką kalbėti.

– Kodėl ėmėtės šviečiamosios veiklos?

– Dėl to, kad žmonėms neretai atrodo, jog apie šunis jie jau viską žino – duoda paėsti, išveda į lauką, ir viskas gerai. Iš tiesų – ne. Panašu, kad daug žmonių nežino, kaip auklėti savo šunis, kaip su jais bendrauti. Nežino, kad šunys turi labai aiškią kūno kalbą. Vis galima išgirsti, kad šuo netikėtai sukandžiojo šeimininką, vaiką ar kitą šunį. Šuo niekada netikėtai tokių dalykų nedaro – visada yra priežastis, dėl ko taip atsitinka. Dar ta pernai nuskambėjusi daugyklų istorija – pamatėme, kad žmonės nesupranta, kuo skiriasi daugykla nuo veislyno, kodėl yra blogai pirkti šunį iš daugyklos, kodėl šuniukus apskritai reikia pirkti su dokumentais.

Visos šios temos, mano manymu, yra dar per mažai apkalbėtos, todėl mes – "Dogs of Vilnius" – prisiimame atsakomybę apie tai kalbėti garsiau, turime platformą ir per socialinius tinklus galime pasiekti daugiau žmonių, skleisti žinią, kaip tapti geriausiu draugu savo šuniui, nes šunys yra mūsų geriausi draugai, o ar mes esame jiems geriausi – čia dar labai neaišku.

– Koks žmonių elgesys su gyvūnais jums labiausiai ne prie širdies?

– Man labiausiai nepatinka, kai žmonės sužmogina šunis ir tikisi, kad šuo tiesiog ims ir darys taip, kaip žmogus nori, nes šunys turi suprasti. Šunys nieko neprivalo ir šunys nieko neturi. Dresuotoja Rita Jakštaitė yra pasakiusi, kad šunys yra be galo prisitaikę prie mūsų, ir mes turime būti jiems už tai labai dėkingi, nes jie tikrai daro daugiau, negu turėtų daryti. Man keista, kai žmonės piktinasi: aš jam pasakiau "negalima", o jis nesuprato, arba pasakiau "neik ten", o jis vis tiek ėjo.

Dar man pikta, kai šuniui neleidžia būti šunimi – nešioja ant rankų, užuot leidę jam eiti. Taip ypač dažnai būna su mažųjų veislių šuniukais. Bet juk jie irgi šunys, jie turi kojas, jiems reikia vaikščioti, lakstyti, uostinėti. Pavyzdžiui, Jorkšyro terjerus kaip kokius rankinukus dažnai nešiojasi ant rankų, bet iš tiesų ši veislė – medžiokliniai šunys, jie turi eiti, uostyti, ieškoti.

Negerai, kad žmonės pamiršta, jog šunys yra šunys, kad jie turi savo gyvuliškus poreikius ir nori pabūti nešvarūs, kažkur nubėgti, parnešti kokį kaulą. Žmonės nori, kad šunys būtų švarūs, gražūs ir gulėtų ant sofutės. Neretai tai pastebiu, bet dažniausiai nieko nesakau, nes pati juk nesu dresuotoja ir ne man šunų šeimininkus auklėti. Net tada, kai paprašau leisti nufotografuoti, dažniausiai žmonės pradeda šunims vadovauti: sėskis, sėdėk ramiai, žiūrėk ten. Man to nereikia. Man smagu pagauti kadrą, kai šuo yra natūralus, kažką man loja, gal jis nori atsigulti, o gal pašokinėti.

Bet žmonės dažnai bando savo augintinį priversti kažką padaryti ir piktinasi, kodėl jis nesupranta, kad čia jį fotografuoja. Tai ne iš blogos valios, o tiesiog todėl, kad kai kurie nežino, kad šunį reikia motyvuoti, jam reikia kažką už tai duoti. Todėl aš fotografuodama visada turiu gausybę visokių motyvacijos dalykų – nuo kamuoliukų iki skanukų, o tada šuniui tas pozavimas būna kaip žaidimas.

– Kokie žmonės dažniausiai augina šunis?

– Bendraujantys, nevengiantys kontakto, draugiški. Jie pasiruošę pasikalbėti su tavimi, pasidalyti istorijomis. Nuoširdūs, atviri, paprasti. Kai einu prie žmogaus, kuris vedasi šunį, žinau, kad galiu jį užkalbinti. Tai gali būti ir žinomas žmogus, kad ir Prezidentas. Jeigu jį sutikčiau, man būtų nebaisu prieiti, nes šunys tarsi panaikina tuos barjerus tarp žmonių, padeda susišnekėti, nes tu žinai, kad kalbi apie tą patį šaunų ir sunkų dalyką – šuns auginimą.

– Kokių veislių šunų Vilniuje daugiausia?

– Na, gal perpus: pusė – veislinių, pusė – mišrūnų. Žmonės pradėjo imti šunis iš prieglaudų, ir tai džiugina. Išeinu fotogtafuoti ilgesnį laiką, tai iš tų per visą dieną sutiktų šunų maždaug pusė būna mišrūnai, paimti iš Vilniaus didžiausių prieglaudų. Likusi dalis – Labradoro retriveriai, haskiai, dabar labai populiarūs korgiai, sutinku australų aviganių, vokiečių, belgų aviganių, iš mažųjų veislių – Pomeranijos špicų labai daug, Jorkšyro terjerų.

Šunys yra geriausi mūsų draugai, o ar mes esame jiems geriausi – čia dar labai neaišku.

– Kokių įdomių istorijų jums yra pripasakoję jų šeimininkai?

– Gausybė tų istorijų. Dažniausios – ką nors suvalgė, sugraužė. Pavyzdžiui, pusę Napoleono torto ir reikėjo vežti plauti skrandį. Vienas šuniukas, sakė, yra seksistas ir nemėgsta moterų. Neretai vagia, ypač iš naujagimių, kai šeimoje atsiranda, maistą, žaislus. Buvau sutikusi šunį, kuris, pasak šeimininkų, yra apsilankęs 20-yje valstybių – tada pagalvojau, kad aš tiek nesu aplankiusi. Visas tas istorijas galite rasti mūsų "Dogs of Vilnius" puslapyje ir pasiskaityti.

– Ar jūsų grybštelėti nė vienas nebandė?

– Ne. Jei matau, kad šuo bijo ar pyksta, palaikau atstumą ir tikrai nelendu į jo erdvę. Dažniau būna priešingai – šuo labai džiaugiasi. Kadangi aš fotografuodama visada nusileidžiu iki šuns akių lygio, niekada nefotografuoju iš viršaus, tai jau esu porą džinsinių kelnių prazulinusi. O mano visų drabužių kišenėse visada yra skanukų. Smagiausia man tikriausiai yra tai, kad, kai einu pro šunis, net jeigu tą dieną nefotografuoju, jie į mane atsisuka. Manau, užuodžia, kad turiu skanukų. Čia nėra jokios magijos, bet man labai smagu – jaučiuosi tarsi šuniukų fėja.

Ir dar smagu, kad jau tarsi turiu lokatorių – pastebiu visus šuniukus net tada, kai nesiruošiu fotografuoti, prasilenkdama atsisuku pasižiūrėti, kokios veislės Pasisveikinu su jais, sakau: "Labas, koks tu mielas." Žmonės dažnai galvoja, kad į juos kreipiuosi.

Daugelį šunų aš jau pažįstu, nes dažniausiai sukuosi Vilniaus centre, Vingio parke, Bernardinų sode, Senamiestyje. Tad būna labai šaunu susitikti po metų, pasikalbėti su šeimininku. Yra vienas taksas Vilnius, kuris gyvena kažkur Vokiečių gatvėje, – jo galinės kojytės paralyžiuotos. Susitikę pasišnekame su šeimininke, kaip jam sekasi. Jaučiuosi taip, lyg pažinočiau Vilnių per šunis ir jų žmones. Ir man tai labai smagu.

– Bet jūs pati auginate ne šunį, o katiną?

– Taip. Kuo daugiau apie šunis sužinau, tuo labiau nesiryžtu jo įsigyti, nes suprantu, kad šuniui reikia be galo daug laiko, darbo, pasiryžimo. Nuostabus dalykas turėti tokį šeimos narį, bet tai yra maždaug penkiolikai metų, tad pati dar neturėdama nuolatinės gyvenamosios vietos, daug keliaudama tam nepasiryžtu. Tikrai mano gyvenime atsiras šuo, bet tik tada, kai jau žinosiu, kad esu tam pasiruošusi. Skubėti įsigyti šunį niekam nepatarčiau.

– Kokios veislės bus šuo, kai jis atsiras jūsų gyvenime?

– Manau, kad tai bus šuo iš prieglaudos, mišrūnas, nors turiu silpnybę korgiams, taksams – trumpakojams šunims. Kita vertus, man labai patinka ir didelių veislių šunys. Bet nesinori ties veisle apsistoti – mane labai žavi mišrūnai, kurie turi kelių veislių savybių, man kiekvienas jų yra išskirtinis. Tegu nesupyksta kitų veislių turėtojai, bet man mišrūnai patys gražiausi – toks yra tik vienas ir nesutiksi kito tokio. Tad manau, kad eisime su draugu į prieglaudas ir ieškosime, kas pavergs mūsų širdis.

– Kaip įsivaizduojate "Dogs of Vilnius" ateitį? Kas toliau?

– Toliau kalbėsime apie šunis, apie esamas problemas. Norėtųsi bendradarbiauti su įvairiomis organizacijomis, kurios siekia, kad už šunų nepriežiūrą būtų taikomos atitinkamos baudos. Panašu, kad įstatymai dar labai nepalankūs gyvūnų apsaugai. Tarkime, jei žmogus vieną kartą buvo nubaustas už šuns nepriežiūrą, jis gali bet kada vėl įsigyti šunį. Nors buvo siekiama, kad jam būtų uždrausta tai daryti bent kurį laiką, kad galėtų pagalvoti apie tai, ką padarė, bet taip nėra.

Savo šviečiamąja veikla, kalbėdami viešai bandysime keisti šią situaciją. Daugyklų atvejis parodė, kad toks masinis viešas kalbėjimas turi galios. Tad, mano manymu, tai ir yra svarbiausia – burti atsakingų šunų augintojų bendruomenę ir šviesti tuos, kurie nori tokie tapti, bet neturi pakankamai žinių, neturi prieigos prie reikalingos informacijos.

Planuojame toliau bendradarbiauti su prieglaudomis. Jau dabar fotografuojame šuniukus iš prieglaudų, norėtume tai daryti dažniau. Kartais reikia tik geros nuotraukos, kad šeimininkas greičiau surastų šunelį.

Fotoprojekto siela – fotografė Vaida Virbickaitė, sujungusi gyventojų ir Ežerėlio gamtos atvaizdus, įsitikinusi: "Žmonės ir jų gyvenamoji vieta papildo vienas kitą." Menininkė įžvelgia išskirtinį bendruomenės potencialą ir tikina, kad šiais metais ruošia daugiau staigmenų.

– Sujungėte Ežerėlio fotografų ir kitų gyventojų padarytas fotografijas fotomedžioklėje dvigubos ekspozicijos metodu. Kodėl pasirinkote šią techniką?

– Pasirinkau šią techniką dėl to, kad norėjau papildyti portretus ir sujungti su Ežerėlio vaizdais, nes, mano nuomone, taip geriau buvo atskleidžiama Ežerėlio ir gyvenančių žmonių tarpusavio sąsaja. Žmonės ir jų gyvenamoji vieta papildo viena kitą. Tai buvo kūrybinis sprendimas, kuris, mano nuomone, atspindėjo tapatybę kaip visumą.

Norėjau, kad tarp fotografo ir gyventojo iš karto būtų užmegztas asmeninis ryšys, jie būtų dviese.

– Ežerėlio gyventojų portretus lydi jų pasisakymai, kuriuose aptinkame ir asmeniškų detalių. Kaip žinoma, gyventojus kalbino vietiniai fotografai. Ar į projektą įtraukėte vietinius fotografus dėl to, kad ir žmonės atsivertų, ir pasiskirstytumėte darbus?

– Tiesą sakant, taip. Fotografai yra bendruomenės nariai, kurie patys ar jų tėvai gyvena Ežerėlyje. Kadangi Ežerėlis yra mažas miestas, vieni su kitais bendrauja. Žinoma, kad fotografams, kuriuos pažįsta, žmonės atsiveria labiau. Gali būti, kad jeigu būčiau pati kalbinusi, tikriausiai turėtume šiek tiek kitokius atsakymus. Kai visiškai nepažįstamas žmogus kalbina, sunkiau papasakoti asmeninius dalykus.

Norėjau, kad tarp fotografo ir gyventojo iš karto būtų užmegztas asmeninis ryšys, jie būtų dviese. Kitaip tariant, fotografas ir kalbina, ir vykdo bendruomenės nario fotosesiją.

Kelionė: Asta mėgsta minti pedalus. / R. Sipavičiūtės, Ežerėlio bendruomenės nuotr.

– Kaip jus priėmė vietos bendruomenė ir kaip ji reagavo į fotoprojektą?

– Apskritai į "Šiuolaikinių seniūnijų" projektą bendruomenė reagavo teigiamai ir pozityviai. Kai pradėjome fotoprojektą, aplankė jausmas, kad esu lyg namuose, todėl nereikėjo apsiprasti – viskas vyko natūraliai.

– Ką žinojote apie Ežerėlį prieš ten nuvykstant vykdyti fotoprojekto?

– Esu vilnietė. Nors į Kauną atsikrausčiau gana seniai, nes čia studijavau, dabar gyvenu ir kuriu, esu aplankiusi daugelį aplinkinių vietovių, bet į Ežerėlį niekada neužsukdavau. Tik žinojau, kad jis egzistuoja.

– Kas įstrigo atmintyje iš pirmo apsilankymo Ežerėlyje?

– Gamta. Man labai patiko, kad miestelis apsuptas miškų, yra nedaug gatvių, bet jos visos gražios. Atmintyje išliko žmonių kiemai, kuriuose buvo labai įdomių skulptūrėlių. Nuotaiką pakėlė tai, kad visi namai labai skirtingi ir margi. Įdomu, kad miestas yra baigtinis, nes negali toliau niekur iš jo nuvažiuoti.

Jausmas: pakili ir Gretos, pakilusios nuo žemės, nuotaika. / R. Sipavičiūtės, J. Kličiaus nuotr.

– Ar, jūsų nuomone, pavyko suburti Ežerėlio gyventojus bendram tikslui?

– Pavyko iš dalies. Tai buvo pirmieji metai, kai Ežerėlis prisijungė prie "Šiuolaikinių seniūnijų" projekto. Nepavyko suburti tiek daug gyventojų, kiek norėjome, nes vieniems gyventojams atrodė aktualu, o kitiems – ne. Dėl to norėtųsi kiekybiškai daugiau įsitraukimo. Kita vertus, fotoprojekto kokybė nenukentėjo ir kiti sumanymai pavyko.

Suderinamumas: dera namelio ir „Volgos“ spalvos bei amžius. V. Virbickaitės nuotr.

– Palyginti su pirmu apsilankymu, kaip dabar žvelgiate į Ežerėlį?

– Dabar jau pažįstu miestelį, yra pas ką nuvažiuoti ir ką aplankyti. "Šiuolaikinių seniūnijų" projektą Ežerėlyje vykdysiu iki 2022 m., o kiti etapai bus dar įdomesni. Mokysimės iš pirmų kartų ir etapų. Antraisiais metais jau žinome, ką norime daryti. Praėjusiais metais, kai susitikome, ilgai galvojome idėjas. Smagu, kad suvokėme, kuria kryptimi pasukti.

– Kokius ateities planus galite atskleisti?

– Galiu atskleisti tik vieną dalyką, kad mes ir toliau eisime fotografijos keliu, o kur tai nuves, dar nesakysiu.

– Kokie žodžiai sukasi jūsų mintyse, kai pagalvojate apie Ežerėlį?

– Gamta, menas, margumas ir įvairiapusiški žmonės. Ežerėlis – dar neatrastas lobis. Manau, kad yra dar daug potencialo, kurio pirmaisiaos metais mes galbūt nepastebėjome, todėl norisi atrasti daugiau. Kuo daugiau randi, tuo įdomiau.

I.Saudargaitė-Douaihi – diplomuota architektė, tapusi fotomenininke. Pastatų projektavimo meno ir mokslo įtaką nesunku pastebėti pažvelgus tiek į asmeninius, tiek į komercinius fotoprojektus. „Man visada labai svarbu tiesios linijos. Nemėgstu iškreiptos perspektyvos. Galbūt todėl pasirinkau architektūrą, kur viskas savo vietoje“, – sako ji.

Menininkė dalyvavo grupinėse parodose Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje, Beirute, kitur. 2018 m. jos kartu su keletu menininkų sukurtas projektas atstovavo Libanui Venecijos architektūros bienalėje. Pernai pasirodė jos fotografijų albumas „Beirut, Naked City“. Artimiausiu metu jos darbus galima išvysti virtualiojoje parodoje „Lebanon Then and Now: Photography from 2006–2020“, ją liepos mėnesį rengia Vašingtone įsikūręs Artimųjų Rytų institutas (MEI).

Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais.

Šilutė–Abu Dabis–Biblosas–Beirutas

1997 m., būdama devynerių, Ieva kartu su šeima išvyko iš Lietuvos. „Atsimenu momentą, kai palikau Lietuvą – tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu. Turiu nuotrauką. Praskridome virš namų, tad galėjau atsisveikinti. Mačiau mišką, mūsų namą ir verkiau. Antras vaizdas, kurį pamenu, jau iš Libano, iš senelių kaimo – su pusbroliais ir pusseserėmis leidžiamės į aplinkos tyrinėjimus. Kalnas, labai gražus šlaitas... Atsimenu šviesą, augaliją“, – po prisiminimus naršo pašnekovė, gimusi Šilutėje.

Lietuvės ir libaniečio šeimoje augusios Ievos naujais namais tapo Jungtinių Arabų Emyratų sostinė Abu Dabis, ten ji lankė mokyklą. 2007-aisiais persikėlė į tėvo tėvynę Libaną ir Libano Amerikos universitete, Bibloso padalinyje, pradėjo studijuoti architektūrą. Nuo tada pradėjo lankytis Beirute: „Universitetas įsikūręs ant kalvelės, taigi miesto gyvybės ir šurmulio ten nebuvo. Universitetas, tavo kambarėlis, ir viskas. Todėl Beirutą atrasti pradėjau, kai persikrausčiau į Biblosą.“

Fotografija Ieva susidomėjo per architektūros studijas, kai leisdavosi į miestą tyrinėti projektų lokacijų. Jas reikėdavo nufotografuoti. „Fotografuodama pajutau džiaugsmą“ , – dalijasi ji. Taigi dar studijuodama pradėjo fiksuoti miestą, peizažus, lankytinas vietas žurnalams.

Pabaigusi mokslus, įsidarbino architektų studijoje, tačiau darbas ir atmosfera nepatiko. Tad po  metų menininkė užvėrė biuro duris ir leidosi į naujos darbovietės paieškas. Tuo metu ji fotografuodavo žinomo šalies architekto Bernardo Khoury, kurio biure buvo atlikusi praktiką, pastatus. Nuotraukas skelbdavo savo „Instagram“ paskyroje. Kai vieną dieną ji pasiteiravo, ar studijos architektai matė jos nuotraukas, šie pasiūlė jai atvykti į jų biurą. Pokalbis buvo  sėkmingas ir menininkė gavo rimtą užduotį – fotografuoti architekto projektuotus pastatus būsimai jo knygai.

Lietuviškoje šviesoje

Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais. I.Saudargaitės-Douaihi Beiruto paveikslas knygoje sudarytas iš 150 fotografijų.

„Beirutas labai vizualus, jame visko pilna. Jei neturi laiko stovėti ir žiūrėti, daug ko nepamatysi. Daug statoma ir griaunama, todėl miestas labai greitai keičiasi. Noriu tai užfiksuoti, nes greitai gali nebelikti. Nėra žmonių, pasiryžusių dokumentuoti miestą ir jo pokyčius“,  –  teigia Ieva.

Savo ryšį su Beirutu ji prilygina santykiams su mylimuoju – kartu ir myli, ir neapkenčia. Tai  miestas su charakteriu. Ievos kadruose jis užfiksuotas įvairiais rakursais, tačiau šviesa juose tolygi. Kad tai pasiektų, fotografė į tą pačią vietą sugrįždavo keletą kartų. „Man prie širdies lietuviška šviesa, t.y., kai mažiau saulės. Nors tokios šviesos būdama Lietuvoje nelabai mėgstu, Libane man ji patinka.“

Po atokias miesto dalis vaikštinėjanti šviesiaplaukė su fotoaparatu rankose patraukdavo gyventojų dėmesį:  „Dažniausiai žmonės mane palaiko turiste ar paprašo juos nufotografuoti. Kartais įžūliai paklausia, kodėl fotografuoju. Kai paaiškinu, nusiramina. Pasitaiko įtariančių, kad galbūt esu Izraelio šnipė.“

Kataro pakelės ir namų tvarkytojos

Šiuo metu tebekuriamoje serijoje „Artifacts of Speed“ vaizduojami po avarijos nuo kelio patraukti automobiliai. Juos fiksuoti fotografė pradėjo 2016 m. lankydamasi Katare, kur gyvena jos mama. Iš jos Ieva ir sužinojo apie šalikelėse keletui dienų ar ilgiau paliekamus automobilius.

„Vairavimo kultūra Katare agresyvi. Kadangi šioje kultūroje daug kas draudžiama, manau, kad vairavimas tampa veikla, kurioje vietiniai liaujasi save kontroliavę ir leidžia sau viską – didelį greitį, lenktynes“, – galimas avarijų priežastis spėja ji.

Anot fotografės, šia serija ji nesikoncentruoja į sudaužytus ir paliktus automobilius. Lygiai tiek pat autorei svarbi įvykio vieta. Taip, jos manymu, ši serija dokumentuoja skirtingas Kataro vietoves per avarijas: „Nesirenku vaizdo, kurį noriu dokumentuoti, tiesiog fotografuoju ten, kur įvyko avarija.“

Fotografuodama prabangių namų interjerus I.Saudargaitė-Douaihi atkreipė dėmesį į tykiai tokiuose būstuose plušančias namų tvarkytojas, kurios į šiuos kraštus dirbti atvyksta iš Tolimųjų Rytų. 2015 m. padariusi pirmuosius kadrus pagalvojo, kad galbūt iš to galėtų išeiti kažkas įdomaus. Įspūdinguose interjeruose įamžintos dirbančios moterys virto fotografijų serija „Back of House“: „Stengiausi jas pagauti dirbančias, kadrų nerežisavau“.

Apie bendruomenę ir jai rūpimas temas

Kadangi apie Ievą sužinojau per Vilniuje vykstančius fotografinius susitikimus, paklausiau, ar panašūs renginiai vyksta Beirute. „Tikriausiai, kaip ir Lietuvoje, menininkų bendruomenė uždara. Jei turi pažinčių, bus labai lengva. Fotografų bendruomenė burtis pradėjo visai neseniai. Metų pradžioje iš draugės gavau kvietimą atvykti į menininkų įsigytą namą kalnuose. Susirinko tik fotografai, susipažinome, prisistatėme. Dabar drauge ieškome bendro projekto. Susitikimai tęsiasi, tačiau esu Lietuvoje ir juose negaliu dalyvauti.“

Kokios temos įdomios vietiniams fotomenininkams? „Mūsų kūryba labiausiai susijusi su tuo, kas šiuo metu vyksta šalyje: kasdienybė, politiniai įvykiai (demonstracijos šalyje tęsiasi nuo praėjusių metų spalio – aut. past.), teritorijos klausimai, žmogaus ryšys su žeme. Kitos populiarios temos – moterys, queer bendruomenė, intymumas, kūnas. Pastarosios ypač aktualios toms šalims, kuriose šios temos yra tabu, t.y. kur visuomenė yra šiek tiek uždaresnė“, – paaiškina menininkė.

Pradėjusi karjerą kaip architektė, šiandien L.Adinavičienė visa galva pasinėrusi į fotografiją. Prieš jos objektyvą sielą apnuogina ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs aktoriai, muzikai, politikai. Ne vieną reikšmingą apdovanojimą Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje gavusi kūrėja taip pat skiria dėmesio šeimai – augina tris nuostabius vaikus. Tad L.Adinavičienės namuose ir kūryboje emocijų bei judesio pilna nuolatos. Tačiau energijos moteris semiasi iš savo portretų herojų. Pokalbis su fotografe – apie nesuvaidintos akimirkos grožį, vestuvių fotografijos subtilybes, intymią portretų herojų kasdienybę ir netikėtai aplankančias mūzas.

Kiekvienas fotografas turi mėgstamą kryptį. Man tai – pats žmogus.

– Jūsų kuriami portretai tiesiog prikausto žvilgsnį. Vis dėlto, siekiant fotografija perteikti gilią emociją, neužtenka vien išmanyti techniką – reikia ir tam tikros pajautos, net psichologinių žinių. Galbūt kurdama savo herojų portretus taikote psichologinius metodus, taktikas?

– Gyvumas fotografijoje vizualiai perduodamas per judesio įspūdį. Jei man pavyksta užfiksuoti tą nestatišką momentą, portretas tampa gyvas. Tad fotografuodama visada prašau veiksmo, pavyzdžiui, įsivaizduoti tam tikrą pojūtį.

Tačiau kartais žmogus tiesiog suakmenėja arba pradeda judėti dirbtiniais judesiais. Tuomet stengiuosi nukreipti dėmesį nuo paties fotografavimo. Pradedu pokalbį ir spragteliu mygtuku tik tada, kai žmogus to nesitiki. Mėgstu reportažinius portretus, kai fotografuojamas asmuo manęs nejaučia šalia ir nuoširdžiai paskęsta savo veikloje. Tada aš seku jį objektyvu, gaudau emocijas, taip pat veidui tinkamą šviesą, fono kompoziciją.

– Norėdama giliau pažinti žmones, studijavote fotografijos terapiją. Ar fotografija gali išgydyti žmogų?

– Fotografijos terapijos principus taikau žmogui perprasti, o ne jį gydyti. Tai yra greitas būdas suvokti asmens charakterį, kai neturi laiko artimiau su juo susipažinti. Šis principas taikomas analizuojant nuotraukas, kurios patinka klientui – pavyzdžiui, jis kelia jas į socialinius tinklus. Svarbu ir tai, kaip žmogus komentuoja atsitiktinai atrinktas jo fotografijas. Tokiu būdu surenku puikių užuominų apie to asmens vertybes, gyvenimo būdą, tikslus ar vidines baimes bei kompleksus, kurių galima pabandyti drauge atsikratyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate laimėjusi metų vestuvių fotografės titulus Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Turbūt ne kiekvienas fotografas, kad ir koks profesionalus būtų, gali užsiimti šio pobūdžio fotografija. Kas jums pačiai sudėtingiausia fotografuojant poras tokią svarbią joms dieną?

Mano nuomone, portretas yra geras, jei jį lydi istorija.

– Kiekvienas fotografas turi mėgstamą kryptį. Man tai – pats žmogus. Jis gali dalyvauti sau svarbioje šventėje, pavyzdžiui, vestuvėse, būti darbo aplinkoje arba tiesiog leisti laiką su artimaisiais namuose – tuomet matysime šeimos nuotraukų albumą. Todėl vestuvių fotografijos neišskirčiau kaip pagrindinio savo žanro.

Man svarbiausia, kad portretas būtų gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Nesvarbu, ar jis bus viešinamas plačioje socialinėje erdvėje, ar saugomas stalčiuje namuose. Visa ko esmė, kad tai būtų tikra, kad klientas ne tik galėtų parodyti kitiems gražią fotografiją, bet ir pats nusišypsotų – kaip buvo gera. Graži aplinka, dekoras, drabužiai ir makiažas nuotraukoje yra tik vienas aspektas. Daug svarbiau emocija, jausmas, tikroji tos dienos nuotaika.

Fotografuojant vestuves sunkiausia, jei tenka meluoti sau. Nemėgstu dirbti, kai matau, kad porai svarbiausia pasipuikuoti išvaizda, drabužiais, dekoracijomis ir įspūdinga šventės vieta. Tokiu atveju tarpusavio ryšys tik imituojamas, viskas daroma dėl vaizdo.

– Pagal profesiją esate architektė. Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Galbūt fotografija ir architektūra tarpusavyje turi tam tikro panašumo?

– Nuo pat mano studijų pradžios lygiagrečiai su architektūra ėjo ir fotografija. Abi sritys iš tikrųjų vienodai glaudžiai siejasi su šviesa, spalvomis, kompozicija, stiliais. Skiriasi tik jų išraiška geometrinėje plotmėje ir žmogaus pozicija jose.

Kai pradėjau fotografuoti, siekiau išbandyti ne techniką, bet pačią save – ar gebėsiu parodyti, kad asmuo yra gražesnis, nei mano esąs? Koncentravausi į žmogų, jo rakursus, judesį. Derinau apšvietimą, taip norėdama išryškinti fotografuojamo asmens pranašumus ir paslėpti trūkumus, fotografavau juosta. Bėgant laikui norinčių fotografuotis taip stipriai padaugėjo, kad teko nuomotis studiją ir įkainoti savo paslaugas.

Įgavusi tiek daug vertingos praktikos, buvau be galo užsidegusi. Nuo architektūrinių brėžinių bėgdavau prie juostelių, pakilusi nuo kompiuterio lėkdavau į studiją. Galiausiai supratau, kad abiejų sferų nebeaprėpiu. Tad pasirinkau tą, kuri leidžia man būti mobilesnei erdvėse ir lankstesnei laike. Komunikacijos prasme savo veikla dabar neturiu jokių ribų.

– Jūsų portretuose moterys neretai vaizduojamos svajingos, užsimerkusios. Daug dėmesio skiriate ir modelių rankų padėčiai. Galbūt geram portretui sukurti skvarbus herojaus žvilgsnis ne visada yra reikalingas?

– Portrete žvilgsnis ir rankų padėtis yra svarbūs, bet ne svarbiausi. Mano nuomone, portretas yra geras, jei jį lydi istorija. Nežinodamas konkrečios istorijos, žiūrovas geriausiai gali ją nuskaityti interpretuodamas aplinkos detales. Todėl fonas taip pat yra viena iš svarbių portreto sudedamųjų dalių. Rankų padėtis gali padėti išreikšti momentinę vidinę būseną, o aplinka – prieš tai įvykusius įvykius, spėjimą, kas bus po to, ir paties portreto sukūrimo priežastį.

Idėjos atkeliauja drauge su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, todėl rezultatas – vis kitoks, juk patiekalo ingredientai kaskart individualūs.

– Esate fotografavusi nemažai žinomų asmenų – aktorių, muzikantų, politikų, akademikų. Tikriausiai fotografuojant žymų žmogų visada kirba noras atskleisti dar nepažintą jo pusę, užfiksuoti intymią kasdienybę?

– Intymi kasdienybė ir yra tikrasis, atviras žmogus savoje aplinkoje. Tuomet jis nėra personažas, nėra aktorius, nedėvi darbinės uniformos ir nesisuka aplink sustatytas dekoracijas. Man įdomu matyti tuos žmones, kurie nesidengia nuo manęs. Dažnai jie pakviečia mane į savo erdvę prieš tai nenurinkę bardako nuo stalo ir nesuslėpę į spintą jausmų – to, ko neva aš neturėčiau matyti. Tiesą sakant, jiems nusišvilpti, kas ką pagalvos, nes iki tol jie nebuvo susikūrę kitokio aš prieš visuomenę. Jie gali ateiti tavęs pasitikti į lauką su pižaminėmis kelnėmis, ir tai nėra daroma iš nepagarbos – tiesiog jie nuoširdžiai paprasti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Todėl nematytoji, nepažintoji plačiajai visuomenei pusė yra tikrai įdomi, bet dažnai aš ją pasilieku tik sau. Juk žmogiška fotoaparatu nefiksuoti visiškai visko (šypsosi). Pasitikėjimas yra dovana, kurią užsitarnauji per ilgą laiką, tad nesinori jos prarasti.

– Fotografuojate beveik 20 metų, tad esate dirbusi su įvairiausias žmonėmis. Kokius žmones jums labiausiai patinka fotografuoti – ateinančius su savo idėjomis ir vizijomis ar viską 100 proc. paliekančius jums?

– Fotosesijų vizijos niekada nebūna 100 proc. mano. Pats žmogus diktuoja idėją savo asmenybe, netgi visiškai tylėdamas. Be abejo, kartais įdomu kurti personažus, bet tuo užsiimu retai.

Jau seniai suvokiau, kad nejausdama nuoširdumo ir tikrumo, nepasiekiu norimų rezultatų. Jeigu, tarkime, moteriai svarbi jos suknelė, o aš fotografuodama noriu pagauti jos vyro alsavimą jai į kaklą, tuomet rezultatas nenusiseka. Tokiu atveju moteris nuotraukoje nepastebi nei alsavimo, nei norėtos suknelės, tad nuliūsta. O aš fotografuodama taip pat nepatikėjau poros bendrumo ir ryšio akimirka, nes mačiau, kaip klientė vis nervingai taisėsi suknelės klostes – tai mane sutrikdė.

Idėjos atkeliauja drauge su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, todėl rezultatas – vis kitoks, juk patiekalo ingredientai kaskart individualūs. Įdomiausias yra pats procesas ir kontaktas bei grįžtamoji reakcija į rezultatą.

Mėgstu savo veiklą, tad kasdieniame darbe įkvėpimas nėra problema.

– Kuriate portretus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, JAV, Australijoje. Ar žmonių požiūris į fotografiją ir jų pageidavimai skirtingose šalyse skiriasi?

– Kiekvienos šalies kultūra, gyvenimo būdas skiriasi, todėl skiriasi ir žmonių požiūris. Sakyčiau, kad mes dar ne visai išaugome iš kompleksų, tad nemokame paleisti jausmų, dalyti komplimentų, būti laimingi čia ir dabar, džiaugtis dėl kito.

Užsienyje nuotraukų poreikis pirmiausia susietas su tam tikrais momentais, bet ne suvaidinto grožio įamžinimu. Žmonių emocijos trykšta, ašaros bėga, jie nesikuklina ir nesijaudina, nekompleksuoja dėl to, kaip atrodys, jie pasitiki fotografu ir tiesiog būna savimi. Tokiuose portretuose į raukšles žvelgiama kaip į patirtį, o pas mus jos dažniau lyginamos su senatve. Pati fotografija užsienyje labiau vertinama kaip meninė sritis, o fotografas – kaip specialistas.

Vis dėlto kiekvienoje šalyje yra tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Galiu remtis tik savo praktika, o plačiojo pasaulio patirtis yra įvairi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Fotografuojant svarbus kūrybiškumas, netikėti sprendimai. Vis dėlto, kai fotografija yra kasdienis darbas, ko prireikia norint neišsisemti?

– Mėgstu savo veiklą, tad kasdieniame darbe įkvėpimas nėra problema. Labiau pavargstu nuo emocinio krūvio. Neturiu tiek daug stalčių galvoje, kad visų savo fotografijų herojų išgyvenimus, energiją tvarkingai į juos sudėliočiau ir saugiai uždaryčiau. Mano galvoje sukasi tikras skalbimo mašinos būgnas – jei jis perpildytas, išcentrinė jėga net priverčia purtytis.

Todėl kartais nuo žmonių fotografavimo nusisuku į kitą sferą, labiau stacionarią. Tikrai reikėtų specialios mūzos idėjoms generuoti, jei mano fotografavimo objektai būtų vien tik negyvi daiktai. Fotografuodama žmones nuolatos esu įkvėpta naujos pažinties, negirdėtų istorijų, aplinkos. Sprendimai visada ateina neprašyti, nelaukti, nesuplanuoti. Jeigu jie dar prisideda prie emocinio įkvėpimo ir energijos, einančios iš fotografuojamo žmogaus, tuomet drioksteli didelis gražus "bam!"

Sugyvena ir šunys, ir katės

Suskaičiuoti visus augintinius, anot Dalios, gana komplikuota jau vien dėl to, jog jų skaičius nuolat kinta.

"Šiandien turiu keturis šunis: 8 metų Berno zenenhundą Lepečkėlį; 5 metų Dakotą, kurią paėmiau iš prieglaudos, kol sugis letenėlė, o išėjo taip, kad ji liko; 12 metų kinų koduotąjį bei šių metų gimtadienio dovaną – 4 mėnesių Abrakadabrą, Džeko Raselo terjerę. Ir, žinoma, mano katinynas. Seniausia katė – Kornvalio reksė Caca, kuriai per Naujuosius sueis 20 metų; keturios sfinksės, dar viena katė, kurią dukra atvežė iš Italijos, nes ten ją priglaudė, o vėliau nebegalėjo laikyti, taigi ji kirto visą Europą, apsigyveno čia ir sėkmingai nutuko nuo lietuviško maisto. Taip pat turiu kokių 9-erių Rainę, kuri tiesiog atėjo ir pasiliko. Ir turbūt dėl to pas mane daugiau nėra priklydusių kačių, nes ji labai rūpinasi teritorijos saugumu. Na, ir mano margosios spalvotosios orientalės, kurias gana sunku suskaičiuoti, nes periodiškai sulaukiu mažylių, kurie kažkada susiranda naujus namus ir iškeliauja", – pasakojo pašnekovė.

Kaip sako Dalia, kiek save prisimena, gyvūnai visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis.

"Kai tik gimiau, tėvai iš karto įsigijo šuniuką. Su tuo pekinuku Čita užaugau iki 16 metų. Tačiau gyvūnų man visada buvo mažai. Norėjosi parsinešti iš gatvės ir kačiukus, ir paukščiukus, ir šuniukus, net vabaliukus. Ir nors tėvai buvo labai švelnūs, jautrūs gyvūnams, tačiau jų požiūris į juos buvo kaip ir daugelio kitų tėvų. Jie sakė, kad tai didelė atsakomybė, o aš niekada nebuvau pats atsakingiausias vaikas. Norėjau gyvūnų, bet rūpintis jais – ne taip stipriai. Be to, nemažai laiko pragyvenome bendrabutyje, kur šia prasme apskritai ganėtinai ribotos galimybės", – prisiminė pašnekovė.

Gyvenimas keliais aukštais

Iki šiol moteris prisimena ir neįtikėtiną įspūdį, pirmą kartą apsilankius kačių veislyne.

"Tai buvo vieta, kurioje vienu metu gyveno labai daug sfinksų – pamenu, atsisėdome, ir tiesiogine prasme jais aplipome: jie buvo visur – ant pečių, krūtinės, užantyje, ant kelių... Prisimenu, tada pasakiau, kad noriu taip gyventi. Man tai patinka. Man to reikia. Aš noriu turėti juos visur. Aš noriu kiekvienu rankos ištiesimu kažką paglostyti. Aš noriu to begalinio murkimo. Matyt, laiku ir vietoje Dievui į ausį pasakiau šiuos žodžius, ir pamažučiais tai išsipildė", – šyptelėjo pašnekovė.

Kaip sako pati Dalia, šiandien ji yra tiesiog laimingas žmogus, kurio svajonė turėti gyvūnų tiek, kiek nori, išsipildė – moteris gyvena erdviuose namuose, kurie, ko gero, sutalpintų ir dar gausesnį pulką augintinių.

"Kita vertus, man yra tekę gyventi ir labai mažame bute su pakankamai dideliu kiekiu gyvūnų. Ir jie labai moka prisitaikyti, ypač katės. Šunims gal ir reikia daugiau ploto ant žemės, o katė gyvena ne vienu aukštu. Neskaičiavau, kiek kačių gali sutilpti ant mano pagalvės, bet tikrai gausiai ir jos ten kažkaip telpa. Be to, naminiams gyvūnams vis dėlto svarbiausia yra žmogus. Jo meilė, artumas, bendravimas, o ne kvadratūros skaičius. Be abejo, turi juos pamaitinti, palaikyti švarą, nes jie nuo tavęs priklauso", – kalbėjo menininkė.

Mažyčiai žmogelyčiai

Dalios žodžiais, dabartinė jos aistra ir džiaugsmas yra orientalų veislės murklės.

"Matyt, pasirenki tai, kas tau yra beprotiškai gražu. Tai be galo grakščios, elegantiškos, tapybiškos katės. Katės žmogaus veidu. Man jie yra mažyčiai žmogelyčiai. O orientalų gimimas – tarsi kiekvieną kartą Velykos. Lukšteni tą vaikelį iš placentos ir nežinai, kokį rasi. Be to, jos stebuklingo charakterio, intelektualios, kalbančios, pasakojančios. Man tai buvo atradimas, ir aš jomis labai džiaugiuosi. Tai nereiškia, kad nesidžiaugiu visais likusiais savo gyvūnais. Tiesiog kažkuriuo momentu kažkas keičiasi, kažką atrandi naujo", – pripažino pašnekovė.

Anot jos, tai, kad ją nuolat supa pulkas gyvūnų, nulemia nemažai atsitiktinumų.

"Jie pas tave ateina ir nelabai klausia. Jie tiesiog tave susiranda. Net kalbant apie veislinius gyvūnus, kuriuos įsigyji, dažnai pasiduodi ar kažkokiam impulsui, ar atsitiktinumui, o gal tiesiog pamatei ir nebegali pamiršti. Panašiai, kaip ir su žmonėmis, – matyt, lemia kažkokie įsimylėjimo procesai, likiminiai dalykai, kurie tave su jais susieja. Su gyvūnais tu gyveni tikrą gyvenimą, jie tampa tavo šeimos nariais ir visi jie yra asmenybės, tad vieni prie kitų toje šeimoje kažkaip turime prisitaikyti", – kalbėjo menininkė.

Nors orientalų kates Dalia veisia profesionaliai, kaip prisipažino, nemėgsta būti vadinama nei veisėja, nei veislyno savininke: "Esu žmogus, kuris tiesiog myli gyvūnus ir kuriam patinka su jais gyventi. Negyvenu su jais dėl to, kad jie veistųsi. Tai mano gyvenimo būdas. Ne verslas, o prabangus pomėgis. Kaip buriavimas. Tai hobis, kuris kainuoja labai daug. Nes kokybė reikalauja investicijų: kuo maitini gyvūną, kokiomis sąlygomis jį laikai, kaip juo rūpiniesi susirgus ir pan. Bet aš pati taip pasirinkau – neturiu prabangių batų, prabangios mašinos, nekeliauju, nes viską skiriu savo hobiui. Tačiau kiekviena mano diena yra atostogos, nes aš darau tai, ką noriu daryti. Žinoma, tai atsakingas ūkis ir fizinis kiekvienos dienos darbas. Įskaitant parodas, kurių turbūt nemėgstu labiausiai. Tačiau jos drausmina, nes esi atsakingas už tai, kad tavo gyvūnas atitiktų veislės standartus".

Motinos ir vaiko santykis

Į klausimą, kodėl būtent katės, Dalia atsako paprastai.

"Aš labai norėčiau auginti asilą. Norėčiau alpakų, man patinka ir ožkos. Tačiau, matyt, auginu tai, ką geriausiai moku. Tai yra pasirinkau paprasčiausią variantą. Katės buvo puikiai man prieinamos, pažįstamos, suprantamos. O jos priima mane. Mūsų geras santykis. Tas pats ir su šunimis, tik jų erdvėje telpa mažiau negu kačių, be to, jiems reikia daugiau žmogaus dėmesio", – įvertino pašnekovė.

Nors Dalios namuose niekada nestigo augintinių, moteris neneigė, jog dukroms suaugus ir išskleidus sparnus, ko gero, tas poreikis kiekvienu rankos ištiesimu kažką paglostyti, pamyluoti dar labiau sustiprėjo.

"Neretai kačių augintojai tarpusavyje pasišnekame, kad didžioji mūsų dalis tam tikra prasme veikiausiai sublimuojame motinystės jausmą, nes turime labai didelį poreikį rūpintis, jausti atsakomybę ir tikėtis besąlyginės meilės, kurią gyvūnai tau gali duoti. O tai juk ir yra motinos ir vaiko santykis. Bet nemanau, kad tame yra kažkas blogo. Taip, tu nebeturi vaikų, kurie kas rytą būtų reikalingi tavo globos, ir tada tą globą susikuri kažkaip kitaip. Kiekvienas – savaip", – šyptelėjo menininkė.

Beprasmiai ginčai

Klaipėdietė prisipažino net iš savo artimos aplinkos girdėjusi replikų, esą kam tie veisliniai gyvūnai.

"Žmonės sako, o Dieve, šitiek kainuoja katė! Jokių bėdų – pasiimk iš gyvūnų prieglaudos, dar ir gerą darbą padarysi. Tačiau po to ji kainuos tau tiek pat, kiek ir veislinė, žinoma, jei tu savo gyvūnu gerai rūpinsiesi ir jį mylėsi, – kalbėjo pašnekovė. – Kai renkiesi veislę, daugiau ar mažiau gali prognozuoti gyvūno būdą, tam tikras savybes jis tiesiog turės savo prigimtyje, tad žmogus augintinį gali pasirinkti pagal savo charakterį. Tačiau apskritai tie ginčai beprasmiai. Čia kaip su žmogumi – koks skirtumas, ar jis britų aristokratas, ar užaugęs Balbieriškyje, jei įsimylėjai, tai įsimylėjai."

Dalia filosofiškai vertina ir tai, jog kai kuriems žmonėms nepriimtinas ar galbūt juos net erzina jos gyvenimo būdas.

Aš gailiu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Nes man atrodo, kad jie patys yra labai nelaimingi.

"Vieni žmonės negali gyventi be gyvūnų, kitiems jų nereikia ar jie jų net nemėgsta, ir čia nieko nepakeisi. Tačiau aš pati pagal šį kriterijų pasirenku draugus, man tai svarbu. Jei žmogus nemėgsta gyvūnų, jis negali būti mano draugas, nes mane tai atstumia. Lygiai taip pat, kaip kažkas negali ateiti į mano namus, nes jam čia per daug gyvūnų", – šyptelėjo pašnekovė.

Dalia linkusi manyti, jog jei žmogus gali nuskriausti gyvūną, jis gali nuskriausti ir kitą žmogų. Tačiau net ir jautriai reaguodama į žiaurumo prieš gyvūnus protrūkius, klaipėdietė nelinkusi nieko teisti ar koneveikti.

"Ar mes galime pasakyti, kodėl žmonės kariauja, kodėl vieni kitus žaloja ir žudo, kenkia patys sau, savo gentainiams ar skriaudžia silpnesnius už save? Iš kur tie dalykai ateina? Blogio, kaip ir gėrio, neįmanoma išmatuoti. Nedalyvauju ir tose virtualiose diskusijose, kuriose rašoma, kad gyvūnų skriaudėjus pačius reikia taip pat sužaloti. Nes negali būti prievartos, skriaudos nei žmogui, nei gyvūnui. Nei linkėjimo tokio. Net ir pačiam blogiausiam žmogui. Aš gailiu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Nes man atrodo, kad jie patys yra labai nelaimingi", – kalbėjo Dalia.