Pražūtinga renovacija

XX a. 7–10 dešimtmečiai buvo vadinami monumentalaus meno aukso amžiumi, o viena iš monumentalaus meno sričių – Lietuvos vitražo mokykla – garsėjo už šalies ribų. Šio laikotarpio pabaigoje sukurti vitražai, freskos, mozaikos, keraminiai pano, gobelenai patyrė visas įmanomas permainų laikotarpio peripetijas – besikeičiant pastatų savininkams, ypač patekę į privačias rankas, monumentalaus meno kūriniai pamažu pradėjo nykti.

Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad pastaraisiais dešimtmečiais kūriniai nebuvo naikinami masiškai, daugelyje visuomeninių interjerų (universitetuose, ligoninėse etc.) jie buvo išsaugoti. Kai kuriais atvejais skelbti pavojų buvo pavėluota.

XXI a. antrajame dešimtmetyje ES struktūrinių fondų lėšomis vykusi mokyklų renovacija kada nors bus minima blogiausia, kas galėjo atsitikti jose buvusiems monumentalaus meno kūriniams. Pavyzdžiui, M. Mačiulienės mozaika „Barbora“ (apie 1976 m., Panevėžio „Verdenės“ mokyklos pastatas, buvusi 12-oji mokykla,) ir kiti reta ir sudėtinga mozaikos technika sukurti kūriniai voliojosi apleistame pastate ir jo prieigose, anot 2016 m. viename iš žiniasklaidos portalų pasirodžiusio straipsnio, bylojo apie apgailėtiną kūrinių situaciją. O kur dingo menininkės padovanotas gobelenas „Liepsna“?

Kita autorės 1982 m. sukurta mozaika ant buvusio gamyklos „Elfa“ profilaktoriumo sienų taip patiko kūrinio užsakovams, kad net buvo planuojama specialiai dėl meno grąžinti nykius silikatinių plytų pastatų fasadus. 2022 m., uždarius reabilitacijos centrą, iki šio gerai išsilaikiusio kūrinio likimas pakibo ant plauko. O kas atsitiko, anot straipsnio autorių, su Raimundo Šližio freska ir Valclovo Krutinio kurta skulptūra „Mergaitė su paukščiu“?

Išprusimo stoka

Nesėkmingą 7–9 dešimtmečiais sukurto monumentalaus meno likimą mokyklose lėmė kompleksinės priežastys: edukacijos ir kūrinio vertės (taip pat ir ekonominės) suvokimo stoka, vertybinė krizė, pirmenybę teikianti komercinei pastato vertei, susilpnėję įstatymai.

Vizualinio raštingumo trūkumas paprastai akcentuojamas diskusijose apie viešąsias Vilniaus erdves ir kūrinius jose, tačiau neįmanoma nepastebėti edukacijos spragų ir kalbant apie aukso amžiaus kūrinius. Šiuolaikinių mokyklų programose meno istorijos žinioms ir įgūdžiams neskiriama pakankamai dėmesio, o ši misija perkeliama specializuotoms papildomo ugdymo mokykloms, taip palaipsniui kuriama mažą kritinę arba menką žinių bagažą turinti meno suvokėjų masė.

Be to, institucijų administracijoms, kuriose yra išlikę monumentalaus meno kūrinių, nebuvo perduota kūrinių techninė dokumentacija, priėmimo–perdavimo aktai (užsakymai dažnai vyko per kombinatus „Dailė“, o tik dalis jų veiklos archyvo pateko į Literatūros ir meno archyvą), ir dažnai net profesionalams nelengva iš karto identifikuoti menininko pavardę. Tuo labiau nuolatiniam pastato lankytojui sunku įsivaizduoti, kokio meninio lygio kūrinys yra interjero dalis.

Įstatymų spąstai

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į įstatymus. Daugelis kūrinių yra sukurti prieš kelis dešimtmečius ir dar neperžengė paveldo amžiaus cenzo, kuris yra vienas iš veiksnių įrašyti kūrinį į Kultūros vertybių registrą ir suteikti jam apsaugą.

Pagal LR kultūros vertybių apsaugos įstatymą kultūros vertybė gali būti įrašyta į Kultūros vertybių registrą kreipiantis pačiam savininkui ar kitoms suinteresuotoms pusėms. Atrodo, kad dėl edukacijos spragų, komercinių tikslų, o neretai ir dėl nenoro įsivelti į biurokratinius procesus net nesikreipiama į registrą administruojančią įstaigą.

Pasigilinus į 7–10 dešimtmečiais sukurtus kūrinius retas jų pasidavė sovietinės ideologijos įtakai.

Paviršutiniškas vertinimas

Kita problema – tiesiogiai neišsakomas kritiškas požiūris į sovietinį palikimą, desovietizacijos procesus. Tačiau, pasigilinus į 7–10 dešimtmečiais sukurtus kūrinius, retas jų pasidavė sovietinės ideologijos įtakai. Daugelis kūrinių yra abstraktūs, akcentuojantys spalvos estetiką, sodrumą ir gylį, dekoratyvias savybes. Tai ambicingos apimties, unikalios kompozicijos, sukuriančios daugiaprasmį santykį su architektūra ir pastato funkcija, kurių neįmanoma pakartoti.

Vieną pirmųjų abstrakčiųjų Lietuvos vitražo mokyklos atstovo Konstantino Šatūno sukurtų kūrinių vis dar galima pamatyti „VilniusTech“ (arch. – Rimantas Dičius, Zigmas J. Daunora, Juozas Vaškevičius, Julius Jurgelionis) pagrindinėje fojė, tuo tarpu Juknaičių kultūros rūmų vitražai, taip pat ir kiti čia buvę kūriniai nesugrąžinamai sunaikinti.

Vadinamuosiuose figūratyviniuose darbuose profesinė, kasdienybės ir švenčių tema buvo daugiau ar mažiau formali, tačiau tokie kūriniai nebūtinai išnyko iš akiračio. Tarp laimingųjų patenka ir Natalijos Daškovos sukurta freska „Liaudies šventė“ (Aludarių g., Vilniuje). „Audėjos“ – dailininkų Nijolės Vilutytė ir Romas Dalinkevičius sieninės tapybos kūrinys restauruotas Alytaus savivaldybės kultūros paveldo skyriaus pastangomis.

Trūksta institucijos

Meno objekto priežiūra turi rūpintis pastato savininkai, tačiau ir jiems ne visada aišku, kur kreiptis ketinant kūrinį restauruoti ar net rūpinantis kasdiene jo priežiūra. Dažnai kūrinius restauruoja ir prižiūri gyvi garbaus amžiaus jų autoriai, kurie suinteresuoti gera kūrinių būkle.

Dėl kūrinių priežiūros žinių stokos, ko gero, sudėtingiausia situacija, su nedidelėmis išimtimis (Marijos Švažienės gobelenas Santaros klinikose) ištiko tekstilės kūrinius (gobelenus). Daugelį metų kūriniai nebuvo tinkamai prižiūrimi, o jiems sukurti naudotus siūlus pamėgo natūralumo mėgėjai graužikai. Renovavus pastatus dėl nepatenkinamos būklės, daugelis tekstilės kūrinių pateko į institucijų saugyklas.

Lietuvoje monumentalaus meno kūrinių edukacija ir sklaida minimali. Vienintelė fundamentali architekto Algimanto Mačiulio parengta, gausiai vaizdais iliustruota knyga „Dailė architektūroje“, apimanti visas monumentalaus meno rūšis ir apžvelgianti kūrinių vietas, graibstyte graibstoma.

Tą spragą pamažu turėtų pildyti Dailininkų sąjungos fondo duomenys apie objektus, dedami į skaitmeninę duomenų bazę. Tačiau to toli gražu neužtenka. Svarbiu, situaciją keičiančiu žingsniu, prisidedančiu prie geresnės monumentalaus meno kūrinių būklės ir žinomumo, taptų sisteminė komunikacija ir vietos bendruomenės ir visuomenės įtraukimas į pažintinį procesą.

Akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta kūriniais viešojoje erdvėje susirūpinusios institucijos. Jei tokia atsirastų, jos veikloje galėtų atsirasti ir galimybių įgyvendinti šiuolaikinius įvietinto meno projektus.

Trys freskos, kurių vienoje vaizduojamas cherubinas, kitoje – šokėja, o trečioje – moters galva, yra iš dviejų senovinių namų Stabijoje, esančioje už kelių kilometrų nuo pagrindinės Pompėjų kasinėjimų vietos.

Manoma, kad jos buvo pavogtos dar 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kontrabanda išvežtos iš Italijos ir parduotos kolekcininkams Jungtinėse Valstijose, Šveicarijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Italijos policijos meno kūrinių vagysčių skyriaus pareigūnai jas aptiko ir konfiskavo pernai, vykdydami „platesnio masto tyrimą dėl tarptautinės archeologinių vertybių kontrabandos“, sakoma pareiškime.

Kitas tris freskas policija rado 2012 metais nelegalių kasinėjimų vietoje Čivita Džiulianoje, maždaug 700 m į šiaurės vakarus nuo Pompėjų, vagims dar nespėjus jų išsivežti.

Toje pačioje vietoje, kurią vėliau perėmė pareigūnai, archeologai pernai surado dviejų Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo 79-aisiais mūsų eros metais aukų palaikus. Manoma, kad tai jauno vergo ir vyresnio jo šeimininko palaikai.

Netoli Neapolio Pietų Italijoje esantys Pompėjai yra tarp archeologinių pasaulio stebuklų. Šioje archeologinėje vietovėje yra puikiai išsilaikiusios senovinio romėnų miesto, palaidoto per minėtą Vezuvijaus išsiveržimą, liekanos.

Ištisus šimtmečius griuvėsiai buvo palaidoti po kelių metrų vulkaninių pelenų ir dulkių sluoksniu, po kuriuo iki mūsų dienų išliko miesto pastatų ir neišsigelbėjusių gyventojų palaikų.

Per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius tapytoja, Klaipėdos kultūros magistrė A.Banytė sukūrė 21 monumentaliosios tapybos objektą, dar tris – kartu su bendraautoriais. Sudėjus į vieną vietą, jos kūrybos siena užpildytų daugiau nei 1 000 kv. metrų plotą. Kaip tai atrodytų natūroje, pernai vasarą buvo galima pasipraktikuoti jubiliejinėje dailininkės parodoje „Monumentalumas tyloje“, veikusioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Dabar monumentalūs dailininkės kūriniai, išsibarstę po visą Lietuvą, atspindėti knygoje.

Albumas nebūtinai tik apvainikuoja pasibaigusią menininko karjerą – tai labiau fiksavimo momentas, primenantis apie tas vertes, kurios paprastai yra „nematomos“ plika akimi. Fenomenalu, bet sovietinio laikmečio kūriniai grįžta į dėmesio akiratį ir yra atrandami iš naujo. A.Banytės kūriniai įgyja dar didesnę meninę vertę dėl laiko nuotolio, skiriančio mus nuo freskų sukūrimo. Dėl anuometės (po studijų baigimo 1974 m. iki nepriklausomos Lietuvos laikotarpio) freskos sėkmės, kurią lėmė vadinamoji menų sintezė, kai labai svarbus tapo dailės integravimas į architektūrą, menininkė galėjo save visapusiškai realizuoti, o dabar tokie užsakymai yra retenybė. Freskos architektūriniams ansambliams suteikia papildomos meninės vertės, nes jos integruotos į patį interjerą. Dabartinis susižavėjimas greitais „europiniais remontais“ turi ir tamsiąją pusę – ateities kartoms paliekamos tik bedvasės tuščios sienos, kurios nieko nepasako apie prieš tai buvusią kartą. Kūrinių saugojimas ir restauracija įvairių institucijų patalpose parodo jų meninę bei istorinę nuovoką ir pagarbą.

Albumo pristatyme dalyvaus Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė, multimedijų menininkas, fotografas Gintas Beržinskas, dizainerė Agnė Matulionytė, menotyrininkė Rūta Jakštonienė, architektė Gerda Antanaitytė, meno kolekcininkas Edmundas Kolakauskas, leidėjas Saulius Jokužys.

Reprezentuoja uostamiesčio dailę

Naujas reikšmingas turinys papildė 2000 m. bibliotekos sukurtą virtualią Klaipėdos krašto dailės galeriją, kuri iki šiol yra vienintelė, reprezentuojanti uostamiesčio dailę.

Šiuolaikinė lietuviška architektūra, su trenksmu įsiveržusi į didžiuosius Lietuvos miestus, neaplenkė ir uostamiesčio. XX a. antroje pusėje įsivyravus moderniam stiliui, architektai pradėjo naudoti naujas statybines medžiagas – gelžbetonį, stiklą, tai labai „padėjo“ eliminuoti monumentaliąją tapybą ir kitas taikomosios dailės šakas, tiesiogiai priklausomas nuo architektūros, iš visuomeninių pastatų interjerų. Menams naujuose pastatuose tiesiog neliko vietos. Klaipėdoje, po nepriklausomybės įsibėgėjus privatizacijos vajui, sunaikintas ne vienas puikus vitražas, nepastebimai dingo uostamiesčio vaistines puošusios freskos, neišliko ir pirmoji miesto freska – tapytojų Vydo Pinkevičiaus ir Juozo Vosyliaus bendras darbas vaikų kavinėje „Du gaideliai“ Mažvydo alėjoje.

Su laiku ir su architektūros madomis, matyt, nepakovosi, juolab kad nebuvo ir iki šiol nėra jokių teisinių aktų, garantuojančių iki nepriklausomybės sukurtų monumentaliosios tapybos ir taikomosios dailės kūrinių apsaugą. Beveik neišliko archyvinės medžiagos – kas galėjo pagalvoti, kad į saugotinų vertybių sąrašus neįtraukti profesionalių menininkų sukurti kūriniai gali būti sunaikinti.

Kol dar yra ką saugoti

Todėl, kol dar yra ką saugoti, dokumentuoti ir archyvuoti, Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius ėmėsi klasikinių freskų ir šiuolaikinės sieninės tapybos skaitmeninimo projekto „Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: praeitis, dabartis“.

Pagal projektą sukurti du puikūs skaitmeniniai informacijos šaltiniai: valandos trukmės režisieriaus Algimanto Jarukaičio ir I.Kanto bibliotekos Meno skyriaus vedėjos Birutės Skaisgirienės dviejų dalių dokumentinis-edukacinis filmas bei virtualus žemėlapis – vedlys „Klaipėdos freskos: virtuali interaktyvi kelionė“ http://www.biblioteka.lt/freskos (aut. Virginijus Bakas).

Jis puikiai papildo uostamiesčio kultūrinio turizmo maršrutų sąrašą ir, tikimasi, tikrai suintriguos klaipėdiečius ir miesto svečius leistis į monumentaliosios tapybos ir gatvės meno objektų paieškas Klaipėdos architektūros labirintuose.

Siūlo kelis maršrutus

Žemėlapyje siūlomi trys įdomūs maršrutai, kurie ekskursijų metu jau išbandyti ir patikrinti kartu su architektu Vladu Balsiu, bet kiekvienas gali susidaryti savo maršrutą ir ieškoti savų objektų.

Žemėlapyje sužymėtos visos klasikinės freskos, dabartinė sieninė tapyba ir grafičiai (suskaitmeninti 29 objektai), pateikta informacija apie jų kūrėjus, tikslūs objektų adresai ir kontaktinė informacija, jei jį galima aplankyti tik iš anksto susitarus. Rengiant šį projektą per 2019 m. neliko dviejų sieninės tapybos darbų, tačiau nuotraukos ir kita informacija apie juos išliko Klaipėdos freskų svetainėje. Dalį objektų ženklina QR kodai.

Bibliotekininkų teigimu, šis virtualus žemėlapis gali būti puiki pramoga kiekvienam klaipėdiečiui, moksleiviams ir miesto svečiams, norintiems susipažinti su savo miesto daile.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Vienuolyno šeimininkės vienuolės pripažįsta raštu niekam nepranešusios apie kiaurą stogą, lėšų darbams dabar neturi ir neįkainojamas vertybes nuo vandens saugo kibirais.

17 a. pradėtame statyti Pažaislio vienuolyno ansamblyje daugiau kaip šimtą freskų, portretų ir paveikslų altoriams sukūrė dailininkas iš Florencijos Mikelandželas Palonis. Per šimtmečius talentingo italo darbus niokojo laikas ir svetimšaliai, o dabar freską ir lipdinius dviejose koplyčiose, naikina pro stogą bėgantis vanduo.

Bažnyčios palėpėje paveldosaugininkai rado pažeistas skardos jungimo siūles ir užšalusio vandens.

Keliolikoje vietų stogas esą tarsi pradurtas aštriu daiktu.

„Bijau spėliot, nors buvo išsakyta tokia versija, jog prieš keletą metų čia buvo lipta, žiūrėta, vertinta stogo būklė, gal darbininkai neatsakingai kažkokiom priemonėm ir pradūrė stogą“, – sakė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyr. valstybinis inspektorius Andrius Liakas.

Viena iš seserų sako, iš kur atsirado pažeidimai stoge, negalinti pasakyti – tiesa, prieš ketverius metus jos kvietusios aukštalipius, kurie stogą esą aptvarkė. Apie tai, kad freską ir lipdinius ne vienerius metus gadina toliau bėgantis vanduo, Kauno paveldosaugininkai tikina sužinoję ne iš seserų, o praėjusią savaitę, tikrindami priešgaisrinę sistemą. Apie bėdas jiems pranešė ir „Lietuvos paminklų“ specialistai. Seserys sako, paveldosaugininkai žinojo apie problemas, tačiau susirūpino tik dabar.

Žmogus, laukiantis į kibirą pribėgančio vandens, juoką kelia.

Gavusios įspėjimą iš Kultūros paveldo departamento, seserys palėpėje sustatė kibirų ir paskyrė asmenį, kuris laiku vandenį išpiltų.

„Tai nėra sprendimas, tai yra išeitis tam kartui. Žmogus, laukiantis į kibirą pribėgančio vandens, juoką kelia. Reikia įrengti laikiną stogą“, – teigė Dalia Krūminienė, Restauravimo tarybos pirmininkė.

Specialistai sako, įrengti laikiną stogą reikia kuo greičiau, tačiau iš kur jam gaus lėšų, seserys sako kol kas nežinančios.

Tikimasi, kad esant palankioms oro sąlygoms ir pavykus surinkti tam lėšų, freskos miestiečiams bus atvertos šių metų pabaigoje – baigus tvarkyti visą bažnyčios fasadą.

„Dviem freskoms jau esame pasirašę sutartis ir prie vienos jau yra vykdomi darbai, kita freska bus pradėta nuo pirmadienio. Trečiai freskai dar dedame lėšas“, – BNS šią savaitę sakė Lietuvos jėzuitų provincijos projektų koordinatorė Edita Zarembienė.

Restauruojama aukščiausiai ant bažnyčios fasado esanti freska. Šios ir antrosios freskos restauravimas iš viso kainuos 106 tūkst. eurų. Trečiosios freskos atnaujinimas greičiausiai bus brangesnis, nes ji restauruojama kartu su šalia esančiais piliastrais ir kapiteliais. Viliamasi, kad pavyks tilpti į maždaug 160 tūkst. eurų.

Dalį reikiamos sumos jėzuitai tikisi gauti iš Kauno miesto savivaldybės programos, laukiama kompensacijos iš Kultūros paveldo departamento. Prie darbų prisidėti pažadėję yra ir privatūs geradariai, aukojantys darbams lėšas. Pati bažnyčia darbams planuoja skirti apie 10–15 tūkst. eurų.

„Vieną freską „nupirkome“ iš sutaupytų lėšų – ten mums reikia mažiausia prisidėti. Kadangi vykdomi viso fasado darbai, (...) mes sutaupėme dalį pinigų ir mums užteko vienai freskai. O kitai šiek tiek pinigų turime, labai tikimės iš savivaldybės dalies, o su trečia freska yra situacija, kad labai tikimės, jog Kultūros paveldo departamentas kompensuos“, – kalbėjo E.Zarembienė.

„Vieni visų freskų parodyti visuomenei mes nepajėgūs“, – pabrėžė ji.

Freskos pernai atrastos tvarkat bažnyčios fasadą. Projekte pinigų freskoms restauruoti numatyta nebuvo, tačiau išsiaiškinus, kad jų konservavimo darbų kaina siektų 100 tūkst. eurų, nuspręsta ieškoti lėšų freskoms restauruoti.

Bažnyčios fasadas turėtų būti baigtas tvarkyti šių metų pabaigoje. Jeigu leis oro sąlygos, iki tol turėtų būti baigtas ir freskų restauravimas.

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia pradėta statyti 1666 metais, baigta 1720 metais, bokštai baigti dar po trylikos metų. Tai XVIII amžiaus vėlyvojo baroko sakralinės architektūros kultūros paveldo objektas.

Paveldosaugininkai aptiko duomenų, kad tarpukariu ne vieną Vilniaus centre stovėjusį pastatą puošė lenkų dailininkų freskos. Iki šiol buvo žinomos tik kelios jų. Specialistų teigimu, faktų apie freskas atradimas atskleidžia daugiau informacijos apie prieškario Vilnių.

Šiemet Europos paveldo dienos buvo skirtos XX a. pradžiai. Supažindindami su išlikusiais to meto istoriniais pastatais, paveldosaugininkai netyčia aptiko faktų, kad ne vieną Vilniaus Gedimino prospekto namą puošė lenkų dailininkų freskos.

„Atradome labai daug puošybinių elementų, freskų, sieninės tapybos, kurios galbūt dar yra nepaliestos. Vienas iš tokių – Konstitucinio Teismo tapysena“, – nurodo Kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė.

Konstitucinio Teismo pastatas – vienas pirmųjų prieškario moderno stiliaus statinių Vilniuje. Prieš karą čia veikė Lenkijos Kredito unija, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai.

Senuosius šeimininkus – lenkus – šiandien mena tik pastate išlikę seifai. Pasak darbuotojų, jie tokie sunkūs, kad niekas nesiryžo jų iškelti.

Archyvuose ieškodami senų Vilniaus nuotraukų paveldosaugininkai aptiko, kad pastate būta freskų. Jų autorius – Jozefas Horydas.

„Mano kompiuteryje – 12 tūkst. Vilniaus vaizdų: adresai, autoriai, žinomų Vilniaus fotografų pavardės. Pagal pastaruosius ir užtikau, kad jų nuotraukos su užfiksuotomis freskomis Vilniuje“, – pasakoja Kultūros paveldo komisijos Informacijos analizės tarnybos vedėjas Gediminas Jucys.

Kol kas nei paveldosaugininkai, nei Konstitucinio Teismo darbuotojai nežino, kurioje vietoje freskos galėjo būti. Tikimasi, kad jos nesunaikintos, tik paslėptos po dažų sluoksniu.

J. Horydas buvo ir daugelio lenkų karininkų namų freskų autorius. Tačiau namas po karo nugriautas.

Kito žymaus dailininko Ludomiro Slendzinskio sieninė tapyba puošė du lenkų laikais Gedimino prospekte išdygusius pastatus. Žinoma, kad viename pastate išliko tik viena iš trijų freskų. O ar išliko tapyba kitur, ar būtų galima ją atidengti, ieškos archeologai-restauratoriai.

Šiuo metu restauruojamuose Vilniaus Sapiegų rūmuose, visą XVIII šimtmetį vadintuose vienais gražiausių, puošniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, baigti sienų tapybos konservavimo darbai. Jais sustabdytas antrajame šio pastato aukšte rastų unikalių XVII a. baroko stiliaus piešinių irimas, kruopščiai nuvalyti tapybos fragmentai dėl rišamųjų medžiagų poveikio išryškėjo, atsiskleidė.

Išlikę sieninės tapybos plotai buvo atidengti 2012 – 2013 metais atliekant statybos tvarkybos darbus. Dekoro fragmentus užkonservuoti, taip apsaugoti nuo tolesnio irimo, patikėta Juozui Algirdui ir Daumantui Tomui Pilipavičiams. Pripažinti restauratoriai sutvirtino tapybai naudotus dažus bei po dekoru esantį tinko sluoksnį, nauju tinku užglaistė XIX – XX a. čia dirbusių statybininkų plaktukų paliktas skyles.

Atlikti darbai – pirmojo Sapiegų rūmų restauravimo projekto, įgyvendinamo Kultūros paveldo departamento (toliau – Departamento), etapo dalis. Jo metu jau buvo restauruotas pastato tūris, atkurta baroko laikotarpio planinė struktūra, sunaikinta XIX – XX a. Šiuo laikotarpiu XVII amžiuje iškilę karališkos prabangos baroko stiliaus rūmai buvo nesyk perstatomi mėginant pakeisti jų pirminę paskirtį.

Apie tai pasakodamas architektas Evaldas Purlys nurodė, jog iš neseniai konservuotų tapybos fragmentų bei išlikusių lipdinių, įmantrumu kadais galėjusių prilygti Petro ir Povilo bažnyčios lipdybiniam dekorui, nesunku suprasti, jog jos statytojams buvo itin svarbus rūmų reprezentatyvumas. Pagrindinė antrojo aukšto erdvė buvo sutverta priimti aukščiausius respublikos asmenis ir be užuolankų jiems priminti, jog lankosi valdose vienos įtakingiausių valstybėje, dar didelėje ir gan galingoje, šeimų. Tuo tarpu 1809 m., po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį, rūmuose buvo įsteigta karo ligoninė. Per ateinantį šimtmetį mėgindami pastatą pritaikyti jam svetimai funkcijai darbininkai erdvias patalpas skaidė naujomis sienomis, buvo susiaurintos ypatingai plačios langų angos, pro kurias dar labiau išryškindama prabangą plūsdavo saulės šviesa, užmūrytos grakščios pietinės galerijos arkados ir padaryta aibė kitų pakeitimų.

Apžvelgdama liūdną rūmų istoriją Departamento direktorė Diana Varnaitė kalbėjo: „Rūmų likimas tarsi karčiai atkartojo likimą nelaisvėje atsidūrusios, XIX – XX a. nulietuvinti mėgintos tautos: ir vienas, ir kitas buvo žalojami mėginant pakeisti prigimtį. Simbolinę reikšmę dėl to įgauna ir dabar, mums jau įkopus į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, įsibėgėjantis rūmų atgaivinimo procesas. Atlikta sienų tapybos konservacija – tik nedidelė jo dalis, tačiau jei kiekvieną žingsnį atliksime taip sėkmingai, kaip šį, sėkmingai įveiksime ir kelią – restauruosime rūmus ir pritaikysime juos viešai kultūrinio turizmo infrastruktūrai. "

Praėjus 500 metų po sukūrimo bus galima įdėmiau pažvelgti į pasaulinio meno šedevrus Romos Siksto koplyčioje. Apšvietimo įrangos gamintoja „Osram“ Siksto koplyčioje įrengs naujos rūšies šviesos diodų (LED) apšvietimą, tad įrenginiai, apšviečiantys išsaugotas meno vertybes, skleis žymiai ryškesnę šviesą. Iki šiol Siksto koplyčios freskų nebuvo galima gerai apžiūrėti dėl nepakankamai patenkančios dienos šviesos, technologinių ir meno vertybių apsaugos ribojimų.

Be to, kad Siksto koplyčia bus ryškiau apšviesta, nauji apšvietimo įrenginiai, lyginant su dabartiniais, sunaudos 60 proc. mažiau energijos, rašoma apšvietimo įrangos gamintojo pranešime.

„Meno kūrinių apšvietimui keliami didžiausi reikalavimai. Vadovaujantis Miuncheno „Lenbachhaus“ muziejuje įdiegtu apšvietimo standartu, pasaulinio garso Siksto koplyčios freskų apšvietimui bus taikomi būtent tokie itin aukšti reikalavimai,“ – teigė vyriausiasis technologijų pareigūnas ir vykdantysis tarybos narys, atsakingas už bendrą įmonės apšvietimo verslą, Peter Laier.

Nuo kitų metų Siksto koplyčią apšvies apie 7 tūkst. LED lempų, kurios žymiausiems pasaulio meno kūriniams suteiks dar didesnį įspūdį. Rengiantis tokiems apšvietimo darbams spalvų spektras apskaičiuotas remiantis mokslu ir preciziškai atsižvelgus į spalvų pigmentus, esančius, pavyzdžiui, Mikelandželo freskose. Itin tikslus šviesos nukreipimas užtikrina, kad meno kūrinys bus visur vienodai apšviestas, o lankytojams jį apžiūrėti netrukdys atspindžiai. Šviestuvai bus įrengti kiek žemiau langų, siekiant, kad jų šviesa sklistų ta pačia kryptimi kaip ir natūrali dienos šviesa.

Planuojant projektą konservavimas, t. y. meno kūrinių apsauga, buvo ypač svarbi, todėl naujas šviesos diodų apšvietimas yra žymiai švelnesnis ir geresnis nei visos kitos dirbtinės šviesos formos. Apšvieta, siekianti apytiksliai nuo 50 iki 100 liuksų (kai buvusi siekė nuo 5 iki 10 liuksų) užtikrins, kad meno kūriniai būtų aiškiai įžiūrimi ir kaip įmanoma mažiau sentų.