Apie karo nusikaltimus Svaras kalba be užuolankų ir sako, kad karas po karo turi būti, ir visi, padarę nusikaltimų žmogiškumui, turi būti surasti ir nubausti. „Visi normalūs žmonės jiems neatleis. Nereikia galvoti, kad „nuėmus“ tris pavardes, visiems kitiems bus atleista. Ne“, – įsitikinęs atlikėjas.

– Kodėl kampanijai „Aš nesu Sacharovas, bet...“ pasirinkote frazę: ginu savo šalį ir kalbą?

– Manau, kad kiekvieno šalies piliečio ne tik teisė, bet ir pareiga (beje, įtvirtinta ir Konstitucijoje) yra ginti savo šalį ir kalbą. Tiesiog paraidžiui vykdau tai, ką kiekvienas normalus šalies pilietis turi daryti. Labai nemėgstu dvejonių šiais klausimais, nemėgstu žmonių noro pasirinkti patogią poziciją: „palauksiu, pažiūrėsiu“. Yra geras posakis: „Remk šalį, kurioje gyveni arba gyvenk šalyje, kurią remi“. Tokia esmė.

– Ar daug matote tokių žmonių, kurie pasirinko patogią poziciją?

– Mano rate tokių žmonių labai nedaug, bet visuomenėje jų, be abejo, yra. Visada didžioji dalis visuomenės yra tokie „laukėjai“. O jau stipriųjų darbas yra patraukti didžiosios masės dėmesį, priminti žmonėms, ką jie privalo daryti. Iš tiesų, daryti sprendimus yra labai lengva: tiesiog žiūrėk, kam atstovauja viena ar kita jėga, kokius darbus jie daro ir kur visa tai nukreipta. Pagal šiuos kriterijus ir reikia priimti sprendimą. Jei jėga žudo civilius, prievartauja moteris ir šaudo vaikus, nemanau, kad normalus žmogus gali prisišlieti prie tokios jėgos arba pasakyti, kad pastovėsiu nuošaly. Tada reiškia, kad tu juos palaikai ir esi niekas.

Jei jėga žudo civilius, prievartauja moteris ir šaudo vaikus, nemanau, kad normalus žmogus gali prisišlieti prie tokios jėgos arba pasakyti, kad pastovėsiu nuošaly. Tada reiškia, kad tu juos palaikai ir esi niekas.

– Kuo jūs prisidedate prie pagalbos Ukrainai?

– Aš rūpinuosi parama tam tikriems Ukrainos kariuomenės ir krašto apsaugos vienetams. Darau, ką galiu. Iš ukrainiečių renku užsakymus, tada Lietuvoje paimu, ko jiems reikia, ir vežu į Ukrainą. Nuolat važinėju tarp Lietuvos ir Ukrainos.

– Atrodo, kad dabar suaktyvėjo dėmesys pažeidžiamoms grupėms, bet apie žmogaus teises tikriausiai svarbu kalbėti visada?

– Ekstremalių situacijų metu iškyla visos negandos, visuomenės ligos ir jos tampa aktualios. Kai susiduriame su itin grubiais žmogaus teisių pažeidimais, tai tampa labai matoma. Taikos, gerovės metu žmogaus teises imama kelti net juokinguose lygmenyse: vos ne baldų teisių deklaracijos, problemos spalvų lygmenyje ir pan. Kai neturi, ką veikti, visko prisigalvoji.

Visgi net pačiose žiauriausiose karo eskalacijose, esant milžiniškam kiekiui pažeidimų (geriau įvardinkim tiesiai – karo nusikaltimų), sadizmo, ir tam tęsiantis ilgą laiką – žmonės atbunka. Priprantama prie karo, tie karo nusikaltimai nebešokiruoja, pasaulis susigyvena su Bučos nuotraukomis. Tai negerai, nes tokie dalykai mums turi visada užkliūti, būti dėmesio centre, kol nesibaigs. O pabaiga yra ne tada, kai baigiasi karas, bet tada, kai teisingumas būna įvykdytas karo sukėlėjams ir vykdytojams. Karas po karo turi egzistuoti – reikia surasti visus karo nusikaltėlius ir jie turi gauti atlygį, kurio nusipelnė.

Suprantu, kad po karo gal ypatingai norisi užmiršti, bet negalima, nes nebaudžiamumas tvirkina. Tai, kas lieka nenubausta, inspiruoja kitų nusikaltimų atsiradimą ir suvokimą: o gal ir vėl nieko nebus.

– Tikite, kad bus nubausti visi, padarę karo nusikaltimus?

– Taip. Emocijomis dalinasi visas pasaulis (ir džiaugiuosi dėl to), bet tuo pačiu metu profesionalai tyliai dirba savo darbą. Yra karinė prokuratūra, civilinė prokuratūra, tarptautinės organizacijos. Jų darbas – tokių dalykų paieška. Jau dabar visos pavardės ir vardai yra žinomi, klausimas, kaip tie žmonės bus surasti ir kaip jie sulauks atsakomybės. Gal gyvenant Rusijoje, po geležine uždanga, jų vienintelė bausmė bus, kad jie negalės išvažiuoti. To kaip ir nepakanka.

Visi normalūs žmonės neatleis.

Visgi, žmonės nepamirš ir neatleis. Net tie žmonės, kurie tiesiogiai nepaliesti to karo, nepraradę savo artimųjų žiauriausiais būdais ir aplinkybėmis. Visi normalūs žmonės neatleis. Nereikia galvoti, kad „nuėmus“ tris pavardes, visiems kitiems bus atleista. Ne. Tie, kurie pritarė, kurie nesipriešino, jie irgi įdėjo indėlį, ir to reikia nepamiršt.

– Štai Andrejus Sacharovas, gyvendamas Maskvoje, priešinosi sovietų režimui, kritikavo valdžią, karą Afganistane ir kitus dalykus. Kiek tokių disidentų dabar likę Rusijoje?

– Nežinau, nenoriu spekuliuoti. Su Rusija nepalaikau jokių ryšių, esu iš tų žmonių, kur net nelabai gali į Rusiją įvažiuoti. Sprendžiu tik iš to, ką matau socialinėje medijoje. Stebiu tuos, kurie garsiai kritikuoja valdžią, išsako savo nuomonę. Kartais net stebuklų būna. Tas pats Aleksandras Nevzorovas, kuris 1990-ais metais pas mus atstovavo totalitariniam režimui, kūrė filmus liaupsinančius Sąjūdžio smogikus, snaiperius ant stogų,  dabar apsivertė ir yra aršus Vladimiro Putino kritikas, daug rašantis apie karą Ukrainoje.

Bet Rusijoje pasigendu jaunų, valdžią kritikuojančių žmonių, tokių, kurie vadintų daiktus tikrais vardais, ne sakančių, kad yra už taiką. Reikia tiksliai įvardinti, kad vyksta karas, kad Rusija neteisėtai įsiveržė į kitos šalies teritoriją, kad tai turi būti nutraukta, o V. Putinas nuteistas. Tokių dalykų trūksta.

Organizatorių nuotr.

– Kas jums pirmiausiai ateina į galvą išgirdus Andrejaus Sacharovo pavardę?

– Na, jis tikrai darė darbus, o ne vien kalbėjo. Virtuvinių politikuotų sovietmečiu buvo labai daug. Dabar Rusijoje, manau, yra panašu – virtuvėje visi politikuoja, kalba, bet tu išeik į viešumą ir tai pasakyk garsiai. Sacharovas nebijojo tai padaryti, vadinasi, buvo didis žmogus. Juk bet kokio žmogaus neapdovanoja Nobelio taikos premija, bet kokio žmogaus vardu nepavadina gatvių, skverų ir aikščių įvairiausiose pasaulio valstybėse. Jis didžio blogio metu didžio žvėries valstybėje darė darbus, kurie rėmėsi tikrumu, nuoširdumu, žmogiškumu ir tiesa – kas yra svarbiausia. Jis vadino dalykus tikrais vardais.

– Atrodo, kad Rusijoje tiesos nedaug belikę. Bet kokia režimui nepalanki informacija pavadinama feiku, masinėse informavimo priemonėse pateikiama iškraipyta informacija.

– Taip, Rusijos žmonės yra išgąsdinti zombiai. Visgi, mano nuomone, tai žmogaus silpnumas, kai jis pasirenka poziciją nebeturėti savo nuomonės, nes taip saugiau ir taip neskauda. Juk labai sunku suvokti, kad tavo broliai, seserys, artimieji yra žvėrys, prievartautojai ir vaikų smaugikai. Labai sunku gyvent su tuo. Todėl jie pasirenka primityviausią pabėgimo formą – išjungia smegenis. Aš tikiuosi, kad daugelis iš jų visgi sulauks atpildo.

– Bet juk Rusijos gyventojų žmogaus teisės irgi pažeidžiamos. Ribojama jų prieiga prie informacijos šaltinių, baudžiama už kitokią nuomonę ir pan.

– Aš suprantu. Ten visada buvo valdžios propaganda, bet juk yra ir opozicija – Nemcovas, kiti. Jei dabar būtų į gatves išėję milijonas rusų kaip tada, kai byrėjo Sovietų Sąjunga (niekas jų tada nesušaudė ir nesusodino), kažkas gal būtų įvykę. Bet jie yra mažadūšiai, be caro – niekaip. Tai vergo genas, ar pavyks jį jiems kada nors išgyvendinti – nežinau. Gailėt vergo nereikia, kadangi jis pats neturi laisvės, nevertina ir kito laisvės. Tai siaubingiausi žmonės, kuriems gavus valdžią, prasideda vagystės, prievartavimai ir žudymai. Vienintelis jų sielos virpulys yra, kai jis gali spręsti kito likimą, nutraukti gyvybę, tada jis jaučia kažką sprendžiąs, nes visą kitą laiką ne jis yra savo gyvenimo šeimininkas, jam nurodoma kaip gyvent, kalbėt, kuo tikėt.

Aišku, tai skaudu, bet man jų negaila. Mes, lietuviai, buvome okupuoti begalę metų, bet nepavirtom žvėrimis ir išlikom kovotojai. Ir mes tai darysim visada, o mes juk maža valstybė, Maskvoje į gatves galėtų išeiti keturis kartus daugiau žmonių nei gyvena Lietuvoje, bet jie bailiai. Žiūrėkime į darbus, ne žodžius. Didžiuojuosi lietuviais (galiu kalbėt tik apie savus), kaip jie veikia vos tik iškilus kažkokiai ekstremaliai situacijai. Pandemija užpuola – mes per savaitę laiko suorganizuojam penkis tūkstančius savanorių. Karas prasideda – mes važiuojam padėti ukrainiečiams. Va čia yra darbai, kokybinis rodiklis, kas tu esi iš tikrųjų. Kaip žmogus, kaip šalis, kaip tauta.

Prie kampanijos „Aš nesu Sacharovas, bet...“ taip pat prisijungė prof. Vytautas Landsbergis, žurnalistė Beata Nicholson, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius, dainininkė Erica Jennings. Andrejaus Sacharovo centras gegužės 13 d. organizuoja nemokamą koncertą Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečiams ir juos globojantiems lietuviams.

Vietoje pinigų – žinomumas

Šis susitikimas kultūros bare „Godo“ – Kauno apskrities viešosios bibliotekos jaunimui skirto projekto „Stotelė – hiphopas“ dalis. Su Kaunu nemažai sąsajų turintis Svaras daugiau kaip dešimtmetį dirbęs vienoje mūsų miesto bendrovių, jo mama – kaunietė.

Hiphopo Lietuvoje pradininkas neslėpė, kad iš savo garsiausio albumo „Gatvės lyga“, išleisto prieš dvidešimtmetį, grupė nieko neuždirbo, tačiau jis atnešė didžiulį žinomumą. Neturėdami pinigų albumui išleisti muzikantai sutiko su leidybinės bendrovės „Bomba“, kuri vienintelė jais susidomėjo, pasiūlymu.

„Pasirašėm kontaktą, pagal kurį mes beveik nieko neuždirbom, bet galėjome išleisti albumą. Jokių pretenzijų „Bombai“ nėra. Žinojom, ką pasirašom. Iš tikrųjų stipriai laimėjom. Jie nesikišo į albumą, jį padarėm tokį, kaip mums atrodė. „Gatvės lyga“ tapo perkamiausiu repo albumu. Mums atėjo didžiulis žinomumas“, – pasakojo G.Liaudanskas, gerai žinomas ir dėl visuomeninės veiklos: dalyvavimo įvairiuose socialiniuose, švietimo judėjimuose, projektuose, Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jo manymu, dalis grupės sėkmės yra ir tame, kad niekada nevaidino tokių, kokiais nėra. Net nesisiuva specialių scenos drabužių.

Svaras – ilgametis radijo laidos apie repą „Gatvės lyga“ vedėjas. Nuo laidos kūrimo jau dveji metai kaip yra atsitraukęs, tačiau ją seka. Ši laida visuomet buvo paremta tik savanorystės principu. Už ją pinigų nėra mokėjusi nė viena radijo stotis, nors laidos reitingai – puikūs.

Gyvenau „linksmaisiais“ 90-aisiais. Aš taip džiaugiuosi, kad mano vaikams nebereikia muštis kiekvieną dieną.

„Repas yra apie tai, kaip iš tikrųjų gyvenama. Mes irgi nuo pirmo albumo repavome apie tai, ką matome. Gyvenau „linksmaisiais“ 90-aisiais. Aš taip džiaugiuosi, kad mano vaikams nebereikia muštis kiekvieną dieną. Repas dabar jau tapo daugiatautis ir multikultūrinis“, – atsakydamas į klausimą apie buvusį stereotipą, kad repas yra neatsiejamas nuo ginklų ir smurto.

„Pagal tai aš vis dar esu vienintelis tikras reperis – turiu džipą ir ginklų“, – juokėsi G.Liaudanskas, rimtai pridūręs, kad nors turi ginklų, moka jais naudotis, niekada nėra šovęs į žmogų ir vylėsi, kad to niekada neprireiks.

Rūpinasi vieni kitais

Prabilęs apie savanorystę Svaras sakė, kad ypač pastarieji metai įrodė, kad Lietuvos gyventojai – nuostabūs žmonės, rūpinasi vieni kitais. Jis pats per karantiną daug valandų praleido kartu su kitais šauliais savanoriaudamas gydymo įstaigose.

„Pati didžiausia savanorystė, kurioje jūs kiekvienas savanoriaujate, yra draugystė. Žmogus žmogui yra savanoris. Jūs draugui nemokate, kad jis išklausytų jūsų raudas ir džiaugsmus“, – pateikė pavyzdį vyras. Anot jo, didelė savanorystė yra ir kai rūpinamės savo šeima, artimaisiais, net kai vaikai patys pasikloja lovą.

„Aišku, dar yra didžioji scena – visuomeninė savanorystė. Man svarbu padėti kitiems. Tokios mano vertybės. Esu patriotas, myliu Lietuvą. Tiesiog. Normalu žmogui čia gimusiam rūpintis savo visuomene“, – kalbėjo G.Liaudanskas, pradėjęs kalbą ir apie kraujo donorystę.

Jis iki šiol jaučia kaltę, kad susirgus draugo merginai tuomet taip ir neprisiruošė dovanoti kraujo, tačiau ši sąžinės graužatis jį saugo nuo kitų klaidų. Šiuo metu jis yra ir kraujo donoru, ir yra išreiškęs valią po mirties tapti audinių, organų donorų. „Kodėl išeidamas negaliu išgelbėti vieno ar kelių žmonių? Man inkstų po mirties nebereikės. Nieko tokio, kad kirminai mažiau turės ką pavalgyti“, – šmaikštavo Svaras.

Dažnas žmonių pasiteisinimas, kodėl neaukoja kraujo, yra adatų baimė. Kaip į tokį pasiteisinimą reaguotumėte, jeigu nuo to priklausytų jūsų ar jūsų vaikų gyvybė? Prašote pagalbos, o jums atsakoma, žinokit, mes bijom adatų.

Auditorijos baimė

Svaras pasakojo ir apie didžiulę paauglystėje kamavusią problemą – viešo kalbėjimo baimę. „Man jeigu mokykloje sakydavo eiti atsakinėti prie lentos, sakydavau, rašyk du nors viską mokėjau. Nebuvo baisiau nei pakelti akis ir kalbėti žmonėms. Muštis galėdavau prieš penkis, bet pasikalbėti arba iškviesti mergaitę pašokti – nebuvo nieko baisiau. Nebėra drąsuolio. Viskas. Tai buvo labai didelė problema“, – pasakojo G.Liaudanskas.

Anot jo, norint kažką pasiekti, svarbiausia yra pajudėti ta linkme. „Pradžia gali būti bet kokia, svarbu, kad ji būtų. Nereikia bijo klysti“, – patarė  renginio svečias. Auditorijos baimę jam padėjo įveikti muzika, tačiau vis tiek liko gana uždaras.

„Kaip keistai beatrodytų, esu intravertas, žmonių nemėgstu. Geriausiai jaučiuosi vienas dirbtuvėje sėdėdamas – pusiau rimtai, pusiau juokais pasakojo Svaras, – Bet džiaugiuosi žmonėmis, bendrauju, vis duodu jiems šansą. Beje, jau daug metų apie žmones nesprendžiu iš to, ką, kaip kalba, kaip atrodo. Dėk ant stalo savo darbus, ką esi nuveikęs. Gali būti ir nieko dar nenuveikęs. Tai irgi nieko blogo“.

Muštis galėdavau prieš penkis, bet pasikalbėti arba iškviesti mergaitę pašokti – nebuvo nieko baisiau. Nebėra drąsuolio.

Išgelbėjo rankdarbiai

Jau minėtas ilgametis darbas Kauno bendrovėje buvo paskutinė jo darbovietė. „Manau, buvau geras darbuotojas. Viskas su manim buvo gerai, bet niekada nebuvau pirklys. Ir man reikėjo labai daug drąsos, kad išeičiau iš darbo. Aš ne naivuolis. Suprantu, kad iš kažko reikės valgyti. Pareisiu namo, sakysiu vaikai, tėvas nori būti reperis, nuo šiol nevalgysim. Dabar bus menas mūsų pasaulyje. Labai gerai suvokiu, kaip baisu yra ką nors keisti. Bet jeigu pradedi keisti, pamatai, kad niekas nebyra. Atsiranda kitos galimybės. Pradedi uždirbti iš to, kuo anksčiau tik domėjaisi“, – drąsino imtis pokyčių G.Liaudanskas.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jis teigė, kad jau dvejus metus gyvena iš savo rankdarbių. Dėklų gamyba, piešimas ant drabužių, šalmų, sienų iki tol buvo tik hobi.

Prisipažino, kad yra namisėda, bet būna labai dėkingas, kai kas nors jį ištraukia į kokią nors kelionę. Beje, jis yra sudalyvavęs daugybėje išgyvenimo pamokų, žygių bet kokiu oru su nakvyne lauke. Jis patarė, kad geriausias porų tarpusavio santykių patikrinimas yra trijų dienų baidarių žygis.

„Mes gyvename geriau nei 80 proc. pasaulio. Nakvynė vasarą miške mums jau yra tai, apie ką mėnesį draugams galima pasakoti kaip žygdarbį, apie du žingsnius nuo mirties“, – juokavo Svaras, pridūręs, kad į įvairius išbandymus jis žvelgia kaip į treniruotę, kaip į atranką.

Jis pats pasirašytų ir nėrimui į Marianų lovį ar kelionei į kosmosą. „Žmonių nemėgstu, man vienam ten būtų visai normaliai. Būtų pirmas repo albumas, įrašytas kosmose“, – ėmė planuoti G.Liaudanskas, mėgstantis skaityti fantastiką.

Fantastika, anot jo, – tai būsima realybė. Vieninteliai dalykai iš fantastikos knygose aprašytų ir  mokslininkų, inžinierių kol kas dar nerealizuotų dalykų yra tik kelionės laiku ir tarpgalaktinės kelionės.

Pasak jo, šiais laikais visi skubame gyventi, įsisukame į nesibaigiančių darbų ratą, mums pradeda trūkti laiko sau ir savo artimiesiems, o ką jau kalbėti apie pastangas prisidėti prie kitų gerovės. Tačiau tame užimtumo burbule ima ir atsiranda herojų, linkusių investuoti savo laiką ir energiją į pagalbą kitiems. Tai – savanoriška veikla. Ir visai nesvarbu, ar savanoriai padeda žmonėms, gyvūnams, ar tiesiog mus supančiai aplinkai. Svarbiausia, kad jie turi auksines širdis. „Mane tokie žmonės žavi“, – neslėpdamas susižavėjimo kalbėjo Leo.

Kalbindamas puikiai žinomą visuomenininką, muzikos grupės „G&G Sindikatas“ narį Gabrielių Liaudanską-Svarą, šeštadienį, 11.30 val., per TV3 rodomos laidos „Tylūs geradariai. Tvarumo istorijos“ vedėjas bandė išsiaiškinti, kodėl savanoriška veikla Svarui svarbi ir kodėl jis tai daro jau pakankamai ilgą laiką įvairiose srityse be jokio atlygio. „Man kyla klausimas, kodėl kitiems kyla klausimas – kodėl?“, – stebėjosi Gabrielius. Jo nuomone, tai yra jo pilietinė pareiga, kurią gali atlikti kiekvienas iš mūsų. Kalbėdamas apie atlygį, žinomas atlikėjas pabrėžė, kad savanorystės privalumai akivaizdūs – padedi kitiems, gauni emocinį pasitenkinimą, užmezgi ryšius su nauja bendraminčių kompanija, semiesi naujos patirties, gerini socialinius bei profesinius įgūdžius.

Koncertus, dainų tekstų rašymą, jaunimo neformalų ugdymą, sportą ir daugelį kitų veiklų tarpusavyje suderinantis G. Liaudanskas atskleidė, kad jo prioritetų skalėje aukščiausią vietą užima šeima, antroje vietoje – viso gyvenimo aistra tapęs ledo ritulys.

„Niekur kitur taip gerai neleidžiu laiko ir neatsipalaiduoju kaip ant ledo”, – tikino G. Liaudanskas.

Ledo ritulį atrado vėlai

Jei įdomu – bandykit, dešimt sporto šakų sportuokite ir nekreipkite dėmesio, jei kažkas priekaištauja, jog nesugebate apsispręsti.

G. Liaudanskas pasakoja, kad ledo ritulys jo gyvenime atsirado visiškai netikėtai ir palyginus vėlai, tačiau tapo neatsiejama jo dalimi, po kurios seka muzika ir visuomeninės veikla.

„Visą gyvenimą labai mėgau ledo ritulį, tačiau neturėjau jokios progos jį išbandyti. Pirmą kartą užsidėjau pačiūžas ir paėmiau į rankas ledo ritulio lazdą 2007 metais, kai trys Lietuvos ledo ritulio rinktinės žaidėjai rengė laidą apie šią sporto šaką ir pakvietė mane joje nusifilmuoti. Pirmieji žingsniai su pačiūžomis buvo labai sunkūs ir turbūt pusę laidos praleidau įsitvėręs vartų”, – juokėsi jis, ledo ritulį pradėjęs žaisti būdamas jau virš trisdešimties.

Žaidžia savo malonumui

Visgi, pasak G. Liaudansko, šiuo metu didžiausia ledo ritulio problema Lietuvoje yra ne kompetencija, o ledas. „Kai pradėjau žaisti ledo ritulį, Vilniuje veikė tik viena vaikų ledo ritulio mokykla, jei neklystu. Dabar tokios mokyklos yra net trys ir jų veikla yra gerokai išsiplėtusi. Tad, jeigu sostinėje iškiltų dar vieni ledo rūmai, neabejoju, kad jie irgi būtų užpildyti“, – „Lietuvos mokyklų žaidynių“ laidoje svarstė G. Liaudanskas.

Jo teigimu, ledo ritulys, čiuožimas padeda lavinti organizmo fizinį pasirengimą, taip pat būnant ant ledo grūdinamas organizmas, stiprinama imuninė sistema, ugdomi komandiniai įgūdžiai, mąstymas.

„Jaunas žmogus pats turėtų sau kelti tikslus, norėti būti geresnis, dėl to stengtis ir visai nebūtina savo gyvenimo sieti su ledo ritulininko karjera. Galima ateiti ir pažaisti tiesiog savo malonumui. Būtent dėl šios paprastos priežasties ledo ritulys nepaleido manęs iki šios dienos“, – sakė atlikėjas, žaidžiantis Vilniaus „Hockey punks“ komandoje.

Kaip atrasti TĄ sporto šaką?

Jaunas žmogus pats turėtų sau kelti tikslus, norėti būti geresnis, dėl to stengtis ir visai nebūtina savo gyvenimo sieti su ledo ritulininko karjera.

Prisimindamas mokyklos laikus G. Liaudanskas pasakoja, kad jau tuomet sportas užėmė gana svarbią vietą jo gyvenime. Jaunystėje jam teko išbandyti jėgas žaidžiant krepšinį, rankinį, taip pat bėgime ir lengvojoje atletikoje, todėl yra įsitikinęs, jog gyvenime svarbiausia būti drąsiam ir daryti tai, kas patinka.

„Jei įdomu – bandykit, dešimt sporto šakų sportuokite ir nekreipkite dėmesio, jei kažkas priekaištauja, jog nesugebate apsispręsti. Juk kaip kitaip sužinosite, kas jums skirta, jeigu nepabandysite? Gyvenime svarbiausia pasiekti būseną, kuomet esi laimingas viduje. Ir galbūt tam net nereikės užsitarnauti čempiono vardo, o tiesiog pakaks vakarais pažaisti krepšinį ar futbolą su draugais“, – sakė G. Liaudanskas.

„Lietuvos mokyklų žaidynės“ – šeštadienį 9.30 val. per TV6.

„Lietuvos mokyklų žaidynės“ – tai masiškiausias sporto renginys Lietuvoje, kuriame dalyvauja per 200 tūkst. moksleivių iš daugiau nei 1100 Lietuvos mokyklų. Į žaidynių programą įtrauktos net 24 sporto šakos: nuo legendinių estafečių „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ iki olimpinių sporto šakų – lengvosios atletikos ar krepšinio. Projekto tikslas – per sportą ugdyti sveiką, atsakingą ir pilietišką jauną žmogų.

Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas–Vanagas – vienas pagrindinių partizaninių kovų dalyvių Dzūkijos apylinkėse, kuris kovoje už Lietuvos laisvę buvo pasmerktas myriop.

Susitikimo su jo dukra Auksute, gyvos istorijos liudininke, G. Liaudanskas neslėpė labai laukęs. „Mes niekada nepamiršim to, ką padarė jūsų tėtis“, – A. Vanagaitė–Skokauskienė filmavimo metu išgirdo ne kartą.

L. Rimkevičienę iki ašarų sujaudino dukters pasakojimas apie tėčiui tekusias kančias, besąlygišką meilę Lietuvai ir savo šeimai, nuo kurios jis buvo atplėštas, KGB surengus pasalą. Būtent toje vietoje, kurioje A. Ramanauskas–Vanagas su žmona Birute buvo suimti KGB budelių, G. Liaudanskas su L. Rimkevičiene iškels trispalvę kaip padėkos ir pagarbos ženklą Lietuvos laisvės vėliavnešiui.

27 proc. visų kelionių buvo įvertintos 8–9 balais iš dešimties, 23 proc. – ketvertu-septynetu, o ketvirtadalis – žemesniu balu. Vidutinis vienai vairuotojo kelionei suteikiamas balas – 7,6. „Ergo“ programėlę per dvi savaites savo išmaniuosiuose įrenginiuose įsidiegė daugiau nei 11 tūkst. šalies vairuotojų.

„Kartais net nedidelis žaidimas gali būti labai efektyvi saugumą keliuose didinanti priemonė greta sudėtingų ir brangių infrastruktūrinių sprendimų, todėl malonu pastebėti, kad ši bendra Susisiekimo ministerijos, LAKD ir „Ergo“ „Vairuok saugiai“ iniciatyva ne tik tapo gana populiari tarp vairuotojų, bet ir demonstruoja faktą, kad vairavimo kultūra Lietuvoje kyla“, – pasidžiaugė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.

„Vairuok saugiai“ programėlė leidžia vairuotojams kelionių automobiliu metu ją įsijungus įvertinti savo vairavimo saugumą. Programėlė fiksuoja greičio viršijimus, staigius stabdymus ar pavojingus pagreitėjimus. Atsižvelgusi į šiuos kriterijus, mobilioji aplikacija kelionę įvertina balais nuo 0 iki 10. Kuo vairuotojas kelyje pavyzdingesnis, tuo daugiau taškų jis surenka. Kelionė vertinama tik tuo atveju, jei jos metu įveikiamas ne trumpesnis nei 3 km atstumas.

„Toks aktyvus programėlės naudojimas gerąją prasme nustebino mus pačius – vos per pora savaičių ją į savo išmaniuosius telefonus parsisiuntė ir įsidiegė tiek vairuotojų, kiek kaimyninėje Latvijoje panašų sprendimą išbandė per visus metus. Įsijungę programėlę bendrai Lietuvos vairuotojai nuvažiavo maždaug tiek kilometrų, kiek tektų įveikti norint 250 kartų suvažinėti pirmyn-atgal nuo Vilniaus iki Klaipėdos“, – sako Saulius Jokubaitis, „Ergo Insurance SE“ Lietuvoje generalinis direktorius.

Anot S. Jokubaičio, programėlė iš tiesų skatina vairuotojus vairuoti saugiau – gana didelė dalis jų kelionių yra įvertinama aukščiausiu balu, o tai daugeliu atvejų lemia žinojimas, kad kiekvienas greičio pedalo spustelėjimas, neatsargus manevras yra fiksuojamas ir atsiliepia galutiniam vairuotojo įvertinimui. Kartu S. Jokubaitis pažymi, kad saugaus vairavimo požiūriu Lietuvos vairuotojams dar yra kur tobulėti, o programėlės fiksuojamų balų vidurkis tikrai gali būti aukštesnis.

Iniciatyvos „Vairuok saugiai“ ambasadorius, atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras sako, nors ir turintis 26 metų vairavimo patirtį, vis tik esantis tik žmogus, todėl visiškai išvengti taisyklių pažeidimų ar nebūtinai saugių manevrų kelyje jam taip pat pavyksta ne visuomet.

„Norėčiau manyti, kad kelių eismo taisyklių nepažeidžiu pernelyg dažnai, tačiau turbūt pasitaiko visko. Daugiausiai kritikos sau turėčiau dėl greičio viršijimo – ypač tuomet, kai tenka kur nors skubėti. Tokiais atvejais paprasčiausiai užsimiršti ir net nepajunti, kaip stipriau paspaudi greičio pedalą, todėl išties gerai, kai yra, kas primena, jog reikėtų šiek tiek „pristabdyti arklius“. Mane asmeniškai susimąstyti taip pat priverčia vaizdai, kuomet pravažiuoji pro įvykusią avariją, sulamdytus automobilius – tai suveikia kaip savotiškas šaltas dušas“, – sako G. Liaudanskas-Svaras.

Atlikėjo manymu, kad Lietuvos keliuose taptų saugiau, pirmiausia reikia keisti vairuotojų mentalitetą ir, nors tokie pokyčiai jau vyksta, jiems reikia daugiau laiko. „Vairavimo kultūra yra pačių vairuotojų kultūros atspindys. Visai visuomenei reikia suvienyti pastangas, kad situacija keistųsi į gera. Teigiamų postūmių yra nemažai – jei palygintume dabartinę situaciją keliuose su tokia, kokia ji buvo prieš dešimt metų ar daugiau, tai tikrai pamatytume akivaizdžius skirtumus. Džiaugiuosi, kad vis labiau artėjame prie vakarietiškos vairavimo kultūros, tačiau tikrai dar turime, kur pasistūmėti“, – sako G. Liaudanskas-Svaras.

Saugiai vairuoti skatinančią programėlę „Vairuok saugiai“ nemokamai parsisiųsti ir įsidiegti gali visi išmaniųjų telefonų su „Android“ ir „IOS“ programine įranga turėtojai. Norint naudotis programėle tereikia, kad telefone veiktų GPS ir mobiliojo interneto ryšys.

Tik tris kartus – lapkričio 8, 9 ir 10 dienomis – sostinės Rusų dramos teatre įvyks gyvo garso koncertai „G&G Sindikatas: Unplugged“.

Grupės nariai neslepia, kad projekto įkvėpimas – į muzikos istoriją įėję televizijos koncertai „MTV Unplugged“. „Mūsų amžiaus žmonės tikrai prisimena tokius serijos pasirodymus, kaip „Alice In Chains“, „Nirvana“ ir kt.“, – nostalgiškai šypsosi ilgametis „G&G Sindikato“ vadybininkas Justas Čekuolis. Jis išduoda, kad konkretesnės gyvo garso koncerto vizijos ėmė lankyti 2002-aisiais peržiūrėjus vokiečių hiphopo veteranų „Die Fantastischen Vier“ įrašytą „MTV Unplugged“ koncertą.

Idėjai materializuotis prireikė ne tik ilgų metų apmąstymų, bet ir patikimo partnerio – koncertus Rusų dramos teatre pristato „Red Bull“, grupei sparnus suteikiantis jau ne pirmą ir jokiu būdu ne paskutinį kartą. Anot J. Čekuolio, netikėta koncertų vieta – Rusų dramos teatras – pasirinkta visų pirma dėl erdvės jaukumo ir kameriškumo. „Galėjome rinktis greičiausiai bet kurią Vilniaus koncertų salę, galbūt sutalpinti joje daugiau gerbėjų, tačiau nusprendėme, kad būtent šis teatras labiausiai atitinka koncertų idėją ir mūsų grupės charakterį“.

Nors iki „G&G Sindikatas: Unplugged“ – dar daugiau nei du mėnesiai, parengiamieji darbai jau įsibėgėjo. Įsimintiniausius ir svarbiausius savo kūrinius Gabrielius Liaudanskas–Svaras, Kastytis Sarnickas–Kastetas, Artūras Matkevičius–Mamania ir Donatas Juršėnas–Donciavas repetuoja drauge su kviestiniais muzikantais, kurie dalyvaus ir koncertuose.

Planuojama, kad daugiau nei dvi dešimtys kūrinių, gyvai skambėsiančių Rusų dramos teatre, vėliau bus išleisti kaip atskiras albumas. Apie tai, kaip ir apie kitas išskirtinio projekto detales, grupės nariai žada išsamiai papasakoti netrukus.

„G&G Sindikatas: Unplugged“ bilietai prekyboje pasirodys rugsėjo 15 d. 10 val. ryto. Grupė atkreipia dėmesį, kad lapkričio 8 d. koncertas skirtas artimiausiems „G&G Sindikato“ ir „Red Bull“ draugams, tad į jį bus parduoti tik 20 ypatingų bilietų.

V. Dranginio nuotr.

Atostogų su vaikais vieta ir laikas Gabrieliui–Svarui Liaudanskui nėra pagrindinis dalykas. "G&G Sindikatas" grupės įkūrėjui ir lyderiui atostogos skirtos sutvirtinti ryšį su šeima.

Gabrielius, žmona Rima ir jų vaikai – 17 metų dukra Dominyka, 10 metų sūnus Mykolas – planuoja ir atostogauja kartu.

"Vaikai išsako savo nuomone, šiemet daugiau atsižvelgsime į Dominyką, nes ji baigia mokyklą, atsisveikina su paauglyste, – teigė Svaras. – Kai ilsiuosi su šeima visada jaučiuosi labai gerai. Tarp mūsų  – didelis ryšys".

Pastaruoju metu Gabrielius su šeima ilsisi šiltuose kraštuose, pietuose. Tiesa, kai dar nebuvo gimęs Mykolas, visi buvo slidinėti, tačiau ekstremaliu sportu šeima "nesusirgo".

"Nors mėgstame Druskininkus, ten neretai lankomės Sniego arenoje ir šliužinėjame snieglentėmis, – neslėpė Svaras. – Tačiau kai vaikai maži – ekstremalių, sunkių atostogų nerekomenduočiau. Taip, tokios atostogos grūdina, yra visokių žmonių, bet ilgos trasos automobiliu, džiunglės, kopimai į kalnus su vaikais nėra lengva. Iškilusi problema išaugtų dešimteriopai."

Patogiausia ir mieliausia Svarui su vaikais ilsėtis Lietuvoje – kaimo turizmo sodyboje, išsinuomavus namuką arba – palapinėje.

"Viskas vietoje – vanduo, gamta, istorinės vietos. Tuomet gali daug bendrauti, bėgioti, žaisti, juntamas didesnis artumas su šeima, – tikino Gabrielius. – Pagrindinis atostogų tikslas – sustiprinti socialinį ryšį su vaikais,  šeima. Praleisti laiką įdomiai, smagiai, juokaut ir skirti vienas kitam daug dėmesio. Jei atvažiuosi, tarkim, į Italiją, atsigulsi ant gulto, o vaikai lakstys sau, tu įdegsi, galbūt fiziškai geriau pailsėsi, bet vidinis šeimos ryšys netvirtės."

Atostogaujant su šeima nesvarbu ir žaidimai: ar tai – laivelių lankstymas iš popieriaus ar – kamuolio mėtymas pievoje.

Vasarą Svarui įprasta atostogauti prie vandens telkinio:  jūros, upės, ežero, baseino. 

Todėl, pasak muzikanto, reikia kuo daugiau plaukioti: tai sveika ir fiziškai, ir morališkai: "Vandenyje – begalė žaidimų. Gali mėtyti kamuolį, mokyti vaikus plaukti, nardyti, ištraukti daiktus iš dugno, šokinėti į vandenį, kas pradžioje vaikams būna sunku."

Ką Gabrielius daro, kai užklumpa lietus?

"Žaidžiame paprastus, vaikams suprantamus stalo žaidimus – "Uno", Alias". Arba skaitome. Per lietų gera ir miegoti, – šyptelėjo dainininkas. – O jei lietus užklumpa poilsio namuose, puiki proga daryti tai, ką karštą vasaros dieną nedarytum – žaisti stalo tenisą, biliardą, stalo futbolą arba mėtyti nedidelius krepšinio kamuolius į krepšį. Kuo mažiau reikia skirti televizoriui ir kompiuteriui. Turi pasikrauti, nes po

 to vėl nersi į rutiną, darbus, kasdienybę. Atostogos su šeima – tai užtaisas metams iki kitų atostogų."

Daugiau informacijos apie vasaros renginius, lankytinas vietas, smagiausias pramogas ir patarimus – viename žurnale.