– Mariau, naujuosius metus, ne kaip visi žmonės, o kaip tikras gamtininkas skaičiuoji nuo pavasario. Kada jis tau prasideda?

– Naujieji metai išties prasideda ne kovą, kaip esame įpratę skaičiuoti, o sausio 25-ąją, pirmąją pavasario dieną. Matau, pakilo antakiai, – senų senovėje sausio 25 d. buvo minimas viduržiemis. Būtent šią dieną išlenda barsukas ir pasako – bus pavasaris ar nebus. Pastaraisiais metais barsukas išlenda ir mums pasako, kad pavasaris jau yra. Kalbant rimtai, pavasario ženklus pradedame matyti jau sausio gale, vasarį pavasaris įsibėgėja. Šiemet vasario 1 d. grįžo pempės. Štai kodėl mano naujieji metai prasideda (pa)vasarį su didžiosios zylės giesmėmis, vilkų, lapių, lūšių, kranklių vestuvėmis, su grįžtančiomis žąsimis, pempėmis, gervėmis, vieversiais.

– Gamtos kaitą, paukščius, gyvūnus, augalus fiksuoji savo fotoaparatu. Kiek gamtos nuotraukų yra tavo archyvuose?

– 130 845. Ne, šiandien dar 67 padarytos. Pridėkite patys. Nuotraukas skaičiuoju nuo 2009 m.

– Kiek metų rinkai medžiagą savo gamtininko dienoraščiui?

– Pirmajai „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ knygai prireikė septynerių metų. Antrajai knygai reikėjo tiek pat. Tačiau ne laikas čia svarbu – buvau pažadėjęs antrąją „Metų“ dalį parašyti tada, kai sutiksiu vilką ir lūšį. Sutikau, gal ne visai taip, kaip norėjau, bet sutikau – Vievyje, viduryje miesto. Nenaudėlė buvo papjovusi tris vištas, aš atėjau jos ieškoti. Pamačiau lūšį negyvenamame name, ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane pro lentų plyšį. Pavyko nufotografuoti.

Šiek tiek buvau išsigandęs, kai surinkau į vieną vietą visas, septynerius metus savo kauptas istorijas, – knyga galėjo būti 700 puslapių. Gana sunkiai atrinkau tai, kas įdomiausia, geriausia, buvo gaila tų, kurios netilpo. Nenorėjau, kad antrojoje „Metų“ dalyje kartotųsi pirmosios dalies istorijos. Taigi, pirmenybę teikiau debiutantams. Na, pavyzdžiui, – tetervinams.

Žinoma, norėjau įpinti keturias savo keturių vaikų istorijas. Juk būtent mano vaikams ir dedikuota ši knyga.

– Kaip manai, kokios tavo patirtys gamtoje skaitytojams gali būti naudingos? Ar esi linkęs dalytis tik gerosiomis patirtimis, ar ir blogosiomis?

– Dalijuosi viskuo. Jei kalbame apie fotografiją ir gamtos nuotraukas, knygoje pasakoju, kaip ir ką galima, reikia padaryti, kad pasiektum norimą rezultatą – atrastum gyvį, prie jo prieitum. Kalbu apie tai, kaip elgtis gamtoje, ko būtina saugotis, netgi kaip pramisti, jei liktum gamtoje ilgiau, nei norėtum. Reikia suprasti, kad nesėkmė visada yra sėkmės dalis, būtina jos sąlyga. Lygiai kaip mirtis yra gyvybės sąlyga. Sėkmės niekada nebus be nesėkmės.

– Galima įsivaizduoti, kad kiekviena gamtos nuotrauka turi ir savo pasakojimų apie tai, kaip ji buvo padaryta. Ar visus juos prisimeni?

– Išties, žiūrėdamas savo gamtos nuotraukas dažnai prisimenu aplinkybes, jausmą, kartais netgi kvapą, tvyrojusį aplinkui, kai spaudžiau mygtuką. Vienos nuotraukos atmintyje paliko didesnį pėdsaką, kitos – mažesnį.

Paprastai mano mėgstamiausios nuotraukos atsiranda ant knygų viršelių. Kažkada viena tokių buvo nuotrauka su šarka sniege. Kai ją dariau, manęs vos nepalaikė brakonieriumi, galėjau gauti galvon. Pastarųjų metų mano mėgstamiausioje nuotraukoje užfiksuoti juodakakliai narai. Tą akimirką, kai juos fotografavau, paukščiai atsidūrė labai gražioje šviesoje ir tiesiog tobulai išsirikiavo nuotraukai.

Tikiu, kad skaitytojas knygoje ras daug jam įspūdingesnių kadrų – žaibus prie vaivorykščių, jonvabalių apšviestą mišką ar rudenį besibučiuojančias stirnas.

Žvilgsnis: įspūdingas laukinės Lietuvos gamtos nuotraukas visuomet lydi ir jų atsiradimą nusakantys įdomūs nuotraukų autoriaus pasakojimai. M. Čepulio nuotr.

– Ar turi svajonę nufotografuoti ypatingą augalą, paukštį arba gyvūną? Kuo sunkiau, tuo įdomiau?

– Žinoma, turiu! Niekada taip nebus, kad neturėsiu svajonės. Turiu jų tiek, kad gyvenimo neužteks įgyvendinti. Pavyzdžiui, svajoju gražiai nufotografuoti kurmį, o iš augalų – musinį ofrį. Įdomiau, kai yra sunku, bet jei sunku būna keletą metų iš eilės, pabosta. Taigi, kankintis ir ieškoti įdomaus objekto esu nusiteikęs ilgiausiai trejus metus.

– Natūralu, kad kiekvienas gamtininkas yra atradęs savo sritį. Kuri artimiausia tau – augalai, paukščiai, gyvūnai?

– Man viskas įdomu. Tikrąja to žodžio prasme ryju informaciją apie bet kokius organizmus: gleivūnus, grybus, augalus, gyvūnus ar įvairiausius fizikinius optinius reiškinius. Jei visai nuoširdžiai, mano dūšiai artimiausi, žinoma, yra paukščiai ir grybai, ir augalai, ir voragyviai, ir… žodžiu, visi.

Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Ar iš savo vaikystės esi atsinešęs kokį stiprų gamtos įspūdį, galbūt nulėmusį tavo gyvenimo pasirinkimus?

– Tikrai taip. Kaip tik šiuo metu suėjo 38 metai, kai erškėčių krūme vieną apniukusią kovo dieną pamačiau mėlynąją zylę. Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.

– Juk taip būna: išeini į mišką ir, atrodo, nebelieka nieko – nei politinių rietenų, nei karo. Kaip manai, ar gamta keičia žmogaus asmenybę?

– Nemanau, kad keičia, asmenybės kaita – pernelyg sudėtingas procesas. Ypač jei žmogus tik dalį laiko praleidžia gamtoje. Gamta gali ir nužudyti, ypač jei žmogus sugalvoja pabėgti nuo civilizacijos ir mėgina išgyventi vienas gamtoje.

Gamta padeda užsimiršti, neabejotinai. Kaip ir bet kuris įtraukiantis darbas ar užsiėmimas, beje, – konstruodamas laivo modelį aš juk irgi sugebu pabėgti nuo pasaulio. Taigi, monopolio gamta čia tikrai neturi, bet man labai patinka pabėgti nuo pasaulio ir paskęsti paukščių chore ar miško ošime.

Kad ir kaip mums atrodytų, kad žmogaus požiūris į gamtą kinta, turiu nuvilti: tai labiau deklaracijos nei veiksmai. Žmonija užtikrintai keliauja susinaikinimo keliu, kartais pamosikuodama žaliojo kurso plakatais ir puikiai žinodama, kad jie nepadės. Taip, mažyčiame savo visuomenės burbulėlyje mes saugome gamtą, ja rūpinamės, keičiame įpročius. Tačiau, kai žvelgi plačiau, – požiūris išlieka vartotojiškas, lėšos ir energija metamos kvailoms tarpusavio kovoms, o ne tam, kas išties svarbu.

– Ar gali nupiešti, kas mūsų gamtos laukia per ateinančius 20 metų, kol užaugs tavo skaitytojai?

– Mano piešinys būtų per daug niūrus ir baisus, kad jį būtų galima rodyti žmonėms. Žmonės, beje, to ir nenori matyti. Jiems norisi tikėti, kad viskas bus gerai. Kauniečiai nori tikėti, kad jie neatsidurs po vandeniu. Žemaičiai nori tikėti, kad jie, pagaliau, taps sala, aš noriu tikėti, kad pasaulis skirs pinigų ne bomboms, o naujų energijos rūšių paieškoms. Tad mums nieko daugiau nelieka – tik tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad kasmet sausio 25 d. išlįs barsukas ir paskelbs, kad pavasaris jau kuris laikas kaip prasidėjęs.

„Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ – tikras gyvosios gamtos akimirkų lobynas. Ne mažiau vertingi ir šmaikštūs pasakojimai, gamtininko patarimai, kaip atpažinti ir vertinti gamtos reiškinius, kaip drąsiai leistis į nuotykį, kuris vadinasi gamtos pažinimas, ir kaip padaryti geriausią gamtos nuotrauką.

Baltijos šalių kuratorių kolektyvo „Roots to Routes“ (Justė Kostikovaitė, Maija Rudovska ir Merilin Talumaa) kuruojama paroda interpretuoja meno kūrinius per vadinamojo konspiritualumo (angl. conspirituality), arba konspiracinio dvasingumo, prizmę. Ši sociologų įvesta sąvoka nurodo į pastaraisiais metais sparčiai plintantį, daugiausiai internetinį judėjimą, kurį kursto nusivylimas politinėmis sistemomis ir augantis susidomėjimas alternatyviu gyvenimo būdu. Jo reikšmė itin sustiprėjo po COVID-19 pandemijos.

„Gyvename vis neramesniais laikais, dėl to vis daugiau žmonių ramybės ir prieglobsčio ieško gamtoje, dvasingumo praktikose ar net alternatyviose pasaulėžiūrose. MO mažojoje parodoje tyrinėsime, kaip šie visuomenės procesai atsispindi Baltijos šalių mene. Šia tema neprisiimame vienareikšmiškos pozicijos, nesiekiame griežtai kritikuoti ar vien tik palankiai vertinti parodoje nagrinėjamų reiškinių. Priešingai, paroda veikia kaip erdvė apmąstymams ir dialogui, kurioje pristatomi skirtingų kartų menininkų požiūriai", – sakė MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.

Gamta tapo vieninteliu tyru prieglobsčiu – panašiai, ko gero, kaip sovietinės okupacijos laikais.

Pasak parodos „Žemyn triušio urvu“ kuratorių, esama nemažai pavyzdžių, kaip žmonės, iš pradžių patraukti sveikatingumo praktikų, tokių kaip joga, meditacija ar kiti savipagalbos metodai, galiausiai pasineria į sąmokslo teorijų naratyvus. Ši tendencija atspindi platesnius kultūrinius pokyčius, kuriuose taip pat sutinkamas skeptiškas požiūris į valdžią ir mokslą, alternatyvaus mąstymo paieškos.

„Sveikatingumo kultūros ir sąmokslo teorijų, skleidžiamų kraštutinės politinės dešinės, susiliejimas išryškina sudėtingą šiuolaikinių įsitikinimų ir net tikėjimo prigimtį. Daliai visuomenės gali atrodyti, kad už kiekvienos nepažįstamos tvarkos ar reiškinio visuomet slypi blogis – nesvarbu, ar kalbama apie mokslą, politiką, ar technologijas", – teigė parodos kuratorės.

Nors parodos temos glaudžiai susijusios su šiandieninės visuomenės pokyčiais, romantiška idėja atsigręžti į gamtą kaip į prieglobsčio vietą buvo aktuali ir sovietinės okupacijos metais.

„Išsikėlimas iš miesto, gyvenimas pagal gamtos ciklus ar natūralių ingredientų naudojimas išpopuliarėjo prasidėjus pandemijai – tuo metu iš naujo buvo atrastos „tikrosios“ vertybės. Gamta tapo vieninteliu tyru prieglobsčiu – panašiai, ko gero, kaip sovietinės okupacijos laikais. Čia galima rasti atitinkamą ryšį su procesais, vykusiais dar septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje, kai ekologiniai, su aplinka susiję klausimai tapo visai visuomenei rūpimomis temomis. Jos persipynė su tautinio atgimimo šaknimis, kurios taip pat, tiesiogiai ar netiesiogiai, atsispindėjo mene“, – pastebėjo kuratorių kolektyvas.

Parodoje „Žemyn triušio urvu“ bus pristatomi menininkių Līgos Spundės, Anastasios Sosunovos, Viktorijos Daniliauskaitės, Darjos Popolitovos, Aistės Ramūnaitės, Vitos Zaman, Katrīnos Neiburgos, Lauros Põld, Nijolės Valadkevičiūtės ir Gertrūdos Gilytės darbai.

Balandžio 11 d. 18 val. MO muziejuje įvyks parodos atidarymo renginiai. Juos pradės diskusija su kuratorių komanda ir menininkėmis Darja Popolitova bei Anastasia Sosunovą, moderuojama menotyrininko Valentino Klimašausko. Po diskusijos MO muziejaus lankytojų lauks performatyvios menininkių dirbtuvės – Darjos Popolitovos 3D papuošalų būrimas ir Aistės Ramūnaitės portretų piešimas pagal aurą.

Kaune eksponuojama menininko Luke’o Jerram'o Žemės instaliacija „Gaia“ mintimis apie planetos sveikatą pasidalyti paskatino gamtininką Marių Čepulį, fotografę Neringą Rekašiūtę, atlikėją Giedrių Širką ir aplinkosaugos aktyvistę Rugilę Matusevičiūtę.

Praėjusiais metais net 115 parodų surengusio menininko Luke’o Jerram’o kūryba kone visuomet išryškina visuomenei aktualias temas, itin dažnai susijusias su ekologija.

„Kovoti su klimato krize kiekvienas turime taip, kaip galime geriausiai. Kaip menininkas tikiuosi, kad mano vaizdinės komunikacijos įgūdžiai gali būti naudingi“, – teigia kūrėjas.

Gamta ir mes

Ekologijos ir rūpesčio gamta svarbą akcentuoja ir žinomi Lietuvos kūrėjai. Socialinėse medijose gamtos fotografijomis ir savo žiniomis besidalijantis gamtininkas M. Čepulis garsiai kalbėti apie mus supančią aplinką pradėjo prieš penkiolika metų.

„Kad noriu tai daryti, supratau išgirdęs, ką šneka žmonės. Daugelis teigia, kad myli gamtą, tačiau išties nejaučia jai pagarbos – kiekvienas turi savo gyvenimą ir rūpintis aplinka ar apie ją galvoti kartais net neturi laiko. Todėl pritariu menininkui L. Jerram’ui, kad atkreipti dėmesį į mūsų ekologinę situaciją – būtina. Visgi pabrėšiu, kad Žemei mūsų evoliucija nėra svarbi, nes ji gyvavo ir gyvuos gerokai ilgiau nei mūsų civilizacija. Jei norime, kad mūsų rūšis išliktų, turime rūpintis ne planeta, bet mus supančia gamta ir aplinka – esame priklausomi nuo švaraus maisto, oro ir vandens. Svarbu turėti saiką, naudoti tiek resursų, kiek reikia – vartoti mažiau, palikti kuo mažiau atliekų. Turime suprasti, kad jei neliks gamtos, neliks ir mūsų“, – teigia gamtininkas.

Svarbus priminimas

Fotografė, poetė, visuomenininkė, Sengirės fondo ambasadorė N. Rekašiūtė neabejoja: semtis įkvėpimo iš gamtos – tai semtis įkvėpimo iš savęs.

Gamta kiekvienam žmogui primena, kas svarbiausia, kur ieškoti ramybės, įkvėpimo, atsakymų – savyje.

„Mano fotografijų esmė – kūno laisvė, džiaugsmo pojūtis, kūrybiškumo proveržis, kurie liejasi iš paties žmogaus. Gamta kiekvienam žmogui primena, kas svarbiausia, kur ieškoti ramybės, įkvėpimo, atsakymų – savyje. Mes esame gamta, jos dalis. Kai su fotografuojamais žmonėmis praleidžiame kelias valandas laukinėse vietose, kur nėra svetimų akių, vertinimų, taisyklių, iš vidinio pasaulio ima veržtis kūryba. Man gera su kitais sugrįžti namo, į gamtą.

Kai žmonės kenčia, pyksta, jaučia nepasitenkinimą, jie nutolsta nuo gamtos. Mano aplinkos žmonėms rūpi – ir ne tik rūpi, jie imasi veiklos, jaučia prasmę, pavyzdžiui, prisidėdami prie sengirių Lietuvoje išsaugojimo ir sukūrimo. Galbūt kartais neverta sukti galvos globaliais klausimais, bet galima pasistengti išsaugoti savo mylimą mišką, pelkę ar pievos lopinėlį“, – mintimis dalijasi N. Rekašiūtė.

Žmoniją veikia godumas

„Einant miesto gatvėmis užtenka žvilgtelėti žemyn ir – nuorūkos, plastiko gausa, tepalai ir visoks kitoks hominido paliktas pėdsakas. Galima netikėti klimato kaita, galima neigti žmogaus įtaką planetai globaliu mastu, bet nematyti savo aplinkos taršos ir toliau tai tęsti – mažų mažiausiai abejingumas ir tinginystė. Todėl kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga šviesti ir drausminti visus tuos, kuriems toksinais ir chemikalais užteršta aplinka yra norma, drausminti kiekvieną, kuris abejingai elgiasi su mūsų visų turtu – sveika ir savo bioįvairove turtinga aplinka“, – įsitikinęs ir grupės „Golden Parazyth“ lyderis G. Širka.

Jo teigimu, žmoniją šiomis dienomis itin veikia godumas ir empatijos stoka. „Nieko nebus, jeigu niekas neparodys, kad mažiau yra daugiau, kad pievos ir miškai yra kažkieno namai, o ne tik

materialinės naudos resursas. Manau, kad muzika padeda sustoti ir išjausti. Pavyzdžiui, dainoje „Upė“ aš kalbu apie grįžimą į kažką saugaus, kažką, kas gydo sielą. Džiaugiuosi, jei daina padeda žmonėms prisiminti, kaip gera yra tiesiog pabūti ir pajausti“, – pasakoja G. Širka.

Tiki pokyčiais

Anot aplinkosaugos aktyvistės, iniciatyvos „Tvari Lietuva“ ambasadorės ir dėstytojos R. Matusevičiūtės, susidomėjimas tvarumu kilo iš artimo ryšio su gamta ir noro supažindinti žmones su mūsų Žemės grožiu.

„Natūralu, kad jei ir ateityje norime mėgautis Žemės teikiamais malonumais, privalome sustabdyti kenkėjiškus procesus ir keisti socialinius ir ekonominius visuomenės veikimo principus. Tvarumas man yra atsakymas į didelę dalį pasaulį kankinančių kataklizmų, todėl nematau kitos išeities, kaip tik prisidėti prie šios idėjos sklaidos ir tikėtis, kad ateityje tai bus ne mažos visuomenės dalies judėjimas, bet natūrali gyvensenos dalis.

Didelė bėda, kad daugelis mūsų tvarumą suprantame itin siaurai ir manome, kad neturime resursų, įrankių ar gabumų prisidėti prie šios idėjos sklaidos, tačiau tvarumas gali būti aktyvuotas visose gyvenimo srityse – pradedant tuo, ką dėvime, ir baigiant tuo, ką kuriame, kur dirbame, už ką balsuojame, kaip keliaujame ir ką valgome. Kiekvienas galime gyventi tvariau. Vieni galime daryti didesnį pokytį, kiti – patraukti savo pavyzdžiu ir įkvėpti saugoti mus supančią aplinką. Tam pakanka domėtis, skaityti, įsiklausyti, ką kalba mokslininkai, gamtininkai, ir įgytas žinias pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Taip plėsis bendraminčių ratas, atsiras įkvėpimas ir noras veikti. Vieno atsakymo, kaip veikti ir ką daryti, nėra,“ – sako R. Matusevičiūtė.

Kas: Luke’o Jerram’o instaliacija „Gaia“.

Kur: Kauno „Akropolis“, III a., Renginių aikštė.

Kada: Iki balandžio 17 d.

„Gaia“ instaliacija

Praėjusiais metais įvairius Luke’o Jerram’o kūrinius išvydo daugiau nei trys milijonai žmonių visame pasaulyje. Didelė dalis menininko darbų skatina mąstyti apie ateitį ir aplinką. Kornvalio vėjo turbinoje įrengta didžiule šviesos projekcija Luke’as Jerram’as pabrėžė atsinaujinančių energijos šaltinių svarbą, o Bristolyje pirmą kartą pristatyta naftos fontano instaliacija kvietė diskutuoti apie planetos priklausomybę nuo naftos. Ne išimtis ir kūrinys „Gaia“, siekiantis atkreipti dėmesį į ekologinius iššūkius ir rūpintis savo planeta. Iki balandžio 17-os dienos agentūros „Salto“ kuruojamą kūrinį dar galima nemokamai išvysti Kauno „Akropolyje“, Renginių aikštėje.

Anot menininko, instaliacija „Gaia“ jis siekia padovanoti intymaus ir asmeniško susitikimo su mūsų planeta galimybę, o kartu – paskatinti ateities kartas apmąstyti savo veiksmus. „Privalome kuo skubiau užkirsti kelią klimato kaitai, nes planetos B neturime. Tikiuosi, kad žmonės, aplankę instaliaciją, Žemę išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, ir kaip ekosistemą, kuria turime skubiai rūpintis“, – pasakoja pirmosiomis NASA astronautų nuotraukomis paremtą kūrinį pristatantis autorius.

Turėti ar neturėti?

Toks ženklas gali per griežtai apibrėžti ar net apriboti menininką, sukelti dvejones, ar reikėtų ieškoti naujos spalvų paletės, technikos, motyvo, žanro, ar pasinerti į visai kitą vaizduojamojo meno šaką. Tačiau ženklas leidžia (at)pažinti kūrėją, sykiu, jis kelia naudingą iššūkį ir neleidžia menininkui nuobodžiauti, skatindamas ieškoti būdų kaip nesikartoti, išlikti įdomiu.

Tapytojas Simonas Gutauskas, kaip sako pats kūrėjas, yra vadinamas „dailininku, tapančiu šviesa“. Šviesa – jo ženklas. Ir ji yra vienas svarbiausių elementų ne tik tapyboje. Šviesa yra ramybės, įkvėpimo šaltinis ir, dar svarbiau, patvirtinimas, kad tamsa yra laikina, nugalima. Ji – vilties pažadas, kurio šiandien labai reikia kiekvienam iš mūsų.

Namas prie ežero.

Dovana ir tikėjimas

S. Gutauskas dalijasi šviesa, kurią atranda gamtoje: apglėbusią medžių kamienus, žaidžiančią slėpynių su šešėliais, atsispindinčią upių ir ežerų paviršiuose, besistiebiančią link neaprėpiamo dangaus. Šviesa yra užpildžiusi kiekvieną menininko potėpį ir jam palietus drobę ji pasklinda jos paviršiumi. Apie šviesą, atrastą tapytojo paveiksluose, norisi pasakoti, nes ji dovanoja daugiau nei viltį – ji stiprina tikėjimą.

Tikėjimas S. Gutausko paveiksluose žiūrovą suartina su gamta, pažadindamas primirštą jausmą, kad jis visada buvo ir visada bus gamtos dalis. Gamta globoja, suteikia jėgų, išminties. Gamta – tai namai. Įtikėję trumpalaikiais civilizuoto pasaulio pažadais, juos palikome. Tačiau dabar galime grįžti, sekdami paskui šviesą, kuri sklinda iš Birštono kultūros centro kurhauzo galerijoje eksponuojamų naujausių S. Gutausko paveikslų ir jų ciklų: „Piliakalniai“, „Upės“, „Auksiniai uostai“, „Šešėlių kuždesiai“. Žvelgiant į tapytojo drobes neapleidžia jausmas, kad regimas vaizdas (motyvas) yra skirtas tik to vienintelio, į jį žiūrinčiojo, akims. Dėl to įvyksta labai svarbus žiūrovo susitikimas su motyvu, o galbūt – net ir su pačiu menininku.

Natiurmortas su amariliais.

Motyvų paslaptis

Tačiau ne tik šviesa traukia žiūrovą artyn prie S. Gutausko paveikslų. Šviesa tapytojo darbuose sąveikauja su erdve – žvilgsniui, jausmui, potyriui. Vienose drobėse šviesa atveria tik erdvės fragmentą, apibrėžtą medžių tankumyno, lyg paragindama susitelkti į čia ir dabar esančius dalykus, kitose – šviesa pasklinda toliais, rodydama naujus, plačius horizontus. Menininkas tarsi už rankos veda žiūrovą paveikslais, dalydamasis paslaptimi, kaip gimsta šviesa.

Šviesa, kuri padeda atkurti santykį su gamta, sykiu, su pačiu savimi, savo vidiniu pasauliu. Kuris ir didelis, ir mažas. Kupinas šviesos ir slepiantis šešėlius. Spalvotas, o kartais – vienspalvis.

S. Gutausko ženklas veda žiūrovą prie fundamentalių, taurių dalykų. Per metaforiškus motyvus paveiksluose, per poetiškus spalvų tonus ir pustonius, per meditatyviai drobėse dėliojamus smulkius potėpius menininkas švelniai pastūmėja žiūrovą atsigręžti į šviesą.

Šešėlių kuždesiai III.

Kas? S. Gutausko tapybos darbų paroda

Kur? Birštono kurhauze.

Kada? veikia iki balandžio 26 d.

Žmonės skina augalus stalų dekoravimui, bet ne visus juos skinti galima.

Pavyzdžiui, gyventojai dažnai papuošimui pasirenka būtent pataisus, bet juos rauti – draudžiama.

„Lietuvoje auga šešių rūšių pataisai, vienas jų – patvankinis pataisiukas – įtrauktas net į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Atkreipiame dėmesį, kad visus pataisus draudžiama rauti, skinti, kitaip naikinti ar tuo labiau jais prekiauti“, – aiškino Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Kristina Klovaitė.

Dar vienas pavasarį pražystantis augalas – gamtoje natūraliai augantys meškiniai česnakai, jų negalima masiškai skinti, o pardavinėti apskritai draudžiama.

„Kai kurie asmenys juos rauna glėbiais ir po to pardavinėja. Šiuos augalus ir jų dalis draudžiama skinti, nupjauti, išrauti, jeigu ketinama parduoti“, – pabrėžė patarėja.

K. Klovaitė teigė, kad kai kuriuos laukinius augalus žmonės renka dideliais kiekiais ir pardavinėja, taip keldami pavojų kai kurioms rūšims išnykti, todėl tiek pardavėjai, tiek gyventojai, norintys papuošti namus pavasarį, turėtų tai daryti saikingai, nepadarydami žalos gamtai.

Uostamiesčio savivaldybės Aplinkosaugos skyriaus vedėja Rasa Jievaitienė primena, kad pagal Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisykles, miesto teritorijoje, išskyrus tam skirtose vietose, draudžiama mindžioti gėlynus, skinti bei rauti gėles, taip pat važinėti vejomis ir ant jų statyti automobilius ar jas ardyti.

Pastebėjus tokius pažeidimus, reikėtų kreiptis į miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrių.

Šios dienos atspindi mūsų planetos gamtos išteklių ir ekosistemų svarbą. Specialistės primena, ką daryti, kad galėtume mėgautis kuo švaresne aplinka, kas labiausiai ją teršia ir kaip nuo to apsisaugoti.

Šiukšlių kalnai

Kiekvieną pavasarį atšilus orams daugybė žmonių patraukia pasivaikščioti į miškus, paežeres, pažintinius takus ir panašius atbundančios gamtos kampelius. Deja, dažnam kasmet tenka pamatyti ir gamtoje visiškai nepageidaujamų objektų – kalnus senų padangų, nebereikalingų šaldytuvų, baldų ar maišų su kitokiomis atliekomis.

Gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorės Astos Pakštaitės-Marcinkienės teigimu, miškai yra mūsų planetos ekosistemai svarbus gyvybės šaltinis, nes jie reguliuoja oro sudėtį, išlaiko vandens ciklą ir yra namai milijonams rūšių, tačiau aplinkos teršėjams visa tai nerūpi.

Pavojingų atliekų pridavimas kainuoja, o jeigu žmogus nori to išvengti, miškas, deja, dažniausiai ir tampa tokių atliekų sąvartynu.

„Nors gyventojams ir verslo atstovams yra nuolat perduodama informacija, vis tiek kasmet atsiranda tokių, kurie pavasarį į pamiškes sutempia senas padangas, bamperius ir kitas atitarnavusias automobilių dalis, o tai yra labai kenksminga aplinkai. Patekę į aplinką atitarnavę amortizatoriai, akumuliatoriai, kuro ir tepalo filtrai tampa itin dideliu taršos šaltiniu dėl juose esančių sunkiųjų metalų ir korozinių medžiagų. Padangos nesuyra daugiau nei šimtą metų ir visą tą laiką bado akis, be to, dažnai tampa gaisrų priežastimi. Pavojingų atliekų pridavimas kainuoja, o jeigu žmogus nori to išvengti, miškas, deja, dažniausiai ir tampa tokių atliekų sąvartynu“, – teigė A. Pakštaitė-Marcinkienė.

Situacija: A. Pakštaitės-Marcinkienės teigimu, miškai yra mūsų planetos ekosistemai svarbus gyvybės šaltinis, tačiau aplinkos teršėjams visa tai nerūpi. L. Balandžio / BNS nuotr.

Ypač taršios

Kalbėdama apie automobilių atliekų pavojų aplinkai, A. Pakštaitė-Marcinkienė išskyrė panaudotą automobilių variklio, pavarų dėžės ir tepamąją alyvą. Ji yra laikoma vienu pavojingiausių taršos šaltinių – vos vienas litras alyvos gali užteršti milijoną litrų vandens ir didžiulius žemės plotus.

„Nors alyvos atliekų kenksmingumas yra gana plačiai žinomas, tik mažiau nei trečdalis senos alyvos yra oficialiai surenkama ir perdirbama. Visa kita dalis yra neteisėtai deginama arba kur nors išpilama. Aplinką teršianti alyva taip pat gali išbėgti iš be priežiūros paliktų eksploatuoti netinkamų transporto priemonių. Todėl labai svarbu pranešti aptikus likimo valiai paliktą nebevažiuojantį automobilį, o renkantis autoservisą, kuriame planuojate keisti tepalus, pasitikrinti, ar jis veikia teisėtai ir neslepia veiklos apimčių“, – sakė A. Pakšaitė-Marcinkienė.

Elektronikos atliekos – vienas sparčiausiai augančių atliekų srautų visame pasaulyje, o miškams, kad ir kaip apmaudu, vis dar dažnai tenka priglobti šiuos atitarnavusius daiktus.

„Lietuvoje jau ilgą laiką galima užsisakyti nemokamą atitarnavusios stambios buitinės technikos išvežimą iš bet kurio šalies kampelio, tačiau kai kurie žmonės kažkodėl net sunkiausius šaldytuvus pasiryžta tempti į mišką. Tai yra labai blogai, nes elektronikos ir baterijų, kaip ir automobilių atliekų tarša sukelia ilgalaikius neigiamus padarinius gamtai ir žmogaus sveikatai. Netinkamai ardomi ir irdami įvairūs prietaisai ir buitinė technika į aplinką išskiria ypač kenksmingų medžiagų: sunkiųjų metalų, plastikų, ozono sluoksnį ardančių dujų (freonų), nervų sistemą ir smegenis pažeisti galinčių švino ir kadmio. Negana to, išeikvotos įtrūkusios, sulūžusios ar kitaip mechaniškai pažeistos baterijos gali užsidegti ir sprogti“, – teigė Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos direktorė Veronika Masalienė.

Simboliška: V. Masalienė priminė, kad Pasaulinė Žemės diena sutampa su pavasario lygiadieniu. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujos galimybės

V. Masalienė priminė, kad Pasaulinė Žemės diena, minėta vakar, sutampa su pavasario lygiadieniu ir simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią ir naujas galimybes, o jas galima suteikti netgi elektronikos, baterijų, automobilių atliekoms, tereikia jas nukreipti pas teisėtus ir tvariai veikiančius atliekų tvarkytojus.

Pagal aukščiausius standartus veikiantys atliekų tvarkytojai gali pakartotinai panaudoti automobilių kėbulo dalis, variklius ir jų dalis, žibintus, veidrodžius, ratlankius, pavarų dėžes, radiatorius, salono ir kitas dalis. Aliuminio ratlankiai, ašys, rankenos ir kitos metalinės dalys gali būti išlydomos, metalas naudojamas pakartotinai, o perdirbti alyvą galima neribotą kartų skaičių. Tvariai veikiantys atliekų tvarkytojai seną elektroniką ir buitinę techniką gali paruošti pakartotiniam naudojimui. Iš elektronikos ir baterijų atliekų taip pat galima atgauti šias vertingas medžiagas kaip auksą, sidabrą, platiną, varį, aliuminį, geležį, litį, kobaltą ir panaudoti jas naujiems gaminiams.

Atidarymas – balandį

Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras (KRTVIC) šiemet atidaryti sezoną planuoja balandį pėsčiųjų žygiais. Pirmasis numatytas Kauno marių regioninio parko teritorijoje, keliaujant „Miško tako“, kuris yra Europos ilgų atstumų pėsčiųjų maršruto dalis Baltijos šalyse, atkarpa, o kitas žygis kvies pažinti „Camino Lituano“ kelio dalį Kauno rajone.

„Nuo gegužės startuos pasiplaukiojimai laivais, atidarysime trečiąjį „Nemuno7“ sezoną“, – vardijo KRTVIC direktorė Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Turizmo sezono naujienas KRTVIC tradiciškai pristatys Zapyškyje vyksiančiame aitvarų festivalyje kartu su kitų savivaldybių kolegomis. „Bus sukamas laimės ratas, organizuojama daugybė kitų atrakcijų, po festivalio visų lauksime abejingų nepaliekančiame „Nemuno7” atidarymo renginyje, o garso ir šviesos instaliacijos užburs kiekvieną“, – intrigavo centro vadovė.

Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kas naujo?

Šiais metais KRTVIC skatins keliauti su šeimomis. Jau suplanuoti šeši pėsčiųjų žygiai, į kuriuos leidžiasi šeimos.

„Mūsų rajone pramogų gali rasti ir dideli, ir maži. Rengiame orientacinį-pažintinį žaidimą, kurio metu kviesime atvykti į Kauno rajono kurortinę teritoriją ir, atliekant nesudėtingas užduotis, smagiai, o svarbiausia – visiems kartu turiningai praleisti laiką gryname ore, kuris čia tikrai ypatingas“, – vieną sezono naujienų pristatė E. Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Džiaugiamės kiekvienu, atkeliaujančiu į Kauno rajoną.

Štai Kamšos draustinio pažintiniame take apsigyveno paslaptingieji elfai. Juos surasti pavyksta ne kiekvienam, dažniausiai pasiseka tik mažiesiems.

Kačerginės kraštovaizdžio pažintinis takas pasiruošęs džiuginti visus atvykusius tiek kraštovaizdžiu, tiek interaktyviais sprendimais.

Pušynų turtingoje Kulautuvoje planuojami miško terapijos užsiėmimai. Jų metu, atliekant specialius pratimus, aktyvinami įvairūs jutimai ir intensyviau panaudojamos natūralios miško gydomosios galios. Teigiama, kad žmogaus ir gamtos ryšys padeda atgauti jėgas, mažina stresą, nuovargį, stiprina imunitetą.

Sprendimas: Kulautuvą pažinti bus siūloma su gide keliaujant paspirtukais ar dviračiais. / KRTVIC archyvo nuotr.

Naujos spalvos

Kūrybingas KRTVIC kolektyvas kasmet sugeba įnešti naujų spalvų į jau lankytojų pamėgtus objektus ar renginius.

Kultūros laivas „Nemuno7“ nuo gegužės kvies į įvairias edukacijas ir koncertus. „Tikimės pasiūlyti ir virtualiąją patirtį savo lankytojams, šiuo metu vyksta aktyvūs pasiruošimo darbai“, – daugiau detalių kol kas neatskleidė E. Kaminskaitė–Sutkuvienė.

Direktorės žodžiais, laivas „Zapyškis“ ir šiais metais siūlys kelionių iš Zapyškio į Kačerginę ir daugelio pamėgtus trumpesnius pasiplaukiojimus Nemuno upe.

„Kulautuvą siūlysime pažinti su gide keliaujant paspirtukais ar dviračiais, Tado Ivanausko Obelynės sodybą ar Kačerginės miestelį pristatyti galės žavinga tarpukario dama“, – pasakojo centro vadovė.

Pažintis: Tado Ivanausko Obelynės sodybą ar Kačerginės miestelį pristatyti galės žavinga tarpukario dama. / KRTVIC archyvo nuotr.

Traukos centrai

Paklausta, kokie pakaunės objektai buvo populiariausi pernai, E. Kaminskaitė–Sutkuvienė vardijo: „Kurortinė teritorija, kuri itin svetingai pasitinka keliaujančius dviračiais, Zapyškio dalis, esanti prie Nemuno, yra didžiulis traukos centras vasaros metu. Pernai Kauno rajono savivaldybės sprendimu KRTVIC buvo patikėta įveiklinti kultūros laivą „Nemuno7“, kuris sezono metu švartuojamas prie netoli Senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios įrengto amfiteatro. Kultūros laivas pritraukė išties gausų lankytojų skaičių.

Sparčiai populiarėja Tado Ivanausko Obelynės parkas. Svečiai džiaugiasi ir moderniais vandenlenčių parkais, kurių Kauno rajone yra net trys.

Vis dažniau sulaukiama piligrimų, pasiryžusių išmėginti jėgas einant Camino Lituano ar Miško tako maršrutais, kurie kerta Kauno rajoną. Tai puiki galimybė lėtai mėgautis gamtos turtais ar istorijos palikimu.“

Upe: laivas „Zapyškis“ ir šiais metais siūlys kelionių iš Zapyškio į Kačerginę ir daugelio pamėgtus trumpesnius pasiplaukiojimus Nemunu. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

Pasislėpę skaičiai

Skaičiuojama, kad 2023 m. Kauno rajoną aplankė daugiau nei 30 tūkst. turistų. „Tačiau tai – tik turistai, užsukę į KRTVIC ar „Nemuno7“, – pabrėžė direktorė. Žinant, kiek įvairiausių galimybių siūlo pakaunė, norint įvertinti realų srautą, šį skaičių reikėtų dauginti mažiausiai iš dešimties.

Kamšos draustinio pažintiniame take apsigyveno paslaptingieji elfai.

„Džiaugiamės kiekvienu, atkeliaujančiu į Kauno rajoną. Pernai sulaukėme 6,12 proc., arba 1 802 asmenimis, daugiau turistų iš Lietuvos nei 2022 m. Tai rodo didelį susidomėjimą vietiniu turizmu. Palyginti su 2022 m., žymiai – 84,37 proc., arba 1 307, – paaugo iš užsienio atvykusių turistų skaičius. Pernai pakaunę aplankė turistai iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Japonijos, Italijos, Danijos, Prancūzijos, Izraelio, Austrijos, Nyderlandų ir JAV“, – džiaugėsi E. Kaminskaitė–Sutkuvienė.

Paulius Visockas / Asmeninio archyvo nuotr.

Komentaras

Paulius Visockas

Kauno rajono savivaldybės vicemeras

Džiaugiamės, kad Kauno rajono savivaldybės sukurta turizmo infrastruktūra aktyviai naudojamasi. Tai liudija kasmet augantys apsilankančiųjų srautai. Apmaudu ir pikta, kai piktavaliai ar tiesiog neatsakingi asmenys suniokoja tai, kas padaryta: taip nutiko Nemuno dešiniajame krante. Sunkiasvorė technika, gabenanti medžiagas į statybas, apgadino dviračių tako asfaltą.

Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras (KRTVIC), kaip ir kasmet, būsimam turizmo sezonui parengė naujienų jau esamuose objektuose, įveiklins „Nemuno 7“.

Bendruomenės sveikatos tarybos lėšų dalis bus skirta turizmui Kauno rajone plėtoti. Norime daugiau dėmesio skirti pėsčiųjų žygiams. Ketiname skaitmenizuoti trasas Kačerginėje, Kulautuvoje, Vilkijos apylinkių seniūnijoje, įtraukti į oficialius žemėlapius, pasitelkę bendruomenes ir Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų ant medžių sužymėti miško trasas pagal jų lygį. Tai skaimenizavus, kiekvienoje konkrečioje vietoje keliautojai mobiliojoje programėlėje galėtų ne tik rasti trasos maršrutų, bet ir gauti daugiau informacijos apie lankytinus objektus.

Kauno rajone jau tradicija tapo bėgimai vaikams ir suaugusiems. Į savo veiklas norime įtraukti ir pėsčiųjų žygius, organizuoti juos masinius, kad stiprėtų bendruomeniškumas, kad labiau supažindintume su šio krašto gamtos ir kultūros paveldo objektais.

Labai tikimės, kad šiemet bus oficialiai atidarytas Lietuvos automobilių kelių direkcijos įrengiamas dviračių takas nuo Ringaudų iki Kačerginės, šalia Šakių plento. Jis taptų puikia, saugia jungiamąja grandimi. Ateities planuose – dviračių tako pratęsimas nuo Zapyškio iki Pavilkijo (Šakių rajonas). Tuomet į didįjį – 85 km – žiedą susijungtų dvi savivaldybės, dviratininkai persikėlę „Vilkynės“ keltu, jau galėtų patogiai ir saugiai nuvažiuoti nuo Vilkijos iki Raudondvario. Dabar jiems tenka važiuoti keliu, kuriame automobilių eismas išties intensyvus.

Šį objektą esame įtraukę į Darnaus judumo planą, ketiname pradėti jungties projektavimo darbus.

– Kada jūsų gyvenime atsirado egzotiniai gyvūnai? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Dažnai sulaukiu klausimo, iš kur ta meilė gyvūnams. Atsakymo neturiu. Kiek save atsimenu, ji visada buvo. Buvau smalsus vaikas, kuriam rūpėjo kiekvienas vabaliukas, kuris nuolat tyrinėjo ir stebėjosi gamta ir mus supančiu pasauliu. Niekuomet nepamiršiu, kokią nuostabą man kažkada sukėlė žinios apie magiškąją drugelio metamorfozę.

Mokydamasi mokykloje turėjau nuostabią auklėtoją, biologijos mokytoją. Kol kiti bendraamžiai keliaudavo į muziejus ar vykdavo į užsienį, mes, pasiėmę miegmaišius, keliaudavome nuotykių ieškoti gamtoje, mokėmės pažinti lietuvišką gamtą ir gyvūniją, lankiau įvairius gamtininkų būrelius.

Namuose taip pat visuomet turėjome gyvūnų: augau su kačiukais, šuniukais, vėžliukais, žiurkėnais. Pirmas mano pačios įsigytas egzotinis gyvūnas buvo barzdotoji agama. Šį driežą pasirinkau neatsitiktinai. Tai labai socialūs gyvūnai, atpažįstantys augintoją, dažniausiai ramaus ir draugiško būdo – puikus pirmas egzotinis augintinis.

Gamtos tyrinėjimą buvau apleidusi, kai išvažiavau studijuoti į Londoną. Pasirinkau grafinio dizaino ir fotografijos studijas, gyvenau įtemptą didelio miesto gyvenimą, o kai norėdavosi nuo jo atitrūkti – gelbėdavo kelionės. Keliavau daug ir dažnai, laimingiausia jausdavausi ten, kur mane supdavo gamta, nematyti gyvūnai, augalai.

Keliaudama po Meksiką susipažinau su savo būsimu vyru. Grįžę iš kelionės apsigyvenome jo gimtojoje Olandijoje ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mane sužavėjo jo žinios, patirtis ir meilė ropliams. Denizas supažindino mane su egzotiniais gyvūnais, kurie iškart pasirodė savi ir be galo įdomūs.

Kartu leidomės į kelis mėnesius trukusią kelionę po Azijos šalis, daug laiko leidome tyrinėdami džiungles ir jos gyventojus. Grįžusi jau žinojau, kad tai mano kelias ir nebeįsivaizdavau gyvenimo be egzotinių gyvūnų.

Nusprendę apsigyventi Lietuvoje, Klaipėdos priemiestyje, atsivežėme savo barzdotąsias agamas ir pradėjome jas veisti. Taip mūsų namuose egzotinių gyvūnų ėmė sparčiai daugėti. Kažkada mėginau suskaičiuoti namuose plakančias širdutes – jų buvo gerokai virš 100.

Juokaujame, kad tokių gyvūnų auginimas yra kaip priklausomybė – jie visi tokie skirtingi, įsigijus vieną, norisi kito, o pasirinkimas didžiulis.

Lietuvoje nusprendėme išpildyti savo svajonę – tvarkėmės prekybos leidimus ir įrenginėjome specializuotą egzotinių gyvūnų parduotuvę, kurioje laiką galėtų leisti bendraminčiai, auginantys egzotinius gyvūnus, norintys tiesiog pabendrauti, dalytis informacija ir patirtimis. Savo namuose nuolat priimdavome žmones, norinčius iš arti susipažinti su gyvūnais, kuriuos iki tol matė tik dokumentiniuose filmuose. Tačiau svajonės įgyvendinti nespėjome, nes gavome pasiūlymą dirbti kartu su vienu žinomiausių egzotinių gyvūnų augintojų. Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime, todėl nedvejodami išvykome gyventi į saulėtąją Ispaniją.

Poreikiai: norint užtikrinti šių nepaprastų gyvūnų gerovę, labai svarbu suprasti konkrečius kiekvienos rūšies poreikius, užtikrinti tinkamą buveinę ir mitybą. / G. M. Višomirskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima gyvūnai?

– Svarbiausias dalykas mano gyvenime, žinoma, yra šeima. Auginu dvi nuostabias dukrytes. Tačiau jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūnų. Jie visuomet buvo neatsiejama mano dalis. Šiuo metu jaučiuosi labai laiminga, kad galiu dirbti su egzotiniais gyvūnais. Kiekvieną dieną galiu išmokti daug naujų dalykų, dalyvauti atrandant naujas rūšis arba veisiant tas, kurioms laukinėje gamtoje gresia išnykimas, dirbti su zoologijos sodais ir pamatyti gyvūnus, kurių niekada nesitikėjau pamatyti. Dirbti tai, kuo nuoširdžiai domiesi, yra tikra gyvenimo dovana.

– Kokių egzotinių gyvūnų yra tekę auginti? Kas buvo įdomiausia, sudėtingiausia?

– Teko auginti įvairiausių egzotinių gyvūnų – nuo mažiausių bestuburių iki didžiųjų varanų. Negalėčiau išskirti vieno įdomiausio – visi jie skirtingi, visi savaip įdomūs. Namuose turiu Afrikos dykumų kampelį, Amazonės džiungles, Madagaskaro magiją, dalelę Azijos gamtos.

Į mūsų namus jie taip pat atkeliauja įvairiausiais būdais. Visuomet važiuojame į didžiausias egzotinių gyvūnų parodas, vykstančias Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje. Tai puikus būdas susipažinti su žmonėmis, taip pat jaučiančiais aistrą šiam neįprastam hobiui, praplėsti akiratį ir įsigyti norimą augintinį.

Į parodas suvažiuoja žmonių ne tik iš įvairiausių Europos šalių, bet ir iš Azijos, Amerikos. Net jei nesu iš anksto suplanavusi, ką noriu įsigyti, vis tiek namo grįžtu su kokiu nors mažu nauju augintiniu – tai gali būti spalvingas gėlinis maldininkas, skorpionas, šimtakojis ar kitas nariuotakojis.

G. M. Višomirskytės asmeninio archyvo nuotr.

– O ką auginate šiuo metu? Kas yra jūsų numylėtiniai?

– Šiuo metu namuose auga didelė kolekcija nariuotakojų, tokių kaip egzotiški vėdarėliai, didieji Afrikos šimtakojai, vabalo heraklio lervos (po maždaug metų turėsiančios virsti įspūdingais, vienais didžiausių pasaulyje vabalų), įvairių rūšių gyvalazdės, afrikiniai vabalai. Auginu ir du leopardinių vėžlių, tris suaugusias iguanas, medlaipių varlių, neseniai išpildyta svajonė ir naujausias augintinis – mossy frog (liet. samaninė varlė).

Sumažinome auginamų gyvūnų skaičių ir daugiausia laiko ir dėmesio skiriame chameleonams – jie yra mano numylėtiniai. Savarankiškai į visas puses judančios akys, neįtikėtinai ilgas liežuvis, čiuptuvus primenančios pėdutės, gebėjimas keisti spalvas – tai unikalus gyvūnas, o auginti jį yra vienas malonumas.

Chameleonus ne tik auginame, bet ir veisiame. Tai labai įdomus, daug žinių ir lėšų reikalaujantis procesas. Kasmet sulaukiame kelių šimtų mažylių, kuriems reikia kasdienės priežiūros. Tai gali tapti iššūkiu norint su šeima išvykti atostogų, todėl džiaugiamės gyvendami Ispanijoje.

Nors daug gyvūnų auginame namuose, užsiimame ir gyvūnų importu ir eksportu iš kitų šalių. Šie gyvūnai gyvena specialiai jiems pritaikytoje patalpoje, kurioje daugybė terariumų, akvariumų, vivariumų. Šie gyvūnai su mumis dažniausiai ilgai neužsibūna, atvykę būna apžiūrimi ir keliauja pas naujus šeimininkus, į zoologijos sodus, egzotinių gyvūnų parduotuves. Vyksta ir įvairios veisimo programos, atvyksta mokslininkai, biologai, herpetologai. Ši patirtis ir pažintys su jais yra neįkainojama. Ateityje planuojame prisijungti prie jų ekspedicijų po Amazonės džiungles, aplankyti Madagaskarą, iš kurio kilę mūsų taip mylimi spalvingieji panteriniai chameleonai.

G. M. Višomirskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką reikia žinoti norint auginti egzotinius gyvūnus?

– Svarbu į egzotinių augintinių laikymą žiūrėti atsakingai. Norint užtikrinti šių nepaprastų gyvūnų gerovę, labai svarbu suprasti konkrečius kiekvienos rūšies poreikius, užtikrinti tinkamą buveinę ir mitybą. Aš informacijos ieškau įvairiausiais būdais – apie konkrečias rūšis skaitau mokslinius straipsnius, socialiniuose tinkluose seku informatyvias paskyras, laisvu laiku klausausi įvairių tinklalaidžių, nuolat bendrauju su kitais veisėjais, augintojais.

Prieš įsigyjant naują gyvūną visų pirma domiuosi vieta, iš kurios jis kilęs natūralioje gamtoje, – koks ten klimatas, kokie ten auga augalai, kokį maistą jis ten gali susimedžioti, nes labai svarbu visa tai kuo tiksliau atkartoti ir terariume.

Apie bet kurį gyvūną reikia susirinkti kaip įmanoma daugiau informacijos. Egzotiniams gyvūnams gali prireikti specialių dietų, temperatūros ir drėgmės kontrolės, specializuotų terariumų, aptvarų. Išsamios žinios apie planuojamas laikyti rūšis yra būtinos tinkamai priežiūrai ir norint užtikrinti ilgą, sveiką ir laimingą gyvūno gyvenimą.

Kažkada mėginau suskaičiuoti namuose plakančias širdutes – jų buvo gerokai virš 100.

Net ir patyrusiems augintojams tenka susidurti su įvairiais iššūkiais – nuo atostogų planavimo iki nestandartinės mitybos. Neseniai į mūsų globą pateko gyvatė, mintanti tik kitomis gyvatėmis. Prie tokios dietos ji buvo pratusi ir kitokio maisto atsisakydavo. Tad teko šaldytas peles (skirtas specialiai gyvatėms maitinti) sukti į gyvatės išnarą ir taip maitinti alkaną augintinį.

Daugumos problemų, o ypač susijusių su gyvūno sveikata, galima išvengti tinkamai įrengus terariumą ir bent kartą per metus lankius pas egzotinių gyvūnų veterinarą profilaktiškai patikrinti.

Lietuvoje egzotiniai augintiniai nėra retenybė, tačiau tinkamos informacijos apie jų auginimą lietuvių kalba nėra daug. Situacija gerėja, atsiranda vis daugiau žmonių, kaupiančių žinias, patirtį ir tuo besidalijančių su kitais augintojais. Džiugina ir mano moderuojama feisbuko grupė „Egzotiniai gyvūnai“, subūrusi daugumą egzotinių gyvūnų auginimo entuziastų. Čia žmonės vis dažniau dalijasi informacija apie savo neįprastus augintinius.

Tačiau nors internete ir galima rasti informacijos apie daugumą konkrečių rūšių, ta informacija gali būti netiksli, pasenusi, todėl privaloma domėtis, skaityti ir iškilus klausimų ar neaiškumų ieškoti atsakymų. Perskaičius vieną informacijos šaltinį staiga netampama ekspertu, o neturint reikiamu žinių, neįmanoma užtikrinti egzotinio gyvūno gerovės.

Aš pati kiekvieną dieną sulaukiu žinučių su klausimais. Stengiuosi visiems atsakyti, padėti, suteikti kuo daugiau pagrįstos informacijos. Jei atsakymo nežinau, susisiekiu su tos srities ekspertais. Taip ir padedu augintojui, ir gilinu savo žinias.

G. M. Višomirskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar šis pomėgis nepavojingas? Juk egzotinis gyvūnas – ne meili katytė ar atsidavęs šuniukas.

– Mano namuose gyvenantys gyvūnai nėra pavojingi gyvybei, tačiau visi gyvūnai, turintys burną, gali įkąsti. Kai kurie egzotiniai gyvūnai nemėgsta būti imami ant rankų, triukšmo ar nepažįstamų žmonių, o suerzinus gyvūną, kyla įkandimų, įbrėžimų, mėlynių rizika. Dažnai to galima išvengti tiesiog palikus jį ramybėje.

Pavyzdžiui, tarantulai kąs tik tada, kai patys jaus grėsmę. Paprastai jie parodo daug įspėjamųjų ženklų ir įkanda tik tuo atveju, jei nemato galimybės pabėgti ar išvengti konflikto. Siekdamos apsisaugoti, kai kurios rūšys turi įvairių gynybos mechanizmų, tokių kaip spygliai, skystos išskyros, alergizuojantys plaukeliai, nuodai ir kt.

Ne visi jie pavojingi, bet neįmanoma jais ir nesistebėti. Trumparagis driežas (angl. Short-horned lizard), norėdamas pabėgti nuo plėšrūnų, iš akių purškia kraują. Kai kurie gyvūnai savo forma ir spalvomis panašūs į džiūvančius lapus, medžio kamieną ar šakeles, taip tobulai susilieja su savo aplinka.

G. M. Višomirskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių klaidų dažniausiai daro žmonės, sugalvoję įsigyti kokį nors egzotinį gyvūną?

– Egzotinių augintinių laikymas tinka ne visiems. Nors žmonės tokiais gyvūnais žavisi, prieš nusprendžiant įsileisti jų, svarbu įvertinti savo gyvenimo būdą, situaciją ir finansines, laiko galimybes.

Egzotiniai augintiniai dažnai turi specialių poreikių, dėl kurių jų priežiūra gali būti sudėtingesnė nei tradicinių augintinių. Pavyzdžiui, driežams dažnai reikia specialių šildymo ir šviesos lempų, specialaus klimato, o daugumos dietą sudaro gyvi vabzdžiai.

Informacijos stoka yra didžiausia problema, galinti atsieiti brangiomis gydymo išlaidomis arba net gyvūno mirtimi. Klaida yra ir pasitikėti tik vienu informacijos šaltiniu. Deja, ne visi pardavėjai nusimano apie parduodamus gyvūnus ir tinkamas jų laikymo sąlygas – taip neturėtų būti, tačiau tokia realybė.

Taip pat yra be galo svarbu niekuomet nenustoti domėtis, negalima manyti, kad jau viską žinau. Naujos technologijos, nauja informacija, moksliniai tyrimai – labai svarbu neatsilikti.

Domestikuotų gyvūnų mitybos ir sveikatos priežiūra yra labai pažengusi, o apie daugumą egzotinių augintinių, nors yra padaryta daug pažangos, mes vis tiek vis dar mokomės.

Kaip pranešė Aplinkos apsaugos departamentas, medžioklės plotuose yra įrengtos viliojimo vietos, skirtos medžiotojams maistu privilioti laukinius gyvūnus su tikslu juos sumedžioti bei atitraukti nuo pasėlių, kad šiems nebūtų padaryta žala.

„Pastebime padidėjusį pranešimų skaičių, susijusį su laukinių gyvūnų viliojimo vietomis, todėl norime priminti medžiotojams, kad medžioklės vietos turi būti tvarkingos. Laukinius gyvūnus reikia vilioti tik natūraliu pašaru: grūdais, šienu, kukurūzų burbuolėmis, šakniavaisiais ir panašiai“, – sakė Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorė Mantė Ramanauskienė.

Pasak jos, aplinkosaugininkams tenka susidurti su įvairiais pažeidimais viliojimo vietose. Nustatyta atvejų, kai laukiniai gyvūnai vilioti tonomis maisto atliekų ar jiems labai netinkamu maistu, pavyzdžiui, makaronais, šokoladukais, duona, pradėjusiais gesti vaisiais ir daržovėmis, o plėšrūnai, tarp jų vilkai, viliojami naminių galvijų gaišenomis.

Laukinius gyvūnus reikia vilioti tik natūraliu pašaru: grūdais, šienu, kukurūzų burbuolėmis, šakniavaisiais ir panašiai.

Atkreipiamas dėmesys, kad Medžioklės taisyklės draudžia šerti laukinius gyvūnus maistu, kurio jie negali rasti natūraliomis sąlygomis, pavyzdžiui, gyvūninės kilmės produktais ar kitais šalutiniais gyvūniniais produktais, maisto atliekomis.

Viliojimo vietose natūralius pašarus ar masalą draudžiama išpilti ant žemės ir jų kiekis negali viršyti 100 kilogramų, išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską.

Medžioklės plotų vienete (1000 ha) draudžiama įrengti daugiau kaip dešimt šernų viliojimo vietų ir vienoje viliojimo vietoje vienu metu naudoti daugiau kaip 100 kilogramų arba 125 litrų natūralaus pašaro.

Už pažeidimus viliojimo vietose numatyta administracinė atsakomybė – įspėjimas arba bauda nuo 30 iki 90 eurų.

Emigravo trumpam, liko ilgam

Beveik du dešimtmečius Norvegijoje pragyvenusi A. Balandė juokiasi visai neplanavusi ten taip ilgai užsibūti. Pašnekovė į šią šalį su draugais atvyko trumpam – užsidirbti ir pakeliauti. Vis dėlto Oslas ilgiems metams tapo jos namais. Čia Aida vėliau sukūrė šeimą, susilaukė dviejų atžalų.

„Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, man norėjosi pamatyti pasaulį, užsidirbti. Iš pradžių su drauge išvykome į Angliją, bet ši šalis man nepatiko. Kažkodėl vis traukė Norvegija, tačiau anuomet nebuvo taip lengva čia atvykti dirbti, kaip dabar. Galiausiai mano noras išsipildė ir apsigyvenau Osle“, – pasakoja ji.

Pasak A. Balandės, pirmasis darbas Norvegijoje nebuvo lengvas. Pašnekovė su draugais įsidarbino automobilių plovykloje, kurioje tekdavo dirbti po dvylika valandų per parą šešias dienas per savaitę. Čia Aida uždirbdavo apie 35 kronas (3,09 euro) per valandą. Sunkus darbas už nedidelį atlygį greitai ėmė priminti vergiją, tad pašnekovė pradėjo dairytis galimybių kitur.

Namo: net šešiolika metų Norvegijoje išgyvenusi A. Balandė neabejojo, kad sugrįš į gimtinę. / A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

„Įsidarbinau kambarine nedideliame viešbutyje, kurio savininkai buvo mieli norvegai. Labai jiems patikau, tad jie mane išsiuntė į norvegų kalbos kursus ir vėliau įdarbino viešbučio registratūroje. Gaila, kad senieji savininkai viešbutį pardavė. Pasikeitus savininkams, išėjau ir aš, – atskleidžia pašnekovė. – Palikusi viešbutį, baigiau slaugos kursus ir dešimt metų dirbau šioje srityje: iš pradžių – senelių namuose, o vėliau – ligoninėje.“

Pavergė Norvegijos gamta

Aidos teigimu, nors vyrauja stereotipas, kad norvegai yra šalti ir uždari žmonės, jai pasirodė priešingai. Gyvendama Norvegijoje, pašnekovė susirado nemažai draugų norvegų, vietiniai jai labai padėjo ieškant darbo, mokantis norvegų kalbos.

„Tikriausiai daug kas priklauso nuo to, kaip tu pats bendrauji su vietiniais norvegais. Jei esi nuoširdus, jie lygiai taip pat elgsis su tavimi, – mąsto ji. – Norvegija man išties patiko, čia mane supo geri žmonės, galbūt dėl to taip ilgai šioje šalyje ir užsibuvau. Norvegija žavi nuostabia gamta, kalnais, tad daug po ją keliaudavau su draugais, o vėliau – ir su šeima.“

Oslas, kuriame ji gyveno šešiolika metų, A. Balandei atrodė kiek niūrokas, nes čia nėra kalnų. Pašnekovės teigimu, norint, kad atsivertų tikrasis Norvegijos grožis – kalnai ir fjordai, reikia už sostinės pavažiuoti apie 200–300 km.

Labiausiai lietuvę sužavėjo kelionė į Norvegijai priklausantį Svalbardo salyną – šiauriausią Europos tašką. Už poliarinio rato esančiame salyne poliarinė naktis, kai saulė nepakyla virš horizonto, trunka net pusketvirto mėnesio. Čia galima grožėtis nuostabiomis šiaurės pašvaistėmis ir įstabia gamta, tad išvyką į Svalbardą pašnekovė vadina savo gyvenimo kelione.

„Svalbardas – amžinojo įšalo žemė. Vykome ieškoti baltųjų meškų, bet nepamatėme. Sutikome tik ant ledo miegančių ruonių. Įdomu, kad ruoniai atrodo labai dideli, bet sulenda į mažą eketę, kurią patys prasikerta savo pelekais-letenomis, – juokiasi Aida. – Taip pat lindome po ledo sluoksniu užšalusioje upėje. Čia – visiška tamsa ir tyla, matyti užšalę vabzdžiai, žuvys. Sergant klaustrofobija ten išbūti neįmanoma. Svalbardas – išties nuostabi vieta, aplink – vien kalnai ir ledas. Sunku žodžiais apibūdinti, kokį įspūdį palieka šis salynas.“

Emigracija: Norvegijoje Balandžiai daug keliavo ir grožėjosi šalies gamta. / A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgai lauktas sugrįžimas

Su mylimuoju Nerijumi Norvegijoje Aida sukūrė šeimą, čia susilaukė dviejų vaikų – Benedikto ir Salomėjos. Nors pašnekovei gyvenimas Norvegijoje patiko, galiausiai ji su šeima nusprendė grįžti į gimtinę.

„Visada ilgėjausi Lietuvos ir nuolat kartojau, kad sugrįšiu. Iš tiesų, neplanavau ilgai gyventi užsienyje, tiesiog taip susidėliojo gyvenimas, – sako ji. – Gyvenant svetimoje šalyje labai trūko šeimos – tėvų, seserų, brolio. Norėjau, kad mano vaikai turėtų galimybę bendrauti su pusseserėmis ir pusbroliais, todėl prieš dvejus metus palikome Norvegiją ir įsikūrėme Plungės rajone. Tiesa, planavome grįžti anksčiau, bet prasidėjo pandemija. Nežinodami, ko tikėtis, Norvegijoje išbuvome dar pusantrų metų. Buvo išties sunkus laikotarpis, nes buvau įpratusi šeimą aplankyti bent jau tris keturis kartus per metus, o staiga užsidarė visi keliai. Labai laukiau, kada galėsiu grįžti į Lietuvą, kartu su sūnumi kalendoriuje skaičiavome dienas iki sugrįžimo.“

Esu žemaitė, ir viskas! Didžiuojuosi savo kilme ir manau, kad reikia saugoti tarmes, nebijoti jomis kalbėti.

Balandžių vaikai gimė Norvegijoje, bet, pasak Aidos, persikraustymas į Lietuvą jiems nesukėlė streso. Mažoji Salomėja tuomet buvo vos dvejų, o penkiametis Benediktas kartu su mama džiugiai laukė grįžimo į tėvų gimtinę.

Kadangi A. Balandė kilusi iš Plungės rajono, būtent čia šeima ir įsikūrė. Pašnekovė pasakoja nė nesvarsčiusi apie gyvenimą didesniame mieste, nes Norvegijoje jau kaip reikiant atsibodo gyventi didmiestyje.

„Norėjosi ramesnio, tylesnio gyvenimo gamtos apsuptyje. Dabar būtent taip ir gyvename! Be galo džiugu, kad visi šeimos nariai: tėvai, brolis, seserys – šalia, galime su jais dažnai susitikti“, – šypsosi ji.

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Jaučia likimo ranką

Nors Aidos vyras Nerijus dalį laiko vis dar dirba Norvegijoje, šeimos namai šiandien jau Lietuvoje. Grįžę į tėvynę, iš pradžių Balandžiai įsikūrė bute Plungėje. Plungės rajone Aida ir Nerijus įsigijo sodybą, kur ateityje išdygs naujasis šeimos namas. Sodybos sklype pora išliejo būsimo būsto pamatus ir suremontavo dalį čia stovinčio seno namo, kuriame šeima gyvena šiuo metu.

„Į butą grįžti jau nesinorėjo, tad, suremontavę senąjį namą, įsikūrėme sodyboje, kur daugiau ramybės ir gamtos. Ateityje čia iškils ir naujasis būstas, tačiau tam, žinoma, reikia finansų, – sako A. Balandė. – Man svarbu, kad vaikai gyventų gamtos apsuptyje, turėtų savo kiemą. Juk vaikystė ir yra tas laikotarpis, kai tyrinėji aplinką, atrandi pasaulį ir daug laiko leidi lauke. Noriu, kad mano atžalos turėtų tokią pačią laimingą vaikystę, kokią turėjau aš pati. Todėl su vyru sodyboje auginame ne tik katiną ir šunį, bet ir ožką, vištų.“

Balandžiai juokiasi, kad įsigyta sodyba jų tiesiog laukė. Ją buvo ilgai bandoma parduoti, tačiau šiuo sklypu niekas rimtai nesidomėjo. Sugrįžę į Lietuvą, Aida su Nerijumi sodybą nusipirko net jos neapžiūrėję, tik maždaug žinodami vietą, kur ji yra.

Tvarkant sodybą, poros laukė keistas netikėtumas. Nuplėšus kelis senų tapetų sluoksnius, pasirodė, kad sienos išklijuotos tarpukario švediškais, daniškais ir norvegiškais laikraščiais. Kaip jie čia atsidūrė – neaišku.

„Pamatę tuos laikraščių tapetus, supratome, kad pats likimas mus atvedė į šią vietą. Atrodo, kad sodyba tiesiog laukė, kada mes grįšime iš Norvegijos“, – šypsosi A. Balandė.

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Užsispyrusi žemaitė

Grįžusi į Lietuvą, A. Balandė socialiniame tinkle „Instagram“ pradėjo dalytis linksmomis savo kasdienybės akimirkomis ir juokingais filmukais. Didelio populiarumo sulaukusioje savo paskyroje „Keita žemaitė“ ji kalba ir rašo išskirtinai tik žemaitiškai. Aidos paskyra jau turi virš 42 tūkst. sekėjų, nors žodžio kišenėje neieškančią moterį seka ne tik žemaičiai.

„Iš pradžių aplinkiniai man patarė instagrame nešnekėti žemaitiškai, nes niekas nesupras. Tačiau man daug lengviau bendrauti gimtąja tarme, tad nematau prasmės laužyti liežuvio ir apsimesti tuo, kas nesu. Esu žemaitė, ir viskas! Didžiuojuosi savo kilme ir manau, kad reikia saugoti tarmes, nebijoti jomis kalbėti, – šypsosi ji. – Kai instagrame pažiūriu senus vaizdo įrašus, kuriuose bandau kalbėti bendrine kalba, ima juokas – atrodo, kad ten ne aš.“

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgaujasi sodybos idile

A. Balandė maloniai prisimena Norvegijoje praleistus metus, nes jie dovanojo daug gražių akimirkų, kelionių, pažinčių. Vasarą su vaikais ji važiuodavo į kalnus, keliaudavo į žygius su palapinėmis.

Pašnekovė užmezgė draugysčių su vietiniais norvegais, su kuriais nuotoliniu būdu pabendrauja ir dabar. Galbūt vieną dieną norvegai bičiuliai Aidos atskris aplankyti ir į Lietuvą.

„Norvegijoje gyventi man patiko, tačiau laikui bėgant ten jaučiausi vis vienišesnė, nors ir turėjau vyrą, vaikų. Tiesiog pasiekęs tam tikrą gyvenimo etapą imi vis labiau vertinti artimuosius ir trokšti būti arti jų. Tad, kai namų ilgesys tapo vis sunkiau pakeliamas, grįžome į Lietuvą ir dabar savo gyvenimą kuriame Žemaitijoje. Mūsų sodyboje tvyro ramybė, vaikai turi galimybę augti šalia gamtos, bendrauti su artimaisiais – kaip ir norėjome“, – džiaugiasi ji.