Abetenimo kaimelyje drauge su vietiniais ir kitais savanoriais vaikinas statė tvarią mokyklą vietos bendruomenei. Pastatas jau baigtas, ir pats P. Kliučininkas nustebęs, jog viskas atlikta laiku.
KTU Statybos ir architektūros fakulteto absolventui tai nebuvo pirmoji savanoriškos veiklos patirtis. Iki tol jis prisidėdavo prie įvairių su architektūra susijusių projektų Lietuvoje. Pasak vaikino, vykti savanoriauti į tokią tolimą šalį paskatino noras keliauti bei galimybė praktiškai išbandyti tai, apie ką studijuojant gali sužinoti tik teoriškai. Apie galimybę prisidėti prie mokyklos statybų dirbtuvių „Inside out“ drauge su „Nka foundation“ savanorių komanda Ganoje P. Kliučininkas sužinojo socialiuose tinkluose.
„Savanoriškos veiklos pasirinkimo vien Kauno mieste yra daugiau nei asmeninių galimybių, todėl daug domėtis nereikia, reikia dalyvauti“, – ragina jaunasis architektas.
Dar kartą atrado architekto profesiją
Šiuo metu P. Kliučininkas dirba su „Mini studio“ architektų komanda. Savanorystės Afrikoje patirtis vaikinui suteikė įkvėpimo kurti ir keisti. Be to, įsitikino, jog architekto profesija – tikrai jam skirtas profesinis kelias.
„Dar kartą pasitvirtinau pats sau, kaip man tai patinka. Taip pat pasikeitė požiūris ir į urbanistiką. Didelę dalį studijų užėmė miesto planavimo dalykai, todėl pamatyti tai, apie ką kalbama teoriškai, buvo naudingiausia. Labiausiai pastebima tai, kaip visas pasaulis yra tarpusavyje susietas tiesiogiai, kaip masiškai yra švaistomi resursai statyboms“, – atrastomis patirtimis dalijosi P. Kliučininkas.
Pasak KTU karjeros planavimo konsultantės Eglės Klepackienės, savanorystės įtaka asmenybės formavimui yra didžiulė – dažnai jaunam žmogui tokia patirtis padeda suvokti, kokia veikla jam iš tikrųjų patinka.
„Ši veikla liudija apie žmogaus proaktyvumą, socialinę atsakomybę ir yra labai teigiamai vertinama darbo ar praktikos paieškose. Savanoriaudamas žmogus gali praktiškai pabandyti, atlikti įvairias veiklas, „pasimatuoti“ darbus. Tai padeda geriau pažinti save ir tikslingiau planuoti karjerą“, – sako E. Klepackienė.
Susidūrė su politinėmis kliūtimis
Kliučininkas pasakojo, jog statant mokyklą, savanorių komanda buvo reikalinga sprendžiant teorinius statybų klausimus, tačiau fiziniai darbai buvo atliekami drauge su vietiniais gyventojais.
„Neįmanoma žinoti, kaip praktiškai presuoti sienas iš žemės ar mosuoti mačete, kirtikliu. Vietiniai kaimo gyventojai pripratę prie žemės darbų, o aplinka – tiek augalija, tiek gyvūnija yra nepažįstami nei vienam atvykėliui“, – sako KTU absolventas.
Pasak architekto, sunkiausia buvo pats pasiruošimas kelionei, nes tam reikėjo laiko – gauti vizą, tarptautinį skiepų pasą ir pan. Be to, visuomet gąsdina nežinomybė, tačiau pasitikus projekto komandai ir diskutuojant apie laukiančias veiklas, baimės, pasak pašnekovo, liko vis mažiau.
Kliučininkas prisimena, jog ne mažesniu išbandymu pačiam mokyklos statymo procesui tapo politiniai sprendimai, kurie apsunkino statybas. „Šalyje, kaip ir visame žemyne egzistuoja senoji, genčių politinė sistema ir naujoji – demokratinė. Karalius, naudodamasis savo teisėmis nenorėjo leisti statybų jo žemėje, taigi buvo priimtas kompromisas ir mokykla stovi kitoje karalystėje“, – pasakoja P. Kliučininkas.
Galima pasimokyti bendruomeniškumo
Jaunasis architektas prisipažįsta, jog, kaip ir daugelis, prieš vykdamas į Afriką apie žemyną buvo susidaręs įvairių stereotipų, tačiau greitai suprato, jog skurdas nėra viso žemyno sinonimas ir galima ne tik atrasti nemažai panašumų tarp skirtingų žemynų, bet ir pasimokyti vieniems iš kitų.
„Kai naktį vienas atvykau į Abetenimo kaimelį, pirmoji mintis buvo, jog esu „niekur“. Šiek tiek kitoks pasaulis. Labiausiai nustebino tai, jog yra nemažai dalykų, kurių galime pasimokyti – gyvenviečių ekonomika, bendruomeniškumas, prisitaikymas prie aplinkos. Retai tenka matyti tvirtą bendruomenę, kokią pamačiau nuvykęs. Supratau, jog bendruomeniškumas yra dalis sprendimo į socialinius ir ekonominius iššūkius Lietuvoje“, – apie atradimus Afrikos kaimelyje mintimis dalijasi P. Kliučininkas.
Į savanorystę reikia žiūrėti atsakingai
Savanorišką veiklą P. Kliučininkas planuoja vykdyti ir toliau. Pasak jo, tai veiksmingiau padeda suprasti, ko iš tiesų nori iš darbo, specialybės, gyvenimo. Pirmą kartą vykstantiems į tolimą šalį P. Kliučininkas pataria nepamiršti apsvarstyti trijų pagrindinių dalykų – įvertini savo keliavimo patirtį, finansus ir pabandyti numatyti scenarijus visoms kebliausioms kelionėje galimai nutiksiančioms situacijoms.
Pasak KTU visuomeninės veiklos koordinatorės Viktorijos Baltrūnaitės, norint užsiimti savanoriškas veikla žmogus pirmiausia turėtų įvertinti, kiek laiko tam galėtų skirti ir kokias savybes ugdyti. Šiuo metu egzistuoja daugybė savanoriškos veiklos formų, tad reikia gerai apsvarstyti, kas labiausia domina, ko norėtų išmokti, galbūt išnaudoti savanorystę kaip orientyrą į būsimas studijas ar darbą. Be to, reikia nepamiršti, jog į prisiimtas vykdyti veiklas dera žiūrėti itin atsakingai.
„Patarčiau pasidomėti apie aplikavimo procesą ir Europos savanorių tarnybos principus. Tai įsipareigojimas, nes organizacijos ruošia projekto medžiagą, teikia paraišką, laukia finansavimo, ruošia gyvenamąją vietą ir lydi savanorį visos savanorystės metu. Su asmens užimta vieta atsiranda ir pareigos bei atsakomybė“, – sako koordinatorė.
