Jo herojė – kadenciją baigianti Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau tiesa yra tai, kad iš arti Prezidentę pažinęs kūrėjas matė ją įvairią – ne tik griežtą valstybės vadovę, bet ir... tiesiog žmogų.
"Sau aš nieko neturiu. Kiaurą parą su apsauga, kai net į parduotuvę negali eini ne vienas, negali būti nepasigrimavęs, apsirengęs, kaip nori, neturi atostogų. Bet ir aš esu žmogus, ir aš noriu paverkti. Leiskite man turėti nors namus", – tai vieni asmeniškiausių D.Grybauskaitės žodžių, kuriuos girdėjo D.Ulvydas.
Tiesa, jie nebuvo pasakyti prieš kamerą, todėl šios frazės filme nėra. Tačiau daugybę valandų šalia savo herojės praleidęs, sekiojęs su kamera, klausinėjęs, nebyliai stebėjęs prezidentišką kasdienybę, režisierius sudėliojo mažai kam pažįstamą jos portretą.
Stimulas kurti
"Daug kas vadina ją geležine ledi, šalta vadove, pasigendama jos žmogiškumo.
Man pačiam niekada nekilo klausimas, ar Prezidentė turi žmogiškąją pusę. Juk pasižiūri į akis ir matai, kad ji toks pat žmogus kaip jūs ar aš, turintis savo energiją, žmogiškąją šilumą, savo pyktį. Bet jaučiau tokią visuomenės nuomonę, ir tai buvo vienas iš stimulų daryti filmą. Norėjau neutralizuoti šaltos, uždaros, tik valdytojos ir vadovės įvaizdį", – pasakoja D.Ulvydas.
Domintis, kaip jis susiformavo, atėjo mintis, kad tai gali būti ir pačios D.Grybauskaitės nusipieštas portretas. Galbūt reikšmingų įvykių ir reikalų, kurie privalo būti pateikiami rimtu veidu, jai teko daug daugiau negu kitiems vadovams, tad savaime neliko vietos ir pauzių, kurias reikėtų užpildyti kitokiu turiniu. Svarstyklės persisvėrė į svarbių dalykų pusę, o lengvesni, gyvenimiški, žmogiški, kad ir jos rezidencijoje Turniškėse auginamos bitės, tiesiog liko mažiau matomi.
Be Prezidentės asmenybės, kūrėjui rūpėjo pažvelgti ir į jos vadovavimo dešimtmečio valstybę, įvardyti už vienus ar kitus sprendimus sumokėtą kainą. "Aš žinojau tai, ko negalėjau pasakyti viešai. Ir aš žinojau tai, ko negalėjo žinoti kiti", – kalba filmo herojė. Režisierius teigia gavęs atsakymus į klausimus, kilusius jam kaip piliečiui, pažvelgęs į tuos dalykus, kurie ir šiandien vertinami ne taip, kaip yra iš tikrųjų.
Mato pokyčius
Prieš dešimt metų, ruošiantis pirmajai Prezidentės inauguracijai, nacionalinis transliuotojas susizgribo neturintis tai progai tinkamos vaizdo medžiagos. Teko skubiai kurti nedidelį dokumentinį filmą apie naujai išrinktą Lietuvos Prezidentę. Vienas iš "Prezidentės portreto" autorių – D.Ulvydas. Koks tas portretas kadencijos pradžioje ir dabar, jai baigiantis?
"Nesu nei ekspertas, nei analitikas, kad galėčiau leisti sau vertinti. Tačiau, net ir žiūrint paprastai, matyti didžiuliai asmenybės pokyčiai. Pirmaisiais metais kategoriškumas, susidūrus su problemomis, buvo arti susideginimo. Be proto griežtai, greitai, kategotiškai – kad ir kaip būtų, aš pasakysiu, ką galvoju, o akyse šviečia – tikslas pateisina priemones. Pasako, ir tarsi susidegina.
Šiandien yra pasakoma taip pat kategoriškai, gal net stipriau, bet ramiai, aiškiai, su absoliučiu vidiniu įsitikinimu. Nebeliko ankstesnio išsitaškymo, jį pakeitė užtikrintumas. Pasakiau, ir amen", – pabrėžia D.Ulvydas.
Jis įsitikinęs, kad šiuos pokyčius lėmė abi kadencijas lydėjusios neigiamos reakcijos, nuolatiniai puolimai. Tai užgrūdina. Kai supranti, kad tavęs niekas negali nužudyti, tiesiog eini pirmyn ir užsibrėžtų tikslų sieki ramiai.
"Šunys loja, Prezidentė dirba savo darbą", – šypteli režisierius.
Ir pati Prezidentė jam pasakojo apie tai, kaip keitėsi jos požiūris. Iš pradžių galvojusi, kad jos darbas bus valdyti, prižiūrėti, sekti, bausti, tai yra vien tik priimti labai svarbius sprendimus ir būti niekam nemielu cerberiu. Ir tik vėliau supratusi, kiek daug laiko užima susitikimai su paprastais žmonėmis. "Dalis tavo darbo yra būti vazonu. Stovi kaip gėlių vazonas, o prie tavęs prieina vis kiti žmonės ir fotografuojasi", – sako D.Grybauskaitė.
R. Dačkaus/Prezidentūros nuotr.
Kas liko už kadro
Filme kalbinamas profesorius Vytautas Landsbergis, buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, buvęs Prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, arčiausiai Prezidentės, per 3 m nuo jos kabineto, sėdinti patarėja administratorė Ieva Baubinaitė, kiti svarbūs prezidento erdvės asmenys. Ir nė vieno pašnekovo – iš asmeninės aplinkos.
"Kas yra asmeninė aplinka? Mes žinome, Prezidentė šeimos neturi. Draugus ji yra pasilikusi už raudonos linijos. Už jos – ta erdvė, kurios ji, ačiū Dievui, nėra praradusi, išsaugojusi tik sau. Iš savo asmeninio gyvenimo Prezidentė nepadarė valstybinio lygio geltonosios spaudos, nepavertė jo šou. Tą aš labai gerbiu.
Pradžioje, kaip ir visi, norėjau įlįsti su kamera į rūsį, prie jos medaus ir sulčių lentynos. Nepatekau ten su kamera, bet patekau kaip žmogus, – pripažįsta D.Ulvydas. – Ir džiaugiuosi galėdamas pakviesti žiūrovą suprasti, kad kiekvienas turime teisę į savo erdvę. Galbūt Prezidentei tai ta erdvė, kurioje ji susikaupdavo ir atėjusi rytą priimdavo sprendimus, apie kuriuos ir yra mano filmas."
Nufilmuoti prie vairo sėdinčią D.Grybauskaitę vis dėlto pavyko. Įtikino paprastas argumentas: Prezidente, jūs juk vairuojate valstybę, tai ką reiškia vairuoti automobilį. Jai sužibo akys, nes vairuoti ji labai mėgsta. Po ilgų diskusijų su valstybės apsauga dviese sėdo į automobilį: Prezidentė – prie vairo, režisierius su kamera – šalia.
Dar vienas netikėtas įspūdis – D.Grybauskaitės ruošiama kava. Rimtus susitikimus Prezidentė stengiasi rengti labai anksti ryte. Tokiu metu, prieš septynias, dar nėra nei administracijos, nei sekretorių. Ir tada ji kavą verda pati. Yra vaišinusi ja ir D.Ulvydą. Tas paprastumas iš pradžių vertė jį jaustis nepatogiai, vėliau nustojo tai sureikšminti. Na, paruošė kavą, puiku! Dirbam toliau!
Norėjau neutralizuoti šaltos, uždaros vadovės įvaizdį.
"Aš į ją kreipiausi "Prezidente". O pats labai džiaugiausi, kai ji užsimiršdavo ir sakydavo man "tu". Taip, ji žino mano vardą ir kreipdavosi juo, bet susireikšminti ir sakyti, kad tapau artimas imperatoriui, būtų netiesa. Na, negalėjau jai nei skambinti, nei turiu telefono numerį. Taip tiesiog nebūna", – sako režisierius.
Dėkingas ir už pamokas
D.Ulvydas – vaidybinio kino kūrėjas, jau legendinių filmų "Tadas Blinda. Pradžia", "Emilija iš Laisvės alėjos" autorius. Kodėl filmas apie D.Grybauskaitę? Kodėl neįprastas žanras – dokumentika?
Režisierius pasakoja, kad viešėdamas Amerikoje turėjo progą pamatyti filmą apie paskutinius Baracko Obamos prezidentavimo metus "The Final Year" (2017). Skrisdamos namo susimąstė, kad patys turime Lietuvoje pasaulinio lygio lyderę. Gimė mintis sukurti filmą apie ją. Svajok drąsiai, ir išsipildys. Ši nuostata padėjo siekti tikslo. Beje, jo filmo herojė pasako tą patį: jeigu kažko nori, sieki ir svajoji, tai pildosi, reikia tik norėti.
Svajonė išsipildė – "Valstybės paslaptis" jau bus rodoma kino teatruose, o pats režisierius tikina praturtėjęs ir asmeniškai. Jam atrodė nepaprasta, kaip greitai Prezidentė priima sprendimus.
"Taip, darom, filmuojam. Čia nebus – to nenoriu, to negaliu..." – tiesiai ir aiškiai, be jokių tūpčiojimų.
"Prezidentės įžvalgų apsisukimų per minutę greitis nerealiai paturbintas. Turbūt kitoks vadovas ir negali būti. Kiek daug ji yra atlikusi spontaniškų žygių, kai tiesiog atsistodavo ir kalbėdavo. Kad ir pasisakymas Europos Taryboje dėl rusų šnipų išvarymo. Tai buvo visiškas ekspromtas. Pamačiusi, kad visi muistosi ir bijo pareikšti kategorišką nuomonę prieš Rusiją, ji tiesiog greitai sureagavo, ir tik dėl tos greitos reakcijos, pasitikėjimo savo sprendimais dar tos pačios dienos vakare visa Europa susivienijo, – vieną iš epizodų primena D.Ulvydas. – Ir man visa tai pavyko matyti. Mokausi iš savo herojės, siekiu gyventi, kaip ji. Iškilo problema, noriu atsakymą duoti tuoj pat. Mes, lietuviai, per ilgai abejojame, kvestionuojame, matuojame dešimt kartų, kol nupjauname, bet vis vien nepataikome. Turime mokytis eiti į priekį, nebijoti, kartais netgi suklysti. Gyvenimą reikia sukti – pelkėje lelijos nežydi."
Jis sako neatsimenantis, kad per savo gyvenimą būtų sutikęs protingesnį žmogų. Būdamas šalia, nuolat stebėjosi Prezidentės išmintimi, nesvarbu, ar ji spręstų valstybės problemas, ar tiesiog derintų su savo komanda rytdienos kelionę į oro uostą. Įsitikino, kad ji visur groja pirmu smuiku.
"Žinau žmonių, kurie turi galimybę gauti Prezidentės žmogišką patarimą, tiesiog ateiti kaip pas mamą ar pas tetą. Kodėl pas ją? Nes ji gali patarti be galo išmintingai. Čia ir yra atsakymas, kodėl Angela Merkel, kai tik tribūnoje pradeda kalbėti Dalia Grybauskaitė, nustoja rašyti trumpąsias žinutes ir klauso, kodėl B.Obamai ar Donaldui Trumpui nereikia jos pristatyti, kodėl visokeriopas simpatijas reiškia Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jie mato išmintingą žmogų, lygiavertį valstybės vadovą", – tikina D.Ulvydas.
Kaip svarbiausią šalies vadovės portreto bruožą jis išskirtų tai, kad ji nieko nebijo ir dėl nieko nekompleksuoja – nei dėl pasakytų žodžių, kurie galbūt bus suprasti ne taip, nei dėl sprendimų. Baigiant filmuoti ji pasakė: ne, aš nežiūrėsiu filmo iki premjeros. D.Ulvydui tai tapo dar vienu įrodymu, kad Prezidentė ne tik moka pasitikėti profesionalais, bet ir jaučia visišką atsakomybę už savo žodį.
