„Kalbant apie geležinę uždangą, iš esmės ji jau leidžiasi“, – žurnalistams sakė S. Lavrovas.

„Jie turėtų būti atsargūs, kad nieko nesuspaustų“, – šmaikštavo jis.

„Procesas prasidėjo“, – kalbėjo S. Lavrovas po derybų su kolega iš Baltarusijos.

S. Lavrovas sakė, kad Rusija nepalaiko jokių santykių su Europos Sąjunga nuo 2014 metų, kai po Maidano revoliucijos, per kurią buvo nuverstas Kremliui palankus režimas, Maskva aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą.

Jis teigė, kad Maskva „nuo šiol“ nepasitikės Vašingtonu ir Briuseliu.

„ES visiškai nesuinteresuota suprasti mūsų interesų“, – pridūrė S. Lavrovas.

„Ją domina tai, kas nuspręsta Briuselyje. O tai, kas buvo nuspręsta Vašingtone, buvo nuspręsta Briuselyje“, – kalbėjo jis.

Vakarų šalys įvedė beprecedenčių sankcijų Maskvai, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 24 dieną pasiuntė pajėgas į Ukrainą.

Vakarai taip pat teikia didelę karinę ir ekonominę pagalbą Kyjivui, kurio pajėgos įnirtingai stengiasi atremti Rusijos invaziją.

Kazachstanas siekia atsiriboti nuo Kremliaus vadovo Vladimiro Putino karinio puolimo Ukrainoje, bet tuo pačiu nenori supykdyti savo sąjungininkės Rusijos.

Interviu vokiečių savaitraščiui „Die Welt“ Kazachstano užsienio reikalų viceministras Romanas Vassilenko (Romanas Vasilenka) užsiminė, kad jo šalis tęsia suplanuotas reformas ir neketina grįžti prie Šaltojo karo laikų politinės struktūros.

„Jei bus nauja geležinė uždanga, mes nenorime būti už jos“, – sakė jis.

Atkreipdamas dėmesį į reformas, apimančias prezidento galių apribojimą, R. Vassilenko sakė, kad jo šalis „šių žingsnių ir politinių reformų imasi ne norėdama kam nors, įskaitant Vakarus, įtikti, o todėl, kad mūsų prezidentas žino: tai vienintelis kelias į priekį“.

Turėdamas galvoje investuotojus, kurie galėjo pasitraukti iš Rusijos dėl karo Ukrainoje, R. Vassilenko sakė, kad Kazachstanas mielai juos priimtų.

Tačiau „ne tam, kad būtų apeitos sankcijos Rusijai“, sakė jis ir pridūrė, kad Kazachstane „laukiamos visos gerą reputaciją turinčios kompanijos, norinčios čia įsikurti“.

Kazachstano užsienio reikalų ministerija praėjusį mėnesį užsiminė, kad laikosi neutralios pozicijos dėl konflikto Ukrainoje ir nesvarsto dviejų Rusijos remiamų separatistinių darinių Ukrainos rytuose pripažinimo.

Valdžia leido aktyvistams surengti mitingą prieš invaziją – į jį buvo susirinkę per 2 tūkst. žmonių.

Tačiau bandymą surengti antrą mitingą pareigūnai sužlugdė.

Spontaniška idėja

Už masiniu pabėgimu į Vakarus pasibaigusią šventę šimtai tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) piliečių turėjo būti dėkingi Vengrijos žmogaus teisių aktyvisto Lukacso Szabó draugei Marijai Filep. 1989-ųjų vasaros pradžioje Debrecene susitikęs su Europos Parlamento nariu, paskutinio Austrijos ir Vengrijos imperatoriaus sūnumi Otto von Habsburgu vengrų opozicionierius skundėsi: nepaisydamas Budapešto sprendimo susilpninti sienos su Rumunija apsaugą ir pagelbėti pastarojoje gyvenančiai vengrų mažumai, diktatorius Nicolae Ceausescu nurodė sugriežtinti pasienio kontrolę.

Mūsų tikslas buvo vienas – geležinėje uždangoje bent skylę pragręžti.

L. Szabo ir O. von Habsburgas sutarė: pasienyje su Rumunija galima būtų surengti pikniką – kaip kontrastą įtemptai situacijai. "O gal geriau pasienyje su Austrija?" – spontaniškai pasiūlė Vengrijos demokratiniam forumui priklausiusi M. Filep. Susitikimo dalyviai sutarė: geresnės minties ir būti negali. Tereikėjo pasiskirstyti darbus.

Rizikuodama netekti darbo, M. Filep su bičiuliais ėmėsi organizacinio darbo. O. von Habsburgui pavyko įtikinti reformatorių Vengrijos komunistų partijos Politinio biuro narį Imre Pozsgay tapti Paneuropos pikniko globėju.

Oficialus renginio pretekstas – pademonstruoti, kad Michailo Gorbačiovo "Perestrojkos" idėja ir parodomasis jo noras įtikinti tariamu atsivėrimą Vakarams, pasiekė ir Vengriją. Tuo pat metu ši įžūli idėja turėjo tapti egzaminu Kremliui. Budapeštas dar nebuvo pamiršęs sovietų karinės intervencijos 1956-aisiais, kruvino sovietų armijos spektaklio Prahoje 1968-aisiais, nesėkmingo Lenkijos bandymo ištrūkti į laisvę. Kiek laisvės veikti bus suteikta šįkart? Ar Vengrijoje dislokuoti sovietų kariai nebus pasiųsti nepuls minios dar kartą?

Budapešte rizikuoti niekas nenorėjo, tačiau mintis dar kartą pabandyti nusimesti Maskvos pančius buvo tokia pat gyva kaip ir anksčiau. Juolab kad socialistinės doktrinos tuometė Vengrijos vadovybė kratėsi kaip įmanydama: Vengrijos komunistinė vadovybė jau buvo ryžtingai pasukusi reformų keliu, 1988-aisiais leido savo piliečiams keliauti į užsienį, o jau po metų tas pats I. Pozsgay geležinę uždangą vadino morališkai ir politiškai pasenusiu dariniu.

"Mūsų tikslas buvo vienas – geležinėje uždangoje bent skylę pragręžti, – vėliau pasakojo tuometis O. von Habsburgo referentas Berndas Posseltas. – Kuo tai baigsis, mes nežinojome. Nors dar 1979-aisiais O. von Habsburgas viename interviu pranašavo, kad po dešimties metų geležinė uždanga kris. Totalitarizmą jis lygino su moteriškomis kojinėmis: patraukus vieną siūlelį, išyra visa eilė. Šoprone ir buvo patrauktas siūlelis. Paneuropos piknikas nesukėlė geležinės uždangos griūties, tačiau buvo viena priežasčių."

Kalbos, šokiai ir dešrelės

Paneuropos pikniką nuspręsta surengti netoli pasienio esančio Šoprono miesto, ties senuoju Bratislavos keliu. Oficialioje programoje, įrašytoje po Vengriją išplatintose skrajutėse, žadėta: būsią oficialių kalbų, menininkų pasisakymų, šokių, galimybė kepti dešreles ir pagurkšnoti alaus. Tačiau svarbiausia buvo ne šokiai ir žaidimai. Renginio kulminacija – dviprasmiškai "Geležinės uždangos nuplėšimu" pavadinta akcija: labai trumpam, nuo 15 iki 18 val., turėjo būti atidaryti siena, skyrusi laisvąją Austriją ir komunistiniame bloke prievarta laikomą Vengriją.

A. Bella. „Reuters“ nuotr.

Šiandien atrodo makabriška, kad tokį laikiną sienos atvėrimą Maskvoje galėjo suprasti kaip "Perestroikos" politikai palankų Europos be kliūčių ženklą. Tarsi iki mirties įkalintam kaliniui pakaktų vienkartinio pasivaikščiojimo gryname ore. Kaip galima valgyti dešreles ten, kur pasieniečių kulkos pakirstas krito ne vienas į laisvę bandęs pabėgti vengras. Tačiau apie tikrąsias renginio režisierių užmačias anuomet niekas nė neįtarė.

Tikrieji renginio svečiai taip pat turėjo būti ne tiek laisvai keliauti jau galintys vengrai, bet VDR piliečiai, 1989-ųjų vasarą užplūdę Vengriją. Informacija apie renginį juos pasiekė ne tik perduodama iš lūpų į lūpas. Neatsitiktinai kempinguose prie Balatono ežero kvietimus į pikniką vokiečių ir vengrų kalbomis platino tuometinės Vakarų Vokietijos ambasados Budapešte vairuotojas.

Būtų pakakę vieno šūvio

Rugpjūčio 19-ąją dangus virš mažyčio Šoprono priemiesčio Šopronpuštos, esančios visai prie pat sienos, nežadėjo nieko gero. Atrodė, kad iš švininių debesų tuoj prapliups lietus, todėl ryžtis pramogauti galėjo tik visiškas keistuolis. Tačiau į pikniką susirinkusiems rytų vokiečiams piliečių rūpėjo ne ugnis kepsninėse, dešrelės ar alus.

Šią akimirką man tapo visiškai aišku, kad nenutiks nieko blogo.

Anuomečiai Vengrijos pasieniečiai sako pamenantys jausmą, kai laikrodžio rodyklei artėjant prie 15 val. padalos, ties pasienio vartais pasirodė kelios dešimtys vokiečių – daugiausiai jaunų. Nelaukdami paraginimo, jie atplėšė vartus ir pasileido į Austrijos teritoriją.

Oficialių piknikautojų laukę vengrų pasieniečiai nespėjo nė sureaguoti, kaip įkandin pirmųjų pasirodė dar keli šimtai vokiečių. Tiksliau – iš Vengrijos pusės bėgančiai miniai vengrų pasieniečiai demonstratyviai atsuko nugarą ir kruopščiai tikrino Paneuropos piknike Vengrijos teritorijoje panorusių dalyvauti austrų dokumentus.

Kiekvienas iš penkių Vengrijos pasieniečių galėjo paleisti po dešimt šūvių, tačiau nebuvo gavę tiesioginio savo viršininko, Arpado Bellos įsakymo šaudyti. "Bijojau dėl savo vyrų ir VDR piliečių gyvybių", – vėliau savo sprendimą nepaklusti instrukcijoms aiškino Paneuropos pikniko didvyriu tapęs A.Bella.

Vengrų karininkas sako supratęs, kad bėgliams sustabdyti būtų pakakę vienintelio šūvio, tačiau jis nusprendė rizikuoti ne kitų, bet savo gyvybe: "Man buvo aišku, kad paskui ne vienam mėnesiui ar metams sėsiu į kalėjimą."

"Vienai bėgančiai moteriai iš rankų išsprūdo vaikas. Tuomet vienas pasienietis pakėlė mažylį ir perdavė jį motinai. Šią akimirką man tapo visiškai aišku, kad nenutiks nieko blogo", – vėliau prisiminė O. von Habsburgo referentas B. Posseltas.

Dokumentiniuose kadruose matyti ištisos šeimos vokiečių – prie krūtinės vaikus glaudžiantys jauni tėvai, senjorai, pavieniai jaunuoliai, skubriu žingsniu, beveik bėgte, įžengiantys į Austrijos teritoriją. Ne vienas nebesugeba nuslėpti jaudulio, džiaugsmą išlieja dar stipriau apkabindami sunkaus žygio nuvargintus vaikus.

"Jie šaukė: "Laisvė, laisvė!", – prisiminė tądien pasienyje dirbęs Austrijos muitinės vyresnysis inspektorius Johannas Göltlas.

Pasienio zonoje netoli Šoprono istorinį pikniką simbolizuojanti kompozicija. „Reuters“ nuotr.

Įkvėpė tūkstančius

Masinis piliečių pabėgimas, regis, apstulbino ir tokio paklusnių piliečių elgesio nesitikėjusį tuometį VDR lyderį Erichą Honeckerį. Komentuodamas britų dienraščiui "Daily Mirror" rugpjūčio 19-osios įvykius, jis vėliau aiškino, esą O. von Habsburgas išplatino kvietimus į pikniką, į kurį atvykusiems Vengrijoje poilsiavusiems VDR piliečiams buvo duota dovanų, maisto, pinigų ir jie buvo įkalbėti pereiti į Vakarus.

"Galiu jus užtikrinti: nebuvo jokio šokolado. Tiesą sakant, žmonių nė nereikėjo ypatingai vilioti", – VDR režimo melą vėliau neigė pikniko liudininku buvęs B.Posseltas.

Apie ketinimus pikniko metu atverti sieną, informacijos turėjo ir VDR saugumo tarnybos "Stasi" darbuotojai Vengrijoje, tačiau iš centro negavę jokių nurodymų, jie nesiryžo provokacijoms. Galiausiai saugumiečiams nebeliko nieko kita, kaip tik organizuoti bėglių paliktų transporto priemonių – dar neseniai didžiausiu turtu laikytų škodų, trabandų, vartburgų, motociklų – transportavimą į VDR.

Pasibaigus piknikui Vengrijos ir Austrijos siena vėl buvo uždaryta. Tačiau Rytų vokiečių tai nesustabdė. Pirmuoju bandymu į Vakarus ištrūko tik apie 700 iš tūkstančių tuo metu Vengrijoje buvusių VDR piliečių. Laisvės pikniko įkvėpti jie veržėsi jau ne tik į Vakarų Vokietijos diplomatines atstovybes Lenkijos, Čekijoje, bet užplūdo Vengriją.

Tai, kad komunistinė Vengrijos vyriausybė yra liberaliausia iš visų rytų bloko vyriausybių, o 1989-ųjų birželį Austrijos ir užsienio ministrai simboliškai perkirpo abi šalis skyrusią spygliuotą vielą, vokiečiams suteikė labai daug vilties. Gerokai daugiau nei buvo galima tikėtis, kad gilėjanti krizė pribaigs VDR įkūrimo 40-mečiui besiruošiantį E.Honeckerio režimą.

VDR piliečių neišgąsdino ir tai, kad atliepdamas Rytų Berlyno reikalavimui, Budapeštas sustiprino vakarinės sienos apsaugą. Pačios VDR sienų uždaryti E.Honeckerio režimas nedrįso, todėl pasirūpinę turistinėmis vizomis, stengdamiesi sukelti kuo mažiau įtarimo saugumiečiams ir pasieniečiams, tūkstančiai rytų vokiečių vyko Vengrijos link – "atostogauti prie Balatono ežero".

Nors galimybe pasinaudoti vengrams suteikta judėjimo laisve VDR piliečiai neturėjo, plyšelis šviesos juos masino it plaštakes naktį. "Turistai" iš VDR užplūdo VFR ambasadą Budapešte, prašėsi politinio prieglobsčio. Suskaičiuota, kad tą vasarą Vengrijoje buvo apie 10 tūkst. rytų vokiečių.

Nepaisant kritikos iš Rytų Berlyno, Vengrija toleravo pabėgėlių minią. Paprašytas VFR diplomatų, VDR piliečiais rūpinosi kunigo Imrės Kozmos vadovaujami Vengrijos maltiečiai. Per keletą mėnesių, kol galutinai atsivėrė sienos, jo Zugligeto parapijoje pagalba suteikta beveik 50 tūkst. rytų vokiečių – tiek jų per Vengriją 1989-ųjų vasarą ir rudenį pabėgo į Austriją.

Tai, kas įvyko 1989-ųjų rugpjūčio 19-ąją, buvo tik uvertiūra. Jau visai netrukus, rugsėjo 11-ąją, Vengrija leido per savo sienas į pasirinktą šalį vykti ir VDR piliečiams, o po dviejų mėnesių sulaukta ir pagrindinio įvykio: griuvo Vokietiją ir Europą dalijusi Berlyno siena.

Svarbiausia – žirklės vielai kirpti

Marlies ir Berndas Grunertai iš Kembergo tuometinės VDR Vitenbergo žemėje buvo tarp tų Rytų vokiečių, kurie į Vakarus veržėsi rizikuodami patekti į kalėjimą ar žūti pakirsti pasieniečių kulkos. Odontologas ir mokytoja vėliau prisimins, kaip 1989-ųjų vasarą su savo keturių ir septynerių metų vaikais leidosi į pavojingą kelionę Vengrijos link. "Niekuo nepasitikėjome. Net mūsų vaikai nežinojo, kur važiuojame", – vėliau žurnalistams sakė B. Grunertas.

„Reuters“ nuotr.

Pažįstamiems pora su džiaugsmu pasakojo apie būsimas atostogas prie Balatono ežero, tačiau slapčia studijavo Vengrijos žemėlapius, vietas, kur bent teoriškai įmanoma nepastebėtam prisiartinti prie sienos su Austrija – kaip ir tūkstančiai jų bendrapiliečių. Kad nesukeltų pasieniečių įtarimų, sutuoktiniai į "poilsio" kelionę nesivežė nieko, ko anuomet galėjo prireikti potencialiems bėgliams: kompaso, studijų diplomų, kontaktinių asmenų Vakaruose telefono numerių ar nors kiek pinigų užsienio valiuta.

Jau "atostogaudami" Vengrijoje sykį atvykę į pasienio zoną jie buvo užklupti vengrų pasieniečių – arešto pavyko išvengti, sulaukta tik nurodymo pasitraukti į šalies gilumą. Įbauginti ir pasimetę Grunertai nedrįso vykti į Paneuropos pikniką. Po to, kai iš laikraščių sužinojo, kad tai buvo realus šansas ištrūkti į laisvę, jautėsi tarsi antrąkart patyrę pralaimėjimą. Tačiau ir šis nusivylimas jų nesustabdė.

Ir praėjus trims dešimtmečiams Grunertai puikiai pamena, kaip rugpjūčio 20-ąją, apie 14.45 val., netoli sienos su Austrija pamiškėje jie išlipo iš automobilio. Ten, kur, iš vieno vengro slapta gautomis žiniomis, turėjo būti silpniausiai saugomas ruožas – artimiausiame pasieniečių bokštelyje niekas nebudėdavo. Kaip vėliau paaiškėjo – specialiai, toks buvęs Vengrijos pasieniečių sprendimas. Palikę automobilį, Grunertai su savimi turėjo tik tai, kas svarbiausia, – vaikus, nevasariškai aprengtus, kad nesusibraižytų braunantis per krūmus, dokumentus ir žnyples vielai kirpti.

Vos priartėję prie miškelio, Grunertai suprato, kad nėra vieniši. Pamatę grupelę žmonių, sudvejojo, kad tai gali būti ne tik pabėgėliai, bet ir vengrų ar "Stasi" šnipai, todėl pasuko kita kryptimi. Kartu su dar viena bėglių šeima dar gerą valandą ėjo pamiške, kol pamatė spygliuotos vielos tvorą. Vienas spustelėjimas žnyplėmis, antras – skylė į laisvę atrodė tarsi vartai į rojų. Grunertų laikrodžiai rodė 16.30 val. – po kojomis buvo Austrijos žemė.

"Nebijokite, esate saugūs", – staiga pasigirdęs šnabždesys kėlė dviprasmiškus jausmus. Tai buvo Martinas Kanitschsas iš nedidelio Miorbišo kaimelio – vienas tų austrų, kurie kaip įmanydami padėjo pabėgėliams: pasitikdavo orientaciją praradusius bėglius, suteikdavo jiems pastogę, maisto, drabužių.

Teoriškai pasienio teritorija buvo saugoma ir nuo Austrijos pusės, tačiau, regis, visiems buvo aišku: iš Vengrijos pusės braunasi ne diversantai, bet civiliai, VDR piliečiai. Prisliūkinę prie pasienio tvoros, paprasti austrai kirpo vielas, palikdavo bėgliams nuorodas ant medžių. Kai kurie dar Vengrijos teritorijoje sodindavo bėgančius vokiečius į savo automobilius, o pasienyje, užkalbinę pareigūnus, gyvą kontrabandos krovinį išveždavo į laisvę. Ne vieną tokį pabėgėlių padėjėją sulaikė Vengrijos pasieniečiai, tačiau dažniausiai apsiribota tik naktimi daboklėje ar griežtu paliepimu dingti iš Vengrijos teritorijos.

Abu lyderiai per religinę ceremoniją pasienyje esančiame Šoprono mieste pasakys kalbas, o vėliau prie pietų stalo surengs dvišales derybas.

A. Merkel šeštadienį padėkojo Vengrijai už tai, kad ji padėjo įvykti Vokietijos susivienijimo stebuklui, 1989 metų rugpjūčio 19-ąją leidusi 700 pabėgėlių iš komunistinės Rytų Vokietijos kirsti sieną ir patekti į Vakarus.

Pastaraisiais metais santykiai tarp Berlyno ir Budapešto pastebimai atšalo dėl V. Orbano griežto antiimigracinio kurso ir Vokietijos kritikos Vengrijos premjero autoritariškos politikos atžvilgiu.

Pastangos nugriauti Berlyno sieną, kuri daugiau kaip du dešimtmečius skyrė Vakarus ir komunistinį bloką, prasidėjo 1989 metų gegužę Vengrijoje.

Tų metų rugpjūčio 19 dieną siena turėjo būti simboliškai atverta trims valandoms, tačiau kelios minutės iki vartų atidarymo pro juos prasiveržė minia rytų vokiečių.

Ta taiki iškyla buvo pirmasis masinis vokiečių iš Rytų Vokietijos egzodas į Vakarus nuo 1961 metų, kai buvo pastatyta Berlyno siena.

Iškylą organizavo Vengrijos opozicijos partijos, iniciatyvą globojant reformas rėmusiam Komunistų partijos Politinio biuro nariui Imre Pozsgay (Imrei Požgajui) ir Otto von Habsburgui (Otui fon Habsburgui) – Tarptautinės paneuropinės sąjungos prezidentui ir paskutinio Austrijos ir Vengrijos imperatoriaus palikuoniui.

Po to, kai Vengrijos vyriausybė 1989-ųjų rugsėjo 11-ąją oficialiai atvėrė sieną, į Austriją pabėgo apie 50 tūkst. žmonių iš Rytų Vokietijos, o po dviejų mėnesių, lapkričio 9-ąją, griuvo Berlyno siena.

Taigi, artėjant birželio 4-ajai, prisiminkite Kiniją. Jos žmonės patyrė didesnes masines žudynes netgi už surengtas Europoje Hitlerio ir Stalino: 45 milijonai buvo numarinti badu arba nužudyti per Mao „Didįjį šuolį į priekį“. Vėliau atėjo eilė niokojančiam Kultūrinės revoliucijos siautėjimui. Na, o prieš 30 metų buvo sutriuškinti pribloškiantys protestai Tiananmenio aikštėje Pekine ir daugelyje kitų Kinijos miestų, kai studentai ir kiti reikalavo tiesos apie praeitį ir teisingumo ateičiai.

Kinijai šie įvykiai buvo ne mažiau svarbūs nei 1979 metų didysis popiežiaus vizitas Lenkijoje ir vėlesnė „Solidarumo“ epocha. Tai buvo galimybė laisvai kvėpuoti, mąstyti ir kalbėti.

Tačiau nuo karo padėties iki Apskritojo stalo derybų buvo pereita praėjus vos aštuoneriems metams, o Kinijos negailestingas leninistinis režimas sutrypė savo žmonių atmintį. Niekas Kinijoje negali aptarinėti birželio 4-osios žudynių Pekine ir kituose miestuose. Mes, esantys už Kinijos ribų, netgi nežinome, kiek šimtų – ar galbūt tūkstančių – žuvo.

Dabar Kinijos režimas atrodo toks pats grėsmingas ir amžinas, kokia 8-ojo dešimtmečio viduryje atrodė sovietų imperija. Emigrantai, su kuriais susiduriu mūsų dienomis, atrodo panašūs į lenkus ir kitus pavergtųjų tautų žmones, mano pažinotus Šaltojo karo laikų Londone.

Jaltos, Katynės, įsiveržimų į Vengriją ir Čekiją sukaktys buvo suteikę trumpą galimybę pritraukti visuomenės dėmesio ir kantriai atsakinėti į žurnalistų klausimus. Tačiau rezultatai buvo menki, ir didėjo nuogąstavimai dėl nepakankamos sklaidos arba, dar blogiau, abejingumo.

Kinijos režimo svarbiausi koziriai yra užsienyje – tai mūsų apatija ir godumas. Mes, žmonės Vakaruose, kuriems dabar priklauso ir Lenkija, mieliau darome pinigus arba pramogaujame, užuot rūpinęsi dėl tolimos praeities nusikaltimų.

Mes galėtume daryti daugiau. Galėtume padėti smarkiai engiamiems tibetiečiams, skųstis dėl tebevykdomo laisvės griovimo Honkonge, reikalauti, kad su Taivanu būtų elgiamasi kaip su tikra valstybe, ir, kaip tik šiuo metu, prisiminti, kas įvyko 1989 metų birželio 4-ąją.

Sukanka 40 metų nuo Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimo. Ji registravo žmogaus teisių pažeidimus ir platino šią informaciją už geležinės uždangos.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai steigėjai buvo Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir Tomas Venclova.

Kai kuriais skaičiavimais, nuo šios grupės įsikūrimo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prie disidentų grupės oficialiai ir neoficialiai prisidėjo 125 žmonės.

1975 metų vasarą Helsinkyje pasirašius saugumo ir bendradarbiavimo sutartį, Sovietų Sąjunga pirmą kartą prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus, susijusius su žmogaus teisių apsauga. Tai disidentiniam judėjimui suteikė didelį postūmį ir Sovietų Sąjungos teritorijoje ėmė formuotis įvairios disidentų grupės, pagal sutarties pasirašymo vietą pasivadinusios Helsinkio grupėmis ir remiančios susitarimą.

Disidentai ypač akcentavo kovą dėl žmogaus teisių, o jų veikla rodė, kad ne visiems priimtinas sovietų režimas. Viešų draugijų, pavadintų Helsinkio grupėmis, idėja kilo žymiam Rusijos disidentui Andrejui Sacharovui.

Tūkstančiai švytinčių balionų sekmadienio vakarą Vokietijos sostinėje buvo paleisti kilti į dangų, simboliškai pažymėdami prieš 25 metus įvykusį Berlyno sienos griuvimą.

15 kilometrų besidriekianti šviesų instaliacija buvo įrengta tame 155 kilometrų ilgio Berlyno sienos ruože, kuris kaip bjaurus randas anksčiau dalijo miestą į dvi dalis ir kurio atidarymas 1989 metų lapkričio 9 dieną po metų atvedė į Vokietijos susivienijimą.

Beveik 7 tūkst. balionų paleidimas skambant jaudinamai Beethoveno (Bethoveno) „Odės džiaugsmui“ – Europos Sąjungos (ES) himno – melodijai, tapo viena įspūdingiausių prie Brandenburgo vartų vykstančio minėjimo po atviru dangumi, sutraukusio daugiau kaip milijoną svečių, kulminacijų.

Prieš balionų paleidimą britų dainininkas ir dainų kūrėjas Peteris Gabrielis (Piteris Geibrielis) atliko neoficialų Berlyno sienos griūties himną „Heroes“, kurį atlikėjas Davidas Bowie (Deividas Bouvis) įrašė gyvendamas tuomečiame Vakarų Berlyne.

Anksčiau dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel gyrė drąsius piliečius, kurie taikiai nuvertė Berlyno sieną, ir pavadino tą įsimintiną dieną įrodymu, kad „svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel, kuri augo komunistinėje Rytų Vokietijoje, kalbėjo prie memorialo 138-iems žmonėms, kurie vien Berlyne žuvo bandydami pabėgti iš tos anuometinės sovietų blokui priklausiusios valstybės.

„Berlyno siena, šis valstybinio piktnaudžiavimo simbolis betono forma, milijonus žmonių privedė prie ribos to, kas toleruotina, ir pernelyg daug (žmonių) už jos. Tai juos palaužė“, – sakė ji.

„Nenuostabu, kad po sienos atidarymo žmonės plaktukais ir kaltais išardė nekenčiamą struktūrą. Per metus ji kone išnyko iš miesto peizažo“, – sakė kanclerė.

A.Merkel, kuri kalbėjo neįprastai emocingai, sakė, jog 1989-ųjų lapkričio 9-oji išmokė, kad „mes galime pakeisti dalykus į gera – tokia yra Berlyno sienos griuvimo žinia“.

Pasak kanclerės, tai tiesa ir jos vėl suvienytai šaliai, ir pasauliui, „ypač žmonėms Ukrainoje, Sirijoje, Irake ir daugelyje, daugelyje kitų pasaulio regionų, kur laisvei ir žmogaus teisėms grasinama ar kur jos yra trypiamos“.

„Tai tikėjimo mūsų pajėgumu nugriauti sienas šiandien ir ateityje, diktatūros, smurto, ideologijos ir priešiškumo sienas, žinia, – sakė ji. – Per daug gerai, kad būtų tiesa? Svajonė, kuri sprogs kaip burbulas? Ne, sienos griuvimas parodė mums, kad svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel padėkojo tiems žmonėms užsienyje, kurie atvėrė kelią minimiems istoriniams įvykiams, nuo čekų ir lenkų judėjimų už demokratiją iki Maskvos „viešumo“ ir „pertvarkos“ reformų, ir sakė, kad 1989 metais „Geležinė uždanga jau buvo perplėšta“.

„Mes, vokiečiai, niekada nepamiršime, kad laisvės ir demokratijos judėjimai centrinėje ir Rytų Europoje atvėrė kelią laimingiausiam momentui mūsų pastarųjų metų istorijoje“, – sakė ji.

Rytų Vokietijos valdžia pradėjo statyti Berlyno sieną, kurią vadino „antifašistinės apsaugos įtvirtinimais“, 1961 metų rugpjūtį, kad sustabdytų masinį gyventojų bėgimą į Vakarus.

1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiai, nebegalėdami sutramdyti didžiulės žmonių minios, atidarė vartus į Vakarų Berlyną, leisdami nevaržomai kirsti neapkenčiamą užtvarą pirmąkart po to, kai ji buvo pastatyta.

Mažiausiai 389 žmonės žuvo mėgindami pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos, rodo oficiali statistika, nors aukoms atstovaujančios organizacijos teigia, kad tas skaičius yra daug didesnis.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel sekmadienį gyrė drąsius piliečius, kurie prieš 25 metus taikiai nuvertė Berlyno sieną, ir pavadino tą įsimintiną dieną įrodymu, kad „svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel, kuri augo komunistinėje Rytų Vokietijoje, kalbėjo prie memorialo 138-iems žmonėms, kurie vien Berlyne žuvo bandydami pabėgti iš tos anuometinės sovietų blokui priklausiusios valstybės.

„Berlyno siena, šis valstybinio piktnaudžiavimo simbolis betono forma, milijonus žmonių privedė prie ribos to, kas toleruotina, ir pernelyg daug (žmonių) už jos. Tai juos palaužė“, – sakė ji.

„Nenuostabu, kad po sienos atidarymo žmonės plaktukais ir kaltais išardė nekenčiamą struktūrą. Per metus ji kone išnyko iš miesto peizažo“, – sakė kanclerė.

A.Merkel, kuri kalbėjo neįprastai emocingai, sakė, jog 1989-ųjų lapkričio 9-oji išmokė, kad „mes galime pakeisti dalykus į gera – tokia yra Berlyno sienos griuvimo žinia“.

Pasak kanclerės, tai tiesa ir jos vėl suvienytai šaliai, ir pasauliui, „ypač žmonėms Ukrainoje, Sirijoje, Irake ir daugelyje, daugelyje kitų pasaulio regionų, kur laisvei ir žmogaus teisėms grasinama ar kur jos yra trypiamos“.

„Tai tikėjimo mūsų pajėgumu nugriauti sienas šiandien ir ateityje, diktatūros, smurto, ideologijos ir priešiškumo sienas, žinia, – sakė ji. – Per daug gerai, kad būtų tiesa? Svajonė, kuri sprogs kaip burbulas? Ne, sienos griuvimas parodė mums, kad svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel priminė, kad lapkričio 9-oji taip pat yra nacių Vokietijos 1938 metų antižydiškų Krištolinės nakties pogromų, kurie žymėjo Holokausto pradžią, metinės, „gėdos ir negarbės diena“.

„Kaip ta data galėjo tapti laimės ir džiaugsmo diena?“ - klausė ji.

A.Merkel padėkojo tiems žmonėms užsienyje, kurie atvėrė kelią minimiems istoriniams įvykiams, nuo čekų ir lenkų judėjimų už demokratiją iki Maskvos „viešumo“ ir „pertvarkos“ reformų, ir sakė, kad 1989 metais „Geležinė uždanga jau buvo perplėšta“.

„Mes, vokiečiai, niekada nepamiršime, kad laisvės ir demokratijos judėjimai centrinėje ir Rytų Europoje atvėrė kelią laimingiausiam momentui mūsų pastarųjų metų istorijoje“, – sakė ji.

A.Merkel kalbėjo prie Berlyno sienos memorialo su 220 m ilgio fragmentu, kuris kažkada buvo 155 km ilgio betono sienos aplink Vakarų Berlyną dalis.

Popiežius Pranciškus gyrė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vaidmenį dėl Berlyno sienos griūties ir paragino žmones statyti tiltus atveriant širdis.

Pranciškus 25-ąsias Šaltojo karo simboliu tapusios Berlyno sienos griuvimo metines sekmadienį paminėjo kreipdamasis į visus geros valios žmones su raginimu puoselėti „susibūrimo kultūrą“ ir nugriauti visus barjerus, vis dar dalijančius pasaulį.

Sveikindamas žmones Šv.Petro aikštėje pontifikas pagerbė tuos, kurie stengėsi dėl Berlyno sienos panaikinimo, tarp jų – tuos, kurie sumokėjo savo gyvybe. Laikoma, kad Jono Pauliaus II parama profesinei sąjungai „Solidarumas“ jo gimtojoje Lenkijoje padėjo nulemti komunizmo žlugimą sovietų bloke.

Pranciškus meldėsi, kad „daugiau niekada nekalti žmonės nebūtų persekiojami ar žudomi dėl savo tikėjimo ar religijos“.

Vokietija sekmadienį mini 25-ąsias Berlyno sienos griuvimo metines.

1989 metų lapkričio 9-ąją įvyko Rytų Vokietijos gyventojų kovos su komunistiniu režimu už savo laisvę kulminacija.

Oficialių iškilmių pradžią 10 val. (11 val. Lietuvos laiku) paskelbė trimito garsai, turintys priminti biblinius trimitus, sugriovusius Jerichono sienas.

Po to minėjimas buvo tęsiamas pamaldomis ir ceremonijomis mažiausiai 389-iems žmonėms, kurie buvo nušauti, žuvo sprogus minoms ar kaip nors kitaip, bandydami pabėgti iš Rytų.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri augo Rytų Vokietijoje pastoriaus šeimoje, prisidėjo prie kitų garbingų asmenų prie memorialo Bernauerio gatvėje, kur 1961 metais buvo stebimi širdį veriantys vaizdai, kai per vieną naktį įrengta siena atskyrė šeimų narius ir kaimynus, o žmonės šokinėjo pro langus.

„Prireikė daug laiko ir daugelio žmonių kančių, kol tapo įmanoma, kad siena griūtų, ne tik Vokietijoje, bet, taip pat, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir daugelyje kitų šalių“, – per renginį žurnalistams sakė A.Merkel, po to, kai padėjo rožę prie vieno iš kelių likusių sienos fragmentų, paminėdama tuos, kurie žuvo bandydami pabėgti į Vakarus.

„Tai dalykas, kurį turėtume prisiminti tokią dieną kaip ši“, – pridūrė kanclerė.

Šeštadienį kanclerė sakė, jog Berlyno sienos griuvimas pademonstravo, kad „žmonių laisvės troškimo negalima slopinti amžinai“.

Vėliau daugiau kaip milijonas žmonių turėtų susirinkti į „piliečių šventę“ prie Brandenburgo vartų, Vokietijos vienybės simbolio, kur pasirodys roko žvaigždės ir antikomunistiniai disidentai, įvyks fejerverkas.

Tą vietą, kurioje kaip bjaurus randas Berlyną skyrė siena, žymi ambicinga instaliacija – beveik 7 tūkst. švytinčių baltų balionų, nusidriekusių 15 kilometrų ilgio ruožu, kur anksčiau stovėjo dalis 155 kilometrų ilgio Berlyno sienos.

Švytintys balionai, kurie iš viršaus atrodys kaip perlų karoliukų virtinė, sekmadienio vakarą bus paleisti kilti į dangų, skambant jaudinamai Beethoveno (Bethoveno) „Odės džiaugsmui“ – Europos Sąjungos (ES) himno – melodijai. Balionų pakilimas simbolizuos sienos griuvimą.

Vėliau britų dainininkas ir dainų kūrėjas Peteris Gabrielis (Piteris Geibrielis) atliks neoficialų Berlyno sienos griūties himną „Heroes“, kurį atlikėjas Davidas Bowie (Deividas Bouvis) įrašė gyvendamas tuomečiame Vakarų Berlyne.

Ne taip kaip per 20-ąsias metines, kai Berlyne buvo susirinkę daug valstybių ir vyriausybių vadovų, šį kartą tai visų pirma yra žmonių šventė mieste, kuris virto kultūros ir dideliu turistų traukos centru Europoje. Šiemet prie iškilmių organizavimo labiau prisidėjo paprasti aktyvistai, o miestas pabrėžė tarptautinės menų sostinės įvaizdį.

Vienas lankytojas, sekmadienį Saulei tekant vaikštinėjęs prie šviesų instaliacijos, kuri buvo pavadinta „Šviesų siena“, buvo 41 metų kanadiečių menininkas Benjaminas Nemerofsky (Benjaminas Nemerofskis), kuris mieste gyvena nuo 2001-ųjų.

„Sienos griuvimas pakeitė daug dalykų Europoje, Vokietijoje ir Berlyne“, – sakė jis.

„Tai miestas, kur kiekviename kampe gali pamatyti 20-ojo amžiaus istoriją. Tai nuostabu“, – sakė B.Nemerofsky, kuris pavadino save Berlyno „užburtu“.

Rytų Vokietijos valdžia pradėjo statyti Berlyno sieną, kurią vadino „antifašistinės apsaugos įtvirtinimais“, 1961 metų rugpjūtį, kad sustabdytų masinį gyventojų bėgimą į Vakarus.

1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiai, nebegalėdami sutramdyti didžiulės žmonių minios, atidarė vartus į Vakarų Berlyną, leisdami nevaržomai kirsti neapkenčiamą užtvarą pirmąkart po to, kai ji buvo pastatyta.

Mažiausiai 389 žmonės žuvo mėgindami pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos, rodo oficiali statistika, nors aukoms atstovaujančios organizacijos teigia, kad tas skaičius yra daug didesnis.