Akys – be gailesčio

Prieš septynerius metus į Kauną iš Izraelio sugrįžusi B. Širin žydų valstybėje išgyveno du karus ir, kaip pati tvirtina, iš arti yra mačiusi grupuotės „Hamas“ teroristo akis.

Jose, pasak pašnekovės, tik neapykanta žydams.

„Tai atsitiko praėjus keliems metams, kai aš su tėvais iš Kauno atvykau gyventi į Izraelį. Tai buvo pirmas mano susitikimas su diversantu. Akis į akį. Tada su savo draugais svečiavausi netoli pasienio esančiame viename kibuce (specifinė bendros nuosavybės bendrovė, užsiimanti žemės ūkiu – red. past.). Dalis mano draugų norėjo apsigyventi kibuce, o aš dar dvejojau ir tiesiog norėjau pasižiūrėti, koks ten gyvenimas. Naktį kibuco nariai apsiginklavę eidavo budėti, nes ten nuolat bandydavo prasiveržti diversantai. Pareiškiau, kad ir aš būtinai dalyvausiu budėjime. Man griežtai pasakė – ne, nes aš nemoku šaudyti, neturiu patirties. Pradėjau maldauti. Sakiau: įsidėmėkite, aš mokausi muzikos, galiu išgirsti ir atskirti kiekvieną garsą, girdėsiu kiekvieną lapą pajudant. Ilgai maldavau ir įtikinau. Perspėjo būti šalia, neatsiskirti. Einant krūmais apaugusia teritorija išgirdau įtartiną garsą. Alkūne pastūmiau šalia manęs ėjusį ginkluotą vaikiną ir ženklu parodžiau, iš kur sklido įtartinas garsas. Jis puolė į krūmus, o ten, kaip paaiškėjo, buvo pasislėpęs diversantas. Tada aš su juo susidūriau akis į akį. Jis žiūrėjo į mus visus ir jo akys degė neapykanta“, – pasakojo B. Širin.

Anot jos, savo širdyje neapykantos ji nejautė. Atvirkščiai – tvirtėjo troškimas visais įmanomais būdais siekti taikos. Tačiau tokiame įkaitintame katile, koks kunkuliavo Izraelio ir arabų valstybių pasienyje, taika buvo neįmanoma. Teroristiniai išpuoliai tęsėsi.

Patirtis: kaunietei B. Širin yra tekę pažvelgti į grupuotės „Hamas“ teroristo akis. Evaldo Šemioto nuotr.

Pamatė visą vaizdą

Nesiliaujant nuožmiems išpuoliams, anot B. Širin, Izraelio kantrybė sprogo. Ji priminė, kad 1967 m. Izraelis surengė žaibišką karinę operaciją, kuri vėliau buvo pavadinta Šešių dienų karu.

Pergalingai kariavęs Izraelis praplėtė savo sienas, atitolino pasienio ruožą nuo Tel Avivo, tačiau neapykantos pritvinkę palestiniečiai, kuriuos žydai vadina fanatikais, o dalis – arabų kovotojais, niekur neišnyko. Neapykanta žydams pagimdė organizaciją „Hamas“, kuri neseniai su neįtikima jėga, klasta ir žiaurumu smogė Izraeliui.

1963 m. pabaigoje iš Kauno į Izraelį atvykusi B. Širin, prasidėjus Šešių dienų karui, pagal amžių jau galėjo tarnauti Izraelio kariuomenėje, tačiau atsisakė.

„Kai išvažiavau į Izraelį, man buvo septyniolika metų, mes buvome pirmoji žydų šeima, sovietmečiu gavusi leidimą išvykti iš Kauno. Buvau Centro vaikas – gyvenome Laisvės alėjoje, virš Centrinio knygyno. Pradėjusi gyventi Izraelyje hebrajų kalbos nemokėjau. Tačiau labai stengiausi ir jau po pusmečio pradėjau suprasti hebrajų kalbą – galėjau žiūrėti ir klausyti žinias, skaityti laikraščius. Tada pamačiau tą paveikslą ir pasibaisėjau. Aplinkui siautėjo teroristai, žudė lovose miegančias šeimas, nepasigailėdavo net vaikų. Mane tai sukrėtė“, – pasakojo pašnekovė.

Jie yra radikalūs islamistai ir nori valdyti. Jie nepaprastai žiaurūs. Jiems pavyko užgrobti Gazoje valdžią.

Įsimintinas susitikimas

Šokiruojanti realybė nenumalšino B. Širin troškimo nesutarimus spręsti ne ginklu.

„Į Izraelį išvažiavau būdama pacifistė, todėl atsisakiau eiti į kariuomenę. Turėjau tokią teisę. Pasakiau, kad šautuvo į rankas neimsiu. Bręsdama mačiau, kas darosi, ir suvokiau, kad privalau kažkuo prisidėti, kad situacija gerėtų. Nežinau, ar buvau naivi, šiaip ar taip, tapau jaunąja Darbo partijos nare. Tai šlovinga Izraelio partija, turėjusi pasaulinio garso lyderių ir autoritetų: Icchaką Rabiną, Simoną Peresą, Goldą Mejer“, – pabrėžė B. Širin.

Tapusi jaunąja partijos nare, ji netrukus patyrė neužmirštamų akimirkų, kurias labai brangina iki šiol.

„Kai įstojau į partiją, G. Mejer buvo partijos pirmininkė. Ji mane sužavėjo – nuostabi, labai protinga moteris. Atsimenu man labai svarbų epizodą. Viename susirinkime skaičiau eiles hebrajiškai. Ji apkabino mane, pabučiavo ir pasakė: kokio puikaus jaunimo atvyko iš Sovietų Sąjungos. Tada aš pasakiau: gerbiamoji, aš esu iš Lietuvos, kuri Sovietų Sąjungos yra okupuota. Ji nusišypsojo ir pasakė: jeigu tu būsi tokia Izraelio patriotė, kokia esi Lietuvos patriotė, mes laimėsime.

Slėpėsi su gitara

Prisimindama laikotarpius, kaip Izraelyje vykdavo karai, B. Širin pabrėžė iš karto pasakiusi sau, kad tokiose situacijose privalo būti tvirta.

„Kai pirmą kartą išgirdau karo sireną, atvykus iš tylios Lietuvos, tai buvo keista. Labai išsigandau ir man pakirto kojas, nežinojau, ką daryti. Tačiau su manimi kartu buvo mama, tėtis. Mamos nervai buvo pašliję – holokausto padarinys. Kaune ji buvo gydoma pas tuo metu žinomą profesorių Telesforą Šiurkų. Ją nuolat ištikdavo priepuoliai. Žinojau, kad dėl mamos man reikia susiimti. Suėmiau save į rankas, nuvedžiau mamą ir tėtį pas tetą, o mes su draugais įbėgome į slėptuvę. Turėjome gitarą ir neišlindome visas šešias dienas. Paskui gyvenimas ėjo be karo, bet smurto būdavo visada – teroristai nuolat kur nors įsiverždavo ir žudydavo žmones“, – apgailestaudama pasakojo pašnekovė.

Pasakodama apie dramatiškus ir prieštaringus procesus Izraelio Valstybėje ir jos kaimynystėje, B. Širin pabrėžė islamistų žiaurumą, nenorą tartis, pasakojo apie darbą šokolado fabrike, kuriame ji stengėsi įdarbinti net ir priešiškai nusiteikusius arabus.

„Kai siena buvo nukelta toliau nuo Tel Avivo, pasienio zonoje gyvenantys palestiniečiai po kurio laiko pradėjo dirbti Izraelyje – negalėjo juk jie badauti. Tada aš dirbau biure šokolado fabrike, kurio savininkai buvo išeiviai iš Latvijos. Palestiniečiai atvažiuodavo dirbti autobusais ir tai buvo mano pirmoji pažintis su jais“, – prisiminė kaunietė.

Savo valstybės niekada neturėję palestiniečiai, B. Širin požiūriu, ilgainiui pasidalijo į dvi stovyklas – gerąją ir blogąją.

„Kai 1948 m. Izraelis gavo nepriklausomybę, pirmasis šalies vadovas Davidas Ben Gurionas savo kreipimesi į arabus pabrėžė: pasilikite su mumis kartu, niekas jūsų neveja iš čia, kartu kursime naują valstybę. Pusė palestiniečių nusprendė pasilikti ir dabar yra puikiai įsitaisę – namus pasistatę, studijuoja, yra nuostabių žmonių, daug tokių pažįstu ir su jais draugauju. Antrieji, kurie pabėgo, pardavė žydams žemes. Tie, kurie pabėgo, nebuvo laukiami niekur. Ir jie gyveno kupini pykčio. Jau turbūt ir užmiršo, kad jiems geranoriškai buvo pasiūlyta likti. Metų metais tas pyktis augo. Tie žmonės be vietos dabar vadinami palestiniečiais. Dalis jų yra Gazoje, dalis – pabėgėlių stovyklose prie Gazos, nes niekas jų nenorėjo – nei Egiptas, nei Jordanija“, – savo požiūrį į sudėtingą problemą išsakė B. Širin.

Smūgis turtuoliams

Pašnekovė tvirtino įsitikinusi, kad Gazos Ruože gyvenantys Izraeliui draugiški palestiniečiai nieko nestokojo.

„Kadangi Izraelis – pasiturinti šalis, už Gazos Ruože likusius žmones Izraelis prisiėmė atsakomybę ir visą laiką juos aprūpino – elektra, vandeniu, dujomis, degalais. Visiems buvo pasiūlyta galimybių dirbti Izraelyje. Aš pati įdarbindavau meistrus, nes jų gailėjau, norėjau, kad tie vargšai žmonės užsidirbtų. Jie buvo pigesnė darbo jėga. Izraeliečiai važiuodavo į Gazą apsipirkti, nes ten gerokai pigiau. Buvo gana ramu, kol neatsirado grupuotė „Hamas“. Jie norėjo užvaldyti Gazą. „Hamas“ iki šiol nepripažįsta Izraelio ir reikalauja, kad visi jame gyvenantys grįžtų ten, iš kur atvyko: į Lietuvą, Ukrainą, Rusiją, Ameriką“, – sakė B. Širin.

Ji pabrėžė – organizacija „Hamas“ nepripažįsta laisvės ir visiškai nesirenka priemonių, siekdama savo tikslų.

„Jie yra radikalūs islamistai ir nori valdyti. Jie nepaprastai žiaurūs. Jiems pavyko užgrobti Gazoje valdžią. Tada juos ėmė remti Iranas, prasidėjo masinės atakos raketomis. Dabar prasidėjęs karas bus labai ilgas. Tai, kas įvyko šeštadienį, spalio 7 d., buvo labai netikėta, nes santykiai atrodė normalūs. Izraelis yra tauta, kuri nenori karo, kuri patyrė Holokaustą. Izraelis leido Katarui į Gazą pervesti didžiules sumas pinigų, bet liaudis mažai tų pinigų matė, nes didžioji dalis nuėjo į grupuotės „Hamas“ rankas – jie gyveno kaip karaliai. Dabar visas turtingiausias Gazos kvartalas nušluotas, subombarduota viskas“, – pabrėžė B. Širin.

Svaigo galva

Dabar, kai virš Izraelio Valstybės švilpia raketos ir aidi sprogimai, B. Širin, būdama Kaune, jaučiasi taip, tarsi būtų ten.

„Netoli Tel Avivo gyvena mano sūnus, anūkai. Kai šeštadienį 7 val. ryto sulaukiau skambučio ir pamačiau, kad skambina sūnus, telefonas iškrito iš rankų, nes jis niekada gyvenime nėra skambinęs taip anksti. Supratau, kad kažkas atsitiko. Mama, sako, pradėjo skristi raketos – viena po kitos. Ačiū Dievui, mano sūnus gyvena naujame name, kur kiekvienas butas turi iš betono išlietą saugų kambarėlį. Tokie kambarėliai yra išgelbėję daug gyvybių. Namas gali būti sugriautas, bet tas kambarys išlieka. Tai mane iš dalies ramina“, – atsiduso B. Širin.

Išgirdusi sukrečiančių naujienų kaunietė iš karto internetu prisijungė prie Izraelio televizijos.

„Transliacijose nuolat girdėti sirenos, o ekrano apačioje esančioje raudonoje juostoje informuojama, kur raketos krinta. Nors esu ramus žmogus, stiprus, bet pajutau, kaip svaigsta galva. Kai tokia grėsmė kyla  artimiems žmonės, mano stiprybė patiria išmėginimų, bet aš suimu save į rankas, nes turiu palaikyti artimuosius“, – sakė B. Širin.

Mama, sako, pradėjo skristi raketos – viena po kitos. Ačiū Dievui, mano sūnus gyvena naujame name, kur kiekvienas butas turi iš betono išlietą saugų kambarėlį.

Pavertė žaidimu

Jos vyriausia anūkė yra ištekėjusi už aukšto Izraelio kariuomenės karininko.

„Jie turi dvejų metų vaikutį ir gyvena karo bazėje – ten yra jaunoms šeimoms skirta gyvenvietė su visišku aprūpinimu. Tačiau karo atveju, kaip yra dabar, kariškių šeimos evakuojamos arba pas gimines, arba gauna viešbučius. Anūkė dabar grįžo pas mano sūnų ir man ramiau. Jos vyras, aišku, liko kariuomenėje, kuri yra jo darbas ir pašaukimas“, – pabrėžė pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad, kalbėdamasi skaipu su anūku, nuolat girdi jį teiraujantis, kur yra tėtis. Nors tėtis bute, vaikas nuolat kartoja – tėtis, tėtis. Taip, matyt, yra dėl saugumo poreikio.

„Kai pati auginau sūnų, prasidėjo Jom Kipuro karas su Egiptu ir Sirija. Tada mano sūnui buvo ketveri. Kad jam nebūtų streso, sugalvojau  žaidimą – pavojaus sirena yra ženklas žaidimui, kai reikia pasislėpti. Ir taip vaikas augo, ir anūkės taip augo. Paskui net klausdavo: kada eisime slėptis, kada bus ženklas?“ – neįprastas patirtis prisiminė pašnekovė.

Šventė atidedama

Lapkričio mėnesį B. Širin planavo skristi į Izraelį – atšvęsti tą pačią dieną gimusio sūnaus ir anūko gimtadienių. Šventė teko atidėti neribotam laikui.

„Dabar naktį beveik nemiegu, nuolat žiūriu Izraelio televiziją, nes man svarbu žinoti, kur raketos skrenda ir kur krinta. Po atakos skambinu sūnui ir tikiuosi išgirsti, kad viskas gerai, kad jie jau grįžę iš saugaus kambariuko, visi sveiki ir gyvi“, – sakė kaunietė.

Ji pasakojo, kad vadinamasis saugumo kambarėlis yra labai mažas.

„Kai pasigirsta sirenos į tą kambarėlį reikia atsinešti ir miegantį dvejų metų vaikutį. Ten nėra kur sėdėti, reikia stovėti. Pastovėti tenka 5–6 minutes, bet jei reikėtų ilgiau, jau būtų problema. Yra senesnių pastatų, kurie neturi saugių kambarėlių. Tokiuose pastatuose žmonės eina į laiptines, nes jos – saugiausia vieta name“, – paaiškino B. Širin.

Stiprybės ištakos

Pašnekovė pabrėžė – dabar labai sunkios dienos ir greitai lengviau nepasidarys.

„Tačiau aš žinau, kad esu stipri ir man reikia raminti artimuosius, pačiai nepasiduoti. Čia bus ilgas karas, nes dabar Izraelis eis iki galo, sunaikins gyvačių lizdą. Jie yra žvėrys, ne žmonės: specialiai taikėsi į jaunimo festivalį, kur buvo 3 tūkst. žmonių, kad būtų pralieta daugiau nekalto kraujo. Prieš tai veržėsi pas miegančius žmones ir juos žudė, žudė ištisas šeimas su mažais vaikais. Už ką? Šiandien sužinojau, kad nužudė gero mano sūnaus draugo, kuris yra gimęs ir augęs Vilniuje, dukterį“, – jaudindamasi pasakojo moteris.

Pašnekovės tvirtinimu, karo akivaizdoje reikalingos stiprybės jai suteikia pažįstami ir draugai.

„Privalau pasakyti, kad esu labai dėkinga Kaune ir Lietuvoje esantiems visiems mano draugams, pažįstamiems. Telefonas nuolat skamba, atlekia žinutės. Visi, kurie turi mano telefono numerį, klausia, kaip šeima laikosi, kaip aš laikausi, ko man reikia, ar galima man kuo nors padėti. Nuostabūs žmonės, nuostabus miestas, nesijaučiu čia vieniša. Giminių Kaune neturiu, bet esu apsupta nuostabiausių žmonių“, – sakė B. Širin.

Nuotaikos – slegiančios

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas (Justinos Lasauskaitės nuotr.) įvykius Izraelyje stebi su dideliu nerimu ir skaudama širdimi.

„Skauda širdį matant, kaip tie barbarai, kai kur, beje, vadinami kovotojais, veržiasi į butus, peiliais žudo beginklius žmones. Kokie jie kovotojai? Dar būtų galima suprasti, jei užpultų kariškius, bet kuo čia dėti vaikai? Kovotojai kovoja, o ne elgiasi kaip skerdikai“, – sakė G. Žakas.

Anot Kauno žydų bendruomenės pirmininko, bendruomenę yra apėmusi nežinomybės būsena.

„Reikia neužmiršti, kad aplink Izraelį yra vien priešai – nors su Egiptu sudaryta sutartis, nors Egiptui grąžintas Sinajus, bet nuvažiavo ten turistai ir kažkoks policininkas nušovė nemažai izraeliečių. Tiesą sakant, nesuprantu, ko jie ten važiuoja. Sirija, Libanas, Jordanija… Su tomis šalis taikos sutarties nėra. Daug nežinomybės. Dar laimė, kad neatidaryti frontai su Libanu ir „Hezbollah“. Jie, matyt, prisibijo, amerikiečių lėktuvnešis atgraso. Tas lėktuvnešis, matyt, ne šiaip sau ten plaukia. Jei užpultų, būtų nelengva, bet Izraelis ne kartą tokioje situacijoje yra buvęs“, – pabrėžė G. Žakas.

Jis pasidžiaugė, kad visi jo artimieji, gyvenantys Izraelyje, yra gyvi. Daug laiko tenka praleisti slėptuvėse. Ateitis – miglota ir nerami.

„Yra įsakymas užblokuoti Gazą – kaip jie dabar važiuos į darbą? Izraelis jiems viską tiekia. Buvo tikėtasi, kad Gaza taps Artimųjų Rytų Singapūru. Jei jie norėtų, jau seniai ir valstybę savo turėtų. Izraelis nori tartis, bet su kuo tartis ir kaip tartis su tais, kurių pagrindinis tikslas – sunaikinti Izraelį. Tačiau teroristai bus sunaikinti. Izraelis turi pakankamai pajėgų galingam atsakui. Didžioji dauguma žydų sako – reikia juos iki galo sutvarkyti. Tai ne tiek kerštas, kiek rūpinimasis saugumu“, – tvirtino Izraelio Valstybės ateitimi susirūpinęs Kauno žydų bendruomenės vadovas.

Vaikas gimė rūsyje

Prie vaišių stalo restorane „Višta puode“ susėdo kelios dešimtys žmonių, kurie dalijosi įspūdžiais ir bendravo. Skambėjo dainos jidiš ir hebrajų kalbomis, kanklėmis, saksofonu, klavišiniais atliekama muzika.

Vieni popietės dalyvių – Juozas Straupis su anūke Monika Straupyte. J.Straupis buvo vos ketverių, kai jo tėtis ir mama, Juozas ir Bronislava, kuriems vėliau suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, išgelbėjo 24 žmones. Pas save namuose priglaudė septynis, kitiems suorganizavo apgyvendinimą pas kaimynus. Rūpintis jais padėjo ir kunigai, bendruomenė.

Pagarba: į pagerbimo ir padėkos popietę susirinko kelios dešimtys gelbėtojų, išgelbėtojų ir jų artimųjų. (Kauno žydų bendruomenės nuotr.)

„Iš viso buvo išgelbėtos penkios šeimos“, – priduria M.Straupytė. Straupių namuose žydai slėpti rūsyje. Viena slėptuvė buvo po mažojo Juozuko kambariu, kita įrengta po vištide.

„Tėvas visa tai suorganizavo sužinojęs, kad žydai bus šaudomi. Nuėjo į getą. Visi į vežimą netilpo,“ – pasakojo dabar Kauno rajone gyvenantis vyras. Jo šeima slėpė žydus, rūpinosi ir maitino juos ketverius metus. Tėvai, tėvo brolis buvo ūkininkai. Daug kartų žydus teko perkelti, kad išvengtų grėsmių.

„Mamos sesuo buvo mokytoja ir draugavo su policijos nuovados viršininku. Jis žinojo apie slepiamus žydus ir Straupiams pranešdavo apie organizuojamus reidus, kad žydus spėtų perkelti“, – iš pasakojimų pamena pašnekovas. Priduria, kad tais laikais vokiečiai buvo įvedę normas, kiek kiekvienai šeimai galima susimalti grūdų. Tėvas draugavo su malūnininku, šis Straupiams miltus malė neatsižvelgdamas į normas, tad duonos pakako ir globotiniams.

Tarp slepiamųjų buvo du gydytojai. Vieno žmona rūsyje ir pagimdė. Tėvas susitarė, kad mergaitę paimtų paauginti kiti kaimynai, kurie taip pat laukė kūdikio. Dabar ji gyvena Izraelyje, su ja ir kitais išgelbėtais žydais Straupiai palaiko artimus ryšius.

„Jie tapo mūsų giminės dalimi. Istorija yra neeilinė ir jos negalima pamiršti“, – sakė M.Straupytė.

Plungės rajone esančiame Šarnelės kaime, kuriame tada gyveno Straupiai, pernai viena gatvių buvo pervardyta Pasaulio tautų teisuolių vardu, taip pagerbiant Straupių, kurie organizavo gelbėjimą, ir kitų dviejų šeimų, kurios padėjo slėpti žydus, garbei.

„Prosenelis savo namuose dar buvo surengęs vokiečiams šventinę popietę. Slepiami žydai padėjo gaminti maistą. Vokiečiai, nieko neįtardami, ramiai puotavo. Įsivaizduojate, koks buvo drąsus prosenelis“, – pridūrė M.Straupytė.

Kai kažkas jos prosenelio paklausė, kodėl nusprendė rizikuoti savo, savo šeimos narių gyvybėmis ir gelbėti žydus, atsakė, kad taip reikėjo.

Pasiaukojimas: J.Straupio, kuris renginyje dalyvavo su anūke M.Straupyte, tėvai su kaimynais išgelbėjo 24 žydus. (Kauno žydų bendruomenės nuotr.)

Vadino ponia teta

Kaunietė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė pasakojo, kad jai buvo septyneri, kai mama į namus atsivedė moterį. „Pasakė, kad čia mūsų tolima giminaitė ir ją reikės vadinti teta Sofija. Bet nedrįsau ją taip vadinti. Vadinau ponia teta. Ją prisimenu labai solidžią. Mama ją labai globojo. Prisimenu, kad rytais jai reikėdavo medaus dėl ligos. Mama ieškodavo, kur jo gauti. Tuo laiku būdavo labai sunku gauti maisto, būdavo kortelės“, – leidosi į prisiminimus moteris.

Jos šeimai buvo palikti keturi kambariai, kita namo dalis nacionalizuota. Į vieną iš kambarių buvo galima patekti tik per virtuvę ir per vonią. Durys nedidelės, toks pusiau slaptas kambarys.

„Kai ateidavo svečių, ponia teta visada eidavo į tą kambarį ir jame būdavo. Mamos klausdavau, kodėl. Paaiškino, kad teta svečių vengia, nes neva neturi kuo gražiai apsirengti“, – pasakojo S.Smetonaitė-Petrauskienė, sulaukdavusi priglaustosios dėmesio, su ja žaisdavusi.

Jai labiausiai įstrigo viena iš kratų namuose. „Kažkas ėmė stipriai belsti į duris, mama ir tėvelis buvo namie. Įėjo, atrodo, trys vyrai, kurie man pasirodė labai pikti. Mama mokėjo vokiškai. Ji su jais kalbėjo. Jie pradėjo vaikščioti po kambarius ir tikrinti. Bijojau, nes jie buvo labai pikti“, – pasakojo moteris. Laimei, krata baigėsi šnipštu. Kai vyrai išėjo, tėvai atsikvėpė – išvengta Sofijos, jų pačių ir vaikų arešto, o gal ir mirties. „Visi buvo balti kaip drobės“, – įtampą ir prisiimtą riziką prisiminė pašnekovė.

Pavežė iki sienos

„Išgelbėjai vieną žmogų – išgelbėjai visą pasaulį“, – taip Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas reagavo į S.Smetonaitės-Petrauskienės susikuklinimą, kad tėvai išgelbėjo tik vieną žmogų.

Jie tapo mūsų giminės dalimi. Istorija yra neeilinė ir jos negalima pamiršti.

Paties G.Žako mama taip pat buvo išgelbėta. Užėjus vokiečiams ji jau buvo pilnametė. Nuo žiaurios lemties ją išgelbėjo išganingas kaimyno lietuvio pasiūlymas bėgti iš namų. Pavežė ją iki Lietuvos sienos su Rusija. Rytojaus dieną ji būtų buvusi išvesta. G.Žako mamos tėvas, jo senelis, kartu su antrąja žmona, mamos pamote, ir prosenele buvo sušaudyti.

Šauni darbšti žydaitė iš Šakių atsidūrė Rusijoje, kurioje saugiai išgyveno, kol Europoje siautėjo naciai. Tiesa, gavusi medalį už darbo karinėje gamykloje pasiekimus, netrukus buvo atleista, nes paaiškėjo, kad turi giminių JAV, apie kuriuos ji pati tikriausiai nė nežinojo.

G.Žako tėvas Kalmanas ir jo brolis Jakovas taip pat išsigelbėjo per laimingą atsitiktinumą. Šiaulių krašte, Šaukėnuose, gyvenusi jo senelė, šeši tėčio broliai ir vos metukų amžiaus sesuo (senelis jau buvo miręs), kaip ir daugiau aplinkinių žydų, buvo sušaudyti netoli namų, Šaukėnų miške.

Artimųjų likimo pavyko išvengti, nes kai baltaraiščiai užsuko į namus, paauglių nebuvo namie. Jie buvo išėję iki miestelio.

„Grįždami su broliu iš tolo pamatė, kad iš namų išvedami visi juose buvę žmonės. Senelis buvo miręs prieš prasidedant tragedijoms“, – pasakojo G.Žakas.

Gercas Žakas/Kauno žydų bendruomenės nuotr.

Jo tėtis su broliu, kuriems buvo šešiolika ir trylika metų, ilgai slapstėsi. Vėliau atėjo gyventi į Šiaulių getą, iš kurio buvo išvežti į Dahau koncentracijos stovyklą Vokietijoje.

Apie laiką koncentracijos stovykloje tėvas nedaug ką pasakojo. „Dabar gailiuosi, kad daugiau neišklausinėjau. Ten jis dirbo geležinkelyje. Išsigelbėjo, kai 1945 m. atskrido amerikiečių lėktuvai, pradėjo stotį bombarduoti. Pabėgo abu su broliu. Glaudėsi miške, sulaukė, kol baigėsi karas, ir grįžo į Lietuvą. Galvojo, kad kažkas iš namiškių likę gyvi. Nemanė, kad juos išžudė, vylėsi, kad tik išvedė“, – prisiminė G.Žakas.

Vienas labiausiai įstrigusių tėvo pasakojimų iš koncentracijos stovyklos – apie tai, kaip tėvas, tada būdamas gal aštuoniolikos metų, išeidamas į darbą, sirgusiam ir ant gultų gulėti likusiam broliui įdavė maišelį bulvių lupenų ir prisakė jas saugoti, kad būtų ką abiem valgyti vakarienei. Grįžo, bet maišelio nebėra. Broliui užmigus, lupenas kažkas pavogė.

„Kai tai sužinojo, tėvo žodžiais, brolį, kad nenusaugojo lupenų, buvo gatavas užmušti“, – pasakojo G.Žakas. Tokios buvo nežmoniškos gyvenimo sąlygos ir bejėgiškumas.

Dabar čia aikštelė

Simboliškai šio pirmadienio pavakarę Kauno sporto mokyklos „Startas“ ir Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos kieme esanti aikštelė buvo užrakinta. Kamuolio joje nemušinėjo krepšininkai, apšilimo prieš treniruotes nedarė ir plaukikai. Spengiant tylai, aktorės Kristinos Kazakevičiūtės lūpose suskambo poeto Aleksandro Boso eilutės, menančios šios vietos tragediją: „Egzekucijos vietoje – krepšinio aikštelė, jos danga – sukrešusio kraujo spalvos. Skaudus žinojimas širdį man gelia, štai sienos kampelis, deja, tos pačios.“

Eidami pro minią su Dovydo žvaigždėmis atlapuose, sporto mokyklos auklėtiniai sulėtino žingsnį. Kai kurie jų stabtelėjo, tačiau atsakyti į klausimą ar žino, kodėl mokyklos kieme stovi paminklinis akmuo ir ką čia veikia gausus būrys žmonių, negalėjo atsakyti nei vienas.

„Matyt, kažkas čia palaidotas arba primena kokį nors įvykį“, – sužinoję apie kiemo tragediją, jaunieji kauniečiai negalėjo patikėti, kad kadaise čia buvo garažai, o jie kiekvieną dieną mina taką, kuris būriui žydų prieš aštuonias dešimtis metų virto paskutine gyvenimo stotele.

Nežmoniškas žiaurumas

1941 birželio 27-ąją, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ garažų teritorijoje, dabartinėje Miško gatvėje, buvo žiauriai išniekinti, nukankinti ir nužudyti žydų tautybės vyrai. Aukomis tapo maždaug pusšimtis asmenų:  muilo fabriko darbininkas Jizchakas Grinas, muzikas Šlomas Goldšteinas, moksleiviai Pessachas ir Goldbergas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas.

Kaip pasakoja liudininkai, apsiginklavę kastuvais, plieninėmis mėšlo šakėmis,  metaliniais vamzdžiais ir vadinamaisiais „prancūziškais“ raktais, inteligentiškos išvaizdos vyrai nusitaikė į nelaimėlius – paauglius ir vyresnius vyrus. Surinkę juos gatvėje atsitiktine tvarka, o vėliau suvarę į garažų kiemą šalia Žalgirio gatvės ir Vytauto prospekto, budeliai pradėjo kruvinąją egzekuciją. Daužė savo aukas metaliniais vamzdžiais, badė mėšlo šakėmis, liepė ropoti keturiomis, rinkti arklių mėšlą ir jį valgyti. Krentančius be sąmonės liejo vandens žarnomis. Vėliau gi pastarąsias naudojo dar didesniems žiaurumams. Anot vienos minėjimo dalyvės, kankintojai žarnas vyrams grūdo į išanges ir leido vandenį tol, kol šiems plyšo žarnos.

„Šie žmonės mirė baisiose kančiose, o jų riksmas girdėjosi visoje gatvėje. Aš tik bandau įsivaizduoti, kaip po tokios egzekucijos turėjo gyventi jos organizatoriais ir vykdytojai“, – neišmatuojamu žmonių žiaurumu stebėjosi Basia Šragienė.

Žudynes stebėjo žmonės

Dauguma liudininkų lietuvius nurodo kaip pagrindinius žudytojus. Šią temą ne vienerius metus analizavęs istorikas, dabartinis Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas paliudijo, kad vienas svarbiausių  egzekucijos vykdytojų buvo Juozas Surmas, Kybartų vokietis, greičiausiai užverbuotas vokiečių gestapo ir panaudotas kaip įrankis šiam nacių nusikaltimui atlikti.

Apie tai jis esą prisipažino sėdėdamas kalėjime, kai pavogus iš kameros draugų duonos gabalėlį prie sienos buvo priremtas išpažinčiai.

„Egzekucijų būta daug, tačiau ši viena iš nedaugelio, kurias dar ir fotografavo“, – kaip pasakojo keli minėjimo dalyviai, tai darė vokietis Karlas Roderis ir vokiečių oro pajėgų vadovybės štabo 16-osios armijos nuotraukų skyriaus fotografas Wilhelmas Gunsiliusas.

Užfiksuotuose kadruose  matyti dešimtys aukų, tiek pat juos mušančių nusikaltėlių ir daugybė smalsuolių  – vokiečių kareivių ir lietuvių civilių. Tarp jų net kelios moterys. Vaikus suaugusieji varė šalin, tačiau vaizdus, kuriuos pamatė jų akys, laikas neištrynė.

Šiandien yra įstatymas, kuris draudžia žiauriai elgtis su gyvūnais. Jų negalima mušti, žaloti, žudyti. 1941 metų birželio mėnesį niekas nedraudė žudyt žydų, jie neturėjo jokių teisių, tame tarpe ir teisės gyventi.

Juodai baltas nuotraukas, tiksliau – iškarpas iš vieno vokiečių laikraščio, savo albume saugo ir  J. Štromo vaikaitė Jenny Kagan, pirmadienio pavakarę atvykusi į  „Lietūkio“ garažo 80-ąsias metines. 

„Kiek žinau, mama ir jos pusseserė Irena Veisaitė seneliui nunešė asmeninių daiktų. Jis tuo metu buvo saugomas jauno lietuvio. Sako: „Tu juk gali pabėgti“. O jis atgal: „Jei aš pabėgsiu, šis jaunas žmogus turės bėdų. Nesirūpinkite, man viskas bus gerai“. Tai buvo paskutinis kartas, kai jos jį matė“, – pasakojo J. Kagan. 

Negali kartotis

Pasak minėjimo organizatoriaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako, „garažo“ žudynės buvo vienos žiauriausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jos esą davė pradžią masiniam žydų naikinimui.

„Mes žinome, kad žmones žudė dujų kamerose, juos šaudė. Vienas dalykas, kai žmogų nušauna, o kitas, kai daužo strypu iki kol jis mirs. Daug kas  kalba, kad vokiečiai žudė, vietiniai žudė, bet dabar tai nėra taip svarbu. Žmonių nebėra, bet žinoma, istorija turi įvardyti, kas padarė tokius žiaurumus“, – pasaulis, anot G. Žako, turi daryti viską, kad tokių tragedijų būtų išvengta.

Jam antrino į minėjimą atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky. Pasveikinusi susirinkusiuosius Kauno žydų bendruomenės narius, istorijai neabejingus miestiečius, politikus ir kitus garbingus svečius, LŽB pirmininkė pabrėžė, kad istorija neturi būti pamiršta, o svarbiausia – mes negalime leisti jai kartotis.

„Šiandien yra įstatymas, kuris draudžia žiauriai elgtis su gyvūnais. Jų negalima mušti, žaloti, žudyti. 1941 metų birželio mėnesį niekas nedraudė žudyt žydų, jie neturėjo jokių teisių, tame tarpe ir teisės gyventi, – F. Kukliansky smerkė prie žudynių prisidėjusius visų tautybių žmones, kuriuos vadino „naciais“ . –  Todėl dabar turime kovoti, kad kiekvienas žmogus būtų gerbiamas. Nesvarbu koks jis. Net jei kažkas sako, kad jis yra kitoks, žinokite, kad jis yra toks. Ir duok Dieve, kad daugiau nesikartotų tai, kas vyko šioje vietoje, kur dabar stovime.“

Po oficialiosios dalies ir kalbų, aukų atminimas buvo pagerbtas eisena tuo pačiu keliu, kuriuo nukankinti ir išniekinti žmonės buvo vežami į Žaliakalnio žydų kapines. Čia buvo atidengtas atminimo ženklas žiauriai nužudytiems Lietuvos žydams.

Gretos vis mažėja

Gelbėti žydus – gerus kaimynus, iš matymo pažįstamus ar visiškai svetimus ryžosi toli gražu ne kiekvienas lietuvis. Tie kurie tai darė, žinojo, kad rizikuoja savo ir savo artimųjų gyvybe. Nepaisant to žydus priėmė į savo namus, slėpė nuo piktų akių, dalijosi maisto kąsniu. Gelbėtojų vardai – specialioje garbės sienoje, esančioje Teisuolių sode Izraelyje ir išgelbėtųjų širdyse. Vedina dėkingumo jausmo, saujelė išgelbėtų žydų jau daugiau nei dvidešimt metų buriasi prie vieno stalo tam, kad prisimintų savo didvyrius, kuriuos vadina aukso fondu.

„Labai gaila, bet gretos retėja. Anksčiau, prieš dvidešimt metų, mums nereikėdavo galvoti, ką pakviesti, nes gelbėtojų – guvių septyniasdešimtmečių buvo daug. Dabar yra keli. Vienas sunkiai susigaudo, kito nebuvo kam atvežti“, – Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas džiaugėsi kita karta – vaikais, kurie matė, kaip jų tėvai gelbėjo žydus ir anūkais, kuriems istorijas perdavė seneliai.

Gercas Žakas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Anot G. Žako, labai svarbu ne tik prisiminti Holokausto tragedijos aukas, bet ir pagerbti bebaimius žmones, kuriems reikėjo kur kas daugiau drąsos nei žudikams, spaudžiantiems pistoleto gaiduką.

„Todėl labai tikiuosi, kad ši graži tradiciją tęsis dar labai ilgai“, – G. Žakas pabrėžė, kad Kaunas yra vienintelis miestas, rengiantis tokias gelbėtojų pagerbimo vakarones.

Suvedė ligoninė

Į gelbėtojų pagerbimo vakarienę, kuri prieš metus vyko panašiu laiku toje pačioje vietoje – geros muzikos namuose „Punto Jazz“, susirinko daugiau nei dvidešimt  išgelbėtų žydų arba juos gelbėjusiųjų artimųjų. Vienas tokių – Eimantas Mitkus, pasidalijęs savo tėvų istorija ir šūsnimi nuotraukų, kurias traukė iš švarko kišenės.  Vienose – jo tėvai Stanislovas ir Leokadija Mitkai, kitose nuotraukose – moteris, kurią sutuoktiniai išgelbėjo.

„1937-aisiais  metais tėtis sunkiai susirgo ir pateko į žydų Bikur Holim ligoninę Kaune, kur susipažino su jį slaugiusia sesute Rita Krokaite. Kai pasveiko, Ritos jis nebuvo sutikęs iki pat 1943 metų“, – versdamas vieną nuotrauką po kitos, Eimantas prisiminė savo tėvų žygdarbį. Po nacių įvykdytų „akcijų“ Kauno gete, S. Mitkus susirado Ritą ir pasiūlė jai savo pagalbą. Tų pačių metų spalį Rita, kurios tikrasis vardas ir pavardė Rele Krok, apsirengusi lietuvės valstietės rūbais, pabėgo iš geto. Eimantas pasakojo, kad žydaitę jie paslėpė savo namuose Tilžės gatvėje. Namo rūsyje ir mansardoje įrengė slėptuves.  

Priėmė kaip ženklą

Tradiciškai, žydų gelbėtojų padėkos vakarienės nepraleido ir Tito Masiulio, žuvusio sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto, mama Vitalija Krivickienė. Jos tėvai Adomas ir Bronė Gecevičiai išgelbėjo Vilijampolės geto žydaitę Tikvą, kurią vėliau visi vadino Teklyte.

„Kokia istorijos pradžia?“ – V. Krivickienė mintimis grįžo į 1943-ųjų gegužę, kai prie jos mamos pribėgo žydų darbininkas ir ėmė maldauti, kad ši išgelbėtų jo vaiką.  Bronė esą sutriko ir atsakė, kad prieš tai turi pasitarti su vyru. 

„Mano mama našlaitė, tėtis augęs Čiobiškio vaikų namuose, todėl pakalbėję jiedu suprato, kad toji mergaitė tarsi ženklas, kad metas atiduoti skolą“, – V. Krivickienė pasakojo, kad jau kitą vakarą tėtis „gyvojo ryšulėlio“  lūkuriavo sutartu laiku prie tvoros. Grįžtantį namo jį  sustabdė nacių sargybinis ir tik lemtingumo atsitiktinumo dėka nežvilgtelėjo į mažylę.  Kelias savaites sutuoktiniai bandė išlaikyti paslaptį, galiausiai paprašė giminaitės, kad ši laikinai priglaustų Teklytę. Tuo metu jie patys išnuomojo savo butą, atleido tarnaitę ir susirado naują būstą netoliese. Į jį kiek vėliau parsivežė ir Teklę. Iki to laiko mergaitė jau buvo išmokusi kalbėti lietuviškai, todėl visi galvojo, kad ji  – trečioji Gecevičių dukra, tik kažkodėl labai nepanaši į pirmas dvi.

Vieną dieną jis paprasčiausiai negrįžo namo, o po poros metų medžiotojo šuo miške aptiko dingusiojo palaikus.

Rūpinosi kaip dukra

Prie padėkos stalo ketvirtadienio popietę sėdo ir ponia Liuba. Tik moters istorija kiek kitokia – ne ji, o ją gelbėjo lietuviai. Pastarųjų vardai iš atminties išsitrynė, bet Žiogų pavardė esą iki šiol labai daug reiškia. 

„Pamenu, tada dar buvau maža mergaite. Tėtį su broliais atskyrė, vėliau sušaudė. Mamą, mane ir dar tris seseris išvežė į Kauno getą“, – moteris pasakojo, kad iš ten jų ketvertukas išsibarstė po visą Kauną.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Mamą priglaudė vieni lietuviai, seseris – kiti, o mažoji Liuba pateko pas Žiogus. Jiedu buvo bevaikiai, todėl mergaitę mylėjo ir rūpinosi kaip savo tikra dukra.

„Aš ir pati juos vadinau tėvais. Taip reikėjo, kad niekam nekiltų įtarimų“, – ponia Liuba neslėpė apmaudo dėl tragiško likimo, kuris vėliau ištiko jos vadinamąjį tėtį. Vieną dieną jis paprasčiausiai negrįžo namo, o po poros metų medžiotojo šuo miške aptiko dingusiojo palaikus. Iškasus juos paaiškėjo, kad tai – Liubos gelbėtojas, geradaris Žvirblis.

„Jis turėjo batus, kuriuos ženklino specialiu raudonu ratuku. Pagal tai ir atpažinome“, – moteris  pasakojo, kad palaidojus palaikus Varnių kapinėse, ji nuolatos ten lankosi ir lenkiasi žmogui, kuris išsaugojo jos gyvybę.

"Gelbėtojų gretos retėja, bet malonu, kad galėjome susirinkti ir tęsti tradiciją", – sakė KŽB pirmininkas Gercas Žakas, apžvelgdamas būrį jaukaus renginio dalyvių.

Daugybės herojų, gelbėjusių žydus nuo pragaišties rizikuojant savo ir savo šeimos narių gyvybe, nebėra tarp gyvųjų, tačiau jų istorijas mena ir jomis dalijasi jų vaikai, anūkai.

Viena tokių – Sausio 13-ąją žuvusio kauniečio Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė. Jos tėvai Adomas ir Bronė Gecevičiai išgelbėjo ir kelerius metus kaip savą dukrą augino mažą žydaitę iš Vilijampolės geto.

Gelbėtojų gretos retėja, bet malonu, kad galėjome susirinkti ir tęsti tradiciją.

"Ją vadinome Teklyte", – prisiminė V.Krivickienė. Mergaitė Gecevičių šeimoje atsidūrė tada, kai į juos kreipėsi mažylės tėvas. "Dėl išgelbėjimo. Mama su tėčiu gan ilgai tarėsi. Nutarė, kad atėjo laikas atsidėkoti, atiduoti skolą. Mama našlaitė, tėvas Čiobiškio vaikų namuose augęs. Nutarė mergaitę paimti", – pasakojo V.Krivickienė.

Pas juos gyvendama Teklytė pradėjo kalbėti lietuviškai. Tačiau aplinkiniai stebėjosi, anot Vitalijos, kokios tarpusavyje nepanašios Gecevičių dukros – dvi tamsiaplaukės, o viena – šviesi.

Atsiradus galimybei Gecevičiai apie Teklytę pranešė Rusijoje gyvenusiems jos tikriems giminaičiams, kurių adresą buvo nurodęs mergytės tėtis, kuris, deja, greitai žuvo. Karui baigiantis Teklytę pasiėmė jos teta.

Šeima: V.Krivickienė rodė nuotraukas, kuriose – mažą žydų mergaitę išgelbėję ir priglaudę jos tėvai.

Prie padėkos pietų stalo ketvirtadienio vakarą kartu su kitais susirinkusiaisiais sėdo ir Nijolė, Birutė bei Algimantas, kurių seneliai Dominykas ir Marijona Viščiai kelerius metus slapstė dvarininką Aroną Smolenską ir taip išgelbėjo jam gyvybę.

Gyvenimas taip susiklostė, kad šis Domo ir Marijonos žygdarbis nulėmė vienos jų dukters likimą. Janina ir Aronas susituokė bei susilaukė keturių vaikų, iš kurių su trim – jau minėtais Birute, Nijole ir Algimantu susipažinome per šiųmetę padėkos popietę. Tad seneliams jie dėkingi už savo tėvo gyvybę, o taip pat ir už savo.

Viščiai, turėję penkis vaikus ir gyvenę Raseinių rajone esančiame Antupyčių kaime, priglaudė kaimynystėje gyvenusį Aroną, vėliau, kai šis paspruko nuo jo ieškoti atvykusių nacių. "Kartais jis susitikdavo su sese Sara, kurią slėpė kiti žmonės", – kalbėjo moteris.

Savo šeimos istorija seneliai ir tėvai niekam iš giminaičių, net ir vaikams, nepasakojo. "Tokie laikai buvo. Dar kai mama buvo gyva, niekas apie tai nekalbėjo tais laikais. Žinojau tik minimaliai – kad tėvas slapstėsi, vasarą – javų laukuose, miškelis buvo netoli, ateidavo tik nusiprausti, maistą jam ten nunešdavo, o žiemą (gyventi) ateidavo į kambarį", – pasakojo Birutė. Gausiai šeimai teko kęsti nepriteklių. Priglaustojo neatsisakė ir neišdavė net ir naciams surengus išbandymą šalčiu, kai suaugusieji ir vaikai buvo pusnuogiai išvaryti į speigą.

Žydų gelbėtojai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų poelgius Lietuva yra įvertinusi Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

Kaip tapo vadovu

G.Žakas neslėpė, kad jam malonus toks įvertinimas, tačiau kartu pabrėžė, kad tai ne jo vieno, o visos Kauno žydų bendruomenės (KŽB) trijų dešimtmečių veiklos nuopelnas. "Prisimenu, kai 2000 m. anuometis KŽB pirmininkas Josifas Tacas su šeima emigravo į JAV, mūsų bendruomenės tarybos dvylika narių sprendė, kam patikėti vadovo postą. Atsitiko taip, kad niekas nepanoro šitų atsakingų pareigų. Aš tuo metu buvau dar kupinas jėgų, energingas buvęs futbolininkas, anuomet teisėjavęs futbolo aikštėse. Kadangi man niekur tada netrūko ryžto, nusprendžiau imtis atsakomybės – sutikau būti pirmininku", – prisiminė savo pirmininkavimo pradžią G.Žakas.

Tai, kad ministras pirmininkas S.Skvernelis, dėkodamas G.Žakui už ilgametę aktyvią veiklą ir nuopelnus, saugant žydų istorinį paveldą, kultūrą bei tradicijas, puoselėjant toleranciją tarp tautų, buvo įžvalgus, byloja G.Žako vadovaujamos bendruomenės nuveikti darbai, pozicija.

Atvira bendruomenė

Pasak G.Žako, KŽB bendradarbiauja su Kauno įvairių tautų kultūros centru, įvairių tautybių žmonėmis. "Ir su musulmonais, – užbėgęs klausimui už akių, pasakė G.Žakas. – Juk Kaune yra nemaža totorių – jie turi savo šventyklą, rengia įdomius vakarus minėtame centre. Mes lankomės vieni kitų renginiuose – mūsų, žydų, santykiai su visų tautų atstovais yra draugiški, mes nesame uždari, kaip kad tenka išgirsti apie mūsų bendruomenę. Juk kviečiamės į savo renginius, į šabo vakarienes ne tik kitų tautų atstovus, bet ir intensyviai bendraujame su moksleiviais, studentais, atsakome į visus juos dominančius klausimus. Glaudžiai bendradarbiaujame su Kauno regiono mokyklų tolerancijos centrais, su komisija sovietų ir nacių nusikaltimams tirti."

Į klausimą, ką jis laiko savo svarbiausiais darbais, G.Žakas nedvejodamas atsakė, kad, visų pirma, jam rūpi geri KŽB santykiai su visų tautybių žmonėmis, o antra – žydų kultūros puoselėjimas, istorinės atminties įamžinimas, paveldo saugojimas.

Dėmesys ir gelbėtojams

Pastaruoju metu KŽB ypač dėmesinga litvakų kūrėjams, jų darbams. Didžiulio turistų iš užsienio dėmesio vasarą sulaukė skulptūrinė kompozicija, skirta Abraomui Mapu (1808–1867) – žydiškojo Kauno ikonai, originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininkui visame pasaulyje.

Ji šiemet buvo atidengta A.Mapu gatvėje, glaudžiai bendradarbiaujant su VšĮ "Artkomas". O kur dar atminimo lenta ant buvusios Lietuvos žydų karių, dalyvavusių nepriklausomybės kovose, sąjungos būstinės toje pačioje A.Mapu gatvėje ar atminimo lenta ant A.Martinaičio dailės mokyklos pastato vakarinio fasado – čia 1927 m. kovo 12–13 d. vyko pirmosios Lietuvos stalo teniso pirmenybės, kurias organizavo sporto klubas "Makabi".

Prieš kelerius metus ant vieno Spaustuvininkų gatvės namo, kuriame užaugo garsus filosofas ir mąstytojas Emmanuelis Lévinas (1906–1995), irgi atidengta atminimo lenta. Šiemet J.Naujalio muzikos gimnazijoje atidengta lenta žymiam žydų gelbėtojui, smuikininkui, pedagogui Vladui Varčikui.

Įamžinta istorija

Atskira KŽB veiklos sritis – žydų žudynių vietų ženklinimas: pastaraisiais metais pastatyti paminkliniai akmenys "Lietūkio" garažo, Petrašiūnų ir VII forto žydų žudynių vietose, Žaliakalnio žydų kapinėse atnaujintas paminklas pirmosioms Antrojo pasaulinio karo aukoms.

"Mūsų sumanymus padeda įgyvendinti "Geros valios fondas", Lietuvos žydų bendruomenė, Kauno miesto ir rajono savivaldybės, seniūnijos, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės. Yra projektų, kuriuos sumanėme ne mes, bet daug prisidėjome, kad jie būtų realizuoti. Turiu galvoje Danieliaus Dolskio skulptūrą priešais buvusį "Metropolio" restoraną Laisvės alėjoje. Juk idėja priklausė Vytautui Kernagiui, AGATA finansiškai ją parėmė, bet statyti šią Romo Kvinto sukurtą skulptūrą minėtoje vietoje nebuvo leista. Štai tada įsikišo KŽB – aš pats nuėjau pas merą ir leidimą gavau", – džiaugėsi Gercas, kartu prisiminęs ir tai, kad būtent nuo D.Dolskio kapo suradimo Žaliakalnio žydų kapinėse prasidėjo KŽB nuoseklus šių apleistų kapinių tvarkymas, padedant "Kapinių priežiūrai".

Statys paminklą

"Mūsų socialinę veiklą finansiškai remia vienas Vokietijos fondas. Remiami nukentėję nuo nacių žydai, apmokant juos globojančių žmonių paslaugas namuose. Be to, veikia "Maxima" programa, kuria naudojasi ir žydų gelbėtojai – jiems skiriama kas mėnesį 30–40 eurų apsipirkti to prekybos tinklo parduotuvėse. Skiriame lėšų ir vaistams, malkoms nusipirkti, susimokėti už šildymą žiemą", – vardijo G.Žakas.

Be to, kasmet Kauno žydų bendruomenė rengia nuotaikingas pagerbimo vakarienes gelbėtojams ir jų artimiesiems, organizuoja žymių gelbėtojų atminimo vakarus ir koncertus, kviesdama į juos visą Kauno miesto bendruomenę. Anot pašnekovo, žydų tauta amžinai bus dėkinga didvyriams, rizikavusiems savo gyvybe ir gelbėjusiems žydus.

Šiuo metu G.Žakas gyvena idėja pastatyti Kaune paminklą žydų gelbėtojams. "Jis turėtų iškilti A.Mackevičiaus gatvės įkalnėje, dešinėje pusėje, ant šlaito, šalia senosios žydų chasidų sinagogos.

"Norėčiau įgyvendinti J.Taco idėją – kai jis buvo grįžęs į Lietuvą iš JAV, kur bendraudamas su garsiuoju architektu Danieliu Libeskindu sutarė, kad šis nemokamai sukurs paminklą žydų gelbėtojams. Gaila, kad J.Tacas tos idėjos nespėjo įgyvendinti – aš jaučiu pareigą tai padaryti", – vilties kupinu balsu baigė pokalbį G.Žakas.

Renginyje apsilankęs Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skaitė Lietuvos žydo šeduviškio Samuelio Bekino laišką ir pabrėžė, jog Holokausto metu nužudyti žydai buvo mūsų tautos dalis, todėl labai svarbu šią dieną prisiminti ir minėti tam, kad istorija niekada nepasikartotų.

Jautrią kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ atlikę moksleiviai susirinkusiesiems priminė garsiąją citatą iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Jie skaitė Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimus bei laiškus, akompanuojant Kipro Petrausko muzikos mokyklos mokytojoms Lusine Sargsyian bei Vilhelminai Gerulaitei, atliko dainas jidiš kalba.

Kompozicijos autorius Kauno dailės gimnazijos Tolerancijos centro vadovas istorijos mokytojas Saulius Mikuckis kreipdamasis į susirinkusius pastebėjo, kad kalbant apie Holokaustą, dažniau minimi nusikaltimus organizavusiųjų ir vykdžiusių vardai, todėl šiuo renginiu norėta paskatinti nepamiršti tiek Holokausto aukų, tiek jų gelbėtojų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dėkojo moksleiviams ir jų mokytojui už nuoširdžiai atliktą jaudinančią kompoziciją. Pasak jo, labai svarbu, kad jauni žmonės, moksleiviai ir studentai, turėtų tvirtą ryšį su žydų bendruomene, nes tik taip galima laužyti stereotipus ir mitus apie šią tautą. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas priminė, kad bendruomenė nuolat skiria labai didelį dėmesį visiems, prisidėjusiems prie žydų gelbėjimo, organizuoja jiems įvairius renginius.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pristatė režisierės Lilijos Kopač dokumentinį filmą „Vilties etiudas“, kurio ištraukos buvo rodomos renginio metu. Renginyje dalyvavo ir Holokaustą išgyvenusi, šio dokumentinio filmo herojės Helenos Holcman išgelbėta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, gyvenanti Kaune. Ji su ašaromis akyse prisiminė savo gelbėtojus ir dėkojo jiems.

Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje vykęs renginys priminė, kaip svarbu išsaugoti atminimą apie išgyvenusius Holokaustą, jo aukas bei jų gelbėtojus. Istorijos nepakeisi, tačiau reikia dėti visas pastangas tam, kad tokie skaudūs įvykiai nepasikartotų.

Sulaukė palaikymo

Idėja pagerbti Pasaulio tautų teisuolius gimė daugiau nei prieš dešimtmetį – statyti paminklą ir taip atsidėkoti lietuviams, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiems žydus, pasiūlė "Rotary" klubo narys ir žydų bendruomenės atstovas Michailas Duškesas.

Projektu tąsyk buvo susidomėję net pasaulinio garso architektai Masimilianas Fuksas, kurio tėvas kilęs iš Kauno, ir Danielis Libeskindas, sukūręs memorialą Rugsėjo 11-osios aukoms atminti Niujorke. Įvertinęs memorialo svarbą Lietuvai ir visam pasauliui, pastarasis kartu su žmona sutiko nemokamai projektuoti memorialą.

M.Duškeso skaičiavimais, 2008-aisiais tokio paminklo statybos galėjo atsieiti ne mažiau kaip 1 mln. litų. Sumą esą būtų finansavęs "Rotary" klubas, Lietuvos, Izraelio ir Europos šalių žydų organizacijos.

"Viskas judėjo teigiama linkme. Tuometis Kauno krašto judėjų religinės bendruomenės pirmininkas Josifas Kacas jau buvo besirengiąs skristi pas D.Libeskindą suderinti visų detalių, nelaimei, likus kelioms dienoms iki skrydžio, mirė ir viskas tarsi nutrūko", – apgailestavo Kauno žydų bendruomenė vadovas Gercas Žakas. Praėjus kone dešimčiai metų kartu su "Rotary" klubo nariu Ignu Miniotu jis ir vėl bando gaivinti padėkos Pasaulio tautų teisuoliams idėją.

Negalime spręsti monumento klausimo atskirai prieš tai neišsprendę visos teritorijos likimo.

Du pasirinkimai

Miesto valdžiai 2008-aisiais davus palaiminimą imta galvoti apie paminklo vietą. Buvo siūloma Sąjungos aikštė Vilijampolėje, kur karo metais veikė žydų getas, Čečėnijos aikštė ar Laisvės alėjos ir Trakų gatvės kampe esantis skverelis. Vis dėlto tinkamiausia erdve memorialui įvardyta Žaliakalnio papėdėje esanti aikštelė su įkalnės terasa. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, nes šalia stovi Kauno chasidų sinagoga – viena iš aštuonių esančių Kaune, tačiau skirtingai nuo daugumos, vis dar negrąžinta žydų bendruomenei. Ji tebėra Švietimo ir mokslo ministerijos žinioje.

"Svarstoma dar viena vieta memorialui – buvusi geto teritorija. Jei tik miestas nebus prieš, – savaitės pradžioje po susitikimo su Kauno vicemeru Simonu Kairiu ir Kauno miesto tarybos nariu, architektu Jonu Audėjaičiu lengviau atsiduso G.Žakas. – Tai būtų labai didelis įvykis, o svarbiausia – pagerbtume to nusipelniusius žmones."

Tiesa, tai nereiškia, kad jau šiemet ar kitąmet Kaune iškils paminklas, kurio idėja puoselėjama daugiau nei dešimtmetį.

Anot S.Kairio, memorialas žydų gelbėtojams – tik maža kompleksinio klausimo dalis.

Reikia daugiau laiko

"Mes sakome, kad nepakanka vien tik piešinio be aiškių techninių parametrų. Yra begalė kitų momentų, kaip vietos priklausomybės klausimas", – stebėti chasidų sinagogos sklypo būklę anot S.Kairio pasižadėjo idėjos gaivintojai.

Miesto valdžia iš savo pusės taip pat davė pažadą sužymėti savotišką geto teritorijos žemėlapį Kauno mieste.

Informacinį ženklą iškelti buvusioje Demokratų aikštėje, kur 1941 m. spalį įvyko masinė gyventojų atranka, vadinamoji "Didžioji akcija", virtusi didžiausiomis masinėmis žydų žudynėmis per visą karo laikotarpį Lietuvoje. Be to, atkreipti dėmesį į Sąjungos aikštę – karo metu tai buvo žydų geto teritorija, o kapinėse laidojami mirę žydai.

"Negalime spręsti monumento klausimo atskirai prieš tai neišsprendę visos teritorijos likimo, – S.Kairys tikino, kad kalbant apie rimtus projektus greitų sprendimų negali būti, priešingu atveju tai kvepia neatsakingumu. – Jau turime nuo praėjusių kadencijų likusį paminklą vyskupui Motiejui Valančiui – kažkur prie tvoros automobilių aikštelėje. Net nejauku į jį žiūrėti. "

Holzmanų šeima ir Lietuva

Tarp susirinkusiųjų į žydų gelbėtojų pagerbimo pietus buvo galima išvysti garsiosios lietuvių giminės palikuonę – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio anūkę Dalią Oną Zubovaitę-Palukaitienę. Čiurlionių ir Zubovų namuose vokiečių okupacijos metais prieglobstį rado ne vienas žydas. Ji draugiškai šnekučiavosi su Kauno žydų bendruomenės nare F.Kučinskiene. Pastaroji šiomis dienomis neteko Vokietijoje mirusios Margaretos Holzman, kurią visą gyvenimą vadino seserimi.

Velionės tėvai Maksas ir Helena Holzmanai 1923 m. iš Vokietijos persikėlė gyventi į Lietuvą ir, kaip rašo M.Holzman nekrologe valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje dirbanti Danutė Selčinskaja, jie įsteigė Kaune "Pribačio" knygyną bei leidyklą, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos. 1936 m. Holzmanai tapo Lietuvos piliečiais, bet tai neišgelbėjo Makso ir vyresniosios dukros Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais. Likusios gyvos Margareta ir jos mama Helena tapo Kauno geto žydų gelbėtojomis. Jų bute, pasak D.Selčinskajos, nuolat gyvendavo po kelis geto pabėgėlius, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos.

Dienoraštis virto filmu

Karui pasibaigus, H.Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Ta mergaitė vėliau tapo F.Kučinskiene, kuri iki paskutinių Helenos ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų jautė abipusę nuoširdžią meilę ir globą. Sovietmečiu baigusi aukštuosius agronomijos mokslus, Margareta dirbo moksline bendradarbe Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute ir Kauno botanikos sode, o 1965 m. drauge su mama Helena emigravo į Vokietiją. Deja, po trejų metų Helena žuvo avarijoje, o jos dukra Margareta, išsaugojusi motinos dienoraštį, išleido jį kaip knygą "Šitas vaikas turi gyventi" vokiečių kalba.

Knyga 2003 m. buvo išleista lietuvių kalba ir tapo atspirties tašku kuriant dokumentinį filmą "Vilties etiudas" (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). 1999 m. M. ir H.Holzman apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2005 m. Helena pripažinta Pasaulio tautų teisuole Jad Vašem.

Viena iš Glikų gelbėtojų

Padėkos renginyje kalbinta Ramutė Dubininkaitė-Raškevičienė prisiminė vokiečių okupacijos metus, kai į jų Dubininkų sodybą Žvirgždaičių valsčiaus Žalvėderių kaime atėjo Malka Glikienė su sūnumi Kopeliu ir dukrele Mina. "M.Glikaitė buvo mano vienmetė, tai mes su ja susidraugavome. Pas mus dažnai užsukdavo ir jos brolis Izaokas, o kiti šeimos nariai slapstėsi pas kitus patikimus kaimo žmones.

Mūsiškiai Glikai miegodavo daržinėje, ant šieno, o vasarą buvome miške pastatę jiems palapinę. Apie pustrečių metų taip slapstėme. Po karo išgelbėtieji palaikė artimus ryšius su mūsų šeima", – pasakojo Justino ir Marijonos Dubininkų dukra R.Raškevičienė, kuri buvo ryšininkė tarp šios žydų šeimos narių, kuriuos ilgai slapstė įvairios šeimos.

Padėjo 20 šeimų

R.Dubininkaitė nešiodavo Glikų laiškus, kuriuos jie rašydavo vieni kitiems arba palydėdavo juos tai pas Stanaičius, tai pas Sadauskus ar kitas šeimas, kurios buvo priglaudusios Glikų atžalas ir jų motiną.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, Kudirkos Naumiestyje gyvenusios Glikų šeimos galva Jankelis ir vyriausias sūnus Leiba buvo nužudyti 1941 m. liepos 4-ąją drauge su visais miestelio žydais vyrais, o kiti šeimos nariai paliko šią vietovę, kurioje tų pačių metų rudenį buvo sunaikinti visi likę gyvi žydai. M.Glikienė su keturiais savo vaikais (Pese, Kopeliu, Mina ir Izaoku) slapstėsi per visą vokiečių okupaciją. Juos slėpė pavieniai asmenys ir daugiau nei 20 šeimų. Šiuo metu gyvas tėra Izaokas Glikas, kurio prisiminimai apie šeimos gelbėtojus saugomi Vilniaus Gaono muziejuje.

Kauno Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ garažų teritorijoje prieš 74 metus įvykdytas žydų pogromas buvo vienas žiauriausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, penktadienį vykusiame žudynių minėjime kalbėjo Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas.

„Aš manau, šis pogromas „Lietūkio“ garažo – vienas žiauriausių ne tik Kaune, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tokie žiaurumai, kokie vyko šioje vietoje, yra sunkiai suvokiami“, – kalbėjo G.Žakas.

„Lietūkio“ žudynių paminklo aplinka gavus žydų bendruomenės skundus sutvarkyta gegužės pabaigoje. G.Žakas dėkojo už miesto vadovų supratingumą ir bendradarbiavimą.

Renginyje kalbėjęs Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas teigė, kad jam sunku patikėti, jog tokia tragedija galėjo įvykti miesto centre, o ši vieta – taip ilgai būti be priežiūros.

„Sunku patikėti kad šioje vietoje, ne kažkur miško glūdumoje, bet čia, miesto centre, buvo žiauriai nužudyta daugiau kaip 60 žydų tautybės žmonių. Sunku patikėti, kad šio miesto žmonės buvo tie, kurie žiauriai žudė žydus. Ir sunku patikėti, kad šia vieta pasirūpinta tik prieš keletą savaičių. Tiek metų ji neatrodė kaip pagarbos verta atminimo vieta“, - kalbėjo ambasadorius.

Naciams okupavus šalį Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ garažų teritorijoje 1941 metų birželio 27 dieną buvo viešai ir žiauriai nukankinta daugiau nei 50 Lietuvos žydų. 2014 metais Lietūkio garažo žudynių vietą Kultūros paveldo departamentas įtraukė į kultūros vertybių registrą.