Skaičiuojant gerovės indeksą savivaldybėms buvo skiriami balai penkiose kategorijose – socialinio ir fizinio saugumo, gyvybingos ekonomikos, švietimo ir sveikos demografijos.
Sudarant indeksą buvo vertinama integracija į darbo rinką, lygios galimybės, socialinės paramos aprėptis, saugumas keliuose, nusikalstamumas, medicininės pagalbos prieinamumas, mirštamumas nuo neužkrečiamų ligų, vidutinis atlyginimas, įmonių skaičius, tiesioginės užsienio investicijos, užimtumas, neformaliojo vaikų švietimo rodikliai, įstojusiųjų į aukštąsias mokyklas procentai, brandos egzaminų rezultatai, senatvės ir migracijos rodikliai.
Indeksas buvo skaičiuojamas naudojant viešai prieinamus 2018 m. oficialiosios statistikos duomenis. Jam sudaryti panaudota Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos darbo biržos, Higienos instituto ir Švietimo valdymo informacinės sistemos medžiaga.
Pagal šias kategorijas, aukščiausią balą pelnė Neringos savivaldybė – 6,3. Antroje vietoje – Vilniaus miestas su 6,2 balo, trečioje – Klaipėdos miesto savivaldybė, surinkusi 5,3 balo. Toliau dešimtuke rikiuojasi Kauno miestas, Klaipėdos rajonas, Šiaulių miestas, Kauno rajonas, Mažeikių rajonas, Elektrėnų savivaldybė ir Druskininkai.
Vilnius atsiplėšęs nuo visų, bet labiausiai pagal ekonominį komponentą. Yra vietų, kuriose didieji miestai – Kaunas ir Klaipėda – smarkiai vejasi. Tarkime, tas pats švietimas.
Blogiausiai indekse įvertintas Ignalinos rajonas – su 2 balais jam skirta paskutinė, 60 vieta. Prasčiausiai įvertintų savivaldybių dešimtuke toliau rikiuojasi Biržų rajonas, Kalvarijos savivaldybė, taip pat Varėnos, Kelmės, Zarasų, Joniškio, Molėtų, Alytaus, Šakių, Rokiškio rajonai.
Tyrėjai teigia besitikintys, kad indeksas padės paspausti centrinę valdžią skirti realų dėmesį regionams. Mat politinės partijos, centrinė valdžia, Vyriausybė daug kalba apie regionų politiką, jų skatinimą, bet dažniausiai tai baigiasi rinkiminiais šūkiais, į realius darbus neišvirsta.
– Kokiu tikslu skaičiuojamas savivaldybių gerovės indeksas ir kam jį po to galima panaudoti? – "Vilniaus diena" teiravosi tyrimui vadovavusio Vilniaus politikos analizės instituto tyrimų vadovo G.Šumsko.
– Gerovės indeksą skaičiavome jau antrus metus, tačiau šiemet pasižiūrėjome dar ir istoriškai, kaip situacija keitėsi per ketverius metus. Ką mes pasiekėme? Indeksas sukelia labai aktyvias diskusijas tarp merų, savivaldybių atstovų. Tikėkimės, kad jis pavirs ir draugišku paspaudimu centrinei valdžiai, ypač artėjant rinkimų ciklui.
Iš esmės to mes ir siekiame – priversti politikus diskutuoti apie regionų ir centro santykius, apie poreikius ir kt.
– Savivaldybių atstovai su tyrimo vertinimais sutiko?
– Visaip buvo. Natūralu, jog buvo siūlymų, kad jeigu būtumėte skaičiavę tą ar aną, tai būtumėte pamatę kitus rezultatus. Tačiau mes paėmėme bendrą visiems prieinamą ir aiškią "liniuotę" – oficialią statistiką, kad nebūtų kažkokio subjektyvumo.
Savo puslapyje savivaldybių prašymu sukūrėme interaktyvų žemėlapį, kur savivaldybės gali pasilyginti su kitomis. Mūsų tikslas buvo nustatyti ir savivaldybėms parodyti tas silpnąsias vietas. Tas gerovės indeksas yra toks tarsi apibendrintas rodiklis – tiesiog parodo daug dalykų, sudėtų į vieną vietą, visokių rodiklių mišinys. O paskui, kai pamatai, kad yra kažkas negerai, galima gilintis smulkiau.
Tarkime, kai kurios savivaldybės mato, kad yra pas juos prastesnė situacija fizinio saugumo srityje. Į šį komponentą įeina keli rodikliai: pradedant nusikalstamumu, žūtimis ar sužeidimais keliuose ir baigiant mirštamumu nuo neužkrečiamųjų ligų. Ten yra ir gydytojų skaičius – tų, kurių reikia dažniausiai, kurie turi būti artimiausi. Tad yra toks rodiklis, kuris rodo bendrosios pagalbos gydytojų, akušerių ir odontologų skaičių, – tas trejetas, kuris yra būtinas čia ir dabar. Matyti, kad kai kuriose savivaldybėse būtent tas rodiklis silpnas – trūksta medikų. Diskutuojant savivaldybių atstovai teigė: gydytojai pas mus nenori važiuoti, nes gyventojų mažai, ekonomika smunkanti ir t. t.
Kalbant apie tris didmiesčius – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą – pagal gerovės indeksą matomas aiškus atsiplėšimas nuo kitų savivaldybių.
Tad susidaro toks užburtas ratas: nėra žmonių – neateina investicijos, neateina investicijos – nebus ir darbuotojų. Jį reikia pralaužti. Ir nemažai nuveikti čia gali pačios savivaldybės. Yra pavyzdžių, kad kai kurios savivaldybės suranda būdų pritraukti specialistų. Tarkime, Akmenės pavyzdys. Nors šio rajono indeksai nėra aukšti, bet pažiūrėjus, kaip jie pasikeitė nuo 2016 m., tai tikrai gana įspūdingai pajudėjo, mat imtasi gana aktyvių priemonių per įvairius siūlymus, per lengvatas pritraukti tiek gydytojų, tiek investicijų. Tad negalima sakyti, kad savivaldybių administracijos yra visiškai priklausomos nuo centrinės valdžios – yra tos vietos, kur yra ką veikti ir savivaldai.
Pavyzdžiui, neseniai buvo mėginta suskaičiuoti, kiek į kultūrą savivaldybės pritraukė europinių lėšų. Paaiškėjo, kad kai kurios savivaldybės neparašė nė vieno projekto, net nebandė tų pinigų pritraukti, o kitos dešimtimis tų projektų sugebėjo parašyti ir nemažai finansų pritraukti. Šis faktas taip pat rodo, kad kai kur nėra to noro, iniciatyvos ar pajėgumų pasiimti tai, ką galima būtų pasiimti.
– Kalbant apie Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Ar per pastaruosius metus šiose savivaldybėse kažkuriose srityse buvo kokių nors ryškių pokyčių?
– Aišku, Vilnius išlieka labai atsiplėšęs. Sakyčiau, geras ženklas, kad tas atotrūkis nuo kitų per daug nedidėja.
Tiesa, pirmoje vietoje Neringa, bet ji nelyginama – ten yra tam tikra specifika. Tarkime, žiūrint kokį socialinio saugumo rodiklį, pažiūrėjus į tą statistiką, į tuos "žalius" skaičius, matome, kad jie turi per visą Neringą vieną probleminę šeimą ir vieną asmenį, gaunantį kažkokią pašalpą. Tai galima įsivaizduoti, kad, perskaičiavus tūkstančiui gyventojų, jų rodikliai smarkiai šauna į viršų. Tačiau ten yra daug gyvenamąją vietą deklaravusių pasiturinčių asmenų vien dėl patogumo, kad būtų lengva keliauti ir patekti į Neringą. Tad šios situacijos su kitomis savivaldybėmis nelabai galime lyginti.
O kalbant apie tris didmiesčius – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą – matomas aiškus atsiplėšimas nuo kitų savivaldybių. Vilnius, kaip jau minėjau, tarsi savo lygoje žaidžia – labai aiškiai atitrūkęs. Bet Kauno ir Klaipėdos bei žiedinių savivaldybių atotrūkis nuo Vilniaus nedidėja per daug, net sumažėjo per pastaruosius ketverius metus, Vilnius nebetolsta. Kaunas pagal tokį komponentą, kaip švietimas, net aplenkė Vilnių. Tai, sakyčiau, yra geras ženklas, kad intelektualiniai pajėgumai koncentruojasi ne viename centre, bet yra ir alternatyvos. Atitinkamai, natūralu, ir investicijos tolygiau pasiskirstys, ir netaps Lietuva vieno miesto valstybe, pavyzdžiui, kaip Latvija ar Estija. Pas mus yra miestų, kurie atsveria.
– Tyrime išskyrėte žiedines savivaldybes. Tai tam tikras fenomenas?
– Ne mes jas išskyrėme, jas paprastai išskiria ir Statistikos departamentas, ir Švietimo ir mokslo ministerija, darydama pasiekimų tyrimus.
Taip, žiedinės savivaldybės yra gana įdomus fenomenas. Apie jas vyksta įvairios diskusijos, yra tam tikra trintis tarp miestų savivaldybių ir aplink juos esančių žiedinių savivaldybių. Tą, matyt, ypač aiškiai pamatėme Kauno situacijoje.
Tikslas buvo būtent sukelti diskusijas, vietos valdžiai sudaryti prielaidas diskutuoti ar paspausti centrinę valdžią, tiesiog parodyti, kad yra kažkur problema.
Žiedinės savivaldybės yra tokioje savotiškoje situacijoje – jos yra ne visai didmiestis, pagal nekilnojamojo turto, žemės mokesčius ten palankiau yra gyventi, tačiau pagal aktyvią darbo jėgą, vos ne 100 proc. jų gyventojų dirba didmiesčiuose. Tad daugeliu atvejų yra taip, kad gyventojai registruoti žiedinėse savivaldybėse, mokesčiai lyg ir nueina ten, o paslaugas jie gauna miestuose.
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei šių miestų žiedinės savivaldybės gana gerai tokioje sinergijoje sugyvena, žiedinių savivaldybių rodikliai irgi yra gana aukšti. Bet yra kitas trejetukas miestų – Panevėžys, Šiauliai ir ypač Alytus, kur situacija yra gerokai blogesnė. Ten miestų merai skundžiasi, kad žiedinės savivaldybės naudojasi miestų gerove. Ypač Alytuje tai matyti – ta žiedinė savivaldybė yra paskutinėje vietoje pagal visus parametrus, daugumos paslaugų jie greičiausiai net neturi.
Tarkime, švietimo komponente vienas iš rodiklių yra prie mokyklų esančių būrelių lankomumas. Jeigu paimtume Vilnių, Kauną, Klaipėdą, tai ta proporcija vaikų, registruotų mieste ir lankančių būrelius, yra labai subalansuota, kitaip sakant, jeigu skaičiuotume santykį tarp tų, kurie lanko būrelius ir kurie yra, tai jis siekia apie 90 proc. O Alytaus mieste tas skaičius ne visai net logiškas – 120–130 proc. Tai reiškia, kad didelė dalis mokinių, lankančių būrelius Alytuje, nėra tame mieste registruoti. Vadinasi, tų paslaugų rajone net ir nėra. Jeigu Alytuje būrelius lanko penktadaliu daugiau vaikų, negu jų yra mieste, vadinasi, tas miestas sugeba pritraukti aplinkinių rajonų vaikus, o rajone situacija yra visiškai prasta.
– Tada natūraliai kyla klausimas – ar ne rajono savivaldos atsakomybė tai yra?
– Taip, galėtų ir tokių prielaidų būti. Ir vėl priminsiu tą tyrimą apie ES investicijas į kultūrą – pirštu buvo bakstelėta į rajoną, neparašiusį nė vienos paraiškos, ir kaip sėmės istorijos parodytos savivaldybės, parašiusios dviženklius skaičius projektų ir gavusios nemažai lėšų. Čia kalbama apie kultūrą, tačiau tai liečia ir gerokai daugiau – turbūt tas pats yra ir su infrastruktūros projektais, kur galima buvo pretenduoti į europinius pinigus, ir su kitomis sritimis. Galima spėti, jog jei kažkur nėra pajėgumų to daryti, greičiausiai to ir nedaroma visose srityse.
– Ar gerovės indeksas gali būti savotiškos gairės tai pačiai ekonomikos, verslo plėtrai? Juk natūralu, kad verslas labiausiai orientuojasi į tas savivaldybes, kurios yra lentelės viršuje.
– Iš dalies – taip. Bet labiau mūsų tikslas buvo būtent sukelti diskusijas, vietos valdžiai sudaryti prielaidas diskutuoti ar paspausti centrinę valdžią, tiesiog parodyti, kad yra kažkur problema. Kalbant apie verslą, ekonominį komponentą, konkurencingumą mes vengėme skaičiuoti, nes yra alternatyvūs indeksai, kurie vertina būtent tai. Mūsų pasirinkimas buvo labiau išanalizuoti situaciją savivaldybėse per galimybes, ką vietos valdžia ir centrinė valdžia gali žmonėms suteikti, kokios yra faktinės sąlygos gyventi ir vystyti verslą. Tad mes labiau analizavome, ką viešosios paslaugos gali suteikti, ką jos gali duoti kalbant apie lygias galimybes, nežiūrint žmogaus ekonominės situacijos.
Bet kurio regiono gerovė labai smarkiai priklauso nuo savivaldos ir asmenybių.
Tiesa, faktas tas, kad realybėje tas ekonominių galimybių skirtumas yra, ir didelis. Bet, mūsų galva, jo neturėtų būti. Kalbant apie tą pačią švietimo sistemą, turbūt puikiai visiems žinoma, kad yra dvi švietimo sistemos – tas, kas vyksta mokykloje, ir kas vyksta po pamokų pas korepetitorius. Čia tos galimybės ir išsiskiria. Reiškia, mokykla nesugeba suteikti pakankamo lygio išsimokslinimo, kad visi lygiai, vienodomis galimybėmis gautų "bilietą į ateitį" – gauti nemokamą vietą universitete ar stoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Šeimos, kurios turi stiprų finansinį pagrindą, gali sau leisti samdyti korepetitorius ir toliau jų vaikai turi geresnes galimybes. To neturėtų būti gerovės valstybėje – turėtų visi turėti vienodas galimybes.
– Ar nepanašu, kad atliekant tyrimą kitąkart, didžiųjų miestų ir žiedinių savivaldybių teritorijos žemėlapyje bus vis žalesnės, o mažosios savivaldybės – vis raudonesnės?
– Gali taip atsitikti. Jau dabar žiūrint į bendrąjį žemėlapį ir ištrynus savivaldybių ribas matyti, kad yra ašis Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir aplink gana "riebiai aplipusios" savivaldybės, kur didesnė gerovė. Kad ir Elektrėnai yra labai geras pavyzdys, jie patenka tiesiai ant tos didmiesčių "trasos". Tuo metu teritorijos, esančios toliau nuo tos ašies, šiaurės rytai, pietvakarių dalis, išskyrus Druskininkus, kurortą, kuris turi savo labai aiškią viziją ir gana veržliai vystosi, raudonuoja. Kitos savivaldybės iš tiesų yra probleminės, ir natūralu, kad ateityje, stiprėjant situacijoms miestuose, ten situacijos prastės.
Bet atskirų sėmės istorijų yra. Galime prisiminti tą pačią Akmenę, kuri daug metų buvo visiškai "nurašoma". Buvo laikotarpis, kai pagrindinis darbdavys, apie kurį buvo statomas miestas, tas "Akmenės cementas" neveikė, ir tuomet išvis atrodė, kad regionas merdi, nekilnojamojo turto kainos ten buvo visiškai smukusios. O dabar gana greitai juda į priekį, turi gerą merą su aiškia vizija ir gera komanda, sugeba pritraukti investicijų, specialistų, turi "imigrantų", kas atrodo gana keista. Tai tik įrodo, kad bet kurio regiono gerovė labai smarkiai priklauso nuo savivaldos ir asmenybių.
