„Man didelė garbė, ir tuo pačiu neįprasta stovėti šiandien čia, šioje simbolinėje tribūnoje prieš jus, minint atkurtos Lietuvos trisdešimt trejus metus. Paprastai mano kaip kūrėjos tribūna yra filmai. Tačiau, jei ne Kovo 11-oji, greičiausiai tų filmų nebūtų buvę ir vargu, ar iš viso būčiau turėjusi galimybę kurti“, – sakė režisierė.

Ji pažymėjo, kad laisvė prieš porą metų dar atrodė savaime suprantamas dalykas, tačiau Rusijos pradėtas karas tokį supratimą pakeitė visiems laikams, kai Ukrainoje kasdien, kiekvieną minutę, žūsta žmonės, griaunami miestai ir gyvenimai.

„Mus, kino bendruomenę, Lietuvą ir visą pasaulį, prieš metus sukrėtė Manto Kvedaravičiaus žūtis Mariupolyje, Ukrainoje. Ši žaizda negyja iki šiol ir niekada neužgis, ir tik skaudžiai mums visiems primins ištikimybės laisvei, tiesos ir žmogiškumo principams iki pat paskutinių akimirkų kainą“, – kalbėjo kūrėja.

Ji pabrėžė, kad filmą apie Mariupolį sukūręs menininkas jautė pareigą sugrįžti į rusų apsiaustą miestą, padėti karo zonoje atsidūrusiems žmonėms, savo filmo herojams, ir gelbėdamas kitus buvo nužudytas.

1990 metų kovo 11 dieną Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Už Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ balsavo 124, susilaikė šeši deputatai.

„Kūrybinis kelias, kurį nuėjau, mane atvedė iki šio įvertinimo, kurį turiu dabar. Esu dėkinga, jog nesu viena šitame kely, kad man pavyksta sutikti žmones, bendraminčius, kurie manimi ir patiki, ir kurie mane iškenčia, su kuriais mes galime pasiekti bendrą viziją ir bendrų tikslų“, – BNS pirmadienį sakė kino kūrėja.

Nacionalinės premijos laureatė G. Žickytė apdovanota „už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį“. Jos naujausias filmas „Šuolis“ šiemet pripažintas geriausiu lietuvišku ilgametražiu dokumentiniu filmu, kūrinys taip pat įvertintas įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.

„Šuolis“ pasakoja apie Simą Kudirką, kuris 1970-aisiais peršoko iš sovietinio laivo į Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

„Dar neturėjau, kaip ir kada paskambinti Simui, nes turiu susiorientuoti pati, bet tikrai paskambinsiu. Simui skambinu po visų apdovanojimų, manau, jis ir dabar yra labai laimingas“, – sakė G. Žickytė.

Ji teigė, kad sukurti šį filmą prireikė „daug darbo, netikrumo, sudėtingų, sunkių momentų“.

Apdovanojimai įkvepia, duoda stiprybės, bet kai kuri naują filmą, tu vėl jautiesi toks pat trapus, nežinantis, jautrus, pažeidžiamas, kol negimsta tas kūrinys.

„Didelė laimė, kai viskas nenueina veltui ir yra įvertinama, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatė. – Apdovanojimai įkvepia, duoda stiprybės, bet kai kuri naują filmą, tu vėl jautiesi toks pat trapus, nežinantis, jautrus, pažeidžiamas, kol negimsta tas kūrinys.“

G. Žickytė pasakojo, jog šiuo metu ji jaučiasi panašiai kaip ir kuriant filmą.

„Esu beveik nemiegojusi. Skridau iš Reikjaviko, bet kilo pūga, dėl to Vilniaus oro uoste lėktuvas negalėjo leistis ir buvome priversti leistis Rygoje, vėliau laukėme autobuso. Galiausiai namo parsigavau tik devintą ryto. Esu beveik nemiegojusi, tai mano reakcija kiek lėtesnė“, – kalbėjo menininkė.

„Gal ir taip turi būti, nes ir filmai būna kuriami per bemieges naktis“, – pridūrė ji.

Kino kūrėja pabrėžė, jog apdovanojimas jai tampa dar svarbesnis, nes jį taip pat gavo Ukrainoje nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius.

„Tai yra nepaprastai garbinga kompanija“, – sakė „Šuolio“ autorė.

1980 metais gimusi G. Žickytė yra baigusi žurnalistikos, režisūros studijas. Per savo karjerą ji sukūrė ne viena tarptautinį apdovanojimą pelniusių trumpametražių ir ilgametražių dokumentinių filmų, tarp jų – 2011 metais išleistas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2016-aisis – „Aš čia tik svečias“.

Jos filmai rodyti keliuose šimtuose tarptautinių festivalių Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, operos solistui Edgarui Montvidui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, Ukrainoje nužudytam kino režisieriui M. Kvedaravičiui.

Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų Giedrės Žickytės prodiusuotas bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas – režisierės Irynos Tsilyk „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) pagaliau pasiekia Lietuvos žiūrovus. Filmas šalies kino teatruose bus pradėtas rodyti nuo kovo 4 dienos.

Ukrainiečių režisierė I. Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

„Pavadinimas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ yra citata iš garsaus prancūzų poeto siurrealisto Paulio Eluard’o eilėraščio. Šiame filme kino menas ir karo laikų tikrovė susilieja, tačiau dar praėjusį rudenį suplanavę premjeros Lietuvoje datą net negalėjome įsivaizduoti, kad siurreali riba tarp kino ir gyvenimo taps tokia akivaizdi ir kokiomis aplinkybėmis į kino teatrus filmas rengiasi iškeliauti šiais metais“, – sako filmo prodiuserė G. Žickytė.

Tokiame siurrealizme gyvename jau aštuonerius metus. Planuojame darbus, kuriame, bet niekada nežinome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus. Tačiau juk mūsų filmas apie tai, kad gyvenimas tęsiasi. Kad ir kas nutiktų, gyventi reikia.

2020 metais suplanuotą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Lietuvoje sustabdė pandemija, kino teatrai buvo uždaryti dėl karantino. Tada filmo kūrėjai svarstė, kad filmas pasakoja kiekvienam aktualius dalykus apie tai, kaip kūrybiškumas ir menas padeda išgyventi sunkius laikus. „O dabar kiekvieną dieną gaudau žinias iš Ukrainos, galvoju apie ten likusią mums brangią filmo kūrėjų grupę, apie pagrindinę heroję Anną ir jos vaikus, visi kasdien kalbamės“, – sako G. Žickytė ir prisipažįsta pastarosiomis dienomis išgyvenanti siurrealų jausmą – artėja ilgai laukta premjera, kai filmo kūrybinė grupė lyg ir turėtų progą džiaugtis filmo sėkme ir visais apdovanojimais, bet kartu juos lydi siaubingas nerimas, kaip toliau klostysis saugumo Ukrainoje ir Europoje situacija.

„Tokiame siurrealizme gyvename jau aštuonerius metus, – atsako filmo režisierė I. Tsilyk, – planuojame darbus, kuriame, bet niekada nežinome, ar pavyks įgyvendinti sumanymus. Tačiau juk mūsų filmas apie tai, kad gyvenimas tęsiasi. Kad ir kas nutiktų, gyventi reikia.“

Šiandien, kai įtampa vis stiprėja, G. Žickytė įkvėpimo, ramybės ir stiprybės semiasi iš filmo herojės Annos. „Anna – įkvėpimas ne tik mums, moterims. Tai, kaip vieniša mama sugeba nepasiduoti, kaip ji kuria gyvenimą sau ir savo vaikams, kokia šviesa, nepaisant negandų, iš jos sklinda, liudija, kad ir kas nutiktų, svarbiausia yra žmogiškumas. Nors filme pasakojama apie Ukrainoje karo sunkumus išgyvenančią šeimą, lygiai tokių pat traumų gali patirti šeimos ir kitoje pusėje. Labai laukiu, kada Anna su vaikais atvyks į Lietuvą. Tikimės, kad viskas pavyks, kaip buvo planuota, ir Lietuvos kino žiūrovai didžiuosiuose miestuose galės gyvai susipažinti su šia nuostabia, įkvepiančia moterimi“, – sako filmo prodiuserė.

Atvykstant į Lietuvą laukiama ir režisierė I. Tsilyk. Iryna labai myli Lietuvą, o Vilnius, sako, yra vienas mėgstamiausių jos pasaulio miestų. Anksčiau su savo poezijos kūriniais ji yra apsilankiusi ir Vilniaus knygų mugėje.

G. Žickytė prisimena filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose, prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje. „Tai buvo tikra šventė, – sako, – žiūrovai aiškiai suprato svarbiausią filmo mintį apie meno galią katastrofos akivaizdoje. Šiandien filmo tema mums patiems tampa itin aktuali.“

Filmo kūrybos istorija prasidėjo nuo bendro Ukrainos ir Lietuvos projekto „Geltonas autobusas“. Jo tikslas buvo įveikti karo sukeltą traumą, įtraukiant vaikus į kūrybos procesą. Kino kūrėjai juos ėmėsi mokyti, kaip kurti kiną.

Idėja dokumentiniame filme papasakoti apie kino stovykloje vasaras leidusius vaikus netikėtai transformavosi į vienos šeimos, gyvenančios karo zonoje, istoriją. „Man šis filmas asmeniškai labai svarbus ne tik tuo, kad parodo kino meno magiją ir galią, bet ir tuo, kad jis pasakoja apie svajonių poreikį ir tai, kaip per kūrybą galima pažinti save ir susikurti alternatyvų gyvenimą, kitokį, nei siūlo žiauri karo tikrovė“, – sako G. Žickytė.

Filmu „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ ši Lietuvos kino režisierė kartu su savo įkurta „Moonmakers“ studija pradėjo savo prodiuserės karjerą. Prie filmo dirbo didelė lietuvių komanda: garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, asocijuota prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė ir kiti.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Ukrainos valstybinė filmų agentūra, „IDFA Bertha“ fondas kartu su „Kūrybiška Europa“ – MEDIA programa. Filmo sklaidos kino teatruose rėmėjai – „IDFA Bertha Fund Europe“ fondas, Lietuvos kino centras, „JCDecaux“.

Tai jau aštuntas tarptautinis įvertinimas lietuviškam filmui, prieš tai laimėjusiam prizus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Korėjoje ir Europoje.

„Dokumentinis filmas „Šuolis“ pasakoja neįtikėtiną, stebuklinę pasaką primenančią, saldžiai karčią Šaltojo karo istoriją, kuri kiekvienam primena, kad kova už laisvę yra amžina“, – apdovanojimų ceremonijos metu kalbėjo festivalio konkursinės programos žiūri. „Pagirtina ir tai, kad filmui pavyko sukurti vientisą ir malonią vizualinę patirtį, naudojant skirtingos prigimties medžiagą – archyvus, dabarties kadrus, rekonstrukcijas. Dėl puikiai parašyto scenarijaus ir filmo montažo, šio įkvepiančio, laisvos dvasios herojaus istorija žiūrovams daro nepamirštamą emocinį poveikį“.

Tarptautinio dokumentinio Budapešto kino festivalio programą sudarė ryškiausios pastarųjų metų pasaulio dokumentinės kino juostos. Vengrijoje filmą pristatė ir su žiūrovais susitiko filmo režisierė ir prodiuserė G. Žickytė: „Buvo malonu sulaukti daugybės klausimų apie filmą ir apie Lietuvą. Į „Šuolio“  pristatymus susirinko nemažai jaunų žmonių. Tai dar kartą paliudijo, kaip kinas padeda ir jaunajai kartai atskleisti sudėtingą mūsų šalies istoriją“.

Dokumentinis G. Žickytės filmas „Šuolis“ pasakoja Šaltojo karo metu nuskambėjusią lietuvio radijo operatoriaus Simo Kudirkos istoriją, kai 1970 m. peršokęs iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį, jis paprašė politinio prieglobsčio, tačiau netrukus buvo grąžintas į sovietinių budelių rankas. Incidentas sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Sovietų Sąjungoje. Taip prasidėjo istorija apie įkalinimą, atradimą, šlovę, laisvę ir jos kainą.

Dar yra galimybė pamatyti „Šuolį“ ir Lietuvos kino teatruose.

Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Prancūzijos nacionalinis kinematografijos centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvių fondas Čikagoje, JAV ambasada Lietuvoje ir kt.

Filmą prodiusavo studija „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „VFS Films“ (Latvija) ir „Faites un Voeu“ (Prancūzija).

„2021-ieji metai parodė, kad net ir sudėtingu karantino laikotarpiu gyvenimas Lietuvoje nesustojo, kad gebame atverti vartus į naujas sritis, kad turime talentų, kuriuos aplodismentais pasitinka festivaliai, didžiausios koncertų salės, sporto stadionai, kad turime ambicingo ir atsakingo verslo atstovų, mokslininkų ir kad esame brandi demokratinė valstybė“, – teigia vienas ir renginio vedėjų, portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius.

Metų pilietinės iniciatyvos nominacijoje laimėtoju išrinktas Bartas Pauwelsas, Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojas už ištiestą pagalbos ranką migrantų vaikams, už kasdienį mokytojo pašaukimą.

Metų ateitis – dirigentė Giedrė Šlekytė, įvertinta už dirigentės talentą, kurį mato pasaulis, už Lietuvos vardą reikšmingiausiose scenose.

Metų verslo lyderystės laureatas – „Teltonika loT Group“ už ambicingus ateities planus ir socialinę atsakomybę šiandien.

Metų atradimo laimėtoja tapo Renata Butkutė, mokslininkė, FTMC vyresnioji mokslo darbuotoja, už unikalių medžiagų kūrimą ir mokslinę lyderystę pasaulyje.

2021-ųjų metų kultūros reiškiniu buvo išrinktas Lukiškių kalėjimo virsmas kultūros erdve –  už naują Lukiškių kalėjimo gyvenimą ir atvertus vartus kultūrai.

Metų ambasadorius – Giedrė Žickytė, režisierė, prodiuserė, dokumentinio kino kūrėja už filmą „Šuolis“ – išskirtinį pasakojimą apie vieno žmogaus ir mūsų visų laisvę.

VU TSPMI įsteigtoje Metų valstybės kūrėjo nominacijoje laureate tapo Ligita Jančorienė, VU profesorė, Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė, infekcinių ligų gydytoja už nenuilstamą darbą pandemijos epicentre.

Metų asmenybės nominacijoje nugalėjo Kabulo vienuoliktukas – komanda, sėkmingai įvykdžiusi žmonių evakuaciją iš krizės apimto regiono. Komanda apdovanota už profesionalumą ir dideles širdis, už sklandų afganistaniečių išskraidinimą iš Kabulo.

LRT Metų apdovanojimų laureatus išrinko komisija, sudaryta iš skirtingų sričių profesionalų, bei LRT auditorija – daugiau kaip 80 tūkstančių žiūrovų, klausytojų ir skaitytojų, balsavusių portale LRT.lt.

2021-ųjų laureatus paskelbė 2021 m. LRT Metų apdovanojimų komisijos nariai: LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, istorikas, LRT tarybos narys dr. Norbertas Černiauskas, VU TSPMI direktorė doc. dr. Margarita Šešelgytė, VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius dr. Mindaugas Nefas, kultūros teoretikas, filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis, lengvaatletė Airinė Palšytė, finansininkas Algimantas Variakojis, epidemiologas dr. Gytis Dudas, menotyrininkė, NDG vadovė dr. Lolita Jablonskienė.

Transliaciją vedė LRT televizijos, radijo ir portalo žurnalistai – Nomeda Marčėnaitė, Liuda Kudinova ir Mindaugas Jackevičius.

Pagrindinis apdovanojimas šiais metais skirtas filmo „Šuolis“ režisierei ir prodiuserei Giedrei Žickytei.

Asociacijos „Autorinio kino aljansas“ apdovanojimas pirmą kartą įteiktas 2012 metais, kai buvo įkurta AKA asociacija. Svarbiausias šios jos veiklos prioritetas – didinti aukštos meninės kokybės lietuviško kino žinomumą ir matomumą užsienyje.

Pagrindinis „Kino ruporo“ apdovanojimas atiteko režisierei ir prodiuserei G. Žickytei, kurios dokumentinio filmo „Šuolis“ premjera įvyko tarptautiniame Varšuvos kino festivalyje. Jame filmas buvo apdovanotas Geriausio ilgametražio dokumentinio filmo prizu, vėliau „Šuolis“ aplankė kelias dešimtis tarptautinių festivalių, kuriuose pelnė ne vieną žiūrovų ar žiuri prizą, tarp jų – ir pagrindinį apdovanojimą Pietų Korėjos dokumentinių filmų festivalyje „EIDF 2021“.

Už filmo „Piligrimai“ sklaidą AKA diplomu apdovanoti režisierius Laurynas Bareiša ir prodiuserė Klementina Remeikaitė. Vaidybinis ilgametražis L. Bareišos filmas „Piligrimai“ premjerą šventė tarptautiniame Venecijos festivalyje, čia pelnė pagrindinį „Juodojo liūto“ apdovanojimą konkursinėje „Horizontų“ programoje. Už svarbius tarptautinius apdovanojimus filmo autoriams skirta LR Kultūros ministerijos premija.

Vertinimo komisijos pirmininkė, dokumentinio kino kritikė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Rūta Oginskaitė priminė: „AKA apdovanojimo komisija svarsto ne tiek filmų meninį lygį, kiek autorių pastangas savo kūrinį platinti, kad jis būtų žinomas ir matomas ne vien Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.“

Renkant intensyviausiai skleidusius žinią apie Lietuvą ir jo kiną režisierius bei prodiuserius R. Oginskaitei talkino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Stonys ir kino kritikė, žurnalistė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Izolda Keidošiūtė.

A. Stonys teigė, kad G. Žickytės talentas ir kūrybinė energija daugelį dešimtmečių sovietų valdžios slėptą istoriją ištraukė iš visiškos užmaršties: Dėl filmo „Šuolis“ pasaulis iki tolimiausių pakraščių, užgniaužęs žadą, stebėjo ir stebi lietuvio istoriją, privertusią Vakarų demokratijas atsigręžti į Lietuvą. Giedrė su ta pačia galinga energija, su kuria darė šitą filmą, jį neša Lietuvos ir pasaulio žiūrovams, todėl neabejotinai nusipelno šio ir dar daugelio apdovanojimų.“

Šiųmečio AKA diplomo laureato, režisieriaus L. Bareišos filmo „Piligrimai“ apdovanojimą „Juodasis liūtas“ Venecijos kino festivalyje I. Keidošiūtė apibūdina kaip vieną įspūdingiausių šiuolaikinėje Lietuvos kino istorijoje. „Apdovanojimas tikrai aukštas ir pelnytas. „Piligrimai“ – vienas geriausių pastarųjų metų debiutų mūsų kine, tuo greit turės progą įsitikinti Lietuvos kino žiūrovai“, – sakė kino kritikė.

„Kino ruporo“ apdovanojimų laureatai renkami iš visų, dalyvaujančių Lietuvos kino industrijoje. Vertinimo komisija filmų sklaidą vertino nuo 2020 metų rugsėjo iki 2021 metų rugsėjo. I. Keidošiūtė atskleidė, kad komisijos diskusijose „Šuolis“ ir „Piligrimai“ turėjo nemažai konkurentų. Tai Rygoje ir Taline apdovanojimus pelnęs Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ (prodiuserė Marija Razgutė), režisieriaus ir prodiuserio Lino Mikutos filmas „Romano vaikystė“, dalyvavęs pagrindiniame konkurse Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ (prodiuseris Stasys Baltakis), pelnęs geriausio debiutinio filmo nominaciją Europos kino apdovanojimuose, po tarptautinius festivalius intensyviai keliaujantis režisieriaus ir prodiuserio Romo Zabarausko filmas „Advokatas“.

2021 metų apdovanojimų rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Vienas pagrindinių JAV kino festivalių, dar vadinamas „pirmąja Oskarų stotele“, vyks sausio mėnesį ir yra svarbus renginys prieš būsimus JAV Kino meno ir mokslo akademijos „Oskarų“ apdovanojimus. Sulaukęs pasisekimo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje „Šuolis“ Oskaruose oficialiai varžosi geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.

„Šis festivalis yra nepaprastai svarbus „Oskarų“ kampanijoje. Festivalio organizatoriai atsirenka tik mažą dalį filmų iš „Oskarų“ pretendentų. Tai, kad tarp jų pateko ir „Šuolis“, yra fantastiška, ir tai rodo, kad filmas jau yra pastebimas“, – sakė filmo režisierė ir prodiuserė G. Žickytė.

G. Žickytė/Organizatorių nuotr.

Festivalyje, kuris kasmet sutraukia ryškiausias kino pasaulio žvaigždes, šiemet bus parodyti 129 filmai iš 70 šalių. Daliai iš jų tai bus pasaulinės premjeros.

Lietuvių režisierės filmas „Šuolis“ – vienas iš penkiolikos tarptautinių dokumentinių festivalio programos filmų. Šiuo metu „Oskarų“ kampanijoje dalyvaujanti ir po Ameriką keliaujanti režisierė sako, kad tai, kad šalia plačiai išreklamuotų, pretenduojančių į „Oskarų“ nominacijas filmų atsidūrė ir „Šuolis“ – dokumentinis filmas iš Lietuvos, jau yra didelis laimėjimas.

„„Oskaruose“ konkurencija yra milžiniška. Kartais atrodo, kad visoje šioje kampanijoje rungiasi ne filmai, bet platintojų kampanijos, kurios meta didžiulius pinigus, ieško visų įmanomų būdų, kaip atkreipti dėmesį, kad bent jų platinamų filmų pavadinimai pasiektų komisijos narių ausis. Oskarų kampanijos metu visas Los Andželas tiesiog nuklotas didžiuliais stendais, reklamuojančiais kampanijose dalyvaujančius filmus, o platintojai varžosi, kieno stendas bus didesnis.

Visame šiame kontekste kartais jausdavausi kaip mano herojus Simas iš Griškabūdžio, patekęs tarp Amerikos prezidentų. Atkeliavusi iš Lietuvos, mažos šalies, be didžiulės platinimo kompanijos užnugario,  tačiau sulaukusi nerealios žmonių paramos. Ir jei įvyks stebuklas, tai jis, kaip ir Simo išgelbėjimo istorijoje, įvyks tik tų žmonių, kurie mane dabar nepaprastai palaiko, dėka“, – pasakojo G. Žickytė.

Kartais atrodo, kad visoje šioje kampanijoje rungiasi ne filmai, bet platintojų kampanijos.

Anot jos, filmo „Šuolis“ „Oskarų“ kampanijoje, kaip ir Simo Kudirkos gelbėjimo istorijoje, jėgas suvienijo Amerikos lietuviai ir net pavieniai žmonės abipus Atlanto, patikėję šio filmo svarba.  

„Pirmiausia noriu padėkoti garbės konsulei Daivai Čekanauskaitei Navarette ir „Amerikos lietuvių verslo asociacijos Los Andžele“ vienai iš įkūrėjų Eleonorai Romuvai. Būtent šių dviejų moterų aktyvaus darbo ir pažinčių dėka išsprendžiau daugybę man tekusių iššūkių. Taip pat mūsų lietuvei Holivudo aktorei Rutai Lee, kuri pamačiusi filmą parašė itin jautrų laišką savo pažįstamiems kino industrijos atstovams ir bičiuliams, kviesdama pažiūrėti filmą ir padėti nukeliauti jam iki „Oskarų“ ceremonijos.

Asmeniškai noriu padėkoti Lietuvos kino centrui, filmo vykdančiajam prodiuseriui Žilvinui Meceliui ir Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės direktoriui Eimantui Kiudului, nes be jų paramos nebūtume galėję pasiekti tiek dėmesio Amerikoje. Taip pat visiems, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kas tiesiog netikėtai asmeniškai pasiūlydavo savo pagalbą, pažiūrėję filmą ir juo patikėję. Visi šie žmonės, kurie tikėjo filmu tuo metu, kai man iš nuovargio byrėjo ašaros, yra didžiausia dovana, kurią savo širdyje išsaugosiu po šitos „Oskarų“ kampanijos patirties apie žmonių gerumą, dosnumą, vienybę, tikėjimą filmu, Lietuva bei Lietuvos kūrėjais“, – sakė filmo režisierė G. Žickytė.

Iš kairės: D. Navarette, R. Lee, A. Gillian/Organizatorių nuotr.

Filmo „Šuolis“ „Oskarų“ kampanijos viešinimo rėmėjai – Lietuvos Kino centras, mecenatas Žilvinas Mecelis ir Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovė.

Filmą prodiusavo Lietuvos studija „Moonmakers“, kartu su latvių įmone „VFS Films“ bei Prancūzijos komanda „Faites un Voeu“.

Kaip antradienį informavo Lietuvos kino centras, šiam filmui bus suteikta galimybė pretenduoti ir į geriausio tarptautinio, ir į dokumentinio filmo nominacijas „Oskaro“ apdovanojimuose. Pretendento į „Oskarą“ rinkimų atranką organizuoja Lietuvos kino centras ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.

„Dėkoju komisijai už pasitikėjimą „Šuoliu“. Laisvės tema man visada buvo svarbi, ir Simo drąsus šuolis, Šaltojo karo metais sujaudinęs ir suvienijęs tūkstančius žmonių abipus Atlanto, įkvėpė mane papasakoti jo istoriją. Tikiuosi, kad jis įkvėps ir kitus dabartiniame neramiame pasaulyje“, – teigia režisierė G. Žickytė.

Anot menininkės, ši istorija parodo, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas poelgis yra svarbus ir turi prasmę ir kad „laisvės troškimas nesunaikinamas net ir tamsiausią valandą“.

Šiais metais dėl teisės kandidatuoti į prestižinį apdovanojimą rungėsi keturi lietuviški filmai, jau pastebėti ir įvertinti tarptautiniuose kino renginiuose: Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“, Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstame“ bei minėtas G. Žickytės filmas.

Filmas „Šuolis“ yra kone daugiausia tarptautinių kino festivalių aplankęs ir apdovanojimų sulaukęs pastarųjų metų lietuviškas kino filmas, teigiama pranešime.

Dokumentinė istorija pasakoja apie lietuvių jūreivį Simą Kudirką, sovietmečiu peršokusio iš sovietinio laivo į Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Tai filmas, kuris praktiškai neturi trūkumų.

Atrankos komitetą Lietuvoje šiemet sudarė komisijos pirmininkas, režisierius Linas Mikuta, kino kritikė Živilė Pipinytė, režisierius Algimantas Puipa, animacinio kino kūrėjas ir prodiuseris Valentas Aškinis, kino kritikė Lolita Bytautaitė, prodiuseris Arūnas Stoškus ir garso režisierius Jonas Maksvytis.

L. Mikuta, motyvuodamas komisijos pasirinkimą, teigė, jog tai – „jaudinantis bei meistriškai sukurtas dokumentinio kino pasakojimas apie paprasto žmogaus nepaprastą drąsos aktą“.

„Filmas išsiskiria savo profesionalumu ir įtaigumu ir, be abejonės, yra vienas ryškiausių pastarojo laiko kino kūrinių Lietuvoje. Tai filmas, kuris praktiškai neturi trūkumų“, – teigė L. Mikuta.

Filmui tapus oficialiu Lietuvos kandidatu į „Oskarą“, kelias iki nominacijos į apdovanojimą dar nesibaigia. Akademijos komitetai iš visų pasaulio šalių nominuotų pretendentų atrinks geriausius užsienio šalių filmus ir paskelbs finalinį penketuką, kuris ir pateks į galutinį nominuojamų filmų sąrašą, tik vienas jų pelnys „Oskarą“.

Pastaruosius metus Lietuvai atstovavo Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015 metai), Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (2016 metai), Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (2017 metai), Arūno Matelio filmas „Nuostabieji Lūzeriai. Kita planeta“ (2018 metai), Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristinos Briedės dokumentinis filmas „Laiko tiltai“ (2019 metai), o praėjusiais metais pretendentu išrinktas lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio vaidybinis filmas „Nova Lituania“.

JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskaro“ premijų įteikimo 94-oji ceremonija vyks kovo 27 dieną.

Už filmą – apdovanojimai

Dokumentinio filmo pristatymas antradienio vakarą vyko Kultūros fabrike veikiančiame kino teatre "ArleKinas".

Jauki salė buvo pilnutėlė. Kviestiniai svečiai ir žmonės, įsigiję bilietus į filmo peržiūrą bei susitikimą su režisiere, žiūrėjo filmą tarsi kvėpuodami vienu ritmu. Kartu braukė ašarą ir drauge prapliupdavo juoku.

Kaip aptarimo metu tikino G.Žickytė, labai panašių emocijų protrūkį ji girdėjo salėje ir Japonijoje, JAV, Italijoje bei kitose šalyse.

"Šuolis" buvo parodytas per 20-yje tarptautinių kino festivalių, pristatytas Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Raginimą bent žiemą praleisti pas vaikus S.Kudirka kategoriškai atmeta, gyvena vienas su rudaplaukiu katinu.

Devyniuose kino festivaliuose filmas pelnė apdovanojimus kaip geriausias ir žiūrovų mylimiausias festivalio filmas.

Tik vieno dalyko į kitas kalbas neįmanoma išversti ir perteikti kitų šalių žiūrovams – S.Kudirkos kartojamo "Rupučkėle".

Atlapaširdis ir nuoširdus S.Kudirka iš ekrano tiesiai šviesiai tarė nesijaučiantis žvaigžde.

Grįžo į laisvą Lietuvą

Laivą "Tarybų Lietuva", kuriame S.Kudirka dirbo ne vienerius metus, lietuvis vadino plaukiojančiu kalėjimu – nuostabios užsienio šalys su nematyta gamta ir neregėtais žmonėmis buvo neprieinamos, išlipti į krantą jis negalėjo.

Laisvės troškimas buvo toks stiprus, kad 1970 m. vyras ryžosi šuoliui į amerikiečių laivą, kai kapitonai bei šalių atstovai derėjosi dėl žvejybos plotų.

Filmo siužetą galima nusakyti keliais sakiniais. Jaunas lietuvis jūreivis peršoko į JAV pakrančių apsaugos katerį ir paprašė politinio prieglobsčio.

Atviravimai: režisierė G.Žičkytė prisipažino, kad į filmą netilpo nemažai įdomių epizodų. (Domo Rimeikos nuotr.)

Tačiau savo siaubui buvo grąžintas į sovietų rankas ir taip save pasmerkė ketverių metų kalinimui sovietiniame lageryje.

JAV dėl to buvo rengiamos demonstracijos, politikai naudojo šią istoriją savo naudai ir priešų žlugdymui. S.Kudirka į laisvę išėjo ir su šeima išvyko į JAV, kai paaiškėjo, kad jo mama yra gimusi JAV.

Filmo pabaiga daugeliui žiūrovų buvo netikėta. Pasirodo, dar 2007 m. S.Kudirka su žmona grįžo gyventi į laisvą Lietuvą.

2015 m. vyras tapo našlys, jo vaikai liko JAV. Raginimą bent žiemą praleisti pas vaikus S.Kudirka kategoriškai atmeta, gyvena vienas su rudaplaukiu katinu.

Keistas kanadiečio planas

Pristatydama filmą režisierė pasakojo ir apie epizodus, kurie nepateko į filmą.

Antai škotų kilmės kanadietis, Antrojo pasaulinio karo veteranas, lėktuvo pilotas tuo metu, kai Amerikoje protestai dėl S.Kudirkos išdavimo sovietams jau buvo aprimę, sugalvojo dar kartą iškelti į viešumą šią istoriją.

Viešėdamas Helsinkyje, oro uoste jis pakalbino keleivinio lėktuvo pilotą. Veteranas atviravo apsimesiantis, kad užgrobs lėktuvą ir pareikalaus S.Kudirkos išlaisvinimo, o tuo pat metu dar kartą atkreips pasaulio dėmesį į šią istoriją.

Netikėtumas: Ona ir Anatolijus Altuchovai svajojo pamatyti filmą apie įvykius, kurių liudininkais tapo prieš 50 metų. (Domo Rimeikos nuotr.)

Taip kalbėdamas vyras patikino, kad visa tai bus netikra, iš tiesų jis neketina nusižengti įstatymui. Tačiau pilotas pranešė saugos tarnyboms, ir škotas buvo suimtas.

Režisierė apie šį įvykį skaitė spaudoje. Brandaus amžiaus, sėkmingos karjeros vyras buvo klausiamas, kodėl įsivėlė į tokią avantiūrą. Atsakas buvo pritrenkiančiai paprastas – jis norėjo padaryti ką nors gero.

Nors plano įgyvendinti nepavyko, jis vis tiek atkreipė pasaulio žiniasklaidos dėmesį į žmones, kurie nėra laisvi ir dėl to kenčia.

Sugrąžino į jaunystę

Filmo pristatymai visuose Lietuvos miestuose panašūs. Bet Klaipėdoje G.Žičkytės laukė staigmena.

Nors statydama filmą ji norėjo pakalbinti laivo, iš kurio bandė bėgti S.Kudirka, įgulos narius, nė vienas jų nesutiko kalbėti.

Antradienio vakarą salėje buvo laivo "Tarybų Lietuva" įgulos narių, dirbusių jame ir lemtingojo S.Kudirkai reiso metu. Vieni jų – Ona Jurčiūtė Altuchova ir jos sutuoktinis Anatolijus.

Režisierė apie jų apsilankymą seanse žinojo tik iš žinutės "Facebook" paskyroje. Pakvietusi prieš žiūrovų salę šiuos žmones, ji pamatė du nuoširdžius klaipėdiečius.

O.Altuchova jau vėliau, bendraudama su dienraščio "Klaipėda" žurnalistais, atviravo, kad filmo peržiūra nukėlė į įsimintiną reisą.

"Filmas mus tiesiog grąžino į praeitį, jaučiamės be galo sujaudinti. Kai pradėjo rodyti laivą, nuotraukas, net širdis pradėjo greičiau plakti", – neslėpė emocijų moteris.

Šis reisas 1970-aisiais Onai ir Anatolijui atstojo povestuvinę kelionę, jie buvo ką tik susituokę. Moteris laive dirbo medicinos sesele, vyras – bocmano komandoje.

Dabar pora jau atšventė auksines vestuves. Į jaunystę juos nukėlusio filmo bilietus jiems padovanojo dukterėčia, žinojusi, kad Altuchovai buvo girdėję apie šio filmo kūrimą ir svajojo jį pamatyti.

Gyveno Sportininkų gatvėje

O.Altuchova teigė asmeniškai S.Kudirkos nepažinojusi, bendravo tik darbo reikalais ir žinojo, kad tai – santūrus, nereiklus žmogus.

Tik vėliau, jau grįžus iš istorinio reiso, iš lūpų į lūpas Klaipėdoje pasklido kalbos apie neeilinį įvykį ir liūdną bėglio likimą.

Filme yra epizodas, kuriame buvęs KGB tardytojas varto S.Kudirkos bylą. Trumpą akimirką galima pamatyti užrašą, kad iš Griškabūdžio kilęs Simas su šeima 1970-aisiais Klaipėdoje gyveno Sportininkų gatvėje.

Žmonės kalbėjo, kad S.Kudirkos žmona dirbo Žvejybos uoste veikusioje maisto prekių parduotuvėje.

"Garsiai apie tą neeilinę istoriją nebuvo kalbama, bet pašnibždomis pati gal pusei milijono žmonių papasakojau. Visada maniau, kad S.Kudirka liko Amerikoje. Jei būtume žinoję, kad jis grįžo į Lietuvą, būtume jį aplankę. Režisierė žadėjo juos suvesti, arba patys Simą aplankysime, arba atsivešime jį į Klaipėdą", – tikino O.Altuchova.

Slėpė gailesčio ašaras

Kai S.Kudirka peršoko į JAV laivą, sovietiniame vyko amerikiečių priėmimas.

Nors kiti įgulos nariai jame nedalyvavo, kalbėta, kad svečiams buvo patiektos vaišės, gurkšnotas alkoholis, o amerikiečių kapitonas dažnai žvilgčiojo į dailią bufetininkę latvę.

Priėmimas užtruko visą pusdienį, svečiai kartu su šeimininkais žiūrėjo rusišką komediją "Vestuvės Malinovkoje".

Visą šį laiką laivai buvo susisaistę virvėmis, S.Kudirka turėjo pakankamai laiko apsispręsti, kad tinkamesnio momento bėgti iš sovietijos nepasitaikys.

Pasak O.Altuchovos, "Tarybų Lietuvos" kapitonas paskelbė įsakymą visiems eiti į savo kajutes. Laive dirbo apie 180 jūrininkų. Patikrinę kajutes ir neradę Simo, laivo vadai suprato, kad tai jis pabėgo pas amerikiečius.

"Kai jį sugrąžino surištą, mes buvome sukrėsti, moterys verkė, žinojome, kad jo laukia liūdnas likimas. Kai kitą rytą nuėjau pertverti jam žaizdas, mačiau, kad sužalojimai ant pečių buvo nuo virvių. Jis buvo laikomas vienutėje, o prie durų stovėjo sargyba, – prisiminimais dalijosi O.Altuchova. – Kraujas stingo, kai matėme, kaip amerikiečių laive Simas bėgo nuo jį besivejančiųjų. Atrodė, kad jis – tikras sportininkas – per išorinį laivo šoną nusileido ant kito denio. Staiga laivai pradėjo tolti vienas nuo kito, lynai nutrūko, nulūžo viena amerikiečių laivo antena. Visą naktį laukėme, kas bus, nes jie nuplaukė ne tik su Simu, bet ir su keturiais jo pasiimti nuvykusiais mūsiškiais. Kai jį parplukdė iki mūsų laivo, ant denio norėjo kelti tinklu, kaip kokį daiktą, bet paskui persigalvojo."

Norėdamas pateisinti griežtą reikalavimą grąžinti bėglį, laivo kapitonas paskelbė, kad S.Kudirka pavogė pinigus ir laivo dokumentus.

Visa tai buvo melas. Kapitonui už įgulos nario pabėgimą grėsė labai griežta bausmė.

Beje, ir amerikiečių laivo kapitonas po šio incidento į jūrą nebeplaukė, dirbo krante.

Raudonuoju kilimu į ilgai laukto filmo premjerą žengė kviestiniai svečiai: LR Prezidentas Gitanas Nausėda, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, užsienio šalių ambasadoriai, būrys žinomų žmonių ir režisierės bendražygiai.

Filmas „Šuolis“ – per pastaruosius metus daugiausia tarptautinių kino festivalių aplankęs ir apdovanojimų sulaukęs lietuviškas kino filmas, užsienio žiūrovų buvo gausiai lankomas ir be galo palankiai įvertintas. 

„Taip norėčiau po kelių savaičių pasakyti, kad Lietuvoje su „Šuoliu“ žmonės pagaliau sugrįžo į kino teatrus“, – sako filmo režisierė G.Žickytė, nacionalinės savo filmo premjeros laukusi visus metus.

Sukūrusi intriguojantį dokumentinį pasakojimą apie lietuvių jūreivį Simą Kudirką, kurio likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richard Nixon ir Gerald Ford, po to, kai jis gūdžiais tarybiniais laikais išdrįso peršokti iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir paprašyti politinio prieglobsčio, režisierė G.Žickytė sako nepaprastai laukianti lietuvių žiūrovų reakcijos.

„Filmas jau metus laiko keliauja po tarptautinius festivalius, tačiau prieš nacionalinę premjerą jaudinuosi taip, lyg tai vėl būtų pirmasis pristatymas.  Juo labiau, kad Simo, tapusio laisvės simboliu, istorija ir dramatiškas likimas – tai mūsų visų istorija. Tikiuosi, kad kiekvienas žiūrovas, atėjęs į filmą Lietuvos kino teatruose, išgyvens kartu su Simu viską, ką jam teko patirti. Kad jo laisvės troškimas ir beprotiškas žingsnis jos link – jauniems žiūrovams taps ne tik nuotykių kupina drama, bet atvers iki šiol nematytus mūsų šalies istorijos puslapius,“ – sako filmo režisierė.

Prieš penkerius metus pradėjusi kurti dokumentinį filmą „Šuolis“, G.Žickytė premjeros metu sakė, kad tą 2014-ųjų vasarą, karštą liepos dieną, pirmą kartą jai pasibeldus į Simo Kudirkos duris – susipažinti ir pasikalbėti, negalėjo net įsivaizduoti, kokia kelionė jų abiejų laukia:  „Tada negalėjau net pasvajoti, kad netrukus drauge skrisime į Ameriką, kad surasime tą patį laivą, į kurį Simas kaidaise dramatiškai peršoko,  kad keliausime neįtikėčiausiais istorijos pėdsakais, kad tiek jaudinsimės, verksime ir juoksimės...  Ir kad Simo istorija, nors ir nutikusi prieš 50 metų, bus tokia aktuali šiandien ir ras atgarsius įvairiausiuose pasaulio kampeliuose.“ 

Kino kritikai po filmo premjeros Europos, Azijos, Australijos ir Amerikos žemynuose rašė, kad tai neabejotinai vienas iš nepamirštamų šių metų dokumentinių filmų, kuriame įdomia, modernia kino kalba papasakota jaudinanti istorija aktuali ir šiandien, nes ji paliečia žmogaus laisvių pažeidimo temą.

Filmo „Šuolis“ premjera Lietuvos kino teatruose nuo rugsėjo 17 d.

Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Prancūzijos nacionalinis kinematografijos centras, Latvijos nacionalinis kino centras ir kt. Filmą prodiusavo studija „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „VFS Films“ (Latvija) ir „Faites un Voeu“ (Prancūzija).