„Riba tarp gyvybės ir mirties yra labai plona. Galime kabintis į ją, bet mirtis yra neišvengiama“, – sako menininkas, fotografas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Grafikos katedros docentas Gintaras Česonis. Kauno fakulteto galerijoje pristatyta jo personalinė fotografijos paroda „Laiptai į dangų“, dedikuojama draugui ir kolegai VDA KF, tapytojui Arūnui Vaitkūnui, pasak fotografo, – įrodymas, kad menininko kūrybinis palikimas atsimenamas. Tapytojas tartum gyvena pomirtinį gyvenimą. Amžinybėje.

Atviros durys

Fotografijų serija pradėta kurti dar 2012 m., G. Česoniui pirmą kartą atvykus į Tbilisį apsilankyti kasmečiame tarptautiniame fotografijos festivalyje.

„Kelionė buvo kupina abejonių. Važiavau į nepažįstamą šalį, apipintą legendomis, kaip joje nesaugu. Tačiau ji pasitiko mane išskėstomis rankomis“, – pasakoja menininkas. Norėdamas susipažinti su miestu, pajausti jo ritmą, fotografas vaikštinėjo Tbilisio gatvėmis. Svilino didesnis nei 30 °C karštis. Slėpdamasis nuo jo menininkas pravėrė atsitiktinio daugiabučio laiptinės duris.

Iš saulės nutviekstos gatvės įsmukęs į laiptinę pradžioje nieko nemačiau, iš lėto vaizdas pradėjo ryškėti ir supratau, kur patekau.

„Iš saulės nutviekstos gatvės įsmukęs į laiptinę pradžioje nieko nemačiau, iš lėto vaizdas pradėjo ryškėti ir supratau, kur patekau. Tą akimirką ryškiai prisiminiau Arūną, kuris vaikščiojo tomis pačiomis Tbilisio gatvėmis“, – sako G. Česonis.

Tbilisį fotografas aplankė dar septynis kartus. Jis vykdavo kartu su kitais menininkais, taip pat kaip parodų kuratorius, o švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį nuvyko į šalį padovanoti 100 fotografijos leidinių Tbilisio fotografijos ir multimedijos muziejui. Progos apsilankyti Tbilisyje buvo įvairios, ir visada, laisvu metu, fotografas grįždavo į miesto gatves, jose ieškodamas laiptinių atviromis durimis.

Svetimi – tarsi savi

Nuostabą kelia faktas, kad daugiabučių laiptinės Tbilisyje atviros ir į jas galima užeiti.

„Tai privilegija. Žmonės, kurie neturi nieko, drąsiai dalijasi viskuo. Sykį laiptinėje sutiktas kartvelas pasikvietė mane arbatos. Turėjau jam papasakoti, kodėl čia atvažiavau. Jis netgi norėjo, kad likčiau vakarienės“, – pasakoja menininkas.

„Fotografijų seriją kūriau nuo 2012 iki 2022 m. ir per šį laikotarpį stebėjau, kaip seni, apleisti Tbilisio kvartalai virsta naujais, prabangiais ir jau su užrakintomis namų laiptinėmis. Norėdami apsaugoti tai, ką turi vertingo, žmonės randa vis daugiau priežasčių užrakinti duris. Atviros durys reiškia ne tai, kad žmogus neturi ko saugoti, o tai, kad laukia, jog kažkas užeitų“, – sako fotomenininkas.

Naujos detalės

Užeiti į laiptines gali kiekvienas, stebėdamas G. Česonio fotografijas. Laiptinės senos, gražios, neįprastos mums, pripratusiems prie standartinių, keistomis spalvomis dažytų, kodiniais užraktais saugomų namų laiptinių.

Tbilisio laiptinės fiksuotos žiūrint į jas skirtingais rakursais, pajaučiant vis kitokį laiptų ritmą, pastebint ir kadre išsaugant atsargiai sklindančią šviesą, kuri tokia būna tik labai trumpą akimirką.

Kuo ilgiau žiūrima į fotografijas, tuo daugiau detalių jose išryškėja. Kaip pasakoja G. Česonis, jis yra ne kartą sugrįžęs į tą pačią laiptinę, nes įdomi pasirodydavo pro mažus langelius sklindanti šviesa ar nauji įtrūkimai sienose, išlūžęs dar vienas laiptų turėklų laikiklis. Šį atradimo jausmą menininkas įtaigiai perteikia eksponuojamose nuotraukose – žiūrovas, į tą pačią fotografiją žvelgdamas antrą kartą, pamato anksčiau nepastebėtų laiptų faktūrų, dėmių ant sienų, nutekėjusių dažų, blunkančių interjero puošybos detalių. Nuotraukos, kaip ir laiptinės, atviros. „Parodoje žiūrovui siūlau skirti laiko ir atrasti fotografijas. Žiūrėdamas į jas tam tikru kampu, pamatai naujų detalių, elementų“, – pažymi menininkas.

Mokytojas, bičiulis

Paroda dedikuojama A. Vaitkūnui ne tik todėl, kad pagrindinis fotografijų motyvas yra tapytojo mėgtos laiptinės. „Nežinojau, kada ši paroda bus ir kokia ji bus. Ji neskirta jubiliejui ar kitai svarbiai progai. Tiesiog atėjo metas prisiminti Arūną“, – sako menininkas.

A. Vaitkūnas buvo pirmasis fotografo darbo vadovas, ilgainiui tapo jo bičiuliu. „Daug gražių akimirkų išgyventa drauge. Ir Arūno studijoje nemažai laiko praleista, dalyvauta diskusijose, pokalbiuose“, – prisimena G. Česonis. A. Vaitkūnas buvęs progresyvus, jo požiūris į kūrybą, drąsa eksperimentuoti, gebėjimas visada būti žingsniu priekyje, kitų, jaunų žmonių palaikymas, kvietimas bendradarbiauti darė didelę įtaką G. Česoniui. „Jis atiduodavo daug, bet, tikiu, daug ir gaudavo. Jei atsirastų galimybė su juo pasikalbėti dabar, būtų įdomu pasitikrinti, kiek idėjų, apie kurias esame diskutavę, šiandien yra įgyvendintos“, – sakė menininkas.

Kažką po savęs palikti, kad jį prisimintų, menininkui yra labai svarbu. Kūryba – tai jo mintys, išgyvenimai, patyrimai, suvokimai, atrastos tiesos. Menininkui išėjus, kūryba lieka. Ji gyvena. Ir nepraranda galios paliesti gyvuosius.

Komentaras

Prof. dr. Rasa Žukienė, menotyrininkė

Fotografas G. Česonis ir tapytojas A. Vaitkūnas į tuos pačius senojo Tbilisio motyvus žvelgė ne tuo pačiu laiku ir skirtingomis gyvenimiškomis aplinkybėmis. G. Česonis, pakviestas Sakartvelo fotomenininkų, į Tbilisį nuvyko 2012 m. Šis miestas sužadino prisiminimus apie tapytoją A. Vaitkūną, G. Česonio draugą ir kolegą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (2000–2005).

A. Vaitkūną mirtis pasiglemžė Tbilisyje. Tai įvyko 2005 m. Daugelis Kauno jaunesniųjų kūrėjų, tarp jų ir G. Česonis, ir šiandien pripažįsta šios asmenybės pozityvią įtaką jų pasaulėžiūrai ir etinėms nuostatoms. Prisiminimai ir dvasiškai artimo bendražygio praradimo kartėlis G. Česonio žvilgsnį nukreipė į Tbilisio senamiesčio namų laiptines, A. Vaitkūno mėgtą tapybos motyvą, ir jis sukūrė fotografijų ciklą „Laiptai į dangų“. Manau, svarbu pasakyti, kad pas mus retokai sutiksi menininką, savo kūryboje mąstantį apie kitą menininką ir kūryboje jam išreiškiantį pagarbą.

Dailininkas A. Vaitkūnas XX a. 9-ajame dešimtmetyje yra nutapęs įsimintinų kūrinių su Kauno ir Vilniaus laiptinių motyvais. Pavargusiose miesto namų laiptinėse jis įžvelgė itin tapybišką motyvą, kuris menininką nuteikdavo filosofiškai. Laiptinė – vieta, kur eina įvairiausi žmonės, bet niekas neužsibūna, nes nejauku ir nesaugu. Tapytoją visa tai pastūmėdavo panirti į klampias niuansuotas spalvines gamas.

G. Česonis senuosius Tbilisio senamiesčio laiptus mato pilkšvai monochrominių atspalvių gamoje ir, sakyčiau, kažkaip viltingai, lyg laiptus į metafizinį Dangų. Laiptinių tuneliai fotografo žvilgsnį veda ir aukštyn, ir žemyn, bet visada link vidun srūvančios šviesos plotų. Tamsumą ir prieblandą įveikia išsklidusi, iš dangaus atsrūvanti sidabriška šviesa. Ji ir yra neišblėsusios atminties simbolis. Šios fotografijos – prasminga dedikacija, kilnus vieno kūrėjo pagarbos kitam kūrėjui veiksmas, jau pats savaime vertas pagarbos.

G. Česoniui premija skiriama už ilgametę kultūrinę veiklą Kaune ir miesto garsinimą tiek savo kaip fotografo, tiek kaip Kauno fotografijos galerijos vadovo darbe.

T. Marcinkevičiūtei-Patackienei premija skiriama už ilgametę reikšmingą literatūrinę veiklą Kaune, kaip vienai iš žymiausių Kauno kūrėjų, kurios poezija persmelkta kaunietiškų motyvų.

M. Stabačinskas apdovanojamas už šiuolaikinio meno populiarinimą, jo aktyvų darbą su kauniečių bendruomenėmis.

G. Tallat-Kelpšaitė apdovanojama už ilgametę kultūrinę veiklą.

K. Vaitkūnienė įvertinta už savo darbus apie muzikos istorines asmenybes, taip pat ir susijusias su Kaunu.

Premijos dydis – 3 tūkst. eurų. Kasmet skiriamos penkios premijos.

Šiam siūlymui dar turės pritarti Kauno savivaldybės taryba.

Siekdama reziumuoti kryptingą veiklą, pažymėdama 40 metų sukaktį, galerija įgyvendino meninį projektą "Inventorizacija. 1979–2019 Kauno fotografijos galerijoje", kuris tapo laikinu stabtelėjimu žvelgiant į praėjusius dešimtmečius ir atspirties tašku ateičiai.

"Kiekvienas dešimtmetis Kauno fotografijos galerijai buvo ypatingas, atnešęs įvairių sėkmių ir išbandymų, – "Kauno dienai" sakė galerijos vadovas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas fotografas Gintaras Česonis. – Komunikuojame su galerijos lankytojais, internetinės svetainės skaitytojais, kurie mums atneša vis naujų nuotraukų, papasakoja savų istorijų, kuriomis papildome šiuo metu esančią ekspoziciją. Šiais metais jau yra suplanuotas galerijos parodų, renginių tinklelis, edukaciniai užsiėmimai, projektai, menininkų rezidencijos, nauji leidiniai. Šalia įprastų darbų rasis naujų sumanymų. Stengsimės būti dar atviresni laiko pokyčiams ir veržlesni."

– Neseniai kartu su galerijos projektų vadove Viktorija Mašanauskaite vizitavote J.Paulo Getty vizualaus meno muziejuje ir Getty tyrimų institute, JAV. Kokių sumanymų ateičiai inspiravo šis vizitas?

– Fotografijos lauke turime spragą – Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kurios prioritetas būtų fotografijos kūrinių kaupimas, tyrinėjimas ir sklaida. J.Paulo Getty muziejus ir tyrimų institutas yra unikalus pavyzdys, kaip galėtų būti organizuojama, vystoma tokia veikla. Jie yra išlaikomi iš privačių lėšų – tai Amerikoje yra įprasta. Lietuvoje yra keletas mecenatų, kurie sėkmingai įsteigė viešas erdves, kaip, pavyzdžiui, MO muziejų Vilniuje, tačiau tikėtis, kad kažkas privačiomis lėšomis imsis mecenuoti naujo fotografijos centro steigimą, nedrąsu. Vis dėlto manau, kad per kelerius metus pavyks įtikinti šalies valdžios atstovus, kad fotografija yra svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis ir vien kaupti fotografijų nepakanka, jas reikia tyrinėti ir vykdyti jų sklaidą, o kad atsirastų tokia galimybė – būtinas valstybės strateginis palaikymas.

Kauno fotografijos galerija visada aktyviai vykdė fotografijos meno sklaidą. 2015 m. Sidnėjaus rotušėje "Head On" festivalio metu rodyta lietuvių fotografų M.Kavaliausko, E.Jurčio ir D.Stankevičiaus darbų projekcija, o Oklando fotografijos festivalyje atidaryta šių kūrėjų fotografijų paroda. Gražus pavyzdys yra Tbilisio fotografijos ir medijos meno muziejui padovanota Lietuvos fotografijos leidinių kolekcija, taip pat Pekine surengta didžiulė Lietuvos fotografijos paroda (tai vienas didžiausių Lietuvos fotografijos pristatymo projektų užsienyje) – ir tai yra tik keletas pavyzdžių.

Viena iš svarbiausių misijų, kurią atlieka Kauno fotografijos galerija, – fotografinės kultūros iš Lietuvos pristatymas užsienyje. Jis vyksta įvairiomis formomis: rengiamos parodos, leidžiamos knygos, keičiamasi menininkais ir kuratoriais. Pastarąjį dešimtmetį galerija intensyviai dirbo leidybos srityje, nes reikėjo susikurti įrankį, kuriuo galėtume reprezentuoti Lietuvos fotografiją. Per 10 metų išleidome per 30 naujų leidinių, kurie, mano nuomone, atitinka šiuolaikinės leidybos standartus ir reikalavimus. Sklaida yra vienas iš esminių procesų, kurį inicijuojame, kad skleistume žinutę ne tik iš Lietuvos fotografijos lauko, bet ir iš Kauno miesto taip pat. Visose knygų mugėse Lietuvoje ir užsienyje prisistatome kaip Kauno fotografijos galerija, turime ir savo ženklą, kurį populiariname. Mes jaučiamės svarbūs Kauno mieste ir esame pasiruošę paklausti, ar miestas taip pat jaučia, kad esame svarbūs jam?

– Užsiminėte, kad pastarąjį dešimtmetį galerija intensyviai dirbo leidybos srityje. Per šį laikotarpį dalyvavote meno mugėse ir festivaliuose Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Izraelyje ir kt., o šiais metais pirmą kartą dalyvavote Los Andželo knygų mugėje, JAV. Taip pat galerijos išleistos knygos pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų. Kokie yra tokios aktyvios sklaidos rezultatai?

– Dėl sistemingai vykdytos galerijos veiklos ir sklaidos jaučiame, kad tam tikrame lauke reprezentuojami fotomenininkai, jų kūriniai, išleisti leidiniai tapo atpažįstami, vertinami. Apie Lietuvos fotografiją per pastarąjį dešimtmetį sužinojo didesnė pasaulio dalis nei bet kada iki šiol. Tai patvirtina ir pelnyti prestižiniai apdovanojimai Kauno fotografijos galerijos išleistoms knygoms, dėl kurių sulaukiame dėmesio visos Lietuvos fotografijos kryptimi. Jaučiame, kad tampame įdomūs, o Lietuvoje fotoalbumus vis dažniau spausdina ir užsienio fotografai.

– Kita svarbi galerijos veiklos kryptis yra koleidyba ir bendradarbiavimas su kitais leidėjais, fotografijos lauko operatoriais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

– Kalbant apie leidybos procesą svarbu paminėti, kad jis nesibaigia sąskaitų apmokėjimu ir knygų parsivežimu iš spaustuvės. Turime ieškoti galimybių, kaip tos knygos pasieks skaitytojus. Sklaidai reikia daug daugiau lėšų, negu galerija gali skirti, todėl koprodukcija palengvina ir išplečia mūsų galimybes, leisdama pasiekti didesnį skaitytojų ratą. Vienas iš sėkmingiausių galerijos koleidybos projektų yra kartu su žinoma "Steidl" leidykla išleistas Antano Sutkaus albumas "Planet Lithuania", kuris pasiekė didžiausius muziejus, bibliotekas, svarbiausius meno knygynus pasauliniu mastu. Iki šiol leidome tik lietuvių fotografų knygas, o pernai ryžomės kartu su partneriais spaustuve "Kopa" ir popieriaus tiekėju "Antalis" išleisti turkų menininko Bahadiro Aksano knygą. Kitos knygos, prie kurių prisidėjome ir, kurios sulaukė sėkmės, buvo fotografų Claudios Heinermann, Michalo Iwanowskio, Marios Kapajevos albumai. Tai knygos, kurios neliko nepastebėtos, o daugelio jų tiražai jau yra išparduoti.

Ateityje leidyboje didžiausią dėmesį skirsime Lietuvos menininkams ar su šalies turiniu, teritorija susijusiems fotografų projektams, bet taip pat ir šiek tiek plėsimės, dirbdami su kitų šalių kūrėjais. Dabar mūsų tikslas yra labiau susikoncentruoti į šį laikmetį ir ieškoti galimybių jauniems, savo kelią pradedantiems menininkams bendradarbiauti su naujos kartos kūrėjais. Esame numatę kelis projektus, susijusius su ekologiniais procesais ir aktualijomis, kurie Lietuvoje netapo tokie aktualūs, kokie yra visame pasaulyje.

– Didindami savo leidžiamų knygų pasiekiamumą, šiais metais įkūrėte internetinę Kauno fotografijos galerijos leidinių parduotuvę, suteikdami galimybę knygas fotografijos menu besidomintiems skaitytojams pasiekti paprasčiau ir greičiau.

– Naujienos apie leidžiamas knygas vienaip ar kitaip pasklinda, o žmonės ne visada gali įveikti šimtus kilometrų ir apsilankyti vienoje ar kitoje knygų mugėje, kurioje dalyvaujame, todėl internetine prekyba mažiname atstumus, didiname galimybes žmonėms, muziejams, bibliotekoms įsigyti mūsų leidžiamas knygas.

Svarbu lavinti vizualinį raštingumą, nes šiuolaikinės konceptualios parodos reikalauja tam tikro pasirengimo, žinių.

– Aktyvi yra ne tik leidybinė galerijos veikla. Nuolatos rengiate ir edukacines programas. Kokių rezultatų jomis siekiate?

– Galerijoje pradėjo veikti edukacijos programa, skirta moksleiviams, kurioje, per paskutinį praėjusių metų ketvirtį dalyvavo per 400 vaikų nuo 2 iki 4 klasės. Ši veikla buvo tikrai sėkminga, todėl šiais metais sukurta programa ir vyresniųjų klasių mokiniams. Tai mums patiems labai svarbus procesas, nes tarpusavyje daug diskutuojame, kokie yra galerijos lankytojai, ar jie auga kartu su mumis, ar jaučia poreikį lankytis parodose. Labai svarbu lavinti vizualinį raštingumą, nes šiuolaikinės konceptualios parodos reikalauja tam tikro pasirengimo, žinių. Todėl ateityje sieksime daugiau investuoti į edukaciją ir naujos kartos auginimą. Galvojame ir apie tai, kaip vaikai galėtų sugrįžti į galeriją kartu su tėvais.

– Kokios patirties edukaciniuose užsiėmimuose moksleiviai įgyja?

– Edukacijose remiamasi paroda, kuri tuo metu vyksta galerijoje. Drauge su moksleiviais ieškoma metodų, kaip tą parodą prakalbinti, kaip mokinius sudominti, kad nuo vienos nuotraukos eidami prie kitos išlaikytų dėmesį. Kiekvienu atveju tenka pažvelgti ir į fotografijos istoriją. Yra ir praktinė užsiėmimo dalis, kurioje moksleiviai susipažįsta su analogine fotografija, suvokia, kas yra pirmas ir antras planas, interpretuoja tam tikrus vaizdus, prieš juos nufotografuodami.

– Ar ateinantį dešimtmetį kitos galerijos vystomos edukacinės kryptys: paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, knygų pristatymai, filmų peržiūros taip pat bus rengiamos?

– Knygų, filmų pristatymai, žinoma, išliks, tęsis susitikimai su menininkais. Gausinsime profesionaliems fotografams skirtus mokymus. Esame užmezgę ryšius su Šiaurės ministrų taryba ir šiuo metu rengiame bendradarbiavimo sutartį. Planuojame, kad galerijoje viešės ir savo patirtimi dalysis daugiau menininkų iš Šiaurės ir Baltijos valstybių. Tai bus puiki galimybė kūrėjams iš Lietuvos įgyti naujos patirties, žinių.

– Galerinėje veikloje koncentruojatės ne tik į šiuolaikinę lietuvių fotografiją, bet pristatote ir Lietuvos klasikų retrospektyvas, rengiate užsienio menininkų parodas. Ir toliau ketinate palaikyti tą patį tempą?

– Tikimės, kad ateityje planuojamos parodos prisidės prie edukacinių procesų, kad jos bus aktualios vietos bendruomenei, kad atvažiuojantys menininkai sugebės įtraukti vietos kūrėjus į bendrus procesus, tyrimus ar diskusijas. Sieksime daugiau kokybiško dialogo tiek su lankytojais ir menininkais, tiek su miesto aplinka plačiąja prasme.

– Svarbus galerijos projektas yra žurnalo, skirto Kaunui, "Į", kuris leidžiamas kasmet nuo 2016-ųjų, kūrimas. Ar ketinate pratęsti šį projektą?

– Žurnalas kuriamas visiškai demokratiniu principu: kelios dešimtys jaunų menininkų ir dizainerių bendrų diskusijų metu sprendžia, apie ką nori kalbėti, kokia forma, rakursu pažvelgti į Kauno miestą, todėl jo leidyba yra labai svarbus procesas. Galbūt šiais metais padarysime pertrauką, kadangi negavome finansavimo, nors sumanymas buvo, jog žurnalas turėjo išeiti kiekvienais metais, iki kol Kaunas taps Europos kultūros sostine, kad 2022-aisiais turėtume keliasdešimties centimetrų miesto pjūvį.

– Su jaunais kūrėjais glaudžiai susijusi ir kita jūsų veikla – esate europinės platformos, kuri vienija meno institucijas, kylančius perspektyvius fotografus ir kuratorius, "Parallel" dalis. Kokie su šia platforma susiję projektai vyks galerijoje šiemet?

– Birželį galerijoje vokiečių menininkė kuruos parodą, kurioje dalyvaus fotografai iš Portugalijos, Prancūzijos ir Slovėnijos, o parodos turinys bus susijęs su ekologija ir atsinaujinančiais šaltiniais. Ankstesniuose cikluose Kauno fotografijos galerijos kuratorė Gintarė Krasuckaitė ir fotografas Šarūnas Kvietkus sėmėsi patirties iš žymiausių savo srities meistrų, kuravo ar surengė parodas svarbiose Europos galerijose ir festivaliuose: Capa centre Budapešte ir Hamburgo trienalėje.

– Nuo 2012-ųjų vykdote rezidencijų programą. Kokių svečių iš užsienio sulauksite ateinančiais metais?

– Jau atsirinkome keletą menininkų, su kuriais ketiname dirbti. Prioritetas buvo tie kūrėjai, kuriems būtinai reikia atvykti į Lietuvą, kad pradėtų, o gal užbaigtų savo projektą, kad būtume reikalingi kaip teritorija, kaip svarbi istorijos dalis. Rezidencijų programoje bus ir lietuvių menininkų, kuriančių užsienyje. Skirsime tam atskirą dėmesį, nes norime padėti jiems išlaikyti stiprų ryšį su Lietuva, paskatinti juos didžiuotis tuo, iš kur jie yra.

– Šiais metais Kauno miesto savivaldybės parama ne tik Kauno fotografijos galerijai, tačiau ir kitiems miesto kultūros operatoriams, organizacijoms, institucijoms – labai kukli, tačiau, nepaisant to, savo veiklų dar neketinate stabdyti.

– Veikiame kaip aktyvi daugiafunkcė fotografijos galerija. Svarbi mūsų veiklos dalis yra sugalvoti, kaip mums išgyventi, kaip surinkti reikalingų lėšų visai mūsų vykdomai veiklai finansuoti. Kol esame aktyvūs ir mums sekasi, tai mes galime padaryti, o kaip bus, kai ims nesisekti, nežinome. Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad miestuose esančias tokias institucijas finansuoja municipalitetas. Savo veiklą vystome kryptingai, daugumą iniciatyvų tapatiname su Kauno miestu, esame svarbi miesto ląstelė, todėl tikimės paties miesto atsakomybės ne tik finansuojant atskirus projektus, kaip nutiko šiais metais, tačiau visoje kompleksinėje galerijos veikloje. Ieškosime konstruktyvaus dialogo ir galbūt bendros strategijos.

Yra vienas skausmingas pasikeitimas, kuris palies galerijos lankytojus: įėjimas į galeriją greitai taps mokamas. Kviesime lankytojus prisidėti, drauge išlaikyti galeriją, nes kol miestas šios atsakomybės neprisiima, ją prisiimti tenka patiems gyventojams ir miesto svečiams. Tikimės ir mecenatų paramos. Norisi šiuo žingsniu neįžeisti mūsų nuolatinių lankytojų, todėl ieškosime būdų, kaip kuo lanksčiau prisitaikyti prie šio pokyčio: vieną dieną per savaitę galerijoje bus galima lankytis nemokamai, bus taikomos lengvatos vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams, meno krypčių studentams. Galbūt įgyvendinsime narystės programą, su kuria, įsigijus metinį abonementą, bus galima ne tik lankytis parodose, bet ir gauti tam tikrų privilegijų: išankstinių kvietimų į parodas, galimybę susitikti su menininkais, dalyvauti edukacijos procesuose ir pan. Neturime tikslo visko apmokestinti, tiesiog šios permainos tampa neišvengiamos, kad galerijos veikla tęstųsi.

Kas? paroda “Inventorizacija. 1979-2019”.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 12 d.

Lietuvių parodą pristatys Lietuvos fotomenininkų sajungos pirmininkas, parodos kuratorius Gintaras Česonis.

Ši paroda - tai ilgamečio Lietuvos fotomenininkų sąjungos bendradarbiavimo su Print Center galerija rezultatas. Čia prieš kelerius metus Lietuvos kultūros ataše JAV ir Eglės Deltuvaitės iniciatyva buvo pristatytos kelios dešimtys Lietuvos fotografijos leidinių. Galerijos vadovė Elizabeth Spungen 2015 metais viešėjo Lietuvoje, aplankė svarbiausias fotografijos institucijas, dalyvavo "Kaunas Photo" festivalyje, tarptautinėse portfolio peržiūrose Kauno fotografijos galerijoje.

Kaip teigia Lietuvos garbės konsulė Filadelfijoje Krista Bard, per savo darbo metus sėkmingai pavyko užmegzti glaudesnius santykius tarp skirtingų kultūros laukų ir juos įtvirtinti.

Paroda "Lietuvos fotografija. Kasdienybė. 1963-2013" – tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, tačiau visuomet kalbančios apie savo laiko aktualijas. Skirtingi autoriai atkreipdavo dėmesį į vis kitus kasdienybės aspektus, prabildavo vis kitokia vizualine kalba.

Iš kasdienybės susideda beveik visas mūsų gyvenimas. Kasdienybėje viskas yra savaime suprantama, dažnai nepastebima, bet tuo pačiu ypatingai reikšminga. Šioje parodoje ir siekiama išgryninta kalba papasakoti apie Lietuvos gyvenimą per kasdienybę, stebėti kaip kito aktualijos, nuotaikos, fotografo santykis su žmogumi ir aplinka.

Filadelfijoje pristatant žinomų Lietuvos fotografų darbus bandoma papasakoti apie Lietuvos gyvenimą per kasdienybę. Vilniuje buvo eksponuojama paroda apie Filadelfijos gatves, kuriose buvo stiprus kasdienybės jausmas, nors ir pateiktas kitokia fotografine kalba. Vyksta lygiavertis kultūrinis ir pažintinis apsikeitimas.

Paroda parengta 2013 metais. Jau eksponuota Nacionaliniuose muziejuose Gruzijojos, Armėnijoje, Ukrainoje ir fotografijos galerijoje Bulgarijoje. Parodoje dalyvauja skirtingų kartų autoriai: Romualdas Augūnas, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus, Algirdas Šeškus, Gintaras Česonis, Mindaugas Kavaliauskas, Donatas Stankevičius, Arturas Valiauga.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

G. Česonis nuo 2009 m. sėkmingai vadovauja LFS Kauno skyriui – aktyviai bendradarbiaujama ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio organizacijomis ir autoriais, vykdomi tarptautiniai projektai, Kauno fotografijos galerijoje profesionaliai pristatomos tiek klasikų retrospektyvos, tiek šiuolaikinės fotografijos slinktys. LFS Kauno skyriaus išleisti albumai vis dažniau pastebimi ir įvertinami tarptautiniuose festivaliuose ir knygų mugėse.

Naujasis LFS pirmininkas ne kartą pabrėžė, jog esamų pareigų neatsisakys, tad Lietuvos fotografijos centras persikels į Kauną, esančią ir Lietuvos geografiniu centru. Koordinuoti veiklą Vilniuje ir visoje Lietuvoje naujajam vadovui padės suvažiavimo metu sudaryta veikli valdyba, taip pat naujai suburta aktyvi ir kūrybiška LFS darbuotojų komanda Vilniuje.

Kultūros ministerija šiemet skyrė premijas 21-am kultūros ir meno kūrėjui ir vienai įstaigai. Premijos bus įteikiamos penktadienį Kultūros ministerijos Baltojoje salėje.

Kultūros ministerija trečiadienį paskelbė šių metų ministerijos įsteigtų premijų laureatus.

Rašytojai, lietuvių literatūros tyrinėtojai, vertėjai, mokslų daktarei Daliai Emilijai Staškevičienei (Daliai Dilytei) bus įteikta Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui už monografiją „Kristijono Donelaičio pasakėčios“.

Už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus premijos bus įteiktos viešosios įstaigos „Vikingų kaimas“ direktorei Juditai Korsakienei, tautodailininkei Odetai Tumėnaitei - Bražėnienei, Zanavykų muziejaus direktorei Rimai Vasaitienei ir Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centrui.

Premijos už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą laureatais tapo Asociacijos „Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos bendruomenė“ pirmininkė Margarita Baršauskienė, Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos direktorius Petras Baršauskas, dailininkė Diana Tomkuvienė ir Jelena Torgovič.

Premijas už muziejininkystės ir muziejų vertybių restauravimo darbus gaus Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, muziejininkė Vilma Jenčiulytė, Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Metalo dirbtuvių vadovas, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos metalo dirbinių restauratorius Rimvydas Derkinčius.

Taip pat premijos bus įteiktos publicistams Henrikui Gudavičiui, Audronei Meškauskaitei ir Eglei Wittig.

Balio Buračo fotografijos meno premija bus įteikta fotomenininkui Gintarui Česoniui, Vilniaus universiteto bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei atiteks premija už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą bibliotekose.

Vizualaus meno kūrėjas Vitalis Augustas Serapinas bus apdovanotas Metų debiuto premija, Jaunojo kūrėjo premijas gaus teatro režisierius Artūras Areima, muzikas Gediminas Gelgotas, vizualaus meno kūrėjas Robertas Narkus.

Premiją už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose atiteks Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorei Jolantai Pupkienei. Žurnalistei Justinai Lasauskaitei - premija už tarpkultūrinio dialogo skatinimą.