Suomi„Nebe mano tiesiojoje“

Šį straipsnį išprovokavo pats poetas: paskambino „Kauno dienos“ žurnalistei ir pasakė: „Žinai, mirė mano bičiulis Rimas (Rimvydas Mulevičius, – red. past.). Paskaitysiu eilėraštį, kurį jam parašiau.“

Susitariame susitikti. Kaip visada – Laisvės alėjoje, vienoje mėgstamiausių G. Patacko kavinių. Sutartu laiku poetas čia jau geria kavą. Ant stalo guli du mėlynu tušinuku eilėmis prirašyti sąsiuvinio lapai. Viename – eilėraštis pavadinimu „Rinkimai“, kitame – eilės R. Mulevičiui. „Kitaip atsisveikinti su Rimu negalėsiu, nes jis jau nebe mano tiesiojoje. Neturiu automobilio, nevairuoju, negalėsiu išlydėti į kapines Vilniuje. Rimas buvo vilniečių desanto Kaune flagmanas. Su juo esame daug nuotykių patyrę, daug bendravę ir prie vyno taurės“, – apie ketvirtadienį palaidotą bičiulį pasakoja poetas.

Žuvo du mano vaikai, ir aš jaučiuosi dėl to kaltas. Kaltas, kad buvau prastas tėvas. Gyvenau pats sau.

R. Mulevičius sukūrė iliustracijas dviem G. Patacko poezijos knygoms – „Karo kronikai“ ir „Mažajai dieviškajai CO“. „Išėjo visas šios knygos serialas – penkios dalys. Tai paskutinis didžiausias mano darbas. Po jo mano kūrybinė kreivė ėmė smukti žemyn – amžius. Neprimatau, neprigirdžiu. Tačiau rašyti nenustoju. Pavadinčiau tai grafomanija. Tačiau galbūt tai grafo manija? Esu kilęs iš grafų Potockių. Grafas Valentinas Potockis buvo gyvas sudegintas Vilniuje kaip paskutinė inkvizicijos auka“, – istoriją, kuria nežinia, tikėti, ar ne, pasakoja G. Patackas.

Kuria pusšimtį metų

Kurti eilėraščius jis sakosi pradėjęs keturiolikos metų. „Dabar man 71 metai. Taigi, rašau jau daugiau kaip pusšimtį metų, daugiausia poeziją. Prie romanų jau turbūt nepereisiu“, – užsimena.

Kiekvieną dieną jis parašo po vieną eilėraštį. Taip sako palaikantis kūrybinę sportinę formą. Tik štai apsukos sulėtėjo. Anksčiau eilėraštį ekspromtu parašydavęs per 6 min, o dabar jau ir 1.20 val. užtrunka. Tačiau į kūrybinę pensiją nesiruošia: „Neberašyti man nepavyks. Kol dešinioji ranka kruta, tol rašysiu. Nebent atsitiktų kažkoks ypatingas atvejis. Prastovų gal bus. Mano darbo kabinetas ir toliau išlieka Laisvės alėja. Turiu dvi mėgstamas kavines, kur man duoda nemokamos kavos. Žiemą rašau vienoje, o vasarą grįžtu į kitą.“

Tempas: nors apsukos sulėtėjo, poetas teigia nesiruošiantis į kūrybinę pensiją. / Regimanto Zakšensko nuotr.

G. Patackas prisipažįsta atsisakęs ankstesnio plano kurti eiles kompiuteriu – lieka ištikimas popieriaus lapui ir tušinukui.

„Kompiuteriu rašyti taip ir neišmokau. Ir nesigailiu. Popierius iškenčia viską. Be to, lapą popieriaus ir tušinuką nešuosi visur, kur tik einu. Su kompiuteriu būtų sudėtingiau“, – sako.

Pastebėjus, kad poetas sublogęs, plačiai nusišypso: „Anksčiau aš tik atrodžiau labai storas, nes vaikščiodavau prisikišęs knygų po skvernais. Pats jas pardavinėdavau. Dabar nesinešioju. Vyriausybė mane pagerbė, ir pinigų klausimas nebe toks aštrus. Todėl dabar grąžinu skolą valstybei: rašau nemokamus eilėraščius“, – apie prieš metus skirtą Vyriausybės kultūros ir meno premiją užsimena G. Patackas.

Kūrybinis tandemas

Vertus spausdinti eilėraščius jis atrenka kartu su žmona poete Tautvyda Marcinkevičiūte.

„Su Tautvyda mes sudarome kūrybinį tandemą. Skaitome vienas kito eilėraščius, juos aptariame. Dabar pradėjau pataikauti Tautvydai: rašau eilėraščius, kuriuose prisiekiu jai amžiną meilę. Tie eilėraščiai Tautvydai labiausiai patinka“, – šypsosi G. Patackas. Nesuprasi, kalba rimtai ar juokauja.

Anksčiau jo eilėraščiuose dominavo meilė, erotika, ironija, pašaipa. Dabar vis dažniau atsiranda teisingo kelio, išėjimo, draugų, bičiulių mirties temos.

„Toks gyvenimas. Dabar smagiai riedame nuo kalniuko, kol tėkšimės į griovį“, – šypsosi poetas. Tačiau čia pat surimtėja: „Dabar eilėraščiuose atsiprašinėju už jaunystės nuodėmes. Grįžo gailestis ir gilesnis pasaulio suvokimas. Jis gal neprieinamas jaunam žmogui, bet mano bendraamžiams tinka. Dabartinė mano poezija turi savo skaitytoją. Maždaug miesto mero amžiaus žmogus turi būti, kad suvoktų būties tragizmą.“

Anksčiau Kauno bohemos liūtu tituluotas G. Patackas prisipažįsta sunkiai išgyvenęs karantiną, kai kavinės, restoranai buvo uždaryti. „Teko rašyti namų restorane. Tiesa, į Laisvę ir tada kiekvieną dieną išeidavau. Dabar irgi kasdien išeinu. Išskyrus kelias dienas, kai per Naujuosius metus buvau persišaldęs ir namiškiai laikė mane namų arešte“, – pasakoja.

Stebi, kas vyksta

Nors rega ir klausa prastėja, jis prisipažįsta toliau stebintis Kauną ir pasaulį. Per televizorių kiekvieną dieną žiūrintis žinias: „Aš per žinias kalbu rožančių mintyse. Du kartus per dieną kalbu – ryte ir vakare. Sakysite: klerikalas prakeiktas. Tačiau vienas garbus kunigas pasakė, kad už tai man nuodėmes atleis.“

Užsiminus, kad jo rožinis greičiausiai kitoks, nei kalbamas bažnyčioje, G. Patackas atsako: „Man teko matyti žmonių, kurie smarkiai keikėsi ir sykiu buvo labai dievobaimingi. Paviršiuje plaukė keiksmažodžiai, tarsi šūdas, kuris visada išplaukia į paviršių, o kuo giliau – tuo tyresnis vanduo.“

Gintaras Patackas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasiteiravus, ar poetas čia kalba ir apie save, atsakė: „Aš savęs nepažįstu. Žinau, kad nieko nežinau. Tiksliau – žinau tik tai, kad manęs neapleidžia kaltės jausmas už buvusias padarytas klaidas. Žuvo du mano vaikai, ir aš jaučiuosi dėl to kaltas. Kaltas, kad buvau prastas tėvas. Gyvenau pats sau. Per stipriai gėriau, mušiausi, keikiausi ir neprižiūrėjau vaikų. Mano pirmoji šeima, kur augo trys vaikai, iširo. Du iš jų yra iškeliavę į dangiškas platybes. Mūsų su Tautvyda sūnui ir dukrai šiek tiek daugiau dėmesio skyriau. Jie savo keliais eina. Dukra savo šeimą sukūrusi – aš jau senelis. Turiu septynių mėnesių anūkę. Aš jai ir knygą, eiliuotą dienoraštį, parašiau. „Adrianos dienoraštis“ dar neišleistas – laukia savo leidėjo. Dabar rašau naują knygą, tik dar nežinau, apie ką – malu bet ką.“

Žodžio chuliganas

„Gali poetu ir nebūti, bet būti piliečiu privalai, – paklaustas, ar ėjo balsuoti, cituoja rusišką eilėraštį. – Rinkimų rezultatai nenustebino. Už ką balsavau? Nesakysiu.“

Sako, kad domisi aktualijomis. Karui Ukrainoje jis skyrė visą pernai išleistą poezijos knygelę „Karo kronika“. Joje publikuojami eilėraščiai, rašyti kasdien nuo plataus masto Rusijos karo Ukrainoje pradžios.

Rašyti nenustoju. Pavadinčiau tai grafomanija. Galbūt tai grafo manija?

G. Patackas nuo seno žinomas kaip žodžio chuliganas. Su amžiumi to chuliganiškumo jo poezijoje mažėja, nors „Karo kronikoje“ jis pateikia baisios Putino ir Lavrovo baigties vaizdinių aprašymus. Eilės kupinos minties viražų. Tame pačiame eilėraštyje jis sugeba paminėti ir Viešpatį, ir karą, ir Putiną, kuriam „nurėšime kiaušus“. Baigiasi tos eilės dažniausiai pozityviai: Putinas nugalėtas ir pažemintas, Ukraina laimi, o lyrinis herojus po nuožmios kovos grįžta namo – pas Mažytę, kurią myli.

Tema: „Karo kronikose“ – du mėnesius nuo Rusijos plataus masto puolimo Ukrainoje pradžios rašyti eilėraščiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Tiesa, kalbantis G. Patackas lieka toks pat chuliganiškas kaip anksčiau.

Paklausus, kokie jo kūrybiniai planai, atrėžia: „Mirt ir neapsišikt“. Šypsodamasis žvelgia pro langą.

„Kol kas ruošiuosi toliau tęsti savo gyvenimo būdą. Alkoholio mano gyvenime nebėra, bet kasdien surūkau po pakelį ar du cigarečių, dviem valandoms išvykstu į Laisvės alėją, išgeriu tris puodelius kavos, iš kurių du – kavinėse, parašau po eilėraštį. Labai paprastas gyvenimo būdas. Be to, kiekvieną vakarą grįžtu namo, pas Tautvydą. Ji taip pat kiekvieną vakarą grįžta namo. Man sekasi – yra, kas laukia namuose“, – vėl šypsosi.

---

Gintaras Patackas

BIČIULIO RIMO MULEVIČIAUS MIRTIS

Liūdna žinia kad numirė bičiulis

Rinkimų dieną pasiekė mane

Apsiverkė ir saulė ir mėnulis

Nuvyto pražydėjusi vyšnia

Ledinis skausmas širdį surakino

Sakyk bičiuli kur tu išėjai

„Pas motiną kuri mane augino

Kur gura jūra stiebiasi kalnai“

Pasakė jis.

Anksti šį rytą kėliaus

Gosli už lango siautėjo pūga

O prietemoje verkė kūdikėlis

Aš pajutau kaip grįžta man jėga

Ėmiau rašyti popierių sugriebęs

Kaip atsisveikinu su bičiuliu

Ir ošė man alėjos Laisvės liepos

Kad aš keliaučiau teisiojo keliu

Beregint ši diena man nuskaistėjo

Ir jau atrodė nebaisi pūga

Ramybė mano sielon jau atėjo

Dabar galiu rašyti: pabaiga

2023 03 06

RINKIMAI

Pasiutusiai nuo ryto buvo šalta

Dabar tik supratau kad sušalau

Kai išsitraukiau šitą lapą baltą

Tariau – negersiu aš daugiau alaus

Nėra puikesnio gėrimo už kavą

Ir taip įkūriau partiją kavos

Vadove aš paskyriau bufetavą

Mokėjo ji stovėti ant galvos

Pasirinkimas buvo gan neblogas

Į miesto merą aš pretendavau

Per rinkimus – tad išsirinkit jogą

Kuriuo kadais jaunystėje buvau

Ir nubalsavęs aš pradėjau siestą

La Fine – mano flagmano laive

Kur mandagiai man patarnavo Vesta

Bet pagaliau prisiminiau tave

Mieloji mano – tad nelik už borto

Blaiviu tavuoju protu aš tikiu

Kai saliutuos mums iš apleisto forto

Tarytum saulė tūkstančio akių

2023 03 05

Iš eilėraščių knygos „Karo kronika“

NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

Ilgai laukta diena išaušo

Tuoj Putinui nurėšim kiaušus

Ilgai jinai liks atminty

Ir bus anūkams ką paporint

Kaip ėjo broliai savanoriai

Į kovą kruvinoj nakty

Aš pasakysiu ko nežinot –

Staugimą Vilko Geležinio

Kiekvieną dieną aš girdžiu

Jis praneša: „Budėkit žmonės

Sulauksit Viešpaties malonės

Budėkit taip kaip aš budžiu“

Štabe didžiulis sujudimas

Sugautas ryšininkas Simas

Lig šiol jis dirbo svetimiems

Jisai ne vyras o mazgotė

Ne veltui buvo demaskuotas

Prisipažinimas nulems

Kad Suomija vėl stos į karą

Gaminti Putinui košmarą

Tuojau insultas vadui bus

Nes turi jis priklausomybę

Nuo smurto – alina valstybę...

Paskui aš pasiekiau namus

Mažytė pagamino žuvį

Skanėstą – iškišau liežuvį

Skaniai aš menkę sukirtau

Tarytum šventą sakramentą

Ir mano sieloj kilo šventė

Todėl dainuoju dainą tau

2022 03 11

220 VOLTŲ

Į kovą aš veržiuos į ringą

Ramybė tvyro apgaulinga

Tuojau čia mūšis prasidės

Po to kai flagmanas nuskendo

Nuleistas buvo jo desantas

Čia Ukrainoj jam vamzdiec

Atvarė štatai čia ginkluotės

Ir šovinius reik suskaičiuoti

Nepirksi gi katės maiše

O bangos supa štormas kyla

Iššaunu dupeltu į tylą

Nukaunu karo atašė

Volodios artimiausią draugą

Visi man šaukia: „Pasisaugok

Nes dega Putinas kerštu“

Bet pasiekiau aš savo tikslą

Atominė širdelė tiksi

Pavirto vatai man voltu

Ir amperais. Menu mokyklą

Ir dėsnius fizikos... stovyklą

Ten įsirengęs aš buvau

O taip buvau velnių priėdęs

Miestelio žinomas begėdis

Su pioniere draugavau

Atsiprašau su komjaunuole

Rašiau eilėraščius jai uoliai

Bet išsiskyrė mūs keliai

Ir vienas beprotis užvilko

Man uniformą karininko

Ir ligi šiolei aš „starlei“*

Rūkau geriu kiek leidžia spėkos

Ir ačiūdie nemąžta jėgos

Įveikti betmenus galiu

Būgnelis skamba okarina

O taip myliu aš Ukrainą

Ir dar mažytę aš myliu

2022 04 19

*Starlei (rus.) – vyresnysis leitenantas rusų armijoje.

Be batelių ilsisi akys

Jei prabiltų, Laisvės alėja pasikūkčiodama rinktų žodžius savo vienatvei apibūdinti. Tokia liūdna ir pamiršta kaip pastaruosius mėnesius ji jautėsi nebent tik pavasarį, kai miestiečiai buvo priversti užsidaryti savo namuose. Nedžiugina nei žybsinčios kalėdinės girliandos ant liepų, nei pavienių aukštakulnių kaukšėjimas, dar prieš metus ant grindinio skambėjęs kaip sutartinis choras. Ką jau kalbėti apie spengiančią tylą centro kavinėse! Jų virtuvėse nesikiloja dangčių puodai, nevirsta kvapnių garų kamuoliai, prie barų nedūžta neatsargiai neštos lėkštės ir nesigirdi atliktų užsakymų skambučių. Vitrininiuose languose nematyti nuo karštos arbatos, vyno ar juoko paraudusių miestiečių veidų, flirtuojančių porų ir vėlyvais sekmadienio pusryčiais besimėgaujančių šeimų. Nešmėžuoja juose ir apvalus poeto Gintaro Patacko veidas, kurį, jei ne vienoje, tai kitoje kavinėje buvo galima matyti kiekvieną dieną, be išeiginių. Su bičiuliais arba šuniu Lokiu, su puodeliu juodos kavos kairėje, rašikliu ir popieriaus skiaute dešinėje rankoje. Kartais rūstų, kartais besijuokiantį, bet niekada neabejingą pagrindinės miesto arterijos gyvenimui ir Laisvės alėjos gražuolėms.

"Jei moterys Laisvės alėjos grindinyje gadinasi aukštakulnius, aš gadinu akis žiūrėdamas į tuos aukštakulnius", – G.Patackas atsipūtė, kad dabar jo akims visiškas poilsis.

Užsidaręs namuose poetas sukasi žemiškoje buityje, kur ne ilgakojės, trumpasijonės Laisvės alėjos gražuolės, o mylimiausia žmona Tautvyda. Ne cukruoti kavinių pyragaičiai, bet gardus naminis maistas.

Išgeria mažiau kavos

Jei skaičiuotume darbo kabinetus, G.Patackas būtų vienas turtingiausių kūrėjų. Antai, vidudienį jis "Miesto sodo" terasoje prie apskrito stalelio su stikline pelenine. Dar po poros valandų – restorane "55 laipsniai" mosuoja rašikliu ore.

Laisvės alėjos kavinės buvo mano biuras. Dabar persikėliau į namus.

"Laisvės alėjos kavinės buvo mano biuras. Dabar persikėliau į namus", – žodžius lėtai rinko prozininkas G.Patackas.

Ne dėl ilgesio gumulo gerklėje, o todėl, kad plunksnos virtuozas mėgavosi paskutiniu savo paties ruošto aromatingo gėrimo gurkšneliu. Pasirodo, pakoregavęs kūrėjo dienotvarkę, karantinas į ją įtraukė daugiau buities darbų, kuriuos sutuoktiniai išsidalijo perpus ir sumažino kofeino kiekį. Anksčiau besilankydamas Laisvės alėjos kavinėse G.Patackas per dieną išgerdavo iki šešių puodelių kavos, o septintą ištuštindavo namuose, o dabar jis tenkinasi vos vienu – milžiniškame puodelyje, kuris vos telpa nemenkame delne, prozininkas sidabriniu šaukšteliu maišo parako stiprumo kavą.

"Pirmasis puodelis kavos būna labai stiprus. Išgeriu jį, tada ant tirščių pilu naują vandenį ir taip kartoju ritualą, kol lieka skaidrus vandenėlis, – poetas juokavo, kad tokia procedūra ne tik ramina, bet ir padeda apgauti save patį, kaip išgerti daugiau vandens, nei norėtųsi. – Arbata? Oi ne, jos nemėgstu. Vanduo man dabar geriausia degtinė."

Įkvėpimas nedingo

Nors G.Patacko darbo kabinetai uždaryti, o pats kūrėjas namus palieka tik tada, kai pritrūksta maisto, mūza sklando laisvai – karantinas jos neįkalino. Prozininko mintys liejasi salone prie palangės, virtuvėje, lėkštėje sriubos vaikant karštą morką ir net tada, kai Tautvyda paprašo nuskusti bulvių.

"Kai karantinas įkalino namuose, radau laiko remontui. Dabar jau turiu ir stalą, prie kurio galiu taisytis su savo eilėmis", – G.Patackas tikino, kad, gerai pagalvojus, būtų galima rasti dar daugiau karantino pranašumų.

Tiesa, koronaviruso už tai poetas nežada garbinti. Skyręs vos kelias eilutes, tuo jis žada ir apsiriboti.

"Paskui ims ir labai išpaiks tas virusas", – į telefoną nusikvatojo aštriaplunksnis kaunietis.

Paklaustas, ar pasibaigus karantinui šalies knygynus pasieks dar vienas poezijos ir prozos rinkinys, kūrėjas neskubėjo atsakyti. Tikino, taip toli nežiūrįs. Dabar jis, esą, galvoja apie pavasarį ir suvaržymus, kuriuos galbūt sušvelnins sprogstantys pumpurai.

"Ką pirmiausiai padarysiu, kai baigsis visa šita painiava? Pabučiuosiu šventą žemę, – poetas patikslino, kad omeny turįs ne naująjį Laisvės alėjos grindinį. – Ne, ne, kalbu apie tą pačią žemę, kurią bučiavo Kristus!"

– Ką čia veiki, Gintarai? Juk tavo darbo kabinetas prie "Kauno" viešbučio, Laisvės alėjoje.

– Perkėliau jį, kabinetą, prie "Miesto sodo" restorano, kol Laisvės alėja gulėjo išskrosta, – nuskambėjo patackiškas atsakymas, ir Gintaras atsivertė violetine spalva akį traukiančią šeštąją poezijos ir tapybos knygą, sukurtą kartu su Kanados nacionalinės portretistų sąjungos nariu, KTU profesoriumi Arvydu Palevičiumi.

– O šioje naujoje tavo eilėraščių knygoje "Konodontų fiesta" yra koks nors pagrindinis herojus, kokių būta ankstesnėse jūsų su prof. A.Palevičiumi knygose?

– Yra tokių veikėjų. Tai kauniečiai – konodontai ir Laisvės alėja. Tai poetas Kęstutis Navakas, režisierius Gytis Padegimas ir kiti kauniečiai. Tai mano pamąstymai apie gyvenimą – mano ir Kauno. Beje, eilėraščiai rašyti dar prieš Laisvės alėjos išskrodimą. Gerai, kad suspėjau iki to. Dabar būtų sunku – reikės laiko priprasti prie modernios alėjos.

– Mačiau prie restorano "Miesto sodas" durų tavo eilėraštį – ar ir čia esi pripažintas?

– Maža to. Aš dabar reprezentuoju šį restoraną. Ir tai darau su malonumu, nes tai yra bene vienintelė vieta Kaune, kur galima geriant kavą normaliai parūkyti. Taip, taip, ir kavą geriu, ir rūkau – esu kava ir nikotinu varomas poezijos kūrimo aparatas. Juk kava ir nikotinas kilsteli aukštyn ne tik kraujospūdį, bet ir mintis, naikina žemo slėgio kauniečių atmosferą. Skamba kaip šamanizmas? Bet tai tikrai ne komunizmas, – šyptelėjo žodžių ir minčių ekvilibristika garsėjantis poetas.

– O kas tie konodontai – šią etiketę prilipdei kauniečiams.

– Konodontai – tai tokios archajiškos nuodingos, dantytos kirmėlės su išsprogusiomis akimis. Tie šlykštūs padarai išnyko prieš kelis šimtus milijonų metų, bet tebeknibžda mūsų pasąmonėje ar gal net mūsų genuose. Tačiau ne viskas taip baisu, kaip čia šneku – eilėraščiuose mėginau ironiškai, žaismingai pažvelgti į tuos bjaurius konodontus, kartais atgimstančius įvairiomis formomis mumyse", – kalbėjo poetas, viena ranka gesindamas peleninėje cigaretę, o kita – sukiodamas tarp pirštų vos besilaikančią marškinių sagą. – Žinau, ką norėjai pasakyti – reikėjo namuose ją prisiūti, bet nei žmona, nei marti tos vos besilaikančios sagos nepastebėjo. Beje, visos moterys linkusios nepastebėti net ir savo palaidinukėse atsisegusios ties krūtų tarpekliu sagos. O tai, kaip žinai, vyrams, pamačiusiems tokią vietą, plūsteli dvejose vietose… O gal, sakau "Forsaitų saga" – tai plagiatas? Gal ją parašė koks azijatas?

– Kuo čia dėta "Forsaitų saga"?!

– Matau, kad dar nesi skaičiusi "Konodontų fiestos"… Ten paskyriau eilėraštį "Forsaitų sagai". Beje, taip ir neperskaičiau tos visos sagos – guli mūsų namų bibliotekoje. Bet aš, kaip ir to garsaus romano autorius Johnas Galsworthy esu moterų pusėje – kai tik pagalvoju apie atsegtą moters suknelės sagą ties krūtų tarpekliu, ištrūksta apatinė mano marškinių saga… Bet "Forsaitų saga" – ne marškinių saga. Čia tik mano žaidimas su žodžiu, turinčiu dvi reikšmes, – žaibiškais minties šuoliais, sugretinimais, ironija pribloškia poetas ir dar priduria, kad dabar jaučiasi sudievėjęs.

– Sudievėjęs?

– Taip, sudievėjęs. Apie tai prisipažįstu "Konodontų fiestoje". Sudievėjęs pasijuntu tada, kai turiu jau baigtą eilėraštį – o dabar tokį turiu. Tada tampu sau toks didelis, kad net nėra man tinkamos vietos. Ir jaučiuosi toks genialus, kad galiu ištarti "veto" vieno ar kito kolegos / kolegės eilėraščiui ar net eilėraščiams. Juk parašiau 37 knygas, gavau visokių apdovanojimų, pelniau garbingų vardų, premijų. Toks poetas, koks esu – esu tik vienas, gebantis kurti optine apgaule pagrįstą tikrovės vaizdą, šokiruojančią, dažnai prilygstančią elektros šokui, poeziją. Tad dabar galiu sau leisti rėžti tiesą kolegoms į akis. Beje, rašydamas apie savo sudievėjimą, perfrazavau vieną rusų Sidabro amžiaus poezijos atstovo Igorio Severianino, po Spalio revoliucijos emigravusio į Estiją, eilėraštį. Taip, jaučiuosi didis, nors žinau, kad mane vadina Pačke… banknotų, sutrintų ir nešvarių", – sarkastišku minties šuoliu užbaigė nuorodą į savo dievėjimo priežastį poetas ir godžiai užtraukė cigaretę.

– Girdėjau, skridai su žmona Tautvyda į Dubajų. Gal ir ta kelionė tavo naujoje knygoje atspindėta?

– Žinoma. Juk vos nenumiriau tame Dubajuje – kai išlipau po ilgo skrydžio lėktuvu, patyriau nokautą, kritęs nelygioje kovoje su nikotino trūkumu. Įsivaizduoji – devynios valandos skrydžio be galimybės parūkyti! Mano organizmas tokio išbandymo neatlaikė – buvau praradęs sąmonę. Matai, kokie tie arabai žiaurūs… Beje, važiavome su Tautvyda ne ilsėtis. Keliavome. Kai buvome pakilę į 450 m aukštį garsiajame Dubajaus televizijos bokšte, sužinojau, kad ir ten negalima rūkyti. Tada užsidegiau. Ne, ne cigaretę – užsidegiau kerštu arabams. Mintyse nusprendžiau, kad jie sulauks atsakomojo smūgio. Pamatysi, kad taip ir bus. Kodėl taip kalbu? Todėl, kad į kokią šalį keliaučiau, ten būtinai po manęs įvyksta katastrofa. Pavyzdžiui, po mano vizito Naujajame Orleane, šis stambus JAV uostas ir didžiausias miestas Luizianos valstijoje buvo užlietas potvynio vandenimis, o Niujorke tūkstančius gyvybių nusinešė "Al- Qaeda" lėktuvų užgrobėjai, nukreipę juos į Pasaulio prekybos centrą Niujorke – į abu bokštus dvynius, kuriuose prieš tai lankiausi… Manau, kad ir minėto TV bokšto Dubajuje likimas nulemtas. Tačiau, gink Dieve, aš to nelinkiu arabams. Juk aš anei skruzdėlės, anei jokio vabalo negaliu sumindyti, pasikalbu su kiekvienu pamatytu voru, gelbsčiu vandens kibire skęstančią musę... Beje, esu rašęs apie bitę Mają, kurios gyvybę esu išgelbėjęs – suradęs ją pusgyvę kambaryje, maitinau sutrintu bananu, o kai ji atsigavo, palydėjau ją laukan.

– Gintarai, kodėl savo naująją knygą, kurią štai dabar pirmą kartą atsiverčiau, pradedi eiliuotu pakvietimu į savo laidotuves?!

– Parašiau tai iš pavydo Vidmantui Bartuliui, kuris, girdėjau, inscenizavo draugams savo laidotuves. Vien iš pavydo parašiau, – pakartojo G.Patackas ir, tiesiog mėgaudamasis kiekviena ironija ir sarkazmu trykštančia minėto eilėraščio eilute, perskaitė kelias, kreipdamasis į būsimus savo laidotuvių dalyvius: "Man jūsų atvykimas – malonus. / Pats Prezidentas žada dalyvauti, / Pakeisim įpročius visus senus – / Galėsit juoktis, džiūgauti ir bliauti, / Dainuoti garsiai užstalės dainas: / "Taures pakelkim, happy birthday to you!" / Jei pasigausit, kirkinkit panas, / Prikiškite į dekoltė joms skujų."

Rašo restoranuose

"Šita diena yra kaip šventė, vėl sėdžiu aš restorane. Ateina čia korespondentė ir ima kalbinti mane. Jos klausimai sukti ir painūs – tame gyvenimo druska. Jei kam druska, tai man – saldainis, neatiduosiu nė už ką", – išvydęs mane restorano tarpduryje, poetas, vertėjas, prozininkas, dramaturgas ir XX a. devintojo dešimtmečio literatūrinis maištininkas G.Patackas prabilo eilėmis.

Neklausiau, koks likimas ankstesniųjų, kurias belaukdamas "Miesto sode" praėjusių metų pavasarį ant popieriaus skiautės man brūkštelėjo kūrėjas. Vyliausi, kad jos, kaip ir krūva kitų, nepaleistų skaitytojams, guli G.Patacko namuose.

"Visos eilės turi susigulėti", – pasiteiravus, ar pastarųjų kaip raugintų agurkų statinėje nereikia prispausti sunkiu akmeniu, aštriaplunksnis šelmiškai nusikvatojo.

Tada kyštelėjo ranką į plastikinį pirkinių maišelį ir, mano nuostabai, iš jo ištraukė ne pieno pakelį, duonos kepalą ar ridikų ryšulėlį, o dvi knygas: "Ordinas be orderio" ir "Angelų šešėlyje".

Ateina čia korespondentė ir ima kalbinti mane. Jos klausimai sukti ir painūs – tame gyvenimo druska. Jei kam druska, tai man – saldainis, neatiduosiu nė už ką.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Pastaroji, puošta dangaus mėlio viršeliu, iliustruota Arvydo Palevičiaus darbais, pirmoji pateko į mano rankas. 35-oje G.Patacko knygoje pastarųjų metų perlai: 2017 m. spalį restorane "La Fin" gimęs "Sonetas už monetą", tų pačių metų lapkritį restorane "55 laipsniai" surinkta "Dovana" ir "Nepažįstamoji", kurią besibaigiant šių metų sausiui "Miesto sode", veikiausiai, pamatė poetas.

"Kasdien parašau po tris ar keturis eilėraščius. Turiu jų daug. Arvydas atsirinko labiausiai patikusius ir sudėjo į šią knygą", – atsakyti į klausimą, kurio miesto restorano sienos labiausiai įkvepia, vienas žinomiausių kūrėjų nesiryžo.

Žmona – kūrėjo mūza

"Ar Tautvydai daug rašote?" – pirštams užstrigus ties eilėmis, pavadintomis mylimiausios moters vardu, dirstelėjau į G.Patacko veidą.

Suraukęs antakius jis nepuolė skaičiuoti stulpelių, kuriais yra apdainavęs meilę žmonai. Teprasitarė, kad jausmus Tautvydai skaičiuoja knygomis.

"Ji mano mūza. Mano geroji fėja. Be jos pražūčiau šiame pasaulyje, – pro storą kūrėjo odą sunkėsi nesuvaidinti jausmai, o rankos nevalingai gniaužė knygą melsvu viršeliu. – Trūksta raudono kaspino ir bus gera Kalėdų dovana. Kelias dar galite rasti centriniame knygyne. Aš namie keturias turiu. Pigiau atiduosiu."

Pusmetį nesirodžiau viešumoje – reikėjo išsilaižyti nuo smogo ir meilės Kaunui išpurvintą kailį. Tik dabar parėjau.

Paklaustas, ką pats norėtų rasti po eglute, G.Patackas nepuolė šmaikštauti. Pirmiausia paprašė sveikatos, o vėliau prabilo apie apčiuopiamesnius dalykus.

"Būtų neblogai naujas kompiuteris. Maniškis išgėrė visą litrą arbatos ir užmigo didvyrio miegu", – rimtu veidu kalbėjo poetas. Tiesą pasakius, nesupratau, kam G.Patackui kompiuteris – eilių klavišais jis nemaigo, nesinaudoja nei feisbuku, nei instagramu ar kitais socialiniais tinklais.

"Nesinaudojau ir nesinaudosiu. Mano atstovė – Tautvyda", – G.Patackas nė akimirkai nesuabejojo, kad XX a. šlovė, kurioje maudėsi kaip Raudonosios jūros pursluose, XXI a. išblėso ne dėl jo kompiuterinio neraštingumo.

Graibsto užsieniečiai

"Ordinas be orderio", – storiausia G.Patacko poezijos rinktinė. Negana to – dvikalbė ir dar su viršeliu, vaizduojančiu poeto biurą – stalelį, tuščią kavos puodelį ant jo ir peleninę su nuorūkomis.

"Lietuvoje knygą sunkiai rasite. Ji keliauja į San Fransiską, Maskvą, Vladivostoką", – rinktinės, kurią sudarė ir vertė Ana Gerasimova-Umka, puslapiais keliavo G.Patackas.

Kelias dešimtis metų rašytas eiles palikęs nuošaly, žvilgsnį kūrėjas įsmeigė į knygos pabaigą, kurioje, be ištraukų iš interviu, publikacijų spaudoje ir recenzijų, šūsnis jo nuotraukų. Pradedant nespalvotomis akimirkomis, kuriose – mažojo nutrūktgalvio Gintaro vaikystė ir paauglystė, baigiant kūrybinės brandos nuotraukomis, publikuotomis įvairiuose leidiniuose.

"Čia ir mano pirmosios knygos viršelis. Veidas pridengtas ranka, kad atpažinusios gerbėjos nenubučiuotų", – į 1976 m. kūrybinį debiutą, pavadintą "Atleisk už audrą", pirštu bedė poetas. Tada darsyk čiupo juodraštį ir prisiminė, kaip bėgant metams šis transformavosi. Kadaise buvęs pribraukytas žodžių kratinys, dabar jis mena dailyraščio sąsiuvinį.

"Anksčiau braukiau, dabar to nereikia. Subrendau", – kūrėjas prasitarė, kad jei gyvenimas būtų sąsiuvinio lapai, iš jų taip nieko nebrauktų. Nei pasirinkto kelio, nei jame sutiktų žmonių, nei nuklydimų.

Geria mažiau kavos

"Nekeisčiau nieko, – pro vitrininį "Miesto sodo" langą dėbtelėjęs į atsitiktinius praeivius G.Patackas darsyk deklaravo ir savo prieraišumą Laisvės alėjai, išartai iki pat skaudulių. – Dabar žmonių nesimato – viską uždengė tvoros. Dauguma išsilakstė. Kas į Senamiestį, kas į "Akropolį". Aš nekeičiu maršruto. Kasryt patikrinu savo kvartalą."

Pritūpęs tai ant vienos, tai ant kitos kavinės minkštasuolio, G.Patackas kaip ir įprastai geria stiprią juodą kavą. Tiesa, jau nebe dešimt puodelių per dieną, o perpus mažiau. Kai susitikome buvo antras. Pirmąjį kartu su Tautvyda jis gėrė namuose.

"Pusmetį nesirodžiau viešumoje – reikėjo išsilaižyti nuo smogo ir meilės Kaunui išpurvintą kailį. Tik dabar parėjau", – puse lūpų apie sušlubavusią sveikatą užsiminė G.Patackas.

Jei ne draudimas rūkyti viešose vietose, plunksnos virtuozas, be abejonės, būtų užsirūkęs čia pat. Ne kartą ir ne du, bet mažiau nei įprastai.

"Kava ir cigaretės – mano varomoji jėga, – dirstelėjęs į plačią kišenę, kurioje visuomet guli telefonas, piniginė, raktai, rašiklis ir žiebtuvėlis, apie pasikeitusius įpročius kalbėjo žinomas kaunietis. – Anksčiau surūkydavau tris pakelius, dabar – du. Būtinai reikia ką nors turėti burnoje. Žinoma, geriau moters spenelis. Įprotis čiulpti krūtį likęs nuo vaikystės."

Ištikimas Laisvės alėjai

Mums bekalbant G.Patackas akį užmetė į tamsiaplaukę padavėją, einančią pro stalelį. Ne dėl kavos, kurios aš nenorėjau, o dėl smalsumo. Sunkiajai technikai išrausus Laisvės alėją, moterų joje esą mažai beliko, o ir paskutiniąsias žiema pakeitė neatpažįstamai – po storais paltais, lapių ir šinšilų kailiniais liko tai, kas vasaromis narina G.Patacko akis.

"Jei moterys Laisvės alėjos grindinyje gadinasi aukštakulnius, aš gadinu akis žiūrėdamas į tuos aukštakulnius", – šelmiškai nusijuokė mergišius.

Širdyje gi slaptai vylėsi, kad kulniuodamos alėja miesto fėjos stabteli ne tik prie lemputėmis nukarstytų batų, drabužių ar kosmetikos parduotuvių vitrinų, bet ir prilimpa prie knygynų langų.

"Koks mano skaitytojas? Turbūt vyresnis. Nors gal senelio nupirktą knygą skaito ir anūkai", – gūžtelėjęs pečiais poetas žvilgtelėjo į laikrodį telefone, o tada į temstantį dangų.

Metas eiti namo – nagais koridoriaus grindis braižo nekantraujantis septynerių šuo Lokis.

"Sūnus negali išvesti, todėl eisiu aš. Čia mano ir Tautvydos sūnus. O šiaip vakarais aš nebevaikštau. Senatvė", – siurbtelėjęs paskutinį juodos kavos lašą, G.Patackas pasiruošė cigaretę ir pakilo nuo minkštasuolio.

Nauji senų herojų nuotykiai

Ši, 33-ioji G.Patacko poezijos knyga, tokia pat provokuojanti, gluminanti, laužanti įprastas taisykles, kaip ir ankstesnės šios serijos keturios knygos (pirmoji knyga išleista 2013 m.). Tai eilės apie naujus to paties kauniečio Antano Dantės ir jo bendražygių nuotykius. Beje, šioje serijos dalyje neverta ieškoti pagrindinio herojaus Antano Dantės kokių nors simbolinių sąsajų su panašiai skambančiu žinomu muzikiniu terminu andantė ar su garsiuoju poetu Dante.

Eilėraščių veiksmas vyksta Kaune, Barselonoje, Madride, Paryžiuje ir kitose pasaulio vietose, kuriose poetas pats yra buvęs. Pagrindinis šios, kaip ir kitų "Mažoji Dieviškoji Co" serijos knygų, veikėjas, kaip žinome, yra Antanas Dantė, jo šuo haskis Lokis, junga Gvidonas Latakas, merginų būrys.

Tarp herojų – gyvūnai

"Laive įkurdintą merginų būrį šefuoja mano herojus A.Dantė, kuris šioje aplinkoje vadinamas kapitonu Nemo. Kartu su juo plaukioja ir junga Gvidas Latakas, kurį kauniečiai pažįsta kaip realų menininką. Beje, jiedu mergina tą pačią merginą. Ne, aš nežinau, kieno ji dukra. Tiesiog patraukli mergina, ir tiek. Tarp knygos herojų yra ir triušis, ir lapė, ir šuo, ir katinas, daugybė vyrų ir moterų", – lėtai vardydamas herojus aiškino poetas.

Pokalbio metu prisidegęs jau trečią iš eilės cigaretę, tarstelėjo: "Taip, taip, rūkau." Paskui dar patikslino: "Kavą geriu kibirais, o cigaretes rūkau pakeliais. Maždaug tris per dieną... Pasibaisėjai? O dabar pasigėrėk – jau keliolika metų visiškai negeriu alkoholio ir atsikračiau gal 40 kg svorio."

Žongliruoja žodžiais

Kodėl ši penktoji serijos knyga pavadinta "Kabalos"? Kabala, anot G.Patacko, – įrankis pažinti paslėptą, penkiais jutimo organais neapčiuopiamą pasaulį. "Aš tą įrankį – kabalą naudoju šioje knygoje, tačiau savaip. Kodėl pavadinime žodžio kabala kilmininkas? Nežinau", – pribloškė tokiu atvirumu poetas.

Šios knygos skaitymas neleidžia skaitytojui nė sekundės atsipalaiduoti. Viena iš priežasčių – autorius meistriškai žongliruoja panašiai skambančių žodžių reikšmėmis.

Tačiau ne vien atvirumu pribloškia šios serijos knyga: joje susipina beprotiški minties, įvykiuose fiksuotų momentų ir laiko šuoliai, stulbinantys jų sugretinimai, ironija, groteskas, padugnių žodynas, sumišęs su giliu kultūros, istorijos pažinimu.

Šios knygos skaitymas neleidžia skaitytojui nė sekundės atsipalaiduoti. Viena iš priežasčių – autorius meistriškai žongliruoja panašiai skambančių žodžių reikšmėmis. Todėl nesusipainiokime tarp jungos ir jungo, eugenijaus onego ir omegos, komunizmo ir onanizmo, failo ir falo, tarp žodžių "bilda" ir "blinda", "menuetas" ir "minėtas" bei pan.

Triušiai danguje

Knygoje gausu veikėjų moterų. Viena jų – stiuardesė Žana. Tai aliuzija į Žaną d'Ark, tačiau beviltiškai ieškosite istorinių ir portretinių paralelių tarp tikrosios ir patackiškosios Žanos... O štai ir sterva Alina. Kodėl sterva? Todėl, kad tokiu būdu poetas atspindi seksistinį vyrų požiūrį į moterį.

O ką knygoje veikia triušis? "Jis yra vienas iš knygos herojų. Ne, ne iš kepurės ištrauktas, – beveik pyktelėjo poetas. – Juk visi mano herojai yra daugialypiai – kiekvienas keliuose asmenyse. Eidami užmiestyje, triušį juk galite pamatyti ne tik pakelėje – miestiečiai atveža nusibodusį ar kuo nors neįtikusį gyvūnėlį ir išmeta, – bet ir danguje. Taip, danguje. Triušiuko formos debesėlio pavidalu", – aiškino G.Patackas.

Lyg suomiškas peilis

Pusę knygos sudaro stambios poezijos formos kūriniai – trys sonetų vainikai. Visa kita, pasak autoriaus, yra sonetų pavainikiai ir apyvainikiai. "Negalite kai kurių eilių suprasti?! Viskas šioje knygoje turi būti suprantama, nes aš esu žodžio meistras, – nevyniojo į vatą nuomonės apie savo kūrybines galias pašnekovas. – Mano parašytas žodis – lyg sviestas suomiškas peilis, kuris visada įsminga, nes turi tuščiavidurėje rankenoje slankiojantį metalinį rutuliuką. Mano kūryboje tas rutuliukas – žodis."

Ta jo žodžio meistrystė tikrai niekam nekelia abejonių. Antraip, pavyzdžiui, argi skambėtų virš 100 dainų, sukurtų jo tekstais, ar atvirkščiai? Bet šį kartą ne apie dainų žodžius.

Neišvengs puolimo

G.Patackas nuolat rašo ir rašo eiles, kad, kaip yra sakęs, palaikytų sportinę kūrybos formą. "Todėl toks, koks esu, esu vienas – gebantis kurti optine apgaule pagrįstą tikrovės vaizdą. Taip, aš kuriu šokiruojančią įvairiomis prasmėmis poeziją, kurią ne vienas palygina su elektros šoku. Ir todėl esu vis puolamas ir puolamas", – pripažino poetas.

Atrodo, kad ir šį kartą jis neišvengs puolimo. Mat ieškodamas šioje, jau paskutinėje, "Mažoji Dieviškoji Co" dalyje atsakymų į amžinus gyvenimo klausimus, dažnai murkdo savo herojus pasibaisėtiname žodžių ir veiksmų purve, bet... Būtent "bet". "Išsipurvinus norisi tą purvą nusiplauti, tiesa? Antraip būtų sunku įvertinti, kas yra švara", – yra aiškinęs poetas.

Šokiruojantys vaizdai

Kaip ir ankstesnėse serijos "Mažoji dieviškoji Co" knygose, taip ir šioje, G.Patackas neaprašinėja, ką matė, o nepaprastai ekspresyviai, dažniausiai siurrealistiniais ar šokiruojančiais ne tik miesčionis poetiniais vaizdais perteikia žmogaus trapumą šiuolaikiniame pasaulyje.

Įdomu, kad šią penktąją, daugiau nei 100 puslapių serijos "Mažoji Dieviškoji Co" knygą iliustravo pats autorius, išskyrus Rimo Mulevičiaus pieštą G.Patacko portretą (viršelyje), jo atvarte ir ketvirtajame viršelyje panaudotas Vidmanto Miliūno bei Gajaus Patacko nuotraukas.

Abejingų tikrai nebus

Poeto piešiniuose – kapitono Nemo laivo kambuzas, Laisvės alėjoje (ją poetas vadina savo darbo kabinetu) G.Patacko gal ant popierinės servetėlės, gal bloknoto lape ranka užrašytos eilės, skirtos ir mirusiam broliui Algirdui, ir kažkokiai Lolitai, kurios jis, poetas prašo atleidimo už tai, kad esąs pats brangiausias jai žmogus. Čia pat nupieštas Žanos portretas, apipintas eilėmis... Kituose knygos piešiniuose – ne tik kauniečiams įprastos temos: "Žalgiris", tekila, kavos puodelis, strėle persmeigtos širdys, šuliniai...

Tačiau poeto piešiniai liktų bejėgiai be čia pat mikroskopinio dydžio raidėmis parašytų tekstų, kuriems tenka liūto dalis iliustracijose. Tie tekstai gal ir neišspaus ašarų, kaip žinomos Edmundo Kučinsko dainos "Už strazdo giesmę" žodžiai, parašyti G.Patacko, bet abejingų tikrai nepaliks.

 

Triušis

Dizainas čia nefainas broli triuši

o kaip čia netvarkyti aplinkos

gyvūnija žiūrėk kokia nutriušus

nuvyto gėlės gyvos kitados

žinau mane dabar tu žiauriai muši

kad neišvengsiu aš dabar skriaudos

ir ką daryt dagiai tau drasko kūšį

tačiau bėdos nebūna be naudos

štai eina daiktas panašus į lūšį

jo paprašyk ir viską atiduos

įsiutęs imsi dar tu jį užmuši

o ne aš neužmiršiu niekados

antano dantės jis dabar gyvena

toli nuo kauno centro ir fontano

Di Artanjanas

Di artanjanas ir yra antanas

antonio bandereso sūnus

į liūlį gavo trykšta jam fontanas

kaip fontenblo versalis prašmatnus

gavniukas tas sūnus nes neišmano

kaip kept šašlyką iešmo tai nėra

o iešmininkas kaltas nes nemato

vanduo užšalo jūra kaip rūra

o debesėliai baltavilniai ganos

nemo skaičiuoja prarastus metus

prasta gan sveikata yra afgano

ir žiūri galas tiesiai į batus

daina suskambo stalskio suleimano

o stalinas tas vištgaidis tegu

jį pragaras praryja tartum namą

be durų su kalėjimo tabu

Laisvės alėjos kalinys

G.Patackas šioje eilėraščių knygoje, kuri yra tarsi tęsinys šiemet pavasarį išleisto rinkinio "Mažoji dieviškoji Co-3. Allegro", poetas pateikia poezijos gurmanams patackiškai drastišką, ironišką savotiškos eilėdaros plakinį, kuriame tik išoriškai rami eilėraščių forma atliepia į knygos pavadinime įrašytą "Andante".

Tačiau poeto eilėse ieškoti andante yra beprasmiška – beprotiškai žaibiški minties šuoliai, sugretinimai, ironija, groteskas – nežada jokio ramaus skaitymo. Net ir knygos pavadinimo žodyje andante poetas užkodavo ne įprastą ramų muzikos tempą, o Antaną Dantę. Kas jis toks? Jus šokiruosiančių atsakymų į šį klausimą apstu įvairiuose knygos puslapiuose.

"Aš rašau ne trijų išminčių su barzdelėmis – Markso, Engelso ir Lenino, – o Bolivudo produkcijos brandintai kartai, kurią reikia žadinti. Su žmona taip pat esame ragavę tų vidurius paleidžiančių bolivudinių produktų – jų skonį jaučiu iki šiol. Net ir mūsų su Tautvyda perlinėms vestuvėms mano sukurtoje dainoje yra minimi Rytai – Dubajus: "Dubi dubi du, einam mudu du, šviečia prieš akis Dubajus. Dubi dubi du, visada abu, laukia debesų tramvajus", – uždainavo savanoris Laisvės alėjos kalinys (Alėja mano laisve mano / našlaujanti tarp vandenų / neries ir nemuno nuo seno / tavim pirmyn atgal minu / nenusibosta ir nenoriu / kitų aš laisvių ir kraštų) Gintaras Patackas.

Paukščiai – pasiuntiniai

Knygoje papasakotų keisčiausiai sukonstruotų istorijų atomazga – posmai, skirti trims mirusiesiems, kurių vienas tiesiog mistiniu būdu susijęs su G.Patacko paskirtimi šioje žemėje – kurti poeziją.

"Kai šią vasarą Šilavoto davatkyne susirinkome pagerbti čia mėgusį tapyti mano gerą draugą Alfonsą Vilpišauską, Aldona Ruseckaitė lauke, stovėdama po medžiu, skaitė jam, Alfai, skirtas mano eiles. Ir tuo metu kažkoks paukštelis, tupėdamas medyje, pliurptelėjo ant lapo su eilėmis. Atakavo jis tas eiles labai tiksliai – matyt, gerai apgalvojęs, nes pataikė ant eilučių: "Bičiuli potėpio aršaus / spalvų sutramdydavęs žvėrį / tu apačioj aš ant viršaus / ramybė lai tau sieloj žėri..." Tas paukštis –  Alfos sielos dalis, tai jo nemirtingumo ženklas. Beje, man tas paukščio elgesys priminė mokyklą, vienuoliktą klasę, kai pro pravirą langą pamokos metu įskridusi į klasę kregždutė pliurptelėjo man ant akinių – aš tai priėmiau kaip raginimo iš aukščiau ženklą rašyti eiles, nes būtent tuo metu mintyse eiliavau", – pasakojo poetas, traukdamas iš pakelio eilinę cigaretę.

Kasdienė malda

O kieno gyvenimo istorija, pasibaigusi mirtimi, glūdi eilėraštyje "Nevaryk Dievo į medį"? "Tai eilėraštis, skirtas mano pusbroliui, kuris šiemet užsimušė, krisdamas iš medžio, – paaiškino poetas. – Jo vardas buvo Antanas, o kaip žinote, tokiu vardu yra garsus šventasis, gebąs grąžinti pamestus daiktus. Žinoma, reikia jam, šventajam Antanui, melstis. Tai aš dariau ir dabar darau.

Šventasis Antanas man grąžino prieš pusmetį iš manęs pavogtą sielos ramybę. Aš jo prašiau tai padaryti, rytą ir vakarą melsdamasis, kalbėdamas rožinį. Beje, man nereikia rankoje laikyti rožinio, čiupinėti jo karoliukų – aš jaučiu juos tarp pirštų. Rožinio maldos užtrunka maždaug 45 minutes. Dabar, atgavęs dvasinę pusiausvyrą, jaučiuosi puikiai. Jausčiausi dar geriau, jei per dieną surūkyčiau ne tris keturis cigarečių pakelius, o tik vieną..."

Suomiško peilio paslaptis

Antanas Dantė figūruoja įvairiuose knygos puslapiuose. Pavyzdžiui, skirtuose kelionėms, laivo katastrofai. Pastarajai skirtus eilėraščius poetas vadina eiliuota novele su keturiais lavonais. Toje novelėje sužinome ir apie kapitoną Nemo (anot poeto – tai jis pats: nuolat besikeičiantis, galintis būti ir tuo, ir anuo vienu metu), ir jungą vardu Gvidonas (tai vardas, pasiskolintas iš poeto draugo menininko Gvido Latako), jų nuotykius laive, vandenyse ir ant kranto (tik nesupainiokite tekste jungos su jungu ir kitų panašiai skambančių žodžių, kurių reikšmėmis meistriškai žongliruoja autorius, neleisdamas skaitytojui nė sekundės atsipalaiduoti).

"Žinau giliai smingančių žodžių paslaptį. Savo minties svaigius posūkius, šuolius, blykstelėjimus galėčiau palyginti su suomišku peiliu. Kas žino jo paslaptį – slankiojantį tuščiavidurėje rankenoje metalinį rutuliuką – supras. Nežinantiesiems paaiškinsiu – šis sviestas peilis visada įsminga – tai užtikrina minėtas rutuliukas, o mano atveju – žodis. Aš juk esu jo, žodžio, meistras", – šyptelėjo primerktos G.Patacko akys ir lūpos... Tikrai – niekam nekelia jo meistrystė abejonių. Štai vienas iš pirmo žvilgsnio proza parašytas tekstas, skirtas poeto draugui, išėjusiam Anapilin. Tas tekstas vadinasi "Shatting down": "Šutink daune namo kur prinoko žali paparaciai / skleidžias žiedas paparčio o morčius visai netoli / objektyvas tiesos tik už ačiū netinkamas pradžiai / o išjungt dektoskopą languos tu tik vienas gali...". "Ne, proza ne man. Jei ir rašau, tai išeina, kaip matot, ketureiliai ar hegzametru parašyti posmai", – paaiškino poetas.

Išsipurvinti? Būtinai

"Besiformalizuojantis poetas – būtent tokios kūrybinės stadijos esu dabar. Rašau. Daug rašau. Bet tai ne naujai knygai, o tam, kad palaikyčiau gerą sportinę savo kūrybos formą, kuriai esu labai dėmesingas. Todėl toks, koks esu, esu vienas – vienas, gebantis kurti optine apgaule pagrįstą tikrovės vaizdą. Esu kuriantis šokiruojančią poeziją, dažnai prilygstančią elektros šokui. Dėl to esu vis puolamas ir puolamas, tačiau aš gebu atsišaudyti savo suomiškais peiliais, kurie visada įsminga. Gal todėl, kad esu Didžiojo Kompiliuotojo nuolankus tarnas, aštrus įrankis Jo rankose", – neskubriai rinkdamas žodžius kalbėjo apie savo kūrybos principą ir galias poetas.

Anot pašnekovo, jo poezijos tematika yra pagimdyta laikmečio. "Mano pasirinktos poezijos temos priklauso nuo to, kiek man buvo metų rašymo metu, kokią turėjau ar turiu sukaupęs gyvenimiškąją patirtį. Žodžiu, savo kūryboje esu chamelionas ir salamandra kartu – gebu prisitaikyti prie įvairios aplinkos, laiko tėkmės ir jo staigių pokyčių. Kai padarau kokią didelę, vertinant normalių žmonių, ne kūrėjų, akimis, nesąmonę, jaučiu tai padaręs neatsitiktinai – mane tarsi vedžiotų kažkas už rankos. Ir išsipurvinu kaip kiaulė neatsitiktinai – esu juk nuodėmingas, tačiau būtina tą purvą nusiplauti. Antraip neįmanoma įvertinti švaros teikiamų pojūčių", – tvirtino poetas. Tai akivaizdu ir naujoje jo kūrybos knygoje, kurioje šokiruojančiais vaizdais ir vaizdiniais poetas ieško atsakymų į pamatinius gyvenimo klausimus.

Apdainavo savo jausmus

Pokalbis su žinoma pora Laisvės alėjos kavinėje prasideda neįprastai. "Dabar aš apdainuosiu visą mūsų gyvenimo kelią", – sako G.Patackas ir ima dainuoti savos kūrybos dainą.

"Šviečia mums nakty akmenys juodi, akmenys balti ir ilgas kelias. Aš myliu tave, tu myli mane, mėnuo Nemune kaip perlas žalias. Dubi dubi du, einam mudu du, šviečia prieš akis Dubajus. Dubi dubi du, visada abu, laukia debesų tramvajus", – dainuoja poetas.

Minimos vietovės Dubajus, Himajalai pasirinktos dėl rimo ar tai jų bendrų kelionių kryptys? "Į tai atsakymas: dubi dubi du, visada kartu", – toliau dainuoja G.Patackas. "Tautvyda, tu nieko prieš, kad aš dominuoti pradėjau?" – mandagiai klausia žmonos. Tautvydai neprieštaraujant, tęsia pokalbį: "Rudenį paprastai išskrendame kur nors piečiau, tik šiemet nežinau, ar pavyks, nes namuose pradėjome remontą. Tautvyda, nežiūrėk į mane tokiu nuskriaustu žvilgsniu – nu, į Turkiją gal pavyks."

Santuoka – kaip ledkalnis

Iki vestuvių Patackai draugavo ketverius metus. Kam bohemiškai meno pasaulio porai apskritai reikėjo santuokos, vadinamojo spaudo pase? "Santuoka – priesaika visuomenės akyse, kad mes įsipareigojame kartu gyventi, kartu auginti vaikus. Dabar kartais skaitome: nesantuokinis to ir to vaikas. Nenorėčiau, kad kažkuris iš mano vaikų būtų vadinamas nesantuokiniu. Santuoka suteikia didesnių teisių, šiokių tokių valstybės garantijų. Ir vaikams nuo to geriau – niekas iš pašalies negali jų išvadinti benkartais ar pan. Kitas dalykas – mes iš tėvų paveldėjome konservatyvias pažiūras", – sako T.Marcinkevičiūtė.

"Tikra santuoka – kaip ledkalnis, kurio devyni dešimtadaliai glūdi po vandeniu. Jeigu tik apie pakazūchą šnekant, tai mes užsimovėme po žiedą su perlu, pasakėme kažką ir užmiršome. Tą vieną dešimtadalį racionaliajame sąmonės pusrutulyje mes užmirštame. Tačiau iracionaliajame pusrutulyje, kuris vadinasi pasąmone, arba povandenine ledkalnio dalimi, santuoka su visu jos neblizgesiu, rūpesčiu, vargais, meile, atlaidumu, kantrybe, dorumu ir durnumu, padaro iš dviejų žmonių dviejų durų spintą ir durnių su durelėmis – čia labai protingas sakinys. Aš pats dar turiu jį išsišifruoti. Mano lūpomis turbūt jau pradėjo kalbėti dievai, ar ne taip, musele, mūza?" – švelniai į žmoną kreipiasi G.Patackas. Ir tarsi pratęsdamas mintį klausia: "Ar musė gali būti mūza?" "Gali", – atsako abu vienbalsiai.

Poezija gyvenimo plotmėje

Tai, kad jie abu yra kuriantys žmonės – jungiantis veiksnys, ar priešingai – tokiems žmonėms po vienu stogu sunkiau? Ir kas jiems padėjo išsaugoti santuoką? "Dievas, – įsitikinusi Tautvyda. – Poezija, kūryba poros gyvenime yra ir išskiriantis, ir jungiantis veiksnys. Vedybinio gyvenimo pradžioje mes nuolat apie ją kalbėdavome. Tai buvo ir mokymasis vienas iš kito, ir gyvenimas poezija. Nespėdavome vienas kitam deklamuoti šviežiai parašytų eilėraščių, sulaukdavome pirmos nuomonės. Tai buvo tarytum ta matoma ledkalnio viršūnėlė. Vėliau poezija pradėjome vadinti gyvenimą, kuris tai nuneša žemyn, tai pakelia aukštyn – įvairius su gyvenimu susijusius dalykus. Pastaruoju metu poezijos yra beveik vien gyvenimiškoje plotmėje, o skaitymo eilėraščių vienas kitam – jau mažiau."

Ar jų šeimoje dažnai kildavo konfliktų dėl G.Patacko bohemiško gyvenimo būdo? "Egzistuoja labai slidi riba tarp bohemiškumo ir girtuoklystės. Jei peržengi tam tikrą ribą, vedančią link girtuoklystės liūno, kyla konfliktų. Jei tos nematomos ribos neperžengi, kuri yra tarsi siena, į kurią įėjęs pasakose, gali pasijusti didvyriu, esančiu anapus. Jei Gintaras šios ribos neperžengdavo – viskas būdavo gerai. Bet jeigu nuklysdavo – kildavo konfliktų, – neslepia Tautvyda. – Jiems kilus, mes kurį laiką stengdavomės leisti atsikvėpti, nematyti vienas kito, kad nekiltų dar didesnių konfliktų. Konfliktų būdavo įvairių – ne vien dėl bohemiško gyvenimo būdo. Tačiau mes stengdavomės tai išspręsti taikiai, nesiimdami griežtesnių priemonių."

Kuris iš jų pirmas nusileidžia? "Jei Gintaras kaip nors mane nuskriausdavo, atsiprašydavo, ir tuo viskas baigdavosi. Aš nesu iš ilgai atsimenančių bloga žmonių – tuoj pat pamirštu, tokia jau mano atmintis", – prisipažįsta Tautvyda.

Ar tai ir yra jų santuokos išsaugojimo receptas: kurį laiką vienas kito nematyti, atsiprašyti, pamiršti tai, kas bloga? "Visi šie dalykai, be to, per ilgą laiką žmonės turėtų nugludinti charakterius. Santuokos pradžioje visi savo charakterius demonstruoja. Laikui bėgant aštrius charakterio kampus reikėtų nugludinti, stengtis žiūrėti ne vien savo, bet ir sutuoktinio akimis. Reikia save šlifuoti kaip perlą – tai leidžia sulaukti ir perlinių vestuvių, – šypteli T.Marcinkevičiūtė. – Aš labai nemėgstu konfliktų – esu iš prigimties nekonfliktiškas žmogus. Kitas dalykas, buvo dedamos abipusės pastangos. Per ilgą laiką mūsų gyvenimas nusistovėjo, mes pažįstame vienas kitą kaip nuluptus. Nors sugebame pateikti ir staigmenų. Pavyzdžiui, paskiriame vienas kitam pasimatymą ir ateiname dėvėdami negirdėtus neregėtus drabužius."

"Čia ne mums pavyko išgyventi kartu – čia Tautvydai pavyko. Nes mano kumštis jau seniai buvo nutaikytas į jos mielą žavią nosytę. Jei jis tik būtų pasiekęs… Bet visa laimė, kad ji sugeba laiku atšokti kaip puspadis nuo bato", – perkeltine prasme savo santykius apibūdina prie stalelio kavinėje sugrįžęs G.Patackas.

"Su tuo visiškai sutinku – kaip tik apie tai mes ir kalbėjomės", – šypteli Tautvyda.

Buitis ir būtis susilygina

Buitis namie visą laiką buvo ant Tautvydos pečių. "Tautvyda buities problemas sprendžia taip, kaip aš – būties. Buitis – taip pat ledkalnis, kurio tik 10 proc. kyšo viršuje. Buitis ir būtis čia susilygina. Tautvydai atrodo, kad jos buitis užima didžiulę proporciją, bet man jos buičiai palaikyti reikia 90 proc. būties iškosėti", – sako G.Patackas.

Kartu pora yra užauginusi dukrą Gudrūną ir sūnų Gajų. Sūnus Gintaras iš pirmosios G.Patacko santuokos turi du jau suaugusius vaikus Luką ir Gytį. Ar auklėjant atžalas dalyvavo bohemos liūtu vadinamas G.Patackas? "Mane augino tėvas asfaltas, / mane augino gatvė mama / todėl aš kaltas, todėl aš kaltas / todėl ši žemė man svetima, – apie savo pasaulėžiūrą kalba poetas. – Man atrodo, apie auklėjimą tuo viskas pasakyta."

"Vaikai užauginti, anūkai užauginti. Dabar lauksime proanūkių pasirodant. Proanūkiai – tai protingi anūkai. Čia bus Tautvydos genties anūkai. Mano – praanūkiai, nuo prabos. Nesugrįšime iš Prahos", – eiliuoti pradeda G.Patackas. "Gerai, kad tu – ne arabas", – tą patį eilėraštį tarsi pratęsia Tautvyda.

Vadina mieląja beduine

"Santuoką reikia atnaujinti santakoje. Tautvyda ten labai mėgsta atnaujinti santykius", – juokaudamas toliau žodžiais žaidžia poetas. Kodėl po 30 metų jie nusprendė oficialiai atnaujinti santuokos įžadus? "Kadangi santuoka – yrantis elementas, ją reikia nuolatos atnaujinti, kas penkerius metus maždaug", – tikina G.Patackas.

Tikroji Tautvydos ir Gintaro santuokos data – rugpjūčio 14 d. "Įbauginti Dalios Teišerskytės ir Anatolijaus Čupkovo perlinių vestuvių, po kurių jų santuoka iširo, pavyzdžio, drebėdami laukiame šios datos. Aš šiąnakt visą naktį nemiegosiu ir kasysiuosi sau kiaušus, nes kiaušai – tai du tobuli perlai", – ironizavo kūryboje poetiškai paleistuvauti (pasak literatūrologo Valentino Sventicko) nevengiantis G.Patackas.

Pokalbį poetas baigia taip pat eilėraščiu, kuriame – ir švelnūs žodžiai Tautvydai: "Tie telefono pokalbiai naktiniai / teleportuojantys kažkur erdves / dviem durniams o mieloji beduine / tik popierius čia viską atkentės / šlagbaumus ir kates suvažinėtas / kaip trūksta man tavųjų pastangų / nes nesimaudo prabangoj monetos / o popieriniai pinigai baugu / vau aš ne šitą parašyt norėjau / o sheet'ą tik palikti parašoj / prašyčiau eiti su manim kūrėjau / ir nesakykite jau galui oj".

Atnaujinti prieš 30 metų duotus santuokos įžadus į Kauno rotušę G.Patackas atvyko vilkėdamas kostiumą, T.Marcinkevičiūtė – raudoną kostiumėlį. Ceremonijos metu pora apsikeitė sidabriniais žiedais su perlo akimis.

Iki vestuvių Patackai draugavo ketverius metus. Kam bohemiškai meno pasaulio porai apskritai reikėjo santuokos, vadinamojo antspaudo pase?

„Santuoka – priesaika visuomenės akyse, kad mes įsipareigojame kartu gyventi, kartu auginti vaikus. Dabar kartais skaitome: nesantuokinis to ir to vaikas. Nenorėčiau, kad kažkuris iš mano vaikų būtų vadinamas nesantuokiniu. Santuoka suteikia didesnes teises, šiokias tokias valstybės garantijas. Ir vaikams nuo to geriau – niekas iš pašalies negali jų išvadinti benkartais ar panašiai. Kitas dalykas, mes iš tėvų paveldėjome konservatyvias pažiūras“, – sako T.Marcinkevičiūtė.

Kartu pora yra užauginusi dukrą Gudrūną ir sūnų Gajų. Sūnus Gintaras iš pirmosios G.Patacko santuokos turi du suaugusius vaikus Luką ir Gytį.

„Tokia mano karjeroje – pirmoji. Knygos tiražas ribotas ir nebus papildomas. Tam, kad leidinys taptų tikrai išskirtiniu, jam parinktas kiek kitoks nei įprastai viršelis, spalvos, iliustracijos“, - sakė „Poezijos pavasario“ laureatas ir įsimintiniausio Kauno menininko titulą turintis poetas Gintaras Patackas.

Poezijos knyga „Mažoji Dieviškoji Co – 3. Allegro“ yra paskutinė trilogijos dalis. Tiek šią, tiek kitas dvi serijos knygas iliustravo Arvydas Palevičius.

Pirmųjų dviejų knygų viršeliai buvo raudonos ir geltonos spalvos. Pasak G. Patacko, todėl trilogiją būtinai reikėjo baigti žaliu akordu.

„Dalis trečiosios knygos tiražo iš tiesų išleista žaliu, plonu viršeliu. Nors jos turinys panašus, nuo kolekcinio varianto skiriasi keliomis svarbiomis detalėmis“, – kalbėjo poetas.

Anot jo, pirmąją trilogijos dalį įkvėpė žymiausias italų poeto Dantės Aligjerio kūrinys „Dieviškoji komedija“. G. Patackas su šypsena sako, kad savo poezijoje taip pat įveikė visus etapus – pragarą, skaistyklą, dangų.

Antroji knyga buvo dedikuota lietuvių autoriui Kristijonui Donelaičiui ir jo poemai „Metai“.

Tuo tarpu „Mažoji Dieviškoji Co – 3. Allegro“ kalba apie žmogų – jo gimimą, gyvenimą, mirtį. Paskutinis knygos eilėraštis skirtas G. Patacko broliui Algirdui. Kovo 11 – osios akto signataras, visuomenės veikėjas ir kūrėjas anapilin iškeliavo prieš metus balandžio 3 – ąją.

G.Patackas neslepia – jam šie metai yra ypatingi. Nuo to momento, kai išspausdinta pirmoji jo publikacija spaudoje, praėjo 45 – eri metai. Prieš 40 metų poetas pirmą kartą laikė rankose savo knygą.

„O dabar jų yra jau trisdešimt...“, – kalbėjo pašnekovas, kuriam liepos 18 – ąją sukaks 65 – eri.

Anot poeto Gintaro Patacko, eilėraščiai – tai ne daina, kurią, jei patiko, norisi zulinti ir zulinti. Todėl pasirodė nauja, jau ketvirtoji G.Patacko bei dailininko Arvydo Palevičiaus bendra tapybos ir poezijos knyga "Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro".

"Man patinka Arvydo kūryba – tokia pat beprotiška kaip ir mano eilėraščiai", – šelmiškai mirktelėjęs konstatavo poetas, minusinėje temperatūroje vaikštinėdamas savo "darbo kabinete" – Laisvės al., prie "Kauno" viešbučio, su kavos puodeliu ir ištikimuoju haskiu Lokiu.

Poetui nebaisios lietuviškos žiemos – tereikia šiltai apsirengti, o štai sukurti eilėraštį, kuris užkabintų ne tik skaitytoją, bet ir, pavyzdžiui, dainų kūrėjus – šiltos aprangos maža. Matyt, reikia ir nuodėmingos patackiškos mūzos, apsiginklavusios aštriu kardu, ironija, grotesku. Atrodo, būtent tokia mūza buvo padėjusi ranką ant kūrusio Gintaro peties, kai jis rašė eiles naujausiam eilėraščių rinkiniui "Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro".

Šiame rinkinyje G.Patackas pateikia poezijos gurmanams patackiškai drastišką, ironišką Kauno, jo istorinės ir kultūrinės praeities bei dabarties savotiškos eilėdaros kokteilį. Pasak Valentino Sventicko, nors miesčionišką banalybę, nužmogėjimą poetas daužo ironijos, sarkazmo kastetais, tačiau iš tiesų išpažįsta pamatines krikščioniškąsias vertybes, ieško atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus.

Štai kelios eilutės iš eilėraščio "Rožės ir pomidorai": "Mane užmėtys šiandien pomidorais/ atleiskit ponai vaidinu prastai/ nešventas šis gyvenimas, nedoras/ ir nieko neverti jo paistalai/ kai pakastas guliu į rytus veidu/ šiaurinės šviesą sekdamas naktim/ bet kol užuolaida nenusileido/ aš ponai su jumis jūs su manim..." O štai būdingas poeto eilėraščiams siurrealistinis vaizdelis: "Tarp šių visų panų esu ryškutė/ trumpu sijonu ir balerina/ kaip į fiksažą pamerkta žibutė/ fotolaboratorijoj viena/ gražus šunelis mano labradorų/ veislės veidelis dar labiau nei šuo/ tarp šių panelių kaip tarp pomidorų/ esu aš ypačiai svarbus ašmuo... "

Knygos pabaigoje – eilėraštis "Iki pasimatymo", skirtas anapilin išėjusiam broliui Algirdui: "...jei išeiti tai trinktelėti durimis/ kad atšoktų švarkuos fantazijos/ kad žinotų kiekvienas durnius/ lietuva ne provincija azijos..." Ir dar apie Lietuvą eilėraštyje "Aš Lietuva": "...akacija taip žydi kad ją skradžiai/ nuo jos parfumų sukasi galva/ ar tu poetas ima klausti medžiai/ trumpai atrėžiu jiems aš lietuva/..." Tačiau kaip užversti knygą, neperskaičius eilių apie jo, poeto, keturkojį draugą haskį Lokį – nuolatinį jo rašymo palydovą? Tad kelios eilutės iš eilėraščio "Šuo ant lovos": "Aploti teko šunį su aplombais/ su aplikacijomis šis šuva/ nors griaustų dangūs sproginėtų bombos/ jis guli tavo lovoj nors tu ką/ kaip padišachas guli be turbano/ ir urzgia prisiartinus vos vos/ koks velnias čia jį atitarabanino/ ant tavo nusipelniusios galvos/..."

Štai toks nenuspėjamas, sarkastiškas, stulbinantis minties šuoliais ir vingiais, nuotaikų kaita ir temomis G.Patackas savo naujame eilėraščių rinkinyje "Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro".