Minimalistiniai siužetai

Grafikės miniatiūrų paroda „Lino siūlu“ šiuo metu eksponuojama salone „Jaukūs namai“. Plona adata, tarsi siūleliu, N. Marcinkevičiūtė-Strazdė išraižo organinio stiklo plokštelę, sukurdama minimalistinius, bet įtraukiančius siužetus. Pašnekovė pasakoja kūrybinio proceso metu mėgstanti natūralumą ir tikrumą. Tad eskizų ji nepiešia, labiau pasitiki konkrečią akimirką užplūdusiu įkvėpimu.

„Mano darbuose pirmas prisilietimas visada yra paskutinis. Stiklo plokštelė, priešingai nei popieriaus lapas, nieko neleidžia ištrinti, paslėpti ar uždengti. Todėl kokią liniją mano ranka išraižė, tokia ji ir yra. Kadangi nieko negaliu pakeisti ar perdaryti, kūriniai tampa natūralūs, nesumeluoti. Šis tikrumo aspektas man labiausiai patinka, – atskleidžia menininkė. – Idėjų kūriniams iš anksto neapgalvoju, viskas gimsta kūrybinio proceso metu. Eskizų prieš tai nepiešiu, tiesiog vedžioju adatą stiklu ir keliauju ten, kur krypsta ranka.“

Kukli, nemėgstanti tuščiažodžiauti N. Marcinkevičiūtė-Strazdė itin vertina minimalizmą. Pasak jos, žmogui iš tikrųjų reikia visai nedaug. Tačiau pasidavę vartotojiškam gyvenimo būdui, neretai save apkrauname daiktais ir nebesuprantame, kur slypi tikroji laimė. Besiremdama minimalistiniu požiūriu, grafikė kuria ir savo darbus. Juose – jokių ornamentų, tik pagrindinis herojus ir žvilgsniui pailsėti leidžianti tuštuma. Pašnekovė pripažįsta, kad grafikos technika ją ir sužavėjo būtent minimalizmu – čia mažiau spalvų, nėra rėksmingų detalių.

„Mažiau visada yra geriau nei per daug. Tad popieriaus lapo stengiuosi neužteršti nereikalingomis detalėmis – nešvarumais. Norisi kuo labiau išsivalyti nuo visko ir sukurti neapkrautą erdvę, kurioje būtų galima pailsėti, – paaiškina kūrėja. – Mano estampuose erdvė kalbasi su žmogumi ir per žmogų. Kūriniuose vaizduojamas žmogus yra belytė plastiška būtybė – erdvės gyventojas. Sklandantis ar išsikerojęs per visą baltą popieriaus lapą, jis juda, veikia, keičiasi, dvigubinasi. Kartais jis atsiduria aplinkoje, kurioje trūksta erdvės, tarsi ieško išeities ar nori ištrūkti iš ribojančio popieriaus lapo, o kartais tiesiog tupi kamputyje. Kai kurie sako, kad pagrindinis kūrinių veikėjas labai primena mane, tačiau pati nesu tikra, ar tai tikrai aš.“

Ypatumas: grafikės darbuose – jokių ornamentų, tik pagrindinis herojus ir žvilgsniui pailsėti leidžianti tuštuma. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Stiklas – įnoringas

N. Marcinkevičiūtės-Strazdės parodoje eksponuojami kūriniai sukurti įvairiais grafikės kūrybos laikotarpiais. Ji kuria ne vien miniatiūras, tačiau šiai ekspozicijai buvo pasirinktos būtent jos, tarsi pabrėžiant menininkės mėgstamą minimalizmą. Pasak pašnekovės, kiekvienas kūrinys jai yra it vaikas – išmyluotas.

Kiekvieną kartą N. Marcinkevičiūtė-Strazdė stengiasi sau pasilikti bent vieną estampą. Tiesa, serijoje jų būna nedaug. Su metalu dirbantys grafikai gali atspausti ir kelis šimtus kūrinių. Stiklo grafikų vienos serijos estampus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Be to, stiklas yra labai trapi medžiaga, tad kartais nepavyksta atspausti nė vieno kūrinio egzemplioriaus.

„Įsivaizduokite, ką reiškia staklėmis spausti stiklą – jis gali visiškai subyrėti. Todėl kiekvieną kartą man kyla nerimas – ar pavyks? Tos pačios temos niekada nekartoju, tad, jei spaudžiamas stiklas subyra, vadinasi, toks jau likimas. To paties darbo nebebandau atkartoti“, – kūrybos metodą atskleidžia grafikė.

Su stiklu dirbti nelengva. Tačiau, pasak pašnekovės, ją žavi šios medžiagos tikrumas, natūralumas. Žvelgiant į jau atspaustą estampą, galima įžvelgti stikle buvusius įtrūkimus, dažo išsiliejimą ant stiklo plokštelės. Tokios mažos detalės, kurias kiti galbūt pavadintų trūkumais, N. Marcinkevičiūtei-Strazdei atrodo labai gražios.

Stiklo plokštelė, priešingai nei popieriaus lapas, nieko neleidžia ištrinti, paslėpti ar uždengti. Todėl, kokią liniją mano ranka išraižė, tokia ji ir yra.

Nors pagrindinė pašnekovės kūrybos technika yra grafika, jai taip pat patinka ir kitos spontaniškumo turinčios technikos, kuriomis sukurtuose darbuose savo klaidų jau neištrinsi. Pavyzdžiui, liejimas akvarele ar kaligrafija.

„Baigusi Kauno dailės gimnaziją, kurį laiką lankiau Virginijaus Kašinsko piešimo ir tapybos studiją. Šio dailininko pamokos man buvo be galo reikšmingos. Jis mane išmokė nepeckioti ant popieriaus lapo, nieko netrinti trintuku, neperpiešti ir nekurti kilometrinių eskizų. Tad tiesiog atsisėdu ir raižau stiklą ar piešiu taip, kaip veda ranka. Jokių perdarymų ar perpiešimų – taip išgaunu tikrą natūralumą“, – atskleidžia pašnekovė.

Subtilu: salone „Jaukūs namai“ N. Marcinkevičiūtės-Strazdės miniatiūrų paroda itin dera – mažakalbiai, taupios linijos kūriniai leidžia kvėpuoti ir kamerinei erdvei, ir žiūrovui. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ekologiškas menas

Minimalistinį gyvenimo būdą palaikanti grafikė stiklo savo kūriniams neperka – naudoja jau nereikalingas, išmestas stiklo atraižas ar nuolaužas. Siekdama nekenkti nei aplinkai, nei sau, N. Marcinkevičiūtė-Strazdė savo kūrinių taip pat neėsdina rūgštimi.

„Savęs dėl meno tikrai neaukoju, – šypsosi ji. – Vilniaus dailės akademijoje apsigyniau ekologiškos grafikos-estampo technikos magistro laipsnį, rengiau baigiamąjį darbą apie tai, kaip kuo mažiau kenkti sau ir aplinkai. Savo estampus kuriu sausa adata organinio stiklo plokštelėje. Raižant metalo plokštes, jas vėliau reikia užlieti bitumu ir panardinti į rūgštį. Toks metodas kenksmingas tiek aplinkai, tiek žmogaus sveikatai, šia technika kuriantys menininkai neretai suserga įvairiomis ligomis. Nusprendžiau būti draugiška tiek aplinkai, tiek pačiai sau ir tokios technikos nenaudoti.“

Ekologijos ir tvarumo principus N. Marcinkevičiūtė-Strazdė taiko ir asmeniniame gyvenime. Ji stengiasi nepasiduoti besaikio vartojimo madai, vertina tai, kas kokybiška ir ilgaamžiška. Naujausia menininkės aistra – giminės vertybių rinkimas ir jų restauravimas. Pašnekovė stengiasi išsaugoti iš kartos į kartą keliaujančius senovinius baldus, rankšluosčius, staltieses, siuvinėtas pagalvėles, kitus daiktus ir juos prikelti naujam gyvenimui. Grafikei itin svarbu išlaikyti šeimos relikvijas ir neleisti joms pasimesti metų tėkmėje. Tad ji pati restauruoja savo tetų, Sibiro tremtinių, rankų darbo siuvinėtas staltieses, pagalvėles ir kitus rankdarbius.

„Šiandien aplink mus daug netikrumo, dirbtinumo. Todėl be galo svarbu atsigręžti į tai, kas tikra. Save apsupus kokybiškais, istoriją turinčiais daiktais, audiniais, ir patys imame jaustis geriau. Šeimos namuose visada vadovaujamės principu: mažiau yra daugiau“, – akcentuoja menininkė.

Estampai – tarsi terapija

Žvelgiant į N. Marcinkevičiūtės-Strazdės kūrinius, apima nenusakomas ramybės jausmas. Atrodo, kad šviesioje, neapkrautoje estampų erdvėje iš tiesų pavyko pasislėpti nuo nuolat skubančio pasaulio ir įsiklausyti į savo paties mintis.

Pašnekovė atskleidžia, kad jos darbus žmonės neretai renkasi būtent dėl terapinio jų poveikio. Prieš keletą metų į menininkę kreipėsi vienos suomių psichoterapijos ligoninės atstovai, susidomėję lietuvės kūryba. Ligoninės interjerą kūrę suomiai ieškojo meno kūrinių, kurie neerzintų ligoninėje besigydančių pacientų ir leistų jiems ramiai jaustis psichoterapijos seansų metu. Ligoninės gydytojai patvirtino, kad grafikės darbai iš tiesų yra labai raminantys, tad į Suomiją iškeliavo nemažai pašnekovės estampų. N. Marcinkevičiūtei-Strazdei džiugu, kad jos darbai buvo įvertinti ne tik meno ekspertų, bet ir žmogaus psichologiją išmanančių profesionalų. Pasak pašnekovės, jos kurti estampai dažnai iškeliauja į Skandinavijos šalis – čia žmonės ypač vertina subtilumą ir minimalizmą.

N. Marcinkevičiūtė-Strazdė – ne vienintelė menininkė savo šeimoje. Akvarelę anksčiau liejo ir menininkės tėtis Raimundas, baigęs Vilniaus dailės akademiją. Greičiausiai iš jo grafikė ir paveldėjo polinkį į meną. Dar būdama penkerių, ji laimėjo piešimo konkursą, o dukros talentą pastebėję tėvai šeštoje klasėje pasiūlė stoti į Kauno dailės gimnaziją.

„Keisti mokyklos iš pradžių nenorėjau, nes ji buvo toli nuo vaikystės namų. Vis dėlto apsisprendžiau stoti, įstojau ir labai džiaugiausi šiuo sprendimu, – prisimena pašnekovė. – Tiesą pasakius, niekada neturėjau didelių planų ar svajonių tapti grafike. Viskas įvyko natūraliai ir lengvai, be didelių apmąstymų. Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, įgijau bakalauro, o vėliau – ir magistro laipsnį. Džiaugiuosi, kad man pavyko anksti atrasti savo kelią, nereikėjo ilgai jo ieškoti, blaškytis.“

Mistika ir realybė

Vilniaus dailės akademijoje grafiką studijavusios menininkės kūryba užima išskirtinę vietą lietuviškosios dailės kontekste.

S.Pečiūnaitytė specializuojasi animalistinės dailės srityje, jai svarbus mitologinis matmuo, ji nevengia ir baltiškojo mitologijos motyvo interpretacijų. Menininkės kuriamų vaizdinių semantika daugiasluoksnė – žmonės čia įgauna naminių ar mitologizuotų gyvūnų pavidalus, o gyvūnams – atvirkščiai, būdingos žmogiškosios savybės.

Taip autorė akcentuoja realybę ir mistinį pasaulį skiriančių ribų trapumą, priešpriešos tarp jų nebuvimą. Kūrinių intriga, temų įvairovė kalba apie realųjį ir anapusinį mistinį pasaulį. Autorės kūriniuose jie visada greta, priešpriešos traukia ir sudaro tam tikrą neišardomą vienovę.

S.Pečiūnaitytė pabrėžia, kad kiekvieną reiškinį – taip pat ir žmogaus kūną – galime matyti labai skirtingai: supoetinti arba dekonstruoti, iškreipti, suteikti jam skirtingų aspektų ir taip kalbėti apie pasikeitusią šiandieną, margus žmonių tarpusavio santykius.

Autorė universalia kalba pasakoja apie žmogaus vidines mitologines būtybes, neatsiejamą šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kovą, prieštaras, kurios yra nuolatinės žmonijos palydovės.

Svarbią vietą S.Pečiūnaitytės kūryboje užimančiose deromantizuotose moterų figūrose taip pat ryškėja ne tik animalistiniai, bet ir mitologiniai motyvai.

Vaizdo pasakojimai

Pastaruosius aktyvios kūrybos metus S.Pečiūnaitytė Lietuvos ir užsienio publikai pristatė 25 personalines parodas. Jos menas jau pažįstamas Slovėnijoje, Slovakijoje, Graikijoje, Indonezijoje ir Indijoje, kelios personalinės parodos buvo surengtos Kaune. Iš jų paminėtina surengta A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Moterų pliažas – Ryklio žmona 2. 2020 m. / Organizatorių nuotr.

Naujausioje parodoje S.Pečiūnaitytė liko ištikima savos kūrybos stilistikai. Ekspozicijoje menininkė pristatė kūrinius dviprasmiškais pavadinimais: „Tvarto žvaigždė“, „Balerina“, „Moterų pliažas“, „Moterų pliažas-šypsena“, „Išdykęs eubliafaras“. Menininkė provokuoja ir linksmina, kviečia diskutuoti, skatina kiekvieną susikurti savąją abejingų nepaliekančių darbų interpretaciją.

S.Pečiūnaitytės kūriniai dramatiški, emocionalūs ir kartu tragikomiški, simboliški. Jos kuriamame barokiškame, renesansiniame pasaulyje svarbios formos, egiptietiškos filosofinės prasmės. Gyvūno ir žmogaus, išorės ir vidaus skirtumus ir panašumus atskleidžiantys kūriniai mezga ryšį su žiūrovu, nukelia jį į mistiškąją dimensiją. Kiekviena figūra ar kompozicija panaši į teatrinį pasakojimą, kuriame išryškėja pagrindinio personažo vaizdinys.

Linijų jėga

S.Pečiūnaitytės kūrinių ekspresija, kanono neigimas, netradiciškumas, ironija ir autoironija suteikia jiems jėgos, tačiau kiekviename darbe esama detalės, linijos, kuri tarsi užtikrina pasaulio subtilumą.

Nespalvotuose grafikos lakštuose sutupia jėgos, faunai, mistiniai sfinksai, tautosakiniai kipšai, animalistinės moterys kaip pliažo deivės, ryklio žmona, tvarto žvaigždė, išdykęs embliofaras ir kiti herojai.

Menininkė naudoja įvairias technikas: estampo, sausos adatos, piešinį, tapybą, taip pat sieninę tapybą. Kiekvienas kūrinys – plastiškų, dinamiškų linijų grafika. Nors kuria pasitelkusi tik dvi spalvas – juodą ir baltą, kitų spalvų nebuvimas tik išryškina S.Pečiūnaitytės pasakojimo dinamiškumą ir ekspresiją.

Menininko kūryba, kurią L. Šalčius pristato Kauno senamiestyje įkurtoje tatuiruočių studijoje, užburia senųjų grafikos meistrų stiliui artima magija. Atlikti naudojant klasikinę plunksnos, rašalo ir linoraižinių technikas, vientisos stilistikos lakštai preciziškai kuria nuoseklų pasakojimą. Jame susijungia alchemijos tematika, skirtingų epochų istoriniai intertekstai, floros, faunos, atskirų žmogaus kūno dalių motyvai. Galiausiai visa virsta neatsiejama visatos, kosmoso derme, siurrealistiniais vaizdiniais.

L. Šalčiui kūryba – tarsi meditacija. Medidatyvūs ir jo kūriniai, liudijantys dalelės ir visumos neatsiejamą ryšį, aplinkos, visatos pilnatvės pajautą. Lietuviškos grafikos kontekste menininko darbai išsiskiria ne tik savo technika, bet ir dialogu su Albrechto Dürerio, Gustavo Dore'o, Williamo Blake'o kūryba, meniniu pasakojimu apie šiuolaikinį žmogų ir jo aplinką.

– Kada susidomėjote menu? Kokie dailininkai ar su daile susijusios patirtys jus inspiravo?

– Menas mane sužavėjo nuo labai ankstyvų dienų. Manau, didžiausią įtaką padarė labai didelė senelių biblioteka, kurioje nuo mažens vartydavau įvairias knygas, lietuvių tautosakos pasakas, kurios iliustruotos to meto tradicine medžio ir linoraižinių technika. Be galo patikdavo vartyti įvairias floros ir faunos enciklopedijas, žmogaus anatomijos atlasus, nes šeimoje buvo gausu tiek medikų, tiek botanikų. Tačiau kiekvieno mūsų gyvenime yra kelios knygos, labiausiai pakeitusios arba padariusios įtaką. Manosios buvo įvairių grafikų knygos, pirmiausia A.Dürerio, G.Doré, W.Blake'o.

Akis / K. Lingienės nuotr.

Manau, didžiausias įvykis gyvenime, kuris mane inspiravo imtis meno, pradėti juo domėtis buvo išvykimas iš Lietuvos 2016 m. į Maljorką, Deiją. Tame miestelyje susipažinau su daugeliu menininkų ir įgavau drąsos domėtis menu. Vėliau tai tapo ne tik hobiu, bet ir profesija. Dar mokyklos laikais esu bandęs linoraižinių techniką, tačiau vėliau šią sritį buvau apleidęs ir tik 2017 m. Londone įsigijau pirmą profesionalų įrankių rinkinį – taip vėl susidraugavau su šia technika.

– Jūs kuriate grafiką, tai dailės žanras, turintis savo specifiką, reikalaujantis technikos išmanymo. Apibūdinkite savo darbų techniką, tematiką. Kas jums kūryboje yra svarbiausia?

– Ko gero, svarbiausia man yra šios technikos tradicija ir jos (iš dalies) paprastumas. Ji man tiko, prilipo, paprasčiausiai jos besimokydamas atkurdavau ir interpretuodavau senų meistrų, tokių kaip A. linDüreris, Martinas Schongaueris, darbus, kol pasisavinau savaip ir interpretavau linijas ir kontrasto perteikimą.

Mano darbuose dominuoja medicinos, alchemijos, floros ir faunos temos. Domiuosi ezoterikos mokslais, bet daugiau tik iš estetinės, vizualinės pusės. Labai patinka pačiam rinkti antikvarines knygas, kuriose randu šių temų iliustracijų, manau, tai yra didžiausias mano įkvėpimas.

Grafikos technika skiriasi ir priklauso nuo to, kokį mediumą pasirenku: ar tai yra medžio raižinys, linoraižinys, ar darbą atlieku su plunksna ir rašalu. Tada galiu sau leisti paskęsti smulkesnėse detalėse, kai ką atlieku tatuiravimo mašinėle, kartais visas technikas sujungiu į vieną.

Plaučiai / K. Lingienės nuotr.

– Jūs taip pat užsiimate ir tatuiruotėmis, turite savo tatuiruočių saloną. Galbūt kai kurias menines idėjas pavyksta realizuoti ir šioje srityje?

– Artimiausias širdžiai man yra tatuiravimo mediumas, leidžiantis atlikti grafikos darbus, realizuoti grafikos idėją. Kuriant dizainą be galo didelę įtaką man turi surinktos knygos, kai savaip interpretuoju daugelį rastų senų meistrų iliustracijų, o jų spektras yra nuo viduramžių iki Viktorijos laikotarpio. Kai kurie piešti dizainai atgimsta kaip tatuiruotės, kai kuriuos perleidžiu spaustuvei „Hands On Press“ ir joje dirbančios menininkės, naudodamos šilkografijos ir risografijos techniką, jas atspaudžia ant marškinėlių, plakatų.

Kadangi ne visiems tatuiruotės yra priimtinos ar prieinamos, labai džiugu turėti pasirinkimo laisvę tiems, kurie nori įsigyti mano darbų.

– Esate sukūręs grafikos darbų ciklą, kuriame sujungiate augalo ir žmogaus organo vaizdinius. Ką šiuo itin preciziška stilistika atliktu darbų ciklu norite išryškinti, ką jis pasakoja?

Nesu medikas, galbūt šie darbai ne per daug tikslūs, tačiau tai meninės paskirties darbai, o ne medicinos vadovėlio iliustracijos.

– Kūriau šį darbų ciklą karantino metu, kai daugelis mūsų buvome labiausiai susirūpinę sveikata, labai daug skaičiau knygų, klausiau šia tema tinklalaidžių ir paskaitų apie holistinę mediciną, farmakologiją ir jos pirmtakę alchemiją. Alchemijos seanso metu iš augalo, tarkim, distiliacijos metu būdavo išgaunama to augalo siela, t. y. eteris. Iš jo ir kuriami eliksyrai. Buvo miela susipažinti su Lietuvos tradicinės medicinos ir žolininkų atstovų pasakojimais apie Lietuvoje augančius augalus, jų įtaką žmogaus kūnui.

Vandens elementas / K. Lingienės nuotr.

Taip ir gimė šio ciklo idėja, kurioje sujungti žmogaus organai su augaliniais motyvais. Nesu medikas, galbūt šie darbai ne per daug tikslūs, tačiau tai meninės paskirties darbai, o ne medicinos vadovėlio iliustracijos.

Nors šiais laikais vyrauja minimalizmas, bet mano studija yra neatsiejama nuo augalijos, čia aš priglaudžiu nereikalingus augalus, taip jiems suteikdamas antrą šansą. Be to, augalai ne tik sugeria daug kenksmingų medžiagų – žalia spalva stimuliuoja kūrybiškumą.

– Kurį laiką gyvenote Airijoje, neseniai grįžote į Lietuvą. Kokių meno reiškinių Lietuvos dailės lauke matote, kas jums įdomu, kas stebina ir džiugina?

– Grįžau į Lietuvą, ko gero, pačiu nuostabiausiu ir baisiausiu metu: vos prieš porą dienų buvo prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina. Nuostabiausiu metu pirmiausia todėl, kad Kaunas šiais metais yra Europos kultūros sostinė, šiuo metu čia vyksta daug parodų, renginių, menininkų paskaitų ir pasirodymų. Menas šį pavasarį tiesiog žydi ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Be galo džiaugiuosi priėmęs sprendimą grįžti į Lietuvą. Dar niekada taip nėra buvę gera gyventi ir kurti Lietuvoje kaip dabar.

Motinos ir dukros „Gijos“

Gijos yra tai, kas mus visus vienija: nuo tradicinių audinių iki spiralės struktūros DNR gijų, kuriose užšifruotos beveik visos gyvybės paslaptys. G.Oškinytės-Eimanavičienės ir G.Eimanavičiūtės-Kaščionienės parodoje „Gijos“ abi kūrėjos, motina ir dukra, turi po savo atskirą giją, simbolizuojančią jų kūrybinį kelią. Pasekite juo ir pažinsite kiekvieną menininkę atskirai arba atrasite jų kūrybą siejančias temas ir vaizdinius. Galiausiai visos gijos, tarsi upės, sutekančios į jūrą, susipina ir nuaudžia giminingų minčių audinį, pasakojantį apie visatoje vykstančius procesus.

Parodos pradžioje lankytojai ras projekciją, pristatančią kelis epizodus iš aviacijos konstruktoriaus, sklandymo pradininko Lietuvoje Broniaus Oškinio, G.Oškinytės-Eimanavičienės tėvo ir G.Eimanavičiūtės-Kaščionienės senelio bei abiejų menininkių nuolatinio inspiracijų šaltinio, kūrybos – tai sklandytuvų brėžiniai ir atvaizdai. Kūno ir minties skrydžiui įkvepiantis B.Oškinio gyvenimas – dar viena gyvenimo audeklo gija.

Dalį parodos grafikė G.Oškinytė-Eimanavičienė paskyrė savo istoriniams estampams iš 9-ojo dešimtmečio. Šis laikotarpis grafikei buvo ypatingas, nes gimė dukra Gražina, taip pat tapusi menininke. Parodoje – 1987 m. individualia technika sukurti kartono raižiniai. Kūriniuose vyrauja moteriškumo, gamtos ir žmogaus ryšio, visatos virsmų temos. Dar vieną parodos dalį sudaro G.Oškinytės-Eimanavičienės grafikos darbai, sukurti pastarąjį dešimtmetį. Jie atlikti įvairia autorine technika: piešiniai grafitu, pastele, spalvotais pieštukais. Kūriniuose tęsiamos ankstesnių darbų temos, išlieka svarbi žmogaus santykio su gamta, jo vietos visatoje tema.

Parodoje eksponuojama ir G.Eimanavičiūtės-Kaščionienės naujausia kūryba, atlikta skaitmeninės grafikos, generuojamo ir kinetinio meno technikomis. Šiomis moderniomis priemonėmis autorė analizuoja gamtoje vykstančius procesus, laiko ciklus, spalvas, erdvę ir geometriją.

Dvi grafikės

G.Oškinytė-Eimanavičienė gimė 1942 m. Kaune, aviacijos konstruktoriaus B.Oškinio ir Birutės Obelenytės-Oškinienės šeimoje. 1959 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavo grafiką, 1965 m. jį baigusi įgijo pramoninės grafikos specialybę. Šiemet grafikei sukanka 80 metų. Dailininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Palangos kūrybinės grupės „Mostas” narė, Palangos miesto garbės pilietė.

G.Oškinytė-Eimanavičienė savo grafikos darbuose naudoja įvairias technikas – ofortą, akvatintą, kartono raižinį, tušą ir plunksną, monotipiją, piešia pastele ir grafitu, yra sukūrusi skulptūrų. Jos darbų temos – dažnai baltiškos, susijusios su gamta. Sukurti darbų ciklai: „Piliakalniai“, „Žemės rūbas“, „Akmenų ženklai“, „Labas ir sudie“, „Pajūrio formos“, „Klodai“ ir kt. Kūrėja surengė daugiau nei pusšimtį asmeninių parodų.

G.Eimanavičiūtė-Kaščionienė (gim. 1987 m.) 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafinio dizaino magistro laipsnį. Kūrėją įkvepia baltų menas, Lietuvos ir būtent Palangos istorija, astronomija, matematika ir kiti tikslieji mokslai. Jos kūrybiniai interesai apima interaktyvų dizainą, duomenų vizualizaciją, generuojamąjį dizainą, šviesos instaliacijas, grafikos technikas, kinetinį meną ir kaligrafiją. Naujausi menininkės kūriniai dažnai būna duomenų vizualizavimo technika sukurti darbai. Šios technikos pagrindas – kompiuterio programavimu pateiktus duomenis pavaizduoti grafiškai. Grafikė 2017 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

Parodą kuruoja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

A.Kišonaitės „Opinija“

Parodos „Opinija“ idėją A.Kišonaitei pasufleravo šiandieninė visuomenė. Pasak autorės, „gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas žmogus turi tvirtą ir neretai neginčijamą nuomonę visais gyvenimo klausimais. Asmeninį požiūrį į žmones, objektus ar reiškinius susiformuojame remdamiesi savo patirtimi, išgyvenimais, įgytomis žiniomis. Dažnai nuomonei įtakos turi ir kitų žmonių kalbos, išgirsti gandai“. Parodoje menininkė siekia parodyti, kad konkrečius objektus, žmones ar reiškinius kiekvienas matome skirtingai, priklausomai nuo situacijos ir (ar) aplinkybių, o apkalbų ir kritiškų nuomonių gali susilaukti bet kas.

Parodoje bus eksponuojamos menininkės per pastarąjį dešimtmetį sukurtos instaliacijos: „Lūpdažis milžinas“, „Stiklo pūtimas“, „Kinetinė gervė“, „Korys“, „Senai elektronikai – naują skrydį“ ir kitos, pagamintos iš antrinių žaliavų – lūpų dažų tūbelių, nagų lako buteliukų, senos elektronikos ir kt. Kitą ekspozicijos dalį sudarys A.Kišonaitės tapybos darbai, kai kurie – nauji („Gulbės“, „Nuolankumas“, „Unisex“ ir kt.), kai kurie – parodai paskolinti iš privačių kolekcijų („Santykiai“, „Fashionista“, „Nepatogus oficialumas“, „Facilite“ ir kt.). Tapybos ciklas „Poza“, įsigytas skirtingų kolekcininkų, šiai parodai surinktas ir sujungtas su instaliacijos „Viršūnės“ fragmentu.

Įgyvendindama parodos „Opinija“ koncepciją, jos architektūrai menininkė pasirinko kūrinių maskuotę spalvinėmis, stiklinėmis ir veidrodinėmis pertvaromis, tokiu būdu pakeičiant, o kartais net iškreipiant jų vaizdą. Tik priėjus visai arti galima matyti originalų, jokių išorinių dirgiklių nepaliestą darbą. Šis pateikimas suponuoja skirtingas visuomenės opinijas, turinčias įtakos originaliems dalykams.

Studijavo dizainą

A.Kišonaitė (g. 1983 m. Klaipėdoje) 2005 m. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje įgijo grafinio dizaino bakalauro laipsnį, 2007 m. – magistro laipsnį. 2005–2009 m. studijavo VDA Architektūros katedroje, įgijo interjero dizaino bakalauro laipsnį. 2007–2008 m. pagal „Erasmus Socrates“ programą studijavo ESAAT Roubaix Prancūzijoje. Nuo 2018 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 2010 m., yra surengusi septynias personalines parodas, kūrinius eksponavo jungtinėse parodose Lietuvoje, Estijoje, Japonijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Abi parodos veiks iki gegužės 8 d. KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2) atviri lankytojams III–VII 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

– Jūsų mama – tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, liaudies menas artimas ir močiutei Antaninai. Tad su tautodaile susipažinote labai anksti. Kada pati pajutote norą kurti?

– Užaugau didelėje keturių vaikų šeimoje. Esu jaunėlė, turiu du vyresnius brolius ir seserį. Kiek tik prisimenu, mama visada užsiėmė liaudies menais – karpė karpinius, kūrė raižinius. Mums, vaikams, tai buvo be galo įdomu. Aš karpymo žirklutes į rankas paėmiau būdama vos dvejų. Stebėjau, kaip dirba mama, sesuo, broliai, ir pati užsinorėjau pabandyti. Užsiimdami rankdarbiais, drauge praleisdavome labai daug laiko. Tai sustiprino mūsų šeimos santykius, vieni su kitais tapome atviresni ir artimesni. Džiaugiuosi, kad vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių. Laisvalaikis, praleistas visiems kartu karpant karpinius, kur kas turiningesnis.

Medžio raižinius kurti pradėjau jau paauglystėje, kai man buvo 15–16 metų. Mama tuo metu rengė edukacinius užsiėmimus Utenos tradicinių amatų centre "Svirnas". Vasaros atostogų metu norėjau nuveikti ką nors įdomesnio, tad ir aš nuvykau į mokymus. Būtent tada sukūriau pirmuosius savo raižinius. Tai, kad pradėjau nuo medžio, o ne linoraižinių, nelabai įprasta. Medis yra nepalyginti sunkiau raižoma medžiaga. Vis dėlto, tai turbūt pati tradiciškiausia vaizduojamojo meno sritis Lietuvoje. Randama dar nuo XVI a. išlikusių medžio raižinių. Vėliau pradėjau kurti ir linoraižinius.

Džiaugiuosi tuo, kad su mama esame išties artimos. Kartu rengiame parodas, edukacijas. Tautodailę ir tradicinius lietuviškus amatus kartu pristatome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kiekvienais metais aplankome bent keletą šalių, susitinkame su užsienio lietuvių bendruomenėmis Europoje ir JAV. Šios kelionės stiprina mūsų ryšį ir suteikia nuostabių emocijų. Man pasisekė, kad šalia savęs turiu didžiausią palaikytoją ir kritikę.

Tąsa: A.Bražėnaitė į liaudies meną paniro būdama dar labai jauna. Tautodaile užsiima ir merginos mama bei močiutė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Į tautodailę panirote būdama labai jauna. Tikriausiai mokyklos laikais daug kas stebėjosi, kodėl, užuot pasirinkusi šiuolaikiškesnę meno sritį, raižote senamadiškus raižinius?

– Liaudies mene labai trūksta jaunų žmonių. Aš nuo mažumės buvau apsupta liaudies menininkų ir meistrų, kurie suprato tautodailės svarbą. Todėl man niekada neatrodė, kad tai – tik vyresnių žmonių amatas. Be abejo, gyvenime būta akimirkų, kai aplinkiniai stebėjosi, kad kuriu senoviškai. Tačiau esu dalyvavusi ne viename konkurse ir parodoje. Prieš keletą mėnesių tarptautiniame konkurse "MArteLIve Europe 2021" buvau išrinkta viena iš trijų geriausių jaunųjų menininkų Šiaurės Europoje. Po tokių apdovanojimų visuomenė pamato, kad liaudies menas nepasenęs, ir pamažu keičia savo požiūrį. Lietuvoje tautinis menas yra išvystytas labai stipriai, todėl esame įdomūs visam pasauliui.

Lietuvių pasakos man patinka, nes tai – labai ilgas, stiprus ir apgalvotas siužetas. Yra tiek daug variantų, kaip galima jas iliustruoti!

– Kurti raižinius yra gana sudėtinga. Tad kaip atrodo jūsų pasiruošimas darbui? Kiek užtrunka sukurti vieną darbą ir kas sudėtingiausia proceso metu?

– Tai labai sudėtingas procesas. Raižyti sunku fiziškai ir ilgai užtrunka. Tačiau tai – tik techninė viso kūrybinio veiksmo dalis. Iki tol reikia apgalvoti kūrinio siužetą ir jį nupiešti ant raižomos medžiagos. Tai gana sunku – nesvarbu, ar dirbi su medžiu ar linoleumu.

Man labai patinka iliustruoti lietuvių pasakas, pavyzdžiui "Jūratę ir Kastytį". Tad, prieš pradėdama darbą, kokius 3–5 kartus atidžiai perskaitau tą pasaką. Skaitydama, išsiryškinu svarbiausias detales, įvairias smulkmenas, kurios padėtų sukurti ne tik visą nuotaiką, bet ir sustiprintų siužeto atvaizdavimą meno kūrinyje. Būtent šis procesas – sumanymas, kaip viskas atrodys, užtrunka labai ilgai. Be to, jis būna nepertraukiamas. Jei mąstai apie vieno raižinio siužetą, kitam temos jau negalvosi.

Technika: raižinio antspaudas laikomas tikruoju meno kūriniu. Tačiau būtent siužeto sumanymas ir jo išraižymas medžio lentelėje atima daugiausia laiko ir pastangų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tada visas mintis ir idėjas pieštuku perkeliu ant raižymo medžiagos. Vėliau – raižymas su kaltukais, peiliukais. Jei tai yra didesnio formato kūrinys, raižymas gali užtrukti kelias savaites. Išraižius daromas atspaudas, kuris ir yra laikomas tikruoju meno kūriniu. Išraižyta medžiaga – linoleumas ar medžio lentelė, nėra tokie svarbūs. Tik dabar menininkai pradėjo į parodas ar edukacijas neštis bent vieną tokią lentelę, kad žmonės suprastų, kaip gimsta kūrinys. Juk kartais atrodo, kad čia tiesiog nupiešta. Tad išraižytos medžiagos pamatymas leidžia geriau suprasti, kiek yra įdedama darbo, minčių ir laiko. Atspaudas yra paskutinis taškas, kai autorius pamato savo viso mėnesio darbo rezultatą. Įdomu tai, kad pats pirmasis atspaudas laikomas neparduodama kopija. Manoma, kad tai yra pats vertingiausias egzempliorius autoriui. Jei menininkas jį vis dėlto nuspręs parduoti, kaina bus kur kas aukštesnė nei kitų kopijų.

– Kokios darbų temos jums artimiausios? Neretai raižote šventųjų paveikslus – esate religinga, ar tai tiesiog būdas išsaugoti senąsias tradicijas?

– Išskirčiau kelis man artimus siužetus: šventieji, pasakų iliustracijos, spalvoti raižiniai ir tradicinių lietuviškų motyvų turintis gyvybės medis. Įdomu tai, kad senojoje lietuvių kultūroje gyvybės medžio sąvoka yra labai plati. Tai gali būti ne medis su šakomis, bet, pavyzdžiui, gyvenamasis namas, iš kurio išauga gėlės. Labiausiai orientuojamasi ne į medį, bet į pačią gyvybę, gyvūniją, gamtą. Šį stilių stengiuosi išlaikyti ir aš. Lietuvių pasakos man patinka, nes tai – labai ilgas, stiprus ir apgalvotas siužetas. Yra tiek daug variantų, kaip galima jas iliustruoti! Ilgai užtrunka pasirinkti geriausią, nes aš niekada nesirenku motyvo ar ornamento vien dėl to, kad jis gražiai atrodo. Kiekvienas ornamentas mano darbuose turi turėti priežastį, kodėl jis čia atsidūrė.

Džiaugiuosi, kad vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių. Laisvalaikis, praleistas visiems kartu karpant karpinius, kur kas turiningesnis.

Spalvotus raižinius kuriu pieštukais ant jau atspaustos kopijos. Man patinka, kad tokiu atveju, turiu galimybę apsispręsti, ar aš noriu raižinį nuspalvinti, ar ne. Be to, kiekvieną kartą galiu pasirinkti skirtingas spalvas. Tai suteikia daugiau laisvės. O šventųjų raižiniai laikomi pačiais tradiciškiausiais lietuvių liaudies darbais. Pati šventuosius medžio raižiniuose vaizduoju, nes siekiu atkreipti dėmesį į senuosius lietuvių liaudies menus. Kurdama šiuos raižinius, labai daug skaitau apie šventąjį, jo simbolius. Stengiuosi kuo daugiau šių simbolių pavaizduoti tiek pačiame raižinyje, tiek jo rėmelyje. Kaune vykstančiai parodai parinkau po keletą visų šių temų darbų. Noriu, kad jie atspindėtų mano kūrybinį kelią ir mėgstamus siužetus.

Tradicija: dar viena mėgstama jaunosios menininkės tema – šventieji. Tokie raižiniai laikomi vienais tradiciškiausių liaudies darbų. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip užsienio publika reaguoja į lietuvių liaudies meną? Ar jai jis atrodo kuo nors išskirtinis?

– Europai įdomus lietuvių liaudies menas. Mūsų su mama užsienyje rengiamose edukacijose ir parodose dažniausiai apsilanko užsienio lietuviai. Jie tautodailę vertina galbūt net labiau nei Lietuvoje likę tautiečiai. Gyvenant svečioje šalyje, trūksta lietuvybės simbolių. Žinoma, apsilanko ir su Lietuva jokių sąsajų neturintys žmonės. Dauguma jų domisi tradiciniais lietuviškais amatais, trokšta apie juos sužinoti daugiau.

– Galbūt edukacijų metu pavyksta į tautodailės sritį pritraukti daugiau jaunimo? Kaip manote, ar liaudies menas nepasmerktas ilgainiui išnykti? Ką daryti, kad taip nenutiktų?

– Labai daug dirbu socialinių tinklų erdvėje, nes čia lengviausia pasiekti jaunus žmones. Tautodailei labai reikia jaunų žmonių ne tik tam, kad ją palaikytų gyvą, bet ir dėl to, kad tai yra kita karta su savo požiūriu ir vertybėmis. Mano šventųjų raižiniai neįtikėtinai stipriai skiriasi nuo, tarkime, prieš 50 metų kūrusio menininko raižinių. Galbūt tai ir nėra labai ilgas laiko periodas, bet aplinka, kurioje aš augau, ir mano pasaulio bei meno suvokimas jau yra kitoks. Tad liaudies menas keičiasi būtent dėl ateinančių jaunų žmonių, nors technika, kuria jie kuria, yra tradiciška. Kurdamas liaudies meną, jaunas žmogus jau turi kitokią perspektyvą ir požiūrio tašką, kurie lemia savitą kūrinį.

– Išties, nors kuriate liaudiška technika, jūsų darbai atrodo gana moderniai. Kartais netgi kyla klausimas – ar tai tikrai liaudies menas? Pavyzdžiui, jūsų išraižytas šmaikštus pingvinas. Tad, kaip suprantu, svarbiausia yra pati technika, o ne tai, kas vaizduojama raižinyje?

– Taip, galbūt pingvinas, kurį sukūriau artimiesiems Kalėdų proga, ne visai tradicinis raižinys. Tačiau šiame meno kūrinyje esantys simboliai išraižyti tradicine technika. Tad šis netradicinės idėjos darbas yra tradicinis pagal simboliką ir techniką. Pastebiu, kad liaudies menui neretai taikomos įsivaizduojamos taisyklės. Tačiau nėra jokių griežtų taisyklių, kaip kartais manoma. Į tautodailę menininkas gali pažvelgti ir iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Liaudies menas nesunkiai pritaikomas šiandienai, kūriniui galima parinkti modernesnę stilistiką, tematiką ar idėjas.

Tikslas: pašnekovė siekia senovišką tautodailę sujungti su šiuolaikinėmis medijomis ir grafiniu dizainu. Kol kas jai tai puikiai sekasi. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Vasarą baigėte grafinių komunikacijų dizaino studijas. Ką norėtumėte veikti ateityje?

– Liaudies menu aš užsiimu nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų, tad ir grafinio dizaino studijas pasirinkau labai apgalvotai. Noriu surasti taškus, kaip galėčiau sujungti liaudies meną, kurį mes vis dar laikome senu, su šiuolaikinėmis medijomis ir grafiniu dizainu. Ateidama į pirmą kursą, turėjau aiškų tikslą, tad labai džiaugiuosi, kad mano baigiamuoju darbu tapo mano grafikos kūrinių albumas. Jis buvo įvertintas kaip vienas geriausių tų metų grafinio dizaino studijų bakalaureatų darbų. Vadinasi, aš sugebėjau surasti būdą, kaip sujungti tautodailę ir grafinį dizainą. Šiandien kuriu įvairius vaizdo įrašus, plakatus, iliustracijas ir vizualizacijas internete. Sieksiu tai daryti ir ateityje bei tobulėti.

– Ar jums svarbi lietuvybė ir jūsų tautinis identitetas?

– Kuriant tradicinius liaudies menus, lietuvybė ir tautinis identitetas man išties tapo labai svarbūs. Ne vienus metus stengiuosi išsaugoti tautodailę, ją populiarinti, ir šia meno sritimi sudominti jaunimą. Manau, kad tradiciniai amatai yra viena iš lietuviškos tapatybės sudedamųjų dalių. Ar įsivaizduočiau save gyvenančią užsienyje? Nemanau, kad gyvendami svečioje šalyje mažiau mylime Lietuvą. Žvelgdama į užsienio lietuvius, su kuriais susitinku edukacijose, matau, kad jie tėvynę neretai brangina dar labiau nei mes.

Kas? A.Bražėnaitės grafikos darbų paroda.

Kur? Lino gaminių salone "Jaukūs namai", A.Juozapavičiaus pr. 21, Kaunas.

Kada? Iki gruodžio 8 d.

Paroda skiriama paminėti Vytauto Mačernio gimimo 100-mečiui ir prisiminti Vinco Mykolaičio-Putino literatūriniam dialogui su didžiaisiais laikmečio talentais.

Autentiškoje rašytojo namų erdvėje pirmą kartą eksponuojamos originalios T. Balčiūnaitės poetinių kūrinių iliustracijos primins XX a. septintajame–devintajame dešimtmečiuose besitęsusį kultūrinį reiškinį – leidėjo, rašytojo ir dailininko partnerystę kuriant knygą – ir poezijos knygų leidybos tradiciją Lietuvoje.

Parodoje pristatomi V. Mačernio, V. Mykolaičio-Putino, M. Martinaičio, J. Strielkūno, J. Juškaičio, O. Baliukonės ir kitų autorių poeziją iliustruojantys kūriniai.

T. Balčiūnaitė yra atpažįstamo braižo ir plačių interesų kūrėja, aktyviai dirbanti literatūros suaugusiems ir vaikams iliustravimo, kaligrafijos, ekslibrisų, heraldikos, mažosios grafikos srityse. Jos kūriniai atliekami koliažo, estampo, pastelės, akvarelės ir piešinio technikomis.

Muziejaus nuotr.

Pati menininkė apie kūrybos procesą rašo taip: „Žãvi ir džiugina gera poezija. Užburiantis ir įdomus užsiėmimas eilėraščius paversti vaizdais. Karantino metu ėmiausi tvarkyti savo stalčius, kuriuose ramiai sau ilsėjosi mano pieštos iliustracijos. Jos šioje parodoje „Stalčiaus lyrika“ ir eksponuojamos. Poezijos kalba artima muzikai – žodžių melodijos ritmas perteikia mintis ir subtiliausius jausmus, paliečia širdį ir sielą, suteikia atgaivą ir užsimiršimą, pakylėdamas nuo nepabaigiamų kasdienybės rūpesčių... Daug kartų perskaitydavau eilėraščius, prieš pradėdama iliustruoti. Išmokdavau juos mintinai ir eilėraščiai skambėdavo mano mintyse, o popieriaus lape pavirsdavo vaizdais. Neįmanoma giliau ir raiškiau nusakyti sielos paveikslo, nei tai savo nepakartojamoje kūryboje perteikė V. Mykolaitis-Putinas ir V. Mačernis... Kodėl pasaulis ir visa tai...  Gyvenimas naktis ir jo skliautai žvaigždėti...“

Lankytojai apžiūrėti parodą gali muziejaus darbo laiku: nuo antradienio iki šeštadienio 10–17 val.

Paroda veiks iki 2021 m. rugsėjo 15 d.

Parodinių erdvių montažas tapo raštu, kur menininkai fiksavo aktualias temas, tyrinėjo skirtingus kontekstus, tokius kaip atmintis, etnografija, tapatybė. Menininkai perteikia Lietuvos vizualinę kultūrą, kurioje yra kūrėjų ketinimai, požiūris, galimybės, idėjos ir poreikiai.

Lietuvos dailės akademijos Kauno fakulteto grafikos katedros studentai Elachi & James, „Cubos de la Tentaciones“ FIG Bilbao 2020 meno mugės projektų konkurso laureatai, Mursijoje pristato vieno darbo parodą „Žmogaus sielos anatomija“. Sudaryta iš 100 vienetų 20 x 20 cm dydžio vaizdų asmenine istorija pasakoja apie viską, kas jiems nutiko: emocijas, mintis, prisiminimus. Ranka padaryti, kai kurie atspausdinti, kai kur primenantys graviūros stilių, kartu šie vaizdai sukuria didesnę 2x2 m žmogaus organo kompoziciją.

Antroji paroda – kauniečio menininko Egidijaus Rudinsko grafikos kūryba, kurioje „įkūnytos“ autoriaus mintis, jausmai ir tyrimai.

Trečioji paroda, kurios pavadinimas kilęs iš Aistes Kliučiūtės projekto, „Minčių žemėlapis“ pristato Kauno jaunųjų grafikų darbai. Ypatingais metais sukurti darbai siūlo ypatingą viziją, kas vyko kintančiu pasaulines pandemijos laikotarpiu.

A. Kliučiūtė kalba apie mūsų mintyse vykstančius minties procesus, kurie apdoroja mintis. „MIND MAP“ yra apvalaus miesto 3D modelis, kuris atspindi asmeninį proto srautą.

Vaidas Naginionis trijų darbų serijoje tiria skaitmeninės informacijos svarbą ir jos dingimo pasekmes.

Gabija Vaicekauskaitė  kūrinyje „Dysania“ kalba apie svajonių išgyvenimo jausmą. Tai noras likti lovoje, grįžti į svajones ir taip nutolti nuo realybės.

Julia Leonavičienė tiria daiktų ar asmeninio gyvenimo modelius.

Migle Ceinorytė vizualiai apžiūri sėkmės sampratas. Būtent pokalbiai apie kasdienybę yra nepastebimai formuojantys teigiamus sėkmės receptus.

Nomeda Plikšnytė savo veikale „Dviprasmybės“  tvirtina, kad, visada naujai kūrybai reikia sunaikinti senąją. Tai simbolinis priminimas, kad seno ir naujo santykis yra amžinas ir nesustabdomas.

Inos Mindiuz kuruomas projektas surengtas bendradarbiaujant ir finansuojant Kauno miesto savivaldybės programai “Iniciatyvos Kaunui” ir Mursijos miesto Kulturos Tarybos Departamentui.

Pasak Kauno tarptautinės grafikos bienalės kuratoriaus Evaldo Mikalauskio, 2021 m. bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, sujungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. Fizikoje šviesa sklinda bangomis ir dalelėmis, o grafikoje ji kuriama rėžtuko štrichais, linijomis, taškais ir kitais būdais.

„Projekto pavadinime figūruoja fizikos kontekstas. Tai kvietimas įvertinti ne iki galo suvoktą individualios kūrybos procesą, kadangi tiek fizikoje, tiek savo kūryboje nuolat siūlome alternatyvias regimo pasaulio versijas. Grafika šiame projekte traktuojama kaip šviesos spektras, menininkas – kaip jį skleidžianti prizmė, meno kūrinys virsta šviesos objektu. Asociatyviai grafikos technika primena fotonus. Išdidinus kūrinius, jūs pamatytumėte grafikos meno mikropasaulio – šviesos / tamsos garso takelį“, – teigia menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Grafika šiame projekte traktuojama kaip šviesos spektras, menininkas – kaip jį skleidžianti prizmė, meno kūrinys virsta šviesos objektu.

Pirmoji Kauno grafikos bienalė „Kultūros linija“ įvyko 2015 m. ir sukėlė didelį Lietuvos meno bendruomenės ir visuomenės susidomėjimą. Tai buvo pirma plataus diapazono apžvalga, po ilgo laiko pristačiusi grafinius menininkų eksperimentus. Bienalė šia linija susiejo asmeninę grafikos atlikimo kultūrą ir grafinę kultūrą plačiąja prasme. Po to vykusi bienalė „Fragmento evoliucija“ eksperimentavo su tradicija ir siūlė susitelkti ties asmeniniais ieškojimais. Trečioji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Grožis“ grįžo prie dar 2015 m. iškelto siekio parodų lankytojams pristatyti darbus, atliktus klasikinėmis grafikos technikomis, ir atskleisti žiūrovui, kad grožis yra įvairiapusis ir atpažįstamas ne visuomet įprastomis formomis.

4-ojoje grafikos bienalėje pristatomi šie užsienio ir Lietuvos menininkai: Albert Pema (Prancūzija), Alberto Balletti (Italija), Anna Trojanowska, Krzysztof Tomalski, Sebastian Laszczyk, Vinicius Libardoni (Lenkija), Hilda Lindström (Švedija), Bohdan Lokatyr, Olesya Dzhurayeva (Ukraina), Ovidiu Petca (Rumunija), Víctor Manuel Hernández Castillo (Meksika), Victoria Bilogan ir Roger Alsop (Australija), Audronė Petrašiūnaitė, Eglė Kuckaitė, Eimutis Markūnas, Elena Grudzinskaitė, Eugenijus Nalevaika, Gintautas Vaičys, Gražina Kaščionienė, Inga Dargužytė, Jolanta Mikulskytė, Julija Račiūnaitė, Linas Blažiūnas, Marija Marcelionytė-Paliukė, Matas Dūda, Naglis Baltušnikas, Patricija Gilytė, Raimundas Krukonis, Sigita Dackevičiūtė, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Virginijus Malčius, Živilė Minkutė (Lietuva).

Pagrindinės parodos atidarymas – 2021 m. balandžio 29 d.

16 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas),

17 val. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas).