Plačiau komentavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

– Tokių pastatų labai mažai, tai kraštutiniai atvejai. Pavyzdžiui, jei sprogo butas, atvejai, kuriuos turėjome Panevėžyje, Viršuliškėse, Šakiuose, jie galėtų būti traktuojami kaip avariniai. Daugiau turime avarinės būklės medinės statybos namų, Šnipiškėse, Žaliakalnyje ar esantys aplink traukinių stotis. Realiai matome, kad jie savo amžių yra atgyvenę.

– Kaip veiktų toks mechanizmas, jeigu būtų nuspręsta, kad vis dėlto kažkurį daugiabutį reikia griauti? Kas būtų su gyventojais? Ar jie turėtų galimybių priešintis?

– Visų pirma, reikia suprasti, kad daugiabutis yra bendra nuosavybė. Jeigu gyvenate privačiame name, jūs ir atsakingas už jo priežiūrą, bet kai esi daugiabučio bendrasavininkas, neturi būti kaltas, kad tavo kaimynas nenori rūpintis. Tai inžinerinis statinys, reikia prižiūrėti ir šildymą, elektros instaliaciją, nes gali kilti gaisras. Turi būti iš apačios standarto kilimas, kad jūs, kaip pavyzdingas savininkas, nebūtumėte įkalintas emigravusių, turtu nesirūpinančių savininkų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Visų pirma, savivaldybės turi kelti standartą dėl gaisrinės saugos, kad gaisriniai išėjimai būtų atviri, elektros instaliacija būtų gera, negrėstų pavojus gyvybei. Po to savivaldybėms reikės kelti standartą, nes šildymo sistema bloga, nes savininkai turi būti suinteresuoti, kad vienas kampas būtų ne per šaltas, o kitas ne per karštas.

Norime suteikti savivaldybėms įrankių, kad keltų avarinės būklės standartą, kad pavyzdingi savininkai nebūtų įkalinti daugiabučiuose. Jie iš desperacijos išsikrausto, o daugiabutis toliau griūna. Peržiūrime, kas yra avarinės būklės standartai, kad apsaugotume žmonių gyvybes, jų saugumą, turtą. Antra vertus, kad žmogus jaustųsi, jog įsikrausčius į daugiabutį, valstybė stovi jo, pavyzdingo buto savininko pusėje, o ne to, kuris nesirūpina standartais.  

– Bet tada kyla klausimas, kas už visa tai mokės? 

– Esame paskaičiavę, kad jeigu jūs gyvenate penkiaaukščiame daugiabutyje Vilniuje, rinka leidžia renovuoti jūsų pastatą, pastatyti liftą, sutvarkyti šildymo sistemą. Kaune maždaug ant penkiaaukščio reikėtų pastatyti du papildomus aukštus, kad namui renovacija būtų nemokama. Galime kai kuriuose miestuose iš vertės prieaugio renovuoti visus penkiaaukščius namus pridėdami vieną ar du aukštus.

Bet yra namų, kurių neapsimoka renovuoti, jie nugyventi. Šiuo atveju yra sudėtingiau, ypač regionuose, kur gali kvadratinį metrą nusipirkti už 100-200 eurų, o renovuoti namą iki tinkamo standarto reikia 500-600 eurų. Lengvo atsakymo nėra, nes turtas nugyventas, į jį reikia investuoti, savininkui neapsimoka arba jis neturi pajamų. Todėl valstybei reikės kurti fondus, kaip padėti tiems gyventojams.

– Kaip ir sakote, renovuoti ar atstatyti, jeigu to prireiktų, kainuoja brangiai. Įsivaizduokite situacija, kad viename iš butų gyvena pavyzdingas gyventojas, kuris norėtų rūpintis aplinka, bet jam jau yra 80 metų ir žmogus gyvena nuo pensijos iki pensijos. Jeigu jam pragyvenimui neužtenka pinigų, ką jau kalbėti apie renovaciją. Staiga daugiabutyje atsiranda daug gyventojų, kurie vis dėlto norėtų renovuoti arba perstatyti daugiabutį. Štai toks vienas žmogus lieka kažkur už borto. Kas tada vyksta su juo? 

Lietuvoje nekilnojamasis turtas yra apleistas, energetiškai neefektyvus, daug kur nėra sanitarinių mazgų.

– Reikia pripažinti, kad savivaldybės turi kurti municipalinio būsto fondą. Turime sukurti savivaldybių pajėgumus aprūpinti ne tik asocialius socialinio būsto forma, bet ir vidurinei klasei didmiesčiuose. Tai yra studentai, biudžetininkai, policininkai, specialistai, kurie laikinai atvažiuoja iš kitų šalių. Vakarų šalyse maždaug penktadalis būsto yra savivaldybių municipalinis būstas. Tokiems gyventojams, kaip jūsų pavyzdys, savivaldybė turėtų ateiti ir padėti renovuotis namą, galimai perimti nuosavybę, bet leisti visą gyvenimą gyventi nemokamai. Jeigu nuomojatės ir savininkas neproporcingai kelia nuomą, savivaldybė galėtų ateiti ir padėti jums su būstu.

Iš esmės, būsto įperkamumo, benamystės, kainų reguliavimo iki šiol nematėme kaip viešo intereso. Matome, kad Lietuvoje nekilnojamasis turtas yra apleistas, energetiškai neefektyvus, daug kur nėra sanitarinių mazgų. Reikia pasižiūrėti, kad avarinė būklė būtų prižiūrima žymiai stipriau. Kas to negali, turi padėti savivalda ir daugiabučiuose turime orientuotis į pavyzdingus butų savininkus, o ne į tuos, kurie nesilaiko.

– Kaip manote pavyks ar ne? Artėja rinkimai, bus nauja valdžia. 

– Tai nėra 2 ar 3 metų, bet ilgalaikės politikos klausimas. Mes pradėsime, turėsime visas ekonominio, juridinio pagrįstumo studijas, bet sprendimus priims kita kadencija.

Inspekcijos atstovė Rasa Kėkštienė portalui teigė, kad griovimo darbų grafikas keičiasi, dėl šiemet užsitęsusių viešųjų pirkimų.

Pasak jos, artimiausiu metu ketinama organizuoti pirkimą statinio griovimo darbams, o jų terminas priklausys nuo to kaip vyks pirkimų procedūros.

Pernai gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas suteikė teisę Statybų inspekcijai nugriauti Maskvos namus bei paskyrė pastatą valdančiai viešajai įstaigai po 300 eurų baudos už kiekvieną dieną, kai sprendimas nevykdomas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2016-ųjų gruodį pripažino 2008-aisiais Vilniaus savivaldybės išduotą statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu ir įpareigojo statytoją, t.y. viešąją įstaigą „Maskvos kultūros ir verslo centras Maskvos namai“ išsiimti naują leidimą ir pagal jį pertvarkyti statinį.

Statytojui nepertvarkius statinio, viešoji įstaiga įpareigota jį nugriauti, o šiai to nepadarius, teismas leido griovimo darbus vykdyti Statybos inspekcijai. 2020-ųjų vasarį sprendimo vykdymą pratęsė dviem metams, galutiniai jo vykdymo terminai suėjo pernai spalį.

Maskvos namų Vilniuje idėja vystyta nuo 2004-ųjų, po tuomečio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo apsilankymo Vilniuje, karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus iškilmėse. Tuomet nutarta panašų Vilniaus namų projektą vykdyti ir Maskvoje.

2017 metų Valstybės saugumo departamentas Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymėjo, kad „Maskvos namų“ projekto perspektyvos Vilniuje „turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas“. 

Kaip pirmadienį informavo Generalinė prokuratūra, N. Grunskienė ir Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė Deimantė Nikitinienė praėjusią savaitę aptarė šią problemą su aplinkos ministru Simonu Gentvilu ir ministerijai pavaldžių institucijų atstovais.

Susitikimas inicijuotas po liepos 27-osios generalinės prokurorės kreipimosi į premjerę Ingridą Šimonytę, kuriame minimas konkretus statybų atvejis Klaipėdoje.

Pasak prokuratūros, įsiteisėjus teismo sprendimui griauti dviejų aukštų su mansarda priestatą, premjerė informuota apie „Aplinkos ministerijos bei šiai ministerijai pavaldžių institucijų pasyvumą vykdant šį teismo sprendimą“.

Šiuo metu, praėjus daugiau nei metams nuo teismo sprendimo, minimas statinys tebestovi, o atsakingos institucijos, prokuratūros vertinimu, nesiima būtinų veiksmų.

„Daugiau nei metus atsakingos valstybės institucijos, kurios privalėjo nedelsiant imtis aktyvių veiksmų ir užtikrinti, kad įsigaliojus teismo sprendimui neteisėtai pastatytas statinys būtų realiai nugriautas per tris mėnesius, o valstybė vėl galėtų naudotis atlaisvintu žemės sklypu, iki dabar vykdo formalų susirašinėjimą, nurodydamos, kad, neva, trūksta aiškumo, kaip tiksliai turėtų būti griaunamas statinys, kai jis nėra naujas, bet rekonstruotas, ir vengia atlikti joms tiesiogiai pavestas vykdyti funkcijas“, – sakoma prokuratūros pranešime.

2019-ųjų rudenį Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo lengvatine tvarka bei priestato, esančio Klaipėdos K. Donelaičio gatvėje. Ji prašė pripažinti negaliojančiomis visas keturias sklypo pirkimo-pardavimo sutartis bei statybos leidimą rekonstruoti statinį šiame sklype, taip pat – įpareigoti nugriauti pradėtą statyti priestatą bei grąžinti valstybei visą žemės sklypą.

Pernai gegužę įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu panaikinti trys iš keturių Nacionalinės žemės tarnybos įsakymai, kurių pagrindu sklypo dalys parduotos fiziniams asmenims, leidimas rekonstruoti statinį nurodytame žemės sklype pripažintas negaliojančiu.

Pasak prokuratūros, teismas įpareigojo atsakovę, kurios vardu buvo išduotas statybą leidęs dokumentas, per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti minimą priestatą, o išlaidas už šio neteisėto statinio griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus paskirstė lygiomis dalimis atsakovei ir Nacionalinei žemės tarnybai.

„Šiuo metu, praėjus daugiau nei metams nuo teismo sprendimo, minimas statinys tebestovi, o atsakingos institucijos, prokuratūros vertinimu, nesiima būtinų veiksmų“, – teigiama prokuratūros pranešime.

Klaipėdos savivaldybė šią savaitę paskelbė, kad bus griaunamas lauko tualetas, esantis Garažų g. 6, gelžbetoninės atramos prie Turistų g. 1, sandėlis prie Gedminų g. 3, požeminio kiemo rūsys Klaipėdos lopšelio-darželio "Čiauškutė" teritorijoje ir tualeto pastatas Liepojos g. 1.

Griovimo darbų planuojama ir Smiltynėje.

Savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Laima Jūrevičienė nurodė, kad šiuo metu dar nežinoma, ar vietoje nugriautų statinių kada nors iškils nauji.

Ketvirtadienį statiniai dar nebuvo pradėti griauti, bet tądien darbininkai jau pradėjo darbus.

"Gyventojams jie įtakos nelabai teturės. Statiniai yra fiziškai nusidėvėję, dėl to ir reikia juos nugriauti. Miesto tvarkymo skyrius valo, tvarko, griauna, o informacijos, kad ką nors statysime ar darysime, neturime. Kadangi užsakymą davėme antradienį, jau greitai prasidės judėjimas. Griovimas vyks palaipsniui, pagal savo pajėgumus bus nustatytas eiliškumas. Kiek žinau, Smiltynėje griaus paskiausia", – teigė L.Jūrevičienė.

Pasak pašnekovės, griovimo darbai turėtų būti atlikti per du mėnesius nuo užsakymo. Juos atliks bendrovė "Kasaudra".

Vilniaus miesto savivaldybė penktadienį pranešė, kad užkonservuotos nebaigto statyti Nacionalinio stadiono konstrukcijos bus demontuojamos antradienį. Išvalius teritoriją, prasidės naujo Nacionalinio stadiono Vilniuje statybos.

UEFA standartus atitinkantį futbolo stadioną su daugiafunkciniu sporto kompleksu planuojama pastatyti iki 2024-ųjų pabaigos.

Apie 160 mln. eurų vertės Nacionalinio stadiono koncesijos sutartį spalio mėnesį pasirašė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, sostinės savivaldybė ir koncesininkas, investicijų bendrovė „BaltCap“. Savivaldybės įsipareigojimai sutartyje siekia apie 100 mln. eurų, valstybės – 53,4 mln. eurų.

Savivaldybė planuoja, kad per metus bus parengtas objekto techninis projektas, o 2022-ųjų pabaigoje prasidėtų ir pačios statybos, kurios galėtų būti baigtos iki 2024-ųjų pabaigos.

Pirmą kartą stadionas teritorijoje šalia Vilniaus „Akropolio“ pradėtas statyti 1987 metais, o 1993-iaisiais užkonservuoti jau pastatyti pamatai bei laikančiosios konstrukcijos. 2008 metais į objektą investavus dar 33,6 mln. eurų, statybos darbai tuomet nutrūko dėl finansavimo trūkumo.

Diskusijos dėl stadiono vėl atgimė 2015-aisiais, pastaraisiais metais projektas įstrigo kilus ginčų su teisėsauga ir Viešųjų pirkimų tarnyba, pripažinusia koncesijos konkursą neteisėtu, tačiau teismas šį sprendimą panaikino.

Jos teigimu, iki šiol tai – didžiausias Lietuvoje užtvankos demontavimo projektas.

Jo metu bus įrengtos dirbtinės nerštavietės šlakiams, mažosioms ir upinėms negėms, bus išvalyta 90 metrų ilgio upės atkarpa žemiau užtvankos.

Ministerijos teigimu, Salantų užtvanka ir tvenkinys dėl gausaus susikaupusių nuosėdų kiekio nebeatitiko rekreacinių visuomenės poreikių.

Užtvanką demontuoti, o tvenkinį pertvarkyti paskatino ir didelės kapitalinės rekonstrukcijos ir kasmetinės priežiūros sąnaudos.

Salanto upė ir jos slėnis, viena svarbiausių Salantų regioninio parko gamtos vertybių, patenka į „Natura 2000“ ekologinio tinklo buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas.

Salanto upė – svarbi tinklo dalis biologinės įvairovės požiūriu: ir upėje, ir jos intakuose aptinkamos svarbios lašišinių ir kitų saugomų rūšių žuvų buveinės, gausiausia Lietuvoje upinių ir mažųjų nėgių populiacija, o pernai inventorizuota ovaliosios geldutės populiacija įvardijama kaip geros būklės.

Ministerija tvirtina, kad ant Salanto upės įrengta užtvanka užkerta saugomų rūšių migracijos kelią į aukštupyje esančias buveines, blogina upės ekologinę būklę.

„Atsižvelgus į vietos bendruomenės poreikius, Salantuose bus įrengtas 0,54 ha tvenkinys šalia upės vagos, regioninio parko iniciatyva anksčiau įrengtas pėsčiųjų takas palei tvenkinį. Atlikus numatytus darbus, bus ne tik atkurtas žuvų migracijos kelias Salanto upėje, bet ir pagerintos rekreacijos galimybės miestelio gyventojams ir svečiams“, – rašoma pranešime.

Ministerija per ateinančius metus ruošiasi sudaryti teisines sąlygas grąžinti upes į kuo natūralesnę būseną – dar šiemet planuojama pradėti atkurti Anykštos upės vientisumą, pašalinant malūno užtvankos liekanas Anykščiuose ir sutvarkant upės vagą.

Dubysoje ketinama šalinti gelžbetoninio tilto liekanas, kad būtų pagerinta žuvų migracija ir bendra upės ekologinė būklė.

Ministerijos duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama apie 1,5 tūkst. užtvankų – daugybė jų statytos dar sovietmečiu ir tapo bešeimininkėmis. 

„Šįryt susisiekėme su Panevėžio savivaldybe, liepėme neskubėti, pristabdyti bet kokius darbus. Turėjome vieną susitikimą su architektu, savivaldybe, šiandien norime praplėsti ratą su politikais Panevėžio mieste iš skirtingų barikadų pusių, išklausyti ir „Garso“ bendruomenės poziciją. Bet koks skubėjimas yra ne į naudą, ne į dialogo pusę“, – BNS antradienį sakė S. Kairys.  

Šios iniciatyvos ministras ėmėsi po Panevėžio opozicinių konservatorių ir Lietuvos žaliųjų partijos atstovų prašymo įsiklausyti į  grupės „Išsaugoti Garsą“ nuomonę ir nuogąstavimus. Visuomenininkai ir politikai tvirtina, kad sprendimai griauti kino teatrą ir vietoje jo statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą priimti pažeidžiant teisės aktus, Jie ragina svarstyti naują projektą, kuris leistų „tikrą rekonstrukciją“ išsaugant senąjį pastatą, kuriame toliau galėtų būti rodomas kinas.

„Neabejojame, jog valstybės institucijos šiuo atveju panaudos visas savo galias greitam projekto keitimų derinimui bei leidimų išdavimui, o jų darbuotojai atsidus su palengvėjimu, jog galų gale įvykdė savo pareigas teisingai ir objektyviai“, – rašoma opozicijos kreipimesi.

Prieš kino teatro pastato griovimą pasisakė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, pati Panevėžio savivaldybė buvo įsivėlusi į teisinius ginčus su Statybų inspekcija, galiausiai sudaryta taikos sutartis, o pats menininkas rugpjūtį viešai pareiškė ketinimų perduoti kolekciją atsisakantis.

Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna BNS pirmadienį patikino, kad teisinių ir kitų kliūčių statyboms neliko ir realūs pastato griovimo darbai turėtų prasidėti kitą savaitę. Savivaldybė teigia radusi laikinas patalpas šiame pastate veikusiam kino centrui „Garsas“, o naująjį centrą taip pat žada pritaikyti kinui.

S. Kairys pabrėžė, kad šis klausimas yra „pirmiausia savivaldos reikalai“.

„Bet mums, kaip ministerijai, matant šito projekto svarbą, būtų gaila, jei jis paskęstų kažkokiuose nesutarimuose. Mes tiesiog badome šį procesą kažkaip reabilituoti. Ar mums tai pavyks – niekas pasakyti negali, bet būtų neatsakinga palikti klausimą savieigai“, – tvirtino ministras.

S. Eidrigevičiaus menų centrą už daugiau kaip 9 mln. eurų statys „Panevėžio statybos trestas“, darbai turi būti baigti vėliausiai 2023-iųjų pavasarį.

Pastate planuojama įkurti muziejų, ekspozicijų sales, transformuojamas edukacijų erdves, atsiras ir holai, infocentras, meno knygynas, mediateka, vėliau – antstatas su stogu, pritaikytas apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams.

Sutarta, kad muziejaus nuolatinės ekspozicijos pagrindą sudarys menininko multifunkcionalisto S. Eidrigevičiaus darbų kolekcija. Taip pat bus pristatomi Panevėžyje vykstančių meno bienalių, simpoziumų metu sukurti profesionaliojo meno kūriniai.

Sovietmečiu statytas „Garso“ kino teatras duris atvėrė 1968-aisiais.

Taip trečiadienį nusprendė Apeliacinis teismas, atmetęs miesto savivaldybės skundą.

Pasak teismo, bendrovė neteisėtai laimėtoju pripažino ir sutartį pasirašė su „Statybų kodo“ ir „Vaidvos“ konsorciumu, kuris neatitiko reikalavimų. Kadangi sutartis jau įvykdyta, Vilniaus apygardos teismas pernai gruodį skyrė 3 proc. sutarties vertės dydžio baudą.

„Toks jos dydis iš esmės atitinka veiksmingumo, proporcingumo principus, pasieks atgrasymo tikslą bei yra realiai įvykdomas“, – rašoma teismo nutartyje.

„Vilniaus vystymo kompanijos“ direktorė Rasa Čeponytė teigė, jog bendrovė svarsto sprendimą skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

„Sprendimą, esą laimėtojais pripažintos tiekėjų grupės kvalifikacija neatitinka reikalavimų, teismas motyvavo tuo, jog „Vilniaus betono demontavimo technikai“ neatskleidėme „Statybų kodo“ ir „Vaidvos“ konfidencialios pasiūlymo dalies. Teismas objektyviai nenustatė, kad nugalėtojų kvalifikacija neatitinka reikalavimų“, – pranešime teigė ji.

Anot „Vilniaus betono demontavimo technikos“, jos pasiūlymas buvo 523 tūkst. eurų pigesnis nei konkurso laimėtojų. Tačiau jis buvo atmestas, nes neatitiko kvalifikacijos reikalavimų.

Apie 1,84 mln. eurų vertės rūmų griovimo darbus „Statybų kodas“ su partneriais atliko pernai spalį. Teritorijoje ant Tauro kalno už 52 mln. eurų planuojama statyti Nacionalinę koncertų salę.

„Aš klausiau savo atstovaujamojo Žilvino Povilonio, jis man pasakė, kad yra sutarta, kad viskas bus padaryta iki gruodžio 31 dienos“, – teisme sakė advokatas Tomas Bukelis.

Jis teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kol griovimo darbai bus baigti.

Advokatas argumentavo, kad tuomet apie žalą bus galima kalbėti kaip apie įvykusį faktą.

Tačiau teismas nusprendė šį prašymą atmesti, nes, pasak kolegijos, laukti iki metų pabaigos nėra pagrindo.

Pastato savininkai Žilvinas ir Zina Poviloniai siekia prisiteisti 1,8 mln. eurų žalą iš valstybės, atstovaujamos Statybos inspekcijos bei Nacionalinės žemės tarnybos, ir iš Druskininkų savivaldybės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiemet liepos viduryje antrą kartą paskelbė, kad vadinamasis Vijūnėlės dvaras turi būti nugriautas, tačiau Druskininkų valdžia toliau deda pastangas, kad pastatas būtų išsaugotas.

Ž. Poviloniui, Druskininkų merui Ričardui Malinauskui ir jo patarėjui Aivarui Kadziauskui yra pateikti įtarimai teisėjų korupcijos byloje. Joje nagrinėjamas epizodas, kad Vijūnėlės „dvaro“ byloje galėjo būti mokami kyšiai.