Sulaukė palaiminimo

Vos tik pamačiusi mus pro seno medinuko langą, kuriame gyvena jau septynias dešimtis metų, Stefa Navardaitienė išbėgo į lauką. Vesdama plytelėmis klotu takeliu ranka ji mostelėjo į rudenines gėles, kurių pavadinimo iki šiol nežino, obuolius, iš kurių prieš kelias dienas spaudė sultis, o tada į daugiabutį, prisišliejusį prie jos namo.

"Ten gyvena buvusi "Kauno dienos" žurnalistė Rūta Kanopkaitė. Anksčiau dažnai sėdėdavome mano kieme, o dabar ji man per langą mojuoja", – dirstelėjusi į užuolaidas trečiame aukšte, S.Navardaitienė pakvietė į terasą.

Pasiūliusi vieną iš keturių pintų krėslų ir puodelį kavos su cukruotu grybuku, namų šeimininkė neskubėjo taisytis šalia. Trumpam atsiprašiusi, po akimirkos atgal grįžo su knyga "Lietuvos moterys". Joje greta Dalios Grybauskaitės, Vaivos Mainelytės, Jurgos Ivanauskaitės ir kitų šaliai nusipelniusių moterų – S.Navardaitienės nuotrauka su trumpu gyvenimo aprašu. Netrukus 90-ąjį jubiliejų švęsianti moteris neslėpė, kad dėmesys jai malonus, todėl namuose apstu pačių įvairiausių jo išraiškų. Pradedant 1999-ųjų "Grok, Jurgeli" plakatu, ant sienos kabančiu humoristės šaržu, baigiant vasarą įteiktu popiežiaus Pranciškaus palaiminimu. Pastarąjį yra gavęs ne vienas lietuvis, tačiau už artistinius nuopelnus įvertinti vos keli. 2011 m. palaiminimą popiežius Benediktas XVI suteikė neseniai anapilin iškeliavusiai gerai Stefos bičiulei dainininkei Neli Paltinienei, o pernai popiežius Pranciškus palaiminimą atsiuntė ir N.Paltinienei, ir jos vyrui Arvydui Paltinui.

"Tokie įvertinimai neleidžia sustoti. Todėl pažadėjau sau – kol būsiu gyva, eisiu tik pirmyn", – taip ir neprisėdusi terasoje, S.Navardaitienė paragino eiti gilyn į namus.

Pasiilgę liaudiškos muzikos, į Kauno sporto halę žmonės plūdo kaip per kokius atlaidus. Į vėlesnius renginius jau driekėsi eilės prie bilietų.

Ragino eiti mokinius

Už nugaros palikusi nuotraukų alėją, skaitovė ir renginių vedėja prisėdo ant minkštasuolio. Tada stvėrė televizoriaus pultelį ir pakvietė trumpai pažiūrėti bičiulių montuotą filmą.

"Stefutės nuo pat gimimo stiproką balsą pirmiausia išgirdo Švendrių kaimo bendruomenė. Jos artistiniais sugebėjimais džiaugėsi mama Kazimiera ir tėvas Antanas. Stefutė greitai augo, visą laiką buvo graži ir greitai pražydo. Sėkmingos vedybos leido pradėti grožėtis ir naudotis gyvenimu. Stefa mokėsi, gimdė vaikus, įvykdė normą tėvynei – susilaukė Rimos, Antano ir Daivos. Keliavo ir, svarbiausia, pakilo ant scenos visam gyvenimui", – prieš tęsdama pasakojimą, S.Navardaitienė pataisė netikslumą kino juostoje.

Apie savo sėkmę Stefa sako, kad atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pirmasis "Grok, Jurgeli", anot jos, įvyko ne 1970-aisiais, kaip kad sakė užkadrinis balsas, o 1969 m. Pradžioje buvo svarstytas kitas renginio pavadinimas, vis dėlto galiausiai prilipo tas, kuris jau pusšimtį metų skamba liaudies muzikos gerbėjų lūpose. Bene tiek pat už "Grok, Jurgeli" vairo Vaidoto Stulgos siūlymu stovėjo ir S.Navardaitienė. Pirmoji šventė buvo surengta Profsąjungų kultūros rūmuose. Sumanytojai ir organizatoriai baiminosi, kad salė bus pustuštė, todėl kiekvienas ieškojo būdų, kaip privilioti kuo daugiau žiūrovų. Tuometėje 4-ojoje vidurinėje chemijos mokytoja dirbusios Stefos metodas buvo veiksmingiausias.

"Mokiniams sakiau: jei ateisite į šventę – vieną pamoką neklausinėsiu. Tų, kurie atsives draugą ar kokią močiutę – prie lentos nekviesiu dvi pamokas", – S.Navardaitienė skaičiavo, kad susirinkusiųjų tąkart buvo ne vienas šimtas.

Gebėjo valdyti minią

Pirmam "Grok, Jurgeli" Stefa apsirengė žaliai, todėl vienas partietis ją praminta rūta. Laikui bėgant linksmuolei prilipo ir daugiau pravardžių. Kažkas į ją kreipėsi Motuše, kažkas vadino renginio talismanu. Kostiumėlių taip pat būta įvairių. Antai septintais metais šventės vedėja pasipuošė ypatinga, specialiai jai austa, lietuviškais raštais puošta palaidine. Dar vėliau humoristė apsivilko dailininkės kurtu tautiniu kostiumu. Pastarasis buvo eksponuotas vienoje parodoje. Tiesa, labai greitai ilgapirščiai nugvelbė kostiumo liemenę.

"Vieni drabužiai buvo labiau, kiti mažiau vykę. Kol buvau jaunesnė, labiau puošiausi, o paskui su tokiu pačiu kostiumu į sceną ėjau", – juokėsi pašnekovė.

Po metų šventė vyko toje pačioje vietoje, tik bilietai jau kainavo pusę rublio. Trečiaisiais metais įėjimas pabrango iki rublio, mieste pasirodė informaciniai renginio plakatai, "Kauno dienoje" – skelbimai. Nedidelėje kultūros rūmų salėje žmonės neišsiteko, taip "Grok, Jurgeli" su S.Navardaitiene priešakyje, žengė į Kauno sporto halę. Tuo metu konkurentų šiai šventei nebuvo, o jos įrašus ilgą laiką rodė visuomeninė Lietuvos televizija. "Duokim garo" gerokai vėliau užėmė jo vietą eteryje.

"Pasiilgę liaudiškos muzikos, į Kauno sporto halę žmonės plūdo kaip per kokius atlaidus. Į vėlesnius renginius jau driekėsi eilės prie bilietų", – varžytuvių ilgametė pasakojo, kad patikėtą renginio vairą, jai sekėsi laikyti puikiai.

Stefa visada žinojo, kur ir ką pasakyti arba kaip suvaldyti publiką. Nors programa būdavo sudėliota iš anksto, scenoje Stefa viską darydavo ne iš lapo, o kaip ji sako – iš širdies.

"Būdavo, išverdu bulvių, kopūstų, dešrelių. Susėdame prie stalo su V.Stulga, kuris ilgus metus režisavo "Grok, Jurgeli", ir jis sako: susirašome viską, bet tu daryk, kaip išeina. Aš ir darydavau", – šventės šeimininkė su mediniu samčiu džiaugėsi visuomet sėkmingais ekspromtais.

S.Navardaitienė pasakojo, kad nei vieno jos vaiko scena taip ir nesuviliojo. (Tomo Raginos nuotr.)

Priverstinė pertrauka

Tiesa, buvo laikų, kai dėl programos tekdavo pasukti galvą. Kaip suvaldyti publiką, kad ši per daug neįsismarkautų? Kaip neištarti ko nors ne laiku ir ne vietoje?

"Kartą viena kapela uždainavo : tegul kitur upeliais auksas teka, niekur nebus gražiau kaip Lietuvoj. Publikai taip patiko žodžiai, kad ji plojo nesustodama. Bandau raminti – neišeina. Vėliau prie manęs priėjo kažkoks ponas ir sako: vakariniame renginyje to negali būti, priešingu atveju "Grok, Jurgeli" daugiau nebus. Ką daryti? Paleidome kapelą su ta daina, o kita kapela stovi pasiruošusi. Vos tik pirmoji baigė, antroji tekina užėmė vietą scenoje, kad neliktų tarpo žmonių plojimams", – humoristė džiaugėsi susidorojusi su šia užduotimi. Ne kartą jai teko atremti ir aštrius saugumiečių žvilgsnius. Sovietinės ideologijos sargai, anot pašnekovės, ateidavo pažiūrėti, ar scenoje ir salėje per kraštus nesilieja tautiniai jausmai. Koncertai būdavo įrašomi, šventės scenarijus peržiūrimas.

Kai saugumiečiams prasikalto Stefos vyras, jai buvo uždrausta lipti ant "Grok, Jurgeli" scenos. Moteris juokavo, kad toks sprendimas buvo naudingas – pertrauka patikrino jos ir žiūrovų santykius. Tuo metu organizatoriai įsitikino, kad posakis, esą nepakeičiamių nėra, Stefai negalioja.

"Kai grįžau atgal, žmonės mane pasitiko su tokiais audringais plojimais. Stovėjau scenoje ir negalėjau žodžio ištarti per ašaras", – net ir prabėgus daug metų, S.Navardaitienė dėkojo žiūrovams, atmintyje palikusiems tokius jautrius prisiminimus.

Veiklos turėjo sočiai

"Niekada negyvenau laukimu nuo vieno iki kito "Grok, Jurgeli" – visą gyvenimą turėjau begalę įvairios veiklos", – S.Navardaitienė dirstelėjo į iliustruotas namų sienas, pasakojančias jos gyvenimo istoriją. Antai, vienoje nuotraukoje Stefa su gimine, kuri anot jos, tvirta kaip kumštis. Kitoje – humoristė su D.Grybauskaite, trečioje ji prie mokyklos suolo. Pasirodo, baigusi tuometį Kauno politechnikos institutą, Stefa daugiau nei trisdešimt metų dėstė chemiją dabartinėje S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje. Internetiniame mokyklos puslapyje, įstaigą garsinusių pedagogų skiltyje, dar ir dabar galima rasti humoristės vardą.

"Nežinau ar gera mokytoja buvau, bet pamenu, kad po vienos mano pamokos, kurioje pasakojau apie sacharozę, direktorė sakė, kad tai stebuklas. Tikiu, kad ne visiems mokiniams patikau, bet dauguma mena tik geruoju, – paklausta, ar geriau jautėsi prie mokyklos lentos, ar scenoje, S.Navardaitienė akimirką sudvejojo: – Tikrai negaliu pasakyti. Man patiko ir ten, ir ten."

Turi ji ir teatralės išsilavinimą. Pastarąjį įgijo J,Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Teatro skyriuje.

"Įgijau jį kiek vėliau. Turbūt todėl taip ir atsiskleidžiau", – S.Navardaitienė pasakojo, kad išėjusi iš mokyklos ji visa atsidavė scenai.

Ne kartą svarbiais valstybės apdovanojimais įvertinta moteris kelias dešimtis metų rengė humoro vakarus su garsiomis Lietuvos aktorėmis Regina Varnaite, Nijole Narmontaite, Doloresa Kazragyte ir dainininke N.Paltiniene. Keliavo po šalį ir visą pasaulį.

Norėjau lipti ant scenos, bet vaikai kategoriškai pasisako prieš. Viskas dėl tos koronos.

Nemėgsta pyrago

Tik dabar Stefa šiek tiek sulėtino tempą. Nevairuoja ir automobilio, nors dar visai neseniai be jo negalėjo apsieiti.

"Kai išsilaikiau teises, Kaune buvau septinta vairuojanti moteris. Būdavo, važiuoju su savo moskvičiumi, o praeiviai net atsisukę žiūri į mane", – dėmesio S.Navardaitienė ir dabar nestokoja. Žmonės ją iki šiol prisimena, sutikę sveikinasi, dėkoja ir dalijasi prisiminimais.

"Prieš kelerius metus kieme susilaužiau ranką. Ligoninėje chirurgas pamatė ir sako: visą laiką buvau ištikimas jūsų gerbėjas, "Grok, Jurgeli" žiūrovas. Ir ką? Surinko, sušriubavo man ranką", – anot šmaikštuolės, būta ir daugiau panašių malonių susitikimų. – Kažkada ligoninėje, bet jau kitoje, sutikau dar vieną daktarą. Pasakojo, kad būdamas vaiku su tėvais eidavo į halę ir vis laukdavo, kada nulipusios nuo scenos kapelos užleis man vietą. Juokiausi tada, kad gerą klausytoją užauginau."

Praėjusiais metais minėjęs savo penkiasdešimties metų gyvavimo sukaktį, "Grok, Jurgeli" spalio 17-ąją ir vėl pakvies liaudies muzikos mylėtojus. Tądien Stefai sueis 90 metų.

Tomo Raginos nuotr.

"Norėjau lipti ant scenos, bet vaikai kategoriškai pasisako prieš. Viskas dėl tos koronos. Praėjusiais metais ėjau, miniatiūras sakiau, žmonės plojo", – humoristė krimtosi, kad pandemija sujaukė visus jos planus. Juolab kad scenos legenda jau buvo paruošusi ir eiles, rašytas poetės Ramutės Skučaitės.

"Būčiau sakius: aš gimtadienį švenčiu, į svečius visus kviečiu, bet esu keista teta, nevaišinsiu arbata ir vargu, vargu, vargu pavaišinsiu pyragu. Virt nemėgstu, kepti nemoku, jei darau ką – tik dėl juoko . Kaip svečius aš sutinku? Taip, kaip pridera, – juoku, – paklausta, ar spalio 17-ąją netikėtai užsukusių svečių tikrai nevaišins pyragu, S.Navardaitienė nusijuokė: – Geriau jau grybais. Vaikai šiemet privežė pilnas pintines."

Šeštadienio pavakarę lietuvių liaudies muzikos gerbėjai rinkosi į Sporto halę, kur vyko jau 46-oji kaimo kapelų šventė „Grok, Jurgeli 2016“ . Į ją sugužėjo virš dešimt kapelų iš įvairių Lietuvos kampelių, kurios kvietė kartu padainuoti, pasilinksminti ir patiems pasijusti ne tik šventės svečiais, bet ir dalyviais.

Pašokti susikibus už parankių kvietė ir ne pirmą dešimtį skaičiuojančių kapelų atstovai, ir jaunieji lietuvių kultūros puoselėtojai. Į kaimo kapelų šventę atėję jaunuoliai tikino, kad lietuvių liaudies melodijos jiems skamba nuo vaikystės.

„Šiandien kuriame linksmą nuotaiką. Manau, kad kai kuriuos jaunuolius tikrai patraukiame, o aš pats nuo vaikystės domiuosi, tačiau mano draugams tai neįdomu“, – prieš koncertą nuomonę išsakė Varėnos liaudiškos muzikos kapelos „Periodas“ tūbos muzikantas Ernestas.

Kiti kolektyvai taip pat tikino, kad užkurs tikrą pirtį ir nepaliks nei vieno abejingo. Štai Skuodo rajono kolektyvo „Gaspadorius“ vadovas tikino, kad sporto halėje demonstruos savo kūrybos dainas.

„Nuotaika gera, puiki, stengiamės sujudinti žmones. Manau, kad jaunimas tikrai pašoks. Netiesa, kad jaunimui tai neįdomu. Mano kapeloje yra ir nepilnamečių, kurie nuo mažumės groja, tad tikrai turėtų patikti visiems“, - sakė Gintautas Petrauskas.

Panašu, kad nusistovėjusius stereotipus, jog liaudies muzika yra įdomi tik senjorams, paneigė ir į kapelų varžytuves atėję jaunesni kauniečiai, kai kurie atsivedė ir savo mažąsias atžalas.

„Tikiuosi, kad čia vaikai pasišoks, o su jais ir aš kartu. Liaudies muzikos kartais smagu pasiklausyti. Manau, kad jaunuolius reikėtų labiau sudominti“, – savo mintimis pasidalijo Aidas.

„Šiandien nebuvo jokių planų, tad giminaičiai pakvietė čia ateiti, o liaudies muziką visada smagu atgaivinti, nes tai tam tikras istorijos prisiminimas. Jei bus judančių žmonių, tikrai pamėginsiu pašokti, svarbu, kad būtų geras ritmas“, –sakė mamą iš namų į renginį atviliojusi Sigrida.

Kaimo kapelų varžytuvės “Grok, Jurgeli“ priviliojo pilną Kauno sporto halę, tad lankytojai užpildė beveik visas sėdimas vietas. Iš pradžių smagiai palingavę, kauniečiai šiek tiek įsidrąsino ir pradėjo trepsėti pačioje aikštelėje.

"Oi, kiek žmonių! Reikės ne sėsti, o gultis!". Taip šeštadienio pavakarę, išvydę pilnutėles tribūnas, juokavo į tradicinę respublikinę kaimo kapelų šventę "Grok, Jurgeli 2015" vėluojantys žiūrovai. 

Ypač senjorų pamėgtoje šventėje šįkart, kaip ir kasmet, Kauno sporto halėje beveik nebuvo vietos nukristi obuoliui. Pašokti, pasilinksminti ir pasiklausyti smagios muzikos susirinko keli tūkstančiai žmonių.

"Norisi, norisi, norisi, – skubėdamos į halę šypsojosi skrybėlėtos senjorės. – Einame jau ne pirmą kartą. Mums labai patinka lietuvių liaudies muzika."

"Neturiu mėgiamos kapelos, bet man labai patinka armonika ir linksma muzika", – tikino 70 metų Lidija, renginyje apsilankiusi kartu su drauge Sofija.

"Tai pati nuostabiausia šventė senjorams", – tikino 79 metų Petras, atvykęs su dvejais metais jaunesniu draugu Jonu bei 70-mete jo seserimi Adele.

Tiesa, senjorų minioje šmėžavo ir jaunų veidų. 

"Mus čia pirmiausiai atvedė penkiametis sūnus Augustinas, – iš Joniškio į Kauną atvykęs gyventi 33 metų Gediminas renginyje apsilankė su sūnumi ir žmona. – Be to, liaudies muziką groja ir mano tėvukas."

Į renginį atskubėjęs 39 metų S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro direktorius Giedrius Bielskus neslėpė, kad labai mėgsta instrumentinę muziką, juolab kad anksčiau jis grojo orkestre.

"O mums ši muzika primena jaunystę, mūsų vestuves, – sakė 71 metų Jonas ir metais jaunesnė Antanina, kartu esantys jau 53 metus. – Kas būtų, jei mes užmirštume savo tautos muziką, kalbą, kultūrą?" 

Nuskambėjusius pirmiesiems akordams, renginio vedėjai apgailestavo, kad papūtus rudens vėjams susirgo, negalėjo atvykti ir tik linkėjimus atsiuntė ilgametė kapelų šventės vedėja, skaitovė ir gaspadinė Stefanija Navardaitienė. Tačiau netrukus halėje nuaidėjo žinia, kad jai už nuopelnus įteikiamas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis.