„Pirmadienį du peiliais ginkluoti teroristai bandė perimti tarnyboje Grozno centre buvusių patrulinės tarnybos darbuotojų ginklus. Žuvo policininkas. Atsakomąja ugnimi užpuolikai sunaikinti“, – savo „Telegram“ kanalu paskelbė R. Kadyrovas.

Pasak jo, dar vienas policininkas buvo sužeistas, jo būklė stabili. Civiliai per incidentą nenukentėjo, pridūrė Čečėnijos vadovas.

„Banditų tapatybė nustatyta. Tai broliai iš Ingušijos Respublikos Chasanas ir Chuseinas, kurie 2012 metais atsikraustė į Čečėnijos Respubliką ir dirbo vienoje kepykloje“, – rašė R. Kadyrovas.

Jo griežtai kontroliuojamoje, Šiaurės Kaukaze esančioje Čečėnijoje Rusijos pajėgos 10-ajame dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje kariavo du karus su separatistais.

Tarptautinė bendrija smerkia R. Kadyrovo režimą už teisių gynėjų persekiojimą, numanomą oponentų kankinimą ir kalinimą.

Kartais R. Kadyrovas pats duoda įsakymus per kovos su terorizmu operacijas, dažnai pasibaigiančias įtariamųjų žūtimi, o ne areštu.

Nors išpuolių prieš policiją Čečėnijoje, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, pastaraisiais metais sumažėjo, jų ir toliau reguliariai pasitaiko.

Spalio mėnesį per kovos su terorizmu operaciją Grozne buvo nušauti mažiausiai šeši žmonės, tarp jų du saugumo pajėgų nariai.

Jau kelis tūkstančius metų šiaurės rytų Kaukaze gyvena ir čečėnų tauta, kurią nuolat kas nors bandė pavergti bei užkariauti. Išskirtinė aplinka ir nuolatinė kova už savo laisvę suformavo išdidumo bei karingumo sklidiną etninį charakterį ir visuomeninę santvarką, kurioje svarbiausią vietą užimdavo klanai. Nors ši tauta turėjo savą pagonišką religiją, laikui bėgant, daugelis jos atstovų tapo musulmonais.

Ilgą laiką dėl čečėnų pavergimo konkuravo Osmanų bei Persų imperijos, vėliau jiems ėmė grasinti ir trečia kylanti jėga – Rusija. Pastarajai besiplečiant į pietus, čečėnų ir rusų susidūrimai tapo vis dažnesni. Nors Petrui I (1672–1725) karo su Persija (1722–1723) metu pavyko įsisavinti kone visą Kaukazą, čečėnai kovojo su atėjūnais iki pat XIX a. antrosios pusės.

1917 m. Rusijos imperija žlugo. Kaip ir daugelis kitų tautų – Ingušijos, Čečėnijos ir Dagestano gyventojai bandė pasinaudoti šia proga. Buvo sukurta Šiaurės Kaukazo Kalnų Respublika, kuri gyvavo vos ketverius metus. 1921 m. jos egzistenciją nutraukė Romanovus pakeitę bolševikai ir regionas buvo integruotas į Sovietų Sąjungą.

Prieš 75-erius metus, 1944 m. vasario 23 d., bolševikų caras Josifas (1878–1953) tūkstančius čečėnų apkaltino bendradarbiavimu su naciais ir įsakė juos ištremti į Sibirą bei Centrinę Aziją. Daugelis tremtinių žuvo kelyje, o išvarytus čečėnus regione pakeitė atvykėliai iš kitų SSRS teritorijų. Tik 1957 m. sovietų valdžia čečėnams leido grįžti į tėvynę.

1989–1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai, regionas vėl bandė vaduotis iš imperijos gniaužtų. Nepriklausomybės vedliu tapo Džocharas Dudajevas (1944–1996), pirmasis čečėnas sovietinėje armijoje gavęs generolo laipsnį.

1992 m. priimta Konstitucija, kuri Čečėniją skelbė nepriklausoma pasaulietine valstybe, valdoma prezidento ir parlamento.

Visas kortas sumaišė faktas, jog Čečėniją kerta svarbus naftotekis, kurio Rusija nenorėjo paleisti. 1994 m. gruodžio 11 d., nepaisant politinio bei visuomeninio spaudimo ir dalies armijos pajėgų vadovybės skeptiško žvilgsnio į naują kampaniją, Boriso Jelcino (1931–2007) palaiminti tankai pajudėjo Čečėnijos link "susidoroti su išdavikais bei banditais".

Šios pajėgos ir jų vadovybė itin pasitikėjo savo tariamu pranašumu ir iš aukšto žiūrėjo į būsimą priešininką. Jie dar nežinojo, kas jų laukia.

Naujųjų metų išvakarėse pradėto Grozno šturmo metu Rusijos kariai labai greitai iš puolančiųjų tapo besiginančiais. Artilerijos ugnies galia miesto gilumoje prarado savo pranašumą, o šarvuota technika gatvėse tapo lengvais čečėnų kovotojų taikiniais – daugelis ja važiavusių asmenų tiesiog sudegė gyvi.

Maža to, čečėnai sugebėjo įsilaužti į Rusijos pajėgų radijo eterį, kuriame tarp keiksmažodžių ir nevilties šūksnių pasigirsdavo kraują stingdantis juokas.

Vėliau karas iš miesto persikėlė į kalnus ir virto ne ką mažiau žiauriu partizaniniu pasipriešinimu, kuriame nevengta ir galvų pjaustymo.

1995 m. birželio 14 d. Šamilio Basajevo (1965–2006) vadovaujami kovotojai užėmė Budionovsko miesto ligoninę. Rusijos specialiosios pajėgos krizę bandė spręsti itin grubiomis priemonėmis, pražudydamos ir įkaitais paimtus savo piliečius. 1996 m. balandžio 21 d. per raketų ataką žuvo D.Dudajevas.

Tų pačių metų antrojoje pusėje karas baigtas čečėnams palankia taikos sutartimi, o į politinę areną iškilo Aslano Maschadovo (1951–2005) figūra. Jis 1997 m.  išrinktas Čečėnijos prezidentu, tačiau galutinis regiono nepriklausomybės klausimas dar nebuvo išspręstas. Teigiama, kad A.Maschadovas, kaip ir D.Dudajevas, siekė taikiai atsiskirti nuo Rusijos bei sukurti demokratišką, Vakarų standartais valdomą šalį Kaukazo regione.

Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Per gana trumpą laiką regione išaugo nusikalstamumas bei islamo fundamentalizmas, ėmė plisti vadinamasis vahabizmas, reikalaujantis grąžinti islamui jo "pirmapradį grynumą", o madingiausiu "verslu" čia tapo žmonių grobimas už išpirką.

1999 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais suintensyvėjo susirėmimai tarp Rusijos pajėgų ir čečėnų sukilėlių Čečėnijos–Dagestano pasienyje, o 1999 m. rugsėjį keliuose Rusijos miestuose įvyko serija mįslingų sprogimų daugiabučiuose. Konkretūs kaltininkai nesurasti, tačiau naujoji Rusijos valdžia apkaltino čečėnus.

Skiriamieji Antrojo Čečėnijos karo bruožai – tiesioginio kontakto vengimas, pirmenybę teikiant raketoms, artilerijai ir aviacijos smūgiams, bei specialiųjų pajėgų atliekami "valymai" miestuose ir kaimuose, per kuriuos tūkstančiai vyrų bei moterų dingdavo tarsi į vandenį.

Šio karo metu iškilo ir Kadyrovų šeima. 2000 m. birželį Achmatą Kadyrovą (1951–2004) Rusija paskyrė Čečėnijos lyderiu. 2003 m. įvyko formalūs rinkimai, skelbiantys jį regiono prezidentu, tačiau 2004 m. gegužę jį pražudė bombų sprogimai.

Visas tuo metu islamo fundamentalizmu paremtas arba Čečėnijos nepriklausomybės reikalaujantis teroras krėtė pačią Rusiją, pražudydamas niekuo dėtus žmones. Nepaisant to, Rusijos specialiosios pajėgos nužudė ir fundamentalistą Š.Basajevą (2006 m. liepą), ir taikaus sprendimo šalininką A.Maschadovą (2005 m. kovą), kurį pakeitė agresyvesni Abul-Halimas Sadulayevas (1966–2006) bei Doku Umarovas (1964–2013).

Tuo pat metu regione vis labiau įsitvirtino A.Kadyrovo sūnus Ramzanas (1976). Jis ne tik gauna visapusišką politinę Maskvos paramą, bet ir milžiniškas finansines dotacijas.

Regione įsivyrauja stabilumas, keliuose užlyginamos duobės, o Grozne pristatoma dangoraižių, kuriuose niekas negyvena. Nepaisant šios "gerovės", žmonės Čečėnijoje ir toliau dingsta, o viešai apie 1944-ųjų trėmimą kalbantys intelektualai yra apkaltinami nebūtais dalykais (pvz., narkotikų platinimu).

Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo pasisakymai, kad psichiatrijos ligoninėse bus paruoštos vietos Rusijos kenkėjams, iš tiesų gąsdina etninius rusus. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. Jo teigimu, baisiausia tai, kad Čečėnijos režimo rankos siekia ne tik Čečėnijos gyventojus, bet ir gerokai toliau.

– Vis garsiau girdimas Čečėnijos vadovo R. Kadyrovo balsas, nors jis ir nebuvo nutilęs R. Kadyrovui tapus šios milijoninės šalies vadovu. Kokia tai figūra? Kaip ją reikėtų apibūdinti šiandien?

– Labai įdomus pasakymas, kad jis yra milijoninės valstybės vadovas. De jure taip nėra. Juridiškai Čečėnija yra vienas Rusijos Federacijos subjektų, bet iš tikrųjų kartais atrodo, kad Čečėnijos valdžia ir politinis elitas, jeigu jį galima taip pavadinti, veikia kaip nepriklausoma valstybė. Jūsų pasakymas labai taiklus ir atspindi problemą.

Apskritai R. Kadyrovas tam tikra prasme simbolizuoja visą Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Tai – žmogus pusiau legenda. Dar palyginti neseniai jis gyrėsi, kad pirmą rusą nužudė būdamas 16 metų, pirmojo Čečėnijos konflikto metu. Antro Čečėnijos konflikto metu jo klanas, jo šeima, vadovaujama velionio tėvo, perbėgo į Rusijos pusę. Nuo tada R. Kadyrovas tapo faktiniu vienu svarbiausių sąjungininkų Rusijoje.

Tiesą sakant, jis net ir ištikimybę deklaruoja ne Rusijos Federacijai, ne Rusijos Konstitucijai, o asmeniškai V. Putinui. Kitaip tariant, jis yra vienas iš pagrindinių dabartinio Rusijos režimo ramsčių nacionaliniu lygmeniu. Tai paaiškina vis didesnį jo matomumą net ir diskutuojant tokiais klausimais, kurie tikrai išeina iš Čečėnijos, kaip federacijos subjekto, interesų ribų. Tai ypač išryškėjo Ukrainos konflikto kontekste ir tęsiasi iki šiol.

– Vienas paskutinių jo teiginių – neva Rusijos priešams ruošiamos vietos psichiatrijos ligoninėse. Istorijoje tai girdėta retorika. Ką toks pasakymas reiškia šių dienų kontekste?

– Žmonės, nepatenkinti V. Putino režimu, pastaraisiais metais ypač pabrėžia Rusijos grįžimą į 1937 m. diskursą. Palatos psichiatrijos ligoninėse – vienas iš simboliškų aspektų, kurie galėtų patvirtinti tokių teiginių patikimumą.

Problema ta, kad daugelį rusų, ypač etninių, tokie R. Kadyrovo pasisakymai tikrai gąsdina. R. Kadyrovas kalba kaip žmogus, kuris pretenduoja į politinį vaidmenį ne Grozne, bet Maskvoje. Tai nacionalinis lygmuo. Vienas paskutinių incidentų – vienas Krasnojarsko, regiono, kuris labai toli Centriniame Sibire, deputatų kritikavo R. Kadyrovą ir paskui buvo priverstas atsiprašyti. Tai labai žemina. Tikrai didelę dalį rusų tai gąsdina.

Politinio elito kontekste Rusijoje kalbama apie konfliktą tarp R. Kadyrovo, jo aplinkos ir saugumiečių Maskvoje, t. y. V. Putino aplinkos žmonių, kurie susiję su saugumo tarnybomis. Kaip visa tai rutuliosis, spekuliuoti gana sudėtinga dėl elementarios priežasties – Rusijos politika vis dėlto vyksta juodojoje dėžėje ir mes žinome gana mažai.

– Turbūt sunku įsivaizduoti, kad Čečėnijoje gali gyventi žmonės. Ar Jums teko tuo domėtis?

– Vienas mėgstamiausių etninių rusų pasakymų – užteks maitinti Kaukazą. Kitaip tariant, po tarsi laimėto karo prieš Čečėnijos Ičkerijos separatistus rusai pradėjo masiškas pinigines injekcijas į Rusiją. Natūralu, kad didelę dalį tų injekcijų pasisavino vietos politinis elitas. Pirmiausia, žinoma, R. Kadyrovas ir jo aplinka.

Čečėnija atrodo atstatyta. Grozne, jo centre, viskas atstatyta, yra ir mečečių, ir kažko panašaus į dangoraižius, bet iš tikrųjų jie tušti, nes ekonominė veikla nevyksta. Tam tikra prasme R. Kadyrovas iš tikrųjų iš Maskvos ima duoklę. Tai vėl kelia klausimą nemažai daliai rusų – kas iš tikrųjų laimėjo Čečėnijos karą, jei, kaip jie mėgsta pabrėžti, dar 1998 m. Grozne buvo etninių rusų, o šiandien jų ten nebėra.

Iš tikrųjų Groznas, kaip miestas, ir Čečėnija, kaip respublika, šiandien daug panašesnė į Vidurio Rytų sunitines valstybes negu į kitus Rusijos federacijos miestus. Tai irgi problema. Ten susiklostė žiaurus autoritarinis režimas. Baisiausia, kad šio režimo rankos siekia ne tik Čečėnijos gyventojus, bet ir gerokai peržengia Čečėnijos ribas. Tai siejama ir su politinės žmogžudystėmis: Natalijos Estemirovos, Anos Politkovskajos ar galų gale Boriso Nemcovo. Visa tai tiesiogiai siejama su R. Kadyrovu ir jo aplinka. Tai labai baisu.

Prašmatnūs dangoraižiai, lygūs keliai, nauji namai, mečetės ir automobiliai. Motociklu į Čečėniją nuvažiavęs kaunietis Rytis Pilkauskas įsitikino, kad Rusijos Federacijos Respublikoje Kaukaze karu net nekvepia.

Sugriovė stereotipus

Vasaromis ne po vieną tūkstantį kilometrų motociklu "Yamaha tdm 900" sukariantis kaunietis verslininkas šįkart aplankė Baltarusiją, Rusiją, Gruziją, Armėniją. Didžiausią nuostabą ilgoje kelionėje Ryčiui sukėlė ir daug stereotipų sugriovė Čečėnija.

Lietuvis dažniausiai nakvodavo pas draugiškus santykius palaikančius kitų šalių baikerius, kurie stengiasi padėti vieni kitiems.

Tiesa, kelionę į Čečėniją šiek tiek apkartino Osetijos policininkai, sustabdę taisyklių nepažeidusį kaunietį.

"A, Baltija, kodėl jūs mūsų nemylite?" – susiraukė Rusijos kontroliuojamo Šiaurės Kaukazo regiono policininkai osetinai, pritariantys Rusijos politikai.

Pyko dėl nuversto paminklo

Į alkotesterį R.Pilkauskas pūtė du kartus. Nors prietaisas abu kartus rodė nulius, policininkai teiravosi, kiek lietuvis išgėręs.

"Nuoširdžiai prasitariau, kad pastarąjį kartą išgėriau pora bokalų alaus prieš dvi dienas, – policininkams to ir reikėjo. – Šie išsitraukė knygą ir rodė, kad alkoholis organizme laikosi bent keturias dienas ir ėmė gąsdinti, kad teks važiuoti tirti šlapimą. Atidarę stalčių parodė krūvą atimtų vairuotojo pažymėjimų."

Paskui osetinai ėmė priekaištauti, kodėl lietuviai nuvertė paminklą rusų kariams išvaduotojams (tai įvyko Estijos sostinėje Taline – red. past.).

Išgirdę, kad tai padarė ne lietuviai, vienas atsiduso: "Ech, reikėjo mums pačiupti estą."

Net ir paragintas kolegos lietuvį paleisti, policininkas ieškojo priekabių, tikino, kad nenori pinigų ir lietuvis iš nuovados išvažiavo tik daugiau nei po valandos.

Milžiniškos rusų investicijos

Čečėnijoje daug automatais ginkluotų prezidento Ramzano Kadyrovo armijos karių postų. Šie tikrino daugumą pravažiuojančių automobilių, ieškodami ginklų arba narkotikų, bet kauniečio nestabdė.

Šioje respublikoje iš pradžių Rytis net pasijuto nejaukiai, kai praeiviai draugiškai mojavo rankomis, o vairuotojai nuolat signalizavo: "Iš pradžių net pamaniau, kad kažką pamečiau."

Ne tik sostinėje Grozne, bet ir kituose miestuose ar kaimuose Rytis karo pėdsakų neužtiko: milžiniškos rusų investicijos pateisino šūkį "karo – nė kvapo".

Groznas – švytintys, įspūdingi dangoraižiai, naujai grįstos gatvės, neseniai iškilę pastatai: vietos gyventojai už sugriautus namus arba išsikėlimą gavo pinigines kompensacijas.

"Net ir kituose miesteliuose, kaimeliuose nemačiau karo pėdsakų, – prisipažino po Čečėniją motociklu važinėjęs lietuvis, kuris gyveno pas buvusio motociklininkų klubo "Dikaja Divizija" narį Monsūrą. – Kažkada į jų šventę atvyko garsieji Maskvos baikeriai "Naktiniai vilkai" ir panoro važiuoti kolonos priešakyje, iškėlę Rusijos vėliavą. Tačiau pirmiems važiuoti jiems čečėnai neleido. Vėliau, pagyrę šventę R.Kadyrovui, nuskriausti "Naktiniai vilkai" prezidentui pasiskundė."

Prezidentas R.Kadyrovas įkūrė "Naktinių vilkų" dalinį Grozne, pasiskelbė jo prezidentu. Tiesa, keliolika prabangių motociklų turintis Ramzanas jais beveik niekada nevažinėja.

R.Kadyrovo žaisliukai

Kalbos apie prabangoje skęstantį ir kelis milijonus eurų kainuojančius gimtadienius švenčiantį R.Kadyrovą nėra iš piršto laužtos.

Grozno centre stovi ir įspūdingas mažasis kapitolijus – Čečėnijos prezidento namai.

Mieste R.Pilkauskas matė tik vieną prezidento, kelis Vladimiro Putino ir labai daug 2004 m. stadione vietos sukilėlių nušauto Ramzano tėvo Achmato plakatų.

"R.Kadyrovas jaučia didelę aistrą "Toyota Camry". Kalbama, kad turi apie dešimt tokių automobilių, – šyptelėjo lietuvis. – Virš Grozno praskridus greitaeigiui sraigtasparniui, čečėnai iškart pabrėžė, kad tai – Kadyrovo žaisliukas. Tiesa, apie prezidentą neigiamai nekalba. Pabrėžia, kad R.Kadyrovas ne tik pats daug turi, bet ir duoda kitiems. Be to, šalyje atsigavo žemės ūkis, nes rusams reikia maisto produktų."

Kartais mieste pravažiuojant įspūdingam R.Kadyrovo kortežui paties Čečėnijos vadovo jame nebūna, o jo nužudytas tėvas, pasakojo vietiniai, saugodamasis pasikėsinimo, neretai važinėdavo kortežu, kuris inscenizuodavo vestuvininkų koloną.

Du skirtingi karai

Rytis nekart klausė apie Čečėnijos karus. Pirmasis karas, vadovaujant Džocharui Dudajevui, pasakojo vietiniai, buvo širdies, idėjinis.

"Tuomet žuvo daug patriotų. Kai kurie tankus puldavo su pistoletu rankose. Rusų kareiviai pagarbiai atiduodavo tokių didvyrių kūnus", – tačiau kauniečiui užsiminus, kad antrame kare daugiaaukščių sprogimas Rusijoje įvyko V.Putino palaiminimu, čečėnai nutildė.

V.Putino vardo ten garsiai geriau neminėti. Turbūt todėl, kad ir sienos turi ausis bei akis. Tačiau čečėnai pripažino, kad antrasis karas buvo kitoks – už pinigus: kariavo tie, kuriems mokėjo.

"Tame kare žuvo labai daug civilių, – pasakojo R.Pilkauskas. – Monsūro sklypas – 12 arų. Šiame plote sprogo net aštuonios minosvaidžio paleistos minos."

Globalizacija ir papročiai

Ar Čečėnijoje kauniečiui nebuvo baisu? Ne, tikino Rytis. Ten nesutiko jokio priešiškumo, juolab kad draugų motociklininkų rekomenduotas Monsūras pabrėžė, jei kas nors sustabdys, iškart skambinti jam.

Argūne kaunietis gyveno svetingai jį priėmusio čečėno namuose: viename iš dviejų apie 400 kv. m ploto namų, su karo atvejui įrengtais dideliais rūsiais. Svečiui buvo skirtas kambarys.

"Ir nors miestuose švyti dangoraižiai, Čečėniją smarkiai veikia globalizacija, čia laikosi savo papročių, – Rytis privalėjo nevaikščioti su šortais ir trumpomis rankovėmis. – Monsūras, kuriam daugiau kaip 30 metų, niekada nevartoja alkoholio, nesisvaigina ir narkotikais, nerūko kaljano. Net ir sostinėje Grozne rasi gal tik pora vietų, kur galima nusipirkti alkoholinių gėrimų. Moterys gatvėse vaikšto ilgais sijonais, būtinai su skaromis, kai kurios, jei nori, prisidengia ir veidus."

Moterys valgo po vyrų

Namuose, kur svečiavosi lietuvis, vyrai vieni ir pirmi sėsdavo prie stalo: tik paskui valgydavo moterys.

Didelius namus čečėnai statosi todėl, kad neoficialiai gali turėti keturias žmonas: su antra, trečia, ketvirta sutuokia jų šventikas, nors tai prieštarauja Rusijos įstatymams.

Vienas iš Monsūro brolių nuolat kalbino vieną 20-metę ir tikėjosi, kad ši bus antroji jo žmona.

Beje, Čečėnijoje proseneliai pasakojo, kad jie taps nepriklausomi beveik be jokio kraujo praliejimo, kai vieną kartą iš kalnų nusileis užsieniečiai, atsiraitoję rankoves.

Šalis gyvens gerai, tačiau išgyvens vieną "tragediją": moterys galės rengtis taip, kaip nori, ir elgsis laisvai.

Lietuviai turi savo raštą?!

Nepatekęs į Abchaziją (neįleido pasieniečiai) R.Pilkauskas grįžo antrą kartą į Čečėniją – vėl į Monsūro namus. Jo paties tuo metu nebuvo. Šįkart su vienu iš keturių čečėno brolių įvyko nemalonus nesusipratimas.

"Gal matei mano laikrodį? Mokėjau 48 tūkst. eurų. Kažkur dingo?" – po šio klausimo lietuvį išpylė prakaitas.

"Na, pamaniau, dabar bus, nors jis klausė nepiktai, – prisiminė R.Pilkauskas. – Laimė, laikrodį buvo kitur nunešę namuose žaidę vaikai."

Ir antrą kartą kaunietį čečėnai priėmė draugiškai, vaišino ryžiais su aviena. R.Pilkauskas pastebėjo, kad jie patys baruose mėgsta valgyti šeimynines picas.

Jiems buvo naujiena, kad Stalino laikais ištrėmė ne tik daug čečėnų, bet ir apie 300 tūkst. lietuvių. Jie taip pat stebėjosi, kad lietuviai turi savo kalbą, raštą.

Rublio vertė nukritusi

Keliaudamas motociklu Rytis nustebo, kad vargingai gyvena seniausią valstybinę bažnyčią turinti viena seniausių krikščioniškų šalių Armėnija.

"Gruzijoje nustebino prasti keliai, kuriais važiuodamas motociklu gali nusisukti spandą, ir senukai Tbilisyje, kurie išsidrožia reguliuotojų lazdeles ir už pinigus per spūstis perveda per kelią žmones", – šyptelėjo R.Pilkauskas.

Rusijoje pragyvenimo lygis krinta, žmonės guodžiasi, kad seniau už eurą paklodavo 40, dabar – apie 60 rublių.

Kreditą gauti sunku, o ir palūkanos šokiruoja – 20–25 proc. Vis dėlto rusai pasiryžę kentėti už deimančiuką Krymą.

Priešiškumo Rusijoje lietuvis nepatyrė. Net ir policininkai, kurie stabdė Rytį, nebuvo pikti.

"Viename poste tik pasiteiravo, kur važiuoju, apie motociklą, kitur – ar pavargęs?" – draugiškiems policininkams paprašius, R.Pilkauskas padovanojo lietuviškų euro centų monetų.

Tiesa, netoli Rostovo jis net 40 km/val. viršijo greitį. Autostradoje galėjo važiuoti 110 km/val. greičiu, bet lenkdamas vilkiką nepastebėjo greitį ribojančio ženklo "70".

Autostrados viduryje yra postas su radaru, iš kur tolėliau stovintiems policininkams garsiai per mikrofoną praneša apie transporto priemones, kurias reikia stabdyti.

"Sužinojęs, kad pražioplinau ženklą, užsiėmiau už galvos, – neslėpė Rytis. – Policininkas pažiūrėjo asmens dokumentą ir išvydęs, kad lietuvis, pasiteiravo, iš kur atvykęs ir kur važiuoju, ar labai pavargau. Nesakęs nė vieno blogo žodžio, net nenubaudęs už pažeistą greitį, patarė atidžiau sekti ženklus ir palinkėjo gero kelio."

Benzinas pigus

Per septyniolika dienų lietuvis motociklu nuvažiavo 9 351 km, išleido 574 eurus.

Litras benzino Baltarusijoje – 0,70, Rusijoje – 0,53, Gruzijoje – 0,82, Armėnijoje – 0,72 euro.

Mėsiška rusiška sriuba ("salianka") – 1,6 euro (prieš sunkmetį Rusijoje buvo 2,5 euro, nes tie patys 100 rublių nuvertėjo), 1 kg bananų – apie 0,80 euro.

Rusijos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Aleksejus Puškovas sekmadienį pasmerkė „pasibjaurėtiną“ karikatūrą apie paliaubas Rytų Ukrainoje, paskelbtą Prancūzijos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ naujausiame numeryje.

Piešinyje, pavadintame „Paliaubos: Donecke įsigali nuobodulys“, vaizduojami prorusiškų separatistų kontroliuojamo Ukrainos rytinio regiono gyventojai, stovintys tarp namų griuvėsių ir svarstantys: „Galbūt surenkime ką nors su karikatūrininkais?“

Tie žodžiai buvo akivaizdi užuomina į šių metų sausį islamistų surengtą išpuolį prieš „Charlie Hedo“ redakciją Paryžiuje, per kurį žuvo 12 žmonių.

„Tai yra pasibjaurėtina, o ne žodžio laisvė“, – piktinosi A.Puškovas savo „Twitter“ paskyroje.

Maskva iš pradžių sveikino istorines eitynes prieš terorizmą, surengtas po sausį įvykdytų kruvinų išpuolių Paryžiuje, bet vėliau daugelis Rusijos žiniasklaidos kanalų ir pareigūnų peikė „Charlie Hebdo“ dėl nepagarbos tikintiesiems.

Sausį Rusijos žiniasklaidos priežiūros institucija skyrė baudas trims šalies leidiniams, perspausdinusiems to savaitraščio karikatūras, vaizduojančias musulmonų pranašą Muhammadą (Muhamadą).

Sausio 19-ąją šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves Rusijos musulmoniškos Šiaurės Kaukazo respublikos Čečėnijos sostinėje Grozne, smerkdami to satyrinio savaitraščio karikatūras.

Čečėnijos sostinėje Grozne ketvirtadienį per įžūlų islamistų išpuolį ir nuožmias kautynes su saugumo pajėgomis žuvo 20 žmonių, sudegė centrinis miesto turgus.

Gerai ginkluoti sukilėliai užsibarikadavo mokykloje, o policija gyventojams liepė likti namuose kaip tik tuo metu, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė savo metinę kalbą Federaliniame Susirinkime ir žadėjo įveikti smurtą Čečėnijoje.

V.Putinas yra žadėjęs nušluoti maištininkus Šiaurės Kaukaze, bet smurtas nesiliauja Čečėnijoje ir gretimose srityse; spalį Čečėniją sudrebino vieno mirtininko sukeltas sprogimas.

V.Putinas dėl išpuolio Grozne kaltino „teroristus“ ir išreiškė įsitikinimą, kad Čečėnijos teisėsaugos organai, „kaip tikri didvyriai“ deramai susitvarkys su išpuolio dalyviais.

„Esu tikras, (kad) vietos vaikinai, vietos teisėsaugos organai deramai susitvarkys. Būtent jie šiandien dirba dėl eilinio teroristų išpuolio likvidavimo“, – sakė V.Putinas.

Mieste aidėjo automatinių ginklų papliūpos ir galingi sprogimai, rodo vaizdo įrašai, paskelbti Rusijos žiniasklaidos ir socialiniuose tinkluose.

Šiaurės Kaukazo islamistų judėjimas „Kaukazo emyratas“ dėl šios atakos prisiėmė atsakomybę vaizdo įraše, kuris buvo paskelbtas tinklalapyje „Kavkaz Centr“. Kovotojai nurodė, kad šis išpuolis yra kerštas už „moterų musulmonių priespaudą“.

Kremliaus palaikomas Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas vaizdo ryšiu sakė V.Putinui, kad per kelias kautynių valandas nukauta 10 kovotojų, gatvėmis važinėjo šarvuočiai ir šaudė.

„Visi 10 banditų sunaikinti, – sakė R.Kadyrovas. – Deja, neišvengėme aukų, bet banditų ketinimai, jų sąmokslas įveikti“.

„Jums nėra ko gėdytis, nes jūs asmeniškai ir jūsų personalas veikė greitai ir profesionaliai, – sakė V.Putinas čečėnų lyderiui. – Asmeniškai dėkoju jums ir visiems teisėsaugos pareigūnams Čečėnijoje“.

Nacionalinis antiteroristinis komitetas nurodė, kad per kautynes dešimt policininkų žuvo, dar 28 buvo sužeisti.

V.Putinas vadino „tikrais didvyriais“ žuvusiuosius ir pažadėjo: „Mes niekada neužmiršime jų ir privalome suteikti visokeriopą pagalbą jų artimiesiems“.

R.Kadyrovas sakė, kad kovotojai ketino išpuolį surengti penktadienį, bet jų planas žlugo, kai ketvirtadienį paryčiais juos viename eismo kontrolės poste sustabdė kelių policija.