Netikėtas radinys

Šiomis dienomis po Ramybės parką vaikštinėjanti kaunietė pastebėjo didelį grybą. Moteris tikino, kad tokios grybo kepurės dar nėra mačiusi.

„Vaikštinėdama Ramybės parke netoli takelio pamačiau išsikerojusį grybą. Jis tarsi keliais sluoksniais nuaugęs. Pažįstu tik pagrindinius grybus, tokius kaip voveraitės, baravykai ar raudonviršiai, bet nežinau, koks grybas išdygo parke. Nesu mačiusi tokio didelio grybo, jis už mano delną gerokai didesnis, vienu sprindžiu jo neapimčiau“, – pasakojo grybą Ramybės parke užfiksavusi kaunietė Evelina.

Koks tai grybas?

Portalas kauno.diena.lt grybus tyrinėjančių mikologų pasiteiravo, kokį grybą kaunietei pavyko rasti miesto parke. Paaiškėjo, kad tai – žvynuotoji skylėtbudė (lot. Polyporus squamosus arba Cerioporus squarosus). Anglakalbėje literatūroje šis grybas yra vadinamas „Dryad's Saddle“.

„Tai yra lapuočių medieną ardantis ir baltąjį medienos puvinį sukeliantis grybas, augantis ant virtuolių, kelmų, išvartų, o kartais ir ant gyvų, sužalotų medžių. Auga jis nuo pavasario iki rudens. Subrendusi grybiena kiekvienais metais išaugina vienametį vaisiakūnį (taip moksliškai vadinami šie dariniai), kartais ir ne vieną. Tai yra labai dažnai miestų gatvėse ir parkuose išaugantis grybas, tik, kaip, sako sena išmintis, jeigu nori gerai paslėpti daiktą, tai padėk jį matomiausioje vietoje ir niekas neras. Šiuo atveju nepamatys. Dauguma miestiečių jo ir nepamato“, – komentavo Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas dr. Jonas Kasparavičius.

Skaitytojo nuotr.

Ar galima valgyti?

Mikologas tikino, kad žvynuotoji skylėtbudė kol jauna, valgoma, o vėliau grybas tampa sunkiai įkandamas.

„Pasmulkintas, su įvairiais prieskoniais jis naudojamas suteikti pikantiškumo ar egzotikos įvairiems patiekalams. Dėl skonio nesiginčysime, tačiau kažko ypatingo tikėtis nevertėtų“, – kalbėjo J. Kasparavičius.

„Vertėtų paminėti, kad miesto gatvės pakraštyje išaugusį grybą rinkti nelabai patartina. Nebent jūs manote, kad jūsų organizmui labai trūksta įvairių sunkiųjų metalų ir kitų teršalų. Juos kaupė medis, ant kurio liekanų išaugo grybas ir jas savyje dar sukoncentravo. Tai yra jų koncentracija grybe yra dar didesnė, nei buvo medyje. Suvalgę tokį užterštą grybą, aišku, nenumirsite, bet ar tikrai jau taip to reikia.

Suvalgę tokį užterštą grybą, aišku, nenumirsite, bet ar tikrai jau taip to reikia.

Švariose vietose, toliau nuo miestų, kelių išaugusiems grybams tokių priekaištų nėra. Jie pasižymi antioksidantinėmis ir baktericidinėmis savybėmis, turi vitamino E, įvairių baltymų, angliavandenių, polinesočiųjų rūgščių. Gal turi ir kitokių vertingų savybių, bet kol kas dar nėra visapusiškai ištirti“, – apie tokio grybo naudą organizmui tęsė mokslininkas.

Pasak jo, lyginti žvynuotosios skylėtbudės maistines savybes su geriausiais valgomais grybais neverta, tikrai gamtoje yra vertingesnių grybų.

Iki rekordo dar trūksta

Pasiteiravome, ar kaunietės užfiksuotas grybas jau galėtų būti rekordinis, gavome atsakymą, kad Lietuvoje buvo rasta kone metro skersmens siekianti žvynuotoji skylėtbudė, tad Ramybės parke augančiam grybui iki rekordo dar reikia gerokai ūgtelėti.

„Nuotraukose užfiksuoti grybo vaisiakūniai dar nedideli. Paprastai, kai auga kartu keli vaisiakūniai, jie labai dideli ir neišauga, nes jiems visas maisto medžiagas tenka dalytis, o jų kiekis yra ribotas. Kai susiformuoja ir auga vienas vaisiakūnis, tuomet jau galima tikėtis ir rekordų, o jie gana įspūdingi. Didžiausio iki šiol Lietuvoje įamžinto vaisiakūnio skersmuo siekė vos ne metrą, o svoris – arti 9 kg“, – pažymėjo J. Kasparavičius.

Valerija Pelegrimaitė-Jurgilienė grybų ieškojo Pasvalio rajone, netoli Saločių.

"Radau prie Mūšos upės, ant kalno esančiame eglyne. Grybas svėrė 1 kg 350 g. Beje, jų ten buvo apie 15 vienetų. Paėmiau tik vieną. Kai kurie buvo dar didesni", – pasakojo grybautoja.

Moters radinys susilaukė pasisekimo socialiniuose tinkluose. Kiti grybautojai aikčiojo išvydę grybo nuotrauką.

Moteris spėja, kad miške ji aptiko girinių pievagrybių augimvietę.

Giriniai pievagrybiai, arba šiliniai pievagrybiai (Agaricus silvicola), užauga stambūs.

Kepurėlės gali siekti nuo 5 iki 10 cm skersmens. Jos būna paplokščios, kartais centrinėje dalyje įdubusios. Lakšteliai rausvi, vėliau – rudi, galiausiai – juodai rudi. Kotas užauga iki 6–8 ar net 10 cm.

Šie grybai auga tik miškuose, parkuose. Auga pavieniui, kartais po kelis lapuočių, spygliuočių miškuose vasarą, rudenį.

Tai yra skanus valgomas grybas.

"Neragavau. Man jis buvo per didelis ir per gražus, kad suvalgyčiau", – prisipažino V.Pelegrimaitė-Jurgilienė.

Pasirodo, kad lietuviškai tuščiaviduriais žvaigždinais vadinamų grybų šalies miškuose randa ne vienas grybautojas.

Jų dažniausiai aptinkama lapuočių miškuose, po eglėmis, ant supuvusių spyglių, tačiau šių keistų grybų galima rasti ir parkuose.

Šie grybai auga tiek vasarą, tiek rudenį. Vienintelė sąlyga jų dygimui, kaip ir visiems grybams – pakankamas drėgmės kiekis.

Pagal tai, kiek vaisiakūnis turi skiaučių, galima spėti, kokiai rūšiai jis priklauso. Dažniausiai randami aštuonių skiaučių grybai.

Vaisiakūniai rutuliški, apie 2–3 cm, seni — sutrūkinėja, išsiplečia iki 4–8 cm skersmens, ochrinės, geltonai rudos spalvos.

Įvairių rūšių žvaigždinų egzoperidis sutrūkinėja į skirtingą skaičių dalių: tik į 4 dalis suskyla keturskiaučio žvaigždino (lot. Geastrum quadrifidum) egzoperidis, rudojo žvaigždino (lot. Geastrum rufescens) – į 6–7 skiautes, tuščiavidurio žvaigždino (lot. Geastrum fimbriatum) – į 6–8 skiautes.

Rudojo žvaigždino tik sutrūkinėjęs egzoperidis būna rožinio atspalvio.

Žvaigždinai yra saprotrofiniai grybai. Jų vaisiakūniai vienamečiai, nevalgomi.

Lietuvoje kol kas žinoma 13 žvaigždinų rūšių, vieni atrodo lyg vorai, pasiruošę sprukti, o kiti atvirkščiai – lyg peržydėjusios, sudžiūvusios, išblukusios orchidėjos.

Podostroma cornu-damae rūšies egzempliorių Kernso priemiestyje aptiko vietos fotografas, o vėliau radinį identifikavo mokslininkai, ketvirtadienį paskelbė Jameso Cooko (Džeimso Kuko) universitetas.

Japonijoje ir Korėjoje yra mirę keli žmonės, kurie šį skaisčiai raudoną, koralo formos grybą supainiojo su valgomaisiais grybais, naudojamais tradicinėje medicinoje.

Jameso Cooko universiteto mikologas Mattas Barrettas (Matas Baretas), kuris patvirtino Australijoje rasto egzemplioriaus rūšinę priklausomybę, sakė, kad atradimu smarkiai praplečiamas žinomas šių grybų arealas.

Podostroma corn-damae yra vienintelis žinomas grybas, kurio toksinai gali būti absorbuojami pro odą. Tai reiškia, kad jį pavojinga net paliesti. Suvalgius šio grybo pasireiškia virtinė simptomų, įskaitant vėmimą, viduriavimą, karščiavimą ir sustingimą.

Jei žmogus negydomas, grybo nuodai gali nulemti daugelio organų funkcijų sutrikimus ar smegenų pažeidimus ir mirtį.

„Tai, kad savo galiniame kieme galime rasti tokį išskirtinį ir medicinine prasme svarbų grybą, rodo, kad mums reikia dar daug sužinoti apie grybus Šiaurės Australijoje“, – sakė M. Barrettas.

Minimą egzempliorių radęs Ray Palmeris (Rėjus Palmeris), kuris vadina save „grybų fanatiku“, naujienų agentūrai AFP sakė, kad pastarąjį dešimtmetį fotografuoja įvairius grybus atogrąžų miškuose aplink savo gimtąjį Kernso miestą.

„Manęs tai nenustebino, nes bėgant metams rasdavau nemažai įdomybių“, – sakė jis ir pridūrė: „Niekas nesivargina šmirinėti po čionykščius miškus ir fotografuoti grybus. Dar bus rasta nemažai dalykų.“

Iš viso Lietuvoje žinoma tik apie 30 raukšliaus kopūstgalvio radaviečių.

Raukšliai kopūstgalviai, primenantys žiedinį kopūstą arba koralą su tankiomis garbanotomis šakutėmis, auga storų pušų kamienų pamatinėje dalyje ar šalia kamienų, ant negyvų ir mirštančių šakų. Taip pat gali išaugti ir šalia stambių pušų kelmų. Pagrindinė grėsmė šiai grybų rūšiai - senų pušynų kirtimas.

Pasak Aplinkos ministerijos, tai ne pirmas kartas, kai Neries regioninio parko direkcijos surengto žygio metu atrandama retų grybų naujų radaviečių. 2015-ųjų pavasarį sengirėje prie Bražuolės žygeiviai rado itin retą grybą - paprastąjį taukių. Daugiau nei tris dešimtmečius buvo manyta, kad ši rūšis Lietuvoje visiškai išnyko.

Paprastieji taukiai vėl buvo rasti 2008 metais, o 2015-aisiais Neries regioniniame parke aptikta radavietė šalyje buvo vienuolikta.

Neries regioninio parko teritorijoje randama 450 grybų rūšių. Iš jų 22 rūšys yra retos ir saugomos. Tai ąžuolinė kepena, korališkasis trapiadyglis, paprastasis taukius, kuokštinė grifolė ir kt. Dūkštų ąžuolyne rasti kuokštinis sėdis, ąžuolinis skylenis ir krokinis minkštenis yra reti visoje Europoje ir aptinkami tik ant senų stambių ąžuolų.

Tokiomis žiniomis socialiniame tinkle dalijasi net du grybautojai. Vienas jų – kaunietis Edvinas tikina net neabejojantis, jog rado pirmąjį šiais metais baravyką.

Vyras pasakojo aptikęs į baravyką panašų grybą netoli Kauno marių, ties Salomėjos Nėries muziejumi, ant šlaito.

"Netyčiukas, šalia tako augo. Veiksmas vyko sekmadienį. Tiesiog ėjau pasivaikščioti, net peilio neturėjau, tad nepjoviau aš jo. Pasidžiaugiau ir vėl padėjau ant žemės", – pasakojo kaunietis.

Kitas grybautojas savo radiniu nustebino net mikologus. Plungiškis tikino aptikęs baravykų Plungės dvaro parke.

Nors socialinių tinklų vartotojai vyro pasidalytoje nuotraukoje atpažino vasarinį baravyką (Boletus reticulatus), Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė neskubėjo daryti išvadų.

"Jei Plungės dvaro parke yra ąžuolų, galėtų būti, kad ir baravykas. Iš nuotraukų sunku spręsti. O štai prie Kauno marių rastas grybas yra žvyre. Baravykai smėlyje ir žvyre neauga. Kitoje nuotraukoje lyg ir mėlynuoja grybo mėsa, vadinasi, tai neturėtų būti vasarinis baravykas. Tačiau buvo šilta, o ir palijo, tad sąlygos dygti grybams tikrai tinkamos", – situaciją komentavo J.Motiejūnaitė.

Mikologė tikino, jog identifikuoti tiksliau galėtų tik apžiūrėjusi grybo kepurėlės apačią.

"Gal ten paąžuolis? Mums reikia dviejų dalykų, kad tiksliai įvertintume, – kokia aplinka ir kas po tuo grybu. Kol nenupjausime, nesužinosime", – teigė J.Motiejūnaitė.

Tačiau tas faktas, kad net du gyventojai pranešė apie aptiktus grybus, leidžia spėti, jog miškuose jų vis dėlto jau yra.

"Vasariniai baravykai, lotyniškai vadinami Boletus reticulatus, iš tiesų pasirodo po karštų ir lietingų orų. Vasarinių baravykų galvelė gali būti šviesi. Tačiau šis grybas tikrai nėra vadinamasis kartiklis, bet neabejojame, kad bus baravykinių šeima", – pastebėjo J.Motiejūnaitė.

Pasibaigus bobausių sezonui, grybautojai įnirtingai dalijosi gausiais pavasarinių balteklių laimikiais. Kitaip dar šie grybai vadinami avižėlėmis, mojavikais, jurgiaguotėmis, greitgrybiais.

Šie grybai renkami pamiškėse, parkuose, paežerėse, paupiuose, krūmingose ganyklose, tarp žolių.

Prieš savaitę Krolio mieste gyventojų pamėgtame parke vaikštinėjęs Vilius aptiko įdomų grybą. Ryškiai geltonos spalvos, apvalus ir aplipęs mažutėmis sraigėmis jis nebuvo panašus į jokį kitą.

"Niekada nesu tokio matęs, užvakar dar kartą prie jo nuėjau, vis dar auga ant nulūžusios medžio šakos", – šypsojosi jaunuolis.

Žmogaus smegenis šiek tiek primenantis raukšlinis žiūrytis (lot. "Tremella mesenterica") atrodo išties įspūdingai.

Jauni šie grybai būna ryškiai geltoni, o sendami išblunka iki sieros geltonumo, gelsvos, balsvos spalvos.

Grybas yra nedidelis (2–6 cm skersmens), raukšlėtas, drebučių konsistencijos.

Auga miškuose, parkuose ištisus metus, net žiemą, ant suverstų lapuočių medžių, ypač ant drebulės, beržo šakų, stuobrių, išvartų. Tai yra nevalgomas grybas.

Pasirodo, šis grybas stebina ne tik savo ryškiai geltona spalva, bet ir labai vėlyvu pasirodymu miškuose. Žiūrytis gali sėkmingai atsigauti net po atšalimo rudens ar žiemos periodu.

Įdomu tai, kad geltonasis grybas auga tik ant nudžiūvusių lapuočių medžių šakų ar kelmų ir yra natūralus tokios medienos ardytojas. Taigi, ir žiemą galima pasidžiaugti gražiais ir įdomiais medžių grybais.

Drebutinį netikradyglį galime pripažinti gražiausiu šios šeimos atstovu. Jis turi ir kotelį, ir kepurėlę. Jaunas grybukas atrodo lyg iš šviežio sniego nulipdytas. Vėliau grybukas patamsėja.

Drebutinis netikradyglis yra populiarus tuo, kad valgomas nevirtas. Žaliavalgystės entuziastai šiuos grybus žalius pjausto į daržovių salotas. Kulinarai pataria prieš naudojimą grybus nuplikyti. Nuo to senesni vaisiakūniai atgauna baltą spalvą ir suminkštėja. Grybus galima ir virti, ir sūdyti. Neverta jų džiovinti dėl didelio vandeningumo.

Kadangi drebutinių netikradyglių pasitaiko retai, tai vargu ar įmanoma jų prisirinkti, pavyzdžiui, vakarienei. Smalsuoliams patartina šio grybo paragauti – krimstelėti čia pat, radus jį. Jei patiks – nuryti. Tai bus naujas skonio potyris grybų karalystėje. Gero apetito!

Ne pirmus metus šventėje dalyvaujantys Klaipėdos atstovai komandoms tradiciškai rinkosi su jūrine tematika susietus pavadinimus – "Vėtrungė", "Meridianas" ir "Regata".

Į kelionę per visą Lietuvą išvyko 20 savivaldybės darbuotojų. Grybautojai nenuskynė laurų, šiemet pirmąją vietą laimėjo vietinių varėniškių komanda.

Iš viso grybavimo čempionate dalyvavo per 100 grybautojų, susiskirsčiusių į 21 komandą. Jie po Marcinkonių kaimo miškus pasklido jau ankstų rytą.

Išvydę, kad grybavimo čempionatas vyks šalia Kastinio ežero, žemaičiai džiūgavo radę kažką sau artimo.

„Bet paaiškėjo, kad Kastinio ežero vardas kilęs visai ne nuo žemaitiško patiekalo pavadinimo. Tradiciškai, bevažiuodami į čempionatą, vis aplankome kokias nors įžymias vietas. Šiemet užsukome apžiūrėti Marcinkonių Šv.apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1770 m. Labai nustebome, kai jos šventorius mus pasitiko čia augančiais baravykais. Juokavome, kad šie baravykai tai jau tikrai gali būti vadinami šventais“, – kalbėjo Klaipėdos savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus darbuotoja Irma Žukienė.

Nors šiemet Žemaitijoje grybavimo sezonas prasidėjo gerokai vėliau nei visoje Lietuvoje, klaipėdiečiai tikino jau papildę įvairiai ruoštų grybų atsargas.

„Gal tik ne tiek, kiek dzūkai. Vienas sutiktas vietinis grybautojas pasakojo, kad netoli Čepkelių raisto rado ir pardavė 85 kilogramus baravykų. Mes šiais metais pirmą kartą aptikome rudmėsių. O štai dzūkai tokių grybų kaip šilbaravykiai nerenka, prasti atrodo“, – šypsojosi I.Žukienė.

Po darbo vos per pusantros valandos Vėžaičių miškuose du bičiuliai rado po kibirą sveikutėlių baravykų ir po pusę krepšio raudonikių.

Nors grybautojai dažniausiai nelinkę išduoti gerų vietų, tačiau, susikūrę grybautojų grupę feisbuko paskyroje, jie neslepia, kad miškuose netoli Rietavo, Kulių, Darbėnų apylinkėse šią savaitę randa itin daug miško gėrybių.

Raseinių rajone policininkai kasdien skuba prie judrių kelių, kur girti grybų pardavėjai kelia pavojų patiems sau ir vairuojantiesiems.

Vienas grybautojas didžiuojasi radęs sveikutėlį 1,4 kg sveriantį baravyką, kito rekordas – baravykas, kurio koto skersmuo siekė 35 cm, trečias stebėjosi keistai vienu ant kito užaugusiais gražuoliais arba aptikęs kelias dešimtis jų, išdygusių vienas šalia kito.

Savaitgaliais Kuršių nerijos miškuose žmonių – lyg parke. Ir visi nešasi kibirus ar krepšius. Daugelis kooperuojasi, važiuoja automobiliais ir sustoja 15-ajame kilometre. Kitiems užtenka to, ką randa netoli Lietuvos jūrų muziejaus.

Kad pajūrio miškuose pagaliau pradėjo gausiai dygti geriausi grybai, nesunku atspėti apsilankius turgavietėse, užkietėję grybautojai nuo ankstaus ryto pirkėjų laukia ir prie didžiųjų prekybos centrų.

Žmonės dalijasi ne tik visiems gerai pažįstamų grybų laimikiais, bet ir pataria vieni kitiems, kurie grybai valgomi, o kurie ne, kaip mažai pažįstamus pasigaminti.

Svarbu ne tik rinkti ir valgyti pažįstamus grybus, bet ir turėti saiko mėgaujantis.

Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojai tikino, kad šiemet apsinuodijusių grybais pacientų neturėjo. Vieno žmogaus, į ligoninę patekusio antradienį, sveikatos būklė kėlė abejonių, spėliota, ar jis nebus paragavęs netinkamų valgyti grybų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad negalavimo priežastis kita.

„Svarbu ne tik rinkti ir valgyti pažįstamus grybus, bet ir turėti saiko mėgaujantis. Vos pajutus apsinuodijimo požymius, reikėtų kaip galima greičiau išplauti skrandį, gerti daug vandens ir skubėti į gydymo įstaigą“, – priminė Klaipėdos universitetinės ligoninės 2-ojo infekcinių ligų skyriaus vedėja Rasa Girdžiūnienė.