„Čia yra fantastinė vieta, relaksas pasivaikščioti. Girdžiu kartais kaip Petras dainuoja. Galvoju, gal kokią miško princesę sutiko“, – šypsojosi miške Liveta .

Bet miške tyko pavojai. Kartais sustaugia vilkas. Kartais žmonės pasiklysta. Ir tada jų reikia ieškot su tarnybiniais šunimis ir malūnsparniais.

Turiu kišenėlę, į kurią įsidedu kortelę su duomenimis, kas aš esu ir kas mano šeima.

„Aš visada vežuosi validolio, o jeigu stresas koks, pamatysiu gyvatę ar šerną. Turiu kišenėlę, į kurią įsidedu kortelę su duomenimis, kas aš esu ir kas mano šeima. Jeigu pasiklysčiau ir man pasidarytų bloga, kas nors rastų. Visada su savimi turiu kortelę“, – pasakojo Liveta.

Kazlauskai grybaudami nepasiklysta, nes Petras net miške tamposi akordeoną. „Įsidėjom, sakom, jeigu pirmas grįžti prie mašinos, pradedi grot akordeonu“, – kvatojosi L. Kazlauskienė.

LNK stop kadras.

Atrodo, kad šiuo metu yra tikras grybų augimo festivalis. Per ne visą valandą Kazlauskų krepšeliai prisipildė grybais. Metas firminei Kazlauskų grybienei. Prieš metant ingredientus į ketaus puodą Liveta šilbaravykius atiduoda kitiems grybautojams, nes į jos sriubą galima dėti tik tikrus baravykus.

Įsirengusi laikiną lauko virtuvę, katile Liveta pakepino lašinukus, svogūnus, morkas, sudėjo bulves, užpylė vandeniu, o pačioje pabaigoje į puodą supylė grietinėlę ir šiek tiek krapų.

Visi Kazlauskų grybavimo nuotykiai –  trečiadienį, laidoje KK2, 19.30 val. per LNK.

Didieji supirkėjai sako, kad lietuviškų grybų kasmet prirenkama vis mažiau, todėl didžiąją dalį jie atsiveža iš Rytų.    

„Jokios įtakos lietuviški grybai verslui nebeturi – viską atsiveža iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ar kitų šalių“, – BNS sakė  Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos ir Varėnos įmonės „Vipreka“ vadovas Virginijus Varanavičius. 

Įmonės „Grybora“ iš Švenčionių direktoriaus Dainiaus Balkevičiaus teigimu, jeigu ne grybai iš trečiųjų šalių, jų perdirbimo įmonės užsidarytų: „Jeigu ne iš trečiųjų šalių žaliava, verslui amen“.

Pasak jo, Lietuvoje žmonėms geriau gauti išmokas iš valstybės, o ne patiems užsidirbti grybaujant ar uogaujant: „Pas mane 60 darbo vietų, o užimta tik 20 proc.“

Tuo metu V. Varanavičiaus teigimu, Dzūkijoje šiemet menkas grybų derlius: „Tokius lietuviškų grybų derliaus metus jau seniai turėjome“.

„Situacija, kad liečia uogas ir grybus Dzūkijoje, yra tragiška. Uogų derlių galiu prilyginti nuliui. Jų buvo per mažai. Šalnos pakenkė. Žmonės nusirinko savo reikmės, turgeliuose pardavė, pakelėse. Lietuviškos voveraitės, nemanau, kad turėjo didelę įtaką verslui, nes jų buvo tik 10 dienų, kada buvo palankios sąlygos dygti ir augti. Šiandien visi miškai Dzūkijoje treška, breška – išdžiūvę. Gal bus rudeninių grybų, jeigu bus šilta ir palis“, – BNS kalbėjo įmonės „Vipreka“ savininkas.

V. Varanavičius taip pat pripažįsta, kad grybų vartojimas Lietuvoje mažėja.

Jokios įtakos lietuviški grybai verslui nebeturi – viską atsiveža iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ar kitų šalių.

„Pradeda valgyti tuos grybus, kurie ant prekystalių yra ištisus metus. Nori daugiau pusfabrikčių – nuplautų, sušaldytų. O norint vartotojams įtikti, reikia papildomų investicijų į plovimo, šaldymo įrangą“, – kalbėjo verslininkas. 

„Dzūkijos grybų“ vadovė Virginija Jovaišienė BNS sako, kad pastaruoju metu mažiau šaldytų grybų nuperka prancūzai, o   baravykus perka visoje Lietuvoje. Apie 20 tonų jos įmonė planuoja surinkti ir šaldytus išvežti į Lenkiją.  

Pasak jos, prieš pandemiją grybus atsiveždavo iš Rusijos, Ukrainos, bet dabar trukdo atsiskaitymai ir politinė situacija.    

Tuo metu Kauno bendrovės „Fudo“ generalinis direktorius Mantas Bernotavičius BNS teigė, kad dėl grybų trūkumo Lietuvoje ir menkesnių galimybių jų atsivežti didesnį dėmesį jis skyrė uogų supirkimui.

„Iš trečiųjų šalių jau sudėtinga grybų atsivežti ir ne visi klientai nori juos pirkti. Nusprendėme didelių kiekių šiemet nesivežti“, – teigė jis,

„Fudo“ planuoja perdirbti daugiau negu 1 tūkst. tonų uogų, daugiausia jų atsiveš iš Ukrainos.

Beveik 10 metų veikiančios „Gryboros“ iš Švenčionių direktorius D. Balkevičius teigė, kad padėtį sunkina išaugusios kainos: „Sąnaudos 40 proc. padidėjusios yra: pabrango pakavimo medžiagos, transportas, o marža – ta pati, kaip ir anksčiau“. 

D. Balkevičiaus teigimu, Lietuvos miškuose grybų yra pakankamai, tik nėra kas juos surinktų, o  atsivežti darbo jėgos sunku – keliami dideli reikalavimai. Todėl įmonė „labai minimaliai“ nusiperka lietuviškų grybų.  

„Prieš 4-6 metus voveraičių nupirkdavo nuo 10 iki 15 tonų per dieną“, – tvirtino jis.

„Gryboros“ vadovo teigimu, jeigu rinkėjų netrūktų, šiemet būtų galima perdirbti 300 tonų lietuviškų grybų. Dabar jis ketina  daugiau nei 100 tonų atsivežti iš Rusijos, Rumunijos, Baltarusijos. 

– Ar pats buvote pasiklydęs?

– Na, pasiklysti, kad neišeičiau, neteko. Tačiau, kad netekti orientacijos – kažką veiki miške, eini, apsidairai ir nebežinai, iš kur atėjai, truputį panika, taip. Na, bet iki šiol pavykdavo išeiti, nebuvo taip, kad manęs ieškotų ir nerastų.

– Ką einant į mišką reikia turėti tam atvejui, jei pasiklysi? Ar telefonas yra tas prietaisas, kuris išvestų iš miško?

– Na, jeigu jūsų telefonas pakankamai geras, yra programėlė su navigacija, galbūt ir gerai, jeigu jis veikia, jeigu fiksuoja, kur jūs einate, ir jeigu įkrautas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O jei 100 proc. nesikliauti išmaniaisiais įrenginiais, kuo tada kliautis? Kas yra išbandyta, pasiteisinę, kaip tada orientuotis miške?

– Einant mišku, reikėtų dairytis. Nors, atrodo, visur pušynas, reljefas lygus, bet kažkur gal auga pavienis berželis, ąžuolas, kažkoks duburėlis yra, kalvelė, tarp samanų yra kažkoks kitoks kupstas, kitokių samanų, kitokios spalvos ar įsiterpia kažkokia kerpių dėmė ar dar kažkas. Paėjote į priekį, ir atsisukate pasižiūrėti, kur automobilis jūsų stovi, kaip atrodo iš kitos pusės tas takas, nes jis gali atrodyti visiškai kitoks. Ypač jei pasisuks saulė, grįšite po valandos kitos, galite nebeatpažinti. Eisite teisingai, bet nieko neįsidėmėjote, o tas miškas atrodo visiškai kitaip. (...) Suradote grybų, jie – ne kiškiai, nepabėgs, stojate, apsidairote, pintinę pasidedate savo ėjimo kryptimi. Reikia išugdyti savyje tokią savybę, kad, jeigu yra kelias, einate arba išilgai savo krypties, arba lygiagrečiai, bet nesukate, tada bent jau kažkoks bus orientyras. Jei telefoną turite, nekalbėkite juo, nerašykite žinučių – einame ir dairomės.

– Taigi apibendrinant, nereikėtų pasikliauti išmaniuoju įrenginiu, telefonu, nereikėtų skaičiuoti žvaigždžių arba debesų praplaukiančių, tiesa?

– O va debesis reikėtų skaičiuoti. Jeigu apsiniaukusi diena, telefono neturite, pagal ką orientuotis? Prieš eidami į mišką, pažiūrėkite, į kurią pusę plaukia debesys.

„Neįtikėtinas džiaugsmas radus paklydusį žmogų. Tam ir ruošiau, treniravau savo Fėją – galiu drąsiai sakyti, kad partnerė pateisino visus lūkesčius“, – sakė kinologė Paulina Pirmaitienė.

Policijos pareigūnai visada pasirengę padėti ieškoti pasiklydusiųjų, tačiau primena, kad į mišką eiti reikėtų atsakingai pasirengus. Pirmiausia, prieš einant į mišką, patariama aiškiai ir kuo tiksliau informuoti artimuosius, kur ir kiek laiko planuojate grybauti. Mobilusis telefonas turėtų būti pilnai įkrautas – pagal mobiliojo ryšio bokštų fiksuojamą signalą Lietuvos policija gali nustatyti preliminarią jūsų buvimo vietą, tai padeda sumažinti paieškos rajoną. Patariama rengtis ryškių spalvų drabužiais –  taip žmogų lengviau pastebėti ir vaikštant miške, ir žvalgant iš oro. Tam puikiai tinka ir ryškios, šviesą atspindinčios liemenės, kurias visi privalome turėti automobiliuose – į kišenę telpantis drabužis pasiklydus gali išgelbėti gyvybę. Iš aplinkos išskiriančiu elementu gali tapti ir ryškus kibiras ar krepšys miško gėrybėms.

Pasiklydus patariama būti kuo atviresnėje vietoje, turėti švilpuką, kuriuo galite pranešti apie savo buvimo vietą, ir prožektorių, žibintuvėlį ar degtukų. Žmonių ieškančiuose sraigtasparniuose  yra sumontuotos kameros, padedančios aptikti šilumą skleidžiančius objektus, pilotai, skrisdami naktį, naudoja naktinio matymo akinius, todėl mažiausias šviesos šaltinis paiešką gali labai palengvinti.  

Grybauti atsakingai

Kaip pagrindinį grybavimo pavojų mikologė Aurelija Plūkė įvardija pasiklydimą. Grybų pasaulio edukatorės teigimu, grybaujant dažnai dėmesys sutelkiamas į grybus, jų ieškant nuleidus galvą ir nežiūrint, kuria kryptimi judama.

„Taip labai lengva prarasti orientaciją, kur ėjome, kur pasukome ir kur pradėjome grybauti, todėl gali būti sunku surasti kelią atgal. Todėl su savimi visada reikia turėti veikiantį telefoną, pasitikrinti, ar yra ryšys. Verta telefone turėti programėlę, kuri veiktų be interneto ryšio, pavyzdžiui, „MapsMe“ ar „Google Maps“. Ir aš, vaikščiodama ilgiau miške, pasižymiu žemėlapyje tašką, į kurį reikia sugrįžti“, – dalijasi mikologė.

Ji teigia, kad tai ne vienintelis būdas norint nepasiklysti. A. Plūkė rekomenduoja atkreipti dėmesį į miške esančius orientyrus, grybauti tam tikrame miško kvartale ir nerinkti grybų vienam nepažįstamoje vietoje.

„Reikėtų sąmoningai atkreipti dėmesį į tam tikrus ryškius orientyrus, pavyzdžiui, išskirtinos formos medį, kalnelį ar ženklą miško takelyje. Be to, miškas būna suskirstytas į kvartalus. Taigi, galima grybauti viename iš jų. Žinoma, nereikėtų važiuoti grybauti į nepažįstamą vietą vienam.“

Aurelija Plūkė / A. Plūkės asmeninio archyvo nuotr.

Kur didžiausia įvairovė

Mikologė pažymi, kad gana sudėtinga prognozuoti, kur kiekvienais metais bus derlingi miškai.

„Miškas – ne daržas, į kurį pasodini daržovių ir sulauki derliaus. Pirmiausia mišką renkamės pagal tai, kokių grybų ieškome. Aš, kaip grybų pasaulio tyrinėtoja, labiausiai mėgstu tuos miškus, kuriuose yra didžiausia grybų įvairovė. Tai senieji miškai, kurioje gausu negyvos medienos – juose visi nuvirtę medžiai lieka irti. Ten tikrai galima rasti įvairiausių grybų. Žinoma, nelabai rasime įprastų, valgyti renkamų grybų“, – pastebi mikologė.

Norint prisikrauti pintinę baravykų, raudonviršių, voveraičių ir kitų pamėgtų grybų, svarbu jų ieškoti vidutinio senumo miškuose.

„Taip pat svarbu, kada jų einame ieškoti. Valgomieji grybai pradeda augti nuo liepos vidurio. Papildomi, tačiau bene svarbiausi veiksniai – drėgmė ir temperatūra. Grybai labai mėgsta drėgmę, jiems augti netinka sausa dirva. Jei drėgna ir šilta, pavyzdžiui, lyja merkiantis lietus, kuris prisotina drėgmės dirvožemį ir vyrauja šilta temperatūra, tikrai galima keliauti į mišką ieškoti grybų“, – paaiškina mikologė.

Ji priduria, kad dauguma valgomų grybų auga prie tam tikrų medžių.

„Pagal tai galime pasirinkti miškus grybauti. Pavyzdžiui, baravykai mėgsta augti po pušimis, ąžuolais, eglėmis, raudonviršiai auga po beržais, drebulėmis ar ąžuolais. Lepšiai visada augs po beržais, kazlėkai – pušyne, voveraitės dažniausiai auga spygliuočių miškuose, o kelmučiai – ant yrančios lapuočių medienos. Geriausia keliauti į pušynus su kitokių medžių priemaišomis – ten valgomų grybų įvairovė bus didžiausia“, – teigia grybų žinovė.

Neprarasti budrumo

Mikologė ragina grybautojus būti budrius. Ji pastebi socialiniuose tinkluose įkeltus grybautojų laimikius – didžiausių pintinių nuotraukas. Grybų žinovę stebina žmonių neatsakingumas: pirma prigrybauja, o paskui aiškinasi, kokie tai grybai.

„Renkant augalus ar grybus galioja pagrindinė taisyklė: jeigu nesi 110 proc. tikras, kad tai valgomas grybas, geriau neimti“, – sako A. Plūkė.

Jokiu būdu nereikėtų valgyti nežinomų grybų. „Kai kurie valgomi grybai turi panašių savybių į nuodingų. Tam tikros oro sąlygos pakeičia grybo išvaizdą – jeigu labai lietinga, gali būti pasikeitusi grybo spalva, kitokia tekstūra ir tada jau ne visada žinosi, ar tai valgomas grybas, ar į jį panašus nuodingas. Reikėtų būti labai atsargiems“, – pataria A. Plūkė.

Grybų žinovė primena: labai svarbu grybus pažinti ir neprisirinkti nuodingų, o valgomus tinkamai paruošti – švariai nuvalyti, termiškai apdoroti.

Miškas – ne daržas, į kurį pasodini daržovių ir sulauki derliaus. Pirmiausia mišką renkamės pagal tai, kokių grybų ieškome.

Nepamiršti saiko

Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė teigia, kad valgomus grybus verta įtraukti į savo mitybos racioną. „Grybai yra aromatingi, todėl suteikia maistui specifinio kvapo. Tai skatina ir virškinimo sulčių išsiskyrimą paruošiant virškinimo sistemą dirbti“, – pasakoja dietologė.

Ji teigia, kad, termiškai apdorojant grybus, didžioji dalis mineralinių medžiagų, mikroelementų, baltymų išlieka.

„Vis dėlto daugiausia jų išlieka, kai grybai ruošiami garinant arba grilinant. Jeigu grybai naudojami ruošiant padažą ar sriubą, tos maistinės medžiagos ir pereina į šiuos pagardus ir patiekalus. Be to, grybuose labai mažai riebalų ir daug sveikatai naudingų medžiagų, pavyzdžiui, skaidulų ir mikroelementų. Grybus galime vadinti B grupės vitaminų šaltiniu, juose randama vitamino E, geležies, vario, kalio, cinko, folio rūgšties. Dėl šių maistinių medžiagų grybus rekomenduojama valgyti tiems, kurie atsisako gyvūninės kilmės produktų“, – pasakoja sveikatai palankios mitybos specialistė.

Gardžiuojantis grybais svarbu nepamiršti saiko. Suvalgęs daugiau grybų  žmogus gali jaustis apsunkęs, o kartais jie sukelia ir nemalonių virškinimo sistemos jutimų: pykinimą, pilvo skausmų.

„Yra grybams alergiškų žmonių, todėl iš pradžių skanauti reikėtų po truputį. Kad grybai būtų veiksmingai suvirškinti, žmogaus organizmui reikalingi tam tikri fermentai. Vienas iš jų – trehalazė. Jeigu žmogui šio fermento trūksta arba jo visai neturi, tuomet jo organizmas grybų netoleruoja“, – priduria dr. E. Gavelienė.

Verta žinoti

• Maistui tinka virti jauni grybai. Daugiausia maistinių medžiagų yra grybo kepurėlėje.

• Apsinuodyti galima ir valgomaisiais grybais, jei jie renkami seni, ištižę, sukirmiję ar laiku neapdorojami. Juose gali būti susikaupusių organizmui kenksmingų medžiagų.

• Renkant grybus reikia gerai nuvalyti žemėtus kotus, nes žemėje gali būti pavojingų botulizmą sukeliančių bakterijų. Tokius grybus uždarius hermetiškuose induose, susidarius anaerobinėms (be deguonies) sąlygoms, gali pradėti daugintis botulizmo bakterijos ir išskirti labai nuodingą egzotoksiną. Jei išpūstas stiklainio dangtelis, įtartina spalva – grybų vartoti negalima.

• Paruoštų valgyti grybų negalima palikti kitai dienai, o konservuotus reikėtų suvartoti per pusmetį.

• Jau paruoštus grybus reikia laikyti šaldytuve 0–6 °C temperatūroje.

• Geriausia grybauti anksti rytą, ypač švintant, tuomet grybai būna kietesni, tvirtesni. Grybauti tinka medinės ir plastikinės pintinės su tarpeliais.

• Einant į mišką patariama apsimauti ilgas kelnes, apsivilkti marškinius ilgomis rankovėmis, užsidėti kepurę, apsiauti batus aukštesniais aulais. Grįžus iš miško reikia apžiūrėti visą kūną, ar nėra įsisiurbusių erkių. Drabužius, su kuriais grybavote, reikėtų išpurtyti, išskalbti ir išdžiovinti.

Miškai jau knibžda grybavimo išsiilgusių žmonių. Kiekvienais metais besikartojančios istorijos, kai pasiklydę, ypač vyresnio amžiaus, grybautojai nebegali rasti kelio iš miško, verčia pareigūnus nerimauti, nors šį rudenį Klaipėdos regione pasiklydusiųjų jiems dar neteko ieškoti.

Kretingos rajonas – bene miškingiausias Vakarų Lietuvoje, todėl policijos komisariato viršininkas Arūnas Pužauskas patarė bet kurio amžiaus ir patirties gamtos mylėtojams išsiruošti į mišką tik iki galo įkrovus mobiliojo ryšio telefoną.

Būtų tobula, jei kiekvienas, eidamas į mišką, turėtų švilpuką.

"Patarimai turi būti logiški ir praktiški, o ne teoriniai. Būtų tobula, jei kiekvienas, eidamas į mišką, turėtų švilpuką. Bet ne tą molinį, kurį perka mugėje, o iš medžioklės ir žūklės prekių parduotuvės. Žinau, kad grybautojas ir švilpukas – nesuderinami dalykai, kaip ir tikėtis, kad į mišką kas nors nešis kompasą. Naivu tikėtis ir to, kad vyresnio amžiaus žmonės telefone susiinstaliuos programėlę, padedančią rasti kelią. Toks patarimas turbūt būtų kvailas", – svarstė komisariato viršininkas.

Svarbiausia – šiltai apsirengti, pageidautina ryškesniais rūbais, turėti vaistų, kuriuos paprastai vartoja, bent truputį vandens ir porą saldainių.

Dažnas eidamas į mišką yra įsitikinęs, kad susiorientuos pats, be pagalbinių priemonių.

"Gal ir būtų gerai, kad pagyvenę žmonės neitų į mišką po vieną, bet lietuviai yra tokie, kad gerų vietų nenori išduoti nei draugui, nei giminaičiui. Jei jau pasiklydo, svarbiausia nepanikuoti, skambinti, o jau mes nelaimėlius surasime. Sunkiausia ieškoti žmogaus, kuris namie paliko telefoną, o namiškiams pasisakė važiuojąs tiesiog į Darbėnų mišką. Dažniausiai pasiklysta žmonės, kurie nuo vaikščiojimo jau būna pavargę, nuovargis atima ne tik kojas, kai žmogus nebesusigaudo, kur yra, prasideda panika. Kol kas visus radome, todėl patariu neišsigąsti", – tikino A.Pužauskas.

Dažniausiai pasiklysta pagyvenę žmonės, kurie paprastai nėra apsirūpinę techninėmis priemonėmis.

Šią vasarą Kretingos rajono pareigūnai pasiklydusią senolę, išėjusią žemuogiauti į savo jaunystės vietas, rado po pusantros paros. Ji gulėjo aukštoje žolėje, lomoje, kuri sunkiai pastebima.

Kretingos rajone yra labai tankių miškų, kuriuos šukuojant galima nepamatyti žmogaus net už penkių metrų, o termovizorius pro vešlias medžių šakas nieko nefiksuoja.

Grybautojas dalijosi, kad surinktas voveraites džiovina ir mala miltelius, taip pat priduoda: „Priduodu, bet kainos ir infliacija... Iš pradžių buvo 12 eurų už kilogramą, dabar 5 eurai.“

Už kibiriuką surinktų voveraičių supirktuvėje galima gauti kokius penkis eurus. Pakelėje 1 l voveraičių kainuoja 5 eurus, už 2 l – 10 eurų. Tačiau 1 kg voveraičių – daug brangiau. Apie šių metų voveraičių derlių ir kainas pokalbis su uogų ir grybų perdirbimo įmonės vadovu Virginijumi Varanavičiumi.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kiek kainuoja 1 kg voveraičių?

– Voveraičių 1 kg kainuoja apie 5 eurus. Jei 1 kg voveraičių sudėtume į litriukus – išeitų trys litriukai. Vadinasi, 1 kg – 5 eurai, 3 l – 15 eurų.

– Ar 1 kg yra apie 2 l?

– Maždaug.

– Tai tiek mes permokame pakelėse?

– Taip. Tačiau verslas yra verslas.

Daugumą – 95 proc. – suvalgo vakariečiai: vokiečiai, prancūzai, austrai, belgai, švedai.

– Per vieną dieną atveža apie 5 t voveraičių. Kiek tonų surenkate per metus?

– Vidutiniškai nuo 300 iki 500 t.

– Ar šias voveraites valgo ne tik lietuviai?

– Daugumą – 95 proc. – suvalgo vakariečiai: vokiečiai, prancūzai, austrai, belgai, švedai.

– Ar visi grybai superkami?

– Šiuo momentu dominuoja voveraitės.

– Užauga daug, bet ne viskas surenkama?

– Jau daug metų gyventojų tankumas stipriai mažėja, kaimai sensta, jaunimas neberenka.

– Kaip kinta kainos?

– Šio sezono pradžioje voveraitės kainavo 10–12 eurų. Tai buvo gana įspūdinga kaina. Dabar voveraičių daugiau, jos kainuoja 5 eurus. Kaina gana gera. Grybų kiekis irgi geras. Miške galima surasti per dieną grybų už 100–150 eurų.

– Kokia mėlynių 1 kg kaina?

– Dabar apie 3 eurus. Tai gana didelė kaina.

„Pagrindinis dalykas yra mobilusis telefonas, kuris padėtų mums susisiekti su artimaisiais arba su gelbėjimo tarnybomis. Jeigu išeiname ilgesniam laikotarpiui, būtinai reikėtų vandens ir truputį kažko užkąsti. Taip pat reikėtų pasiimti laikrodį, kompasą ir žemėlapį, jeigu tik įmanoma. Reikėtų iš anksto susipažinti, kaip veikia kompasas ir žemėlapis“, – patarė M. Adomaitis.

Einant į mišką pravartu turėti ir švilpuką bei šviesos šaltinį, pavyzdžiui, prožektorių, kuris padės susigaudyti sutemus.

„Būtų gerai ir tas pats švilpukas, kuriuo galėtumėte prisikviesti gelbėjimo tarnybą, jei eitų šalia, o jūs nebegalėtumėte šaukti, būtumėte ant tiek pavargę. Taip pat prožektorius, kad ir nedidelis, tamsiu paros metu. Jeigu jūsų ieško iš oro, net ir pati menkiausia švieselė gali pagelbėti jus surasti. Ta pati šviesa padės ir jums pačiam orientuotis, galbūt pamatyt kažkokį kvartalą ar keliuką. Kartais tas mažas keliukas gali ir nesimatyti, kai yra tamsu“, – sakė M. Adomaitis.

Einant grybauti ar uogauti rengtis kamufliažinės aprangos nereikėtų, nes tada jus bus sunkiau pamatyti, o ir slėptis miške nėra nuo ko.

„Reikėtų dėvėti kažką ryškaus. Jeigu atvažiuojate automobiliu ir neturite ryškių drabužių, galima pasiimti liemenę, kuri kiekvienoje mašinoje yra. Ta liemenė labai pagelbės, jeigu jūsų reikės ieškoti. Taip pat, jeigu atėjote su draugais, jiems bus lengviau jus pamatyti“, – teigė M. Adomaitis.

Pasiklydus šaukti ir tikėtis, kad jus kas išgirs ir suras – nėra labai gera idėja. Medžiai sugeria garsą, o dažnai net nėra aišku, iš kurios pusės jis sklinda. 

„Rėkavimas miške nėra pats geriausias dalykas. Labai sunku nustatyti kryptį iš kurios pusės jus šaukia. Taip pat gali būti, kad gelbėjimo tarnybos ieškodamos jūsų eina per mišką garsiai, šiugždena šakas, traiško lapus ir per tuos garsus jūsų negirdi. Jeigu pasiklydote, atsisėskite ir ramiai pagalvokite apie orientyrus, kuriuos praėjote ir tada po truputį dėliokitės savo planą, kaip grįžti atgal“, – aiškino žvalgų būrio vadas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pamiršusiems pasiimti kompasą ar telefoną, susigaudyti padės ant medžių ir akmenų augančios kerpės, skruzdėlynai bei saulės padėtis.

„Galbūt tai ne visada teisinga, bet ant medžių ir akmenų augančios samanos ir kerpės dažniausiai yra šiaurinėje pusėje. Taip pat galima žiūrėti į skruzdėlynus – jų nuožulnus šlaitas yra atkreiptas į pietinę pusę. Jeigu turite laikrodį, galima pagal saulę susigaudyti. 7 val. ryte saulė yra rytinėje pusėje, todėl medžių šešėliai rodys vakarus, apie 13 val. saulė yra pietinėje pusėje, todėl medžių šešėliai rodys šiaurinę pusę“, – tvirtino M. Adomaitis.

Miške radę kelmą apžiūrėkite jo rieves – pietinėje pusėje esančios rievės yra platesnės.

„Galima [susiorientuoti] ir pagal medžių rieves. Kai randame nupjautą kelmą, beveik visais atvejais didesnės rievės yra pietinėje pusėje“, – sakė M. Adomaitis.

Jeigu pasiklydote ir sutemo, ieškokite saugios vietos prisiglausti nakčiai. 

„Naktį galima pamatyti Šiaurinę žvaigždę, kuri parodys jums šiaurinę kryptį, bet geriausias variantas, jeigu nėra labai šalta, nelyja lietus ir turite, kur prisiglausti, geriau sulaukti ryto ir tada tęsti savo kelionę“, – kalbėjo M. Adomaitis.

Karklėje rado raudonviršių

Smarkesni lietūs ir šiluma dar tik žadina grybieną pajūrio miškuose, nors kai kas jau renka voveraites, o Karklės miške jau galima rasti vieną kitą raudonviršį.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė pripažino, kad jai pačiai prieš kelias dienas miške pavyko rasti tik du grybus.

"Ir tie buvo šungrybiai. Grybų sezonas priklauso nuo oro sąlygų. Reikia, kad būtų pakankamai drėgmės ir pakankamai šilumos. Kai kur tiek prilijo, kad miškai tiesiog plaukia. Grybų tokiose vietose tikrai nebus", – patikino J.Motiejūnaitė.

Pasak mikologės, dzūkai šiuo metu gausiai renka voveraites, nes smėlinguose miškuose net ir gausūs krituliai nieko blogo nepridaro.

"Pajūryje mažai lijo, todėl ir nėra grybų. Vis dar negirdėti, kad rimtų grybų būtų. Voveraitės – vasaros grybas. Kol kas tik jas ir renka. Šiemet neteisingai padalijo dangus kritulius. Kai kam davė per daug. Jei rugpjūtį bus pakankamai lietaus, o rugsėjis – dar ir šiltas, pagrybausime", – vylėsi J.Motiejūnaitė.

Tikrų grybų dar nėra.

Mėnulis visai nerūpi

Patys grybautojai dūsauja, kad miškuose sunkiai randami baravykai būna visiškai sukirmiję. Yra manančiųjų, kad grybus reikia rinkti esant tam tikrai mėnulio fazei, tada grybai bus nesukirmiję.

"Mokslas neturi nieko bendro su pilnatimi. Jei miškuose yra uodų, vadinasi, bus ir grybinių uodukų. Šiemet uodų labai gausu, juk drėgna", – paaiškino mikologė.

J.Motiejūnaitė priminė, kad yra grybų rūšių, kurios pramečiuoja.

"Esant tam tikroms sąlygoms, kai kurios rūšys pramečiuoja. Pernai ar užpernai vasarą gausiai dygo baravykai. Tad nežinau, ar šią vasarą tikėtis vasarinių baravykų", – suabejojo mikologė.

Kokio grybų sezono reikėtų tikėtis rudenį? Specialistė  nurodė stebėti rugpjūčio orus.

"Drėgmės reikia, kad užtektų, bet nebūtų per daug. Taip pat reikia šilto ir pakankamai drėgno rugsėjo. Grybų sezoniškumą galima įvertinti praėjus grybų sezonui. Prognozuoti neįmanoma. Galima tik pasakyti, kokių sąlygų reikia", – paaiškino J.Motiejūnaitė.

Voveraitės – po 4 eurus

Klaipėdos turgavietėse galima rasti voveraičių, kurių litras kainuoja keturis eurus.

"Tikrų grybų dar nėra. Tik voveraitės", – juokėsi Naujojo turgaus direktorius Viačeslavas Karmanovas.

Kaina: voveraičių kainos uostamiesčio turgavietėse siekia 4 eurus už litrą. Smulkesni grybai parduodami už 3,5 euro, o iš toliau atvežti – po 5 eurus.

Grybais turgavietėse imta prekiauti tik prieš savaitę. Pajūrio miškuose jų buvo mažokai, tad grybautojams teko sėsti į automobilius ir grybų ieškoti atokesnėse vietose.

Šią savaitę Klaipėdos rajono miškuose voveraitės jau ėmė dygti, bet dar ne taip gausiai. O štai netoli Platelių grybautojai miškuose jau renka pilnus krepšius šių grybų.

Turgavietėje vakar voveraitėmis prekiavę grybautojai išsidavė, kad važiavo į Šilutės ar net Tauragės rajono miškus.

"Lietaus ir šilumos turėtų užtekti, tad spėju, kad netrukus pasirodys ir tikri grybai – baravykai ar raudonviršiai", – prognozavo V.Karmanovas.

Anot Varėnos rajono savivaldybės pranešimo, čempionate varžėsi 17 komandų.

Leista rinkti keturias grybų rūšis: baravykus, raudonikius, voveraites ir žaliuokes. Jie turėjo būti nenupjautais koteliais.

Čempionato laimėtojai per 2,5 val. surinko 22,643 kg grybų, rado penkis baravykus.

Antrąją vietą užėmė „Kremblių“ komanda iš Paluknio, pririnkusi 18,357 kg grybų ir radusi 18 baravykų. Ši komanda rado ir didžiausią – 596 gramų – baravyką.

Trečią vietą laimėjo „Margionių marcos“ iš Margionių.

„Smagu, kad grybavimo čempionatas įvyko ir kad jūs ciek daug. Kad jau nelija lietus, kad daug prisgrybavot ir visų puiki nuotaika. Noriu primyc labai svarbų dalykų, kad šiais metais šilinių dzūkų grybavimo tradicijos buvo inrašytos in Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadų. Iš tikrųjų, grybavimas – labai sena tradicija, išcisa kultūra“, – čempionato dalyvius dzūkiškai sveikino Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Būtent dėl jo taurės ir varžytasi.

Meras pranešė, kad kitąmet čempionatas vyks nebe paskutinį rugsėjo savaitgalį, o pirmą – kad būtų šilčiau ir grybų daugiau.

Lietuvos grybavimo čempionatas surengtas aštuonioliktą kartą.