G. Latakas įvertintas už savitą šiuolaikinę mitologiją, nepagražintą kalbinę tikrovę, poetinę žaismę ir įtraukiančias literatūrines peripetijas poezijos knygoje „Salos“.

B. Grašytei-Black Jaunojo jotvingio premija skirta už įtaigų poetinį pasaulį, taupų ir talpų žodį knygoje „Sumokėjau alyvmedžio lapais“.

Laureatai bus apdovanoti rugsėjo 30 dieną Druskininkuose, baigiamajame 34-ojo tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ vakare.

Jotvingių premija skiriama kasmet už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausią poezijos knygą, Jaunojo jotvingio premija – už geriausią jauno autoriaus (iki 35 metų amžiaus) originaliosios poezijos, verstinės poezijos ar poezijos kritikos knygą, išleistą per pastaruosius dvejus metus.

Pagrindinį festivalio prizą – Jotvingių premiją – 1985 metais įsteigė Sigitas Geda. Tais metais jo įsteigtą premiją gavo poetas Kornelijus Platelis už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“.

Prasidėjus „Poetiniams Druskininkų rudenims“ 1990 metais, S. Geda sutiko premiją susieti su festivaliu.

Kandidatūras abiem premijoms gauti vertino Dainius Gintalas, Gintaras Grajauskas, Rūta Lazauskaitė, Kornelijus Platelis, Alvydas Šlepikas, Ieva Toleikytė, Indrė Valantinaitė.

Premijų komiteto siūlymai teikiami tvirtinti kultūros ministrui. 

Pernai Jotvingių premiją pelnė Gintaras Grajauskas, Jaunojo jotvingio – Ramūnas Liutkevičius.  

Geležių gelbėtojas

Trauką šaltam metalo spindesiui Gvidas jautė nuo mažens: rinko senovinius raktus, arbatos dėželes, carines, smetoniškas, amerikietiškas monetas, medalius, įvairius mažmožius, nesvarbu, sulūžę, padūlavę ar apėję rūdimis būtų.

Sunku pasakyti, iš kur šis pomėgis atsirado – gal iš Smetonos laikų inteligentės, tiesa, jokio kraujo ryšio su jo gimine neturėjusios, tačiau mylimos tetulės Marijonos, pas kurią berniukas visokių gražių niekučių regėjo, lietė juos, paveldėjo.

"Turbūt kvailystė, bet leidžiu sau lig šiol žaisti. Gelbėju niekam nereikalingus geležis. Neracionalus, beprasmis užsiėmimas. Bet kad gražu!" – šypsosi Gvidas.

Nuostabiai gražu: aprūdijęs raktas, senas šaukštelis, lūžusi freza, "neatpažinta", ovali forma, kalviškos vinys menininko įkvėpimo pakylėti tampa iškalbingomis detalėmis originaliuose paveiksluose – į vienį juose susilieja prasmingos citatos žodžiai ar autoriaus pastebėjimas, parūdijusi geležis, spalvoto emalio miniatiūros, dažų potėpiai.

"Turiu silpnybę monetoms ir medaliams – pastaruosius ir pats kuriu, kolekcionuoju kolegų sukurtus. Teberenku ir monetas, nesu labai išrankus – kas pakliūva į mano nagus, tuo ir džiaugiuosi", – sako G.Latakas ir pastebi, kad pasukti kitu gyvenimo keliu turbūt jam pats likimas neleido: baigęs mokyklą įstojo į Telšių aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos meninio metalo apdirbimo skyrių – tapo metaliumi.

Paminklas ant delno

Toje mokykloje dirbę dėstytojai Petras Gintalas, Romualdas Inčirauskas, Vytautas Mockaitis, Remigija Vaitkutė užkrėtė vaikiną meniškų medalių kūryba – dar 1997 m. Vilniuje vykusioje parodoje kartu su savo korifėjais G.Latakas pristatė pirmus savo medalius. Iki šiol nepraleidžia progos dalyvauti Telšiuose vykstančiose medalių kūrėjų vasaros stovyklose, šį rudenį žada pakviesti į savo autorinių medalių parodą Vilniuje Medalių galerijoje.

"Medalio žanras man tinka. Medalis malonus rankoje ir į atlapą gali įsmeigti. Pagal klasikinį apibrėžimą tai – apvalus ir telpantis ant delno daiktas, tačiau šiuolaikiškas – išlaisvėjęs: įvairių formų, dydžių, pasitaiko net labai jau erdvinių, – pasakoja menininkas. – Medaliai – išlikimo ženklai. Juk viskas aplink mus trupa, nyksta, labai jau laikina, o įrėžus į bronzą, galvoju, išliks ilgiau už mus. Medalis – paminklas, telpantis ant delno, jei laikai pasikeitė, niekas negriauna jo, neverčia su dideliu bilsmu. Tiesiog, jei nusibodo, įgriso, – brakšt į stalčių, į archyvą, kuo toliau nuo akių, o kada panorėjęs ir vėl išsitrauksi. Archyvarai kada nors po smerčio ištrauks. O paminklas... Nuversto atgal taip lengvai nebepastatysi, apskritai didieji paminklai linkę supriešinti. Nežinau, ar tokie laikai, ar mūsų tauta labai išdrikusi, bet dažniausiai paminklai sukelia didelius ginčus. Medalis, palyginus su šiais didžiaisiais savo broliais, taikus kaip tetervinas."

Nežinau, ar tokie laikai, ar mūsų tauta labai išdrikusi, bet dažniausiai paminklai sukelia didelius ginčus. Medalis, palyginus su šiais didžiaisiais savo broliais, taikus kaip tetervinas.

Į standartus nespraudžia

G.Latako medalių su kitų autorių darbais nesupainiosi: forma – neapibrėžta, jokių standartų, siužetas – apgaulingai paprastas, tiesa, be autoriaus pagalbos ne kiekvienam lemta suvokti jo tikrąją prasmę, dedikaciją, vaizdas – ne stropiai išdailintas, o lipdytas "lengva ranka", pilnas originalių detalių, brėžių, net pirštų pėdsakų, teksto, kurie tarp savęs varžydamiesi užpildo visą medalio plokštumą. Kompozicijose dažnai "nardo" žuvys ar iš dangaus grūmoja Dievo pirštas – nelygu, kam kas žadėta.

"Savitumas garantuoja išlikimą. Yra toks gal nešvankiai skambantis, bet visai nekaltas ir taiklus žodis "kurvatūros". Mene tai – tyčiniai kreivumai, netikslumai. Darydamas bet kokį darbelį tyčia vengiu tikslumo, liniuotės, ir į jokią standartų dėžutę jo nededu – nekvėpuos, – aiškina Gvidas, neatsitiktinai pradėjęs kurti medalius-emblemas nesančioms draugijoms pagerbti. – Kaip rašoma tame pačiame klasikiniame apibrėžime, medalis – atminimo ženklas, skirtas ypatingam įvykiui ar žmogui pažymėti. Aš tą ženklą noriu įsukti į poezijos lauką ir nesančius, niekad nebuvusius nutikimus paversti esančiais kitoje, gretimoje – galimybių būti – erdvėje. Kitaip sakant, mano medaliai – medalio meno paraštėse būvantys daiktai, ne tokie iškilmingi ir rimti, ko šiaip tikimasi iš medalio."

Medaliai svajotojams

Medalis-emblema "Nosių gildija" – tiems, kurie didžiuojasi nosimis. "Sapniai" – turbūt svajotojų draugija, tie, kurie sapnuoja atviromis akimis. O štai "Auksinio elnio gildija" – medalis mėgstančių švęsti medžioklių draugijai, kuriuos ištiko regėjimas – elnias auksiniais ragais ir su kryžiumi tarp ragų jiems peršoko stalą, ir nuo dabar nebebus nė dienos, nė valandos, visiškai ramios jų gyvenimuose...

Yra sukurta ir linksma Latakų šeimos emblema, tačiau šiandien, pasak kūrėjo, tegul bus pagarbintas mūsų straipsniu medalis-emblema "Gelžių gelbėtojų gildija" – tokiems kaip jis, renkantiems įvairias geležėles menininkams-svajotojams. Tai bronzos gabalas, apglėbtas senų žirklių. Medalio siužete – sparnuoto žmogaus tema – legenda apie Ikarą ir Dedalą, pirmus į dangų pakilusius žmones, du svajotojus, bandžiusius skristi vaško ir plunksnų sparnais.

"Dedalas užvertęs galvą moko Ikarą, kad aukštai nekiltų – saulė sutirpdys sparnus, o jei nusileisi per žemai – plunksnos sušlaps jūroje. "Laikykis vidurio" – moko jaunąjį Ikarą Dedalas, – primena legendą menininkas. – Sparnai ne tik pakelia, įkvepia, bet ir trukdo – deja, tokia sparnuoto žmogaus lemtis. Pakilusiam skristi savo svajonėse žmogui, kokiu yra dažnas menininkas, poeta, ar koks amžinojo variklio meisteris, buitis apsunkina gyvenimą, atsidavęs vien menui jis praranda ryšį su realybe, buitimi. Tuomet perlūžta, neatlaikęs to dualizmo. Mano medalyje Ikaras su sunkiais metalo sparnais. Tokiais daug nepaplasnosi, aukštai nepakilsi. Bet bandyti reikia. Moralas aiškus: geriausia būtų sklęsti virš pamotės buities, pleventi, balansuoti ties aukso viduriu... O gal ir nereikia to moralo. Kam jis reikalingas, po šimts, mano mielieji, išmintingieji sapniai?.."

Stebuklingi paveikslai

"Už mūsų namų sienų skleidžiasi stebuklingi paveikslai. Kviečiame atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, ateiti į Juškų namelį, pamatyti, išgirsti bei pajusti žmogaus kurtų stebuklų", – taip į kauniečio menininko tapybos ir medalių parodą "Baladė" kviečia muziejininkai. Tapytojas, poetas, juvelyras G.Latakas parodą poetiškai pavadino tam, kad lankytojams suteiktų užuominą: čia pateikiama kūryba, susijusi su senais laikais. Mat baladė iš viduramžių atkeliavo kaip poetinis žanras, kurio kūriniuose apstu istorinio arba legendinio turinio, o epiniai, lyriniai ir draminiai pradai yra glaudžiai susiję.

Keliuose G.Latako medaliuose ir paveiksluose galima rasti pasikartojantį motyvą – naujovišką Vytį. Tiesa, šis ir visiems gerai žinomas Vytis iš Lietuvos herbo mažai ką turi bendra. "Šis riteris ne vieną šimtą metų kariavo, kalaviju mojavo. Kad jam būtų linksmiau, ant žirgo viltingai užsodinau ir mergelę – pačią Lietuvą. Dabar, kai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį – tai ir pažymėta medalyje, šis Vytis tarsi peršoka iš vieno kranto į kitą: iš praėjusios epochos į dabartinę", – aiškino dailininkas.

Žinomą perpasakoja naujai

"Ne visada iki galo sugalvoju, ką piešiu. Man svarbiausia – ištransliuoti tam tikrą emociją", – sako pašnekovas. Daugelyje G.Latako drobių atsiskleidžia pasaulio mene matyti motyvai, perpasakoti naujai. Drobę "Miegantis riteris" dailininkas prisipažino sukūręs įkvėptas senųjų knygų. "Mane labai žavi manuskriptų miniatiūros. Jose kartais būna atsispaudusios raidės. Ir galvoji, ar tos raidės persimušusios iš kito puslapio, ar knyga ant tos pačios veršiuko odos rašyta antrą kartą, pirmąjį sluoksnį išskutus, ir raidės likusios dar iš pirmojo sluoksnio? Čia aš padariau senojo pergamento imitaciją: per visą drobės plotą atbulai parašiau tekstą apie riterį Aldegirdą. Paskui tą tekstą uždažiau baltai. Ant šio sluoksnio tapiau naujai, tačiau ir pro jį prasimušusios raidės dalyvauja kompozicijoje. Apatinis sluoksnis kalba viršutiniam, tai sukuria paslapties nuotaiką", – gerai paanalizavus, perkeltine prasme keli kūrybos sluoksniai matomi bene visuose G.Latako kūriniuose.

Dailininkas prisipažįsta mėgstantis pertapyti senus, jam nepatikusius paveikslus. Taip drobėje "Miraklis" atsirado šv.Antano atsiskyrėlio galva. "Tai – iš viduramžių atkeliavusio makabriško mirties šokio perpasakojimas. Nutapiau tris gyvuosius ir tris giltines. Taigi, lygiavertės gyvenimo ir mirties pajėgos. Bet, kad būtų šviesiau, įterpiau šventojo Antano atsiskyrėlio portretą", – apie prieš dešimt metų tapytą drobę, kaip fragmentą įterptą į didesnę kompoziciją, užsiminė dailininkas.

"Miraklyje" G.Latakas giltines pavaizdavo panašiai kaip senųjų meistrų paveiksluose. "Mane žavi tai, kad viduramžių dailininkai, nežinodami anatomijos, žmogaus kaulų struktūros, nesuko dėl to galvos. Nelabai žinojo, kaip atrodo dubens kaulai – suraitydavo toje vietoje kokią susisukusią voliutą (architektūrinė detalė – red.past.), ir tiek", – sakė šią detalę pats panaudojęs menininkas.

Dievas iš mašinos

Kelių drobių apačioje galima matyti žmogaus profilį, įrėmintą atskirame rėmelyje. Tai – iš teatro pasaulio į G.Latako kūrybą atkeliavęs sufleris. "Jis ir teatre, ir čia yra tas, kuris ateina ir pasako, ką reikia daryti, kaip elgtis tam tikroje gyvenimo scenoje", – taip šio personažo atsiradimą jo kūryboje aiškina menininkas. Vienoje tokių drobių matyti ne tik sufleris apačioje, bet ir Dievo ranka viršuje. "Čia priminimas apie tai, kad antikiniame teatre veiksmo pabaigoje, kai jau nebūdavo visiškai aišku, kuo viskas baigsis, pasirodydavo "Deus ex machina" – Dievas iš mašinos. Toks tarsi iš dangaus su tam tikra įranga nuleistas Dievas išspręsdavo visas problemas. Antikiniame teatre tai būdavo Dzeusas. Nutapydamas tą Dievo ranką arba Dievo pirštą noriu pasakyti: nebūkime labai įsitempę – vis tiek Dievas viską išspręs, viskas jo rankose", – dailininkas užsiminė šia drobe svarstantis, kiek gyvenimas yra teatras, o kiek – ne.

Vilkijoje eksponuojamuose iš bronzos, vario sukurtuose medaliuose – taip pat užuominos į mitologinius personažus ir šventuosius. Čia galima išvysti ir dalį G.Latako medalių, sukurtų jo mėgstamiems poetams. "Tai, kad esu sukūręs medalį poetui, dar nereiškia, kad tas medalis yra pas tą menininką. Šiuos medalius dažnai kuriu ne kokia nors proga, o dėl to, kad man patinka", – sako taip savo simpatijas poezijos menui išreiškiantis poetas ir dailininkas.

Prieš keletą dienų dalis parodos eksponatų iš Vilkijos iškeliavo į Kauną. Penktadienį čia, Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje (A.Mapu g. 18), atidaryta G.Latako to paties pavadinimo paroda. Į Kauną iškeliavusius kūrinius menininkas pakeitė kitais. Paroda veikia iki birželio 14 d.

Jos autorius – daugiabriaunis menininkas, kuris  tapo, kuria poeziją ir juvelyriką, dirba pedagoginį darbą. G.Latakui patinka susigulėjusios tradicijos ir senos meno temos, kurios atliepia autoriaus tikėjimą senųjų vertybių restauracija.

Paroda „Nekalendoriniai“ autorius primena išmintingojo Erazmo iš Roterdamo žodžius – juk ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, juk daug yra tylių, mažų Kristaus vynuogyno darbininkų, apie kurių buvimą nė nenutuokiame. Taigi jie niekada nepapuls į kalendorius. Tačiau kaip tik jie palaiko pasaulio pusiausvyrą.

Dailininko kūriniuose nefigūruoja naujovės, šiandieninės aktualijos, kurios, anot autoriaus, jo „nėmaž neįkvepia“. Senos istorijos, siužetai, neatsidūrę kalendoriuose, atranda savo vietą G.Latako drobėse.

Kauno menininkų namuose surengta Gvido Latako tapybos darbų paroda "Riterio sapnas". Neseniai čia pat buvo pristatyta ir naujausioji G.Latako poezijos knyga "Lokenos".

Gana dažnai klausiama, kas yra G.Latakas – dailininkas ar poetas? Pagal diplomą – dailininkas, bet poezijos mokslų juk išeiti negalima – jų tiesiog nėra. O štai G.Latako knyga – jau trečioji. Taigi jis yra poetas-dailininkas arba dailininkas-poetas, o greičiausiai – tiesiog G.Latakas: su visa žemaitiška dvasia, nuoširdumu, paprastumu, tikrumu.

Menininkas niekad nesiplėšo dėl nieko, ramiai priima gyvenimą tokį, kokį sugeba pamatyti, o sugeba jį matyti išties talentingai: "Kaimynuos pas mus/ įsitaisė genys – ne genys/ vakarais jis pradeda kalti/ mažais plaktukėliais stuksena/ mielaširdingus votus/ iš sidabro skardų išskalambija/ koją ranką akis – ką tik nori/ juodųjų kalviukų brolis (eil. "Votai").

Kaip pastebi knygos "Lokenos" redaktorius Vytautas Stulpinas, G.Latako eilėraščiuose nuolat kinta rakursai, gaivalingai sujuda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija – dailei.

Kalba dažnai rupoka, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai herojai. Jie, atsidūrę eilėraščio jėgos lauke, natūraliai iškyla, praturtina autoriaus sumanymus. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių.

"Lokenos" iliustruotos paties G.Latako piešiniais ir medaliais, kurių braižas ypač dera prie tekstų. Beje, menininkas taip pat gerai žinomas ir kaip juvelyras, jo emalės darbai, papuošalai laukiami žiūrovų, mėgstami moterų, siekiančių pasipuošti savitai, originaliai. Tačiau paroda "Riterio sapnas" kreipia į tapybos sritį, paveikslais G.Latakas tarsi pasakoja, liudija apie jam brangų pasaulį.

"Tie mano darbai, drobės, išsigelbėjimo ženklai, laimingojo žmogaus daiktai, nuolat gerinami, perpaišomi liudijimai, savotiška, maniška vargšų biblija, biblia pauperum, kuri istorijas nemokantiesiems skaityti pasakoja nupaišytais vaizdais, – sako G.Latakas. – Tegul pasakoja tie vaizdai apie kadaise vykusius ir dabar nuolat tebevykstančius dalykus, nes čia juk yra kitas – mito laikas."

Akivaizdu, kad mitologiniais įvaizdžiais menininkas kuria istorijas, o jose gyvena laimingi žmonės. Ir pats G.Latakas ne kartą yra sakęs kuriąs ne tada, kai jam sunku ar būna prislėgtas kokio rūpesčio. Ne, kūrybos jis imasi, kai jam būna gera ir smagu. O jį matant atrodo, kad beveik visada jis yra gerai nusiteikęs.

Skaitant naujausią jo eilėraščių knygą, regis, aišku ir kodėl poetas nepraranda gyvenimo džiaugsmo pojūčio: "Tiek tatai užgyvenau –/ atliko kartono dėželė/ kai nelauki kažin ko/ kai neatrodo pasaulis skolingas/ tavo personai/ dėkui už kožną nieką/ gniužulą saujoj (eil. "Dėželė").