„Lėktuvo avarijoje nukentėjusiam pacientui Santaros klinikų medikai suteikė aukščiausio lygio medicininę pagalbą ir užtikrino efektyvią jo priežiūrą. Kad būtų galimybė tolimesniam gydymui, šeimos prašymu, jis perkeltas į Ispaniją“, – nurodė gydymo įstaigos Komunikacijos tarnybos vadovė Jurgita Juozaitytė-Markevičienė.

Krovininis lėktuvas Vilniuje, prie oro uosto, nukrito praėjusią savaitę. Juo skrido keturių žmonių įgula, iš kurių vienas Ispanijos pilietis žuvo. Taip pat nukentėjo dar vienas ispanas, vokietis ir lietuvis. Anksčiau skelbta, kad antro nukentėjusio ispano būklė sunki.

Iš lėktuvo kliudyto namo išsigelbėjo 13 gyventojų. Savaitgalį iš įvykio vietos buvo baigtos vežti lėktuvo nuolaužos ir policija nustojo saugoti teritoriją. Kaip skelbė Vilniaus savivaldybė, toliau tai daro Lietuvos šaulių sąjunga.

Kol kas neaišku, dėl ko įvyko krovininio lėktuvo katastrofa.

Tyrimą dėl įvykio atlieka Lietuvos teisėsauga, Teisingumo ministerijos koordinuojama tarptautinė aviacijos saugos ekspertų komisija, pati bendrovė. Pareigūnai neatmeta sabotažo versijos.

Sudužęs lėktuvas „Boeing 737“ priklausė Ispanijos oro bendrovei „Swift Air“, jį siuntų gabenimui naudojo DHL. Orlaivis skrido iš Leipcigo Vokietijoje.

Dr. Minhas Tri Luu ir Dr. Shelley Wickham naudoja vadinamąjį „DNR origamio“ metodą, kad pasitelkdami DNR prigimtinį gebėjimą lankstytis kurtų naujas ir naudingas biologines struktūras, teigiama universiteto pranešime spaudai. Tyrimo rezultatai ketvirtadienį paskelbti žurnale „Science Robotics“.

Mokslininkai pagamino daugiau nei 50 nanodalelių dydžio objektų, tarp jų – nanodinozaurą, šokantį robotą ir mažytį, už žmogaus plauką tūkstantį kartų plonesnį Australijos modelį, kurio plotis tesiekia 150 nanometrų.

Mokslininkai daugiausiai dėmesio skyrė kurti modulinius „DNR origamius“ – vadinamuosius vokselius, kurių konfigūracija gali būti keičiama, iš jų gaminant trimates struktūras.

Tokiu būdu sukuriamas nanostruktūras galima programuoti atlikti konkrečias funkcijas.

„Mes sukūrėme naujos klasės nanomedžiagas, pasižyminčias reguliuojamomis savybėmis, kurias galima naudoti įvairiose srityse – nuo prisitaikančių medžiagų, kurių optinės savybės kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, iki autonominių nanorobotų, skirtų ieškoti vėžinių ląstelių ir jas naikinti“, – paaiškino M. Luu.

„Rezultatas kiek primena tai, ką galima sukonstruoti vaikišku konstruktoriumi „Meccano“ arba pirštais suregztą grandininį tinklelį. Tačiau vietoje makrodalelių dydžio metalo ar gijų mes naudojame nanodalelių dydžio biologines medžiagas, kad konstruotume didžiulį potencialą turinčius robotus“, – pridūrė Sh. Wickham.

Konstruodami vokselius, mokslininkai nanostruktūrų išorę papildo naujomis DNR gijomis. Universiteto teigimu, šios naujos gijos tampa „programuojamaisiais jungimosi taškais“.

„Šie taškai veikia tarytum įvairiaspalvės kibios juostos ir yra sukurti taip, kad jungtis galėtų tik vienodai „nuspalvintos“ gijos (papildomos DNR sekos)“, – paaiškino M. Luu. Tai suteikia galimybę tiksliai kontroliuoti vokeslių jungimąsi bei gauti konkretiems poreikiams tiksliai pritaikytus rezultatus.

„Neturiu kito pasirinkimo, tiesiog privalau pasveikti“, – atvirą pokalbį pradėjo Leoneta, paklausta, kaip šiuo metu jaučiasi ir iš kur semiasi stiprybės. Didžiausias jos ramstis – vaikai, kurių moteris beprotiškai pasiilgsta.

Paminėtina tai, kad Leoneta yra itin aštraus humoro mėgėja, o saviironija jai išties padeda išbūti slogias akimirkas. Visgi prabilus apie vaikus jauna moteris susigraudina ir mintimis nuklysta į mažą tarpelį tarp chemoterapijų, kai turėjo šiek tiek daugiau jėgų ir vaikus nusivežė prie jūros. Akimirkos, kai visi trise vaikščiojo prie jūros, prieš miegą skaitė pasakas ir džiaugėsi jūros ošimu – dabar pačios brangiausios dovanos, kurias dar daugybę kartų jauna moteris nori įteikti savo vaikams. „Tada dar turėjau jėgų jais pasirūpinti“, – sakė Leoneta.

Vykstant gydymui jauną moterį visiškai apleido jėgos, todėl su sopuliu širdyje Leoneta per atstumą priversta stebėti, kaip auga jos vaikai. Vienam vaikui vos dveji, kitam – šešeri metukai. Gydymo metu mažylius prižiūri Leonetos tėvai arba vaikų tėtis, o prisiminimai apie laiką kartu yra tai, kas neleidžia prarasti jėgų ir skatina toliau kovoti už gyvenimą. „Kas kartą susitikus su vaikais ligoninėje ar namuose, šiuo metu lydi baimė – ar jų sloga užkrečiama, ar aš galiu juos apkabinti ir pabučiuoti, nes kiekvienas menkiausias virusėlis dabar gali baigtis rimčiausiomis komplikacijomis“, – sakė jauna moteris.

Laiškas vaikams į ateitį

Leoneta įsitikinusi, kad sunkus ligos kelias paliečia ne tik ją pačią, tačiau ir vaikus. Dėl vėžio diagnozės gyventi su mažamečiais skyriumi yra neabejotinai traumuojanti patirtis, kurią gyvų ir virtualių susitikimų metu moteris bando užglaistyti meile ir šiluma. „Vaikams rašau laiškus, ką man reiškė šiuo sunkiu laikotarpiu turėti jų palaikymą ir buvimą šalia, stebėti, kad ir virtualiai, kaip jie auga. Laiškus įteiksiu jiems paaugus ir labai tikiuosi, kad tai galėsiu padaryti pati, nes ligą būsiu įveikusi“, – atvirai dalijosi moteris.

Pacientei širdyje įstrigęs pokalbis su tuo metu dar penkerių metukų sūnumi, kuris kas vakarą tarp pirštų glostydavo mamos plaukus ir tokiu būdu nusiraminęs užmigdavo. Šis ritualas berniuką lydėjo nuo kūdikystės ir kažkuriuo metu jis ištarė žodžius, jog mamą myli tik su plaukučiais. Šie žodžiai Leonetai mintyse skambėjo išgirdus vėžio diagnozę ir supratus, kad netrukus, pradėjus gydymą, neteks plaukų. „Kai sūnui pasakiau, jog sergu ir kad tuoj mama bus be plaukų, mano penkiametis man pasakė, kad jeigu tai bus laikina ir aš dėl to pasveiksiu, jis mane mylės visokią. Dar pridūrė, kad mane pagydys meilė ir ramybė“ – mintimis, kurių niekada nepamirš, dalijosi moteris.

Sportas – ne tik didžiulė aistra, bet ir pragyvenimo šaltinis

Iki ligos Leoneta aktyviai užsiėmė sportu ir buvo asmeninė trenerė, padėjusi daugeliui žmonių atrasti judėjimo džiaugsmą bei palaikanti sporto kelyje. Pastaruosius kelis metus moteris buvo ypač susidomėjusi jėgos sportu ir tą patį lemtingąjį pavasarį ji ruošėsi dalyvauti pirmosiose jėgos sporto varžybose. „Didžiulis kontrastas, kai sieki sporto aukštumų, o visai netrukus mokaisi vaikščioti iš naujo“, – ironiškai sakė Leoneta, prisimindama tuos laikus, kai kūnas leido gyventi aktyvų gyvenimą.

Įtarimai apie sveikatos problemas pasireiškė dar 2022 metais, kai moteris pajuto vis stiprėjančius nervinius skausmus kūne. 2023 metais moteriai nustatyta klaidinga diagnozė – dėl anksčiau turėtos streptokoko infekcijos, šie simptomai buvo priskirti infekcijos padariniams, o jiems malšinti Leonetai paskirti vartoti steroidai. „Jie išties malšino skausmus ir kurį laiką gyventi buvo bent jau pakenčiama“, – Leoneta prisiminė ligos pradžią.

Leonetos asmeninio archyvo nuotr.

Pirminė diagnozė – streptokoko infekcijos padariniai arba smegenų infarktas

Neilgai trukus stiprūs skausmai grįžo, taip pat ėmė tirpti liežuvis, pusė jo netrukus atrofavosi. Jauna moteris buvo paguldyta į ligoninę ir netrukus pasipylė medikų išvados, atlikus išsamius tyrimus – galvoje pastebėtos onkologinės ligos užuomazgos, tarpuplautyje 10 centimetrų auglys, o kaulų čiulpuose – žaibiškai plintančios vėžinės ląstelės. Nedelsiant pradėtas gydymas chemoterapija.

Šį etapą Leoneta prisimena kaip labai sudėtingą, tačiau teikiantį daug vilties – vos per mėnesį laiko pasiekta remisija, o navikas susitraukė iki 4 centimetrų. Tada atlikti tyrimai parodė, kad kaulų čiulpai jau „švaresni“, nors vėžinių ląstelių dar vis aptinkama. Medikų sprendimas ligai pažaboti – spindulinis gydymas, vėliau dar keli chemoterapijos kursai. Varginantis gydymo planas nualino Leonetos organizmą ir vienu metu vėžinių ląstelių padaugėjimas ir vėl pastebėtas kaulų čiulpuose, tad nuspręsta vėl leisti chemoterapinius vaistus. Po chemoterapijos moterį ištiko komplikacijos – išplonėjus žarnyno sienelėms į kraują ėmė sunktis visa, kas galiausiai sukėlė sepsį.

Per stebuklą išgyventas sepsis

Leonetą prižiūrintys gydytojai realistiškai vertino padėtį ir pasakė, jog išgyventi tokią būklę šansų labai mažai. Visgi jauna moteris išsikapstė, tačiau vėžys ir toliau bujoja – tyrimai parodė net 70 proc. ligos organizme. Jėgų kovoti Leoneta semiasi iš savo atžalų, kurioms vos dveji ir šešeri metai, tačiau didžiausia problema, jog vienintelis kelias į pasveikimą – chimerinių antigenų receptorių T ląstelių (CAR-T) terapija, kol kas atliekama vos keliuose vėžio centruose pasaulyje. „Tačiau jau pirmieji šių tyrimų rezultatai rodo neabejotiną efektyvumą gydant net ir pačias agresyviausias ir standartiniam gydymui atsparias T ląstelių vėžio formas“, – sakė gydytojas Lukas Kevličius.

Liga įgavo atsparumą bet kokiam gydymui

„Labai reta ir agresyvi Leonetos liga – T ląstelių limfoblastinė limfoma/leukemija, buvo gydoma intensyvia chemoterapija bei radioterapija, tačiau, nepaisant pradžioje stebėto gero atsako į gydymą, ilgainiui liga įgijo visišką atsparumą chemoterapijai. Deja, chemoterapijai atsparių T limfoblastinių limfomų/leukemijų gydymo galimybės yra itin ribotos, ir bendra tokių pacientų pasveikimo prognozė yra labai bloga“, – komentavo gydytojas.

Jaunai dviejų vaikų mamai reikalingas gydymas užsienyje, kuris gali kainuoti 100 tūkst. eurų. Tokios lėšos moteriai yra tiesiog nesuvokiamos ligos kontekste, kai visą šį laiką ji praleidžia ligoninėje. „Laimei, turiu tėvus, kurie padeda ne tik vaikų priežiūroje, tačiau ir finansiškai – nepaisant dabartinės būklės privalu kas mėnesį mokėti būsto paskolą, leisti vaikus į darželį bei mokyklą“, – atvirai sakė moteris. Tiksli suma nėra aiški, tačiau Ispanijoje, Barselonoje, esanti klinika, kuri atlieka būtent tokį gydymą, kurį rekomenduoja medikai Leonetai, įspėjo apie galimą kainą.

Leonetos asmeninio archyvo nuotr.

Vienintelė galimybė suvaldyti vėžį – gydymas Ispanijoje

Jau pirmosios gruodžio dienomis pacientė keliaus į Barseloną, nes dabar yra tinkamas metas pradėti gydymą. Jis gali būti atliekama tik ligą suvaldžius, esant reikiamiems rodikliams.

Šiuo metu svarbiausias moteris tikslas – sustiprėti ir didvyriškai atlaikyti gydymą, kuris yra vienintelė opcija, norint suvaldyti vėžį. Visi geros valios žmonės kviečiami prisidėti prie Leonetos gydymo Barselonoje ir suteikti galimybę vaikams dar ilgus metus džiaugtis mylinčios mamos šiluma.

RIMANTO KAUKĖNO PARAMOS GRUPĖ

Teisinė forma: LABDAROS IR PARAMOS FONDAS

Kodas: 302721009

Sąskaitos nr:.  LT147290099086499744

Bankas – CITADELE

Paskirtis: PARAMA LEONETAI

Pirmą kartą išgirdus diabeto diagnozę, ligoniui dažnai sunku įsivaizduoti, kaip jo gyvenimas klostysis toliau. Apie tai, kaip tinkamai kontroliuoti cukrinį diabetą ir su šia liga gyventi visavertį gyvenimą – pokalbis su Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos Ambulatorinio skyriaus vadove gydytoja endokrinologe prof. Džilda Veličkiene.

– Pradėkime nuo pradžių: kas yra cukrinis diabetas ir kokios  pagrindinės jo rūšys?

– Cukrinis diabetas, visuomenėje dažnai vadinamas cukralige, yra liga, kurios metu organizmas nesugeba tinkamai panaudoti arba gaminti insulino – hormono, atsakingo už cukraus (gliukozės) pernešimą į ląsteles. Gliukozė yra pagrindinis energijos šaltinis, tačiau dėl insulino trūkumo arba organizmo atsparumo insulinui gliukozė kaupiasi kraujyje, žaloja kraujagysles. Jeigu gliukozė nepatenka į ląsteles, žalojami visi organai, nes jiems trūksta energijos atlikti savo darbą.

II tipo cukrinis diabetas sudaro 90 proc. visų diabeto atvejų, vystosi dažniausiai dėl genetinio polinkio sirgti šia liga, netinkamos mitybos, per mažo fizinio aktyvumo, ilgalaikio lėtinio streso, miego trūkumo. Sergant II tipo diabetu ląstelės tampa atsparios insulino veikimui. Vadinasi, insulino organizme yra, bet jis neatlieka savo darbo. Daugelis klysta manydami, kad šio tipo diabetas yra lengvesnis, nes ligos pradžioje žmogus dažniausiai nejaučia jokių simptomų dėl organizme palaipsniui didėjančio cukraus kiekio. Vis dėlto II tipo diabetas yra ne mažiau pavojingas nei I tipo, nes jei liga nediagnozuojama ir negydoma, organizme pamažu vystosi lėtinės cukrinio diabeto komplikacijos. Neretai, išsekus kasos rezervui, išsivysto ūmios komplikacijos, tokios  kaip ir sergant I tipo cukriniu diabetu.

I tipo cukriniu diabetu dažniausiai suserga vaikai ir jaunuoliai iki 35 metų. Organizme pradeda gamintis medžiagos, puolančios savus organus, pažeidžia kasą, kuri nustoja gaminti insuliną. Šiam cukriniam diabetui įtakos taip pat turi paveldimumas, ligą gali išprovokuoti sirgimas virusinėmis infekcijomis. Per kelis mėnesius nuo ligos pradžios atsiranda silpnumas, troškulys, padidėja apetitas, padažnėja šlapinimasis, vėliau atsiranda acetono kvapas iš burnos. Šio tipo diabetui gydyti nuo pat pirmos dienos skiriamas insulinas.

Džilda Veličkienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip diagnozuojamas cukrinis diabetas? Kas turėtų sunerimti ir kada  reikia skubiai kreiptis pagalbos?

– I tipo cukrinis diabetas diagnozuotas greitai, nes žmogaus organizmas be insulino tiesiog negali funkcionuoti, progresuoja ligos simptomai. Didesnė tikimybė susirgti I tipo cukriniu diabetu yra tiems, kurių šeimose yra šia liga sergančių žmonių, ypač jei jiems patiems nustatyti kasos autoantikūnai. Tačiau neretai šia liga susergama ir  šeimose, kur tokių ligonių iki tol nebuvo. Pajutus anksčiau minėtus bendrus simptomus, raginame nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą, taip išvengiant dažniausios komplikacijos – ketoacidozės (būklė, kai, nesant nuosavo insulino, pradedami skaldyti organizmo riebalai, reikalingi energijai gauti, ir susidaro toksinių medžiagų perteklius).

Situacija dėl II tipo cukrinio diabeto yra visai kitokia: būtina atlikti tyrimus, net jei nėra jokių simptomų, bet yra II tipo cukrinio diabeto rizikos veiksnių: antsvoris ar nutukimas, diagnozuotos širdies ir kraujagyslių ligos, šeimoje yra asmenų, sergančių II tipo cukriniu diabetu, ar nėštumo metu buvo diagnozuotas nėščiųjų diabetas. Aukso standartas ligai diagnozuoti yra gliukozės tolerancijos mėginys, kurį atlieka šeimos gydytojas.

II tipo cukrinis diabetas sudaro 90 proc. visų diabeto atvejų, vystosi dažniausiai dėl genetinio polinkio sirgti šia liga, netinkamos mitybos.

– Ar galima šios ligos išvengti?

– Jeigu šis klausimas man būtų užduotas prieš dešimt metų, atsakymas būtų buvęs – ne. Laimei, per šį laikotarpį daug medicina pažengė į priekį ir dabar atsakymas yra – taip, galima išvengti II tipo cukrinio diabeto ar atitolinti jo pradžią keičiant gyvenimo būdą. Būtina mažinti ir kūno svorį, kuris turėtų sumažėti bent 5–7 proc., geriausia – 10 ir daugiau proc. Lietuvoje veikia Sveikatos stiprinimo programos, skirtos širdies ir kraujagyslių ligų ir cukrinio diabeto profilaktikai, tačiau jų efektyvumas ir apimtis nepakankami. II tipo cukrinio diabeto riziką mažina ir kitos priemonės, skiriamos nutukimui gydyti: medikamentai ar chirurginis nutukimo gydymas.

I tipo cukrinio diabeto profilaktikos galimybės gerokai mažesnės, bet neseniai buvo paskelbti tyrimų duomenys, kad vieni vaistai gali atitolinti ligos pradžią net keliolika mėnesių didelę riziką susirgti I tipo cukriniu diabetu turintiems žmonėms. Be to, riziką susirgti I tipo cukriniu diabetu mažina ir organizmo grūdinimas, kūdikystėje – maitinimas motinos pienu, vitamino D vartojimas.

– Kaip gydomas cukrinis diabetas?

– Cukrinio diabeto gydymas priklauso nuo diabeto tipo. I tipo diabetas nuo pat diagnozės pradžios ir visą likusį gyvenimą gydomas insulinu, kuris švirkščiamas į poodį 4–5 kartus per dieną ar leidžiamas į poodį insulino pompa.

II tipo diabetu sergantiems žmonėms svarbiausia gydymo dalis – keisti gyvenseną: mažinti svorį, didinti fizinį aktyvumą, keisti mitybos įpročius. Dažniausiai reikalingas gydymas geriamaisiais ir leidžiamaisiais vaistais, vėlyvose stadijose leidžiamas insulinas.

Nėščiųjų diabetu sergančioms moterims dažniausiai užtenka koreguoti mitybą, sumažinti angliavandenių, retai kada nėštumo laikotarpiu prireikia gydymo insulinu.

Priemonės: II tipo diabetu sergantiems žmonėms svarbiausia gydymo dalis – pakeisti gyvenseną: mažinti svorį, didinti fizinį aktyvumą, keisti mitybos įpročius. / Freepik.com nuotr.

– Kas kompensuojama pacientams, gydomiems nuo cukrinio diabeto?

– Žmonių, sergančių cukriniu diabetu, gydymo galimybės Lietuvoje pastaraisiais metais vis gerėja. Nuo 2022 m. visi ligoniai, sergantys I tipo cukriniu diabetu, gali gauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis kompensuojamus jutiklius gliukozei nuolat matuoti. Be to, tiems, kam reikalinga, apmokamas ir gydymas insulino pompomis, įskaitant pompą, gebančią sustabdyti insulino tiekimą, jei gliukozės kiekis kraujyje mažėja. Kompensuojamųjų diagnostinių juostelių skaičius, tenkantis vienam pacientui, Lietuvoje yra vienas iš didžiausių Europoje. Ligoniams, sergantiems II tipo cukriniu diabetu, ypač jei yra širdies kraujagyslių rizikos veiksnių, diagnozuota širdies ir kraujagyslių ligų ar lėtinė inkstų liga, yra galimybė skirti naujausios kartos medikamentų, kurie ne tik mažina gliukozės kiekį organizme, bet ir stabdo minėtų ligų progresavimą.

Riziką susirgti I tipo cukriniu diabetu mažina ir organizmo grūdinimas, kūdikystėje – maitinimas motinos pienu, vitamino D vartojimas.

– Kokios yra cukrinio diabeto gydymo galimybės klinikose?

– Kauno klinikų Endokrinologijos klinika – vienas didžiausių diabeto centrų Lietuvoje, kuriame kasmet apsilanko apie 10 tūkst. pacientų. Ligoninėje sudarytos sąlygos cukriniu diabetu sergantiems asmenims bent pas vieną gydytoją patekti per 1–2 savaites, prireikus – per kelias dienas būti stacionarizuotam.

Klinikoje dirba daugiadalykė specialistų komanda, kuri padeda skubiai spręsti sudėtingiausius diabeto diagnostikos, gydymo ir diabetinės pėdos gydymo taktikos klausimus. Pacientams skubiai atliekami reikalingi tyrimai, skiriamas gydymas – tai sumažina riziką netekti galūnės. Džiaugiamės, kad komandoje greta gydytojų chirurgų, kraujagyslių chirurgų, mikrobiologų, radiologų ir kitų specialistų yra ir medicinos genetikas, kuris padeda diagnozuoti retesnius genetinio diabeto atvejus, ir medicinos psichologas, padedantis pacientams įveikti su liga susijusius psichologinius sunkumus.

Endokrinologijos klinikoje neseniai įdiegta pažangi I tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų tranzicija į suaugusiųjų periodą, t. y. vaikų endokrinologas supažindina suaugusiųjų endokrinologą su pacientu ir jo ligos istorija. Pacientui suteikiamas saugumas, gydymo tęstinumas ir geriausia paslaugos kokybė šiuo tranzicijos periodu. Dar viena naujovė – nuo šių metų yra galimybė atlikti brangų, bet labai reikalingą neaiškiais diagnostikos atvejais autoantikūnų prieš cinko transporterį tyrimą. Šis tyrimas padeda patvirtinti I tipo cukrinio diabeto diagnozę, kai atvejai  sudėtingi ir neaiškūs.

Diabeto kontrolės priemonės – kompensuojamos

Ligoniams, sergantiems I tipo diabetu, gyvybiškai būtinos nuolatinės insulino injekcijos. Reikiamą insulino kiekį organizme visą parą garantuoja insulino pompos. Pompos nuoma ir vienkartinių keičiamųjų dalių rinkinys insulinui į poodį suleisti apmokami iš PSDF ligoniams, sergantiems I tipo cukriniu diabetu, pagal skyrimo sąlygas. Pavyzdžiui, vaikams iki 12 metų, kai gydymas insulino injekcijomis laikomas netinkamu ar nepatogiu; moterims nėštumo metu ar planuojančioms pastoti ir kt.

Per mėnesį išrašomas vienas insulino pompų, naudojamų ambulatoriškai gydyti nuolatine poodine insulino injekcija, keičiamųjų dalių komplektas. Kompensuojamoji komplekto kaina – 87 eurai per mėnesį.

Cukriniu diabetu sergantiems žmonėms ligonių kasos apmoka kasdienei sveikatos priežiūrai reikalingus vaistus ir medicinos pagalbos priemones. Šiuo metu cukriniam diabetui gydyti kompensuojama 30 skirtingų vaistų veikliųjų medžiagų ar jų derinių.

Cukriniu diabetu sergantiems pacientams taip pat kompensuojamos medicinos pagalbos priemonės. I tipo diabetu sergantiems vaikams ir kitiems pacientams iki 24 metų gali būti apmokama iki 1 800 juostelių, nuo 24 metų – iki 1 200 diagnostinių juostelių per metus.

Kadangi cukrinis diabetas per ilgą laiką gali pažeisti akis, šia liga sergantiems suaugusiesiems 1 kartą per metus gali būti paskirtas regėjimo aštrumo, tinklainės kraujagyslių pažeidimo įvertinimo tyrimas. Taip pat visiems diabetu sergantiems pacientams kompensuojami akinių lęšiai, jei reginčiosios akies geriausiai koreguotas aštrumas neviršija 0,5 regėjimo aštrumo vienetų.

Jei cukrinis diabetas komplikuojasi pėdų, kulkšnių, kojų tinimu ir pėdų opomis, 2 kartus per metus pacientams kompensuojama ortopedinė avalynė ir batų įdėklai. Dėl diabetinės pėdos pažeidimo (Šarko sąnario) apmokamas kulkšnies-pėdos įtvaras.

Dėl sunkių diabeto komplikacijų praradus dalį galūnės, gydytojų konsiliumas gali skirti iš PSDF apmokamus blauzdos protezus su silikonine mova.

Diabetinės pėdos profilaktikai iš PSDF apmokama ne daugiau kaip 4 gydomojo pedikiūro paslaugos per metus, o esant diabetinei pėdai – ne daugiau kaip 24 diabetinės pėdos priežiūros paslaugos.

Diagnozavus lėtines cukrinio diabeto komplikacijas, po gydymo stacionare suaugusiesiems gali būti skiriama ambulatorinė medicininė reabilitacija.

Cukriniu diabetu sergantiems vaikams gali būti skiriama ambulatorinė medicininė reabilitacija, taip pat stacionarinė reabilitacija, kai ilgiau nei 2 savaites užsitęsia glikemijos nestabilumas arba svyruoja insulino poreikis, arba glikozilinto hemoglobino rodiklis yra daugiau nei 6,5 proc.

Šaltinis: Valstybinė ligonių kasa

Daug naujų atvejų

„Tarp onkologinių vyrų ligų prostatos vėžys užima reikšmingą vietą – ji mūsų šalyje vyrams diagnozuojama dažniausiai, – pokalbį pradeda urologas prof. M. Jievaltas. – Išgyvenamumas, kaip paprastai būna sergant onkologine liga, priklauso nuo stadijos: kuo ji ankstesnė, tuo geresnių gydymo rezultatų galima pasiekti.“

Tam įtakos, pasak gydytojo, turi specifinis gydymas, užtikrinantis ilgesnį gyvenimą be ligos progresavimo, su mažesniais, geriau kontroliuojamais skausmais arba visai be jų. Pagrindinė geroji žinia yra ta, kad įvyko didelis užleistų ligos formų gydymo progresas.

Kaip rodo statistiniai duomenys, sergamumas prostatos vėžiu Lietuvoje yra vienas didžiausių visoje ES. Vis dėlto, pasak pašnekovo, tai yra ankstyvosios diagnostikos programos rezultatas. Kasmet, vykdant prevencinę prostatos vėžio programą, nustatoma per 3 tūkst. naujų ligos atvejų ir tai sudaro net 30 proc. visų naujų vėžio atvejų vyrams. Tačiau pagal mirštamumo rodiklius Europoje esame vidutiniokai.

Užaugo nauja karta

Daugiau nei 26 metus urologijos srityje dirbantis gydytojas sako, kad pacientai per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė. „Juk užaugo nauja karta: labiau išsilavinusi, imlesnė ir smalsesnė, – sako urologas. – Skaitmeninis amžius padarė savo. Neretas pas gydytoją atėjęs pacientas jau būna pasiskaitęs apie ligą, dirbtinio intelekto paklausęs kryptingų klausimų ir gavęs gana tikslių atsakymų.“

Nors naujoji pacientų karta labiau apsiskaičiusi ir drąsesnė, o gydymo būdai modernesni, vis dar sunku atsikratyti klaidingų įsitikinimų. Pasak urologo, dažnas vyras, kuris jaučiasi neblogai, neina pas gydytoją. Tačiau šią problemą palengva sprendžia visuomenės informavimas apie prostatos vėžio prevencinę programą ir skatinimas laiku pasitikrinti sveikatą.

3 tūkst. – daugiau kaip tiek naujų prostatos vėžio atvejų nustatoma kasmet vykdant prevencinę programą. Tai sudaro net 30 proc. visų naujų vėžio atvejų vyrams.

Kita problema, kurią žino ne tik Lietuvos, bet ir visos ES urologai, yra pacientų baimė dėl digitalinio rektalinio tyrimo.

„Palengva judama link to, kad diagnostikai būtų naudojamos elektroninės, radiologinės priemonės, genetiniai testai ir pan. Tikėtina, kad ateityje galėsime išvengti tokio tyrimo, bet tikrai ne dabar, nes net kas penktas prostatos vėžys nustatomas apčiuopos būdu. Tai yra gana svarus skaičius“, – pastebi urologas.

Pasak jo, vis dar nemažai vyrų įsitikinę, kad prostatos vėžio gydymas visada baigiasi erekcijos sutrikimais. „Šį šalutinį reiškinį gali sukelti tik chirurginis gydymas, – sako prof. M. Jievaltas. – Dviem trečdaliams pacientų po operacijos erekcija suprastėja, tačiau šią problemą galima spręsti medikamentais. Jei reikia, atliekamos protezavimo operacijos, padedančios išsaugoti lytinį gyvenimą.“

Tą patį galima pasakyti ir apie šlapimo nelaikymą. „Ši problema pasitaiko maždaug 15 proc. operuotų vyrų. Jei reikia, taikomos papildomos intervencijos, po kurių savijauta labai pagerėja“, – aiškina gydytojas ir priduria, kad pirmiausia kiekvienas specialistas kelia tikslą išgydyti ligą ir tik tada – koreguoti atsiradusius liekamuosius reiškinius.

Mitai: M. Jievalto teigimu, vyrai baiminasi, kad po prostatos vėžio operacinio gydymo nebelaikys šlapimo, tačiau iš tiesų ši problema pasitaiko maždaug 15 proc. operuotų vyrų, kuriems padėti taip pat yra būdų. / M. Jievalto asmeninio archyvo nuotr

Pažengusi stadija

Daugelis žino, kad prostatos vėžys neturi specifinių simptomų, o šlapinimosi problemų paprastai kyla dėl prostatos dydžio, nepraeinamumo, bet ne dėl šios onkologinės ligos.

Dažniausiai vyrams diagnozuojamas lokalizuotas prostatos vėžys. Net 40–50 proc. pacientų vėžys būna menkai pažengęs, tokiais atvejais tereikia pacientą aktyviai stebėti.

„Užleisto prostatos vėžio simptomas – kaulų skausmai. Pažengusi stadija nustatoma 7–8 proc. visų šios onkologinės ligos atvejų. Norėtume, kad jų būtų mažiau“, – sako gydytojas.

Paklaustas apie rizikos veiksnius, lemiančius prostatos vėžį, urologas pabrėžia, kad visų pirma tai susiję su vyresniu amžiumi. Ne mažiau reikšmingi ir genetiniai veiksniai. „Įtakos kaip ir bet kuriai kitai onkologinei ligai turi aplinka, kurioje gyvename, maistas, kurį kasdien valgome, – sako gydytojas. – Vis dėlto nėra patikimų tyrimų, kokia dieta padėtų sumažinti tikimybę susirgti prostatos vėžiu. Taip pat nėra mokslinių įrodymų, kad vieni ar kiti maisto papildai gali efektyviai mažinti sergamumą šia onkologine liga.“

Pasak prof. M. Jievalto, nereikėtų ieškoti stebuklingų vitaminų ar tikėti mitais, kad prostatos vėžio išvengti padės kas vakarą išgerta taurė raudonojo vyno ar kuo didesnis ejakuliacijų skaičius per gyvenimą. „Kalbant apie visas onkologines ligas, reikėtų pasakyti, kad joms atsirasti įtakos turi rūkymas, skaidulinių medžiagų trūkumas maiste ir sėslus gyvenimo būdas“, – tris didžiausius rizikos veiksnius išvardija gydytojas.

Užleisto prostatos vėžio simptomas – kaulų skausmai. Pažengusi stadija nustatoma 7–8 proc. visų šios onkologinės ligos atvejų.

Padeda prevencinė programa

Prostatos (priešinės liaukos) vėžio ankstyvosios diagnostikos prevencinė programa Lietuvoje pradėta vykdyti 2006 m. „Kai ji buvo kuriama, buvau vienas iš šalininkų, tuo metu nieko panašaus Europoje nebuvo, – pasakoja prof. M. Jievaltas. – Tokių prevencinių programų tikslas yra sumažinti pacientų mirštamumą. Tokį kėlėme ir mes. Kaip rodo moksliniai tyrimai, po 15 prostatos vėžio prevencinės programos vykdymo metų mirštamumo nuo šios ligos rodikliai pradėjo mažėti.“

Prostatos vėžio prevencinė programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai) ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai anksčiau sirgo šia onkologine liga. Pakartotinio patikrinimo datą numato šeimos gydytojas, įvertinęs prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimo rezultatus. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas išduoda siuntimą konsultuotis pas urologą, kuris prireikus atlieka tam tikrą tyrimą – priešinės liaukos biopsiją.

Ligonių kasos atkreipia dėmesį, kad jeigu vyras nėra programoje nustatyto amžiaus, bet nerimauja dėl savo sveikatos, gali drąsiai kreiptis į savo šeimos gydytoją. Įvertinęs paciento būklę, jis skirs nemokamus tyrimus ir prireikus išrašys siuntimą gydytojo specialisto konsultacijai gauti.

64-erių Klaipėdos rajono gyventojas LNK žurnalistams pasakojo, kad širdis jam streikavo gan ilgai.

„Vienas daktaras vienokius vaistus, kitas – kitokius. Ir širdžiai dieną lyg ir nieko nebūdavo, bet vakare labai sutrikdavo širdies ritmas. Negalėjau netgi miegoti. Atrodo, kad širdis iššoks lauk“, – kalbėjo Vaclovas Šiaulytis.

Vyrui diagnozuotas prieširdžių virpėjimas – dažniausiai pasitaikantis širdies ritmo sutrikimas.

„Net apie 40 proc. ligonių iš pradžių nejaučia šito ritmo sutrikimo. Jų skaičius yra milžiniškas. Suskaičiuoti nelabai galima, bet, tarkime, šiai dienai yra minima, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, mažiausiai 100 tūkst. žmonių turi šią problemą“, – situaciją komentavo kardiologas-elektrofiziologas Aušrius Poviliūnas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Teigiama, kad kas trečias žmogus per gyvenimą tai patiria bent kartą ir ne visiems padeda medikamentai ar gyvenimo  būdo pokyčiai. Medikai prieširdžių virpėjimą vadina tyliuoju žudiku.

„Skaičiuojama, kad nuo 30–40 proc. visų insultų, kurie įvyksta pasaulyje, kaip komplikacija yra šitie ritmo sutrikimai. Tai yra milžiniški skaičiai. Tai komplikacija, kuri jeigu nenužudo žmogaus, tai sugriauna visą likusį jo gyvenimą“, – teigė A. Poviliūnas.

Vaclovas tapo pirmuoju Klaipėdos universiteto ligoninės Širdies aritmijų centro pacientu, kuriam prieširdžių virpėjimas gydytas kitaip.

„Kitas gyvenimas, prašvito akys, atrodo, kad kitaip jaučiuosi. Gali vaikščioti, nebedusina. Jautiesi kitaip“, – apie gydymą pasakojo Vaclovas.

Vaclovui ir dar dviems pacientams ligoninėje su specialia amerikietiška, sertifikuota įranga atliktos plaučių venų izoliacijos procedūros, kai širdies raumuo veikiamas elektros srove. Anksčiau tai daryta šalčiu arba karščiu.

Tai komplikacija, kuri jeigu nenužudo žmogaus, tai sugriauna visą likusį jo gyvenimą.

„Prišaldydami vietas širdyje, kur venos suteka į širdį, mes turėdavome užtrukti apie 20 minučių, tai yra, kiekvienai venai būdavo reikalingas keturių minučių šaldymas, tuo tarpu dabar tai užtrunka gerokai trumpiau. Ir mums praktiškai vien poveikio laikas sutrumpėja iki kelių minučių. Vietoj 20 minučių, mes galime užtrukti vieną dvi minutes“, – sakė Širdies aritmijų centro vadovas Jonas Jarašiūnas.

Procedūra, kai širdies raumuo veikiamas elektros srove, – naujovė. Pasaulyje ji pradėta taikyti prieš porą metų.

„Tie elektrodai yra prispaudžiami prie širdies sienelės, prieširdžio sienelės, leidžiama elektros srovė ir izoliuojamos plaučių venos elektriškai, tarsi padaromas barjeras, kad impulsas nebegalėtų plisti“, – aiškino J. Jarašiūnas.

Įsitikinta, kad dėl to laimi pacientas – kuo trumpiau medikai užtrunka kairiajame prieširdyje, tuo mažesnė komplikacijų ir insulto rizika.

„Ilgai būnant širdies kamerose, gali susidaryti trombai, gali nukeliauti į smegenis ir įvykti insultas. Kuo mes trumpiau užtrunkame širdies kameroje, tuo procedūra yra saugesnė. Ir galų gale mes greičiau galime atlikti procedūrą ir padėti daugiau pacientų“, – tikino Širdies aritmijų centro vadovas.

Klaipėdos rajono gyventojas sakė, kad pačios procedūros jis ilgai laukė.

„Laukiau porą metų. Reikia laukti. Kol patenki kardiologą, tai čia yra problemų pas mus sveikatos sistemoje“, – teigė Vaclovas.

Kai kur eilės pas kardiologus, gydančius prieširdžių virpėjimą, – dar ilgesnės. Laukti tenka iki ketverių metų.

„Naujas metodas mums leis atlikti daugiau procedūrų. Tikimės, kad tos eilės sutrumpės. Tai pat, aišku, reikia ir kitų dalykų greta to. Galbūt didesnio finansavimo ir Ligonių kasų dėmesio šiai sričiai“ – pareiškė J. Jarašiūnas.

Kol kas Klaipėdos universiteto ligoninės Širdies aritmijų centre yra tik viena operacinė. Jeigu bus antra, per metus bus galima atlikti apie 100 prieširdžių virpėjimo gydymo procedūrų.

Tūkstančiai operacijų

„Katarakta – tai progresuojanti lėtinė akių liga, galinti apimti vieną ar abi akis. Jos metu skaidrus akies lęšis palaipsniui drumstėja, tampa vis mažiau perregimas. Labai stipriai pažengusią kataraktą gali nesunkiai pastebėti ir aplinkiniai – sergančiojo akys tarsi aptrauktos miglos“, – pasakoja akių ligų gydytojas, mikrochirurgas Vaidas Kilius.

Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 30 tūkst. kataraktos operacijų, įskaitant ir dienos operacijų skaičių. Lietuvoje su šia liga gyvena apie 100 tūkst. žmonių, dažniausiai ja sergama vyresniame amžiuje.

Būtent amžius yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių kataraktos atsiradimą. Jaunesniame amžiuje ši liga dažniausiai išsivysto kaip kitų ligų ar būklių pasekmė, pavyzdžiui, cukrinio diabeto, ilgalaikio steroidų vartojimo, buvusios akių traumos ar yra nulemiama genetinių veiksnių (pavyzdžiui, ankstyvos kataraktos šeimoje).

Rizika susirgti katarakta ypač padidėja sulaukus 50 metų, nuo tada tikrintis dėl šios ligos patariama ir profilaktiškai, nelaukiant, kol būklė paūmės ar ims trukdyti kasdienybei.

Vaistų ligai gydyti nėra

„Iš pradžių simptomai būna nežymus – dažnai žmogus tiesiog mano, kad jam su amžiumi natūraliai silpsta regėjimas, todėl įsigyja stipresnius akinius. Deja, akinių stiprumas čia menka pagalba – ligai progresuojant darosi vis sunkiau: akis palaipsniui užtraukia tarsi migla, spalvos tampa neryškios, akys tampa jautrios šviesai. Ypač prastai matoma sutemus ar kai menkame apšviesta, sunku atskirti objektus ir kontūrus, o aplink šviesos šaltinius regimos tarsi aureolės, šviesos mirgėjimas“, – pasakoja akių ligų gydytojas ir apgailestauja, kad delsiant gydyti kataraktą palaipsniui tenka atsisakyti vis daugiau veiklų: pradedant nuo vairavimo, baigiant skaitymu, mezgimu ar televizoriaus žiūrėjimu. „Mano praktikoje yra tekę sutikti tokių pacientų, kurie dėl pažengusios kataraktos buvo praktiškai akli“, – prisimena gydytojas V. Kilius.

Katarakta neretai sukelia ne tik fizinį , bet ir psichologinį diskomfortą. Kaip pastebi gydytojas, kataraktai progresuojant mažėja šviesos, blunka spalvos, o tai veikia emociškai, netgi gali vystytis depresija. Išoperavus kataraktą viskas staiga nušvinta – pagerėja matymas, atsiranda spalvos – gyvenimas vėl teikia daugiau džiaugsmo.

Deja, vaistų šiai ligai gydyti šiandien nėra, medikamentai gali tik sulėtinti kataraktos vystymąsi ir skiriami tada, kai nustatoma katarakta, tačiau ji dar netrukdo matyti. Vienintelis efektyvus būdas susigrąžinti ryškų ir skaidrų regėjimą – operacija, kurios metu sudrumstėjęs akies lęšis yra pakeičiamas skaidriu dirbtiniu.

100 tūkst. – maždaug tiek žmonių Lietuvoje gyvena su katarakta.

Tinkamiausias laikas gydyti

Gyvenantiems su šios ligos diagnoze ir svarstantiems, ar jau laikas kataraktos operacijai, gydytojas pataria įvertinti, ar regėjimas neverčia atsisakyti pomėgių, nekelia diskomforto bendraujant, dirbant.

Oftalmologas sako, kad signalas, jog atėjo laikas operacijai, įprastai yra apsunkinta kasdienybė ir nepatogumas atliekant kasdienes veiklas. Atidėliojant operaciją, liga progresuoja, lęšiukas kietėja, o tai lemia ilgesnę operacijos trukmę, didesnę komplikacijų riziką. Vengiant operacijos ir viliantis, kad būklė pagerės savaime, laikas gali brangiai kainuoti, tokio delsimo pasekmėmis neretai tampa padidėjęs akispūdis, dėl kurio vystosi glaukoma, ar apskritai dingęs regėjimas.

Netrunka nė pusvalandžio

Vien mintis, kad teks operuoti akis, daugeliui jau savaime kelia nerimą, tačiau gydytojas sako, kad šiuolaikinės technologijos yra taip ištobulintos, kad šiandien operacija netrunka nė pusvalandžio, o po jos nė nebūtina likti ligoninėje.

„Operacijos metu ultragarso bangomis yra susmulkinamas sukietėjęs ir sudrumstėjęs natūralus akies lęšis, o vietoje jo implantuojamas minkštas ir skaidrus dirbtinis. Jau iškart po operacijos žmogus mato akivaizdų skirtumą – grįžta spalvų ryškumas ir vaizdo aiškumas“, – operacijos eigą aiškina akių mikrochirurgas. Iškart po operacijos pacientas gali matyti, tačiau akis būna sudirgusi ir jautri, tad, siekiant išvengti infekcijos, akis dar kuriam laikui uždengiama neperregimu tvarsčiu.

„Lęšiukas implantuojamas visam laikui. Tuo atveju, jeigu po operacijos reikia dėvėti akinius, juos galima parinkti praėjus mėnesiui – per tiek laiko akis visiškai sugyja. Tiesa, matymas operuota akimi dažniausiai praėjus vos savaitei būna labai geras“, – pastebi gydytojas oftalmologas.

Pasitaiko atvejų, kai po operacijos išsivysto antrinė katarakta – akies natūralios kapsulės padrumstėjimas, į kurią operacijos metu įdedamas dirbtinis lęšiukas. Esant antrinei kataraktai, operacija nereikalinga, ji gydoma lazeriu.

Individualūs sprendimai

Pasak gydytojo, kiekvienas kataraktos atvejis yra vertinamas individualiai. Priklausomai nuo individualių poreikių, darbo pobūdžio, šiandien yra galimybė rinktis ir specialius multifokalinius lęšius, kurie ne tik pakeičia sudrumstėjusį natūralų, bet ir leidžia koreguoti tam tikras regėjimo ydas, pavyzdžiui, matymo artimu atstumu, kai reikia papildomų akinių skaitymui ar smulkiems darbams.

Kai kurie lęšiai leidžia vaizdą matyti be atspindžių – tai itin aktualu vairuojantiems. Tiesa, lęšių pasirinkimas priklauso ir nuo indikacijų, nes ne kiekvieni lęšiai tinka individualiu atveju. Tai sprendžiama konsultacijos su gydytoju metu.

Reikia padrąsinimo

Kaip rodo statistika, didelė dalis pacientų, išgirdusių kataraktos diagnozę, operacijai nesiryžta, nors tai padeda susigrąžinti gerą regėjimą. Anot gydytojo, svarbus vaidmuo tenka šeimos nariams, artimiesiems.

Kartais pacientams prireikia padrąsinimo, ypač gyvenant mažesniuose miestuose, kuomet operacijai tenka vykti į kitą miestą, visgi galima rasti galimybių, kuomet paslauga apima ir kelionę nuo namų iki gydymo įstaigos.

Serga ir depresija

Statistiniai duomenys rodo, kad kas ketvirtas ligonis, sergantis žvyneline, serga ir depresija, pusei jų būdingi nerimo sutrikimai. Ligos pažeistą jų odą mato visi ir neretai reaguoja neigiamai.

Pasaulyje žvyneline serga 125 mln. žmonių. Dauguma jų nevieniši – turi šeimas, tėvus, gimines, tad žvynelinė paveikia ne tik ligonį, bet ir jo šeimos narius.

„Šeimos nariai gali anksčiau pastebėti ligą nei gydytojas. Jie pirmiausia pajunta, kad jų artimajam ne viskas gerai, ir turėtų paskatinti jį nebijoti kreiptis į specialistą, pasakyti, kad jis ne vienas, – sako Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidentė doc. Rūta Gancevičienė ir priduria: – Kreipkitės į dermatologą, kuris dirba arčiausiai jūsų. Jis žinos, ką daryti toliau.“

Jei ligos forma sunki, tai gali suardyti įprastą šeimos gyvenimo būdą, neretai jos nariams tenka prisiderinti prie ligonio poreikių. Jie gali atostogauti tik ten, kur patogu ligoniui, nes jis gėdijasi nusirengti viešoje vietoje, renkasi specialius drabužius, kad paslėptų pažeistą odą, kad ant jų nesimatytų nukritusių žvynelių. Liga netgi sukelia higienos iššūkių, pavyzdžiui, dėl žvynų gali kimštis kanalizacija, namus tenka valyti kasdien.

„Nacionalinės politikos formuotojai galėtų suprasti, kad ir žmogui, sergančiam žvyneline, ir jo šeimai reikia ne tik moralinės, medicininės, bet ir finansinės paramos. Nors beveik visi vaistai kompensuojami, tačiau to neužtenka. Reikia patekti pas dermatologą, kad būtų parinktas tinkamas vaistas. Šis etapas ir yra sunkiausias – eilės itin didelės. Priimdami sprendimus politikai turi atsižvelgti į specifinius šių žmonių poreikius“, – sako R. Gancevičienė.

Draugija ne kartą kreipėsi į SAM, kitas valstybės institucijas, tačiau permainų nesulaukta – žmonių, sergančių žvyneline, gyvenimas nepagerėjo.

Rūta Gancevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Neužkrečiama liga

Klaipėdos universiteto ligoninės Infekcinių ir odos ligų klinikos vadovė Jolanta Česienė sako, kad žvynelinė yra autoimuninė liga. Vadinasi, imuninė sistema per klaidą atakuoja sveikas odos ląsteles, dėl to susidaro per daug ląstelių ir oda pleiskanoja. Ši liga neužkrečiama.

Anot gydytojos, liga gali būti paveldima, ją gali išprovokuoti aplinkos veiksniai: stresas, odos traumos, infekcijos, tam tikri vaistai ir gyvenimo būdas: rūkymas, alkoholio vartojimas, nesubalansuota mityba. Kartais žvynelinė atsiranda dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, nutukimo ar diabeto.

Reikia patekti pas dermatologą, kad būtų parinktas tinkamas vaistas. Šis etapas ir yra sunkiausias – eilės itin didelės.

Žvynelinės simptomai gali būti įvairūs. Kai kuriems jie gali pasireikšti švelnia forma, kitiems gali išberti visą odą, pažeisti sąnarius – tokiu atveju ligonis atsiduria neįgaliojo vežimėlyje.

„Įrodyta, kad šia liga nesergantys žmonės gyvena 3–5 metais ilgiau nei sergantys. Sergant žvyneline imuninės sistemos uždegimas paskatina vystytis kitas ligas: nutukimą, depresiją, padidėja kraujospūdis, išsivysto aterosklerozė, kuri smarkiai padidina infarkto riziką“, – teigia Santaros klinikos Dermatovenerologijos centro vadovas Tadas Raudonis.

Gali padėti sisteminis gydymas

Sunkia ir vidutinio sunkumo liga serga apie trečdalis visų sergančių žvyneline žmonių, taigi, apie 30 tūkst. Jiems gali padėti sisteminis gydymas.

Gydytojas T. Raudonis tvirtina, kad daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje žvyneline sergantys ligoniai efektyviai gydomi. Jiems prieinamas toks pat gydymas kaip pažangiausiose pasaulio šalyse.

Biologinė terapija yra ypač saugi ir efektyvi – pasiekiama, kad keturių iš penkių šiuos vaistus vartojančių žmonių oda tampa visiškai švari. Gydymo tikslas – kad žmogus gyventų be bėrimų. Toks gydymas leidžia išvengti sąnarių, kraujagyslių pažeidimo, nesukelia kitų ligų. Dabar biologiniai vaistai skiriami 300–400 šia liga sergančių pacientų.

Šis gydymas visiškai kompensuojamas ligonių kasų. Deja, daug ligonių uždelsia pradėti gydytis.

„Kiekvieną dieną dirbu poliklinikoje ir kasdien ateina pacientų, sergančių vidutine ir sunkia ligos forma. Kur buvote anksčiau, klausiu. Jie atsako, kad serga daug metų, į gydymą numojo ranka, nes niekas nepadeda. Šeimos gydytojai turi žinoti apie šiuolaikines gydymo galimybes ir nesužlugdyti paciento vilties. Jei norime, kad pagerėtų žvyneline sergančių žmonių galimybės gydytis, reikėtų keisti dabartinę gydymo tvarką“, – teigia J. Česienė.

Dabar teisę gydyti biologiniais vaistais turi tik tretinio lygio ligoninėje dirbantis specialistas. Lietuvos dermatovenerologų draugija siūlo leisti antrinio lygio gydytojams dermatologams tęsti gydymą biologiniais vaistais, kai tretinio lygio specialistas vaistus jau yra paskyręs.

Jei norime, kad pagerėtų ligonių, sergančių žvyneline, galimybės gydytis, reikėtų keisti dabartinę gydymo tvarką.

„Būtina sutvarkyti pacientų srautus, kad tretinio lygio specialistus pasiektų tik tie pacientai, kuriems reikia aukščiausio lygio pagalbos. Nereikia ten siųsti pacientų, kuriems kompetentingai gali padėti kiekvienas dermatologas. Šitaip dirbtinai sudaromos eilės, ligoniai negauna pagalbos“, – sako T. Raudonis.

Specialistai mano, kad taip daroma dėl ekonominių sumetimų. Deja, ligonių negydymas efektyviais vaistais kainuoja daug daugiau, nei būtų išleista šiems vaistams.

„Biologine terapija ateityje gydysime ne tik žvynelinę, bet ir kitas ligas. Kodėl mes – Europos viduryje – nepasitikime savo specialistais?“ – klausia dr. R. Gancevičienė.

Dar daugiau – specialistai mano, kad sunkiai sergantiems šia liga žmonėms turėtų atsirasti vadinamieji spalvotieji koridoriai. Galėtume imti pavyzdį iš onkologinių ligonių, kuriems įsteigti žalieji koridoriai. Tai reiškia, kad, įtarus ligą, šiems pacientams būtini tyrimai atliekami be eilės.

„Pacientai dažnai nežino apie veiksmingus gydymo būdus ar bijo kreiptis į gydytojus, nes šeimos gydytojas pasako, kad nieko negalima padaryti. Apie gydymo galimybes būtina informuoti ne tik ligonius, bet ir gydytojus“, – priduria J. Česienė.

Atsiranda vėžinių ląstelių

Gajus įsitikinimas, kad gyvenant sveikai vėžiu nesusirgsi. Vis dėlto medikai pastebi: gyvenimo būdas reikšmingos įtakos sveikatai ir savijautai turi, tačiau iš tiesų vėžio diagnozę išgirsti galime kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar turimo imuniteto.

Imunitetas saugo mus nuo išorinių grėsmių – bakterijų, mikrobų, virusų, grybelių ir kitų patogenų infekcijų. Nespecifinio imuniteto ląstelės dalyvauja taisant ir mechaninių ar fizikinių veiksnių sukeltų pažaidų padarinius – pavyzdžiui, įsipjovus ar kitaip susižeidus, jos padeda greičiau gyti žaizdoms.

Dirbdama dviem frontais, imuninė sistema taip pat kovoja ir su vidinėmis grėsmėmis. Atlikdama sanitarinę funkciją, ji šalina pasenusias, pakitusias ar žuvusias ląsteles, pakitusius ar savo funkcijos nebeatliekančius baltymus, o kalbant apie onkologiją – saugo mus nuo piktybiškai pakitusių, arba kitaip – vėžinių ląstelių pasireiškimo. Vis dėlto čia ne vienas gali pasidaryti skubotą išvadą esą stiprus imunitetas gali mus visiškai apsaugoti. Iš tiesų, tai nuo vėžinių ląstelių neapsaugos, tačiau nuo sisteminės ligos – vėžio – iš dalies tikrai gali apsaugoti.

„Vėžinių ląstelių, ypač su amžiumi, kiekvieno žmogaus organizme susidaro neišvengiamai ir tai absoliučiai nepriklauso nuo to, kaip veikia mūsų imuninė sistema. Tačiau šių ląstelių atsiradimas dar nereiškia vėžio kaip ligos, nes imuninė sistema pavienes vėžines ląsteles ar mikrožidinius įprastai sunaikina, neleisdama joms pasireikšti. Taigi, nepaisant, kad vėžinėms ląstelėms susidaryti imunitetas reikšmės neturi, būtent jis daugiausia nulemia, koks bus tolesnis tos vėžinės ląstelės likimas“, – paaiškina M. Strioga.

Marius Strioga / Asmeninio archyvo nuotr.

Žaidžia ne pagal taisykles

Kodėl vienas vėžines ląsteles imuninė sistema sėkmingai aptinka ir įveikia, o kitoms leidžia pasireikšti? Atsakymas slypi ląstelių mutacijoje. Kuo įvairesnių ar pasipriešinti reikiamų mutacijų ląstelės yra prikaupusios, tuo lengviau jos geba apgauti imuninę sistemą.

Susidarius vėžinių ląstelių, įprastai yra du keliai. Vienas, kuomet žmogus apie jas nieko nesužino, nes tinkamai savo darbą atlikusi imuninė sistema šias ląsteles pašalina. Kitas, kuomet vėžinėms ląstelėms nugalėjus imuninę sistemą žmogui diagnozuojamas vėžys.

Tiesa, yra ir trečias kelias – vadinamoji pusiausvyros būsena tarp vėžinių ląstelių mikrožidinių ir imuninės sistemos. Ji įprastai susidaro, kai imuninė sistema ilgesnį laiką kovoja su atsiradusiomis vėžio ląstelėmis ir nesugeba jų visiškai sunaikinti – kitaip tariant, nors priešo imuninė sistema neįveikia, tačiau dar geba jį kontroliuoti.

„Tokia pusiausvyros būsena gali tęstis netgi dešimtmečius, tad klausimas, kas ką pralauš. Vėžys šiuo atveju turi pranašumą, nes yra genetiškai nestabilus ir geba įgyti pakitimų, leidžiančių jam įveikti nepalankius veiksnius, pavyzdžiui, imuninės sistemos spaudimą. Jeigu vėžio ląstelės sugeba pralaužti šį imuninės sistemos barjerą, turime vėžį kaip ligą – jis auga ir galime jį aptikti diagnostiniais metodais“, – pasakoja M. Strioga.

Priverčia save toleruoti

Gydytojas onkoimunologas pabrėžia, kad apgaulingasis vėžys gali elgtis labai nenuspėjamai – kartais jis priverčia imuninę sistemą save toleruoti, todėl vėžines ląsteles ji traktuoja kaip sveiką audinį ir leidžia jam vešėti, o kartais jis slepiasi, todėl imuninė sistema su juo net nekovoja.

„Blogiausia, kad vėžys geba rasti imuninėje sistemoje Achilo kulną ir priverčia ją ne naikinti vėžį, o priešingai – dalis imuninės sistemos komponentų pradeda skatinti vėžio augimą. Vėžys selektyviai į savo audinius pritraukia imuninį atsaką slopinančių ląstelių – komponentų, kurie, įveikus ligą, duoda ženklą imuninei sistemai nustoti kovoti. Taip sukuriamas imuninės sistemos disbalansas“, – apie organizmui siunčiamą apgaulingą signalą nebekovoti su vėžiu užsimena M. Strioga.

Šių ląstelių atsiradimas dar nereiškia vėžio kaip ligos, nes imuninė sistema pavienes vėžines ląsteles ar mikrožidinius įprastai sunaikina, neleisdama joms pasireikšti.

Nelygiavertė kova

Imuninės sistemos kovą su vėžinėmis ląstelėmis gydytojas prilygina nelygiavertei kovai – tai tas pats, kaip į futbolo rungtynes įleisti regbio žaidėją, kuris žaidžia pagal savo taisykles. Mat mūsų imuninė sistema visuomet veikia griežtai pagal reguliacinius mechanizmus, o vėžinės ląstelės jiems absoliučiai nepaklūsta.

„Kad vėžiu suserga net ir normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą turintis žmogus, įprastai yra ne imuninės sistemos kaltė, o vėžinių ląstelių gudrumas ir pranašumas. Tačiau atkreipkite dėmesį – mes kalbame apie normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą, kuriai papildomi rizikos veiksniai, tokie kaip žalingi įpročiai, gali turėti neigiamos įtakos. Faktas, kad turintieji įgimtų ar įgytų imuninės sistemos sutrikimų neišvengiamai kur kas dažniau serga vėžiu, todėl kiekvienam būtina rūpintis savo imunitetu“, – sako gydytojas onkoimunologas.

Skirtingai: krūties vėžys pasireiškia įvairiomis formomis, ne visas jas vienodai gerai veikia imunoterapinis gydymas. / Asociatyvi freepik.com nuotr.

Turi daug veidų

Diagnozavus vėžį, be kitų gydymo metodų, gali būti pradėta taikyti imunoterapija – gydymas, kuris padeda grąžinti imuninės sistemos funkciją ir jos gebėjimą kontroliuoti grėsmes. Tačiau, kaip pastebi M. Strioga, vienai krūties vėžio formai šis gydymo metodas įprastai būna mažai efektyvus.

„Šiandien jau žinoma, kad krūties vėžys turi be galo daug veidų. Pavyzdžiui, hormoninis krūties vėžys auga misdamas hormonais. HER2 molekulę turintis krūties vėžys išsiskiria greitesniu dauginimusi, agresyvesne ligos eiga. O štai trigubai neigiamas krūties vėžys neturi HER2 ir dviejų hormonų – estrogeno ir progesterono – receptorių ir yra laikomas agresyviausia krūties vėžio forma“, – sako specialistas.

Šią agresyviausią ir sunkiausiai gydomą krūties vėžio formą imuninė sistema mato geriausiai, taigi ir imunoterapijai ji yra imliausia.

Gydoma skirtingai

Visų tipų krūties vėžio matomumas imuninėje sistemoje, o kartu ir imunoterapijos taikymo veiksmingumas labai skiriasi, nepaisant, kad bet kuri forma vadinama tuo pačiu bendru pavadinimu – krūties vėžys.

„Hormoninis krūties vėžys greta chemoterapijos ar taikinių terapijos gydomas slopinant hormonų receptorius. Nors šios formos krūties vėžio ligos eiga yra nuosaikiausia, imuninė sistema jį sunkiai aptinka, todėl ir vėžys imunoterapijai pasiduoda mažiausiai. HER2 krūties vėžį įveikti padeda būtent šio receptoriaus blokavimas. O štai trigubai neigiamo krūties vėžio atveju rasti taikinius sunkiau. Įdomu tai, kad būtent šią agresyviausią ir sunkiausiai gydomą krūties vėžio formą imuninė sistema mato geriausiai, taigi ir imunoterapijai ji yra imliausia“, – pasakoja M. Strioga.

Šešios taisyklės, pagerinančios imuninį atsaką

M. Strioga pastebi – kiekvieno žmogaus imuninės sistemos pajėgumas atremti grėsmes yra skirtingas. Lygiai taip pat, kaip skiriasi mūsų gabumai, – vieni geriau dainuoja, kiti gabesni piešti, treti – sportuoti. Tačiau, norint palaikyti genetiškai nulemtas imuninės sistemos normos ribas, reikia investuoti į sveiką gyvenimo būdą ir laikytis šešių esminių taisyklių.

„Išgirdę atsakymą į klausimą, kaip palaikyti normalią imuninę sistemą, mano pacientai dažnai lieka nusivylę, nes jokių stebuklų čia nėra: subalansuota mityba, žalingų įpročių atsisakymas, pakankamas fizinis aktyvumas, cirkadinis paros ritmas, lėtinio streso vengimas ir grūdinimasis yra svarbiausi raktai norintiems turėti normalią imuninę sistemą. Ypatingą dėmesį atkreipti reikėtų į normalų miego ritmą ir lėtinio streso vengimą, nes jis slopina visą imuninį atsaką nuo žemiausios iki aukščiausios grandies. Nėra tokios piliulės, kuri sustiprintų imuninį atsaką, jo tiesiog reikia nežaloti“, – pataria gydytojas onkoimunologas.