Kino režisierius G. Lukšas pasakojo, kad filmo „Mano vaikystės ruduo“ jo karjeroje galėjo ir nebūti.

„Tuo metu buvau ką tik baigęs filmuoti „Virto ąžuolai“. Metų vidurys, man skambina iš Kino studijos, sako, gelbėk, reikia skubiai, iki gruodžio, sukurti filmą, kad įgyvendintume metų planą. Reikia, tai reikia – pradėjau ieškoti medžiagos. Radau rašytojo Juozo Apučio novelių triptiką, įkalbinau jį kartu rašyti scenarijų. Scenarijus skubiai patvirtinamas, Lietuvoje kaip tik prasideda nuostabaus grožio ruduo ir mes pradedame filmuoti“.

Nuo seno žavėjęsis rašytojo J. Apučio kūryba, po bendro scenarijaus rašymo ir filmavimų, režisierius visam gyvenimui įgijo draugą.

„Ir su daugeliu taip – man lengva dirbti su draugais, – prisipažino. – Filmo operatorius Jonas Tomaševičius, filmo kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, aktorius Algimantas Masiulis, Beno tėvą suvaidinęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius – visi tapome draugais, nuolat bendravome ir bendraujame. Aš supratau, kad kurti galiu tik su draugais“.

Apie tai, kas vaidins pagrindinį filmo personažą, režisierius pasakojo leidęs sau galvoti dar rašydamas scenarijų.

„Aš, tada pradedantysis režisierius, drįsau svajoti, kad mano filme suvaidins tikra to meto žvaigždė – Algis Masiulis. Visą gyvenimą likau jam nepaprastai dėkingas, kad sutiko šio vaidmens imtis. Rašydami scenarijų apie jį galvojome, daug ką keitėme, dėjome žodžius būtent į šio aktoriaus lūpas. J. Aputis išmintingai tai leido daryti“, – sakė G. Lukšas.

A. Mockaus nuotr.

Kartu su filmo kostiumų dailininke Irena Vabaliene filmo režisierius ieškojo aktoriui specialių drabužių.

„Man norėjosi, kad jo įvaizdis ekrane sukeltų vėją, – radome ir skrybėlę, ir plevėsuojantį apsiaustą. Dirbti su Algiu nebuvo lengva, bet labai įdomu, neabejoju, kad mūsų ginčai personažui išėjo į naudą. Vėliau, vieną naktį Algis man paskambino iš Jaltos, kur filmavosi ir pasakė: „Žinai, Lukšai, ačiū, jei kada prireiks tokio artisto kaip Algis Masiulis, skambink, aš visuose tavo filmuose filmuosiuosi, nes supratau, kad kine galiu būti ne tik intelektualus fašistas“. Beje, savo pažadą Algis ištesėjo, net jei būdavo mažytis vaidmuo, atvažiuodavo filmuotis. Ir asmeninis mūsų ryšys liko stiprus visą gyvenimą, iki pat jo mirties, daug iš jo išmokau, jis mane užkrėsdavo savo matymu, pasaulio suvokimu“.

Kiek daugiau bėdų, G. Lukšas pasakoja, buvę su Beno vaidmens atlikėju.

„Ilgai jo ieškojau, kol, vieną dieną, visiškai nusiminęs atsisėdau savo namų kieme ant suolelio, – prisiminė. – Staiga matau, kaip pro mane eina išstypęs berniūkštis rausvais plaukais. Viduje net sudrebėjo: taigi, tavo Benas eina! Atsistojau, pasivijau ir pakviečiau į filmavimo bandymus“.

Režisieriui kiek gaila, kad jo atrastas Arūnas Bulika aktoriumi taip ir netapo, tačiau po daug metų sutikęs G. Lukšą jam prisipažino, kad filmas veikė jo gyvenime – jis tapo labiau Teofiliu, su kuriuos filme nuolat ginčydavosi, nei skaidrių ir romantiškų svajonių kupinu paties herojumi Benu.

„Kinas tampa gyvenimu, jei jį kuri iš tikrųjų, – įsitikinęs režisierius. – Jei iš tiesų išgyveni tą laiką, jei netaupai savęs. O tai vyko, kai kūrėme „Mano vaikystės rudenį“ – tikrai nesitaupėme, neskaičiavome dienų ir naktų, valandų ir minučių. Filmas man nebuvo darbas, kurį, parėjęs namo, užmiršti, filmas man buvo kartu su draugais pragyventas laikas. Esu nepaprastai jiems dėkingas, juk be jų filmo ir nebūtų buvę tokio, koks jis yra“.

Benas – dar nėra suaugęs žmogus, bet jau ir nebe vaikas. Kaip šiame persilaužimo laike jo gimtąjį kaimą aplankė keli nauji žmonės. Pirmiausiai – jaunos matininkės Rita ir Vilija. Tarp Vilijos ir Beno užsimezga simpatija, bet studentes iškviečia grįžti, o jų darbo tęsti į kaimą atvyksta pražilęs, tačiau dar guvus Teofilis. Kadaise jis buvo aktorius, bet metė „kartoti svetimus tekstus“, nusivylė ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos ir sau pačiam, ir romantiškajam Benui. Pastarasis šiaušiasi, tačiau ateivio skepsis jį paliečia.

„Savo filmuose aktualizuojate ir įprasminate pamatines mūsų tautos vertybes bei tradicijas, leidžiatės į mūsų šaknų paieškas, kino kalba prakalbinate nacionalinę literatūrą. Džiaugiuosi, kad mūsų aukso fondo dalimi tapę Jūsų kino filmai, sulaukę pripažinimo ir tarptautinėje erdvėje, šiandien atgyja naujai, tampa prieinami jaunajai kartai. Tiek kūrybine, tiek visuomenine veikla pelnėte ne tik kino, bet ir visos Lietuvos kultūros bendruomenės pagarbą, autoritetą. Dėkodamas už Jūsų indėlį į lietuvišką kiną linkiu daug naujų kūrybinių idėjų“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Už reikšmingiausią kinematografininkų sąjungos nario sukurtą kūrinį pagrindinis sąjungos apdovanojimas įteiktas režisieriui Arūnui Mateliui – už meistriškai realizuotą originalią idėją filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“,

Taip pat įteikti specialieji diplomai, jie atiteko  režisieriui Ilja Bereznickui už seną išmintį, nuskambėjusią naujai animaciniame filme „Ne ožkoje laimė“ ir kino kritikei Rasai Paukštytei – už Lietuvos kino kūrėjų įamžinimą leidinyje „Lietuvos kinematografininkai“.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus apdovanojimu „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“ apdovanotas režisierius Gytis Lukšas.

Filmui scenarijų pagal savo to paties pavadinimo romaną sukūrė rašytojas Saulius Tomas Kondrotas (rašytojui 1986 m. pasitraukus į Vakarus, sovietinė valdžia buvo uždraudusi jo kūrybą).

1981 m. pasirodęs S. T. Kondroto romanas ir pagal jį 1990 m. sukurtas G. Lukšo filmas remiasi bibliniais ir mitologiniais motyvais, veikėjų gyvenimai atskleidžiami per pagundos, kaltės, nusikaltimo ir bausmės, likimo ir atsitiktinumo temas. „Žmogus baudžiamas už nusikaltimus, o aš nubaustas jo nepadaręs. Vadinasi, turiu jį padaryti. Koks mano nusikaltimas galėtų atitikti man paskirtos bausmės dydį, kad pasaulyje būtų pusiausvyra?“– svarsto pagrindinis kūrinio veikėjas Gaurusis Meižis, kurį pražūties link lemtingai kreipė jo tėvų gyvenimas ir jaunuolį auginusio patėvio elgesys.

„Žalčio žvilgsnyje“ skamba kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika, vaidina Lietuvos aktorių žvaigždynas: Gediminas Karka, Vidas Petkevičius, Leonardas Zelčius, Antanas Šurna, Eglė Gabrėnaitė, taip pat dabar žinomi, o filmo kūrimo metais dar tik savo karjerą pradedantys aktoriai Dainius Kazlauskas ir Asta Baukutė. Bus ir netikėtumų – garsusis režisierius Rimas Tuminas filme išbando aktoriaus vaidmenį.

T. Kondratas apie šį savo romaną sakė: „Ligtoliniai mano apsakymai tebuvo pasibučiavimai kur nors po medžiais, atokiau nuo žmonių. O ši knyga – visiškas nekaltybės praradimas aikštėje vidury dienos”. Norintys išgirsti, ką apie savo filmą mano G. Lukšas, laukiami susitikime su režisieriumi.

Trumpai apie renginį

Data: gegužės 10 d.

Laikas: 17.30 val.

Vieta: Kino salė, V a.

Trukmė: 2,5 val.

Įėjimas: laisvas

Filmas, sukurtas Juozo Apučio novelių motyvais, žavi žiūrovus jau keturis dešimtmečius – vyresniųjų žiūrimas ir vėl, jaunesniems tampa netikėtu atradimu. Tai – kūrinys, kurį reikia žiūrėti, girdėti ir jausti. Kino kritikas Saulius Macaitis yra sakęs, kad kalbant apie šį filmą jam baisu prisilytėti prie subtilaus meninio audinio ir kažką sugriauti. Vis dėlto šį kartą kviečiame ne tik žiūrėti, bet ir kalbėtis su režisieriumi apie juostos gimimo istoriją, Viačeslavo Ganelino kurtą garso takelį, neprofesionalių aktorių dalyvavimą profesionalų komandoje, žiūrovų ir kritikų vertinimus.

Tai antrasis iš šešių planuojamų kino vakarų su G. Lukšu Nacionalinėje bibliotekoje. Už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba, o kartu ir už viso gyvenimo kūrybą praėjusiais metais Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto G. Lukšo filmografijoje – 16 televizijos ir kino filmų. Šiomis dienomis režisierius kurpia ateities planus, skaito naują lietuvių prozą ir poeziją, dalijasi kūrybiniais sumanymais. Kol naujos idėjos dar tik pakeliui, siūlome kartu su režisieriumi žiūrėti filmus, kurių siužetai, muzika, vaizdai ir veikėjai gyvena greta žiūrovų jau porą ar keletą dešimtmečių.

Filmo peržiūra ir pokalbis vyks balandžio 12 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Konferencijų salėje (V a.). Renginio trukmė – iki 2,5 val. Organizatorė – Nacionalinė biblioteka. Įėjimas laisvas.

Kiti ciklo filmai

Balandžio 18 d. – „Vakar ir visados“ (1984 m.)

Balandžio 27 d. – „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m.)

Gegužės 4 d. – „Anglų valsas“ (1982 m.)

Gegužės 10 d. – „Žalčio žvilgsnis“ (1990 m.)

„Yra formuluotė: už viso gyvenimo nuopelnus. Lyg būtų mano gyvenimas tuo ir pasibaigęs. Aš dar gyvenu, ketinu dar šiek tiek pabūti, turiu planų, ketinu dar šį tą nuveikti. Mane ypatingai džiugina, kad tarp kitų gavusių tą premiją yra Valdas Papievis, su kuriuo mes šiuo metu rašome scenarijų, dirbame prie naujo kino projekto pagal kelias knygas. Jei Dievas duos, būsime sveiki gyvi, jeigu pasiseks (...), man pats didžiausias džiaugsmas būtų dar padaryti tą filmą kartu su V.Papieviu“, – BNS sakė režisierius.

Trečiadienį Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija jam skyrė apdovanojimą už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba. Jis apdovanotas ne už pastarųjų metų kūrybą, o už viso gyvenimo nuopelnus.

Jis sako esąs dėkingas visiems prisidėjusiems prie jo filmų.

„Kine vienas nieko nepadarysi. Rašytojas, poetas gali parašyti eilėraštį ranka ant servetėlės kavinėje, ir bus tas eilėraštis. O kine reikia daug žmonių, ir ne šiaip sau žmonių, o bendraminčių, draugų. Todėl esu dėkingas visiems tiems žmonėms“, – kalbėjo kino kūrėjas.

70-metis režisierius, debiutavęs kine prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, išskyrus kelias išimtis, kūrė filmus pagal lietuvių rašytojų kūrinius ir scenarijus: Juozo Baltušio, Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Kazio Sajos, Marcelijaus Martinaičio, Sauliaus Tomo Kondroto, Sauliaus Šaltenio ir kitus. Pastarasis jo darbas kine – R.Granausko romano „Duburys“ ekranizacija.

Režisierius sako, kad visi šie menininkai buvo ir jo bičiuliai, kurių kūryba turėjo lemtingos įtakos jam pačiam.

„Didžiausią įtaką man padarė Romualdo Granausko, Juozo Apučio kūriniai (...). Visus filmus dariau apie save remdamasis tomis knygomis, nes jos sukėlė didžiausią rezonansą mano sieloje, – sako G.Lukšas. – Aš debiutavau K.Sajos apysaka-pasaka „Žvangutis“. Ir aš laimingas, kad dar šiandien galiu su K.Saja kalbėti telefonu, kad dar galime bendrauti. Tie tekstai iš tikrųjų yra savaime vertingi mūsų literatūroje ir bus vertingi“.

Jis sako, kad iki šiol nėra išsitrynęs iš telefono jau išėjusių bičiulių – M.Martinaičio, R.Granausko, J.Apučio kontaktų.

„Mes buvome tiesiog draugais. Marcelijus buvo mano gyvenimo vienas geriausių draugų, su kuriuo aptardavome ne tik kino ir literatūros reikalus, bet žmogiškus, savo pačių gyvenimo reikalus. Viešpatie, iki šiol ant palangės saugau M.Martinaičio margintą margutį. Jis man dovanodavo kiekvienų Velykų proga. Paskutinio nesuspėjo: pusiau numargino – ir iškeliavo“, – prisiminė režisierius.

Jis gailisi nespėjęs įgyvendinti kai kurių sumanymų, pavyzdžiui, buvo parašęs kitą scenarijų filmui „Vasara baigiasi rudenį“, bet jo sovietmečiu neleista įgyvendinti. Su J.Apučiu jis sako parašęs scenarijų filmui apie mažo miestelio inteligentų gyvenimą, dar vienas nerealizuotas scenarijus kurtas kartu su J.Baltušiu pagal jo kūrinį „Sakmė apie Juzą“, tačiau šis filmas liko nepastatytas.

„Nepadariau nė vieno filmo, kurio nenorėčiau daryti. Bet nepadariau kai kurių filmų, kuriuos norėčiau daryti“, – apgailestavo G.Lukšas.

G.Lukšas gimė 1946 metais Kaune, baigė valstybinį Kinematografijos institutą Maskvoje. Jo režisūrinis debiutas buvo novelė „Telefonas“ trijų novelių filme „Linksmos istorijos“, sukurtame 1973 metais. Po metų pastatytas „Žvangutis“ pagal K.Sajos apysaką. Nuo 1991 metų iki šiol jis yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos narys. G.Lukšas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, LDK Gedimino Ordinu – Riterio kryžiumi.

Režisierius yra sukūręs 15 vaidybinių ir dokumentinių filmų.

Prezidentės teigimu, G. Lukšo kūrybinio darbo dešimtmečiai yra itin reikšmingi Lietuvos kinematografijos istorijai, net ir cenzūros metais  režisierius sugebėjo išsaugoti minties laisvę ir kino kalba žiūrovui pasakoti apie amžinąsias vertybes, žmonių ryšius, meilę savo gimtajai žemei, kalbai ir kultūrai.

Savo sveikinimo laiške šalies vadovė padėkojo G. Lukšui už ilgametę veiklą ir lietuviško kino, o kartu ir Lietuvos pristatymą visame pasaulyje. Prezidentė režisieriui palinkėjo sveikatos, stiprybės ir energijos imtis naujų, prasmingų darbų.

Režisierius, Kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas įsitikinęs, kad lietuviškas kinas gyvas ir dar ilgai gyvens, o didžiausią nerimą kelia ribų tarp profesionalaus bei mėgėjiško kino meno ištrynimas, vienadienių madų vaikymasis ir lietuviško unikalumo atsisakymas.

– Šiemet Lietuvos kino centrui buvo pateikta 121 paraiška dėl kino filmų finansavimo. Ar tai rodo didėjančią kūrėjų iniciatyvą, o gal lietuviškas kinas pagaliau atgimsta? – "Vilniaus diena" paklausė G.Lukšo.

– Iš vienos pusės, taip. Ir gal reikėtų tuo džiaugtis, kad dėmesys kinui, lietuviškam kinui, didėja. Bet kai įsigilini – pamatai, jog tai tampa mados dalyku. Mada labai gerai, kai mes kalbam apie kostiumų dizainą. Visai gerai, kad jis dažnai keičiasi. Kad daug yra pasiūlymų, kad ji sukasi ratu. Bet mada kultūroje, profesionaliajam mene ir konkrečiai kine – ji kartais pražūtinga.

Sovietmečiu buvo akivaizdžiai atskirtas profesionalusis kino menas nuo mėgėjiško kino meno. Buvo skatinamas ir mėgėjų kino menas, kai žmogus, turėdamas visiškai kitą profesiją, nori pabandyti pažaisti. Jam įdomu ir jis su savo žmona, vaikais ar draugais kuria filmą. Buvo mėgėjų kino sąjungų, draugijų, mėgėjų kino festivalių. Visa tai natūralu, suprantama ir gerai. Nemažai mėgėjų vėliau tapo kino profesionalais.

Dabar visa tai susiliejo į vieną krūvą. Ką mes vadiname kino režisieriumi, kino operatoriumi, aktore arba aktoriumi? Mes pradedame nebesuprasti. Užtenka žmogui padaryti vieną filmą, nusifilmuoti televizijos seriale ir žiniasklaida jį vadina aktoriumi. Bet aktorystė yra profesija, jos reikia mokytis ilgai ir atkakliai. O iš tikrųjų – visą gyvenimą.

Minite paraiškų skaičių. Lietuva žinome, kokio dydžio. Mes žinome jos gyventojų skaičių. Mes žinome kino teatrų skaičių Lietuvoje. Mes žinome, kokia jos rinka. Tad paraiškų skaičiai yra išpūsti. Jie juokingi. Jie reiškia, kad tarp visų tų kino kompanijų ir paraiškų tikriausiai daugybė tokių, kurios anais laikais būtų tikusios kino mėgėjų bandymams. Bet jos pretenduoja į valstybės pinigus, o tie valstybės pinigai labai kuklūs.

Audiovizualinio meno finansavimas Lietuvoje, kaip ES valstybėje, yra pats mažiausias. Didžiulį pavojų kelia profesijos niveliavimas. Visų kino profesijų. Tai vyksta visose kultūros ir meno srityse. Aš suprantu, žiūrovas nori pramogos, nes gyvenimas nėra lengvas. Bet jeigu visas menas virsta pramoga? Aš ne prieš pramogą, ji turi būti. Bet ji turi būti profesionali. Ji turi būti padaryta profesionaliai. Reikia ir pailsėti, ir pasijuokti, reikia ir detektyvo, ir trilerio, ir siaubo filmo. Bet svarbu, kaip tai padaryta. Prisiminkime žodį "amatas". Bet ką darant reikia mokėti tai daryti.

– Kalbėjote apie kartų kaitą. Ar jaučiama, kad naujieji kino režisieriai keičia lietuviško kino tradiciją?

– Be abejo, kiekviena karta atneša savo tematiką ir tai visai natūralu. Bet yra žodis "jeigu". Jeigu jie nemėgdžioja ko nors. Jeigu jie nenori daryti, kaip kas nors jau yra padaręs ir tapęs madingas. Aš jį pamėgdžiosiu ir tada ir aš būsiu madingas – tai pražūtinga jaunam žmogui ar bet kuriam menininkui.

Menininkas reikalingas tik unikalus, tik toks vienintelis. Jo kūrinį reikėtų atpažinti kaip piršto atspaudą. Jei tai, ką tu darai, neatspindi tavęs, drįsčiau sakyti – to iš viso nereikia. Negali būti daug vienodų puipų, negali daug būti spilbergų, negali būti daug lukšų. Lukšas yra vienas. Jis gali patikti ar nepatikti. Tai visai natūralu. Bet kūrėjai turi būti atpažįstami. Neturi būti taip, kad tu žiūri lietuviškus filmus ir jauti, jog jie padaryti vieno režisieriaus.

– O ar justi globalumo įtaka tam mėgdžiojimui?

– Yra didžiulis globalumo, globalizacijos pavojus. Ne tiktai visam mūsų valstybės gyvenimui, bet ir mūsų kultūrai. Be abejo, jis yra. Apsiginti nuo to reikia ir jėgų bei stiprumo, ir, atvirai kalbant, noro. Mes turime susimąstyti, kas bus su mūsų kultūra. Ar mums svarbu išsaugoti savo nacionalinę kultūrą, kuri galbūt nesuprantama ir neįdomi amerikiečiams, prancūzams, ispanams ar graikams? Bet ji svarbi mums.

– Kaip išsaugoti tą tapatumą? Ar Lietuvos kinas ir kultūra gali būti įdomūs kitiems?

– Mes galim būti įdomūs kitiems tiktai būdami, kad ir kaip tai paradoksaliai nuskambėtų, visiškai į juos nepanašūs. Mums įdomu tai, kas kitoniška. Juk mums įdomu žiūrėt kokius nors "National Geographic" reportažus apie Afrikos gentį arba dar ką nors. Aš manau, mes būsim reikalingi, jeigu pirmiausia išsaugosim savo nacionalinį savitumą.

Aišku, yra bendražmogiški dalykai. Juk visos tautos visuomet akcentuoja vyro ir moters santykius, dviejų žmonių bendravimą ir analizavimą. Istorijos, susijusios su žmogaus lemtimi, su jo paskirtim šioj žemėje, yra visose tautose. Žiūrint, kaip įtaigiai, profesionaliai mes tai pasakosime. O jeigu prie to dar bus nacionalinis savitumas, koloritas, tai tikrai bus įdomu visiems. Taigi atsisakyti savęs dėl to, kad mes būtume panašūs į kitus, tikrai neverta. Būkim pačiais savim, vartokim modernią, šiuolaikinę kino kalbą ir darykim tai profesionaliai. Žinoma, bendradarbiaudami su kitais. Lietuvos kinui šiuo metu nėra kitos išeities, tiktai bendra su kitomis šalimis gamyba. Ir pinigų stygius, ir labai ribotos mūsų rinkos, filmų sklaidos galimybės neleidžia mums kitaip elgtis.

– Su kokiomis problemomis kinas susiduria dabar? Esate sakęs, kad sovietmečiu buvo finansuojami šeši septyni filmai per metus. Kokia situacija dabar?

– Kitokia. Jūs žinot, didžiausias šokas kino žmonėms buvo tas staigus pasikeitimas. Dar 1988–1989 m., nors mes jau mitingavom ir aš pats buvau Sąjūdžio narys, bet pinigai dar keliavo. Tačiau staiga – viskas baigiasi, nutrūksta. Ir jauna Lietuvos valstybė neturi tiek pinigų, ji tiesiog negali jų skirti. Ir tada atsiranda toks skirtumas: šeši septyni filmai ir vienas. O kartais – nė vieno. Buvo metų, kai nebuvo pagamintas nė vienas filmas.

Ir įsivaizduokite žmones bei pagrindinius kūrybinius darbuotojus. Bet kine dar yra ir vadinamasis antrasis ešelonas, puikūs technikos specialistai, savo srities žinovai. Jie visi lieka be darbo. Ir po truputį prasidėjo erozija, žmonės ieškodami darbo ėjo dirbti į televiziją, į reklamą. Jie norėjo panaudoti tai, ką moka, didžiulę patirtį, kuri staiga tapo nereikalinga. Kino žmonėms psichologiškai tai buvo labai sunkus laikotarpis, ne visi jie atsilaikė. Ne visi sugebėjo prisitaikyti prie to.

Bet palaipsniui vėl atsirado nauja karta kine, atsirado nauji žmonės ir taip po truputį kinas atgijo. Jis gyvena ir visai neabejoju, kad gyvens.

– Manote, pastarieji metai buvo sėkmingi Lietuvos kinui?

– Sėkmingi jau vien dėl to, kad filmai buvo kuriami. Įvairūs. Kad kinui finansavimas šiek tiek padidėjo. Kad pagaliau įkurta institucija, kuri rūpinsis kinu. Aš turiu galvoje Lietuvos kino centrą, kuris rūpinsis ne tik kino kūrimu, bet ir paveldu, edukacija.

Na ir, žinoma, galų gale priimtos pelno mokesčio įstatymo pataisos, kurios skatina privačias investicijas. Tiek užsienio bendrovių, tiek Lietuvos. Jeigu pas mus atvažiuos daugiau užsieniečių, kurie lengvatinėmis sąlygomis galės daryti čia filmus, pirmiausia bus įdarbinti tie antrosios grandies kino specialistai.