Pareigūnų teigimu, Kinija „per pastarąjį dešimtmetį išlaikė nedidelį augimo tempą“, tvyrant būgštavimams, kad senėjanti visuomenė ir lėtėjantis gimstamumas kelia demografinės krizės grėsmę šalyje.

Pasak LBA, tai – dėsningas reiškinys, susijęs su sparčiu indėlių portfelių augimu, bei gerėjančio visuomenės finansinio raštingumo ženklas.

LBA duomenimis, pernai daugiausiai lėšų gyventojai nukreipė į Baltijos ir užsienio šalių įmonių akcijas, o antroje vietoje pagal populiarumą buvo investicijos į investicinius fondus.

„Metinis Lietuvos gyventojų indėlių augimo tempo rodiklis šiemet vasarį pasiekė 22 proc. ir buvo geriausias visoje Europos Sąjungoje. Lietuvos gyventojai kredito įstaigose turi sukaupę 18 mlrd. eurų indėlių – 3 mlrd. eurų daugiau nei pernai. Todėl natūralu, kad klientai išmėgina investavimą“, – sako LBA prezidentė Eivilė Čipkutė.

Ekspertės vertinimu, ši tendencija taip pat rodo, kad Lietuvos gyventojai aktyviau domisi asmeninių finansų temomis. „Taupymas – vienas pirmųjų ir dažniausių praktinių žingsnių, siekiant išmintingai tvarkytis savo finansus. Tačiau jokia paslaptis, kad pinigai, laikomi kojinėje, nuvertėja. Todėl pamažu vis daugiau žmonių ieško būdų įdarbinti santaupas“, – pastebi LBA vadovė.

Tai atskleidė Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) užsakymu atlikta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa, vykdyta balandžio 21-28 dienomis.

Apklausos duomenimis, 83,1 proc. gyventojų manymu, meras turi būti renkamas tiesiogiai. 7,2 proc. apklaustųjų mano, kad merą turėtų rinkti savivaldybių tarybų nariai, dar 9,7 proc. nuomonės šiuo klausimu neturėjo. 

„Paralelė tarp piliečių galimybės tiesiogiai rinkti merą bei jų įsitraukimo į vietos valdžios rinkimus apskritai – akivaizdi. Gyventojai mato daug didesnę prasmę rinkti konkretų politiką, su jo vizija ir siūlymais. Tiesiogiai išrinktas meras ir gyventojai tarsi sudaro sutartį, kuri remiasi rinkėjo pasitikėjimu bei politiko įsipareigojimas ir atsakomybė. Taip piliečiai jaučia tiesiogiai dalyvaują savivaldybės valdyme, natūralu, kad didėja ir pasitikėjimas vietos valdžia,“ – sako LSA prezidentas Mindaugas Sinkevičius.

Paralelė tarp piliečių galimybės tiesiogiai rinkti merą bei jų įsitraukimo į vietos valdžios rinkimus apskritai – akivaizdi. Gyventojai mato daug didesnę prasmę rinkti konkretų politiką, su jo vizija ir siūlymais.

Tai, kad Lietuvos žmonės nori tiesioginio savo dalyvavimo tiek priimant sprendimus, tiek ir rinkimuose, akcentuoja ir „Vilmorus“ vadovas, sociologas Vladas Gaidys. Pasak jo, už tiesioginius mero rinkimus pasisako didžioji dauguma – tiek jauni, tiek vyresni, baigę universitetus ir turintys vidurinį išsilavinimą, miestų ir kaimo gyventojai.

Apklausa taip pat parodė, kad 74,9 proc. apklaustųjų dalyvauja arba dažniausiai dalyvauja savo savivaldybės mero rinkimuose. Nedalyvauja arba dažniausiai nedalyvauja 24,98 proc., nenurodė – 0,2 proc.

Apklausa buvo vykdoma telefonu apklausiant 1000 šalies gyventojų 30 miestų ir daugiau kaip 50 kaimų.

Jaučiasi užmiršti

„Jeigu Pakaunės gatvė užsemta, važiuojam per Liucernų, jei ši užsemta, važiuojam per Pakaunės. Bet vakar abi buvo apsemtos“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo gyventoja. Ji minėjo, kad pradėjus tvinti Pakaunės gatvei, pradeda skęsti kaimynų namai, kiemai, žolynai. Vanduo nuo gatvės į kiemus nuplauna žvyrą. Gatves, net ir neseniai tvarkytas, vėl tenka greideriuoti.

Apsemta Pakaunės g./Skaitytojų nuotr.

Anot vietinių, semiamos Liucernų, Pakaunės, Vijūkų, V. Tuinylos g., skveras tarp Kudrėnų g. ir Vijūkų g. irgi skendi didžiulėje baloje. „Šilagirio gatvė kviečia užsukti į 32 m ilgio ir 5 metrų pločio baseiną. Įplaukimas nemokamas. Paskubėkite, kol yra vandens“, – komentare ironizavo dar kitos semiamos gatvės gyventojas.

„Nei prie jūros nereik važiuot“, – ir kai kurie kiti pasisakiusieji situaciją Romainiuose bandė vertinti su humoru. „Prisiminus kolūkio laukus, skęstančius pelkėse, kitko ir laukti nereikia“, – prisiminimais dalijosi grupės nariai.

Skaitytojų nuotr.

Kalbinta moteris pasakojo, kad pernai tokių situaciją nepasitaikė per visus metus, o šiemet Romainiai apsemiami jau ne pirmą kartą. „Gyvename antrus metus, kaimynai – trečius. Kai pirkom būstą ir atvažiavom apžiūrėti, viskas buvo sausa, gražu. Stebėjome nuo pat pamatų, kaip kilo mūsų namas. Matėme, kaip vedžiojama kanalizacijos, lietaus nuotekų vamzdynai“, – pasakojo romainiškė. Pernai buvo ir vasaros liūčių, bet, anot jos, nėkart nenutiko nieko panašaus kaip vakar. 

Dabar žvelgdama į situaciją ji pasigenda melioracijos griovių. „Esame lengvai užmiršti“, – sakė moteris.

O kodėl jūs to pirkdami dėžutes nepaklausėt statytojo, ar yra lietaus nuotekos, tinklai. Nieks nerūpėjo, svarbu kaip [...] terasoj šašlykiuką svilint.

Kas pasikeitė?

Kodėl būtent šiemet rajonas ėmė skęsti? Gyventoja svarstė, kad iš dalies taip nutiko dėl to, kad pernykštis sezonas buvo sausesnis ir šiltesnis. „Kitas dalykas – neseniai Pakaunės gatvės gale esantis kvartalas išsiasfaltavo savo gatvės atkarpą. Vakar, kai pradėjo lyti, nuo to asfalto, iš to galo vanduo gatve žemyn bėgo kaip krioklys. Vanduo čia subėga į tokią daubą, o iš jos – į visus kiemus. Dar kitas dalykas –  pastovios statybos. Namai dygsta kaip grybai po lietaus“, – vardijo gyventoja.

Priežasčių bandė ieškoti ir daugiau žmonių. Kai kurie viešai dėstė savo versijas bei siūlė sprendimo būdus.

„O kodėl jūs to pirkdami dėžutes nepaklausėt statytojo, ar yra lietaus nuotekos, tinklai. Nieks nerūpėjo, svarbu kaip [...] terasoj šašlykiuką svilint, o dabar savivaldybę smaugt. Tai va, susirandat rangovo numerį ir skambinat“, – patarė kitas komentatorius.

„Melioracijos vamzdžiai buvo kas apie 20 metrų, spėkit, ar kas liko po pamatų kasimo/gręžimo...“ – apie rajono virsmą į Veneciją pasisakė dar vienas internautas ir sulaukė pritarimo: „Va čia mes turim nutrauktų drenažų pasekmes“.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Buvo išsakyta ir dar kitokia nuomonė. „Iš tiesų pikta, atvežė naujo žvyro, užpylė gatvę pragreideriavo, o dabar per užsikimšusias lietaus nuotekas (matyt, tas pats žvyras ir užkimšo), gatvė vėl ilgam bus sugadinta...“ – dėstė viena gyventojų.

Jungiasi savavališkai

Portalas kauno.diena.lt susisiekė su „Kauno vandenų“ atstovu Andrium Nenėnu ir paprašė pakomentuoti šią situaciją.

– Ar „Kauno vandenys“ gavę skundų dėl tokių problemų iš Romainių pastaruoju metu?

– Per pastarąsias pora dienų avarinės registre buvo užregistruota 12 pranešimų iš Romainių. Buvo nusiųstos avarinės brigados. Įsitikinta, kad lietaus nuotekomis perpildytos buitinių nuotekų siurblinės tiesiog nespėjo rinkti per didelio nuotekų kiekio. Jokių gedimų nerasta.

– Jūsų manymu, kodėl šioje vietoje semiamos gatvės?

– Beveik visais atvejais apsėmimai šiame rajone įvyksta tada, kai iki tol sėkmingai veikę buitinių nuotekų tinklai per liūtis nespėja priimti didelio kiekio paviršinių nuotekų, kurios pagal nuotekų tvarkymo reglamentą ir neturėtų patekti į buitines.

Kaip rodo „Kauno vandenų“ atliekami  patikrinimai sauso garo generatoriumi ir pačių gyventojų pranešimai, Romainiuose gausu savavališkų lietaus surinkimo sistemų pajungimų į nuotekų tinklus. Projektuojant buitinį nuotakyną, maksimalus nuotekų vamzdynų pralaidumas, nuotekų perpumpavimo siurblinių pajėgumas, apskaičiuojami atsižvelgiant į galimą maksimalų geriamojo vandens suvartojimą. Todėl į buitinį nuotakyną patekęs lietaus vanduo, nebegali per trumpą laiką pratekėti per riboto skersmens vamzdžius, pasitvenkia nuotekų perpumpavimo siurblinės, ir, natūralu, kad nuotekos ne tik nebeišteka iš gyventojų namų, bet pradeda kauptis ir tvindyti žemiau esančias teritorijas.

– Kaip tą būtų galima išspręsti?

– Tiek „Kauno vandenys“, tiek patys gyventojai yra savotiški šios situacijos įkaitai. Visi bendrovės eksploatuojami miesto nuotekų tinklai, šulinių grotos, yra profilaktiškai tikrinami ir valomi, nuotekų siurblinės Romainiuose dirba pilnu pajėgumu ir apsėmimų neturėtų būti. Tačiau, kaip matome, būna, kad per gausias liūtis tinklai tiesiog nebespėja surinkti tokio didelio kiekio vandens.

Per gausias liūtis tinklai tiesiog nebespėja surinkti tokio didelio kiekio vandens.

Suprantame, kad nebūtinai patys gyventojai, kurių gatvės buvo patvinę, lietaus nuotekas leidžia į buitines, tačiau bendrovės žiniomis, Romainiuose yra nemažai gatvelių, netgi nedidelių individualių namų kvartalų, kur lietaus vanduo laisvai teka į buitinius. Kasmet, atėjus pavasariui, perspėjame gyventojus, platiname pranešimus žiniasklaidai, ragindami gyventojus atjungti lietaus surinkimo sistemas nuo buitinių tinklų, tačiau problema vis dar išlikusi. 

Taip pat norėtume pažymėti, kad dalis Romainių priklauso Kauno rajonui, todėl tik „Kauno vandenų“ pastangų spręsti šią problemą neužtenka. Kauno rajone lietaus nuotekų problemą turėtų spręsti ir Kauno rajono savivaldybės paskirta bendrovė. Reikėtų galvoti ne tik apie neteisėtus lietaus nuotekų prijungimo atvejus, bet ir paviršinių nuotekų tinklų infrastruktūros plėtrą.

Dar pridedu buitinių nuotekų šulinio dangčio nuotrauką. Pilna tarpų, kad į jį sutekėtų paviršinės nuotekos iš gatvės. 

„Kauno vandenų“ nuotr.

Buvusioje Kauno aviacijos gamyklos teritorijoje kuriamame Aleksoto inovacijų pramonės parke (AIPP) šiuo metu suprojektuota ir įrengta teritorijai naudoti reikalinga antžeminė bei požeminė infrastruktūra. Visai netrukus startuos ir kiti teritorijos vystytojos, Kauno miesto savivaldybės, numatyti pirmieji darbai.

„Šiuo metu sparčiai vykdome buvusios Sovietinės armijos kovinių sraigtasparnių remonto dirbtuvių angaro konversiją, pritaikant šį 10 000 kv. m. pastatą inovacijų parko poreikiams. Jau parengtas pastato rekonstrukcijos techninis projektas, vasaros pradžioje skelbsime rangovo paieškos konkursą, darbus pradėsime rudenį, jiems numatyta 18 mėnesių. Parko infrastruktūros sukūrimui ir teritorijos konversijai pritraukėme per 10 mln. eurų ES fondų finansavimo“, – pasakoja Kauno miesto savivaldybės vicemeras Andrius Palionis.

Siekiant geriau suprasti teritorijos potencialą ir įsivardinti galimas rizikas, buvo parengta urbanistinė galimybių studija. Atlikta analizė padeda teritorijos vystytojams išsigryninti poreikius ir prioritetus, suformuluoti erdvinio vystymo arba techninio projekto užduotį.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Atlikta panašaus tipo teritorijų užsienyje analizė ir diskusijos su potencialiais investuotojais – tai leido suformuluoti vystymo kriterijus, išgirsti, kaip inovacijų parką supranta technologijų įmonės. Pabrėžiama, kad parkas turėtų būti vystomas nuosekliai – suvokiamas ir atpažįstamas kaip kompleksiškai išvystytas kvartalas, integrali miesto audinio dalis. Didelis akcentas naujajame inovacijų slėnyje dedamas ant šiuolaikiškų, ekologiškų sprendimų, darbuotojams palankios aplinkos kūrimo, erdvių bendravimui, ekspozicijoms, bendro naudojimo infrastruktūros. Teritoriją preliminariai siūloma dalinti į 20 sklypų, kuriuose bendrai būtų galima išvystyti per 200 tūkst. kv. m. ploto.

„Tai yra aspektai, kuriais inovacijų pramonės parkai skiriasi nuo laisvųjų ekonominių zonų ar kitų pramonės teritorijų. Kitas mastelis, kitokia gatvės geometrija“, – pažymi urbanistė Živilė Šimkutė.

Parko infrastruktūros sukūrimui ir teritorijos konversijai pritraukėme per 10 mln. eurų ES fondų finansavimo.

Dėmesys vietai ir kontekstui

Kaip sako studiją užsakiusios VšĮ „Kaunas IN“ vadovas Tadas Stankevičius, urbanistų parengta analizė ir įvairiais pjūviais išgvildenta parko vizija nukreipta ne tik į maksimalų lankstumą potencialiems investuotojams, bet ir atsižvelgia į pačios teritorijos individualumą.

„Gali atrodyti, jog teritoriją supantys pramoniniai bei kultūros paveldo objektai yra iššūkis sėkmingam parko vystymui, tačiau bendrų pastangų dėka šiuos iššūkius pavyko paversti unikaliomis, tik šiam parkui priskiriamomis, stiprybėmis. Tarptautinėje arenoje AIPP konkuruos su ne vienus metus veikiančiais inovacijų židiniais didžiuosiuose Europos miestuose, tad parko unikalumas be jokios abejonės atkreips investuotojų dėmesį ir taps jo sėkmės garantu“, – sako T. Stankevičius.

AIPP galimybių studijos rengėjai, įvardija, jog pagrindinė parko stiprybė – jos sąsaja su aplinkinėmis teritorijomis. Pabrėžiama, jog parkas turėtų tapti integralia ir gyvybinga Aleksoto dalimi, o ne autonomiškai veikiančia, tvoromis aptverta pramonės zona. „Siūlome paprastas erdvinio planavimo taisykles, kurios padėtų sukurti humaniškesnį gatvės profilį. Pergalvota gatvių hierarchija, siūlomas naujai kuriamo parko ir jį ribojančios teritorijos traukos centras –zona su aikšte, koncentruotomis bendro naudojimo funkcijomis: biurų, konferencijų, bendradarbystės, ekspozicijų erdvėmis, daugiaaukšte parkavimo aikštele“, – sako studijos rengėjai.

Pasak vicemero A. Palionio, jau metų gale bus parengtas parko plėtros planas – tarsi savotiška parko Konstitucija, kurioje bus nustatyta, kokie investuotojai ir kokiomis sąlygomis bus kviečiami ir kokias naudas už tai gaus. Planą patvirtinus Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, parke galės įsikurti pirmieji investuotojai.

Tarp numatytų verslo ir mokslo veiklos rodiklių – planuojamos sukurti gerai apmokamos, aukštos kvalifikacijos reikalaujančios darbo vietos (ne mažiau 1 000), parko įmonėse dirbantys ne mažiau kaip 142 moksliniai tyrėjai, pritraukta ne mažiau kaip 90 mln. eurų privačių investicijų.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Ne atsitiktinai šių metų balandžio 14 d. vykusioje Europos regionų lyderių diskusijoje apie Naująjį europinį Bauhauzą Europos Sąjungos sanglaudos politikos ir reformų komisarė Elisa Ferreira atkreipė dėmesį į AIPP kaip puikų ES tikslus atspindintį projektą. Išsamią Aleksoto inovacijų pramonės parko urbanistinę galimybių studiją peržiūrėti galite čia.

VMI Mokestinių prievolių departamento direktorė Stasė Aliukonytė-Šnirienė teigia, kad iki šios dienos 491 tūkst. gyventojų jau pervesta 129 mln. eurų, o tai yra 46 mln. eurų daugiau nei pasibaigus praėjusių metų deklaravimui.

VMI atstovė atkreipia dėmesį, kad taip pat rekordiškai daug gyventojų šiais metais pasinaudojo GPM lengvatomis – daugiau nei 1 mln. žmonių deklaravo 261 mln. eurų grąžintiną GPM sumą. Pažymima, kad VMI jau patikrino 46 tūkst. pajamų mokesčio deklaracijų su deklaruota GPM permoka, iš kurių 24 proc. (apie 11 tūkst.) nustatyti neatitikimai su VMI turimais duomenimis, todėl paprašyta patikslinti deklaracijas. Visos GPM permokos, kurios susidarė tinkamai pajamas deklaravusiems asmenims, bus grąžintos iki liepos 31 d. Taip pat 213 tūkst. gyventojų deklaravo 228 mln. eurų mokėtiną GPM sumą.

Už 2020 m. pajamas turėjo deklaruoti 267 tūkst. individualią veiklą vykdančių gyventojų, iš kurių 225 tūkst. (84 proc.) šią pareigą atliko lauku. Iki gegužės 3 d. jie deklaravo 61 mln. eurų mokėtino gyventojų pajamų mokesčio. Dėl einamų pareigų turto deklaracijas pateikė 78 tūkst. (85 proc.) valstybės tarnautojų ir jų šeimos narių.

Kaip ir kasmet, VMI duomenimis, didžiausia dalis gyventojų GPM permokas susigrąžins už gyvybės draudimo įmokas – 269 tūkst. gyventojų deklaravo grąžintiną 41 mln. eurų GPM sumą, taip pat už būsto kreditą 48 tūkst. gyventojų – 3,6 mln. eurų bei 43 tūkst. pateikė deklaracijas su 11 mln. grąžintinu GPM už studijų išlaidas. VMI duomenimis, 83 proc. gyventojų, galėjusių pasinaudoti GPM lengvatomis, tai padarė.

Pažymėtina, kad ir GPM lengvatomis už automobilio, būsto remonto ir auklių paslaugas pasinaudojo 26 tūkst. žmonių, kurie deklaravo 3,7 mln. eurų grąžintino GPM mokesčio.

Auksinės valandos

Šylant orui, artėjant atostogų sezonui, daugelio Krymo vietovių, Simferopolio, Jaltos ir Aluštos regionų, vietos gyventojams buvo įvestas ypatingo taupymo režimas. Kovo pradžios duomenimis, iš keturiolikos geriamojo vandens rezervuarų du (Simferopolio ir Zagorsko) buvo visiškai išdžiūvę, keturiuose vandens lygis buvo kritinis, kituose – patenkinamas. Greitai tirpstant sniegui, nuo balandžio 1 d. iki balandžio 15 d. rezervuarai pasipildė 4,5 mln. kub. m vandens, tačiau situacija iš esmės nepagerėjo.

Šiandien situacija bene sudėtingiausia Aluštoje: pagrindiniame rezervuare yra sukaupta tik 18 proc. vandens kiekio – 2,3 mln. kub. m. Todėl nuo šios savaitės vietos gyventojams čia vanduo pradėtas tiekti penkias valandas per parą: 6–8 val. ir 19–22 val.

Neseniai forume "Atviras Krymas" Aluštos miesto administracijos vadovė Galina Ogneva pranešė, kad sugriežtinti vandens tiekimo grafiką gyventojams būtina: turi būti taupoma, kad vasarą jo liktų sanatorijoms, pensionatams ir viešbučiams.

Šis pareiškimas sukėlė sprogimą socialiniuose tinkluose. Krymo gyventojai negaili kritikos valdžiai, pradėjo kalbėti apie genocidą ir žmonių skirstymą į rūšis, todėl G.Ogneva skubėjo teisintis, esą vanduo pagal grafiką bus tiekiamas visoje Aluštoje.

Kaip prausis turistai?

Kai kur net ir vietos valdžios atstovai neslepia, kad vandens deficitą gali tekti patirti ir svečiams. "Vasaros laikotarpiu negalime išvengti apribojimų net ir esant optimistiškiausiam scenarijui, – aiškina Jaltos administracijos vadovė Janina Pavlenko. – Didelė tikimybė, kad sezonas bus su siurbliais ir cisternomis."

Šiuo metu rezervuaruose, aprūpinančiuose Didžiąją Jaltą, sukaupta apie 10 mln. kub. m vandens. Kad vanduo būtų tiekiamas visą parą, jo čia turi būti 21 mln. kub. m. Šiuo metu mieste per parą suvartojama apie 45 tūkst. kub. m vandens, tačiau atostogų sezono metu šis skaičius pakyla iki 120 tūkst. kub. m. "Atsargų, jei vartosime minimaliai kaip dabar, pakaks aštuoniems mėnesiams", – valdžios atstovus cituoja naujienų agentūra "RIA Novosti".

Specialistai nesiima prognozuoti ir sako analizuojantys skirtingus scenarijus. Rusijos hidrometeorologijos centro ekspertai įspėja apie sausrą ateinančią vasarą.

Atostogų alternatyva

Krymo gyventojai atsiduria tarp dviejų ugnių. Viena vertus, katastrofiškas vandens deficitas disonuoja su naujosios valdžios pažadais sukurti pusiasalyje geresnes gyvenimo sąlygas, nei buvo iki 2014 m., kai teritorija priklausė Ukrainai.

Kita vertus, turizmas peni Krymą. Dėl pandemijos daug užsienio kurortų Rusijos gyventojams vis dar nepasiekiami. Krymui ypač palanki situacija susiklostė dabar, kai nuo balandžio 15-osios iki birželio 1-osios buvo skubiai sustabdyti skrydžiai į Turkiją.

Oficialios Rusijos institucijos šį sprendimą aiškina padidėjusiu koronaviruso infekcijų skaičiumi atostogų rojuje, tačiau labiau tikėtina, kad sprendimą padiktavo politika: balandžio 10 d. Stambule lankėsi Ukrainos prezidentas, kurį prezidentas Recepas Erdoganas patikino, kad Turkija nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos.

Atšaukus susisiekimą su Turkija, norint paskatinti rusus atostogauti Kryme, buvo palengvinta dėl pandemijos anksčiau sugriežtinta įvažiavimo tvarka.

Pernai, nepaisant pandemijos apribojimų ir nemažų kainų, Kryme atostogavo 6,9 mln. turistų. Ankstesniais metais šis skaičius siekė 8 mln. Neseniai kalbėdamas eilinių Krymo okupacijos metinių proga Vladimiras Putinas šią kartelę kilstelėjo iki 10 mln. turistų per metus – tai planas iki 2025 m.

Vietos turizmas – labai svarbus tiek Krymo biudžeto, tiek jame turizmo verslą plėtojančių, masiškai viešbučius statančių Kremliui artimų verslininkų pajamų šaltinis. Be to, Rusijos televizijos reportažai su laimingais poilsiautojų veidais pateisina dotacijas pusiasaliui ir vis dar yra naudojami kaip pasiteisinimas dėl 2014-aisiais pradėtos karinės kampanijos prieš Ukrainą.

Šaltinis: tokios plastiko statinės su geriamu vandeniu jau tapo įprasta Krymo urbanistinio peizažo dalimi. Scanpix nuotr.

Atsakomybė – okupantui

Geriamojo vandens stygius – sena pusiasalio problema, tačiau kol jis priklausė Ukrainai, iš žemyninės šalies teritorijos per Šiaurės Krymo kanalą, jungiantį Dneprą su pusiasaliu, buvo tiekiama iki 85 proc. Krymui reikalingo gėlo vandens. Apie 80 proc. vandens buvo naudojama žemės ūkio reikmėms, o likęs kauptas rezervuaruose, iš kurių tiektas gyventojams.

Rusijai okupavus Krymą 2014-ųjų kovą, vandens tiekimas kanalu iš Ukrainos buvo visiškai nutrauktas.

Tuomet Rusijos emisarai aiškino, kad šis Kijevo sprendimas neapsunkins Krymo žmonių gyvenimo. Krymo prorusiškojo parlamento vadovas Vladimiras Konstantinovas dar pernai kanalą vadino pasenusiu įrenginiu ir, atmesdamas net teorines galimybes derėtis dėl jo su Ukraina, gąsdino, kad "nacionalistai užnuodytų vandenį".

Maskva ne kartą bandė apkaltinti Kijevą esą sukėlus šią humanitarinę problemą. Neseniai atsakydama į garsiosios buvusios Krymo prokurorės, dabar – Valstybės Dūmos narės Natalijos Poklonskajos skundą, esą Ukraina neteisėtai atėmė iš Krymo gyventojų galimybę naudotis geriamuoju vandeniu, Jungtinių Tautų stebėtojų misija nurodė, kad atsakomybė užtikrinant Krymo gyventojų aprūpinimą vandeniu tenka Rusijai.

Neseniai Rusijai pradėjus telkti ginkluotąsias pajėgas prie sienos su Ukraina, vienu iš galimų karinių veiksmų tikslų buvo minimas siekis išspręsti okupuoto Krymo vandens problemą, dėl kurios naujieji pusiasalio šeimininkai atsidūrė aklavietėje: kontroliuoti teritoriją, per kurią eina Šiaurės Krymo kanalas arba priversti Ukrainą atnaujinti vandens tiekimą juo.

Kijevas yra pareiškęs, kad pagelbės tik tokiu atveju, jei problema bus pripažinta humanitarine katastrofa.

Bandė ignoruoti problemą

Rusija Kryme tęsia SSRS tradiciją, kai užimtuose kraštuose rastas žmogaus ar gamtos sukurtas gerbūvis imamas beatodairiškai naudoti, neturint ilgalaikės strategijos. Per septynerius Rusija taip ir nerado alternatyvaus vandens tiekimo būdo gyventojams, žemės ūkio ir pramonės poreikiams. Prieš dvejus metus bendrovė "Krymo vandenys" įspėjo valdžią, kad pusiasalyje baigiasi vandeningasis septynerių metų ciklas ir laukia sausringasis periodas, ir problemos dėl vandens labai nederėjo prie viltingojo okupacinės valdžios scenarijaus.

Dar pernai besniegę žiemą municipalinė valdžia dalijosi nuogąstavimais dėl senkančio rezervuarų vandens lygio, tačiau Krymo vadovybė neigė egzistuojant problemą, neleido įvesti gyventojams vandentiekiu tiekiamo vandens normų.

Dar birželio pradžioje vandens kiekis rezervuaruose buvo 110,1 mln. kub. m mažesnis nei 2019-ųjų vasaros pradžioje, tačiau jis toliau naudotas be didesnių apribojimų. Izobilinsko rezervuaras, iš kurio vanduo tiekiamas Didžiajai Aluštai, pernai vasaros pradžioje buvo užpildytas 59 proc., Ajansko rezervuaras, nuo kurio priklauso dalis Simferopolio, – 58 proc., Lgovsko – 57 proc. Kur kas mažiau guodžiantys skaičiai buvo kalbant apie didžiausius Partizanskoje (26 proc.), Simferopolio (25 proc.) ir Belgorodo (13 proc.) rezervuarus.

Apribojimai paskelbti tik tada, kai problemos buvo nebeįmanoma nuslėpti.

Nors Krymo valdininkai niekaip neišsprendžia vandens deficito problemos, jų fantazijos šaltiniai neišsenka. Pusiasalyje pradėta kalbėti apie planus prievarta supirkti iš gyventojų gręžinius ir šulinius.

Rugpjūtį Krymo miestų gyventojams jau nebebuvo tiekiamas karštas vanduo, o ir šalto spaudimas žymiai sumažėjo. Rugsėjį jie naudojo ne tik pagal grafiką tiekiamą, bet dar ir labai prastos kokybės vandenį. Kai kur gyventojai apskritai turėjo tenkintis cisternomis atvežamu vandeniu, gabenti jį į butus kibirais ir buteliais. Kaip maudyti vaikus, jei tas kelias valandas, kai tiekiamas vanduo, jis bėga arbatos rudumo? Pirkti jį parduotuvėje. Tą buvo priverstos daryti ištisos šeimos.

Rudeniop Krymo miestų viešosiose erdvėse buvo dygte pridygę mėlynų plastikinių statinių – cisternų su geriamuoju vandeniu. Savaitės pradžioje pripildomos talpyklos per kelias dienas ištuštėdavo.

Dar sunkesnė – kaimiškųjų vietovių gyventojų padėtis. Kurį laiką jie džiaugėsi savo šulinių vandeniu, tačiau, šiems išdžiūvus, atsidūrė nežinioje. Gręžti naujų šulinių jie neišgali.

Prisimindami pernykštę patirtį, Krymo gyventojai žvelgia į valdžią, kuri anksčiau neįžvelgė bręstančios problemos, o pastaruosius metus, užuot sukūrusi aiškią aprūpinimo gėlu vandeniu strategiją, blaškosi griebdamasi trumpalaikių sprendimų, išpūsdama jų efektyvumą, o norėdama kompensuoti išlaidas dar ir kelia komunalinius mokesčius.

Iš dangaus ir iš žemės

Rusija skelbėsi parengusi dešimčių milijardų rublių vertės Krymo aprūpinimo vandeniu planą, kuriame, be kita ko, kalbama apie naujus gręžinius – jų pusiasalyje jau 3 200. Tačiau 2019 m. ir 2020 m., ypač sumažėjus kritulių kiekiui, ir požeminio gėlo vandens lygis katastrofiškai nukrito. Pernai buvo pasiektas 150 metų kritulių antirekordas. Krymo hidrometeorologijos centro duomenimis, šiemet balandžio 1 d. Krymo vandens telkiniuose vandens buvo beveik du kartus mažiau nei pernai tuo pat metu.

Aplinkosaugininkai kalba, kad dėl netvaraus požeminio vandens naudojimo padidėjo pusiasalio dirvožemio druskingumas.

Ekspertai apskritai skeptiškai vertina užmojus išspręsti problemą įrengiant gręžinius Krymo teritorijoje. "Tokios priemonės gali padėti tik keletą mėnesių. Gręžimas yra kelias į niekur", – žiniasklaida citavo Pasaulio geoinformatikos ir darnaus vystymosi duomenų centro specialistą, Tauridos nacionalinio universiteto Geografijos katedros vyresnįjį lektorių Sergejų Gaponą.

Krymo gyventojams okupacinė valdžia žadėjo net dirbtinį lietų – į Simferopolį atkeliavo kone vienintelė moderniausia skraidanti Rusijos laboratorija: atmosferoje paskleidžiant sidabro jodidą, pasėjama debesų. Ekologai įspėjo, kad kištis į meteorologinius procesus yra pavojinga. Nors į jų nuomonę nebuvo įsiklausyta, projektas vis tiek žlugo: pasirodė, kad debesys virš pusiasalio susiformuoja labai smulkūs ir sausros problemos negali išspręsti.

Gėlo vandens Krymui bandoma ieškoti po Azovo jūra – pradėti pirmuosius gręžinius planuota dar šį balandį. Anot Rusijos vicepremjero Marato Chusnulino, atsakingo už Krymo ir Sevastopolio socialinę ir ekonominę plėtrą, šis 48 mlrd. rublių kainuosiantis projektas leis vandens tiekimą į Krymą ir Sevastopolį padvigubinti. Tiesa, tai įvyktų tik 2024 m.

Sevastopolį bandyta gelbėti vandenį iš Kokozkos upės nukreipiant į Černorečensko rezervuarą. Prieš ketverius metus tokiems planams pasipriešino vietos gyventojai – veikti ryžtingai jie buvo nusiteikę ir šiemet, tad vietos valdininkams teko pakeisti planus – jie pasirinko didžiausią, nors taip pat gerokai nusekusią Belbeko upę.

Problemą bandoma spręsti ir būdu, aktyviai praktikuotu dar SSRS, – kai ekonomiškai brangiems, operatyviai vykdytiniems projektams būdavo pasitelkiama kariuomenė. Per 115 dienų, dirbdami trimis pamainomis, statybų bataliono kariai nutiesė 50 km vamzdynų, kuriais norėta aprūpinti Sevastopolį. Tačiau, vos paleidus vandenį, susidurta su problema – pradėjo trūkinėti vamzdžiai. Paaiškėjo, kad pakloti vamzdžiai naudotini kariuomenės poreikiams, pvz., tiekti degalams, bet netinkami vandeniui tiekti ir gali būti naudojami tik ekstremaliose situacijose, sprendžiant lokalias problemas, o ne pumpuojant didelius kiekius vandens.

Nepatikimi vamzdžiai, beje, ne vien šio projekto problema. Kartu su pusiasaliu Rusija pasigrobė ir sukiužusį Krymo vandentiekį – kai kuriuose miestuose dėl jo nesandarumo prarandama pusė vandens.

Nors Krymo valdininkai niekaip neišsprendžia vandens deficito problemos, jų fantazijos šaltiniai neišsenka. Pusiasalyje pradėta kalbėti apie planus prievarta supirkti iš gyventojų gręžinius ir šulinius.

Vadinamosios Krymo respublikos vadovas Sergejus Aksenovas, pernai rudenį pripažinęs, kad vanduo pagal grafiką bus tiekiamas iki pat 2021-ųjų pabaigos, dabar daugiausia kalba apie ambicingus vandens gėlinimo įrenginių statybos planus. Tiesa, kol kas ir jie – nesibaigiantis galvos skausmas. Viena vertus, skaičiuojama, kad gėlinimo vandens stotis, jos eksploatacija kainuotų šimtus milijardų dolerių. Kita vertus, tokiems projektams, ypač jei norima mažinti jų eksploatavimo išlaidas, būtini aukštųjų technologijų sprendimai, kurių pačioje Rusijoje nėra, o užsienio kompanijų pasiekimai neprieinami dėl tarptautinių sankcijų.

Asociacija „Langas į ateitį“ šią savaitę paskelbė paslaugų konkursą, nurodoma centriniame viešųjų pirkimų portale. Tačiau kol vyksta konkursas, asociacija išsamiau jo nekomentuoja.

Žiniasklaidoje, feisbuke bei kitose priemonėse žmonės bus skatinami naudotis e. paslaugomis, dalyvauti viešuosiuose interneto prieigos taškuose bibliotekose (VIPT) bei nuotoliniu būdu vykstančiuose mokymuose.

Europos Komisijos 2020 metų skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse (DESI) Lietuva viršijo Europos Sąjungos vidurkį, tačiau giliomis skaitmeninio raštingumo žiniomis visuomenė pasigirti dar negali – jos įgūdžiai yra prastesni nei ES vidurkis.

„Lietuvos visuomenės skaitmeniniai įgūdžiai įvertinti kukliausiai. Mūsų šalis šioje srityje surinko 43,8 balo ir užėmė 18 vietą tarp ES valstybių, tiesa, lyginti su ankstesniais metais palypėjusi vienu laipteliu aukštyn“, – rašoma dokumentuose.

Pasak jų, pagrindinius skaitmeninių technologijų įgūdžius turi 56 proc. šalies gyventojų (ES vidurkis – 58 proc.), aukštesnius – 32 proc. (ES vidurkis – 33 proc.), o programinės įrangos – 58 proc. žmonių (61 proc.).

Motyvavimo ir skatinimo naudotis informacinėmis ryšių technologijomis kampanija yra viena iš projekto „Prisijungusi Lietuva“ dalių.

Šį projektą, kuriuo tikimasi pasiekti apie 500 tūkst. asmenų, įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su asociacija „Langas į ateitį“, Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT), Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Vidaus reikalų ministerija.

„Kovas buvo rekordinis mėnuo pagal gyventojų išlaidas perkant internetu nuo pat pandemijos pradžios – palyginti su pernai kovu, atsiskaitymų už prekes ir paslaugas internetu suma išaugo beveik 60 proc., o palyginti su šių metų vasariu – dar beveik 14 proc. Iš viso kovą pirkdami internetu SEB banko klientai išleido daugiau negu 124 mln. eurų ir internetu atsiskaitė daugiau kaip 2,8 mln. kartų“, – pranešime sako SEB banko valdybos narė ir SEB Baltijos šalių tarnybos mažmeninės bankininkystės vadovė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė.

Anot jos, laipsniškai toliau augantį pirkimo internetu mastą rodo ir tai, kad pirmą šių metų ketvirtį, palyginti su paskutiniu pernai metų ketvirčiu, kuris tradiciškai yra aktyvus prekybos laikotarpis dėl žiemos švenčių, atsiskaitymų ir prekes ir paslaugas internetu suma augo dar 12 proc., o atsiskaitymų skaičius padidėjo 15 proc.

Bankas nurodo, kad vidutiniškai pirmą ketvirtį gyventojai vieno apsipirkimo internetu metu išleido daugiau negu 43 eurus – pora eurų daugiau negu tuo pačiu metu pernai.

SEB banko duomenimis, per pirmą šių metų ketvirtį gyventojai atliko 45 proc. daugiau pirkimo internete operacijų negu tuo pačiu metu pernai, o gyventojų išlaidos pirkiniams internetu yra daugiau negu 1,5 karto didesnės negu analogišku laikotarpiu prieš metus.