Panašaus tipo iniciatyva įgyvendinama ir Lietuvoje – Žemės ūkio ministerijos 2023–2027 m. strateginiame plane numatytas sumaniųjų kaimų kūrimas ir plėtra. Tačiau užsienio šalyse ši praktika labiau pažengusi.

– Jūs žinomas kaip sumaniųjų gyvenviečių judėjimo pradininkas. Kuo šis prieš šešerius metus gimęs judėjimas yra svarbus šiuolaikiniame pasaulyje?

– Sumaniose gyvenvietėse (angl. smart villages) pirmenybę skiriame aplinkos tausojimui. Jei skęsta planeta, skęsime ir mes visi. Tad, pirma – planeta ir žmonės, o tuomet – technologijos ir verslas.

Tik maža dalis pasaulio gyvena JAV ar Europoje. Didžioji dalis populiacijos susibūrusi Indijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Afrikoje. Deja, šie regionai dažnai ignoruojami. Jiems nekuriama prekių ir paslaugų, nesistengiama pasirūpinti šių gyventojų komfortu ir gerove. Sumaniomis gyvenvietėmis pirmiausia siekiama skatinti darnų šių regionų vystymąsi. Kai žmonės gyvena vietinėje ekosistemoje, vartoja lokaliai užaugintą maistą, mažiau keliauja, jie kuria vertę pasauliui, palaikydami ir savo bendruomenę.

Skaitmeninės technologijos šiandien mums leidžia siekti šių tikslų. Pagalvokime, kad per metus apie 1,5 mlrd. žmonių, o tai – daugiau nei visa Indijos populiacija, skris lėktuvu. Ką tai reiškia? Tai didelis kuro sunaudojimas, daug sugaišto laiko, be to, kelionei, nakvynei ir kitiems procesams skirtų išteklių eikvojimas. Jei tie patys žmonės liktų gyventi savo bendruomenėje, kuri su pasauliu būtų sujungta internetu ir turėtų tinkamų energijos šaltinių, jie galėtų įgyti tinkamą kvalifikaciją ir dirbti tarptautinėse įmonėse iš savo kaimo ar miestelio. Šie žmonės gali gauti reikiamus sertifikatus, įrangą ir įsidarbinti, kartu išsaugoti ir asmeninės laimės veiksnį. Kodėl jie būtų laimingesni? Jie liktų su savo šeimomis ir bendruomenėmis, išsaugotų savo tradicijas, šeiminį paveldą. Išmaniųjų kaimų koncepcija apima visas šias sritis.

Jei skęsta planeta, skęsime ir mes visi. Tad, pirma – planeta ir žmonės, o tuomet – technologijos ir verslas.

Tokiuose pridėtinę vertę bendruomenei ir visam pasauliui kuriančiose sumaniose gyvenvietėse nereikalinga net sudėtinga infrastruktūra. Vienintelė būtina sąlyga – internetas ir skaitmeninės platformos. Mes investuojame į žmonių gebėjimus gyventi savo aplinkoje, suteikdami jiems galimybę kurti visame pasaulyje pasitelkiant pasaulines technologijas. Stipriname tuos, kurie gyvena nutolusiose, mažai urbanizuotose vietovėse, kurias įprastai pasiekia mažiau galimybių. Taip atliekame ir kitą svarbią misiją – rūpinamės vienas kitu, skatiname lygybę ir sąžiningumą.

– Kaip veikia sumanių gyvenviečių judėjimas? Kokių tikslų siekiate?

– Kartu su Berklio komanda atlikome pirmąją bandomąją programą. Mūsų tikslas – padėti su skurdu kovojantiems Indijos gyventojams, sudaryti galimybes pasiekti tarptautines rinkas. Turėdami duomenų sėkmingai veikti, jie neturi žinių ir įgūdžių, kaip savo galimybes išnaudoti. Mes jiems padedame atsidaryti banko sąskaitą, gauti pradinį žinių bagažą, susikurti tinklalapį, išmokti naudotis siuntų ar kitomis svarbiomis paslaugomis. Paprastai Indijos kaime gyvenančiai moteriai atlikti šias užduotis vienai pirmą kartą būtų per sudėtinga, tačiau su minimaliomis mūsų pastangomis ji ne tik gali pradėti savo veiklą, bet ir apmokyti dar dešimt kitų kaimo moterų ir visus savo šeimos narius. Tokiu būdu savo veiklą vykdantys kaimo gyventojai pasiekia klientus visame pasaulyje – nuo San Chosė iki Londono, nuo Melburno iki Čikagos.

Taip tausojami ištekliai, laikas, skatinamas efektyvumas, greitas veikimas rinkoje. Visi šie veiksniai iliustruoja sumaniųjų gyvenviečių koncepcijos galią, kurios prioritetų sąraše – planetos tausojimas ir paprastų žmonių įgalinimas.

– Gal galite pasidalyti praktiniais pavyzdžiais, kaip technologijos skatina darnų vystymąsi sumanių gyvenviečių atveju?

– Leiskite pasidalyti su jumis istorija. Vienas iš Indijos valstijų ministrų apsilankė Berklyje ir pareiškė susidomėjimą sumaniųjų gyvenviečių koncepcija. Pagrindinis jo tikslas ir noras – kad jauni, talentingi ir motyvuoti žmonės liktų gyventi valstijoje. Šiam siekiui įgyvendinti jis norėjo gyventojams sudaryti sąlygas išmokti programuoti ir tinkamai naudotis skaitmeninėmis technologijomis.

Įprasta, kad gabūs ir motyvuoti Indijos žmonės migruoja į didesnius miestus ar kitas šalis, teikdami naudą kitiems, bet ne savo bendruomenei. Sulaukęs jo prašymo, sutikau prisidėti prie jo tikslų įgyvendinimo. Kreipiausi į įvairias įmones, ir kompanija „Salesforce“ sutiko įsipareigoti mokyti žmones per skaitmenines platformas. Norint mokytis jiems pakanka interneto ryšio. Bendrovė moko programavimo, suteikia reikalingus įrenginius ir galimybę įsidarbinti. Ši iniciatyva jau vyksta.

Tokiu pat principu talentų sau gali ieškoti bet kuri pasaulio kompanija. Iš pandemijos išmokome, kad fizinis kontaktas nereikalingas tam, kad kurtume vertę. Toks veikimo principas draugiškesnis ne tik aplinkai, bet ir žmogui, o kartu – efektyvesnis ir verslui. Tai ir įkūnija tvarumą – gyventi laimingai su savo šeima nekenkiant planetai.

Kaip BNS sakė archeologė, mokslinio projekto vadovė Agnė Čivilytė, unikalu tai, jog archeologams pavyko atrasti „labai tiksliai išstatytų medinių konstrukcijų liekanų“.

„Tai – stulpavietės, kuolavietės, kurios išstatytos taip, tarsi tarsi liniuote būtų nubrėžta. (...) Tai yra labai rimtai darytos medinės konstrukcijos ir tokių analogijų Lietuvoje dar nebuvo rasta. Sensacingas dalykas, nes galime kalbėti apie tam tikrą architektūros planavimą, erdvę“, – teigė ji.

„Dažniausiai tos vėlesnės rekonstrukcijos, kurias daro archeologai, būna daugiau spekuliatyvios, nes iš tų stulpaviečių sunku atrasti kažkokį konkretų statinį, struktūrą, jos dažnai būna išsimėčiusios, todėl brėžinio negalima tikslaus padaryti. O šiuo atveju matome tikslų, inžinerinį brėžinį. Mes dar neturime pradžios, neturime pabaigos, tai yra tik fragmentas, ką mes užkabinome“, – pridūrė archeologė.

Pasak jos, manoma, kad ši tvora galėjo žymėti tam tikros gyvenvietės ribas, atlikti tam tikrą gynybinę funkciją.

„Arba tai yra kažkas dar kita. Mes matom dvi eiles, o tarp eilių yra kokių trijų metrų atstumas, galbūt tai buvęs koks nors koridorius, įėjimas, galbūt vartai į gyvenvietę. Tokie tik spėliojimai kol kas“, – sakė A. Čivilytė.

Be to, pasak archeologės, piliakalnyje taip pat atrastos molinės bronzos liejimo formos.

Mes matom dvi eiles, o tarp eilių yra kokių trijų metrų atstumas, galbūt tai buvęs koks nors koridorius, įėjimas, galbūt vartai į gyvenvietę. Tokie tik spėliojimai kol kas.

„Kas labai įdomu, kad tos liejimo formos yra skirtos skandinaviško tipo kirviams. (...) Šie kirviai daugiausia buvo naudojami dabartinės Švedijos teritorijoje, kartais randami Suomijoje, Norvegijoje, bet ten nerandama liejimo formų. Liejimo formos randamos Lietuvoje ir Latvijoje“, – aiškino ji.

Archeologės teigimu, tai liudija glaudžius Skandinavijoje ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusių bendruomenių ryšius.

Mineikiškių piliakalnyje atrasta ir gyvūnų kaulų, kurie atskleidžia to meto žmonių mitybos įpročius.

„Šitoje kolekcijoje yra labai gerai išsilaikiusių arklių kaulų, kas nėra dažna Lietuvos archeologijoje. Jaunas arklys greičiausiai buvo valgomas, nes matosi atitinkamas kirtimas. Taip pat yra avių, ožkų, kiaulių kaulų. Žuvies daug valgė“, – vardijo pašnekovė.

Anot jo, vėlyvasis bronzos amžius – lūžinis laikotarpis, kuriame įžvelgiama daug permainų tuometėje kultūroje.

„Atsiranda daugiau metalo dirbinių, jie dedami į lobius. Matome intensyvius ryšius su Skandinavija“, – kalbėjo archeologė.

Vis dėlto Mineikiškių piliakalnyje metalo dirbinių rasti nepavyko.

„Manome, kad to meto žmonės, palikdami gyvenvietę, kruopščiai viską susirinko“, – teigė A. Čivilytė.

Kasinėjimai Zarasų rajone vykdomi įgyvendinat Lietuvos istorijos instituto mokslininkų projektą „Vėlyvojo bronzos amžiaus (1100–500 m. pr. Kr.) ekonomika rytiniame Baltijos jūros regione: naujo modelio link“. Jį finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

Iš viso projektas truks trejus metus. Dvejus iš jų bus vykdomi kasinėjimo darbai Mineikiškių piliakalnyje.

Šiais metais kasinėjimus archeologai pradėjo liepą ir juos tęs dar maždaug savaitę. Kitąmet darbus piliakalnyje taip pat planuojama vykdyti vasarą.

„Svarbiausias mūsų tikslas – kiek įmanoma tiksliau atsekti vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenių ūkio ir ekonomikos sistemą: kaip žmonės gyveno, ką valgę, ką augino, kokio intensyvumo ryšius palaikė su kaimyniniais kraštais“, – pasakojo A. Čivilytė.

Kaip penktadienį pranešė prokuratūra, ginčas kilo, daliai gyvenvietės gyventojų įrengus užtvarus, apribojančius galimybę tiek kitiems gyventojams patekti į Ginkūnus, tiek norintiesiems apsilankyti prie čia esančio Švedės tvenkinio. Prokuratūra siekia, kad šie užtvarai būtų atverti.

Praėjusių metų lapkritį prokurorai gavo gyventojų skundą, kad gyvenvietės Švedės bendruomenė dvejose gatvėse prieš kelerius metus pastatė užtvarus, taip neleisdami gyventojams patekti prie Švedės tvenkinio. Gyvenamajame kvartale statomi tokie pat užtvarai, nors Šiaulių rajono savivaldybės Saugaus eismo komisija užtvarams statyti nepritarė.

Prokuratūroje gauta ir daugiau skundų, kad dėl statomų vartų ir užtvarų ne tik automobiliams, bet ir pėstiesiems – žvejams, sportuojantiems asmenims, mamoms su vežimėliais, vaikams – nebėra galimybės patekti prie tvenkinio.

Apribojamas pagalbos, apsaugos tarnybų atvykimas tiek į Švedės bendruomenę, tiek į Ginkūnų sodo bendriją.

Prokuratūra nustatė, kad prieš dešimt metų beveik 12 hektarų žemės sklype, priklausančiame dviem įmonėms, detaliuoju planu suformuotas kvartalas mažaaukštei gyvenamajai statybai – Švedės kvartalui.

Įmonė sklypus pardavė fiziniams asmenims, jie šiuo metu statosi arba jau yra pasistatę gyvenamuosius namus.

2011 ir 2014 metais pakoreguotas sklypo detalusis planas. Nors plano sprendiniuose buvo numatytas kelio servitutas – teisė važiuoti keliu transporto priemonėms, tačiau jis įregistruotas nebuvo. Tai reiškia, kad žmonės iki įsigytų savo žemės sklypų patekdavo privačia įmonėms priklausančia žeme.

Tik praėjusiais metais sklypai, skirti susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai, buvo parduoti susikūrusiai Švedės bendruomenei. Sutartimi nustatyti servitutai – tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas ir kelio servitutas. Sutartyje nurodoma, kad kelio servitutu gali naudotis Švedės bendruomenė ir jos nariai.

Tačiau bendruomenei iš 92 žemės sklypų savininkų priklauso tik 33 žemės sklypų savininkai.

Likusieji 59 žemės sklypų savininkai nėra bendruomenės nariai, todėl jie negali naudotis Švedės bendruomenei priklausančiu turtu – keliu.

Bendruomenei pastačius užtvarus ir vartus, ne bendruomenės nariai tapo izoliuoti nuo savo namų. Žmonės, norintys patekti į savo sklypus, turės susimokėti bendruomenei už vartų ar užtvarų raktus, skelbia prokuratūra.

Prokuratūros nuomone, tiek tinkamam gyvenamojo namo eksploatavimui, tiek ir žemės sklypo naudojimui turi būti užtikrinta galimybė patekti į žemės sklypą, atsivežti įvairius daiktus, jį remontuoti. Prie namo turi patekti komunalines paslaugas teikiančių įmonių, greitosios pagalbos automobiliai, gaisrinės mašinos, statybines medžiagas, techniką atvežančios transporto priemonės.

Prie Švedės tvenkinio šalia kvartalo yra suformuotas rekreacinės teritorijos žemės sklypas, jis skirtas poilsiui, sportui, sveikatingumui stiprinti.

Švedės kvartalo gale yra aikštelė gaisrinėms mašinoms privažiuoti prie vandens telkinio, todėl siekiant užtikrinti viso Ginkūnų kaimo gyventojų teisę į gaisrinės pagalbos suteikimą, ji privalo būti pasiekiama.

Prokurorai siekia, kad būtų atidaryti kelio užtvarai, įrengti ties Miglos–Žvejų ir Rytinės–Žvejų gatvių sankirtomis, bei neuždaryti elektriniai kelio užtvarai ties Tvenkinio–Miglos ir Tvenkinio–Rytinės gatvių sankirtomis.

Taip pat prašoma nustatyti šešiems žemės sklypams (kelio vietoje) neterminuotą neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku privažiuoti ar prieiti prie kvartale esančių žemės sklypų bei prie rekreacinės teritorijos.

– Koks turi būti miestas, kad žmonės jame gyventų patogiai ir jaustųsi gerai? Ar Lietuvos miestai tuo pasižymi? Kaip vertinate didžiuosius, ką manote apie mažesnius?

– Kriterijų sąrašas būtų ilgas, tačiau kaip būtiniausias sąlygas galima išskirti stiprią vietinę ekonomiką, stiprią savivaldą ir stiprias bendruomenes. Visi šie dalykai daro didelę įtaką vieni kitiems. Lietuvos miestų problemos kyla iš to, kad urbanistika vis dar suvokiama pakankamai ribotai, o tie, kurie ją suvokia plačiau ir siekia kažką keisti, atsitrenkia į įstatymuose užprogramuotas kliūtis. Be to, gyventojai vis dar retai suvokia, kad miesto formavimas priklauso ir nuo kiekvieno iš jų. Kai tai keisis, į gerą keisis ir mūsų miestai.

Viena didžiausių Lietuvos didmiesčių problemų – chaotiškai ilgą laiką augę naujieji priemiesčiai, kurie plėtėsi tiesiog pagal vystytojų čia turėtų buvusių agrokultūrinių sklypų formas. Todėl dabar miestų pakraščiuose turime naujuosius gatvių labirintus, dažniausiai – jau už miestų administracinės ribos. Ten nėra asfaltuotų gatvių, o gyventojai toliau naudojasi pačiame mieste esančia socialine infrastruktūra.

– Dalis mažų miestų nyksta akyse – tai lemia ir gyventojų mirtingumas, ir išvykimas kitur, perspektyvų stoka. Kaip vertinate tenykščių gyventojų pastangas miestus prikelti, atgaivinti?

– Nerimas dėl nykstančios provincijos ilgą laiką buvo kiek perspaustas – dėl okupacijos urbanizacijos lygis vis dar gerokai mažesnis nei anapus geležinės uždangos buvusių valstybių. Tai, kad mažosios gyvenvietės mažėja – natūralus procesas. Kita vertus, sakyti kad atvejis, vykstantis Lietuvoje yra identiškas (tik spartesnis) tam, kas vyko pokariu Vakaruose, – klaidinga. Mažieji miesteliai, ypač smulkieji regioniniai centrai, valstybėse, nepatyrusiose okupacijos, tebesudaro pakankamai svarbią šalies dalį, o demografinė kreivė amžiaus atžvilgiu išsidėsčiusi kur kas tolygiau.

Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius.

Čia labai tinkama būtų palyginti mūsų to paties dydžio miestelius su jų ekvivalentais Suomijoje ar Danijoje, kurios iki 1940 m. gyveno panašiomis sąlygomis. Didžiausia mūsų problema – nevykęs administravimas, pastaruoju metu vaizdžiausiai atsiskleidęs kad ir per tą masinį trinkelių klojimą už ES paramą: pakeisti trinkeles lengva, o sukurti nuoseklią strategiją ateičiai jau reikalauja rimto darbo.

Kalbant apie smulkesniąsias gyvenvietes, daugelis mažųjų kolūkinių gyvenviečių yra visiškai dirbtiniai dariniai, suformuoti pokariu ir daugeliu atvejų netekę reikšmės – daugelis jų pasmerkti. Trečiuoju dešimtmečiu vykusios žemės reformos metu senieji iš baudžiavos likę gatviniai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, o kiekvienas bent kiek labiau pasistengęs galėjo gauti savo žemės sklypą.

Taip buvo formuojama normali lietuviška provincija. Po 20 metų ta žemė iš žmonių buvo atimta, o žmonės suvaryti į naujas gyvenvietes, iki šiol sudarančias mūsų provincijos pagrindą. Kolektyvizacija sukūrė ir nenormalią psichologinę atmosferą – pavyzdžiui, užtenka nuvykti į kolektyvizacijos nepatyrusias lietuvių gyvenamas žemes Lenkijoje, kur daug ką rodo faktas, kad alkoholizmas nėra plačiai išplitęs.

Grįžtant prie prastos administracijos ir strategijos trūkumo klausimo – yra daugybė mažųjų gyvenviečių, kurios gali turėti potencialo, pavyzdžiui, turizmo srityje. Pavyzdžiui, Daugai, Dusetos – nuostabiose vietose esantys miesteliai, apsupti ežerų, bet to beveik neišnaudojantys. Statistika rodo, kad būtent šie miesteliai buvo tarp tų, kurie per pastaruosius 30 metų neteko daugiausiai gyventojų  – kiekvienas demografiniu atžvilgiu susitraukė maždaug 60 proc. Paklauskime savęs – kodėl taip yra?

– Ko trūksta mūsų sostinei?

– Kalbant apie sostinę kaip simbolį, geras sprendimas būtų perkelti Kauno Karo muziejaus sodelio kompleksą į Vilnių. Galbūt kauniečiams tai ne itin patiktų, tačiau jei nebūtų buvę 1940-ųjų įvykių, anksčiau ar vėliau valstybės panteonas būtų atsiradęs Vilniuje, kuris net ir tarpukario metais buvo laikomas oficialia valstybės sostine. Dabar mes tarsi legitimuojame, kad mūsų sostinė buvo Kaunas, lygiai kaip ir akcentuodami jį per kiekvieną vasario 16-ą, taip nubraukdami tai, ko siekė tuometiniai kauniečiai, t. y. atgauti Vilnių. Visas tas susipriešinimas yra dirbtinis ir atsiradęs sovietmečiu.

– Kaip apibūdintumėte didžiųjų miestų atmosferas? Kokia atmosfera pasižymi Vilnius, kokia – Kaunas?

– Tam tikri istoriniai laikotarpiai nulėmė mūsų pagrindinių didmiesčių aurą, turimą ir šiandien. Kai šnekame apie Vilnių, dažniausiai kalbame apie senamiestį. Be abejonių, jis formuoja labai svarbią miesto veido dalį. Tačiau nepamirškime dviejų svarbių veiksnių – tarpukariu Vilnius buvo tapęs Lenkijos pakraščio miestu, kuriame, nors ir vyko pakankamai intensyvus kultūrinis gyvenimas, pati miesto plėtra vyko labai negausiai.

Įvyko Holokaustas, o po karo daugelis likusių senųjų gyventojų buvo priversti išvykti į Lenkiją. Miesto gyventojų sluoksnis kūrėsi iš naujo ir kūrė miestą pagal savo supratimą. Ankstyvojo pokario metu Vilnių (architektūriniu atžvilgiu) daugiausia formavo atvykėliai iš Leningrado, dėl ko dabar turime nemažai nederančių urbanistinių elementų net ir Senamiestyje. Vėliau Vilnius buvo statomas pagal socialistinio modernizmo kanonus. Tik dabar mokomės Vilniui suteikti naują, jau nepriklausomybės aurą, tačiau kol kas – ne visada sėkmingai.

Klaipėda – panašus pavyzdys, nes čia pasikeitė praktiškai visi gyventojai. Naujiesiems buvo kur kas sunkiau prisitaikyti ne tik prie čia egzistavusios kiek kitokios vokiškojo miesto struktūros ir atmosferos – svarbu ir tai, kad Mažosios Lietuvos istorija sovietiniais metais buvo beveik visiškai nutylima.

Kiek abejotinas ir tiesmukas buvusio Klaipėdos vyriausiojo architekto sumanymas Klaipėdos naujuosius gyvenamuosius rajonus statyti raudonus, neva taip atliepiant senąją dvasią. Žinoma, tai suteikė Klaipėdai išskirtinumo šalies kontekste, tačiau pats spalvinis sprendimas remtis „raudonąja“ neogotikine Prūsijos architektūra iš XIX–XX a. sandūros tikrai nebuvo pats geriausias sprendimas – tai niekada nesudarė kritinės masės miesto kontekste.

Vienaip ar kitaip, vokiškos architektūrinės tendencijos miesto senamiestyje tikrai vis dar formuoja nemažą dalį miesto veido ir daro jį savitą. Koks laikotarpis formuoja Kauno veidą, šiandien, manau, visi žino.

Kiekvienam rekomenduočiau apsilankyti Gardine – manau, kad tai geras pavyzdys, koks būtų buvęs Kaunas, jei 1918 m. nebūtų pasisekę paskelbti nepriklausomybės, o Kaunui nebūtų atitekęs laikinas sostinės statusas. Įdomu, kad net ir pokariu, iki miegamųjų rajonų statybos pradžios, Kaune buvo vykdoma daugybė individualios statybos pagal tarpukarines tendencijas. Tą lėmė faktas, kad kai kurie architektai pasiliko.

– Ką manote apie Lietuvos miestų viešąsias erdves?

– Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius. Čia galima paminėti, kad jaunosios kartos architektai į viešąsias erdves žiūri jau visiškai kitaip, tad belieka laukti. Dabar daugelis kalba apie Kauno vienybės aikštės rekonstrukciją ir, be abejo, tai nėra atvejis be nuodėmių. Bet visi pamiršta, kad aikštė tokia neinteraktyvia, negyva buvo padaryta būtent sovietmečiu – apstačius administraciniais projektavimo institutų korpusais iš kauniečių sąmonės dingo aikštės, kaip susibūrimo erdvės, suvokimas. O kaip gyventojams parodyti aikštės potencialą, jeigu jau nebe pirma karta jos gyvybingos niekada nematė?

Nesigilinant į Lukiškių aikštės sprendinį galima pabrėžti, kad labai trūksta aikštės integravimo į platesnį miesto kontekstą. Jei plačiai šnekama apie reikmę ant Tauro kalno statyti kultūrinės reikšmės pastatą, kodėl nėra numatomas platesnis aikštės ryšys su tuo per tiesioginę ašį – Aukų gatvę?

Dar tarpukariu lenkai suvokė, kad ši aikštė nėra vien stačiakampis – į šią erdvę taip pat integruotinas ir trikampis skveras šiaurinėje dalyje bei dabartinė Vašingtono aikštė. Bet šiandien tai pamiršta ir aikštė egzistuoja pati sau. Pamiršta ir Vasario 16-osios gatvė, kuri vienintelė turi potencialų pirmųjų aukštų ir čia esančių ar galinčių būti pasilinksminimo vietų sąryši su aikšte. Dabar gatvė paprasčiausiai atskirta medžių juostos.

Tiesa, šios ydos užkoduotos jau anksčiau – pastarosios gatvės ašis būtų buvusi kur kas tinkamesniu sprendiniu pėsčiųjų tiltui per Nerį, taip kartu neužkertant kelio taip reikalingam transporto tiltui Vaižganto gatvėje.

– Kodėl, keičiantis laikams, vis dar išdygsta masyvūs, niūrus ir slogūs paminklai?

– Lietuvio konservatyvumas pasireiškia per „kad tik per daug neišsišokti“ filosofiją. Štai tas pats Lukiškių aikštės atvejis – realizmo bijoma, nes jau nebemadinga, tačiau konceptualūs sprendimai tai pat nėra pakankamai drąsūs, kad būtų efektyvūs. Todėl dažniausiai yra apsistojama kažkur ties viduriu, o pralošia visi.

– Kaip vertinate situaciją sovietiniuose miegamuosiuose rajonuose? Kokį sprendimą siūlytumėte?

– Be abejo, geriausias sprendimas būtų juos pakeisti, tačiau tai skamba pakankamai utopiškai ne tik dėl tokios operacijos mastų, tačiau dar ir dėl to, kad praktiškai visas gyvenamasis būstas po nepriklausomybės paskelbimo buvo masiškai privatizuojamas, kas sukūrė daugybę papildomų problemų.

Daugelyje valstybių anapus geležinės uždangos tokie pobūdžio pastatai nors ir buvo statomi, tačiau  nesudarė esminės gyvenamojo ūkio dalies, o jų nuosavybė pasilikdavo valdiška, tad prireikus juos nugriauti problemų nekildavo. Vokietijoje būta itin įdomių projektų, pavyzdžiui, iš buvusių išardytų daugiaaukščių plokščių buvo statomi individualūs namai.

Dar kalbant apie mūsų šalies miegamuosius rajonus, reikia nepamiršti, kad jie buvo pritaikyti planinei ekonomikai, su jau iš karto suprojektuotais aptarnavimo (prekybos, paslaugų) centrais. Įmanoma padaryti tuos rajonus patrauklius, tačiau tam reikia nuoseklios strategijos. Deja, viskas ilgą laiką buvo palikta savieigai ir chaosui. Masinė renovacija irgi nevyksta taip, kaip turėtų. Ji tik pailgins šių rajonų agoniją. Kaip ir trinkelinės gyvenviečių rekonstrukcijos, ji nesprendžia gilesnių problemų. Jau dabar seniausieji miegamieji rajonai nėra itin patrauklus, o ateityje rizikuojame aplink miestą susikurti getų žiedą.

„Plėtodami „Lighthouse III“ gyvenvietę, pagrindinį dėmesį skyrėme šeimų, ieškančių pirmojo savo būsto ar žmonių, besigerinančių gyvenimo kokybę, poreikiams. Įrengėme didelę vaikų žaidimų aikštelę, pasirūpinome patogiu vidinių daugiabučių kiemų išplanavimu ir jų saugumu – teritorija yra aptverta, įrengtos stebėjimo kameros“, – sako „MG Valdos“ pardavimų skyriaus vadovas Mantas Umbrasas.

Unikaliu „Lighthouse III“ gyvenvietės architektūriniu akcentu tapo ant daugiabučių stogų įrengtos terasos, kuriomis galės naudotis būsimieji naujakuriai. Terasos suskirstytos į tris zonas, pritaikytas skirtingiems poreikiams – surengti pikniką ant namo stogo, pasimėgauti augalų įvairove ar tiesiog atsipalaiduoti.

Pasak projekto architekto Remigijaus Bimbos, trečiojo etapo daugiabučiuose vyrauja geltona bei balta spalvos, o juodos ten nepamatysite.

„Lietuvoje ir taip mažai saulėtų dienų, todėl naudojome nemažai geltonos spalvos. Jei atkreiptumėte dėmesį, visi balkonai yra tarsi saulėgrąžos. Stengėmės, kad kuo daugiau šilumos patektų į vidų, todėl geltoną spalvą panaudojome balkonų konsolėse, kurios atspindi šviesą į butus“, – teigia R. Bimba.

Pasak M. Umbraso, „Lighthouse III“ butų kainos – nuo 1324 eurų už kvadratinį metrą.

Naujuosiuose 6 ir 8 aukštų daugiabučiuose galima rinktis nuo 36 iki 90 kv. m. ploto dviejų, trijų ar keturių kambarių butus. Klientui pageidaujant, projekto plėtotojas gali pasirūpinti ir buto apdaila. Projekte numatyta daugiau nei 230 stovėjimo vietų automobiliams.

Šiuo metu šiame „MG Valdos“ daugiabučių projekte parduota arba rezervuota beveik 50 proc. visų butų.

„Įsigyti pirmuosius butus klientams pasiūlėme pakankamai neseniai, kai jau galėjome leisti juos apžiūrėti gyvai, pamatyti beveik pabaigtą bendrą namų vaizdą. Tokia strategija pasiteisino, nes šio projekto naujakuriai kur kas labiau linkę rinktis būstą ne „iš brėžinių“, o matydami realią erdvę ir galėdami geriau įsivaizduoti savo gyvenimą joje, o taip pat pradėti įsirenginėti butą, jei yra noras tai daryti patiems“, – pastebi M. Umbrasas.

„Lighthouse“ gyvenvietę „MG Valda“ pradėjo plėtoti 2012 m., pirmajame projekto plėtros etape buvo investuota 9 mln. eurų ir pastatyti 3 daugiabučiai su 156 butais. Antro etapo metu užbaigtas vienas daugiabutis su 127 butais, investicijos į jį sudarė 7 mln. eurų. Bendros investicijos į „Lighthouse“ gyvenvietę sudaro apie 30 mln. eurų.

Sirijos kovotojai perėmė Keklijos gyvenvietę, esančią už penkių kilometrų į vakarus nuo IS kontroliuojamo regiono pagrindinio miesto Džarabulaus ir už trijų kilometrų nuo sienos, pranešė Anatolijos naujienų agentūra apie pirmą prieš aušrą prasidėjusios ginkluotųjų pajėgų operacijos sėkmę.

Seimas antradienį priėmė nutarimus, kuriais 2017-ieji paskelbti Piliakalnių, o 2018-ieji - Vydūno metais.

2017 metus skirti piliakalniams nutarta atsižvelgiant į tai, kad „piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, ir į tai, kad daugelio jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama“.

Priimtame dokumente akcentuojama, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

2018-ieji pavadinti Vydūno metais, nes tuomet sueis 150 metų, kai gimė filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas (Vilhelmas Storostas). Pasak pranešimo, taip norima priminti visuomenei šios iškilios asmenybės darbų ir idėjų reikšmingumą, filosofinio, literatūrinio, publicistinio palikimo svarbą šiandieninės Lietuvos visuomenės istorinės atminties ugdymui, vertybinių nuostatų formavimui.