Prikėlė iš užmaršties

Tokia trapia ir klaustrofobiška transporto priemone buvęs Britanijos Indijos kariuomenės majoras, kupinas nuotykių adrenalino, plaukė per audringą Atlantą, riedėjo Šiaurės Afrikos smėlynais, brovėsi į tankias Pietryčių Azijos džiungles, skrodė ledines bangas Ramiojo vandenyno šiaurėje. Tai buvo 50 tūkst. mylių (daugiau kaip 80,5 tūkst. kilometrų) kelias, kuris bet kada galėjo jį pražudyti.

B.Carlinas išgarsėjo praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, tačiau pasaulis jį greitai pamiršo. Iš užmaršties ištraukė vieno amerikiečio smalsumas.

Kodėl B.Carlinas taip greitai dingo iš visuomenės akių? Kas jį paskatino tokiai drąsiai kelionei aplink pasaulį? Kas nutiko toliau?

Atsakyti į šiuos klausimus ėmėsi amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Gordonas Bassas knygoje „Paskutinis didysis Australijos nuotykių ieškotojas. Beno Carlino epinė kelionė aplink pasaulį su amfibiniu džipu“.

Įrenginys: aplink pasaulį apiplaukusios amfibijos vidus. / Abc.net.au nuotr.

Tai – puikus pasakojimas apie australo bandymą palikti pėdsaką, pasak autoriaus, „auksinio nuotykių amžiaus“ saulėlydyje.

Idėja gimė karo metais

Frederickas Benjaminas Carlinas (1912–1981), draugų, o vėliau ir žurnalistų vadintas tiesiog Benu, gimė ir užaugo mažame Vakarų Australijos miestelyje. Baigęs Guildfordo gimnaziją, kurios kieme šiandien stovi jį išgarsinusi amfibija, B.Carlinas studijavo kalnakasybos inžineriją. Vėliau emigravo į Kiniją, kur dirbo britų anglių kasyklose.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, B.Carlinas buvo komandiruotas į Britanijos Indijos armijos inžinierių korpusą. Karo metais jam teko tarnauti Indijoje, Viduriniuose Rytuose ir Italijoje. Ten susidūrė su daugybe mašinų, vadinamų amfibijomis (lot. amphibia – varliagyvis). Vienas iš populiariausių „varliagyvių“ britų ir amerikiečių kariuomenėje buvo džipas „Ford GPM“, skirtas kirsti ežerus ir upes. Jo kolegos inžinieriai išjuokė B.Carlino idėją, jog ir su tokia transporto priemone galima apkeliauti pasaulį.

Ši idėja jo neapleido ir po demobilizacijos, kai 1946 m. B.Carlinas apsigyveno Jungtinėse Valstijose. Pamatęs, kiek čia daug yra išlikusių amfibijų, jis įtikino naująją žmoną amerikietę Elinore leistis į povestuvinę nę kelionę per Atlanto vandenyną su specialiai tam tikslui paruoštu „varliagyviu“.

Kelionei pusiau saugus laivas

Po didelių pastangų B.Carlinui pavyko aukcione Vašingtone įsigyti 1942 m. gamybos amfibiją už 901 dolerį. Prieš kelionę reikėjo ją taip modifikuoti, kad būtų galima plaukti vandenynu. Buvo padidinti kuro bakai, įrengtas salonas su dviaukščiu gultu, sumontuotas specialus vairas, automobilio priekis įgavo laivams būdingą formą.

Prisiminimai: 1955 m. B.Carlinas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo kelionę. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po pertvarkymų amfibijos ilgis siekė 5,5 m. B.Carlinas didžiavosi paties rankomis sukurta keista transporto priemone ir pavadino ją „Half-Safe“ („Pusiau saugus“). Ruošdamasis kelionei, B.Carlinas paklausė „Ford“ bendrovės atstovo, kuri per karą buvo pagaminusi daugiau nei 10 tūkst. amfibijų, ar ji negalėtų paremti kelionės. Gavo atsakymą, kad tas laivas ne pusiau, o visiškai nesaugus, tad nemato prasmės tuščiai švaistyti pinigus.

Nesėkmingi bandymai ir pergalė

1947 m. pabaigoje B.Carlinas ir jo žmona išplaukė su modifikuota amfibija iš Monrealio į Niujorką, kad kitais metais pradėtų kelionę per Atlantą iki Azorų salų. Po penkių nesėkmingų bandymų pradėti transatlantinę kelionę B.Carlinas jau buvo beveik nusprendęs atsisakyti planų, bet žmona įtikino tęsti.

Įvertinęs nesėkmingus bandymus, kurie užtruko keletą metų, B.Carlinas dar kartą pertvarkė laivą. Dabar „Half-Safe“ turėjo paskui save tempti didelį specialiai pagamintą tanką, kuris padidino kuro, vandens ir maisto atsargas.

1950 m. liepos 19 d. palikę Halifaksą, Benas ir Elinore po 32 d. kelionės atvyko į Florešą, labiausiai į vakarus nutolusią Azorų salą. Per visą kelionę nuo Naujosios Škotijos iki Azorų B.Carlinas ir jo žmona Elinore kentėjo nuo juos persekiojančių haliucinacijų, ne kartą buvo nukrypę nuo kurso.

Iš Florešo jie nuvyko į Madeirą, pabuvojo Maroke, kirto Gibraltaro sąsiaurį. Nuo ten „Half-Safe“ riedėjo per daugelį Europos šalių, kur sulaukdavo didžiulio susidomėjimo. Perplaukę Lamanšą, 1952 m. sausio 1 d. Carlinai baigė transatlantinę kelionę Birmingame.

Publikuota: 2017 m. G.Basso išleista knyga apie B.Carliną ir jo kelionę. / Redakcijos archyvo nuotr.

Pavargusi ir pristigusi pinigų tolesnei kelionei, pora nusprendė pailsėti ir atsigauti Anglijoje.

Paskutinis etapas

Sulaukęs daug palankių atsiliepimų ir raginimų neatsisakyti idėjos, B.Carlinas nusprendė tęsti kelionę aplink pasaulį. Per ketverius metus, praleistus Birmingame, jis parašė knygą „HalfSafe. Across the Atlantic by Jeep“ („Pusiau saugus: Per Atlantą su džipu“). Ji buvo sutikta gerai. Apžvalgininkai apibūdino B.Carliną kaip „senosios mokyklos nuotykių ieškotoją“. Knyga išėjo 32 tūkst. egzempliorių tiražu penkiomis kalbomis.

Pinigai, gauti už knygą, leido suremontuoti ir patobulinti „Half-Safe“. 1955 m. pradžioje Carlinai pratęsė kelionę. Aplankę Vidurinius Rytus ir Kalkutą, jie atplaukė į Beno gimtąją Australiją. Po trumpos lėšų rinkimo kompanijos Elinorei, matyt, trūko kantrybė. Nusprendusi, kad povestuvinė kelionė pernelyg užsitęsė, ji grįžo į JAV.

B.Carlinas su naujais partneriais keliavo per Pietryčių Aziją ir Tolimuosius Rytus iki Japonijos. Po to nuplaukė į Aliaską. 1958 m. gegužės 10 d. „Half-Safe“ atvyko į Monrealį, kur prieš 10 metų prasidėjo jo kelionė. Per tą laiką B.Carlinas su džipu – amfibija aplankė 38 šalis, perplaukė du vandenynus ir daugybę upių bei ežerų. Jo sumanyta povestuvinė kelionė baigėsi sėkmingai, bet ne santuoka. Elinore išsiskyrė su Benu net nesulaukusi jo sugrįžtant.

Anksčiau šis pastatas vadinosi „AT&T Long Lines Building“. Jis iki šiol priklauso „AT&T“ telekomunikacijų bendrovei. Ir tai yra iš tiesų įdomus statinys. Jo konstrukciją sudaro itin tvirti betono blokai – sakoma, kad šis pastatas galėtų pasitarnauti ir kaip slėptuvė. Viduje yra labai daug atsargų – jei įvyktų branduolinis sprogimas, darbuotojai bent dvi savaites galėtų neišlįsti į lauką. Net pertvaros tarp aukštų yra nepaprastai tvirtos – gali atlaikyti 10-15 kPa.

Minėta, kad šio pastato aukštis – 170 metrų, tačiau jo viduje yra tik 29 aukštai. Iš dalies taip yra dėl storų pertvarų, bet ir lubos yra labai aukštos. Tai yra strategiškai svarbus pastatas, kurio architektūra, sukurta Johno Carlo Warnecke'o, yra giriama iki šiol, nors dangoraižis buvo užbaigtas dar 1974 metais.

Tai kas tai yra? Tai – telefono linijų stotis, skirta ilgų distancijų ryšiams užtikrinti. Žinoma, anksčiau tai buvo žymiai svarbesnė funkcija, užėmusi didžiąją pastato dalį. Dabar šiame pastate veikia ir aukšto saugumo duomenų centras. Į jį patekti yra beprotiškai sunku. Dėl to manoma, kad šiame dangoraižyje dirba ne tik  „AT&T“.

Manoma, kad šiame dangoraižyje įsikūręs ir JAV Nacionalinio saugumo agentūros masinio sekimo centras, kodiniu pavadinimu TITANPOINTE. Tai patvirtino ir žurnalistų tyrimai, ir nutekėję duomenys. Netoli šio pastato yra ir FTB būstinė, o tai dar labiau patvirtina tokius įtarimus. Spėliojama, kad ant stogo matoma palydovinio ryšio įranga taip pat yra NSA nuosavybė, tačiau visa tai – spekuliacijos.

commons.wikimedia.org nuotr.

Tai kodėl šis dangoraižis neturi langų? Viskas yra kur kas paprasčiau nei mano sąmokslo teorijų mėgėjai. Senoji ryšių įranga buvo labai jautri temperatūrų pokyčiams. Valdyti klimatą tokio dydžio pastate ir taip nebuvo lengva, tačiau langai būtų dar labiau apsunkinę šią užduotį. Taigi, jų buvo atsisakyta. Dabar temperatūros kontrolė yra lengviau perkandamas riešutas, tačiau šis pastatas turi būti labai tvirtas, nes, kaip minėta, jame saugoma svarbi informacija.

Po karo išplitus plastmasės gamybai, O. K. Christiansenas buvo priverstas medį keisti šia nauja ir daugelyje sričių pritaikoma medžiaga. 1949 m. vykusioje žaislų mugėje stalius pristatė savo naują žaislų liniją – spalvotas plastmasines plyteles. Tokiu žaislu netrukus pasipiktino vienas pirkėjas – esą žaislas neturi prasmės, jei plytelių negalima sujungti vienos su kita.

Ir iš tiesų – pirmųjų „Lego“ kaladėlių apatinė dalis buvo plokščia, taigi sujungti jų nebuvo įmanoma. Išradėjas netrukus žaislą patobulino ir pristatė pirkėjams tokias „Lego“ kaladėles, kokias žinome šiandien.

Vėliau kompanija pristatė ir dvigubai ilgesnes bei plonesnes kaladėles, skirtingus aksesuarus ar ištisas žaislų linijas piratų, policijos ar kosmoso tema. Skaičiuojama, kad yra daugiau nei 2 tūkst. skirtingų „Lego“ detalių. Beje, pavadinimas „Lego“ yra kilęs iš daniškų žodžių „Leg godt“, reiškiančių „gražų žaidimą“.

Žemaičių vyskupą gydė Prancūzijos karalius

1515 m. liepos mėnesį per studijų kelionę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos sūnus, taip pat Mikalojus Radvila, Romoje popiežiaus Leono X buvo paskirtas Žemaitijos vyskupu. Tiesa, dėl vyskupo tarnybai nustatyto amžiaus cenzo įšventintas jis buvo gerokai vėliau.

Tačiau tąkart Mikalojaus Radvilos kelionė pakrypo kita linkme. Gruodžio mėnesį jis iškeliavo į Boloniją, kur norėjo išgydyti odos ligą. Tuo gydytoju turėjo būti Prancūzijos karalius Pranciškus I, kuris karinio žygio į Italiją metu viduramžišku papročiu surengė masinį gydymo savo karališku prisilietimu seansą.

Šis gydymas buvo sena Anglijos ir Prancūzijos karalių tradicija. Ji kilo iš tikėjimo, kad per karūnavimo ceremoniją monarchai įgauna ypatingas galias. Vienas svarbiausių šių „karalių stebukladarių“ šventumo įrodymų kaip tik ir buvo kaklo odos ligos skrofuliozės gydymas rankos prilietimu.

Tiesa, tąkart šios pagalbos Žemaitijos vyskupui nepakako. Išlikęs po poros metų rašytas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Jogailaičio laiškas Prancūzijos karaliui, kuriame prašoma pakartotinai priimti Mikalojų Radvilą. Ligai atsinaujinus, vyskupas vėl išsiruošė pas karalių, tvirtai tikėdamas gydomąja prisilietimo galia.

Pirmoji T. Venclovos knyga išleista nelegaliai

Pirmasis Tomo Venclovos eilėraščių rinkinys „Kalbos ženklas“ pasirodė 1972 m. Vilniuje, „Vagos“ leidykloje. Tačiau gerokai anksčiau, 1958-aisiais, pasirodė T. Venclovos eilėraščių knygelė „Pontos Axenos“, tik pasirašyta Andriaus Račkausko vardu.

Klasikinės literatūros profesorius Merkelis Račkauskas buvo T. Venclovos senelis. Spausdinimo mašinėle keturiais egzemplioriais perspaudintoje knygelėje buvo 17 eilėraščių. Knygos leidykla nurodyta – „Eglaitė“, o spaustuvė – Mikės Pūkuotuko. Mikė Pūkuotukas nurodo Aleno Alexanderio Milne`o kūrinio vertėją į lietuvių kalbą Virgilijų Čepaitį. „Eglaitės“ leidyklos idėją palaikė Pranas Morkus, Natalija Trauberg. Knygos pavadinimas „Pontos Axenos“ („Nesvetingoji jūra“) – seniausias graikiškas Juodosios jūros pavadinimas.

Kitos knygos, išleistos „Eglaitės“ leidyklos, buvo Jorge Luiso Borgeso apsakymai, Eugene`o Ionesco, Gilberto Keitho Chestertono tekstai.

Supranta tik vienas žmogus

Dauguma suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus sukurtų dainų yra švediškos. Suomijos simboliu tapusio kompozitoriaus šeimoje buvo kalbėta švediškai. Nors jis lankė suomišką mokyklą, bet iki galo neperprato suomių kalbos gramatikos. Vis dėlto tai nesutrukdė jam visą gyvenimą būti savo tėvynės patriotu. Vienu populiariausių jam gyvam esant tapęs simfoninis kūrinys „Finlandia“ tapo kone suomių nacionaliniu himnu.

1935 m. „New York Times“ skaitytojai mylimiausiu kompozitoriumi išrinko suomių kompozitorių J. Sibelijų. 1939 m. Niujorko pasaulinės parodos proga J. Sibeliaus diriguoto koncerto radijo transliacija tapo oficialia jo sėkmingos karjeros pabaiga. Tai vienintelis išlikęs įrašas, kuriame pats J. Sibelius interpretuoja vieną savo kompozicijų.

Jis dažnai diriguodavo savo kūrinius, bet jų neįrašinėjo. Pasitraukęs iš viešumos, kompozitorius mėgdavo klausytis savo muzikos interpretacijų per radiją. Tačiau beveik visada likdavo nepatenkintas, esą jo muziką suprato tik vienas žmogus – austrų dirigentas Herbertas von Karajanas. Pastarasis yra palyginęs J. Sibelių su nežinia kaip ir iš kur atsiradusiu milžinišku rieduliu plyname lauke. Toks unikalus jam atrodė J. Sibelius.

Dabar galiojantis įstatymas numato iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmę nuolat nemokantiems alimentų, bet nepatikslina, koks nemokėjimas yra laikomas nuolatiniu. Skelbiama, kad Lenkijoje vaiko išlaikymui skirtus pinigus vėluoja mokėti 305 tūkst. žmonių, daugiausia vyrų. 2016 m. laisvės bausmė už alimentų vengimą buvo skirta beveik 4 tūkst. asmenų.

***

Estija atlieka eksperimentą, susijusį su vadinamųjų kiberšauktinių idėja, suteikdama galimybę aukštą informacinių technologijų kvalifikaciją turintiems jaunuoliams sustiprinti šalies kariuomenės elektroninę infrastruktūrą, užuot atlikus įprastą privalomąją karinę tarnybą.

Skelbiama, kad apie 20 šauktinių dalyvauja šiame eksperimente, pradėtame praėjusią vasarą. Jo rezultatai bus įvertinti, kai birželį pasibaigus šių jaunuolių tarnybos laikotarpis. Pagal Estijos privalomosios karinės tarnybos sistemą jaunuoliai gali būti pašaukti į kariuomenę 8–11 mėn.

***

51-erių metų Malgožata Voitačka viena be pagalbos nukeliavo į Pietų ašigalį. Per 69 dienų ekspediciją Antarktidoje moteris nužygiavo 1 tūkst. 300 km. Vidutiniškai ji per dieną nukeliaudavo 20 km.

Lenkė buvo priversta riboti miegą ir galiausiai 24 val. žygiuoti be pertraukos, kad suspėtų į JAV lėktuvą, kuris turėjo parskraidinti ją atgal. M. Voitačka tapo pirmąja lenkę, nukeliavusia į Pietų ašigalį, pirmoji moteris prancūzė Lorens de la Ferjer šią atšiaurią vietą  pasiekė 1997 m.

***

JAV prezidentas Donaldas Trumpas, atrodo, neabejoja, kad jam pavyks įgyvendinti savo rinkimų kampanijos pažadą – padaryti Ameriką vėl didžią. Nepamiršdamas savo verslo įgūdžių, D. Trumpas jau pateikė paraišką užregistruoti kaip prekės ženklą šūkį „Išlaikykime Ameriką didžią“, kurį jis ketina naudoti per 2020 m. kampaniją, kai sieks būti perrinktas antrai kadencijai.

Šeima apie netikėtą radinį pranešė Šropšyro muziejui, o šis – Britų muziejui, ir paprašė atsiliepti visus, ką nors žinančius apie aukso ar pianino šeimininkus.

Dabar ekspertai ieško informacijos apie rastą auksą. Kol kas nepranešama, kokiu pavidalu jis rastas instrumente, tačiau žiniasklaida spėja, kad tai galėtų būti aukso monetos arba papuošalai. Taip pat spėjama, kad auksas buvo paslėptas per paskutinius šimtą dešimt metų, tačiau teigiama, kad aukso monetos, papuošalai ar kitos vertybės gali būti pagamintos kur kas anksčiau.

Šiandien tyrėjai žino, kad pats pianinas pagamintas Londone, įmonėje „Broadwood and Sons“ 1906 m., o jį 1983 m. įsigijo Esekso muzikos prekių parduotuvė, vėliau instrumentą pardavusi privatiems asmenims. Tyrėjams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kas buvo pianino savininkai 1906–1983 m., bet žinoma, kad, savininkui mirus, pianinas parduotas kartu su kitu turtu. Dabartiniai savininkai rado paslėptą auksą, nusprendę, kad pianiną laikas suderinti.

Spėjama, kad paskutinis pianino savininkas jame paslėpė auksą ir apie tai niekam neprasitarė. Keliama ir kiek mažiau tikėtina versija, esą taip išradingai paslėpti auksą instrumente galėjo nuspręsti vagys, tik dėl kažkokių aplinkybių auksą ten ir paliko. Vis dėlto pirmoji versija atrodo realesnė, todėl policija į šį tyrimą neįtraukta.

Britų muziejus paieškoms pasitelkė 37 ekspertus visoje šalyje – jie mėgins rasti lobio savininkus. Pranešama, kad auksas jiems ir būtų atiduotas.

B. Obamos palikimas JAV

Pasibaigus Baracko Obamos antrajai kadencijai, pasaulis diskutuoja, ką JAV paliks 44-asis šalies prezidentas. Nors diskusijų dėl politinių prezidento pasiekimų netrūksta, tęsdamas ilgametę tradiciją, B. Obama paliks ir kultūrinį palikimą – prezidento biblioteką, kuri bus įkurta Čikagoje.

Vos pasikeitus Baltųjų rūmų gyventojams, B. Obama pažadėjo imtis vieno naujo darbo – ieškoti lėšų ir paramos prezidento bibliotekai, kuri šalyje tokia jau keturiolikta ir neabejotinai, kaip ir visos kitos prezidento bibliotekos, sukaups daugybę įvairiausių formų informacijos apie B. Obamą, jo prezidentavimo metus ir pasiekimus per dvi kadencijas. O po ketverių, galbūt ir aštuonerių metų, JAV atsiras dar viena – Donaldo Trumpo biblioteka, kuri, neabejojama, atskleis D. Trumpo prezidentavimo ypatumus.

Įkurti prezidento biblioteką JAV tapo tradicija. Kiekvienoje tokioje bibliotekoje saugoma milijonai puslapių dokumentų, šimtai valandų garso ir vaizdo įrašų, milijonai fotografijų, dovanų ar net prezidento priėmimo vakarienių lėkščių. Ilgainiui šios kolekcijos taps istorinėmis vertybėmis, tačiau šiandien kai kurie kritikai teigia, kad prezidento bibliotekos atskleidžia tik šalies vadovų teigiamas savybes ir pasiekimus, yra tarsi monumentai jiems.

Prezidento bibliotekos idėja 1939 m. kilo Franklinui Rooseveltui, ją tęsė Harry Trumanas – jis 1955 m. pasiūlė priimti Prezidento bibliotekų įstatymą, kuris paskatintų visus šalies prezidentus po savo kadencijos įkurti biblioteką. Kukli prezidento bibliotekos idėja, kurios tikslai daugiausia buvo šviečiamieji, ilgainiui labai išplėtota.

Štai, pavyzdžiui, 2004 m. 165 mln. dolerių skirta Billo Clintono bibliotekai. Joje galima rasti visko: daugybę lentynų su B. Clintono dokumentais, vaizdo įrašų terminalus su įrašytomis visomis prezidento kalbomis, daugybę asmeninių laiškų ar prezidento užrašų knygelių.

O Richardo Nicksono biblioteka-muziejus tik iš dalies pristato prezidento istoriją. 1974 m., po „Watergate`o“ skandalo ir prezidento apkaltos, vyriausybė paėmė visus R. Nicksono dokumentus, kad šie nebūtų sunaikinti. R. Nicksono biblioteka atidaryta 1990 m., tačiau joje trūksta daugybės dokumentų, kitokios medžiagos, susijusios su jo prezidentavimu.

Kokia bus B. Obamos biblioteka, kol kas neaišku. Anksčiau prezidentas yra sakęs, kad jam sunkiausiomis akimirkomis labiausiai padėdavo, įkvėpdavo Abrahamo Lincolno, Martino Lutherio Kingo, Gandžio ir Nelsono Mandelos užrašai. Galbūt jie taip pat atsidurs naujojoje B. Obamos bibliotekoje. Prezidentas taip pat yra sakęs, kad nenorėtų, kad jo bibliotekoje būtų šlovinami tik jo darbai ir asmenybė. Galbūt norėdamas to išvengti, B. Obama biblioteką nusprendė įkurti Čikagos Džeksono parke.

Pirmą kartą prezidento biblioteka bus įkurta neypatingoje, labai urbanizuotoje vietoje. Prezidentui buvo siūloma jo vardo centrą statyti Niujorke, kur jis studijavo, arba Havajuose, kur gimė, tačiau jis pasirinko Čikagą – miestą, kurį laiko tikraisiais namais. Skelbiama, kad B. Obamos centro statybos truks keletą metų ir kainuos maždaug 500 mln. dolerių.

Paryžius atnaujina lankomiausias vietas

Paryžiaus merė Anne Hidalgo paskelbė apie Eifelio bokšto atnaujinimo projektą. Jis truks 15 metų, o bokšto renovacija atsieis 300 mln. eurų. Skelbiama, kad po renovacijos Eifelio bokštas turės naujų turistų priėmimo vietų – tai leis labiau paskirstyti lankytojų srautus ir sumažinti eiles visuose daugiau nei 300 metrų aukščio bokšto aukštuose. Dėl sumažėjusio turistų skaičiaus garsiausiame Paryžiaus simbolyje ketinama sustiprinti apsaugą, nes manoma, kad mažesnį skaičių lėmė teroristinės atakos Paryžiuje.

Paprastai Eifelio bokštas perdažomas kas septynerius metus, savivaldybės paskelbtame plane numatomas naujas bokšto perdažymas ir papildomas jo apšvietimas – ketinama įrengti 20 tūkst. papildomų lempučių, kurios sutemus apšviestų bokštą kas valandą po 5 minutes.

Eifelio bokštas pastatytas 1889 m. Kasmet jame apsilanko apie 7 mln. žmonių, 90 proc. jų yra užsienio turistai. Nenuostabu, kad, artėjant dviem didžiuliams renginiams, Paryžius siekia atnaujinti bokšto fasadą ir sudominti dar daugiau lankytojų. Prancūzijos sostinė siekia rengti 2024 m. olimpines ir parolimpines žaidynes – miestas kandidatuoja kartu su Los Andželu ir Budapeštu. Kam bus suteikta teisė rengti žaidynes, paaiškės šių metų rudenį.

Paryžius taip pat norėtų rengti pasaulinę „Expo“ parodą 2025 m. Kol kas jis vienintelis kandidatas, bet spėjama, kad gali pasisiūlyti ir Mančesteris ar Osaka.

Apie 2018 m. prasidedančią dvejų metų renovaciją pranešė ir Pompidou centras. Tačiau, minėdamas 40-ąsias veiklos metines, Pompidou centras paskelbė metų veiklos programą, kurioje numatoma pristatyti specialias ekspozicijas įvairiose Prancūzijos vietose. Skelbiama, kad renovacija atsieis apie 100 mln. eurų.

Vis dėlto pranešama, kad vienas muziejaus tikslų – likti atviram lankytojams ir per renovaciją. Pompidou centras, vos atidarius 1977 m., sulaukdavo daug ir paryžiečių, ir užsienio turistų. Tačiau iš pradžių jo neįprastas dizainas kėlė įvairiausių kalbų. Jauni nežinomi architektai Renzo Piano ir Richardas Rogersas nusprendė, kad, norint atkreipti komisijos dėmesį, reikia pasiūlyti neįprastą, rizikingą projektą. Šalies prezidentas Georges`as Pompidou, išvydęs pasiūlymą, neabejojo, kad neįprasta centro idėja sudomins žmones, todėl leido jį įgyvendinti.

Atidarius Pompidou centrą, lankytojai kalbėjo, kad tokiame pastate turėtų įsikurti daugybė parduotuvių, o ne muziejus, net ir menininkai dvejojo, ar vertėtų eksponuoti darbus prekybos centrą primenančiame statinyje. Tačiau šiandien Pompidou centras laikomas vienu svarbiausių moderniojo meno centrų Europoje. 2016 m. centre apsilankė daugiau nei 3 mln. lankytojų. Pernai Pompidou centro lankomumas išaugo 9 proc., nors kitos turistų pamėgtos Paryžiaus vietos, pavyzdžiui, Luvras, pranešė apie sumažėjusį lankytojų skaičių.

Pasak ekspertų, surinkus riebalų perteklių po vieno vidutinio kumpio kepimo, galima nuvažiuoti kiek daugiau nei 3 km.

Kiekvienais metais per Kalėdas Suomijoje iškepama beveik 7 mln. kg kumpio. Surinkus riebalų likučius iš tokio kiekio mėsos, anot kompanijos atstovų, galima tris kartus automobiliu apvažiuoti pasaulį. Po kiekvienų Kalėdų daugeliui Suomijos namų ūkių tenka tvarkyti ir dėl riebalų pertekliaus užsikišusius nuotekų vamzdžius.

***

Tokijas lapkričio 24 d. pirmą kartą po 50 metų sulaukė sniego. Paskutinį kartą sniegas Japonijos sostinėje buvo iškritęs 1962-aisiais. Vis dėlto jis ilgai neužsilaikė.

***

Šveicarijos šokolado meistrai sukūrė pirmą šalies istorijoje šokoladą su asilės pienu. Pasak šokolado gamintojų, kuriant šį produktą buvo galvojama apie laktozės netoleruojančius žmones.

Šokolado gamintojai bendradarbiavo su asociacija „Eurolactis“, kuri kuria kosmetikos ir kitus produktus su asilės pienu. „Eurolactis“ vadovas teigia buvęs įkvėptas istorijos, kad popiežius Pranciškus vaikystėje Argentinoje buvo maitinamas asilės pienu.

***

Ispanijoje teisiama gyvūnų prieglaudos vadovė ir prižiūrėtojas – jie kaltinami dėl 2 tūkst. kačių ir šunų, kurie nugaišo tikroje agonijoje, nužudymo. Prokurorai teigia, kad pora specialiai taupymo sumetimais suleisdavo per mažą gyvūnų eutanazijos preparato dozę, todėl šie labai ilgai kankindavosi.

Yra įrodymų, kad per egzekucijas kameros prieglaudoje būdavo išjungiamos, o patalpose būdavo visu garsu paleidžiama tranki muzika, kad nesigirdėtų gaištančių gyvūnų balsų. Daugiau nei 2 tūkst. kačių ir šunų gyvūnų prieglaudos vadovė ir prižiūrėtojas sunaikino prieš 6-erius metus. Labai dažnai gyvūnai buvo užmigdomi vos tik jiems pasiekus prieglaudą, net kai už priėmimą šeimininkai sumokėdavo.

***

Daugelis žmonių mano, kad dirbtiniai saldikliai padės jiems numesti svorio. Bet jau kurį laiką mitybos specialistai įtarė, kad dirbtiniai saldikliai, naudojami kaip cukraus pakaitalas, dažniausiai aptinkami dietiniuose gazuotuose gėrimuose, nepadeda sulieknėti.

Masačusetso ligoninės mokslininkai dabar jau turi įrodymus, kuriuos paviešino mokslo žurnale „Applied Physiology, Nutrition and Metabolism“. Pasirodo, kad populiariausi saldikliai aspartamas ir aspartamo asesulfamas ne tik nepadeda atsikratyti nepageidaujamų kilogramų, bet ir netiesiogiai blokuoja darbą fermentų, kurie apsaugo nuo nutukimo, aukšto kraujospūdžio, insulino, sutrikimų.

Nors Mattas Damonas nelaimėjo geriausio aktoriaus „Oskaro“, bet mokslinės fantastikos filme „Marsietis“ („The Martian“) jo suvaidintas pagrindinis personažas – astronautas botanikas – jau įamžintas. Vasario 25 d. žurnale „PhytoKeys“ paskelbtame straipsnyje mokslininkai aprašė naują Australijos gaubtasėklių rūšį, kuriai buvo suteiktas pavadinimas, susijęs su „Marsiečio“ herojaus Marko Votnio vardu – Votnio kiauliauogė.

JAV šokolado gamintoja „Mars“ iš viso 55 šalyse iš prekybos atšaukė šokoladukus „Mars“ ir „Snickers“ bei kitus šokolado produktus. Šie saldumynai buvo pagaminti Nyderlanduose, būtent viename čia pagamintame šokolado batonėlyje buvo rasta plastiko.

***

Praėjus vos kelioms valandoms po atsiradimo prekyboje, iš „Amazon“ internetinės parduotuvės išimta Kanados serijinio žudiko parašyta knyga. Knygos autorius Robertas Picktonas 2007 m. nuteistas už šešių darbininkių nužudymą. Visi nusikaltimai buvo įvykdyti kiaulių fermoje. Teismas nuteistajam skyrė įkalinimo iki gyvos galvos bausmę. Kanados visuomenės saugumo ministras Ralphas Goodale`as parlamente paskelbė, kad Kanados pataisos tarnyba aiškinasi, kaip knygos rankraštis galėjo būti išneštas iš kalėjimo.

***

Kopenhagoje paskutinę vasario savaitę atidaryta pirmoji mečetė, skirta tik moterims, o jai vadovaus moteris imamė. Šiuo feministiniu projektu tikimasi padėti musulmonų moterims ir modernizuoti patį islamą. Kopenhagos tradicinės mečetės kritikuoja šią idėją ir abejoja jos reikalingumu.

***

Prieš dvejus metus amerikietė Virginia McLaurin parašė į Baltuosius rūmus prašydama susitikti su prezidentu Baracku Obama ir jo šeima. Paskutinę vasario savaitę 106 metų moters noras išsipildė – ji buvo pakviesta į Baltuosius rūmus. Sutikusi prezidentą ir jo žmoną Michelle, amerikietė iš džiaugsmo ėmė šokti ir kartu į šokį įtraukė B. Obamą su žmona. V. McLaurin džiaugėsi, kad JAV turi pirmą juodaodį prezidentą. Moteris į Baltuosius rūmus pakviesta minint Juodaodžių istorijos mėnesį.

***

Legendinės britų roko ir popmuzikos grupės „The Beatles“ velionio lyderio Johno Lennono plaukų sruoga, nukirpta dainininkui ruošiantis vaidinti viename filme, buvo parduota aukcione už 35 tūkst. dolerių. 10 cm ilgio sruogą įsigijo vienas kolekcininkas iš Didžiosios Britanijos. Viena vokietė kirpėja pasiliko tą sruogą, kai apkirpo J. Lennoną 1967 m.

***

Buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi, kuriam rugsėjį sukaks 80 metų, paskaitęs apie mėsos industriją, nutarė tapti vegetaru. Milijardierius tokį sprendimą pranešė savo virtuvės personalui ir pakartotinai paprašė rasti būdą, kaip pagaminti jo mėgstamą makaronų padažą be mėsos.

Penktadienis 13 d. - dvyniams nebaisus. Tą dieną sostinės prekybos ir renginių centre VCUP įvyks antrasis konkursas "TWINS PEAK 2015", kuriame dalyvaus dvyniai ne tik iš Lietuvos, bet ir Afrikos.

"Renginio pavadinimas – aliuzija į garsų serialą "Twin Peaks", nes kai akyse dvejinasi – tikras "Tvinpyksas" arba dvynių miestas", – šypsojosi renginio organizatorė ir idėjos autorė Aurika Merkienė, turinti identišką seserį dvynę Eriką.

Norėdami patekti į finalą organizatoriams nuotraukas siuntė daugiau nei 150 dvynių, o viename interneto tinklapyje vyko balsavimas.
Daugiausiai balsų (2532) surinko devyniolikmetės Karolina ir Kornelija Stakonaitės iš Ukmergės, vos septynerių mėnesių Jorė ir Aris Stražinskai iš Šiaulių (2513) liko antroje, o 1,7 metų Milana ir Milita Saulytės (1612) iš Panevėžio – trečioje vietoje.

"Gavome dešimtis originalių, net į dovanų dėžutę „supakuotų” dvynių nuotraukų iš įvairiausių pasaulio kampelių, – džiūgavo renginį su Giedriumi Leškevičiumi vesianti A.Merkienė. – Lietuviai emigrantai gausiausiai dvynių nuotraukų atsiuntė iš Airijos, Anglijos, Norvegijos, Olandijos, Belgijos."

Auriką labiausiai nustebino dvynių nuotraukos iš Tuniso miesto Mahdija. Šiaurės Afrikos žvejų mieste gyvena dvyniai Juozas ir Salemas Kehila: šešiamečių nuotraukas atsiuntė jų mama – Jolita Kazlauskaitė.

Dvynių šventės nekantriai laukia keli šimtai dalyvių. Kai kurios dvynių poros konkurse dalyvavusios pernai, šiemet vėl ketina siausti dvynių fiestoje.

Vilniečiai Džiugas ir Mažvydas Arnauskai 2014 metų finale tapo dvynių konkurso „TWINS PEAK 2014” nugalėtojais vaikų tarpe.

Jiems taip patiko šventė, kad mamos nekantriai klausinėja, ar dalyvaus šiemet? Juolab, šį penktadienį į konkursą jie atvyks ne vieni, o su sesutėmis – keturių mėnesių dvynėmis Ūla ir Mėta.

Ieva Arnauskienė juokiasi, kad metai tarp dvynių konkurso „TWINS PEAK” nepraėjo veltui – Arnauskai augina keturis vaikus – dvi dvynių poras, du berniukus ir dvi mergaites!
"Dvyniai – tai atskiras pasaulis, atskira respublika, atskira kasta, kuri prieinama ir suprantama tik dvyniams. Juk tik jie visą gyvenimą girdi: „Oi, kokie jūs panašūs”, „Kaip jus įmanoma atskirti?” „O tai kuris yra kuris?” – ir dar daugybę, dvynių manymu, kvailų klausimų, – juokėsi A. Merkienė. – Tik dvynių kasta žino ir naudojasi daugybe pranašumų, kuriuos suteikia dvynystė – prieš tėvus, senelius, brolius, seseris, bendraklasius, mokytojus, vyrus, žmonas. Juk dvyniams nereikia kalbėtis garsiai – jie turi savo kalbą ir daugybę dalykų supranta iš vienas kito akių."

2014 metais konkurse užsiregistravo per 200 porų dvynių. Į finalą burtų būdu buvo atrinkta 20 porų dvynių, iš jų renkamos identiškiausių dvynių poros. Dvyniams buvo pateiktos nesudėtingos, linksmos užduotys, kurias reikėjo atlikti kiek įmanoma panašiau.

Nugalėtojais tapo 6 metų vilniečiai dvyniai Džiugas ir Mažvydas Arnauskai, nupiešę vienodus namus, o vyresniųjų dvynių grupėje – devyniolikmetės vilnietės Rūta ir Lina Peleckytės, nupiešusios vienodas Snieguoles.

Įdomūs faktai apie dvynius

Dvyniai labai dažnai gimsta juodaodžiams, o rečiausiai jų susilaukia azijiečiai. Daugiausiai dvynių gimsta Nigerijoje, mažiausiai – Kinijoje.

Kuo vyresnė (35-40 metų) mamytė, tuo didesnė tikimybė susilaukti dvynių.

Sakoma, kad dvyniai gimsta kas antra karta. Tačiau tai – mitas. Taip, paveldimumo galimybė yra, tačiau nebūtinai tai turi kartotis kas antra karta.

Ar gyvenamoji vieta turi įtakos susilaukti dvynių? Panašu, kad tai dar vienas mitas, tačiau pastebima, kad išsivysčiusiose šalyse dvyniai gimsta kuo toliau, tuo rečiau.

Vis tik kalbant dvynius ir apie gyvenamąją vietą ar aplinką, yra užregistruota įdomių faktų. Nedidelis Indijos kaimelis Kandalūras garsėja dvyniais. Čia gyvena per 70 porų dvynių. Kasmet jų gimsta dar ir dar. Todėl vietovė šalyje jau garsėja kaip „Dvynių kaimas”, kuriame iš ties dvejinasi akyse. Juo labiau kad dvyniai specialiai rengiami visiškai vienodai. Mokslininkai nesugeba paaiškinti šio fenomenalaus fakto, o kaimelio gyventojai tiki, kad tai dievo Ramos išdaigos, mat jis taip pat turėjo dvynius.

JAV, Ohajo valstijoje egzistuoja dirbtinis dvynių miestas – Tvinsburgas, kuriame nuo 1976 metų vyksta dvynių festivaliai „Twins Days Festival”, į kuriuos suvažiuoja tūkstančiai dvynių porų iš visos Amerikos. Kitais metais Tvinsburge dvejinsis akyse tikrai rimtai, nes rugpjūčio pradžioje vyks jubiliejinis - jau 40-asis dvynių festivalis.

Prisimenant mokyklines biologijos žinias, dvyniai būna dizigotiniai ir monozigotiniai. Monozigotiniai – dvyniai iš vieno kiaušinėlio.

Apie 25 proc. monozigotinių dvynių vadinami veidrodiniais. Būna, kad vienas turi apgamą ant kairiojo skruosto, kitas – ant dešiniojo. Vienas dvynys netgi gali būti kairiarankis, o kitas – dešiniarankis. Statistika byloja, kad net 22 proc. dvynių yra kairiarankiai, o tarp ne dvynių – tik 10 proc. kairiarankių.

Per 40 proc. dvynukų (trynukų ir ketvertukų) turi tik jiems suprantamą savo kalbą, kuri vadinama „cryptophasia” arba „idioglossia”.

Monozigotiniai dvyniai genetiškai yra identiški ir jų DNR praktiškai vienodas, tačiau jų pirštų atspaudai skiriasi. Dizigotiniai dvyniai turi tik apie 50 proc. genetinių panašumų.

Monozigotiniai dvyniai – trokštamas mokslininkų, medikų tyrinėjimo objektas. Užfiksuota daugybė atvejų, kai vaikystėje atskiri ir skirtingose šeimose, aplinkose augę dvyniai persirgo tomis pačiomis ligomis, pasirinko tokias pat profesijas, jų intelekto koeficientas identiškas. O apie daugybės įdomių sutapimų – vienodi vyrų, vaikų, šunų ar kačių vardai, automobiliai, baldai ir daugybė kitokių dalykų – kuriamos mistinės istorijos.

Įveikę daugiau nei  2 tūkst. km iš Briuselio į Vilnių šiandien atvyko Vokietijos Hamelno miesto senoviniai automobiliai. Kelionės rengėjų teigimu, pasiektas pasaulio rekordas, nes šį atstumą pirmą kartą nuvažiavo senesnis nei 104-ių metų automobilis.

Tarp senovinių automobilių, užsukusių į Rotušės aikštę, – įspūdingiausias 104 metų "Šperber" markės senolis, pagamintas Šiaurės Vokietijos Hamelno mieste, kur mašinų gamykla veikė iki 1929 m.

Pasak savininko, automobilis su dar gamykliniu 18-os arklio jėgų varikliu ir gali pasiekti 50 km/h greitį. 1919-aisiais automobilis buvo patekęs į Švediją ir darbavosi kaip taksi. Ponas Burkartas jį įsigijo  prieš 40 metų. Esą iki tol šis senovinis automobilis buvo nuvažiavęs tais laikais sunkiai įsivaizduojamą atstumą – kone 0,5 mln. km.

Dabar senolis kartu su kitais senoviniais automobiliais įveikė 2 tūkst. km iš Briuselio į Vilnių.

„Aš asmeniškai važiavau nuo Briuselio. Važiuoti man padėjo kitas žmogus. Įveikėme 2 tūkst. km nuo Briuselio iki Vilniaus.Tai – pasaulio rekordas. Niekada toks senas ir mažas automobilis nėra nuvažiavęs tokio atstumo“, – tvirtina Hamelno automobilizmo istorijos draugijos prezidentas Reinhardas Burkartas.

Šia kelione svečiai sako norintys pristatyti ir savo Hamelno miestą.

„Jau 12 metų draugaujame su Hamelno senovinių automobilių klubu. Jie mus paremia. Ir vaikams tai yra labai gerai. Šią paramą panaudosime vaikučiams prie jūros nuvežti“, – pasakoja Širvintų vaikų dienos centro vadovė Elena Petkūnaitienė.

Senovinių automobilių entuziastai su labdara aplankė ir vaikų namus Grybo gatvėje Vilniuje. Pasak kelionės organizatorių, kiekviename mieste, kur sustojama, jie stengiasi pabendrauti  su vaikais iš globos įstaigų, juos paremti.