Pirmą kartą 100 ir daugiau metų turinčių žmonių skaičius čia perkopė 70 tūkst. Penktadienį paskelbtais vyriausybės duomenimis, šalyje, kuri dėl mažo gimstamumo taip sparčiai sensta kaip jokia kita pramoninė valstybė, gyvena 71 238 šimtamečiai.

Anot vyriausybės, daugumą šimtamečių – 88,1 proc. – sudaro moterys. Šimtamečių skaičius Japonijoje kasmet auga jau 49 metus. Prie japonų ilgaamžiškumo prisideda tradicinė virtuvė, medicinos pažanga ir sveikatos priežiūra. Vidutinė moterų gyvenimo trukmė Japonijoje yra 87,3 metai, vyrų – 81,2 metai.

Nepaisant ilgos gyvenimo trukmės, Japonijos gyventojų skaičius dėl žemų gimstamumo rodiklių mažėja. Tačiau šimtamečių, anot ekspertų, toliau daugės. Prognozuojama, kad jau po kelerių metų daugiau kaip 100 tūkst. japonų bus 100 metų ar vyresni. 1963-iaisiais pradėjus fiksuoti atitinkamą statistiką, šalyje buvo tik 153 šimtamečiai.

Gerontologijos tyrimų grupės (GRG) konsultantas Robertas Youngas (Robertas Jangas) sakė, kad S.M.Jones mirė ketvirtadienį vakare, senelių namuose Brukline ir kad ji pastarąsias 10 dienų sirgo.

S.M.Jones gimė mažame ūkininkų miestelyje netoli Montgomerio Alabamos valstijoje, 1899 metais. Ji buvo vienas iš 11 vaikų ir lankė specialią mokyklą juodaodžių mergaitėms. Šeimos nariai jos ilgaamžiškumą aiškino meile šeimai ir dosnumu kitiems.

S.M.Jones oficialiu Guinnesso (Gineso) pasaulio rekordų knygos seniausiu žmogumi tapo pernai, Tokijuje mirus 117 metų Misao Okawai (Misao Okavai).

Pasak R.Youngo, dabar neoficialus seniausias pasaulio žmogus yra 116 metų Emma Morano (Ema Morano) iš Italijos, vos keliais mėnesiais jaunesnė už S.M.Jones.

  Kaune pas dukrą gyvenanti senolė nesiskundžia – nors sveikata kiek šlubuoja, randa kuo užsiimti, o atšilus orams planuoja grįžti į savo sodybą Molėtų rajone.

„Reikia važiuot, reikia pasėdėt ir šen, ir ten, o kai dvi lazdas pasiimu, einu kaip reikiant. Kad jūs žinotumėt  – kur mano neapeita, kur mano „baliai“ nepadaryti, kur vestuvės mano žmonėms nepadarytos. Ar mirusį pakavot – aš ėjau ir ėjau, man nebuvo kada pabūt namie“, – prisimena senolė.

Utenos apskrityje gimusi Veronika augo daugiavaikėje šeimoje. Užėjus sovietams gausios šeimos neliko – vienas brolis mirė Sibire, kiti trys, partizanai, žuvo Labanoro girioje. Veronikos dukros svarsto – kaži ar ne todėl jų motinai ilgo amžiaus Dangus nepagailėjo, kad už artimuosius gyventų ir istoriją liudytų.

„Niekada nebuvo pikta – tik padėt kitiem. Taip pat – darbšti: audė, maistą gamino, visi apkrikštyti jos, palaidoti ir vestuvės atšoktos. Net už 30 km ją žinojo“, – pasakoja jubiliatės dukra Leokadija Beseckienė.

„Atidumas savo artimui – iki dabar ji stengiasi kuo nors nudžiuginti. Dabar, kai ji vėl mato po akių operacijos, pradėjo siuvinėt nosinytes, nes yra meniškos prigimties“, – sako anūkė Kristina Kaulinienė.

Kokia ilgo gyvenimo paslaptis, senolė sako nežinanti. Viena aišku – daug dirbusiai, vargusiai, netekčių ir kitokių bėdų išgyvenusiai moteriai netrūksta geros nuotaikos: „Dar nepasiduodu, kad mane kas stumdytų. Sėdžiu vietoj ir gerai tada, niekas nieko man nesako. Mane visi myli“, – šypsosi Veronika.

Lapių seniūnijos gyventojai Marcelei Kuizaitienei vakar sukako 100 metų. Jubiliatę pasveikino Kauno rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė ir Lapių seniūnas Rimas Stankus.

Įteikdami dovanas bei perduodami Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno sveikinimą, jie linkėjo senolei laimės, sveikatos ir sulaukti kitų jubiliejų.

Žvali ir pasitempusi jubiliatė svečius pasitiko gėlių pilname koridoriuje. Jas dovanojo giminės ir kaimynai, sveikinę senolę su garbinga sukaktimi.

M. Kuizaitienė gimė 1916 metų sausio 20-ąją Avilėlių kaime Šakių rajone ūkininko šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Marcelė Norkų kaimo pradžios mokykloje baigė dvi klases. Iki 18 metų piemenavo ir tarnavo pas vietos dvarininkus.1933 metais, baigusi pusės metų virėjų - kulinarų kursus Šakiuose, pradėjo dirbti Gelgaudiškio (Komarų dvare) įkurtoje vaikų prieglaudoje, o vėliau – internate. Čia pradirbo iki pensijos.

Gelgaudiškyje ir aplinkiniuose kaimuose ponia Marcelė buvo žinoma kaip gera šeimininkė. Ji dažnai ruošė įvairius pokylius, vestuves.

Marcelė su  vyru, dabar jau mirusiu, užaugino vieną sūnų. Šio taip pat jau nebėra. Jubiliatė su marčia Ona gyvena anūko Dariaus rankomis statytame name. Pats anūkas jau daugiau kaip dešimtmetį gyvena JAV. Ten užaugo ir dvi jo dukros, dabar jau studentės.

Marti džiaugiasi, kad šimtmečio sulaukusios anytos sveikata pakankamai gera. Ji praktiškai nėra sirgusi, neturi didelių sveikatos problemų ir dabar, net skaito be akinių. Savo jubiliejų ponia Marcelė šventė su visais ir valso žingsniu sukosi bendrame ratelyje. Ilgaamžiškumui galbūt įtakos turėjo ir genai. M.Kuizaitienės mama gyveno ilgiau nei šimtą metų, sesuo mirė būdama 105-erių.

Kauno rajone gyvena 11 senolių, šiemet švęsiančių šimtmetį. Vyriausiam rajono gyventojui Antanui Kemzūrai, gyvenančiam Čekiškės senelių namuose, praėjusių metų rugsėjo mėnesį sukako 107-eri.

Žmonių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė turtingosiose šalyse nuo aštuntojo dešimtmečio padidėjo daugiau negu dešimtmečiu, rodo trečiadienį paskelbta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) paskelbta studija, tačiau šiame įvertinime, atspindinčiame padėtį 2013 metais, Jungtinės Valstijos užima vieną iš prastesnių pozicijų.

2013 metais Jungtinėse Valstijose gimę berniukai ir mergaitės gali tikėtis gyventi vidutiniškai 78,8 metų, o pagal šį rodiklį šalis užima 27-ąją vietą tarp 34 valstybių, apie kurias pateikiami duomenys naujoje EBPO ataskaitoje.

Prieš 40 metų amerikiečiai gyveno vieneriais metais ilgiau, lyginant su EBPO apskaičiuotu gyvenimo trukmės vidurkiu visose tirtose šalyse, bet dabar JAV nusmuko gerokai žemiau medianos.

Tačiau Jungtinės Valstijos aplenkė kitas valstybes pagal vienam gyventojui tenkantį sveikatos apsaugos išlaidų kiekį: ta suma 2,5 karto didesnė negu vidurkis EBPO bloke, kuriam taip pat priklauso kelios kylančios ekonomikos, tokios kaip Meksika ir Turkija.

2013 metais vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė visose EBPO šalyse buvo 80,5 metų, o nuo 1970-ųjų šis rodiklis padidėjo daugiau negu 10 metų.

Skirtumas tarp ilgiau gyvenančių moterų ir trumpiau gyvenančių vyrų išliko, bet palaipsniui sumažėjo – nuo maždaug septynerių iki penkerių metų, sakoma studijoje.

2013 metais gimusių žmonių didžiausia tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė buvo Japonijoje (83,4 metų), taip pat Ispanijoje (83,2) ir Šveicarijoje (82,9). Žemesnes pozicijas užima Italija, Prancūzija ir Australija, sakoma kasmetinėje gyventojų sveikatos padėties apžvalgoje.

Šio sąrašo gale atsidūrė Slovakija, Vengrija ir paskutinę vietą užėmusi Meksika, kur tikėtina gyvenimo trukmė yra devyneriais metais mažesnė negu Japonijoje arba Ispanijoje.

Prastą ir blogėjančią padėtį šioje srityje Jungtinėse Valstijose lemia keli veiksniai, sakoma ataskaitoje. Vienas iš svarbiausių veiksnių – silpnas viešosios sveikatos apsaugos sektorius, nes milijonai amerikiečių iki šiol neturi sveikatos draudimo.

Vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę taip pat mažina didelė pajamų nelygybė, narkotikų vartojimas, didelis gyventojų nutukimas, eismo įvykių ir žmogžudysčių skaičius.

Vertinant pagrindinius rizikos veiksnius (rūkymą, alkoholio vartojimą ir nutukimą), Jungtinių Valstijų padėtis buvo prasčiausia pagal gyventojų nutukimo indeksą, bet šios šalies žmonės buvo vieni iš mažiausiai rūkančių.

Austrijos, Estijos, Prancūzijos ir Vengrijos padėtis labai prasta dviejose rizikos kategorijose: rūkyme ir alkoholio vartojime. Vengrija yra vienintelė šalis, kurios gyventojai vartoja aiškiai per daug tabako, alkoholio ir maisto.

Švedija ir Norvegija yra vienintelės šalys iš 34, kuriose visi trys minėti rizikos veiksniai išlieka itin maži.

Penktadienį garbingos ir itin retos 105 metų sukakties proga Vilniaus meras Remigijus Šimašius aplankė ir pasveikino sostinės Naujamiesčio gyventoją Ireną Gražiną Dargytę-Vaitiekūnienę.

„Sveikinu ir džiaugiuosi, kad gyvenate mūsų mieste, kad esate turtinga puikių gyvenimo akimirkų, daugybės nuveiktų darbų. Kad lydima artimų ir brangių žmonių – vaikų  ir vaikaičių – pasitinkate ypatingą dieną”, – sveikino senolę Vilniaus meras.

Meras domėjosi sukaktuvininkės sveikata, kuri, pasak jos,  – visai dar neprasta, ilgaamžiškumo receptu, kurio pagrindas – gera atmosfera namuose ir visuomet puiki šeimynykščių nuotaika.

Per savo garbingą amžių Irena Gražina Dargytė-Vaitiekūnienė sukaupė didžiulės patirties, žmogiškos išminties ir neišdildomų prisiminimų skrynią – joje vieni svarbiausių ir prasmingiausių Lietuvos istorijos puslapių.

Būdama mažytė išgyveno I pasaulinį karą, suaugusi  patyrė II pasaulinio karo baisumus, Lietuvos okupaciją. Į tremtį ešelonais buvo išvežti artimieji, paskui – slinko gyvenimas sovietmečiu.

Senolė dar mena anų metų prieškario laisvą Lietuvą –  prie jos klestėjimo prisidėjo ir jos artimi giminaičiai – dėdė dr. Jonas Staugaitis, dr. Vinco Kudirkos bendražygis, buvo LR seimo pirmininkas, Irenos vyras – LR pradinio mokslo departamento direktorius.

Irena Gražina Dargytė-Vaitiekūnienė užaugino dvi dukras ir sūnų, turi 2 anūkus ir 3 provaikaičius.

Paskutinį vasario sekmadienį Kauno meras bei vietos bendruomenės atstovai pasveikino Lampėdžiuose gyvenančią šimtametę Adelė Udrienę. 1915 m. vasario 16-ąją gimusi senolė susirinkusiems sveikintojams ne tik dalino ilgaamžiškumo patarimus, bet ir uždainavo savo jaunystės dainą.

Zarasų rajone, netoli Antalieptės kaimo, gimusi A. Udrienė, nuo mažens pasižymėjusi geru, sodriu balsu, dar būdama paauglė giedojo bažnyčios chore. Pasak jos dukters Valdonės, vaikystėje išryškėjo ir dar vienas mamos talentas – siūti. 1964 m. į Kauną atsikėlusi senolė siuvėjos amato nepamiršo iki pat žilos senatvės.

„Mama buvo gera siuvėja ir dirbdavo namuose. Siuvo ir sulaukusi 90 metų, bet tuomet apsilpo akys. Jai be galo patikdavo prižiūrėti daržą, sodą, vaiskrūmius, nors dabar mama jau sunkiai vaikšto, tačiau atšilus būtinai išeina į kiemą. Simboliška, jog šiemet švenčiame ne tik jos 100 metų jubiliejų, bet ir 50 metų, kai gyvename Kaune“, – pasakojo šimtametės dukra.

„Valgyti tirštai, miegoti kietai, o gerti macnai“, – šiuo devizu gyvenime vadovaujasi kita kaunietė, Salomėja Arlauskienė, praėjusį penktadienį pažymėjusi 100 metų jubiliejų. Kaip teigė senolės giminaitė, skaityti mėgstanti šimtametė domisi savo miesto ir šalies aktualijomis.

Žvaliai atrodanti ir optimizmo nestokojanti senolė negailėjo patarimų, kaip sulaukti garbingo amžiaus.

„Nors mūsų šeima nebuvo turtinga, bet visą gyvenimą mėgdavau gyventi linksmai. Šokdavom polką kaimo vakaruškose“, – prisiminimais dalijosi kaunietė.

S. Arlauskienė gimė ir augo Baisiogaloje, Kėdainių rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais šeimą rusai išvežė į Baltarusiją, ten gimė brolis, karui pasibaigus šeima grįžo į Lietuvą.

Pasak mero Andriaus Kupčinsko, šiemet šimto ir daugiau metų gali sulaukti daugiau nei trys dešimtys senolių iš Kauno.

Garbingas amžius – ne kliūtis gyventi visavertį gyvenimą, kasdien domėtis savo miesto ir šalies aktualijomis bei turėti savo mėgstamą hobį. Tuo įsitikinti galima žvelgiant į kaunietį Antaną Petrulionį, ką tik pažymėjusį savo 100 metų jubiliejų.

„Visų kauniečių vardu noriu Jus pasveikinti garbingo jubiliejaus proga ir pasidžiaugti jūsų stiprybe, sveikata ir nuveiktais darbais. Linkiu, jog jūsų optimizmas ir energija būtų įkvėpimo šaltinis visiems kauniečiams“, – sveikindamas šimtametį, linkėjo Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Būdamas 19 metų, A. Petrulionis nusprendė pasirinkti staliaus amatą ir savo darbais iki šiol žavi artimuosius bei kaimynus. Daugiabučio namo rūsyje įsirengęs dirbtuves net ir sulaukęs 100-ojo gimtadienio A. Petrulionis vis dar nepamiršta tiek metų puoselėto talento drožinėti, o namus puošia jo kūriniai.

„Jeigu jaunystėje kas nors būtų pasakęs, jog sulauksiu šimto metų, tikrai būčiau juo nepatikėjęs. Jau nuo 14 metų dirbau fizinius darbus, bet tai nesukliudė man pragyventi tiek metų. Jei moki dirbti teisingai, darbas nekenkia, o tik prideda stiprybės“, –pasakojo kaunietis.

Šimtamečio vaikai pasakojo, jog dabar jų tėtis dienas leidžia prie televizoriaus ekrano ir skaitydamas laikraščius. O didžiausia senolio aistra – sporto varžybų stebėjimas, pradedant biliardu ir baigiant krepšiniu.

A. Petrulionis užaugo Alytaus rajone, ūkininkų šeimoje su dar penkiais broliais ir seserimis. Su žmona Marija susilaukęs keturių vaikų, dabar šimtametis džiaugiasi septyniais anūkais bei keturiais proanūkiais.

Garbingą 100 metų jubiliejų švenčianti Marija Šidiškienė – laiminga, sulaukusi svečių ir didelio dėmesio. Senolė džiaugiasi gera sveikata ir tuo, kad tvarka namuose iki šiol rūpinasi pati.

Pasveikinti ilgaamžės atvyko Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas Petras Mikelionis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Povilaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Alšėnų seniūnijos ir Sodros atstovai.

„Jūsų gyvenimas – tarsi gražiai nuausta juosta. Į ją įpinta sukaupta patirtis ir prasmingi darbai, atkaklumas ir valia. Joje nestinga skausmo akimirkų Sibire ir daug džiaugsmo dienų matant augančius šešis vaikus, didžiuojantis darnia šeima. Išlikite taurumo, darbštumo, išminties ir nuoširdumo pavyzdžiu Jus supantiems artimiesiems ir visai bendruomenei”, – Kauno rajono mero Valerijaus Makūno sveikinimą ilgaamžei perdavė Savivaldybės atstovai.

M. Šidiškienė gimė 1914 m. lapkričio 27 d. Pajiesio kaime, Kauno rajone. Tėvai buvo smulkūs ūkininkai. Šeimoje augo septyni vaikai: keturios dukterys ir trys sūnūs. Marija baigė vietinę pradinę mokyklą. Gyvenimas moteriai atseikėjo nemažai skausmo, bet nepalaužė. Su šeima ji buvo ištremta į Sibirą. Ten išgyveno devynerius metus, dirbo sanitare poliklinikoje.

M. Šidiškienė užaugino šešis vaikus: du sūnus ir keturias dukteris. Vaikai Laimutė, Giedra, Povilas, Lina, Ramutė ir Antanas baigė mokslus, sukūrė savo šeimas. Dabar šimtametę supa gausi šeima: 16 anūkų, 18 proanūkių ir 2 proproanūkiai. Santuokoje su vyru ji pragyveno 50 metų.

Šiuo metu senolė gyvena savo namuose Mastaičiuose, į kuriuos iš tremties grįžo, kartu su savo sūnų šeimomis.