Už terminuotąjį 12 mėnesių indėlį dabar siūloma nuo 0,25 iki 3 proc., už kaupiamąjį – nuo 0,02 iki 2,9 proc. palūkanų.

Už 6 mėnesių indėlį didžiausias tarp bankų 2 proc. metų palūkanas siūlo GF bankas, o mažiausias – 0,5 proc. – „Fjord Bank. Tarp kredito unijų didžiausias – 2,6 proc. – palūkanas siūlo „Fortūna“, „Magnus“, „Neris“, Vilniaus kredito unija.

Didžiausią kainą už 24 mėnesių indėlius siūlo „Mano bankas“ ir „Fjord Bank“ (po 3,1 proc.), tarp kredito unijų – Klaipėdos kredito unija (3,3 proc.).

„Ne, nepritartų (...). Visiškai skeptiškai žiūrime į šitą vadinamą solidarumo mokestį, nes tai sukuria mitą apie Lietuvą, kaip apie nesaugią šalį, kurioje turėti pelno daugiau, nei valdžia įsivaizduoja, negalima – jei tik turėsi daugiau pelno, jį apmokestins papildomai. Todėl reikia galvoti ne apie tai, kaip lengvai nuplėšti pinigus, o kaip pritraukti daugiau kapitalo, investicijų, pelningų verslų“, – trečiadienį BNS sakė E. Gentvilas.

Anot jo, šią poziciją valdančioji frakcija ketina pakartoti viešai ketvirtadienį ryte.

Jis sako, kad liberalai savo ruožtu siūlo didinti įmokas į indėlių garantijų fondą, kad bankų „klientai jaustųsi saugiau“, taip pat siekti, jog bankai mažintų paskolų ir didintų indėlių palūkanas.

Iniciatyvą skeptiškai vertina ir kiti valdančiosios koalicijos partneriai Laisvės frakcija. Jos vadovas Vytautas Mitalas taip pat sako, kad tai „nepadės investicinei aplinkai“.

Šiemet Lietuvos komerciniams bankams, tikėtina, uždirbsiant apie 1 mlrd. eurų bendro pelno, Finansų ministerija ir Lietuvos bankas pasiūlė jiems įvesti laikiną solidarumo įnašą, kuris sudarytų 60 proc. jų grynųjų palūkanų pajamų, daugiau kaip 50 proc. viršijančių keturių įprastų finansinių metų šių pajamų vidurkį.

Tačiau mažiau mokesčio bankai mokėtų tuo atveju, jeigu didintų indėlių ir mažintų paskolų palūkanas ir tokiu būdu gautų mažiau grynųjų palūkanų pajamų.

Įnašą mokėtų finansų įstaigos, kuriose laikomos rezidentų indėlių lėšos 2022 metų gruodžio 31 dieną buvo ne mažesnės kaip 400 mln. eurų – tai yra 1 proc. visų rezidentų indėlių.

Remiantis Lietuvos banko skelbiamais komercinių bankų veiklos 2022 metų spalio 1-osios duomenimis, solidarumo įnašą turėtų mokėti 4-5 didžiausi šalies bankai: „Swedbank“, SEB, „Luminor“, Šiaulių ir galbūt „Revolut“ – didžioji dalis pastarojo banko indėlių gali būti nerezidentų. 

Iš mokesčio per dvejus metus tikimasi surinkti apie 0,5 mlrd. eurų.

LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ klausytojas iš Vilniaus teiraujasi, ar už banke padėto indėlio palūkanas galima sulaukti papildomo mokesčio, o jeigu taip, kada ši tvarka buvo įvesta.

Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja A. Gaudutytė teigia, kad naujoji tvarka buvo įvesta jau 2014 m., o esminis pasikeitimas – palūkanų riba, nuo kurios skaičiuojamas mokestis.

„Gyventojai, gavę palūkanas už indėlius, kuriuos laiko bankuose ar kredito įstaigose, taip pat palūkanas už obligacijas, turi mokėti gyventojų pajamų mokestį, jei gautos palūkanos per metus viršija 500 eurų. Nuo viršijančios sumos yra mokamas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis“, – aiškina specialistė.

Tiesa, yra viena lengvata, kurią vertėtų žinoti. „Jei gyventojai indėlius kredito įstaigose ir bankuose padėjo iki 2013 m. gruodžio 31 d., tai gautos palūkanos nėra apmokestintos, nesvarbu, kokio dydžio jos būtų. Visos kitos sutartys, sudarytos jau 2014 m. pradžioje, šios lengvatos netenka ir yra apmokestinamos pagal naująją tvarką“, – primena A. Gaudutytė.

Kodėl Lietuvoje indėlių palūkanos yra tokios mažos ir net mažesnės nei kai kuriose kaimyninėse šalyse? Taip lemia ne tik ECB vykdoma pinigų politika. Atsakymas į šį aktualų klausimą yra toks pats, kaip ir atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje maži atlyginimai – dėl didelės mokestinės naštos. Visi įmonių ir gyventojų indėliai Lietuvos banko licenciją turinčiuose komerciniuose bankuose apmokestinami 0,45 proc. metiniu mokesčiu, vadinamu indėlių draudimo įmoka.

Šiuo metu Lietuvos gyventojai finansinėse institucijose laiko 30,6 milijardo litų, o įmonių indėliai siekia 14,3 milijardo. Jei visos šios lėšos būtų laikomos tik Lietuvos banko licenciją turinčiuose bankuose, iš viso per metus į „Investicijų ir indėlių draudimo“ fondą būtų sumokama 201 milijonas litų. Šiuo metu ši suma yra šiek tiek mažesnė, nes dalis indėlių yra laikoma, pavyzdžiui, kredito unijose, kuriose indėlių draudimo įmoka yra mažesnė – tik 0,2 procento.

Tokį indėlių draudimo įmokų skirtumą paaiškinti sunku – paprastai draudimo įmoka priklauso nuo draudžiamo objekto vertės ir nuo draudiminio įvykio tikimybės arba, kitaip sakant, finansinės institucijos rizikos. Lietuvoje indėlių draudimo įmoka nepriklauso nei nuo vieno, nei nuo kito. Nors draudžiami ne didesni nei 100 tūkst. eurų indėliai, įmokos taikomos visiems indėliams, o draudimo įmoka nepriklauso nuo institucijų rizikingumo.

Tokios draudimo sistemos analogas automobilių draudimo rinkoje atrodytų maždaug taip – visi mokėtų draudimo įmokas proporcingas savo automobilio vertei, bet avarijos atveju gautų ne daugiau nei visiems vienodą maksimalią iš anksto nustatytą išmoką, kuri gali būti ir kelis kartus mažesnė nei automobilio vertė. Be to, draudimo įmoka nepriklausytų ir nuo vairavimo įgūdžių ir patirties – vairavimo instruktorius mokėtų tokią pačią įmoką kaip ir jau 7 avarijas padaręs devyniolikmetis.

Lietuvos indėlininkai yra labiau apmokestinami nei daugelyje ES šalių. Pavyzdžiui, Latvijoje metinė indėlių draudimo įmoka yra daugiau nei dvigubai mažesnė, o Estijoje beveik keturis kartus mažesnė nei Lietuvoje – atitinkamai, 0,2 ir 0,12 procento. Euro zonos senbuvėse šios įmokos yra dar mažesnės.

Suprantama, kad indėlių ir investicijų draudimo įmonės fonde po dviejų nemažų bankų ir kelių kredito unijų bankroto atsivėrė nemaža skylė, tačiau ją pildyti tik saugiose ir patikimose finansinėse institucijose santaupas laikančių gyventojų bei įmonių lėšomis yra neefektyvu ir nelogiška. Draudimo įmokos yra reikalingos, tačiau kuomet jos neproporcingai didelės, didėja skolinimosi kaina gyventojams ir įmonėms, o tai turi neigiamos įtakos ekonomikos augimui bei darbo vietų kūrimui.

Šiame kontekste svarbu atsiminti, kad Europos centrinio banko (ECB) nustatytos bazinės metinės palūkanos šiuo metu siekia tik 0,05 procento ir yra devynis kartus mažesnės nei Lietuvoje taikoma indėlių draudimo įmoka. Kitaip sakant, priimti indėlį už nulines palūkanas komerciniam bankui Lietuvoje yra 9 kartus brangiau, nei pasiskolinti iš ECB.

Tuo tarpu gyventojams ir įmonėms belieka kantriai laukti arba ieškoti taupymo alternatyvų. Lietuviai yra labai konservatyvūs investuotojai – maždaug 75 proc. visų Lietuvos gyventojų finansinio turto yra indėliai, kai ES vidurkis siekia tik 40 procentų. Tol, kol indėlių draudimo įmokos Lietuvoje yra 9 kartus didesnės už bazines palūkanas, teigiamos realios grąžos iš šios taupymo priemonės tikėtis yra sunku. Todėl bent jau kol kas indėlininkai turėtų svarstyti alternatyvias taupymo ir investavimo priemones, kurioms netaikomas toks mokestis, ir, pavyzdžiui, galioja gyventojų pajamų mokesčio lengvata.