Gruodžio 16 d. 20 val. Kauno sporto halėje vyksiančiame koncerte kiekvienas galės prisiliesti, išjausti, išgirsti maestro muziką.

„Vėl, švieski man vėl“, „Tik rytoj“, „Pago Pago“, „Senelė“, „Pienė“ ir daugelį kitų S. Povilaičio klasika tapusių kūrinių atliks Inga Valinskienė, Aleksas Lemanas, Deividas Norvilas-Deivis, grupės „Nerija“ vokalistas Antanas Čapas ir kiti.

Vakaro vedėjas – Arūnas Valinskas, nuoširdžiai pasakojantis S. Povilaičio istoriją.

Solistai: į Kauno sporto halės sceną kops ir D. Norvilas-Deivis, ir A. Lemanas. Organizatorių nuotr.

Koncerto organizatoriai pasirūpino, kad šventiniu laikotarpiu visi gerbėjai galėtų mėgautis S. Povilaičio kūryba: patrauklios bilietų kainos prasideda vos nuo 11 eurų.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Organizatorių nuotr.

„Kalėdų laukimas ir jautrūs prisiminimai skatina artumą, o muzika dovanoja palaimą. Prisiminimus kuriame patys, kiekvienas savo širdyje – su pagarba tiems, kuriuos mylime. S. Povilaitis su kiekviena savo daina pasakojo savitas istorijas. Jos iki šiol turi atgarsį klausytojų širdyse. Kaune garsaus dainininko kūriniai suskambės naujai – su pagarba praeičiai ir dabarčiai“, – žada koncerto organizatoriai.

Vietoj signalizacijos – papūgos

Kai Inga ir Arūnas grįžta į namus, garsiausiai juos pasitinka dvi papūgos. Viena jų yra Aleksandra (vardą gavo pagal savo veislę), ją Arūnui padovanojo žmona. „Kai tu mane užknisi ir aš nebenorėsiu su tavimi šnekėti, – įteikdama dovaną šmaikštavo ji, – galėsi kalbėtis su papūga.“ Kita čiauškutė – Nimfinė papūgėlė, arba korela, – tai laidos „KK2“ dovana. Abu paukščiai gyvena atskiruose narvuose namų oranžerijoje ir per stiklą mato visas įėjimo duris.

„Šunys dar nieko nepastebi, o papūgos, jei tik atsiranda svetimas žmogus ar atsidaro vartai, jau ima kelti didžiausią triukšmą“, – pasakoja laidų vedėjas.

Prieš kurį laiką garsiai nuskambėjo linksma istorija, kaip Valinskų papūgos puikiai mėgdžioja laidinio telefono skambėjimą ir taip apgaudinėja savo šeimininkus. A. Valinsko teigimu, šiuo metu telefono garsas išjungtas, tad papūgos turi ieškoti naujų priežasčių savo kasdienėms išdaigoms.

„Jos tarsi signalizacija. Kadangi šunų vedžioti nereikia – rytais juos tiesiog išleidžiame pabėgioti po teritoriją, tad grįžę jie atsistoja prie laukinių durų ir trypia. Tuomet įsijungia papūgų signalizacija“, – juokiasi pašnekovas.

Papūgų laisvai skraidyti po namus jis nepaleidžia. „Jei tik paleisi, gali būti bėdos. Na tai kas, kad šunys ar katės jas pažįsta, bet jei sučiuptų, nespėtum nė mirktelėti – kaipmat sudorotų“, – įsitikinęs Arūnas.

Augina taikias žuvytes

Paklaustas, ar dvi rėksnės namuose netrukdo ramiai gyventi, A. Valinskas nusistebi: „Tai kad mes su Inga apie tai negalvojame. Lygiai taip pat, kaip ir apie didžiulį, 1 000 l talpos akvariumą. Juk nekeli sau klausimo – reikalingos tos žuvytės ar ne. Tiesiog jos yra, ir tiek. Vienu gyvūnu namuose daugiau ar mažiau – dabar jau jokio skirtumo“, – šypsosi pašnekovas. Jo nuomone, ne gyvūnai, o juodu su Inga pas juos gyvena.

Visą zoologijos sodą namuose turintis A. Valinskas tiki, kad gyvūnai moko atsakomybės ir žmogiškumo.

„Žmogus, kad ir koks būtų, dažnai žiūri, kas jam naudinga, ypač santykiuose su kitu žmogumi. Gyvūnai neturi tokio dalyko. Jie moko atsakomybės ir žmogiškumo“, – aiškina savo gyvenimo filosofiją TV laidų prodiuseris ir vedėjas.

Kažkada A. Valinsko akvariume siautė plėšrieji ciklidai. Dabar, pasak jo, yra etapas, kai norisi grožėtis smulkesnėmis ir taikesnėmis žuvytėmis – danijomis, barbusais ir kt. Jos ne tokios spalvotos, bet užtai labai judrios, gyvybingos.

Pirmasis Arūno akvariumas buvo 3 l talpos stiklainis su gupijomis. Paskui augino vietines žuvytes, pagautas upelyje ar ežere. „Ypač man patiko tokios labai įdomios dyglės...“ – prisipažįsta jis.

Prižiūrėti akvariumą, šerti žuvytes šiuo metu yra vien jo galvos skausmas.

Gal atsisėdęs prie gyvo televizoriaus intelektinių žaidimų kūrėjas galvoja klausimus „Auksinio proto“ laidoms? Pasirodo, darbo reikalams jis turi kitą mėgstamą kampelį.

Sargės: pasak A. Valinsko, dvi papūgos, dovanotos žmonos ir laidos „KK2“, gyvena jų namų oranžerijoje ir tarnauja kaip signalizacija. / A. Valinsko asmeninio archyvo nuotr. 

Šunims – skandinaviški vardai

Paklaustas, ar vaikystėje, kaip ir kiekvienas vaikas, svajojo apie šunį, Arūnas pareiškia: „Man nereikėjo apie jį svajoti. Kiek save pamenu, mes visą laiką turėjome šunį. Kadangi gyvenome kaime, jo vieta buvo pre būdos. Vienas, pamenu, labai uodegą mėgo vizginti, tai jį pavadinome Vizgiumi. Iki šių dienų daugiau niekur nesu girdėjęs tokio vardo.“

Šiuo metu Valinskų valdose gyvena keturi šunys. Vienas jų, Arūno žodžiais, įsūnytas – rastas ant kelio ir parsivežtas namo. Jis gyvena pas A. Valinskų ūkio prižiūrėtojus. Kiti visada pasitinka po darbų grįžtančius šeimininkus. Šunims draugiją palaiko vienas iš trijų čia gyvenančių katinų. Paklaustas, ką reiškia jo kažkada viešai pasakyti žodžiai: „Šiaip tai mus su Inga laiko turtas ir šunys...“, garsus vyras nesutrinka. Atšauna, kad jeigu žmogus gali ironiškai žiūrėti į savo gyvenimą, vadinasi, viskas su juo yra gerai. „Svarbiausia, – priduria jis, – kad žmonės turėtų gerą humoro jausmą ir suprastų, kas tuo norėta pasakyti.“

Pasak Arūno, jų zoologijos sode nedaug grynaveislių augintinių – tik Bengalijos katė ir mopsų veislės kalytė Frėja (vardas pasiskolintas iš skandinavų deivės). Buvo laikas, kai Frėja turėjo romaną su jorkšyru Sinko (cinco – liet. penki) – buvusiu Valinskų augintiniu, šiuo metu jau iškeliavusiu į šunų dausas. Iš didžios meilės gimė Frėjos ir Sinko sūnus, gavęs taip pat skandinavišką vardą – Fenris. (Skandinavų mitologijoje Fenris yra milžiniškas vilkas, chtoninė pabaisa – aut. past.)

Kas sugalvoja Valinskų šunims tokius netradicinius vardus? Pasirodo, vyresnėlis A. Valinsko sūnus Arūnas, kuriam be galo rūpi skandinavų mitologija. „Fenrį dažnai vadiname tiesiog mopšyru. Jis toks mielas lepečkojis – jo kūnas plaukuotas ir mopsiška nosis. Kas jį pamato, išsyk pradeda šypsotis ir tiesti ranką norėdamas paglostyti“, – tikina jo šeimininkas.

Mopsė Frėja buvo pirkta Valinskų vyresnėliui Arūnui, o jaunėlis Šarūnas, nuvykęs į prieglaudą, taip pat išsirinko sau keturkojį draugužį, panašų į smulkų dalmatiną, tik su ilgesniais plaukais. Pavadino jį Popsu.

Ypatingi: mopsų veislės kalytė Frėja ir mopšyras Fenris pavadinti vardais iš skandinavų mitologijos, mat vienas iš Arūno sūnų itin ja domisi./ A. Valinsko asmeninio archyvo nuotr.

Pasidaliję įtakos zonomis

A.Valinskas juokiasi, kad apie naujus savo namų augintinius jis dažniausiai sužino paskutinis. „Taip buvo ir su Bengalijos kate. Pareinu vieną dieną namo ir girdžiu – kniaukia... Tuomet sūnus prisipažino, kad draugai pasiūlė, o jis ir paėmė.“

Bengalijos katė, anot laidų prodiuserio, labai savarankiška. Jai nieko neįsakysi: jei norės, pati ateis pasimeilinti. Bengalės gauja yra šunys, su kuriais paprastai ji siaučia kieme ir kur yra jų teritorija.

Kitos dvi katės Valinskų parsivežtos iš Nidos. Ten pramogų pasaulio garsenybės turi savo namą, leidžia vasaras. „Sykį viena katė vis vaikščiojo aplinkui, mes ją pašerdavome, o vienąkart žiūrime – ant mūsų kėdės ji sunešusi gal keturis ar penkis kačiukus. Vaikus paliko, o pati išmovė pas kavalierius. Mes su Inga puolėme skambinti savo kolegoms ir derinti reikalus. Tris išdalijome pakeliui į Vilnių, o du parsivežėme namo. Vadiname juos Nidos rainaisiais, nors iš tiesų jie turi vardus – Nida ir Naglis“, – pasakoja A. Valinskas.

Visi šeimos augintiniai turi savo įtakos zonas. Štai Bengalijos katė išeina į kiemą tik tuomet, kai šunys ją gina nuo Nidos katinų. „Žodžiu, kiekvienas pas mus turi savo chebrą. Kaip ir alpakos – turbūt egzotiškiausi mūsų zoologijos sodo gyvūnai“, – šypsosi jis.

Alpakos – sūnaus Arūno noras

Kad alpakos atsirastų, reikėjo specialaus pasiruošimo. Teko aptverti sklypą tvora, suręsti namuką. Auginti šiuos mielus gyvūnus sugalvojo Valinskų vyresnėlis sūnus Arūnas. Ketverius metus jis buvo profesionalus karys. Pagal sutartį tarnavo kariuomenėje ir dalyvavo ne vienoje kovinėje misijoje. Vienos jų metu turėjo laisvą minutę prie kompiuterio ir... lyg tyčia puslapis užstrigo ties alpakomis. Paguglinęs, kaip jas auginti ir kuo jos vertingos, Arūnas visus misijose uždirbtus pinigus investavo į dvi alpakas. Parsivežė vaikingas pateles. Metams bėgant iš dviejų atsirado net dvylika!

Anot A. Valinsko, šiuo metu iš viso didelio būrio likusios trys. Kitos parduotos. „Žmonės tikrai labai jomis domisi, bet po vieną alpakų negali parduoti. Tai socialūs gyvūnai, todėl reikia jas auginti po kelias. Turime ir patiną. Jis uždarytas tvartelyje. Su patelėmis bendrauja, nosimis glaustosi, bet sueiti negali“, – veda virtualią ekskursiją pašnekovas.

Alpakos – įdomūs gyvūnai

Anot A. Valinsko, alpakos – labai įdomūs gyvūnai. Jų tėvynė – Pietų Amerika. Gyvena aukštai kalnuose, kur būna ir iki 35 °C šalčio, todėl jiems mūsų klimatas nešaltas. „Poruojasi ne stovėdamos, o gulėdamos. Įdomiausia, kad kai alpakos atsiveda mažylių, tai daro maždaug tarp 10–11 val. dienos. Nes toks jų biologinis laikrodis“, – aiškina jis.

Paklaustas, kuo jų šeimą džiugina būtent alpakos, laidų kūrėjas mini daugybę šių gyvūnų pranašumų. „Kai grįžti namo, jos tave pasitinka. Gali paglostyti švelnią jų vilną. Be to, kiekvienos skirtingas charakteris. Viena drąsuolė ir vedlė, kita bailiukė, trečia labai smalsi. Kai pas mane į svečius atvažiuoja Žilvinas Žvagulis, jis atsisėda lauke su puodeliu kavos ar arbatos ir tiesiog žiūri į jas“, – pasakoja A. Valinskas.

Vyras atvirauja, kad šią vasarą jų alpakos žada atostogauti pas Ž. Žvagulio sūnų Ąžuolą. „Žinau, kad prie namų jis turi didžiulę teritoriją, kur irgi nori auginti alpakas. Ten yra ir naminių paukščių, ir ožkų, tai, matyt, Ąžuolas nori pažiūrėti, ar pritaptų prie jų ūkio dar ir alpakos. Kodėl gi ne? Tai labai draugiški gyvūnai. Su mūsiškėmis puikiai sutaria tiek šunys, tiek ir katės“, – aiškina jis.

Ar nesunku prižiūrėti alpakas – juk reikia ir vilną kirpti, ir pedikiūrus ir manikiūrus daryti? „Nagus joms vaikai patys nukarpo, tik vienas turi kirpti, o kitas palaikyti“, – pasakoja A. Valinskas. Taip pat kartą per metus alpakoms reikia kirpti vilną. Paprastai gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Nukirptos vilnos Valinskai neišmeta, ją kaupia dėl puikios kokybės ir išskirtinių savybių. Sykį vežė iš alpakų vilnos daryti antklodžių. „Išėjo gal dešimt ar dvylika. Užteko ne tik mums, bet ir dovanoms liko“, – džiaugiasi laidų vedėjas.

Žoliapjovės: iš dvylikos alpakų šiuo metu Valinskų zoologijos sode likusios tik trys, bet ir jų užtenka kiemo žolei nuskabyti./ A. Valinsko asmeninio archyvo nuotr.

Gyvatės namuose nepakęstų

Pasidomėjus, kodėl Valinskų zoologijos sode nėra nieko iš šaltakraujų gyvūnų, Arūnas ima vardyti: „Ko tik mes neauginome: ir žiurkėnus, ir žiurkes, ir vėžlį, net tritonus, bet jei Ingai parneščiau žaltį, išmestų mane kartu su juo iš namų. Ji į gyvates net žiūrėti negali. Sykį abu dalyvavome laidoje „Galvok“. Tai ten kaip atsakymą į studiją atnešė pitoną. Užsidėjau jį ant kaklo. Kai tai pamatė Inga, jai rimtai ėmė darytis bloga...“ – su šypsena pamena A. Valinskas.

Ateityje jis dar norėtų auginti dumbliašoklius. Kadangi namuose yra dar vienas tuščias akvariumas, jame Arūnas padarytų salelių su vandeniu ir augintų šias keistas žuvis. „Jos gali gyventi tiek vandenyje, tiek ir sausumoje. Labai įdomūs padarai... Po dumblą šokinėja“, – susižavėjęs pasakojo pašnekovas.

Ar jis drįstų žmonai dovanoti dar kokį nors gyvūną, kurių ir taip namuose į valias? Vyras spėja, kad Inga turbūt supyktų, jei gautų dovanų, tarkim, veislinį šunį. Jai kur kas mielesni prieglaudėlių augintiniai. Tik Inga tyčia stengiasi į jas nevažiuoti, nes bijo, kad į namus gali grįžti su pilna bagažine keturkojų.

Kas garsiai pramogų pasaulio porai padeda rūpintis visu zoologijos sodu? Drauge gyvenantis jaunėlis sūnus su savo antrąja puse. Kai Inga ir Arūnas kur nors tolėliau išvyksta, gyvūnų priežiūros rūpesčiai krinta ant jų pečių. Jei atostogauja visi drauge, augintiniais pasirūpina prižiūrėtojai, gyvenantys Valinskų name.

– Kokių norų, tikslų vedama užsukote į Džiugo Siaurusaičio personažo Lionios valdomą autolaužyną?

– Ieškojau detalės savo BMW automobiliui (juokiasi). Iš tiesų mano filmavimosi istorija šiame seriale labai paprasta. Vieną dieną paskambino geras mano bičiulis Dž. Siaurusaitis ir paklausė, ar negalėčiau suvaidinti mažoje scenelėje savęs. Jei būtų skambinęs kažkas kitas, gal ir nebūčiau sutikusi. Tačiau Džiugui tikrai negalėjau atsakyti. Jis pažadėjo, kad filmavimas ilgai netruks. Ir viskas. Tai įvyko. Juokingiausia, kad aš ten vaidenuosi lygiai vieną minutę.

– Seriale „Man reikia meilės“ vaidinate pati save. Manau, tuo galėtų pasigirti tik labai didelės žvaigždės?

Nesergu žvaigždžių liga ir didele žvaigžde savęs nelaikau.

– Nesergu žvaigždžių liga ir didele žvaigžde savęs nelaikau. Nepasakyčiau, kad ilgai svarstydama imuosi visokių įdomių eksperimentų. Svarbiausia – matyti juose save. Kitaip sakant, ką aš ten galėčiau padaryti. Pasitaikė filmavimas, kad ir epizodinis, – bandau. Tačiau niekur niekada nesiveržiu pati. Dažniausiai tie pasiūlymai man ateina tarsi savaime. Kai matau kažkuriame iš jų prasmę – sutinku. Tas pats ir su spektakliais. Jei sudomino scenarijus, jei matau jame save, – imuosi. Kaip tik šiuo metu vaidinu turbūt jau trečiame spektaklyje per visą savo aktorystės istoriją. Mano vaidmuo – buvusi milijonieriaus žmona.

LNK nuotr. 

– Neseniai grįžote iš trumpų atostogų Kipro saloje. Gal jos sutapo su kokiu nors jūsų šeimos jubiliejumi, gimtadieniu ar šiaip svarbiu įvykiu?

– Šįkart vykau į Kiprą be jokios progos. Turėjo mane lydėti ir Arūnas Valinskas, bet, kaip visada, paskutinę minutę pareiškė, kad užsikasęs darbais. Todėl skridau visiškai viena aplankyti ten esančių mūsų namų. Šį sykį planuose buvo tik buitiški dalykai: prižiūrėti ten vykstantį remontą ir, ką čia slėpti, – pabėgti iš perdėm Lietuvoje užsitęsusios žiemos. Labai norėjau bent truputį pasišildyti kaitrioje Kipro saulėje. Daugiau jokių progų, norų ir jokios romantikos toje kelionėje nebuvo. Oro temperatūra dieną pakildavo iki 25 °C šilumos, vanduo buvo šiltas kaip Baltijos jūroje birželį. Nors vietiniai labai stebėjosi, aš vis dėlto lindau į jūrą ir smagiai pliuškenausi.

Ar dar yra Kipre mudviejų su Arūnu neapžiūrėtų vietų? Aišku, kad yra. Juk ir Lietuvoje jų begalės. Mes vykstame į Kiprą kaip į savo namus, o ne į svečią šalį, kurią reikia kuo nuodugniau ištyrinėti. Namuose, kaip žinoma, visada atsiranda rūpesčių, reikalų, tad malonumus vis atidėlioji iki to momento, kol jau reikia skristi namo.

– Ar neprieštarautumėte, jei mudvi sėstume į tą Lionios suremontuotą BMW iš serialo „Man reikia meilės“, įsijungtume visų laikų geriausias I. Valinskienės dainas ir pamėgintume pasikalbėti jų žodžiais?

– Skamba visai įdomiai – bandykime.

LNK nuotr. 

– Tuomet pradėkime nuo dainos „Lik sveikas, liūdesy“. Ar neliūdna grįžus iš saulėtojo Kipro į šaltą sniegingą lietuvišką pavasarį?

– Neseniai išmokau paprasto dalyko. Taip, anksčiau tikrai būdavo liūdna. Grįždama iš šiltųjų kraštų save grauždavau, kad, pasibaigus malonioms atostogoms, vėl turėsiu braidyti po lietuvišką šlapdribą. Būdavo tokių keistų adaptacinių dienų. Gal pagaliau subrendau? Dabar jau sėdėdama lėktuve tiesiog konstatuoju faktą, kad yra laikas kelionei ir yra laikas namams, kuriuose manęs laukia artimieji. Trumpai tariant, priėmiau tokią šimtaprocentinę taisyklę, kad grįžusi namo dėl pasibaigusių atostogų nebesigraudinsiu. Kas buvo – liko ten, o tu dabar, sakau sau, Inga, esi čia.

– Dainuojate įvairių autorių dainas. Viena jų turi labai filosofinį pavadinimą „Kur būsiu aš“. Ar kartais susimąstote, kur būsite po penkerių, dešimties ar 20 metų?

– Labai norėčiau tikėti, kad vis dar būsiu ir muzikoje, ir šeimoje (juokiasi). Nors, tiesą sakant, mane baugina ta pespektyva dainuoti iki 80 metų. Gal tik dabar taip atrodo? Mes dažnai įsivaizduojame, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, kažko jau nebebus arba kažko mums nederės daryti, nes mes jau būsime kitokie. Metai eina ir, pasirodo, mes vis dar galime, norime ir sugebame. Todėl norėčiau dar kokį dešimtmetį dainuoti. Toliau – kaip Dievas duos. Daryti tai iki pabaigos? Nežinau… Galbūt tai lemta tik ypatingo švytėjimo žvaigždėms? Kol kas šiuo klausimu esu gana atsargi.

I. Valinskienės asmeninio archyvo nuotr. 

– Daina „Du paukščiai“ yra amžinatilsį dainininko Donato Čižausko dovana jums. Ji – apie žmonių santykius, jausmus. Klausimas gerokai paprastesnis: koks paukštis būtumėte, jei likimas duotų sparnus? Koks paukštis būtų jūsų vyras Arūnas?

– Arūnui tikrai nepripaišyčiau nieko daugiau kaip tik paukštį, kuris puikiausiai atitinka jo vardą. Tapatinčiau jį su aru, ereliu. Save? Hmm… Gal gervė? Toks gražus paukštis. Juk tikrai nenorėčiau būti višta (kvatojasi).

– Ar teisybė, kad Arūnui kažkada pati esate padovanojusi papūgą?

– Buvo toks įvykis, kuris dabar man kelia šiurpą, nes paskui Arūnas (jau ne iš manęs) gavo dar vieną papūgą. Kažkokia šmaikšti televizijos laida jį taip originaliai apdovanojo. Šiuo metu namuose jos dvi. Beje, visai neseniai suvokiau, kad šie paukščiai gyvena gana ilgai. Viskas iš pradžių atrodė kaip smagus pokštas. Sakiau Arūnui: kai labai norėsi pasikalbėti ir nebus su kuo – štai, turėsi draugę! Prisikalbėjau. Mūsų papūgos gyvuoja ilgai ir laimingai, svarbiausia – labai garsiai. Jei niekas su jomis nešneka, jos kalbasi tarpusavyje. Ši papūgų istorija yra apie tai, kaip dažnai pagalvojame, deja, po fakto.

– Dainą „Žvaigždė“ turbūt žino ir per koncertus dainuoja drauge kiekvienas jūsų gerbėjas: „Žvaigždė – likimo tau duota, saugos ir lydės, jei tu tikėsi ja...“ Gal netyčia turite ir savo vardo žvaigždę?

T. Biliūno / BNS nuotr. 

– Kad ir kaip būtų juokinga, turiu. Iš vieno labai gero bičiulio gavau dovanų per savo 50-metį. Labai įspūdinga dovana. Ar aš ją mačiau? Dar ne. Manau, kai švęsiu savo šešių dešimčių jubiliejų, būtinai prisėsiu prie teleskopo ir pažiūrėsiu, ar ji vis dar matoma danguje. Likimu ir tikiu, ir ne. Kategoriškai tvirtinti, kad tik pats susikuri savo likimą, yra netikslu, kaip ir sakyti, jog vien likimas lemia tavo gyvenimą. Kiekvieno žmogaus kelyje yra tam tikrų atsitiktinumų, įvykių, kurie gali nulemti jo elgesį, veiklą, darbus, asmeninį gyvenimą. Yra momentų, kuriuos jis susikuria pats. Todėl manau, kad likimas su ta kalvyste (kai esi savo likimo kalvis) žengia koja kojon. Negalime paneigti fakto, kad jei netyčia nebūtų įvykęs kažkoks įvykis mūsų gyvenime, nebūtų atsitikę taip ar anaip. Mano pačios kajeroje yra buvę daug atsitiktinumų, kai atsidūriau tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Ir tikrai ne dėl to, kad planavau. Tiesiog taip įvyko. Todėl manau, kad likimas ir tavo paties pastangos yra kaip du broliai dvyniai.

– Ar pamenate dainą „Dieviška žiema“? Gal tai jūsų mėgstamiausias metų laikas?

– Oi, ne – dievinu vasarą, tik jau ne žiemą ar rudenį. Jei tos vasaros nebėra Lietuvoje, vykstu kokį mėnesiuką pagaudyti jos kitur. Kur šilta ir saulėta. Beje, šita daina man labai sėkminga. Daugelis klausytojų ją labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad ji apie gerumą ir meilę, kuriuos žmonės jaučia vienas kitam. Dar – apie būtinybę pažiūrėti vienas į kitą dažniau ir pasidžiaugti tais dalykais, kuriuos turime čia ir dabar, o ne nuolatos galvoti apie tai, ko galbūt niekada neturėsime. Labai stengiuosi šitų nuostatų laikytis – ieškoti džiaugsmo paprastuose dalykuose, kurie vyksta šią akimirką.

– Kiekvienas jūsų koncertas – įspūdingas šou. Toks be galo spalvingas yra ir dainos „Cirkas“ atlikimas. Kokių asociacijų jums kyla išgirdus šį žodį?

– Galbūt ne vaikystė ir net ne cukraus vata. Tai daina apie realų mūsų gyvenimą, kuriame yra labai daug vaidybos, netikrumo ir kaukių. Ši metafora – gyvenimo palyginimas su cirku – apie tai, kad pasaulis – nepaprasta vieta gyventi. Kad jis taptų geresnis, kiekvienas turime įdėti nemažai pastangų. Nemeluoti, neapsimetinėti. Nereikia tikėtis iš pasaulio, visuomenės, kad ji staiga stebuklingai pagerės. Pirmiausia liepkime tai sau – kasdien stenkimės, kad bent maža dalele būtume geresni, nei buvome vakar.

Vykstame į Kiprą kaip į savo namus, o ne į svečią šalį, kurią reikia kuo nuodugniau ištyrinėti.

– Daina „Iš beprotiškų sapnų“ tiesiog verčia paklausti, ar sapnuojate, ar savo sapnus prisimenate, gal užsirašote, o vėliau juos nagrinėjate?

– Ne. Nei užsirašau, nei nagrinėju. Netgi netikiu sapnais ir sapnininkais. Pasapnuoju, nors irgi ne kiekvieną dieną. Beje, dažniau tie mano sapnai būna kažkokie chaotiški, netgi mažumėlę drastiški, mistifikuoti. Tikrai nelakstau skraidančių drugelių pievoje per kiekvieną savo sapną ir tikrai juose nebūna vien gėris, tyras vanduo ir saulė. Regiu juose daug keistų pasąmoninių dalykų. Tikiu, kad jie yra chaotiško pasaulio ir mūsų kasdienybėje vykstančių įvykių padarinys. Jei visą savo gyvenimą leistume vien gražioje vasaros drugelių pievoje, galbūt ir sapnai būtų tokie. Deja.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

– Esate garsi moteris, nevengianti viešumo, nesislapstanti nuo žurnalistų. Tačiau jūsų jutube randu dainą „Kažkas apie kelią į vienumą“. Negi ir jums retkarčiais reikia vienumos?

– Vienareikšmiškai man jos reikia. Esu absoliuti intravertė. Vienumoje patiriu didelį džiaugsmą. Man ta būsena – tarsi pabėgimas nuo chaoso, kurio kartais būna mūsų gyvenime. Ir nuo to beprotiško greičio, kuriuo juda daugelis reikalų mūsų kasdienybėje. Kad ir ši mano kelionė į Kiprą. Galima sakyti, aš dešimt dienų buvau visai viena. Aišku, nesėdėjau tarsi mėnulyje – mano namuose buvo meistrai, kurie atliko remonto darbus. Tačiau ta vienatvė – be Arūno, be draugų – manęs visiškai negąsdino. Nes turėjau ką veikti. Atviravau pati su savimi: užduodavau sau klausimų, pateikdavau į juos atsakymų. Apskritai toje vienumoje dažnai gimsta ne tik daugybė svajonių, bet ir labai sėkmingų sprendimų. Girdėjau sakant, kad su savimi kalbantys žmonės yra vienišiai. Nesutinku. Noras patirti vienumą nieko bendro neturi su liūdesiu ar vienišumu.

– Dauguma jūsų dainų sukasi apie patį gražiausią iš visų žmogiškų jausmų – meilę. „Mūsų meilė – mūsų turtas“, – dainuojate. A. Valinskas apie tą turtą kalba gana šokiruojamai: „Nuolatinis buvimas ant skyrybų slenksčio skatina stengtis išsaugoti santuoką, meilę...“

– Šį rudenį atšventėme 35 metų santuokos sukaktį. Išties nemažai laiko pragyventa kartu. Žurnalistai dažnai klausia, kokia yra toji mūsų laimingos santuokos paslaptis. Nerandu kito atsakymo, kaip tik tą, kurį pasakė Arūnas. Nenoriu dengti pūkais to, kas yra nepūkuota. Mes su vyru esame gana atviri ir užtektinai stiprūs žmonės, kad galėtume viešai sakyti teisybę. Saldus, vodevilinis, teatrinis ar bent jau mėginamas taip pateikti į viešumą šeiminis gyvenimas nėra tikras. Nes kiekvienas žmogus yra asmenybė. Asmenybės būna visokios, net ir gyvendamos su kitu žmogumi. Gimstame po vieną ir esame sutverti gyventi su savimi, bet yra ir santuoką, kai turime mokytis priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Kiekvieną dieną susidūrus dviem asmenybėms su dviem skirtingais charakteriais, nuotaikomis, temperamentais ir požiūriu į pasaulį, žinoma, kyla kibirkščių. Jas gesinti ir mokytis, kaip tai daryti, manau, ir yra tas paprasčiausias mūsų santuokos receptas – t. y. raktas, kodėl mes taip ilgai dar esame kartu. Juk galėjome, kilus pirmam, antram ar trečiam nepasitenkinimui vienas kitu, trenkti durimis ir išeiti! Kiek kartų per gyvenimą taip imtume ir trankytume durimis? Nes nepatikti kas nors kitame žmoguje gali kiekvieną dieną. Ieškoti aukso viduriuko, to santykio su kitu žmogumi, kuo mažiau žeidžiant vienas kito ego, – štai kur yra viso buvimo kartu prasmė. Ne džiaugsmas, kad aš galiu kasdien būti 100 proc. savimi ir kiekvieną sekundę gyventi, kaip noriu, visiškai nepaisydamas kito žmogaus!

– Tikiu, kad judu su Arūnu gyvensite santuokoje ilgai ir laimingai tarsi veikėjai iš pasakų, kurių jūs savo aksominiu balsu esate įgarsinusi šimtus. Gal turite kokią savo mėgstamiausią?

Tiesą sakant, mane baugina ta pespektyva dainuoti iki 80 metų. Gal tik dabar taip atrodo?

– Čia jau mane pagavote. Kai tiek pasakų įgarsinta, reikėtų ilgai galvoti, kuri iš tų šimtų man pati gražiausia. Brolių Grimų ar kuri nors iš lietuviškų pasakų lobyno, hmm? Mano sūnui jau 33-eji. Tikrai nepamenu, ką jam sekdavau, o štai keturmetei anūkei Sofijai, su kuria kartais tenka bendrauti prieš užmiegant, visai nereikia skaityti konkrečių pasakų. Ji prašo, kad ką nors pasekčiau iš burnos. Dažnai ir pati susifantazuoja kokį nors herojų, o tada prašo manęs apie jį papasakoti. Tuomet tiesiog čia ir dabar turi kurti įdomią istoriją, ką tas herojus veikė, kur buvo, kaip atrodė, kokių nepaprastų galių turėjo. Man atrodo, kad būtent tokios pasakos, kokias tėvai priversti kartais kurti savo vaikams, yra pačios prasmingiausios.

T. Biliūno / BNS nuotr. 

– Paskutinė daina, skambanti mūsų šiandienos pokalbio grojaraštyje, vadinasi „Gėlė“. Manau, kad kiekvienas I. Valinskienės dainų koncertas neabejotinai baigiasi garsiais aplodismentais ir gėlėmis. Kurios mėgstamiausios?

– Labai džiaugiuosi, kad dalis mano gerbėjų šį faktą jau žino. Tai geltonos kalijos. Tam tikru metų laiku jų išties labai sunku gauti. Ir jeigu vietoj geltonų kalijų žmonės man dovanoja kitokių geltonų gėlių, vis tiek džiaugiuosi jomis lyg vaikas. Vadinasi, jie žinojo, ieškojo ir atnešė panašių. Gėlės mane vis dar džiugina. Tai toks pats malonumas, kaip išgirsti aplodismentus per savo koncertą ar matyti besišypsančius, o ne surūgusius veidus. Gėlės man – tarsi kvapnus komplimentas.

Tuo metu garsus televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas Arūnas Valinskas pasakos, kad santuokoje kartais kartu būna labai sunku. „Klausimas, kiek ilgai tu gali be to žmogaus, kiek gali būti tik su savimi, o šiaip tai mus laiko turtas ir šunys, nėr čia ko slėpt... O mano pozicija skyrybų atveju, kad pasiimu pasą, šautuvą, batus, ir viskas, daugiau nieko nereikia“, – šiandien gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“, 20 val., per LNK sakys A. Valinskas.

Inga ne kartą yra prisipažinusi, kad jei ne Arūnas, daug ko jos gyvenime nebūtų: nei knygos, parašytos kartu su Andriumi Tapinu ir tapusios bestseleriu, nei dainininkės karjeros.

„Jis mano gyvenimo variklis – jis neleidžia man užmigti, neleidžia tingėti, nors labai mėgstu tai daryti...“ – viename interviu yra sakiusi Inga. Paklausta, ar dėl būsimų koncertų tariasi su Arūnu, Inga sakė, kad nesitaria, o pykstasi.

Lapkritį bendraamžiai 56-erių I. ir A. Valinskai atšventė koralinę, 35 metų, santuokos sukaktį, bet paklausti, ką jiems tai reiškia, nugyventų metų per daug nesureikšmina. „Lietuvoje daug porų, kartu nugyvenusių dešimtmečius, tiesiog mes esame matomi dėl savo veiklų...“ – sakė I. ir A. Valinskai.

LNK nuotr. 

I. ir A. Valinskai susipažino Teisės universitete, bibliotekoje, kur po renovacijos kartu su kitais studentais tvarkė knygas. Arūnas jas nešiojo, o Inga dėl aukšto ūgio stovėjo ant kopėtėlių ir jas padavinėjo nuo viršutinių lentynų. Arūnas ne kartą viešai pasakojo, kad pirmiausia sužavėjo Ingos kojos ir akys, na, o paskui visa kita: „Jau antrą pažinties dieną, kai vaikščiojom po tuometinį Lenino, dabartinį Gedimino, prospektą, pasakiau, kad ji bus mano žmona. „Cha“ – nusijuokė, – ir po to dar prabėgo treji ilgi metai, bet taip ir nutiko“. 

„Džiaugiuosi vėl stovėdama scenoje po laikotarpio, kurį visi turėjome išlaukti, galėdama dovanoti klausytojams naujus kūrinius ir kartu padainuoti gerai žinomas dainas“, – sakė I. Valinskienė.

Naujausių Ingos dainų sąraše – „Žingsniai keli“, „Kur būsiu aš“, „Du paukščiai“, aplodismentų jūra pasitikti hitai „Už jūrų marių“, „Nuodėmingi angelai“, „Meilės muzika“, o kultinė „Žvaigždė“ neišvengiamai publiką pakėlė nuo kėdžių. 

Vakaro metu skambėjo ypatingas duetas „Širdies baladė“, kurį Inga atliko drauge su scenos legenda Viktoru Malinausku. Publiką sužavėjęs duetas grąžino į 2016-uosius metus, kai jis skambėjo gyvai. Šįkart Inga jį atliko būdama viena scenoje, kartu skambant neseniai iškeliavusio V. Malinausko balsui.

Dainavome kartu, nors šalia nebestovėjome... 

„Dainavome kartu, nors šalia nebestovėjome... Buvo sunku tramdyti emocijas, tačiau jose ne tik liūdesys. Jaučiu daug dėkingumo Viktorui už suteiktą galimybę pasidalinti muzika“, –  kalbėjo Inga.

Tūkstantinė gerbėjų minia klausė drauge su Inga grojančių universaliųjų grupės „Vairas“ muzikantų, scenoje pasirodė Renata ir Deivis Norvilai, šventinę nuotaiką kalėdinėmis dainomis sėjo Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, jausminga atlikėja iš Šiaulių Laura Remeikienė su savo vadovaujamu choru, grupės „El Fuego“ ir „Džentelmenai“, šokių studija „Infinitum“, o magiškus triukus demonstravo vienas garsiausių Lietuvos iliuzionistų Mantas Wizard.

„Inga garsėja ne tik aksominiu balsu, bet ir scenos partnerių gausa“, – vakaro metu juokavo koncerto vedėjai Jonas Radzevičius ir Deivis Norvilas.

Vienas tokių, publikos ypač mylimų, yra I. Valinskienės ir Edmundo Kučinsko duetas. Antradienio vakarą Inga ir Edmundas klausytojus pradžiugino savo bendrų dainų popuri – nuo „Ugnis ir ledas“ iki „Meilės laiptų“.

Per tiek metų, kol sukasi pramogų pasaulyje, žinoma moteris jau yra atradusi save daugybėje jai malonumą keliančių sričių, o TV3 laidos „Gero vakaro šou“ žiūrovams šį vakarą, 20 val., ji papasakos ir dar daugiau. Ne tik apie savo darbą ar laisvalaikį, bet ir apie svajonių pasimatymus!

Kaip ir visi, taip ir Inga mėgsta užtarnautą poilsį. Tiesa, ji neslėps – kartais svajonės būna kur kas gražesnės, nei realybė. Būtent tą įrodė jos paskutinės atostogos, kurias apkartino pernelyg išpūstos kainos.

„Buvau išvykusi labai toli, į Prancūzijos Polineziją, tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos. Tai – labai graži vieta. Tačiau, kai paturi tą kainą, kažkaip ir to grožio ten lieka mažiau… Ar tai toks stebuklas, dėl kurio verta eiti iš proto? Iš tiesų, iš proto ėjau ir aš, bet taip nebėra – kai ką nors paturi, tada aprimsti“, – apie paskutines atostogas pasakos I. Valinskienė.

Tačiau smalsius laidos vedėjus domins ne tik Ingos atostogos. Jie žinomą moterį išdrįs pakalbinti ir apie pasimatymus! Tiesa, jau daugelį metų – o tiksliau, lygiai 35 – Inga į pasimatymus vaikšto tik su vieninteliu žmogumi, savo vyru Arūnu Valinsku. Tad nors šiais laikais vis daugiau žmonių savo antrąsias puses randa socialiniuose tinkluose ar naudodamiesi pažinčių programėlėmis, I. Valinskienė pripažins to dar niekada nebandžiusi. Aklų pasimatymų – taip pat.

„To niekada nesu patyrusi, ir, galvoju, koks bus praradimas, jei man taip ir nepasitaikys nueiti į tokį pasimatymą“, – kaip visuomet žodžio kišenėje neieškos I. Valinskienė.

Tiesa, moteris atskleis, kad jau visai netrukus šia tema pradės vaidinti spektaklyje. Justinui Jankevičiui parūps, ar kaip ir kiti aktoriai, I. Valinskienė taip pat jaudinasi prieš premjeras? Pasirodo, kad net ir tuomet moteris jaučiasi rami – šis jos bruožas stebina net ją pačią.

„Galvoju, kame čia reikalas? Manau, kad mano partneriams tame spektaklyje yra sudėtingiau, nes aš praktiškai ten vaidinu save, jei mane paliktų Valinskas – taip būtų galima apibūdinti situaciją. Tik, įtariu, Valinskas tiek kraičio neturi – ten aš esu kur kas turtingesnė“, – juokaus žinoma moteris.

„Tai daina be ypatingų dramų, lūžių. Lengva lyg vasara. Apie drąsą ne tik mylėti, bet ir gyventi. Apie norą save įkvėpti ir nebijoti žengti jokių žingsnių gyvenime“, – pasakojo I. Valinskienė.

Tekstą ir muziką dainai Inga sudėjo pati, aranžuote pasirūpino žinomas muzikos prodiuseris, dainų kūrėjas Paulius Jasiūnas.

Lietuvos gamtos perlas – Nida – vaizdo klipui parinkta neatsitiktinai. Jau daugelį metų visos I. Valinskienės vasaros prabėga čia. Pajūrio kadrai nufilmuoti nuošaliame, mėgstamiausiame Ingos paplūdimyje.

„Tai mano vieta. Čia beveik nebūna žmonių, galiu mėgautis ramybe ir nuostabia gamta. Noriu ją parodyti savo publikai ir iš naujo supažindinti su savimi – klipe esu tokia, kokia prie jūros būnu kasdien“, – sakė dainininkė.

Dainos „Žingsniai keli“ pateikimas išties labai lengvas, neįpareigojantis. Jam ruošiantis I. Valinskienei nereikėjo drabužių stilistų, makiažo meistrų ar šukuosenų kūrėjų. Čia ji visiškai natūrali, atsipalaidavusi ir besimėgaujanti gamta ir muzika.

„Buvome tik aš, operatorius Šarūnas Burža ir jūra“, – juokėsi Inga.

Tačiau psichologinių spėliojimų kupinoje laidoje muzikiniai detektyvai ne tik bando perprasti kitus, bet ir daug atvirauja apie save. Pavyzdžiui, Inga prisipažino, kad nemėgsta pokerio ir socialinių tinklų.

Viename iš žaidimo „Aš matau tavo balsą“ etapų, kuris vadinasi „Nulaužtas telefonas“, tikrinamas pasirinkto dalyvio telefonas ir bandoma atspėti, ar asmeninis turinys, kuriuo dalyvis pasidalijo (pavyzdžiui, nuotraukos ir patiktukai socialiniuose tinkluose) yra tikri, ar surežisuoti. Laidos vedėjui Rokui Bernatoniui pasmalsavus, kiek iš tikrųjų scenos žmogus – pavyzdžiui, Inga Valinskienė – gali surinkti patiktukų po savo įrašais, Inga prisipažino, kad jų ji tiesiog nerenka. „Nelabai naudojuosi socialiniais tinklais ir pati juose beveik nededu savo nuotraukų, dažniausiai jas įkelia kiti. Ko gero, esu kita karta, nesuspėjau su savo metais“, – atviravo Inga, o komplimentų jai negailėjo Karolina Meschino. „Ingai nereikia jos fanų „Facebooke“ – kiek žmonių ją myli, Inga tiesiog pamato arenose“, – pastebėjo Karolina.

Pradžioje drąsiai spėliojusi, kuris dalyvis yra geras dainininkas, o kuris blogas, jau netrukus I.Valinskienė prisipažino, kad tai padaryti, visgi, tikrai sunku. „Šitas žaidimas taip susuka galvą, kad mane net siutina! Bet pasakiau sau: jeigu nepastebėsiu, kad viena ar kita mergina tikrai gali dainuoti, esu visiškai žiopla“, – emocijų neslėpė scenos profesionalė. Karštose diskusijose ji taip pat prisipažino, kad tiki, jog pradėti dainuoti gali kiekvienas – tereikia daugiau ar mažiau darbo siekiant išmokti valdyti balsą, kurį turi visi. „Na ir, žinoma, yra dalykų, kurių neišmoksi – jie yra arba duoti arba ne. Tai yra scenos pojūtis, išraiška, kūno kalba“, – vardijo Inga.

„Aš matau tavo balsą“ – sekmadieniais 19.30 val. per LNK.

„Labai sunku, kad apskritai turime kalbėti apie tokią temą. Dieve, saugok Ukrainą. Šlovė didvyriams ir laikykimės, nes jie kovoja už mus. Dar vienas prašymas ir kvietimas – jei kas dar turite abejonių, ar galima pakviesti pas save į namus ar išnuomoti laisvą namą, butą ukrainiečių šeimai – padarykite tai. Jiems to iš tiesų labai reikia. Nenoriu girtis, tik noriu savo pavyzdžiu pasakyti, kad taip, pas mus gyvena dvi ukrainiečių šeimos. Aš žinau, kad du vyrai, kurie kovoja Ukrainoje, yra ramūs dėl savo saugių vaikų ir saugių žmonų. Jie kovoja už mus. Turėkite tai omenyje“, – Žinių radijo laidoje „Greiti pietūs“ sakė TV laidų prodiuseris ir vedėjas. 

Visa laida – čia: