Leonardas nėra tokių statinių pradininkas mūsų šalyje. Tačiau įdomus sutapimas: jis gyvena netoli Tado Ivanausko Obelynės sodybos. Šis gamtininkas prieš šimtmetį, 1922-aisiais, Lietuvoje pirmasis pradėjo organizuotai kelti inkilus.

Visiems linkiu kelti inkilus –  tai labai teigiamai veikia ir žmones, ir gyvūnus.

„Inkilus paukščiams gaminu daugiau kaip 30 metų. Prieš dešimt metų su ornitologais dalyvavau šikšnosparnių stebėsenoje, pirmą kartą pamačiau jiems skirtus namelius. Tie inkilai pasirodė gana keisti, be angos. Tąkart naktį aplink Kauną aplankėme gal penkiolika vietų ir tik vienoje neaptikome šikšnosparnių, o visur kitur jų buvo, daugelyje – netgi po kelias rūšis. Patikrinome ir mano sodybos teritoriją, čia taip pat radome šikšnosparnių. Taigi kitą dieną sumeistravau pirmą inkilą žinduoliui“, – posūkį inkilų gamyboje prisiminė L. Mekionis.

Voverių nepriviliojo

Maždaug po metų draugas Leonardo paprašė pagaminti inkilą voverei. „Pagūglinau ir padariau inkilą šiam graužikui“, – šypsojosi pašnekovas ir paaiškino tokių namelių specifiką: inkilas voverei privalo turėti dvi landas, kad būsto savininkė galėtų pabėgti nuo kiaunių.

Pasak L. Mekionio, kartais voverių inkiluose apsigyvena ir paukšteliai. „Esu iškėlęs inkilą voverei savo miške, kur šiaip jų nesu matęs. Pagalvojau: gal dėl gero namo ir atsikraustys kokia. Inkilą kėliau gal 2015 m., bet voverių jame taip ir nesulaukiau. Tačiau prieš maždaug penkerius metus tame inkile buvo įsitaisę širšuolai. Vieną vasarą ten pagyveno, o pavasarį jų jau nebebuvo. Širšuolai gana dažnai apsigyvena inkiluose. Jei jis skirtas voverėms, širšuolai uždaro angą arba abi“, – pastebėjimais ir žiniomis dalijosi pašnekovas.

Paslaptis: iš batų padarytuose inkiluose paukščius reikia išmokyti gyventi./ L. Mekionio asmeninio archyvo nuotr. 

Leonardo žodžiais, širšuolai – puikus inkilo gyventojas. Nors jie – labai dideli ir atrodo bauginančiai, tačiau jų įgėlimas netgi mažiau skaudus nei bitės. Šie vabzdžiai minta augaliniu maistu, tačiau lervas maitina visokiais mašalais ir vabalais, taigi jie yra labai naudingi sodyboje.

Namelių užsakovai keičiasi

Pernai Čebeliškės kaimo gyventojas pradėjo gaminti inkilus vabzdžiams, vadinamus vabalų viešbučiais. „Juos darau įvairių dydžių: nuo nediduko 50x50cm iki 2,3m aukščio, 1,7m pločio. Tokius viešbučius Vakarų Europoje esu matęs jau prieš dešimtmetį, bet pats pirmą sumeistravau tik pernai“, – teigė pašnekovas.

Šią žiemą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos užsakymu pašnekovui teko gaminti ir iškelti aštuonis lizdus ereliui žuvininkui. „Tai buvo labai įdomi patirtis. Juos kėlėme pelkėse į dideles pušis. Lizdus teko kelis ar net keliolika kilometrų nusinešti per pelkes, kur reikiamą vietovę pasiekti įmanoma tik užšalus vandens telkiniams. Erelis žuvininkas – labai retas Lietuvos paukštis, tikiuosi, kad bent vienoje lizdavietėje jis apsigyvens“, – vylėsi inkilų gamintojas.

Apsauga: inkilas voverei privalo turėti dvi landas, kad būsto savininkė galėtų pabėgti nuo kiaunių./ L. Mekionio asmeninio archyvo nuotr. 

Dar Leonardas gamina inkilus ežiukams. Namelius jiems reikia statyti tiesiog ant žemės, mažiau užimtoje teritorijoje, geriausia – krūmuose. „Ežio namelis yra daromas su prieškambariu ir atskiru gyvenamuoju kambariu, kuriame reikėtų paberti šiek tiek stambių pjuvenų. Prie namų turiu ežio namelį gal jau dešimt metų. Tačiau per visą laiką ten ežys žiemojo tik kartą, jų sodyboje iš viso nematau. Ežiui inkilą esu sumeistravęs iš ąžuolo: namelis vis dar stovi, o ant jo stogo sumontuoti vyriai surūdijo per trejus metus. Vyrius įdėjau, kad galėčiau lengviau pažiūrėti, ar ežys ten yra. Nors, tiesą sakant, geriau dažnai nesmalsauti: jei ežiukas ten miega, geriau jo netrukdyti, pažadintas žiemą, jis gali ir numirti“, – patikino L. Mekionis.

Paprastai inkilus meistras gamina žiemą. Padaryti vieną namelį užtrunkama nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jis sako, kad, meistraujant daugiau vienodų inkilų, prireikia perpus mažiau laiko.

Dermė: japoniškam sodui meistras padarė zylių inkilą dideliu lenktu, raudonu stogu. / L. Mekionio asmeninio archyvo nuotr. 

„Kartais inkilus darau pagal sodybos aplinką. Tarkime, japoniškame sode zylėms inkilą padariau dideliu lenktu, raudonu stogu. Esu gaminęs kotedžo tipo inkilą klientui, kuris gyvena kotedže. Esu nemažai prigaminęs trispalvių, pagal Lietuvos vėliavą, inkilų, pastaraisiais metais teko juos dažyti mėlynai ir geltonai, reiškiant solidarumą su Ukraina“, – vardijo Leonardas.

Patarimai susidomėjusiems

Pasak pašnekovo, inkilus galima daryti iš beveik visko, naudoti bet kokią medieną. Žvėrims ir paukščiams tai nesvarbu, tačiau ąžuolinis inkilas lauko sąlygomis tvers ilgiau, nei, tarkime, eglinis. Nameliai paukščiams ir žvėreliams gali būti iš neapdirbtos medienos, bet juos galima ir dažyti, impregnuoti, aliejuoti, apdeginti ar kitaip apdirbti. „Gyvūnai to nebijo, tačiau, jei pirmiau apdeginsi, o paskui impregnuosi, inkilas turi bent keletą mėnesių pabūti lauke, kad dingtų kvapas“, – pabrėžė meistras.

L. Mekionis prisipažino: jam labai patinka inkilai iš batų. „Tik tokiuose inkiluose paukščius reikia išmokyti gyventi. Juos padrąsina ant landos uždėta medžio lentelė su skyle. Vos tik apsigyvena vienas, kiti pradeda lįsti tiesiai į batą“, – šypsojosi pašnekovas.

Pasak Leonardo, paukščiams inkilai dažniausiai keliami medžiuose, bet juos galima tvirtinti ir ant pastatų. „Pasitaiko, kad žmonės pasistato naują namą, senų medžių kieme nėra, o ant naujo namo nesinori užkabinti inkilo. Tokiu atveju siūlau įkasti į žemę ąžuolinį rąstelį ir inkilus kelti ant jo. Tai – puikus sodybos puošybos elementas“, – patikino L. Mekionis.

Dažniausiai inkilai keliami pavasarį, tai – graži tradicija, tačiau inkilų meistras įsitikinęs, kad juos kelti galima visus metus. Juk reikia, kad gyvūnas ar paukštis surastų namelį, prie jo priprastų, įsitikintų, kad jis saugus. Tik tada jame apsigyvena. Visiems linkiu kelti inkilus, tai labai teigiamai veikia ir žmones, ir gyvūnus“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.

Liepsnelės palto kišenėje?

Bet kuris dirbtinis įrenginys, sudarantis sąlygas paukščiams jame apsigyventi, vadinamas inkilu. Juo gali būti vadinama ir minėta standartinė dėžutė, ir sudėtingesnių konstrukcijų bei formų gaminiai, ir urveliai kūltupiams, tulžiams ar urvinėms kregždėms, ir kelios lentelės langinių ar šelmeninių kregždžių lizdams sutvirtinti ir t.t.

Skiriasi ir tokių būstų medžiagos, iš kurių jie gaminami: medinės lentos, medžio trinkos, moliniai vamzdeliai, cemento ir pjuvenų mišiniai, plastikas ir t.t. Visas medžiagas išvardyti sunku, nes jas parenkančio žmogaus fantazija yra beribė, o paukščiai tai įvertina. Pavyzdžiui, iškirptos palto kišenės, pritvirtintos prie daržinės sienos, gali tapti mielu būstu liepsnelėms.

Svarbiausia inkilui – saugumas

Inkilai gali būti skirti ne vien paukščiams, bet ir šikšnosparniams, drugiams, bitėms, kamanėms, boružėms. Taigi, galima pasirinkti, kokį iš išvardytų gyvių globosime – daugelio būstų pavyzdžiai yra nuotraukoje. O kokiomis savybėmis turi pasižymėti inkilas?

Anot ornitologų, inkilas visų pirma turi būti saugus, t.y. saugantis nuo plėšrūnų ir nuo nepalankių oro sąlygų. Kartu jis turi būti nebrangus, paprastas pagaminti, patogus prižiūrėti ir patvarus. Tačiau to maža, kad paukščiai išperėtų sveiką ir gausią jauniklių vadą. Inkilus reikia valyti bent kas kelerius metus, geriausia – rudenį.

Nedera prikalti inkilo

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo ornitologo Gedimino Eigirdo, nedera naują inkilą spalvinti ryškiai, nes tai pritraukia plėšrūnus ir atbaido paukščius. Negalima kabinti inkilo šiaurinėje medžio pusėje, nes paukščio būstas drėks, pelys. Optimalus aukštis kabinti inkilą – 3–5 m. Negalima kalti pagaliuko ar šakelės prie inkilo angos, nes tai  padės plėšrūnams pasiekti paukščių kiaušinius ar išsiritusius paukščiukus.

"Tinkamiausi inkilams kabinti yra kietieji lapuočiai medžiai. Pavyzdžiui, ąžuolai, uosiai. Jokiu būdu nekalkite inkilo prie medžio, o pritvirtinkite paukštelių būstą kabliais ir viela aplink kamieną. Patogu valyti inkilą, kurio stogelis nuvožiamas – apie tai turėtų pagalvoti inkilų gamintojai", – vardijo ornitologas.

Tądien ne tik tradiciškai iškabinti nauji inkilai, bet ir valyti bei tvarkyti senieji, rašoma pranešime spaudai.

Miesto žaliąja oaze pramintas VDU Botanikos sodas jau seniai yra tapęs prieglobsčiu ir namais daugeliui paukščių rūšių: kaip parodė dešimtmetį vykdyti fenologiniai stebėjimai, per 60 hektarų plotą užimančiame sode gyvena 35 paukščių rūšys, tarp kurių – ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas didysis dančiasnapis, itin reta baktakaklė musinukė.

Visuose valytuose inkiluose buvo aptikta paukštelių veiklos pėdsakų: senų lizdelių, lukštų, šakelių, samanų, žuvusių paukščiukų liekanų. Ir ne tik: pasirodo, inkiluose labai mėgsta žiemoti pelės. Dirvinė pelė, miegapelė, kiti graužikai pasinaudoja paukščių paliktais lizdais ir saugiai praleidžia žiemą – talkos dalyviai rado nemažai šių graužikų žiemojimo pėdsakų.

„Daugumoje išvalytų inkilų matyti, kad perėjo didžiosios zylės. Kartais per vienerius metus šie paukšteliai gali susilaukti net dviejų vadų,“ – pasakoja ornitologas.

Pasak ornitologo, valyti inkilus – labai svarbu. Mat paprastai paukščiai inkilų nevalo ir lizdus krauna tiesiog ant viršaus. Taip buvę lizdai virsta šiukšlių sankaupa, kurioje gali veistis ir parazitai, o šiukšlėms kaupiantis, galų gale paukščiai apskritai nebenori inkile perėti, nes lizdas atsiduria pernelyg arti angos.

Ornitologo patarimai kabinantiems inkilus

- Gamindami inkilėlį jo verčiau nepuoškite ir nespalvinkite ryškiomis spalvomis – taip tik pritrauksite plėšrūnus ir atbaidysite paukščius;

- Inkilėlio nelakuokite – kad paukščiams būtų patogu juo laipioti.

- Nekabinkite inkilo iš šiaurinės medžio pusės, nes jis bus labiau linkęs drėkti ir pelyti.

- Inkilui kabinti pakaks 3-5 m aukščio, nebūtina ropštis į medžio viršūnę – taip bus patogiau jį prižiūrėti, be to, nepamirškite, kad jaunesni medžiai per keletą metų gerokai ūgtels, taigi ir inkilas atsidurs aukščiau.

- Nereikėtų į inkilą kalti pagaliuko ar šakelės prie angos: paukščiui ten tupėti visai nebūtina, o štai plėšrūnams palengvinsite kelią pasiekti kiaušinius ar išsiritusius paukščiukus.

- Geriausia, jei inkilus kabinsite ne per tankiai – nors yra tokių paukščių kaip varnėnai, kurie puikiausiai sugyvens keliuose inkiluose ant vieno medžio, tačiau apskritai paukščiams reikėtų suteikti daugiau erdvės.

- Tinkamiausi inkilams kabinti – kietieji lapuočiai medžiai, tarkime, ąžuolai, uosiai. Ir jokiu būdu nekalkite inkilo prie medžio, o pritvirtinkite kabliais ir viela aplink kamieną.

- Gamindami inkilą galite padaryti nuvožiamą stogelį – tuomet inkilo valymas ir priežiūra bus daug lengvesni.

„Dabar yra pats tinkamiausias metas kabinti inkilėlius. Norintiems suteikti naujus namus pelėdoms, reikėtų paskubėti tai padaryti iki vasario pabaigos, kadangi jos perėti pradeda labai anksti. Kitiems paukščiams inkilus vertėtų pakabinti iki kovo vidurio, vėliausiai – iki kovo pabaigos“, – rekomenduoja S. Paltanavičius.

Tinkamiausią inkilo dydį sugalvojo patys paukščiai. Anksčiau, kol jų dar nekabino žmonės, sparnuočiai gyveno drevėse, kurias dažniausiai iškaldavo geniai. Didžiojo margojo genio suformuota landa yra 4,5–5 cm skersmens. Tokioje drevėje gyvena didesni paukščiai, pavyzdžiui, varnėnai. Mažasis margasis genys iškala maždaug 3,5 cm skersmens landą. Joje įsikuria zylutės ar panašaus dydžio paukščiai. Taigi, dabar inkilėliai gaminami su minėtų dydžių landomis ir nuo jų priklauso, koks paukštelis ten apsigyvens.

„Pastebėjome, kad Lietuvos gyventojai panašiai įsigyja ir didesnius, ir mažesnius paukščių namelius. Be to, jie renkasi įvairias inkilų rūšis – nuo tradicinių, pagamintų iš beržo kamieno ar iš medinių lentų, iki naujoviškų aukštos kokybės atsparaus plastiko iš Vokietijos“, – teigia UAB „Kesko Senukai Lithuania“ komunikacijos vadovė Simona Liaudanskytė.

Svarbi ir kokybė

Be to, inkilo kokybė taip pat yra labai svarbi. Jei jis bus nepatvarus, paukščiai gali net nukentėti. Sulūžus inkilui, gali iškristi paukščiai bei jų kiaušiniai, o tai – didelė žala gamtai. Todėl vertėtų kabinti tik tikrai kokybiškus, patikimus namelius mūsų sparnuočiams.

Žmonės dažnai pakabina per daug inkilų vienoje vietoje. Gamtininkas teigia, jog miesto parke ar skvere užtenka 5–6 skirtingų inkilų. Jei jų bus daugiau, perintys paukščiai nesugebės rasti pakankamai maisto sau ir savo jaunikliams.

Šiek tiek tankiau galima sukabinti inkilus skirtus varnėnams. Jie dažnai peri vienas šalia kito, o maisto skrenda ieškoti net pusės kilometro spinduliu nuo savo lizdo. Štai zylutės ir kiti mažieji paukščiai jo ieško vos 50–100 m. nuotolių nuo savo namų.

Atėjus šaltajam metų sezonui patariama iš inkilų iškratyti senus lizdus ir juos sudeginti, kadangi juose gausu parazitų, o seni lizdai paukščiams nereikalingi. Šiuos darbus rekomenduojama atlikti vėlyvą rudenį. Taip bus sukurtos palankios gyvenimo sąlygos pavasariui.

Grožį supranta kitaip

Klaipėdietis spėjo, kad inkilai Skulptūrų parko dalyje, esančioje netoli vaikų lopšelio-darželio, pakabinti šį pavasarį. Nameliai paukščiams atrodo nauji, švarūs.

„Žmonių norai geri, bet, panašu, jie nežino, kaip tinkamai iškelti inkilą, nors jau tūkstantį kartų aiškinta. Atrodo, jog reikėtų suprasti, kad jų negalima kalti prie medžio, nes jį galima pažeisi. Jei nežinai, nemoki, geriau apskritai inkilo nekelk“, – dėstė vyras.

Klaipėdiečiui užkliuvo ir tai, kad inkilai nuobliuoti, nulakuoti.

„Juk daug kartų aiškinta, kad nameliai paukščiams būtų kuo natūralesni, arčiau gamtos. Sparnuočiai kitaip supranta grožį“, – pabrėžė vyras.

Klaipėdietis atkreipė dėmesį, kad niekas nesirūpina ir seniau iškeltais inkilais.

„Mačiau vieną nudažytą žaliai, kurio dugnas atvėpęs. Jau visi metai praėjo. Negi prižiūrėtojai nemato ir negali suremontuoti. Sutaisyčiau pats, bet kopėčių neturiu. Be to, esu garbaus amžiaus. Būtų sunku tą inkilą pasiekti“, – tvirtino gyventojas.

Už žalojimą – bauda

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros vedėjas Romualdas Dužinas pabrėžė, kad inkilų vinimis kalti prie medžio negalima. Juos reikėtų kabliu pakabinti ant šakos ar pririšti virve. Už medžio žalojimą gresia administracinė atsakomybė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė tvirtino, kad įstaiga parke jau seniai neorganizavo jokių inkilų kėlimo akcijų. Paskutinė rengta prieš kokį dešimtmetį.

„Nieko bendro su inkilais neturime. Mes atsakingi už kultūrinę parko dalį, skulptūras, o ne želdinius“, – paaiškino pavaduotoja.

Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Rimkienė pasakojo, kad šiemet dėl inkilų iškėlimo Skulptūrų parke kreipėsi viena organizacija. Namelius paukščiams jie kabino su vieno vaikų lopšelio-darželio vaikais.

„Kiekvienam, kuris kreipiasi, paaiškiname, koks turi būti inkilas, kaip jį reikia pakabinti. Įspėjame, kad jokiu būdu negalima jų kalti prie medžių. Nemanau, kad organizacijos nepaisytų reikalavimų“, – tvirtino vyriausioji specialistė.

Žmonėms trūksta atsakomybės

J.Rimkienė atkreipė dėmesį, kad pasitaiko atvejų, kai žmonės savavališkai iškelia inkilus. Tai padaroma nepaisant jokių taisyklių.

„Apie tokius atvejus žmonės nepraneša. Patys pamatome, kad jau prikaltas inkilas. Tačiau medžio nedraskysi“, – komentavo vyriausioji specialistė.

Pasak J.Rimkienės, kiekvieną pavasarį paukščių inkilai turėtų būti išvalyti, nes ten kaupiasi įvairių atliekų, užsiveisia paukščiams kenkiančių parazitų.

Tačiau savivaldybė tokių darbų neatlieka, o inkilą iškėlę žmonės juos pamiršta.

„Būtų gerai, kad gyventojai namelius ir toliau prižiūrėtų – išvalytų, remontuotų. Dabar surengia akcijas, iškelia inkilus ir pamiršta, o paskui paukštis vargsta“, – įspėjo vyriausioji specialistė.

Danės pakrante vaikščiojusią klaipėdietę pakerėjo medžiuose iškelti inkilai. Moteris ir kitus miestiečius kviečia pasigrožėti akį traukiančiais nameliais paukščiams.

Klaipėdietė pasakojo, kad palei Danę nutiestu pėsčiųjų ir dviratininkų taku vaikščiojo su dukra. Teritorijoje netoli buvusio baldų kombinato moters akis užkliuvo už medžiuose pakabintų inkilų.

"Teritorija ten labai gražiai sutvarkyta. Vos ne kiekviename medyje pakabintas inkilas. Paukščiams skirti nameliai labai gražūs. Lyg meno kūriniai. Ant kiekvieno medžio kabo skirtingas inkilas", – pasakojo moteris.

Užsukti į šią vietą pasivaikščioti klaipėdietė paragino ir kitus miestiečius: "Gal žmonės nežino šios vietos. Nematė inkilų. Tikrai kviečiu visus pasižiūrėti, pakvėpuoti grynu oru".

Pasak moters, inkilai medžiuose iškelti neseniai – prieš savaitę ar dvi.

"Matyti, kad namelius paukščiams gamino specialistai. Pati ketinu dar kartą paėjėti pakrante ir pasigrožėti inkilais", – tvirtino moteris.

Dauguma paukščių kasmet krauna naują lizdą ant anksčiau sukrauto, todėl inkilus reikia valyti, sako gamtininkas Almantas Kulbis. Taip pat jis priduria, kad vieninteliai paukščiai, kurie patys valosi lizdą – varnėnai, tačiau visus inkilus reikėtų valyti vienodai.

LRT RADIJO klausytojas Vytautas domisi, ar, atėjus naujam sezonui, žmonės turėtų valyti inkilus. „Gal paukščiai tą darbą atliks patys?“ – klausia jis.

A. Kulbis sako, kad inkilų valymas yra vienas iš paukščių globos būdų, kurį dažniausiai pamirštame. „Inkilus reikia valyti dėl to, kad dauguma paukščių kasmet krauna vis naują lizdą. Jeigu inkilą atidarysime, galime jį rasti užpildytą. Taip pat kartais inkiluose įsiveisia įvairūs parazitai, kurie gali pakenkti ir jaunikliams, ir patiems paukščiams. Tokiu atveju reikėtų ne tik išimti inkilo turinį, bet ir atlikti dezinfekciją. Jokiu būdu negalima to daryti cheminėmis medžiagomis“, – pasakoja A. Kulbis. Jis siūlo, nuėmus dugną  lizdą perlieti verdančiu vandeniu. Taip bus išnaikinti dauguma parazitų.

Anot A. Kulbio, renkantis naują inkilą, reikėtų patikrinti, ar jis atidaromas. Jei inkilas sukaltas vinimis, reikėtų pasižiūrėti, ar įmanoma tas vinis išimti. „Inkilus valyti rekomenduojama rudenį, kai jau paukščiai išskridę, arba labai anksti pavasarį, kai paukščiai dar negrįžę. [...] Dabar galima valyti ir paukščiai suspės grįžti į švarų inkilą. Vieninteliai paukščiai, kurie patys valosi lizdą – varnėnai. Jie yra tikri švaruoliai. [...] Bet valyti reikėtų visus inkilus, nes nežinia, kokie paukščiai juose gyveno“, – pataria A. Kulbis.

Kovo vidurys, antroji jo dekada – tinkamiausias laikas kelti inkilus. Šiemet pirmieji į Lietuvą sugrįžę paukščiai pastebėti jau vasario pradžioje, todėl miškininkai ragina padėti jiems įsikurti naujuose inkiluose.

Didžioji inkilų kėlimo šventė vyks kovo 23 d., tądien pasitinkant paukščius planuojama iškelti 115 inkilų.

Ši žiema buvo gana šilta, todėl ir pirmieji paukščiai grįžo anksčiau – pirmieji pasirodė kovai, vieversiai, pempės, gulbės, žąsys. Didžiausi paukščių srautai turėtų grįžti šiomis dienomis, todėl miškininkai ragina kelti inkilus, kuriuose paukščiai galėtų perėti bei auginti jauniklius, šitaip išsaugant įvairias paukščių rūšis. Inkilai ypač svarbūs retiesiems paukščiams – žalvarniams, uralinėms pelėdoms, kukučiams. Pavyzdžiui, Lietuvoje peri tik 5 žalvarnių poros, iš jų net 4 poros – iškeltuose inkiluose.

Inkilai paprastai kalami iš maždaug 2,5 cm storio lentos, tai gali būti ir lentpjūvėse į atliekas metamos atraižos su žieve ar kitiems tikslams jau naudotos lentos. Jie taip pat gali būti daromi iš tuščiavidurių stuobrelių – juos pakanka supjaustyti, prikalti stogelius ir išgręžti landeles. Inkilai turi būti tvirti, sandarūs, saugūs, jų stogeliai – iš vientisos lentos ir platesni už inkilą. Ypač svarbu, kad nebūtų skilusi priekinė inkilo lentelė, nes tokiame plyšyje gali įstrigti paukščių kojos ir jie gali žūti. Inkilus galima lengvai įkelti į medžius prie jų pritaisius standžios vielos kablius, kurie užkabinami kartele su šaka gale. Kitose vietose – prie pastatų, stulpų ar karčių inkilus galima prikalti.

Paprastai inkilai gaminami iš medžio, tačiau yra ir netradicinių inkilų, gaminamų iš molio ir cemento mišinio, plastiko. Svarbu, kad tokio inkilo konstrukcija būtų tinkama pasirinktai paukščių rūšiai, kad šie inkilai neįkaistų prieš saulę. Geriausia, kad inkilas būtų natūralių, medžio ar aplinkos spalvų.

Mažiausi inkilai gaminami kuoduotosioms zylėms ir margaspalvėms musinukėms, o didžiausi – didiesiems dančiasnapiams, uralinėms pelėdoms bei pelėdoms. Pastarųjų inkilai yra maždaug virtuvinės spintelės dydžio, keliami sodybose, o mažiausieji inkilai – perpus mažesni nei tradiciniai zylėms skirti inkilai. Įvairioms paukščių rūšims skirtų inkilų matmenis rasite prisegtuke.

Keliant inkilus būtina pagalvoti, ar tai tikrai tinkama paukščiui vieta, ar tokioje vietoje galėtų būti natūrali drevė, ar paukščiams tinka medžio laja, ar inkilą laikantis medis nesvyruoja nuo mažiausio vėjelio. Rekomenduojama inkilų landų pusę atsukti į pietryčių ar pietų pusę ir mažoje teritorijoje nekelti daug inkilų.

Miškininkai atkreipia dėmesį, kad keliant inkilus, reikia atsižvelgti į tai, kokie paukščiai labiausiai paplitę toje vietoje. Jei inkilai keliami tai pačiai paukščių rūšiai, tarp jų turėtų būti išlaikytas 30–50 metrų atstumas. Zylėms musinukėms labiausiai tinka 3–4 metrų aukštyje prie aikštelių, kirtaviečių, upelių, linijų ar kelių iškelti inkilai. Parkuose paukščių įvairovė didesnė – ten galima kelti inkilus bukučiams, margasparnėms musinukėms, raudonuodegėms.

Naminėms pelėdoms inkilai keliami prie miško kirtaviečių, retmių, bet ne jų pakraštyje. Pelėdų poros nariai laikosi atskirai, kai patelė peri, patinėlis būna netoliese, todėl jam galima iškelti atskirą inkilą. Inkilai žalvarniams keliami retame miške, kukučiams – prie pamiškių, upelių. Varnėnai mielai peri ne tik sodybose, bet ir parkuose, miško aikštelių, kirtaviečių pakraščiuose, jiems šalia pakabinti kiti inkilai nesukelia problemų.

Klaidų dažnai padaroma keliant inkilus antims klykuolėms ir didiesiems dančiasnapiams – inkilai kabinami virš vandens palinkusiuose medžiuose. Šiems paukščiams labiausiai tinka 50 metrų nuo vandens telkinio miške 5–8 metrų aukštyje iškeltas inkilas, prie kurio turi būti palikta pakankamai erdvės paukščiui priskristi.

Lietuvoje žiema – sniegas, šaltis. Ką pagalvojote apie žiemą trečiadienį, savo termometruose išvydę 20, o kai kas – net 23 laipsnius šalčius? Nustebote ar apsidžiaugėte? Sekmadienį iškritęs sniegas, atrodo, buvo lauktas, bet netikėtas. Po Naujųjų gyventi be sniego – nelabai žiemiška, tad viskas stojosi į savo vietas.

Na, o šaltis... Esame regėję ir didesnių speigų. Tuo labiau kad toks šalčio stryktelėjimas kol kas labai trumpas. Jei pasitvirtins sinoptikų prognozės, veikiai vėl ateis šilto oro banga, ir net sunku pasakyti, ar visur išliks sniegas. Taigi žiema yra tokia, kokią turime.

Pora giedros dienų vėl trumpam priminė kažkada regėtas žiemas. Ar dar galima laukti jų pasikartojimo? Atrodo, kad mūsų rudens gale išsakytos šios žiemos prognozės pildosi – tikros žiemos turėtume laukti tik po sausio vidurio. Toks būtų kelių praėjusių žiemų scenarijus. Tad šiam šiltesnių žiemų ciklui būdinga tradicija turėtų išlikti.

Naują žiemos plykstelėjimą išdavė ne tik po kojomis gurgždantis sniegas, neužsivedantys automobilių varikliai, bet ir paukščiai. Diena dabar ilgesnė tik 15 minučių, rytas aušta dar labai nedaug anksčiau, tačiau zylės į lesyklą atskrenda labai anksti, dar saulei nepatekėjus. Iki šiol sparnuočiai lankėsi lesyklose, nors aplink pakako ir kitokio, natūralaus lesalo. Dabar visiems, patikėjusiems mumis ir lesykla, ši maitinimo vieta tampa viso jų gyvenimo centru. Nenuvilkime paukščių.

Dabar vienas pirmųjų dienos darbų (ką ten darbų – prievolių) yra papilti lesalo. Jei neskubate į darbus, nuo paties ryto galite stebėti, su kokiu alkiu ir energija paukščiai skuba pusryčiauti. Lesyklose žiemą maitinasi tik maža dalis mūsų paukščių – kitiems tokios globos tiesiog nereikia.

Tačiau mes būtume laimingi, jei kitų rūšių, kad ir kurapkų, prie mūsų namų būtų daugiau. Kurapkos, kažkada žiemos metą buvusios labai įprastos, dabar tampa neregėtu dalyku. Jų pulkelis, atkurnantis per pusnį, būtų nuostabus įvykis, bet tikėtis jo galime vis rečiau.

Jei kurapkos jus aplankė, saugokite jų ramybę. Po kiemą, prie krūmų, kur jos apsistojo, neturėtų lakstyti šunys, sliūkinti katės. Nebaidant jų reikia nukasti sniegą, paberti grūdų ar smulkių kruopų. Atviroje vietoje kurapkoms būtina slėptuvė. Labai praverstų prie jos į sniegą susmeigtos kad ir mums jau nereikalingos kalėdinės eglutės. Atvirame lauke kurapkos turi turėti prie ko prisiglausti.

Iki pusiaužiemio lieka dar dvi savaitės. O žiema truks dar daug ilgiau.