Įvairūs iki šiol galutinai neištirti biologiniai mechanizmai atsako už senėjimą. Vienas iš tokių mechanizmų gali būti atsparumas insulinui. Laiku jį nustačius, įmanoma užkirsti kelią metaboliniam sindromui ir antro tipo diabetui pasireikšti. Tai numato rezultatai ilgalaikių tyrimų, kuriuos atlieka LSMU Neuromokslų instituto mokslininkai.

Universiteto pranešime pabrėžiama, kad mokslininkų grupė vykdė Lietuvos mokslų tarybos konkursinį finansavimą gavusį nacionalinės mokslo programos „Sveiko senėjimas“ projektą. „Įvertinti rezistencijos insulinui ryšį su skydliaukės funkcija, psichoemocine būkle ir širdies - kraujagyslių ligų rizikos veiksniais senstant“. Tyrimą atliko LSMU Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkų grupė – dr. Nijolė Kažukauskienė, dr. Aurelija Podlipskytė, prof. habil. dr. Giedrius Varoneckas ir prof. dr. Narseta Mickuvienė.

Pasak projekto vadovės, LSMU profesorės, Neuromokslų instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. N. Mickuvienės, atsparumo insulinui, kaip žymens, įtraukimas į klinikinę praktiką gali padėti išvengti pavėluoto antrojo tipo cukrinio diabeto diagnozavimo ir gydymo bei gyvensenos keitimo.

Projekto metu nustatytos homeostatinio atsparumo insulinui indekso HOMA-IR ribos, tinkamos vertinti ne tik atsparumo insulinui buvimą, bet ir prognozuoti antrojo tipo cukrinio diabeto išsivystymą. Rezultatai rodo glaudų ryšį tarp atsparumo insulinui bei širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

Kitas svarbus šio tyrimo atradimas – kad atsparumas insulinui reikšmingai susijęs su blogesne, susijusia su sveikata gyvenimo kokybe. Ilgalaikis Vakarų Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad naudojant HOMA-IR vertinimą, per dešimtmetį gerokai labiau pablogėjo fizinė sveikata tiriamųjų, kuriems nustatytas atsparumas insulinui.

Atsparumas atsiranda, kai sutrinka gliukozės patekimas į ląstelę ir kraujyje didėja gliukozės kiekis. Jį reguliuoja insulinas – kasos beta ląstelėse gaminama cheminė medžiaga, kuriai veikiant, gliukozė iš kraujo pernešama į ląsteles ir naudojama kaip energijos šaltinis.

Prof. dr. .N. Mickuvienės teigimu, nerimo kelia tai, kad per 10 metų asmenys su atsparumu insulinui turi reikšmingai didesnę tikimybę, kad jų gyvenimo kokybė blogės.

Anot LSMU atstovų, tyrimo metu mokslininkai taip pat nagrinėjo ryšį tarp atsparumo insulinui ir miego kokybės. Ilgalaikis stebėjimas atskleidė, kad miego sutrikimai po 10 metų dažniau pasireiškia asmenims, turintiems atsparumą insulinui. Miego sutrikimai (ilgas užmigimas, ankstyvas prabudimas ryte, kvėpavimo sutrikimai miegant – miego apnėja ir knarkimas) būtent yra dažnesni asmenims, turintiems atsparumą insulinui.

Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad daugeliu atvejų atsparumas insulinui nediagnozuojamas, o tai gali būti ypač žalinga, nes jis – nepriklausomas rizikos veiksnys išsivystyti nutukimui, širdies ir kraujagyslių ligoms, hipertenzijai ir antrojo tipo diabetui.

Skaičiuojama, kad diabetu serga vienas iš vienuolikos žmonių. 1991 m. Tarptautinė diabeto federacija kartu su Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė lapkričio 14 d. Pasaulinę diabeto dieną, siekdami atkreipti dėmesį į vis didėjančią diabeto ir su juo susijusių padarinių problemą pasaulyje. Kiekvienais metais yra pasirenkama konkreti tema, su kuria siejama ateinantys diabeto prevencijos kampanija. Šiemet Pasaulinės diabeto dienos tema – „Šeima ir diabetas“.

Visų pirma reikėtų paminėti tai, kad egzistuoja dviejų formų diabetas.

1 tipo diabetą sukelia imuninė sistema, kai organizmo apsauginės sistemos atpažįsta insuliną gaminančias ląsteles kaip svetimkūnį, dėl ko organizme iš vis neišskiriamas insulinas arba jo pagaminama labai mažai. Tikslios šio susirgimo priežastys nėra žinomos, bet manoma, kad tam įtakos turi genetiniai ir aplinkos veiksniai. Šio tipo diabetu serga maždaug 10 proc. visų sergančiųjų, o jo prevencija kol kas nėra išaiškinta.

2 tipo diabetas yra žymiai dažnesnis. Juo serga 90 proc. diabetu sergančių asmenų. Jis pasireiškia atsparumu insulinui, kai žmogaus organizmo ląstelės nepakankamai reaguoja į kraujyje cirkuliuojantį insuliną. Dėl šios priežasties kraujyje išlieka aukšta gliukozės koncentracija, o kasoje toliau gaminamas insulinas, siekiant šią koncentraciją sumažinti. Toks uždaras ciklas kai kuriems žmonėms gali išsekinti kasą, dėl ko ilgainiui sumažėja insulino gamyba, o gliukozės koncentracija išlieka aukšta (pasireiškia hiperglikemija). Šiuo metu 2 tipo diabetas yra diagnozuojamas daugiausiai vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau dėl sparčiai didėjančių nutukimo, fizinio pasyvumo ir sveikatai nepalankios mitybos rodiklių vis dažniau nustatomas ir vaikams, paaugliams bei jauno amžiaus suaugusiems.

Cukrinis diabetas dar vadinama civilizacijos liga, kurią lemia:

– diabeto atvejai šeimoje;

– amžius;

– viršsvoris ir nutukimas;

– sveikatai nepalanki mityba;

– fizinis pasyvumas;

– aukštas kraujo spaudimas;

– gestacinio diabeto buvimas;

– prasta mityba nėštumo metu.

Šeima turi didelę reikšmę sergančiųjų diabetu gyvenime – savikontrolėje, priežiūroje, prevencijoje ir ugdyme. Siekiama, kad šeimos labiau atkreiptų dėmesį į ankstyvuosius diabeto simptomus bei patys įvertintų asmeninę riziką susirgti. 2018 m. Tarptautinės diabeto federacijos atskleistas tyrimas parodė, jog tėvai negeba pas savo vaikus pastebėti šios sunkios lėtinės ligos simptomų. Nepaisant to, kad dauguma apklaustų žmonių artimoje aplinkoje turi diabetu sergantį asmenį, net keturi iš penkių apklaustų tėvų neatpažintų ankstyvųjų diabeto simptomų.

Tokie duomenys rodo būtinybę šviesti žmones apie įspėjamuosius diabeto simptomus, kurie yra:

– burnos sausumas ir troškulys;

– dažnas šlapinimasis;

– energijos stoka ir nuolatinis nuovargis;

– lėtai gyjančios žaizdos;

– dažnos odos infekcijos;

– suprastėjusi rega;

– rankų ar kojų dilgčiojimas ar tirpimas.

Faktas, kad daugelis tėvų stokoja žinių apie diabetą rodo dar didesnę problemą – didžioji visuomenės dalis taip pat nėra pakankamai informuoti. Tai kelia didelį susirūpinimą, nes 2 tipo cukrinio diabeto galima išvengti, nors tai yra labiausiai paplitusi ligos forma, taip pat manoma, kad vienam iš dviejų sergančiųjų diabetu asmenų liga iš viso nėra diagnozuota. Negydomas ir nekontroliuojamas diabetas gali sukelti sunkias komplikacijas, kurios lydi visą gyvenimą – amputacijas, aklumą, inkstų nepakankamumą, infarktą ar insultą.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras siekia atkreipti dėmesį, jog 2 tipo cukrinis diabetas yra išvengiama liga, kurios prevenciją sudaro minėtų rizikos veiksnių kontrolė, o anksti diagnozuota liga gali padėti išvengti rimtų komplikacijų. Gyventojai skatinami pasinaudoti galimybe dalyvauti Širdies ir kraujagyslių ligų ir cukrinio diabeto rizikos grupių asmenų sveikatos stiprinimo programoje, kurios metu įvairių sričių sveikatos priežiūros specialistai siekia gyventojus supažindinti su širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto rizikos veiksniais, išmokyti keisti gyvenimą, valdyti stresą, pasirinkti sveikatai palankią mitybą bei fizinį aktyvumą ir taip stiprinti rizikos grupės asmenų sveikatą. Programoje gali dalyvauti asmenys, priklausantys širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto rizikos grupei, tačiau dar nesergantys šiomis ligomis.

Be to, netrukus vaikams bus pradėtos kompensuoti ir insulino adatos.

Pasak sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, anksčiau cukriniu diabetu sergantiems žmonėms PSDF lėšomis buvo kompensuojamos insulino pompų keičiamosios dalys, bet ne pačios pompos. Tai buvo nemenka finansinė našta pacientams, kurių ligos gydymui namuose šios brangios priemonės yra gyvybiškai svarbios.

„Dabar žmonės, neišgalėję savo lėšomis įsigyti ar išsinuomoti insulino pompų, gali pasinaudoti valstybės pagalba ir pagerinti savo gyvenimo kokybę“, - sako ministras.

Gyventojams kompensuojama ne tik paprastų (su glikemijos duomenų įvertinimo, naudojant diagnostines juosteles gliukozės kiekiui nustatyti, funkcija), bet ir išmaniųjų pompų nuoma.

Daugeliui pacientų, o ypatingai vaikams, išmaniosios insulino pompos yra patogesnės ar net gyvybiškai būtinos, nes yra naudojamos su nuolatinio gliukozės matavimo jutikliu, kuris leidžia įvertinti gliukozės kiekį kraujyje ir sustabdyti insulino švirkštimą, jei glikemija sumažėja. Taigi dabar, pasak ministro, gydytojai cukriniu diabetu sergantiems pacientams turi galimybę parinkti ir pritaikyti labiausiai tinkamą insulino pompą.

Nuo kitų metų bus kompensuojama dar viena nauja pacientams labai reikalinga medicinos pagalbos priemonė - vienkartinės insulino adatos, kurios naudojamos, kai reikia suleisti insulino preparatus iš švirkštiklio.

Pirmiausia šios adatos bus pradėtos kompensuoti vaikams, sergantiems I tipo cukriniu diabetu, skiriant po dvi adatas per parą.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) Ortopedijos technikos kompensavimo skyriaus vedėjo Giedriaus Baranausko teigimu, insulino pompų nuomos kompensavimas jau yra įsibėgėjęs.

„Vos pradėjus PSDF lėšomis apmokėti insulino pompų nuomos išlaidas, pacientai suskubo pasinaudoti šia naujove. Naujausiais duomenimis, insulino pompų nuoma jau yra kompensuota 159 cukriniu diabetu sergantiems žmonėms, iš jų 93 vaikams. Paprastų pompų nuoma kompensuojama 57 suaugusiesiems ir 66 vaikams, o išmaniųjų - 9 suaugusiems žmonėms ir 27 vaikams“, - sako G. Baranauskas.

Pasak jo, tiek paprastų, tiek išmaniųjų insulino pompų nuomos išlaidos PSDF biudžeto lėšomis yra kompensuojamos 100 procentų. Į paprastos insulino pompos nuomos išlaidų kompensavimą įskaičiuojamas ir vienkartinių keičiamųjų dalių rinkinys, reikalingas insulinui suleisti į paodį, o į išmaniųjų - vienkartinių keičiamųjų dalių rinkinys ir keturi nuolatiniai gliukozės matavimo jutikliai per mėnesį.

VLK primena, kad gydymas insulino pompa skiriamas I tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams: žmonėms iki 24 metų amžiaus, vaikams, nėščiosioms ir planuojančioms pastoti moterims (skiriama iki 1 metų laikotarpiui, kai diabetas yra nekontroliuojamas). Norėdami išsinuomoti išmaniąją insulino pompą, pacientai taip pat turi sutikti bent 70 proc. savo laiko naudoti gliukozės matavimo jutiklius, gebėti naudotis insulino pompa su šiais jutikliais.

Insulino pompų nuomos išlaidos kompensuojamos tiems privalomuoju sveikatos draudimu apsidraudusiems žmonėms, kuriems jos yra būtinos sveikatos priežiūrai namuose. Tai sprendžia gydytojų konsiliumas.

Skaičiuojama, kad pompų nuomos išlaidų kompensavimui per metus prireiks maždaug 1 mln. 400 tūkst. eurų PSDF biudžeto lėšų, dar papildomai apie 100 tūkst. eurų - insulino adatoms kompensuoti.

Higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenimis, pastarąjį dešimtmetį mirties nuo cukrinio diabeto komplikacijų skaičius Lietuvoje per metus išaugo beveik dvigubai.

Kaip atkreipia dėmesį diabeto mokytojai, svarbu kalbėti ne tik apie cukrinio diabeto gydymo galimybes, bet ir paties paciento veiksmus. Daugelis sergančiųjų vis dar leidžiasi insuliną „iš akies“, nesikreipia į specialistus pagalbos ir vėliau sulaukia gyvybei grėsmingų padarinių.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose diabeto mokytoja dirbančios Violetos Bičkauskienės teigimu, tokias priežastis gali sukelti netinkama diabeto gydymo priežiūra, kuri labai priklauso nuo paties paciento pasirinkimų.

„Pacientai privalo patys vykdyti savikontrolę, nuolat stebėti ligą ir atlikti jos analizę, todėl svarbu nebijoti kreiptis į specialistus, kurie gali to išmokyti, patarti“, – pabrėžia V. Bičkauskienė.

Ypač svarbu suprasti, kaip pačiam koreguoti insulino dozes, nes tai turi vykti nuolat.

Lietuvoje ne vienerius metus cukriniu diabetu sergančius žmones konsultuoja diabeto mokytojai – slaugytojai diabetologai, dirbantys gydymo įstaigose, į kuriuos nukreipti gali šeimos gydytojai.

Diabeto mokytojai padeda susiorientuoti, kas ir kodėl vyksta paciento organizme, aptaria gliukozės svyravimų priežastis, savikontrolės svarbą ir viską, kas susiję su diabetu žmogaus gyvenime.

Pacientai turi išlikti budrūs. Daug sergančiųjų antro tipo diabetu pacientų leidžiasi insuliną, todėl jiems, kaip ir sergantiems pirmo tipo cukriniu diabetu, ypač svarbu suprasti, kaip pačiam koreguoti jo dozes, nes tai turi vykti nuolat.

Pradėjus gydyti pacientą insulinu, pirmieji trys mėnesiai nulemia, kokia bus kontrolė vėlesniu laikotarpiu. Nepasiekus reikiamų rodiklių gydymo pradžioje, tikimybė juos pasiekti ateityje sumažėja, todėl pacientas turi įsitraukti į gydymo priežiūrą nuo pat pradžių.

„Remiantis gliukozės matavimais, vertinant angliavandenių kiekį valgio metu, pacientas turėtų svarstyti, kiek insulino leistis. Kiekvieno organizmo jautrumas insulinui yra skirtingas. Todėl ir insulino dozės tokiam pačiam maistui parenkamos kiekvienam individualiai“, – aiškino slaugytoja diabetologė.

Mokėdami skaičiuoti angliavandenius ir pasirinkti sau insulino dozę, sergantieji ne tik atitolintų ligos komplikacijas, bet ir darytų tiesioginę įtaką diabeto gydymo rezultatams.

Pagerėjusi glikemijos kontrolė gali lemti širdies ir kraujagyslių ligos rizikos sumažėjimą net 25 proc. per 10 metų laikotarpį.

Optimalų gliukozės kiekį kraujyje labai dažnai trukdo pasiekti nepakankama insulino dozė. Anksčiau gydymui skirti insulinai dažniau sukeldavo hipoglikemiją – per mažą gliukozės kiekį kraujyje ir intensyviau didindavo kūno svorį, todėl pacientai nedrįsdavo didinti jų dozės.

Dabar sergantieji vis dažniau yra gydomi naujos kartos baziniais insulinais, kurie pasižymi ne tik ilgesniu ir tolygesniu veikimu, bet ir labiau atitinka žmogaus fiziologiją, mažina hipoglikemijų dažnį ir turi mažesnį poveikį paciento kūno svoriui.

Kai gydymas tabletiniais preparatais nebeefektyvus, naujausiose Europos ir Amerikos diabeto gydymo rekomendacijose bazinis insulinas minimas kaip pirmo pasirinkimo vaistas, mat mišrūs insulinai, kuomet viename švirkšte yra ir bazinis, ir valgio insulinas, gali padidinti hipoglikemijos ir svorio augimo riziką.

Inesa Puzonienė ir ketverių metų sūnus Kristupas Kauno klinikose dažni svečiai – moteris cukriniu diabetu susirgo kūdikystėje, šią ligą paveldėjo ir vaikas. Inesa daugiau kaip dvidešimt metų leido insuliną, dabar jį pakeitė tabletės, kurias geria ir sūnus.

„Vartoti tabletes daug paprasčiau – išgeri ryte, išgeri vakare, o insulino leisdavausi per dieną penkis kartus – ryte, per pietus, vakarienei, prieš miegą, papildomai insuliną reikėdavo leistis, jeigu norėdavau užvalgyti sausainių, bananų, ar obuolių. Bet susileidus insulino, cukraus kiekis kraujyje būdavo aukštas“, – sakė I. Puzonienė.

Medikai sako, kad diabeto formų yra įvairių ir Inesa su sūnumi vieni iš maždaug 4 proc. laimingųjų, kuriems tinka gydymas medikamentais. Jie insulinui padeda išsiskirti iš kasos ląstelių. Vadinamasis monogeninis diabetas, nustatomas atlikus genetinius tyrimus. Bendrame projekte su šveicarais dalyvaujant Kauno klinikoms, pacientams genetinis diabetas diagnozuojamas nemokamai.

„Nebereikia taip dažnai tirtis cukraus, glikemijos kontrolė daug geresnė, paprasčiausiai geriant tabletes galima pasiekti, kad cukraus kiekis kraujyje būtų normalus. Su insulinu taip neišeina. Mums pavyko ištirti visą pirmo tipo diabetu sergančių vaikų populiaciją ir didelė dalį suaugusių iki 25-erių metų ir iš tų 1 tūkst. 200 pacientų nustatėm, jog 150 yra neautoimuninis diabetas“, – kalbėjo Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyriaus vedėja Rasa Varkauskienė.

Medikai sako, kad dabar vienuolikai pacientų gydymas insulinu buvo pakeistas į geriamuosius vaistus, o šios retos formos diabeto gydymas bei diagnostika Lietuvoje tokie pat pažangūs kaip ir kitose Europos šalyse.

Gyvenimas su nauju inkstu ir kasa

Edvardas prieš beveik tris dešimtmečius išgirdo I tipo diabeto diagnozę, kuri buvo kariuomenėje persirgto gripo pasekmė. Nuo tada ir prasidėjo vargai: nuolatinės insulino injekcijos, problemos su akimis, inkstais, nervais, kraujagyslėmis, ėmė kamuoti hipertenzija. Dėl diabeto susiformavo inkstų nepakankamumas, todėl prieš šešerius metus pacientui prireikė ir hemodializės.

Teko triskart per savaitę važinėti į dializių centrą. Dėl prastėjančios būklės E. Milaševič buvo įtrauktas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Kadangi jo kasos veikla taip pat buvo sutrikusi, vėliau nuspręsta laukti ir kasos. Abu gyvybiškai būtini organai turėjo būti iš vieno donoro, tad ir laukimas prailgo.

Gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau.

„Iš pradžių man buvo pasiūlytas tik inkstas. Pirmąjį kartą man paskambino naktį ir liepė kuo skubiau atvykti. Skambutis buvo netikėtas. Be to, tokiai operacijai reikėjo tam tikro nusiteikimo ir ryžto, o aš dar nebuvau pasiruošęs. Po to sužinojau, kad yra galimybė padaryti kompleksinę transplantaciją, bet ji būna labai retai. Galėjau dar porą kartų atsisakyti inksto, bet ilgiau organizmas nebūtų atlaikęs dializių. Galiausiai įvyko stebuklas, gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau“, – pasakojo pacientas.

Edvardas, kaip pats sako, turėjo tikslą gyventi dėl žmonos ir tuo metu dvimečio sūnelio. Daugiausiai nerimo artimiesiems kėlė tai, kad po transplantacijos vyrui, prasidėjus komplikacijoms, dar kelis kartus reikėjo grįžti ant operacinio stalo.

Tiesa, dabar Edvardas jau trejus metus sėkmingai gyvena su persodintais organais, jokios atmetimo reakcijos nebuvo, o kas tris mėnesius atliekami tyrimai rodo puikią sveikatos būklę. E. Milaševič dabar belieka laikytis atsargos priemonių ir neužsikrėsti infekcijomis bei vartoti imunosupresantus, kad donoro organai funkcionuotų ir toliau. Šiuo metu vyras yra darbingas ir gyvena visavertį gyvenimą su šeima. Išskyrus tai, kad negali atlikti sunkių fizinių darbų dėl rankoje suformuotos fistulės, skirtos dializėms. 

Interviu

Santariškių klinikų Nefrologijos centro direktorius prof. Marius Miglinas:

– Kaip po tokios transplantacijos keičiasi paciento būklė?

– Dėl I tipo diabeto ilgainiui jam ėmė formuotis komplikacijos, inkstų veikla blogėjo. Jis buvo pradėtas dializuoti. Tačiau jam vis tiek reikėjo leisti dideles insulino dozes, todėl prasidėjo kitos komplikacijos: varginanti neuropatija, kuomet tirpo ir degė galūnės, ėmė blogėti rega. Pacientas sirgo dar ir inkstų nepakankamumu, todėl jį įtraukėme į kasos ir inksto simultaninės transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

Praėjus trejiems metams po transplantacijos jis jaučiasi puikiai. Nebereikia dializių, persodintas inkstas atlieka savo funkciją. Pacientą itin džiugina tai, kad po 26-erių metų diabeto „stažo“ jam nebereikia leistis insulino, kasdien stebėti gliukozės koncentracijos kraujyje. Persodinus kasą stabilizuojasi ir sumažėja kitos komplikacijos, pavyzdžiui, akių pažeidimas. Pacientas kas tris mėnesius apsilanko pas gydytojus poliklinikoje.

– Kiek laiko persodinti organai gali sėkmingai funkcionuoti?

– Pirmoji pacientė, kuriai organus persodinome prieš devynerius metus, jaučiasi puikiai. Po metų švęsime kasos ir inksto transplantacijos dešimtmetį. Kiekvienas atvejis vis kitoks. Bet praėjus pirmajam dviejų mėnesių pooperaciniam periodui, sėkmingai prižiūrint pacientą, jeigu neprasideda atmetimas, infekcinės komplikacijos, galima tikėtis labai ilgo organų funkcionavimo.

Dabar Lietuvoje inksto ir kasos transplantacija atliekama tik iš to paties donoro. Būtų galima kalbėti apie kasos persodinimą iš kito donoro, bet kol kas tokių procedūrų netaikome ir vengiame, nes didėtų atmetimo rizika.

– O ką darote, jei pacientas nesulaukia abiejų organų donoro?

– Daliai pacientų, laukiančių ir inksto, ir kasos, iškyla dilema. Jeigu pirma atsiranda tik donorinis inkstas, jie turi pasirinkti, ar atsisako to inksto ir laukia abiejų organų iš kito donoro, ar transplantuojamas tik inkstas. Tokiu atveju jiems nebereikia dializių, bet dėl diabeto jiems būtinas insulinas. Viena dalis pacientų pasirenka ir tokį kelią. Inkstų laukimo laikas trumpesnis, nes donorams keliami mažesni reikalavimai. Kasos donoras turi būti jaunesnio amžiaus, nenutukęs, jo mirties priežastis negali būti pilvo trauma.

– Ar diabetas yra pagrindinė simultaninės transplantacijos priežastis?

– Taip. Šiuo atveju gydomos dvi ligos arba viena liga ir jos sukelta komplikacija – I tipo diabetas ir inkstų nepakankamumas. Seniau tokie pacientai būdavo vadinami medicinos katastrofa, nes tai ypač blogas derinys. Vienos operacijos metu išsprendžiamos abi problemos – tai didžiulė medicinos pažanga. Beje, inksto laukimo laikas vis trumpėja. Kažkada buvo pusantrų metų, o dabar - mažiau nei metai.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdami dviejų organų persodinimo operaciją?

Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

– Turi būti darni komanda. Dalyvauja dvi chirurgų brigados – pilvo chirurgai ir urologai. Viena brigada turi kruopščiai išimti organus, o kiti atidžiai juos įsodinti. Operacija išties sudėtinga – trunka iki šešių valandų. Pilvo chirurgai sodina kasą, o urologai – inkstą. Kadangi viską reikia atlikti greitai, ypač svarbus gydytojų nefrologų vaidmuo, kurie prižiūri laukiančius pacientus.

Kad ir kur Lietuvoje gyventų, pacientai greitai iškviečiami ir ištiriami, ar neatsirado ligų paūmėjimo, kuris trukdytų operacijai, kad neįvyktų žaibiška atmetimo reakcija. Pagrindinis iššūkis – reikia veikti greitai, dažniausiai naktį. Juo labiau, tokios transplantacijos nevyksta labai dažnai. Jei vyktų kiekvieną savaitę, būtų kitoks įdirbis. 

Simultaninė operacija Lietuvoje atliekama nuo 2008-ųjų. Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

LSMU Endokrinologijos klinikos ir instituto vadovė, Vaikų endokrinologų asociacijos prezidentė prof. Rasa Verkauskienė sako, jog jai gėda dėl tokių valdininkų sprendimų. „Nemanau, kad esame tokia skurdi šalis, jog vaikams negalime nupirkti insulino pompų“, – sako prof. R. Verkauskienė.

Gąsdinančios tendencijos

Prof. R.Verkauskienė, kalbėdama apie vaikų diabetą, pabrėžia, kad sergamumas tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje auga. Maža to, daugėja ne tik antro, bet ir pirmo tipo diabeto atvejų. Taigi, tendencijos gąsdina. Juolab pastarųjų metų duomenis vertinant procentine išraiška sergamumas diabetu Lietuvoje auga labiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Maža to, sergamumas didėja tarp vaikų 0–4 ir 5–9 metų amžiaus grupėse.

„Gydymo prasme tarp Europos šalių esame maždaug per vidurį. Tačiau vos keturiasdešimt procentų vaikų, sergančių pirmo tipo diabetu, turi insulino pompas. Jos mūsų šalyje, nepaisant sveikatos apsaugos ministrų premjero pažadų, nekompensuojamos. Turėjome viltį. Deja, spalio pabaigoje Kompensuojamųjų vaistų ir medicinos priemonių komisija nusprendė, jog insulino pompos vaikams ir kitąmet nebus kompensuojamos. Apmaudu ir gėda.

Pacientams galimybė įsigyti pompas ir toliau bus paremta tik labdaros būdu. Kad pacientai šias pompas gautų, ne vienerius metus rūpinasi Edita Mildažytė, už ką norėčiau nuoširdžiai padėkoti, bei JAV „Rotary“ klubas. Nemanau, kad esame tokia skurdi šalis, kuri negalėtų nupirkti sergantiems vaikams insulino pompų“, – sako prof. Rasa Verkauskienė.

Na, tikrai nesinori tikėti, kad pagal finansines galimybes esame žemiau „plintuso“. Juk iš valstybės biudžeto randame lėšų koplyčių statyboms ligoninėse, tarptautinėms konferencijoms remti, e.sveikatos sistemai tobulinti, kuriai jau išleidome apie 30 mln. eurų, bet ji vis neveikia.

Šios investicijos, tiksliau, jų grąža taip pat svarbi vienokiu ar kitokiu pavidalu. Tik kur tuomet prioritetai? Tarp Europos Sąjungos šalių insulino pompos vaikams nekompensuojamos tik trijose šalyse: Bulgarijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Ką gi, vėl gale, o juk taip norėtųsi nors kartą būti lyderiais.

Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 357 diabetu sergantys vaikai, kurie neturi insulino pompų. Jų kainos svyruoja nuo 1400–3000 eurų ir net daugiau.

1 procentas mažina komplikacijas

Galima sutikti, kad sveikatos politikai, priimdami sprendimus, negali visų lėšų skirti vienai ligai, kitas paliekant ant ledo. Svarbus, kaip dabar mėgstama sakyti, ir ekonominis efektyvumas. Tiesa, jis kartais kažkodėl prasilenkia su elementariausia matematika. Medikai ne vienerius metus akcentuoja, kad diabeto komplikacijos valstybei kainuoja velniškai brangiai – kelias dešimtis milijonų eurų. Kad jų būtų galima išvengti, svarbu ligą diagnozuoti anksti ir skirti efektyvų gydymą. Ligos kontrolei svarbus aspektas – glikemijos kontrolė.

„Į klausimą, ar verta vaikus gydyti insulino pompomis, atsakymas vienareikšmiškas – taip. Kaip rodo tyrimai, ilgiau sergantiems diabetu pacientams, gydomiems insulino pompomis, gliukuotas hemoglobinas yra ryškiai mažesnis, nei renkantis injekcijas.

Kitas labai svarbus momentas, kad geresnė glikemijos kontrolė pasiekiama mažesnių hipoglikemijų sąskaita. Ką tai reiškia? Mažesnę komplikacijų riziką ateityje. Tyrimų įrodyta, kad gliukuoto hemoglobino kiekį sumažinus vos vienu procentu, ženkliai sumažėja komplikacijų riziką“, - remdamasi moksliniais tyrimais sako prof. R.Verkauskienė.

Dar viena galimybė

Sveikatos politikai bei valdininkai – tie, kurie priima sprendimus, kam ir kiek skirti lėšų, – dažnai akcentuoja, jog insulino pompų kompensavimas būtų labai brangus. Tam reikėtų nemažai papildomų lėšų. Na, su tuo galima sutikti, bet čia ir vėl grįžtame prie prioritetų ir to, kaip efektyviai skirstome dabar turimas lėšas.

Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 357 diabetu sergantys vaikai, kurie neturi insulino pompų. Jų kainos svyruoja nuo 1400–3000 eurų ir net daugiau. Per 400 vaikų insulino pompas gavo labdaros būdu, kitų tėvai patys rinko lėšas savo darbovietėse, vaikų mokyklose. Kaip kartais sako medikai, ėjo ištiesta ranka prašydami paremti.

Tiesa, reikia paminėti, jog diabetu sergančių vaikų tėvai neprašo kompensuoti visą ir maksimalią insulino pompos kainą. Tik bazinę, tiksliau, tiek, kokia šiuo metu yra pigiausia rinkoje kainuojanti pompa – apie 1400 eurų. Tam prireiktų maždaug pusės milijono eurų. Tėvai sako, kad taip jie turėtų galimybes rinktis, kokios modernesnės ar paprastesnė pompos jie norėtų.

Klausimas – tai daug ar mažai? Priklauso, kaip skaičiuosime. Jei trumparegiškai, tai yra kiek išleisime šiandien, tada – daug. Jei žvelgiant į ateitį – nedaug. Juk tie patys vaikai, kuriems, tarkim, šiandien penkeri ar šešeri, po kelių dešimtmečių bus suaugę. Jų liga niekur nepasitrauks, o jei nepavyks užtikrinti geros glikemijos, valstybė šiems žmonėms, tiksliau, jų ligos komplikacijoms gydyti paklos ne pusę milijono eurų, o dešimt kartų daugiau. Štai jums ir ekonominis efektyvumas.

Nereikėtų pamiršti dar ir tokio fakto, kad dažniausiai sergančių vaikų vienas tėvų nelabai turi galimybės dirbti. Vargu ar įmanoma susitarti su dvimečiu vaiku, kad jis laiku pasimatavęs cukraus kiekį susileistų dar ir injekciją.

Žvelgiant globaliau, kyla klausimas, ar dėl to valstybė nieko nepraranda? Kiek toks žmogus, kuris iš principo yra darbingas, tačiau nedirba ir nekuria jokios pridėtinės vertės, kainuoja?

Žinoma, vien aprūpinus vaikus insulino pompomis be jų pačių ir tėvų pastangų suvaldyti ligos nepavyks, bet tai, kaip sako medikai, yra dar viena geresnės ligos kontrolės galimybė.

Laikas antram žingsniui

„Vaikai yra pažeidžiamiausia mūsų visuomenės dalis, jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Diabetas vaikų amžiuje gali turėti labai grėsmingų komplikacijų, kurios gali baigtis negalia ir net mirtimi. Todėl privalome suteikti visas įmanomas galimybes vaikams kontroliuoti ligą, kad kasdieniame gyvenime būtų išvengta ligos simptomų, nešlubuotų vaiko fizinė raida, vyktų psichosocialinė adaptacija, būtų išvengta lėtinių komplikacijų. Tai įmanoma pasiekti tik kontroliuojant ligą“, – sako prof. R.Verkauskienė.

Vaikų diabetas, kaip žinia, gydomas insulinu. Reikia 4 ir daugiau injekcijų per dieną. Taip pat galima naudotis insulino pompa, kuri užtikrina pastovų insulino tiekimas po oda. Anot medikų, gydymas insulino pompa pagerina ligos kontrolę, atitolina arba leidžia išvengti komplikacijų. Tarp sergančiųjų pirmo tipo diabetu dėl hipoglikemijos formuojasi mikrokraujagysliniai akių, inkstų, nervų pažeidimai, kurie yra susiję su glikemijos kontrole.

Diabetas vaikų amžiuje gali turėti labai grėsmingų komplikacijų, kurios gali baigtis negalia ir net mirtimi. 

Sergančių diabetu vaikų tėvai turbūt puikiai pamena, kad prieš metus, minit Pasaulinę diabeto dieną, politikai, įskaitant ir tuometinę sveikatos apsaugos ministrę Rimantę Šalaševičiūtę, žadėjo, jog jau kitąmet vaikams insulino pompos bus valstybės kompensuojamos. Deja, pažadai, dažnai ir lieka pažadais.

Gera žinia bent ta, kad pernai politikams pavyko pratęsti insulino pompų pakaitinių dalių kompensavimą. Jei anksčiau jos buvo kompensuojamos tik iki pilnametystės, dabar šios dalys kompensuojamos jaunuoliams iki dvidešimt ketverių metų.

Tai – žingsnis pirmyn, gal laikas žengti ir antrą? Ar ir toliau apsimesime, kad problema kaip ir išspręsta – vaikai tas pompas anksčiau ar vėliau gauna labdaros būdu. Jei taip, tuomet nereikėtų garsiai akcentuoti, jog vaikų sveikata yra valstybės prioritetas.

Komentaras

Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamento vadovas Zdislavas Skvarciany:

– Dėl insulino pompų diskusijos vyksta nuolat. Tiesa, reikia nepamiršti, kad šiuo metu kai kurie gamintojai šias pompas duoda panaudai, nemokamai. Be to, ir ne visi sergantieji jas naudoja. Tačiau sutinku, kad tai - labai svarbus dalykas ir prie jo reikės vėl grįžti. Ypač, kalbant apie vaikus, kurių liga sudėtinga. Jiems insulino pompos yra labai svarbios.

Ši problema sprendžiama, ir diskutuojame apie ją nuolat. Tiesa, vieningos nuomonės dėl insulino pompų nėra. Vieni teigia, kad jos padeda išspręsti daug problemų, kiti sako priešingai. Nors tikrai neabejoju, kad tam tikrais atvejais jos iš tikrųjų labai reikalingos. Gera žinia ta, kad šiuo metu yra kompensuojamos visų rūšių pompų pakaitinės dalys.

Šiandien ši karinga nuostata slopsta, bet mitybos specialistai pripažįsta, kad žmonės, domėdamiesi sveika mityba, vis dar pasimeta tarp daugybės prieštaringos informacijos.

Klaidinančios informacijos gausa

Mitybos podukra laikyti riebalai, skirtingai nei angliavandeniai, baltymai ar cukrus, yra kaloringesni, bet naudingesni. Riešutai, sėklos, avokadai ar riebi žuvis turi nemažai kalorijų ir riebalų, bet yra būtini mūsų kūnui, padeda reguliuoti apetitą ir numesti svorio. Tuo yra įsitikinę mokslininkai, ilgus metus tyrinėję maistą bei jo poveikį žmogaus organizmui.

Valgydami riebesnį maistą žmonės išalksta lėčiau, suvalgo mažiau ir mažiau kenkia savo sveikatai. Ankstesni įsitikinimai, esą, mažo kaloringumo maistas yra vertingas, o riebus – ne, šiandien paneigiami ir pasigirsta svarstymų, kad riebų maistą daugelį metų šmeižė cukraus pramonės klestėjimu suinteresuoti žmonės.

Mitybos specialistai įsitikinę, kad valgydami liesą, bet daug cukraus turintį maistą, darome meškos paslaugą savo kūnui, kraujyje esantis insulinas ima šokinėti ir mūsų kūno ląstelės kaupia riebalus. Toks insulino šokinėjimas, kurį išprovokuoja liesi, bet pridėtinio cukraus turintys produktai veda link alkio protrūkių ir nereikalingo persivalgymo. Todėl, labai svarbu, pasak specialistų, vengti vienos rūšies ar vieno produkto dietų, valgyti sveikai, bet protingai, rinktis kokybiškus produktus.

Dietologė Eglė Vasiliauskaitė sako, kad jos klientai neretai nesupranta, kurie riebalai yra rekomenduotini vartoti, o kurie ne. Specialistė taip pat tikina, kad besidomėdami sveika mityba žmonės neretai pasimeta patarimų gausoje, nežino, kiek ir kokių produktų valgyti, kokiuose produktuose slypi cukrus ar nenaudingi riebalai.

„Žmonės, kurie nori numesti svorio, informaciją internete susiranda savarankiškai. Iš internetinių puslapių arba nuogirdų susidėlioję savo valgiaraštį, jie dažniausiai iš mitybos raciono išbraukia riebalų turinčius produktus ir tikisi, kad tokiu būdu jų kūno masė sumažės. Tačiau visų riebių produktų eliminuoti nereikėtų“, – kalbėjo dietologė E. Vasiliauskaitė.

Gerieji riebalai – valgiaraščio vinis

Riebalai, pasak specialistės, yra skirstomi į tris grupes: sotieji, mononesotieji ir polinesotieji. Sotieji riebalai dažniausiai yra gyvulinės kilmės riebalai, kurių galime rasti mėsoje, jūros gerybėse ar riebiuose pieno produktuose. „Tam tikras augalinis maistas taip pat turi daug sočiųjų riebalų, tai – kokosai ir kokosų aliejus, palmių aliejus ir palmių branduolių aliejus. Sotieji riebalai didina bendrą cholesterolio kiekį, todėl būtina riboti šių riebalų kiekį mūsų maiste“, – patarė dietologė.

Riebalai, kurių suvartoti galima daugiau, yra vadinami nesočiaisiais riebalais. Jie skiriami į 2 grupes: polinesotieji ir mononesotieji riebalai. Nesotieji riebalai yra augalinės kilmės produktuose, tai – augaliniai aliejai, riešutai ir sėklos. Ypač daug gerųjų riebalų yra žemės riešutuose, sėklų, tokių kaip saulėgrąžos, branduoliuose. Riešutų ir sėklų užkandžiai, pusryčių valgiaraštis, papildytas avokadu ir kiaušiniu, žuvies gabalėlis gali išgelbėti nuo dažnų alkio priepuolių ir padėti sumažinti talijos apimtis. Pasak specialistų, vartojant nesočiuosius riebalus, nebaisus blogasis cholesterolis, tyrimai parodė, kad taisyklingai valgant, jo kiekis mažėja.

Pasak dietologės E. Vasiliauskaitės, riebalai turėtų sudaryti apie 15 procentų viso per dieną suvartojamo maisto. Todėl užkandžiauti riešutais ar avokadais tikrai nėra blogiau nei liesais, bet cukraus pripildytais jogurtais ir batonėliais.

„Cukraus rekomenduojama suvartoti apie 5 gramus per dieną. Nepamirškite, kad net tokiuose produktuose, kaip duona, yra nemažai pridėtinio cukraus, tad labai svarbu skaityti etiketes apie produkto pagaminimo sudėtį“, – tikino E. Vasiliauskaitė.

Valgyti sveikai, užkandžiams rinktis tik vertingus maisto produktus ir vengti maisto madų, vienos produktų grupės dietų, o stingant informacijos – konsultuotis su specialistais – tai turėtų būti šiuolaikinio užimto žmogaus kasdienybė.