„Jie buvo pastatyti vienu metu ir juose yra vieno tipo būstas. Tas būstas dabar nebeatitinka daugiausia jaunų žmonių norų, pageidavimų, įsivaizdavimų, koks būstas turėtų būti, ir jie tada migruoja arba į priemiestį, arba juda į centrinę miesto dalį“, – bendrai situaciją apžvelgė M. Pakalnis.

– O kas jiems netinka?

– Aš sakyčiau, yra keli dalykai. Pirmiausia – buto suplanavimas. Na, pasižiūrėkite, kokie būstai statyti sovietmečiu, – maža virtuvė, joje žmona kepa kotletus, svetainėje vyras žiūri televizorių, vaikai kažkur išgrūsti į kitą kambarį. Dabartinė šeima šiek tiek kitaip įsivaizduoja savo gyvenimą– didesnė erdvė, visi vienoje vietoje, valgį ruošia kartu, būna kartu, paprastai vienas kambarys didesnis, daugiau miegamųjų, jie mažesni. Šie dalykai tai ir lemia. Kitas dalykas, mano supratimu, yra ir kiemas, kurį dalijiesi su visais, nežinai, kuris kiemas tavo. Jeigu turi naują, individualų namą, viskas aišku – tavo kiemas – tavo tvirtovė, vaikai saugioje aplinkoje, miesto centre daugiabutis taip pat turi privatų kiemą ir tai žmonės mato kaip privalumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip dabar atrodo mūsų miestai? Nes situacija Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune yra skirtinga.

– Taip, gana skirtinga. Kaip tik gavome duomenų iš duomenų agentūros ir galime palyginti 2011 ir 2021 m. situaciją. Dešimt metų – tikrai nedidelis laiko tarpas. Vilniuje iš sovietinių (daugiabučių) rajonų išsikėlė 31 tūkst. gyventojų, 11 tūkst. išsikėlė į centrinę miesto dalį, daugiausia Naujamiestį, Paupį, o 50 tūkst. (gyventojų) išaugo Vilniaus miesto periferinė zona. Šis skaičius šiek tiek mane nustebino, negaliu sakyti, kad šokiravo, kažko panašaus tikėjausi, bet tai yra gana didelis skaičius. Pagalvokite, beveik 10 proc. miestiečių išsikėlė į užmiestį.

– Tie miestiečiai, kurie išsikėlė į užmiestį, jie, aišku, kėlėsi į kotedžus, į nuosavus namus. Tačiau, pasirodo, tai sukelia problemų mieste likusiems žmonėms. Kokių?

– Taip, kadangi jie vis tiek turi naudotis infrastruktūra, jų vaikai turi eiti į mokyklą, jiems reikia gatvių. Na, pagalvokite, 50 tūkst. žmonių, t. y. 17 tūkst. automobilių, ryte pajuda į miesto pusę, veža vaiką į mokyklą. Kad 17 tūkst. automobilių per valandą pravažiuotų, reikia septyniolikos eismo juostų, labai paprasta matematika, ir jau vien iš to matosi, kad reikia vystyti infrastruktūrą. Jau nekalbant apie tai, kad 17 tūkst. vaikų reikia penkių mokyklų. Visa tai sukelia žmonių migraciją po miestą, jie daugiau sėdi automobilyje, kaip rodo amerikiečių tyrimai, paprastai dažniau turi antsvorį, dažniau serga, jų gyvenimo kokybė prastesnė, nors kaip ir gyvena individualiame name, gražioje aplinkoje. Paradoksas, kad kartais kompaktiškiau gyvendamas miesto centrinėje dalyje turi geresnes gyvenimo sąlygas.

– Dar kitaip gyvena kauniečiai. Netgi sakėte, kad ten tikrų tarpukario buržua įpročių gali atsispindėti, gal toks genetinis kodas Kauno? (juokiasi)

– Taip, Kaunas pasirodė tuo įdomus, kad judėjimas į Kauno miesto centrą yra labai nedidelis. Yra ir apie Laisvės alėją, ir Senamiestyje kvartalų, kur gyventojų padaugėjo, bet padidėjimas labai nedidelis. Kauno periferija išaugo 23 tūkst. (gyventojų). Link Lapių nuo Kauno nutįso tokia rankovė.

– Kuo įdomi Klaipėda?

– Mes architektai juokaudavome, kad visi klaipėdiečiai išsikėlė į Klaipėdos rajoną. Pasirodo, ne. 2 tūkst. klaipėdiečių apsigyveno Klaipėdos centrinėje dalyje, aplink H. Manto gatvę. Atrodo, Klaipėda turi savitumo, patrauklumo ir mieste Klaipėdos gyventojai taip pat gali kurtis.

– O Šiauliai, Panevėžys turi savo tapatybę?

– Panevėžyje, Šiauliuose yra šiek tiek sudėtingiau, nes juose gyventojų skaičius labiau sumažėjo. Yra tiek Panevėžyje, tiek Šiauliuose keli kvartaliukai, kuriuose gyventojų skaičius padidėjo. Jie vėlgi yra centrinėje miesto dalyje – aplink Vilniaus gatvę Šiauliuose ar pačiame centre Panevėžyje. Ten po keletą šimtų gyventojų išaugo gyventojų skaičius, bet šiaip ten vis tik vyravo tendencija bėgti iš miesto į periferiją.

– Vilniuje yra statoma tikrai daug naujos statybos daugiabučių, Kaune taip pat, Klaipėdoje irgi, berods, aplink centrą yra statoma naujos statybos daugiabučių. Tačiau štai pavyzdžiui Šiauliuose naujos statybos daugiabučius mieste turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Gal tai ir lemia, kad žmonės vienuose miestuose keliasi į periferiją, o kiti keliauja ten, kur naujos statybos daugiabučiai?

– Na, čia reikėtų įsivaizduoti, kad statytojai stato daugiabučius atsižvelgdami į poreikius. Jeigu Šiauliuose būtų didelis žmonių noras gyventi daugiabutyje, manau, atsirastų vystytojas, kuris rizikuotų. Aišku, kartais pats vystytojas sukuria poreikį. Kaune, Neries pakrantėje, buvo statomi daugiabučiai, lyg ir rinkos nebuvo, bet, kiek teko bendrauti, sakė, kad viską labai gerai išpirko. Vadinasi, žmonės tiesiog atrado, kad galima gyventi ir Kaune arčiau miesto centro, nebūtinai individualiame name. Tai kartais pats vystytojas sukuria poreikį, bet dažniausiai vystytojas elgiasi pagal žmonių pasirinkimą ir tuose mažesniuose miestuose vis tik žmonės dažniau renkasi individualų namą, o ne daugiabutį.

Didžiuosiuose miestuose tos galimybės yra didesnės negu mažuose miestuose, kur realiai investicija į daugiabučio butą niekada neatsipirks.

– Noriu išgirsti jūsų, kaip architekto, nuomonę. Kurio didmiesčio senos statybos daugiabučių rajonai jums atrodo tikrai gražiai ir tvariai suprojektuoti? Kur situacija geriausia?

– Jie visi buvo gana gerai ir tvariai suprojektuoti. Labai sunku pasakyti, kur geriau. Na, [...] Vilniuje daugiabučių vertė didžiausia, matyčiau, kad netgi būtų galima juos rekonstruoti ir pritaikyti, gal pristačius aukštų, finansuoti penkiaaukščiams daugiabučiams liftus, kadangi mūsų visuomenė sensta. Didžiuosiuose miestuose tos galimybės yra didesnės negu mažuose miestuose, kur realiai investicija į daugiabučio butą niekada neatsipirks.

– Tai dar turi ateitį šie pastatai?

– Be abejonės, turi. Nugriauti viską, kaip yra siūloma, nebūtų labai ekologiška vien iš CO2 pusės, nes reikėtų viską sumalti ir pastatyti iš naujo. Geriausia buvo vokiečių patirtis – jie tuos rajonus kompleksiškai renovavo, t. y. ieškojo, kurios erdvės galėtų būti privatesnės, kaip padaryti daugiau komforto, kaip padaryti patogesnius įėjimus, gyventojams pirmuose aukštuose duoti terasas, padaryti saugesnius kiemus, padaryti liftus. Kad savo kokybe tas, pavyzdžiui, Karoliniškių daugiabutis priartėtų prie daugiabučio, kurį dabar stato Naujamiestyje. Na ir tada galima tikėtis, kad ir bus tam tikras tų rajonų renesansas.

Programos įgyvendinimą antradienį VRM pasirašė ministrė Agnė Bilotaitė, Utenos rajono savivaldybės meras Marijus Kaukėnas bei Centrinės projektų valdymo agentūros atstovai.

„Tam, kad tie pinigai pasiektų mūsų savivaldybes, tikrai reikėjo padaryti nemažą parengiamąjį darbą. Šiandien pasirašyta pirmoji sutartis ir tas skiriamų pinigų įgyvendinimas pradeda vykti realiai, kad mažėtų socialinė atskirtis ir kad pagerintume paslaugų kokybės situaciją savivaldos lygmenyje“, – Eltai teigė vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė.

Pasak ministrės, iš viso šiuo metu iš Lietuvos regionams ES skirtų 1,6 mlrd. Eurų suplanuoti yra 58 projektai, arba 37 proc. investicijų.

„Esame išsikėlę tikslą, kad iki šių metų rugsėjo turėtume suplanavę 100 proc. investicijų“, – sakė A. Bilotaitė.

Pasak ministrės, daugiau kaip 60 proc. savivaldybėms tenkančių 1,6 mlrd. eurų bus skiriama socialinės srities paslaugų įgyvendinimui.

Programos lėšų sulauks visos savivaldybės

Dėl to, kur ir kam panaudoti šias ES lėšas sprendžia pačios savivaldybės, pažymi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

„Lėšos skiriamos įvairioms sritims, ne tik socialinei. Utenos regionas su šios priemonės pagalba, investuojant dalį savivaldybės lėšų, pastatys apie 10 socialinių būstų iki 2027 m. Taip jie uždengs visą dabar esantį socialinių būstų poreikį – apie 311 socialinio būsto vienetų“, – Eltai teigė M. Navickienė.

Tai gali būti ir grupinio gyvenimo namai, taip pat šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų žmonėms su negalia plėtojimas ir daugelis kitų sričių.

Pasak ministrės, investicijos regionams į socialinę sritį gali būti skiriamos ne tik socialiniams būstams, bet ir pagalbai daugiavaikėms šeimoms ar didesniam paslaugų prieinamumui asmenims su negalia.

„Tai gali būti ir grupinio gyvenimo namai, taip pat šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų žmonėms su negalia plėtojimas ir daugelis kitų sričių“, – sakė M. Navickienė.

„Labai svarbu, kad savivaldybės susitartų, kur kokia paslauga yra reikalinga, kad jos nesidubliuotų ar nesikartotų ir kad vienos galėtų būti įgyvendinamos vienoje savivaldybėje, kitos – kitoje“, – pažymėjo ministrė.

Pasak Utenos rajono mero M. Kaukėno, savivaldybėje šiuo metu socialinio būsto iš viso laukia 106 šeimos.

„Šios programos lėšos tikrai padeda spręsti situaciją. Aišku, prisidėsime ir savo lėšomis, kad ta eilė mažėtų“, – Eltai teigė M. Kaukėnas.

„Būstus pirksime arba renovuotuose, arba naujos statybos namuose. Patys būstų neplanuojame statyti. Nebent visiškai nepavyktų pirkti“, – sakė Utenos rajono meras.

Kaip skelbia VRM, regionų plėtros programos įgyvendinimui skiriami 1,6 mlrd. eurų sudaro beveik trečdalį visų Lietuvos gaunamų ES struktūrinių fondų.

Primenama, jog regionų plėtros programa Vyriausybėje buvo patvirtinta 2020 m. rugsėjo 9 d.

Kokios brangimo priežastys, ar verta dabar investuoti į auksą, kiek dar gali keistis kaina ir, ar tai reiškia, kad brangiau mokėsime už juvelyrikos dirbinius, plačiau papasakojo Lietuvos verslo konfederacijos direktorius Marius Dubnikovas.

– Kokios priežastys lemia brangimą?

– Tas brangimas nėra toks didelis. 7 proc. nėra kažkas tokio ypatingo. Reikia prisiminti, kad dolerio kursas prarado savo vertę 2-3 proc. euro atžvilgiu. Tai ir duoda tam tikrą impulsą. Kai doleris pinga, žaliavos, tame tarpe ir auksas, brangsta. Kitas dalykas – pinigų politika. Pinigų kiekis pasaulyje labai ženkliai padidėjo per paskutinius kelerius metus. Dalis tų pinigų būtent ir nukeliauja į auksą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Banko politika kaupti auksą keitėsi taip pat. Ar imama kaupti vis daugiau?

– Dažniausiai trečiosios šalys kaupia auksą. Anksčiau buvo ir Rusija. Dabar ji šiek tiek išsiparduoda. Jei pasižiūrėtume į išsivysčiusių valstybių politiką, tai Šveicarija nenupirko nė uncijos jau 20-30 metų.

– Ar užsitęsęs karas Ukrainoje, geopolitinė nežinomybė turi įtakos tam, kad norima turėti pinigus aukso pavidalu?

– Auksas turi du variklius: infliacija ir karas. Kariniai konfliktai vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Izraelyje, kur viskas verda ir kunkuliuoja. Turime ir kitas šalis. Matome, kad Pietų Amerikoje iš Venesuelos pusės yra intencijų pasidalinti žemes. Karas yra galingas variklis. Tačiau iš kitos pusės pinigų politika turėjo didesnę įtaką.

– Ar tai reiškia, kad ir mums reikia pradėti kaupti aukso luitus namuose ir investuoti ne į bitkoinus, o į auksą?

Auksas yra labai spekuliatyvus ilguoju laikotarpiu. Žmonės dažnai gali ir nusivilti.

– Aš nesu labai didelis aukso kaip investicijos šalininkas. Auksas yra labai spekuliatyvus ilguoju laikotarpiu. Žmonės dažnai gali ir nusivilti. Jis tiek pat doleriais kainavo 1980 m. ir 2007 m. Tačiau per tuos metus dolerio vertė labai ženkliai sumenko. Tai, kaip ir nieko neuždirbama. Tai gana spekuliatyvu.

– Ar tarptautinė rinka, tai, kas vyksta pasaulyje, gali ateiti iki paprasto lietuvio pirkėjo, kuris prieš šventes nori nusipirkti aukso dirbinių? Ar tai reiškia, kad už tą patį žiedą, grandinėlę ar apyrankę bus sumokėta daugiau?

– Greičiausiai nebus tokios greitos reakcijos. Visgi, gaminiai pagaminti iš pigesnio aukso. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad gaminyje auksas geriausiu atveju yra tik pusė kainos dalies. Visa kita yra menas, menininko rankos. Jei turėjome 7 proc. aukso brangimą, tai matematiškai tas brangimas galėtų sudaryti apie 3-4 proc. dirbinio kainoje. Nemanau, kad vien dėlto, kad auksas pabrango, tai labai stipriai pakels mūsų Kalėdų dovanų kainas.

– Aukso kainos šoko į viršų. Kokios yra to priežastys?

– Aukso kainos paprastai juda dėl dviejų svarbių priežasčių. Viena yra infliacija, kitas dalykas yra karai ir visokios nestabilios politinės situacijos. Tai būtent užpultas Izraelis buvo priežastimi, dėl ko aukso kainos šovė į viršų. Dalis investuotojų tiesiog bando apsaugoti savo lėšas ir dėl to nusipirko aukso. Dalis žmonių, suprasdami, kad bus toks judėjimas, taip pat pirko auksą, bandydami iš to uždirbti – t. y. užbėgti už akių ir paskui parduoti tą auksą spekuliatyviai, brangiau ir tai kai kam pavyko.

– Tai ką reikėtų dabar daryti – ar susiimti ir pirkti aukso atsargas, kai dabar turime tokį nestabilų periodą pasaulyje?

– Jeigu iki šiol to nedarėte, tai, manau, kad to daryti nereikia. Auksas nelabai gali būti ilgalaikė investicija, nes, nors ir atrodo, kad jis visada brangsta, bet iš tikro labai svyruoja. Vos pasitaisius politiniai situacijai krenta žemyn ir pan. Pavyzdžiui, auksas per sudėtingą laikotarpį 1980 m. kainavo lygiai tiek pat, kiek ir 2007 m. Prireikė kone 30 metų, kad kaina grįžtų atgal. Reiškia, tai yra spekuliatyvi investicija, kurią reikia suprasti. Ir bėgti pirkti nėra patarimas. Kažkokia dalis investicijų – jeigu jau investuojame, suprantame riziką, svyravimus ir panašiai – portfelyje gali būti, bet, kaip ir minėjau, tai nėra ilgalaikė investicija, tai yra trumpalaikis spekuliavimo instrumentas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, o tie, kurie jau turi aukso atsargų – galbūt įsigijo per karą Ukrainoje, nes taip pat buvo šokusios aukso kainos į viršų – galbūt dabar pats laikas parduoti sukauptas atsargas?

– Aš net neabejoju, kad tai šiek tiek net koreguos aukso kainą ateity, nes per labai trumpą laiką, po karo Izraelyje, kaina šoktelėjo kone 10 proc. Tai ypatingai fiksuos pelnus tie, kurie spekuliatyviai, sąmoningai pirko. Ar parduoti seniau pirktą auksą? Čia jau sprendžia kiekvienas pagal savo investavimo strategiją.

– Į juvelyrinius dirbinius taip pat žmonės investuoja. Kuo tai skiriasi? Tai tikrai nėra ta pati rūšis.

– Tikrai ne. Investicinis auksas yra grynas, paprastai plytelių pavidalu. O juvelyriniai papuošalai, visi suprantame, kad ten gali pusę kainos ar daugiau sudaryti meistro darbas. Reiškia, kad pirkdami papuošalus, deja, bet su investicijomis mažai ką turim bendro.

– Kiek infliacija gali reguliuoti aukso kainas, kiek gali padaryti svyravimams pokyčių?

– Na, galima sakyti, kad mes jau nesame tokios infliacijos gniaužtuose, kokia buvo praeitais metais. Pasauliniu mastu infliacija traukiasi, Lietuvoje taip pat. Ir tikėtina, kad mes grįšime į labai normalius dydžius, kurie suvokiami iki kokių 3 proc. Tai auksui iki Izraelio karo tai buvo priežastis dėl ko jo kaina koregavosi. Tai yra nuo tų 2000 dolerių buvo kritusi iki 1800 dolerių ir kėsinosi eiti dar žemiau.

Pats paprasčiausias būdas visgi yra pirkti taip vadinamą popierinį auksą t. y. vertybinius popierius, kurie leidžia gauti dalį aukso.

– Kur reikėtų pirkti auksą?

– Jeigu perkame fizinį auksą iš distributorių, tai labai tikrinčiau kainą. Kokia yra rinkos kaina ir už kiek parduoda. Nes gali būt, kad komisinis mokestis gali siekt 5 proc. ar daugiau. Tokiu atveju pirkdami ir parduodami mes labai stipriai permokame. Pats paprasčiausias būdas visgi yra pirkti taip vadinamą popierinį auksą t. y. vertybinius popierius, kurie leidžia gauti dalį aukso.

– Jūs užsiminėte apie ateities perspektyvas. Ar gali būti taip, kad greitu metu aukso kaina perkops ir 2000 eurų ribą?

– Na, visko gali būti rinkose. 2 tūkst. riba yra kol kas tokia užburta – vos auksas perlipa 2000 dolerių lygį ir vėl grįžta atgal. Situacija pasitaiso ir vėl grįžta atgal. Tai kaip bus šį kartą – matysime. Tai yra sunkiai prognozuojamas instrumentas, nes jis neturi pinigų srautų, neuždirba pelno, negeneruoja pajamų. Atvirkščiai, reikia jį saugoti ir patirti tam tikrus kaštus. Tai ar bus virš 2000 dolerių, mes pamatysime. Bet jeigu politinė situacija prastėtų, kariniai konfliktai plėstųsi, taip, jis galėtų peržengt tą ribą.

Kai dirbi sunkiai ir daug, per kavos pertraukėlę galima pagalvoti, kur ir kaip uždirbtus pinigus taupyti.

„Labai nedaug investuoju, savais interesais investuoju į kriptovaliutą. Naudoju visiems žinomas platformas. Porą dalelyčių nusipirkęs ir tiesiog žaidžiu“, – sakė vilnietis Eimantas. 

„Aš esu  turbūt daugiau ilgalaikė investuotoja. Investuoju klasikiniais būdais, t. y. – antros, trečios pakopos pensijų fondai. Taip pat – į pagrindines didžiąsias kompanijas ir jų akcijas. Dar yra keletas obligacijų ir investicinių fondų“, – atviravo vilnietė Akvilė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Investicijų turi kas antras Lietuvos gyventojas. Šis skaičius per pastaruosius keltą metų nepakito, tačiau pokyčių yra tarp pačių investicijų. Dažniausiai lietuviai nukreipia pinigus nebe į nekilnojamąjį turtą (NT), o į gyvybės draudimą. Tokių yra penktadalis. Kaip rodo atlikta SEB banko apklausa, trečia pagal populiarumą investicija – pensijų fondai. 

Pusė Lietuvos viduriniosios klasės nelabai gali nusipirkti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tos pajamos nėra pakankamos, kad išlaisvintų.

 

„NT nusileido į antrą vietą keliais procentiniais punktais. Greičiausiai dėl to, kad kyla „Euribor“ palūkanų normos ir galbūt keičiasi lūkesčiai, nes daugelis gyventojų tikisi, kad NT kainos kris“, – komentavo SEB banko valdybos narė Eglė Dovbyšienė.

Kur žmonės pasirenka investuoti, priklauso ir nuo jų gyvenimo būdo. Vertybinius popierius, pensiją, gyvybės draudimą dažniausiai renkasi specialistai ir biurų darbuotojai. Į NT investuoja patys sau darbdaviai. Kas mėnesį gyventojai investavimui vidutiniškai skiria nuo 21 iki 100 eurų. Įpročiui reguliariai taupyti reikia ir atitinkamų santaupų. Tačiau „Swedbank“ duomenys rodo, kad tik keturi iš dešimties gyventojų banko sąskaitose turi daugiau nei 2 tūkst. eurų.

„Didžiausios baimės yra pradėti investuoti, nes galvoja, kad neužteks lėšų, nes neturi sukaupę pakankamai pinigų“, – teigė E. Dovbyšienė.

Taupyti jau sunkiau ir viduriniajai klasei, kuria Lietuvoje jaučiasi rekordiškai daug – net šeši iš dešimties žmonių. Ekonomistai sako, kad vidurinioji klasė nuskurdo.

„Pagrindinė priežastis, dėl ko vidurinioji klasė gali įpirkti mažiau prekių ir paslaugų, – infliacija. Per paskutinius metus vidutinės prekių ir paslaugų kainos padidėjo beveik 20 proc. Tuo pačiu vidutinis darbo užmokestis didėjo apie 13 proc.“, – konstatavo „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Viduriniajai klasei galima priskirti gyventojus, gaunančius nuo 1100 kone iki 3000 eurų prieš mokesčius. Tačiau vis mažiau šių pajamų atitinka ne pirmo būtinumo prekėms. Tame tarpe – ir ne investicijoms.

„Pusė Lietuvos viduriniosios klasės nelabai gali nusipirkti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tos pajamos nėra pakankamos, kad išlaisvintų“, – teigė N. Mačiulis.

Gerina rekordus

Turbūt visiems žinoma nerašyta taisyklė – automobilis, vos išvažiavęs iš salono, netenka 15 ar net 25 proc. savo vertės. Todėl naujų automobilių įsigijimo investicija niekas nevadina. Dauguma modelių kuriami naudoti kasdien, tad natūralu, kad šių pirkinių vertė eksploatuojant krinta.

Tuo tarpu retos, išskirtinės ir klasikinės transporto priemonės ypač vilioja kolekcininkus, todėl jos gerina kainos rekordus. Šiuo metu aukcionuose klasikinių, praėjusio amžiaus viduryje pagamintų automobilių kainos siekia rekordines aukštumas. Brangiausių sąrašuose – reti, išskirtinę istoriją turintys modeliai. Jie buvo vienetiniai ir anuomet.

Automobilis, perkamas kaip investicija, turėtų būti originalus ir smarkiai skirtis nuo standartinio.

Pavyzdžiui, 1955-ųjų gamybos „Mercedes-Benz 300 SLR Uhlenhaut Coupe“ pernai buvo parduotas už 135 mln. eurų – tai pirmasis automobilis, peržengęs 100 mln. kartelę. Brangiausio pasaulyje  automobilio vertę kelia tai, kad buvo pagaminti tik du tokie modeliai.

Moka už emociją

Šiuolaikinės transporto priemonės, pasibaigus jų eksploatacijos laikui, vargu ar kada kainuos tokius pinigus. Veikiau bus perrinktos į detales. Tačiau bus ir tokių, kurios pergyvens savo šeimininkus ir kurs išskirtinę vertę ateityje. Kaip tokią pastebėti? Ar įmanoma nusipirkti naują automobilį kaip investiciją?

Dizainas: bankrutavusio mažo vokiečių gamintojo superautomobilis „Gumpert Apollo“ – labai greitas, bet atrodo kaip padarytas kirviu. / M. Dörrbeckerio nuotr.

„Pirmiausia automobilis turėtų būti investicija į savo emocijas. Kad tai būtų patinkantis eksponatas, kuris teiktų malonumo. Tada jau galima derinti pasirinkimą ir atsižvelgiant į finansinę vertę, kad ji augtų labiau nei infliacija“, – patarė klasikinių automobilių entuziastas, Vilniaus automobilių muziejaus vadovas Povilas Eitutis.

Automobilių kolekcininkas, buvęs lenktynininkas Stasys Brundza mano, kad, esant didelei infliacijai, sudėtinga prognozuoti išskirtinių automobilių kainas ateityje, juo labiau įvertinti jų išlaikymo išlaidas.

Eiliniai nuvertėja

Vis dėlto ekspertai sutaria, kad tam tikrus kriterijus atitinkančių transporto priemonių kaina ilgainiui visuomet kyla.

„Tikėtina, kad vertę augins išskirtiniai labai ribotų serijų modeliai“, – įvardijo P. Eitutis.

Gražuolis: mažai kas gali atsispirti klasikinėms, bet nesenstančioms „Blower“ linijoms. / Gamintojo nuotr.

Tam, kad automobilis turėtų potencialo auginti vertę ateityje, jis turėtų būti ne tik išskirtinis dizaino prasme, bet ir pasižymėti originaliais techniniais sprendimais. Pageidautina, turėti ir sąsajų su automobilių sportu.

Anot specialistų, labiausiai vertę kuria išskirtinumas. Tos pačios savybės, išskyrus istorinį veiksnį, galioja ir naujiems automobiliams. Abu pašnekovai sutinka, kad ir naujas keturratis kūrinys gali tapti investicija. Tik čia jau kalba sukasi ne apie kasdienius miesto visureigius, net ne apie sportiškus ar prabangius modelius, o išskirtinius, itin ribotos serijos automobilių pramonės kūrinius.

Brangiausio pasaulyje automobilio vertę kelia tai, kad buvo pagaminti tik du tokie modeliai.

Mažiau nei 20 vienetų

Naujo pirkinio, kuris ilgainiui galėtų auginti savo vertę, puikus pavyzdys – britų kūrinys „Bentley Batur“. Išskirtinumo jam suteikia vien faktas, kad tai galingiausias itin prabangių automobilių ženklo kupė.

Jo dizainas sukurtas kaip koncepcija, pabrėžianti „Bentley“ gamintojų kryptį elektrifikacijos link. Tačiau serijinė versija turi galingiausią benzininį 6 l W12 formos gamintojo variklį. Be to, „Batur“ bus išleistas tik aštuoniolikos vienetų tiražu.

Tą patį galima pasakyti ir apie išskirtinį kabrioletą „Bentley Bacalar“, kurio bus pagaminta dar mažiau – vos dvylika vienetų. Iškalbingas faktas – visi „Batur“ ir „Bacalar“ modeliai jau nupirkti. Jie skirti retiems pasivažinėjimams, numatant realią galimybę po kelerių metų parduoti už didesnę sumą.

„Riboto leidimo modeliai – realiausia investicija, bet ir juos reikia atsirinkti. Yra gamintojų, kurie kai kurių savo modelių riboto leidimo versijas išleidžia kasmet, tačiau jos, be papildomų lipdukų ar gražesnės apdailos, nieko išskirtinio neturi. Automobilis, perkamas kaip investicija, turėtų būti originalus ir smarkiai skirtis nuo standartinio“, – aiškino P. Eitutis.

Prabanga: automobilio salono apdailai panaudota per 200 g aukso. / Gamintojo nuotr.

„Bentley“ yra pagaminęs ne vieną ribotos serijos versiją, primenančią istorinius automobilius, pavyzdžiui, „Mulsane Blue Train“ ar pergales automobilių sporte skynusius, kaip „Continental 24“.

Naudojo ir auksą

Itin prabangių automobilių gamintojas turi netgi specialias „Mulliner“ dirbtuves, išpuoselėjančias techniką pagal išskirtinius klientų poreikius. Tačiau „Batur“ – visiškai atskiras modelis, kurio kėbulas ištobulintas „Mulliner“ meistrų rankomis.

Tuo išskirtinumai nesibaigia. Salono apdailai panaudota iki 210 g perdirbto aukso, gauto iš garsiojo Birmingamo juvelyrikos kvartalo. Jis 3D spausdintuvu paverčiamas išskirtinio dizaino „Charisma Dial“ multimedijos valdikliu ir „Organ Stop“ ventiliacijos angų valdymo svirtelėmis.

Ekspertų teigimu, apie 2 mln. eurų kainuojantis „Batur“ yra ne šiaip meno kūrinys, skirtas vien tik užimti vietą kolekcininko garaže. Šis automobilis važiavimo prasme vairuotojui garantuoja fantastiškų galimybių, nes yra galingiausias kada nors britų gamintojo sukurtas modelis. Jį varo net 740 arklio galių 6 l benzininis variklis. Plieninis galiūnas bus išskirtinis ir todėl, kad gieda gulbės giesmę „Bentley“ vidaus degimo varikliams. Mat britai paskelbė „Beyond 100“ planą, kuriame įsipareigoja nuo 2030-ųjų tapti jokių teršalų į aplinką neišskiriančia įmone.

Kryptis: „Bentley Batur“ simbolizuoja šio britų gamintojo siekį visiškai pereiti prie elektromobilių gamybos. / Gamintojo nuotr.

P. Eitučio nuomone, automobilio vertei svarbu ne tik skaičius ir išskirtinumas, bet ir gamintojas.

„Tai turi būti kokybiškas žinomo gamintojo modelis. Matome, kaip tarsi iš niekur pasirodo viena kita kompanija, pagaminanti po kelis superautomobilius, tačiau jie retai tampa investicija. Dažniausiai dėl to, kad maži gamintojai negali užtikrinti aukštos kokybės, – aiškino pašnekovas. – Be to, jie neturi pajėgumų kurti savo agregatų, todėl tai tėra įvairiausių detalių sumestiniai modeliai. Pavyzdžiui, „Gumpert Apollo“. Labai greitas, išskirtinis superautomobilis, tačiau atrodo kaip kirviu padarytas. Tokie automobiliai aukštos kainos neišlaiko.“

Vilnietis Dainius šiuo metu turi net 21 nekilnojamojo turto objektą, skirtą nuomai.

„Vienas dalykas, – kad nenuvertėtų pinigai ir kad būtų nuolatinis pinigų srautas. Kitas dalykas – man labai patinka“, – atviravo investuotojas Dainius Zgrabskis.

Tokių kaip Dainius Lietuvoje – ne vienas ir ne du. Štai po penkis ir daugiau būstų turi apie 1600, po keturis būstus –beveik 5 tūkst. namų ūkių. Dar beveik 27 tūkst. – po tris būstus. O daugiausiai turinčių – po du būstus. Pastarųjų priskaičiuojama net 140 tūkst. Palyginti su užpernai, pernai būstų parduota dešimtadaliu mažiau. Tačiau tų, kurie pirko antrą, trečią ar net ketvirtą būstą, padaugėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Jeigu, sakykime, per metus turime apie 32 tūkst. įsigytų butų, tai iš jų investicinių būstų, kuriuos įsigijo jau turintys butą ar namą, sudarė apie 7 tūkst. Galima sakyti, kad beveik kas penktas butas buvo įsigytas kaip investicinis“, – teigė Registrų centro atstovas Mindaugas Samkus.

Ir tokį vadinamą investicinį būstą žmonės mieliau perka net ne sostinėje.

„Vilniuje ta dalis sudaro 18 proc., Kaune – apie 21 proc., o Klaipėdoje – net 25 proc. Tad pajūryje, galima sakyti, net kas ketvirtas būstas – investicinis“, – sakė M. Samkus.

Ekspertų lietuvių meilė NT nestebina.

„Tai yra ir tam tikra meilės forma tai turto klasei. Kai investuoti į akcijas ar obligacijas, tu investuoji į įmonę ir nieko negali daryti su jomis. Tai tau arba teikia finansinę naudą, arba ne. O būstą tu gali nuomoti ir gauti nuolatines pajamas“, – komentavo bendrovės „Inrento“ vadovas Gustas Germanavičius.

Žmonės investuoja į mažus butus, loftus, viską, kas yra maždaug iki 100 tūkst. eurų.

 

Be to, investuoti į NT saugiau nei į akcijas ar obligacijas.

„Žmonės investuoja į mažus butus, loftus, viską, kas yra maždaug iki 100 tūkst. eurų“, – teigė G. Germanavičius.

Nuomos versle jau septintus metus besisukantis Dainius taip pat ieško pigesnio būsto, kurio kaina būtų net penktadaliu mažesnė už rinkos.

„Tai yra mūsų apsidraudimas nuo galimo NT rinkos kritimo ir panašių netikėtumų. Mes butą atnaujiname. Jei reikia kapitalinio remonto ar paprasto, gražiai suremontuojame, stilingai įrengiame, tuomet galima daugiau gauti už nuomą“, – verslo niuansus atskleidė investuotojas Dainius.

Pasaulinė praktika rodo, kad investicija į būstą šiek tiek lenkia infliaciją, todėl pirkti jį ir nuomoti – apsimoka. Kai kurios apklausos rodo, kad nemažai lietuvių perka būstą ir ne Lietuvoje.

„Užsienyje, kur klimatas palankesnis, šiltesnis, būstą su apdaila galima ir pigiau įsigyti. Tad vieną pirkome apsidrausdami, jeigu prasidėtų karas“, – kalbėjo D. Zgrabskis.

Daugiau nei 173 tūkst. žmonių Lietuvoje turi po du butus ar net daugiau, tačiau tai nereiškia, kad visi antrą būstą perka tik nuomai. Gali būti, kad perka sau. Dalį laiko – nuomoja, o paskui perleidžia vaikams. 

Įstaigos Biudžeto stebėsenos departamento vadovė Jurga Rukšėnaitė teigė, kad pastaruoju metu Lietuva tarp Baltijos šalių skyrė mažiausiai lėšų investicijoms, kurios skatintų ekonomikos augimą.

„Dėl geopolitinio neapibrėžtumo ir ekonomikai esant žemiau savo potencialaus lygio valdžios sektoriaus deficitas yra galimas, tačiau, pakilus palūkanų normoms, valdžios sektoriaus finansų valdymas reikalauja didesnio apdairumo. Turėtų būti orientuojamasi į ekonomikos atsparumą didinančias investicijas, o ne į visus gyventojus nukreiptas kompensacijas“, – pranešime teigė J. Rukšėnaitė.

Anot Valstybės kontrolės, geresni nei tikėtasi rudenį 2022 metų vidaus vartojimo, tarptautinės prekybos rodikliai ir Kinijos atsivėrimas po pandemijos metu taikytų priemonių prisideda prie palankesnių 2023 metų pasaulio ekonominės raidos perspektyvų. Be to, vienu didžiausių iššūkių laikyta energetikos krizė paveikė ES, taigi ir Lietuvos, ekonomiką mažiau, nei buvo prognozuota rudenį.

Pernai augusią Lietuvos ekonomiką pasivijo perkamosios galios sumažėjimas ir tai atsiliepė prastesniam nei tikėtasi 2022 metų ketvirtojo ketvirčio rezultatui, kuris per metus sumažėjo 0,4 proc. Neigiamą įtaką realiojo BVP pokyčiui turėjo sumažėjęs grynasis eksportas ir smukusios namų ūkių vartojimo išlaidos.

Anot Valstybės kontrolės, tokį vartojimo pokytį lėmė tai, kad infliacija aplenkė spartų atlyginimų augimą, kuris augo nepaisant karo Ukrainoje bei energetinės krizės.

Įstaiga teigia, jog vangesnė nei tikėtasi vidaus ir užsienio paklausa ir 2022 metų ketvirtojo ketvirčio ekonominė raida skatina atsargiau vertinti 2023 metų Lietuvos realiojo BVP augimo perspektyvas.

Finansų ministerijos prognozuojamas realiojo BVP augimas 2023 metais – 0,5 proc. Teigiama, jog ekonomikos plėtrą, tikėtina, palaikys investicijos ir namų ūkių vartojimo išlaidos. Taip pat numatoma, kad šiais metais grynasis eksportas BVP augimą veiks neigiamai. Infliacijos tempo mažėjimui įtaką darys gerėjanti situacija energetikos rinkose, aukšta palyginamoji bazė, lėtėjanti ekonomikos plėtra ir įtampos mažėjimas tiekimo grandinėse.

„Yra ir tokių, kurie nusipirko kaip investiciją, ketina nuomoti“, – sakė „Capital“ brokerė Patricija Burbulaitė-Jankauskienė.

Kad lietuviai būstą perka ne sau, o investavimui, nekilnojamojo turto (NT) brokeriai pastebi vis dažniau. Spėja, kad galbūt NT suprantamesnis už kriptovaliutas ar vertybinius popierius.

„Su NT viskas aišku: atėjau, apžiūrėjau, pačiupinėjau, žinau, ką su juo darysiu, kaip valdysiu. Ar nuomosiu, ar pats gyvensiu“, – komentavo „Capital“ brokerė.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Taigi brokeriai nesistebi, kad INVL surinkti duomenys rodo, jog būtent investicija į NT atnešė daugiausiai naudos.

„NT praėjusiais metais vienareikšmiškai buvo geriausia investicija, nes brango pats NT, taip pat papildomos naudos davė iš nuomos gautos pajamos“, – teigė INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas.

Tačiau dalis bankų įsitikinę, kad būstą lyginti su investicija – neteisinga.

„Jei perki būstą sau gyventi, galbūt tie kainų pasvyravimai nėra tokie reikšmingi ar svarbūs“, – sakė Lietuvos banko Makroprudencinės analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas Dovydas Poderys.

Investicijos į kitas klases, pavyzdžiui, vertybinius popierius, pastaraisiais metais taip pat augo.

 

„Didelei daliai gyventojų rūpi ne tiek investicinė grąža, kiek būtinybė turėti nuosavą būstą. Nes nenori mokėti nuomos įmokų. Ir praėjusieji metai tą daryti leido“, – teigė „Swedbank“ ekonomistė Greta Ileikytė.

Investicijos į kitas klases, pavyzdžiui, vertybinius popierius, pastaraisiais metais taip pat augo.

Be to, bankai pastebi, kad NT sandorių apskritai mažėja, nes ne visi šiuo metu gali sau leisti nusipirkti namus.

„Akivaizdu, kad ta rinka dar yra inertiška, bet matome, kad ji yra mažėjanti. Paskutiniai sandorių skaičiai yra mažiausi per pastaruosius dvejus metus“, – komentavo „Citadele“ Lietuvos filialo vadovas Darius Burdaitis.  

„Daugiausiai lemia, matyt, didėjančios palūkanų normos, kurios atitinkamai reiškia ir didesnes palūkanų įmokas ir galbūt didesnę finansinę būsto naštą“, – pastebėjo D. Poderys.

Tačiau bendrovės INVL analitikas tikina, kad tikrąsias karo Ukrainoje pasekmes pajausime tik šiemet. Tad dabar pirkti būstą rizikų daugiau.

„Jei prisimintume 2007–2008 metų krizę, tai tuomet, nors debesys tvenkėsi, NT kainos vis dar kilo“, – sakė V. Rūkas. 

Vis dėlto bankininkai prognozuoja, kad NT užleis vietą kitoms investicijoms – obligacijoms ar terminuotiesiems indėliams.  

Žmonės gal anksčiau buvo linkę investuoti į NT, nes turėjo lūkestį, kad kainos augs ir jie iš to uždirbs prieaugį. Dabar tas lūkestis yra gerokai sumažėjęs.

 

„Žmonės gal anksčiau buvo linkę investuoti į NT, nes turėjo lūkestį, kad kainos augs ir jie iš to uždirbs prieaugį. Dabar tas lūkestis yra gerokai sumažėjęs“, – sakė D. Burdaitis.

Netgi pastebima, kad lietuviai jau dabar atsigręžia į tam tikras alternatyvas.

„Investicijos į kitas klases, pavyzdžiui, vertybinius popierius, pastaraisiais metais taip pat augo. Tai rodo vis didesnį visuomenės finansinį išprusimą, kad domimasi ir kitomis investicijomis“, – konstatavo G. Ileikytė. 

Vis dėlto investicijų specialistas patarė investuoti ne tik į mūrus, bet pinigus paskirstyti keliose srityse.

„Jeigu investicijos yra išskaidytos į šiuo atveju, mūsų skaičiavimu, keturias turto klases, tai bendras rezultatas svyruoja pakankamai nedaug ir duoda stabilią, gerą grąžą“, – patarimą davė V. Rūkas. 

Anot investicijų ekspertų, Lietuvoje galima išskirti keturias pagrindines investicijas: NT, obligacijas, indėlius ir akcijas. Be investicijų į būstą, 2021-aisiais būtent akcijos davė didžiausią grąžą.

„SoliTek“ vadovas Julius Sakalauskas teigė, kad paskola leis įmonei lengviau įsigyti žaliavų iš Taivano.

„Tiekimas trunka gana ilgai. Pagrinde žaliavų kroviniai keliauja laivais, tai trunka keletą mėnesių ir tiekėjams iš Azijos paprastai mokama viskas iš anksto. Tai toks kreditas ir garantas iš Taivano banko leidžia nemokėti už krovinius iš anksto, o tik tada kai jie atvyksta į Lietuvą“, – žurnalistams trečiadienį sakė J. Sakalauskas. 

„Kadangi mes augame labai sparčiai, tai apyvartinės lėšos yra labai reikalingos“, – pridūrė jis. 

Biotechnologijų startuolio „Oxipit“ vadovas Gediminas Pekšys teigė, kad Taivano rizikos kapitalo fondo investicija įmonei leis plėsti komandą ir klientų skaičių, taip pat sulaukti naujų investicijų. 

„Manau, kad „Taiwania Capital“ turi ypatingai profesionalią komandą, kuri turi ypatingai daug patirties ir iš Silicio slėnio, ir iš tiesų yra labai geri partneriai startuoliams Lietuvoje“, – žurnalistams sakė G. Pekšys.

„Lietuvos startuoliai turi galimybę padirbėti su aukšto lygio ekspertais, kurie galbūt pamatys investiciją į potencialą ir investuos. Tai bet kuriuo atveju yra naudinga, nes startuotliai susilaukia daugiau dėmesio iš aukšto lygio ekspertų“, – pridūrė jis.

Taivano eksporto ir importo bankas „Eximbank“ valdo 1 milijardo JAV dolerių vertės paskolų fondą.

Tuo metu pernai įkurtas rizikos kapitalo įmonės „Taiwania Capital“ valdomas 200 mln. JAV dolerių vertės fondas skirtas investicijoms į Lietuvą, Čekiją ir Slovakiją. Pirmąją 3,5 mln. eurų investiciją iš šio paketo lapkritį gavo lazerių technologiją vystantis Lietuvos startuolis „Litilit“.