Bibliotekininkas suranda ir atrenka informaciją geriau už paieškos sistemą „Google“. Tuo įsitikinę Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos, švenčiančios 445 metų sukaktį, specialistai. „Kaip rašytojas Neilas Gaimanas yra pasakęs, „Google“ gali jums duoti 100 tūkst. atsakymų, o bibliotekininkas jums duos vieną – teisingą“, – sako VU bibliotekos personalo specialistė psichologė Dalia Mackelienė.
Neseniai VU vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija, pavadinimu „Z kartos akademinė biblioteka: paslaugos, erdvės ir technologijos“. Pasak VU bibliotekos ekspertų, nors tyrimai rodo, kad vertybinių skirtumų tarp X, Y, Z kartų beveik nėra, jų atstovų, kaip informacijos ieškotojų, įpročiai skiriasi.
„Buvo tirtos trys kartos: X, Y ir Z arba „Google“ karta. Jų atstovams uždavė tuos pačius klausimus, ir jie turėjo atrasti atsakymus. [...] Tai vis dėlto Z karta paiešką atliko greičiausiai ir net daug greičiau nei kitos kartos. Bet [...] jie mažiausiai pasitikėjo rastu rezultatu [...]. Kodėl? Todėl, kad jie tam skyrė labai mažai laiko“, – teigia VU Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas dr. Vincas Grigas.
Savo ruožtu VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pastebi, kad Z kartai priskirtini žmonės bibliotekoje elgiasi kitaip. „Jie buriasi į komandas, ateina į biblioteką grupėmis. Jie dirba bibliotekoje komandomis, diskutuoja, komunikuoja. O tai reiškia, kad jų įpročiai keičia bibliotekos erdves ir paslaugas“, – tvirtina I. Krivienė.
– Keičiasi pasaulis, keičiasi gyvenimas, kokie didžiausi iššūkiai iškyla bibliotekai? Kas šiandien Jums yra svarbiausia bibliotekos darbe?
VU bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė. Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
I. Krivienė: Iš tiesų šiandieninė biblioteka yra visai kitokia. Gyvenimas keičiasi, ir bibliotekų pasaulis keičiasi labai stipriai. Jei vertintume iš 20–40 metų perspektyvos, biblioteka pasikeitė neatpažįstamai. […]
Be jokios abejonės, bibliotekos nepaprastai išlaisvėjo, atsivėrė visuomenei. Dabar jau nėra tokių giežtų ribų – akademinė biblioteka ar neakademinė biblioteka. VU bibliotekoje sulaukiame įvairiausių lankytojų. Mūsų skaitytoju gali būti kiekvienas, kuriam yra 16 ir daugiau metų ir kuris tikisi VU bibliotekoje surasti tinkamos literatūros, informacijos išteklių. VU bibliotekos esminis požymis yra tas, kad pagrindiniai vartotojai yra studentai.
Jau pamažu čia ateina ir Z kartai priskirtini žmonės. Jie iš tikrųjų gyvena jau visai kitaip. Jie buriasi į komandas, ateina į biblioteką grupėmis. Jie dirba bibliotekoje komandomis, diskutuoja, komunikuoja. O tai reiškia, kad jų įpročiai keičia bibliotekos erdves ir paslaugas.
Biblioteka jau senai nebėra ta vieta, kur bibliotekos darbuotojai sako – kalbėti negalima. Tai nebėra ta vieta, kur knygos sulauksi po kiek laiko. Dabar bibliotekos nepaprastai atviros, ir patys vartotojai kažkuria prasme yra ir paslaugų kūrėjai, nes jie patys susiranda, patys pasiima knygas, jei nori, patys sau jas išduoda į namus su įvairia įranga ir patys jas grąžina. Tai galioja, jei kalbėtume apie fizines knygas. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau išteklių vartotojai naudoja virtualia elektronine forma.
Jei kalbėtume apie VU biblioteką, paskutinių metų tendencija yra labai aiški. Maždaug pusė milijono popierinių knygų išduodame į namus ir beveik milijoną elektroninių viso teksto dokumentų mūsų vartotojai skaito būtent elektronine forma.
– Pakalbėkime apie perėjimą nuo senųjų inkunabulų prie elektroninės knygos formos. Konferencija skelbia, kad VU biblioteka žiūri į dabartį ir net greičiausiai į ateitį. Ar Jums neatrodo, kad didysis XX a. lūžis įvyko, kai atsirado virtuali erdvė? Kaip Jūs pereinate į tą erdvę? Ar neatsitiks taip, kad ilgainiui nebereikės bibliotekos: ji taps grupe žmonių, kurie renka informaciją, sudėlioja ją į bazes, o skaitytojai tiesiog sėdi namuose ir naudojasi tuo rinkiniu? Kaip žiūrite į ateitį?
I. Krivienė: Tokio klausimo – ar reikia fizinės bibliotekos, t. y. bibliotekos pastato, sulaukėme turbūt jau prieš dešimt metų. Tas klausimas sklandė ore. Kaip tik tada planavome, projektavome statyti naują VU biblioteką – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC). Sulaukdavome labai daug klausimų, kam to reikia. Kaip tik buvo toks laikas, buvo labai plačiai kalbama, kad virtualus pasaulis išstums fizinį – bibliotekose.
Bet kas nutiko? Šiandien matome, kiek lankytojų ateina į biblioteką. Kalbu konkrečiai apie mūsų biblioteką, tačiau mūsų biblioteka nėra išimtis. Prieš statant mūsų naują biblioteką, apvažiavome labai daug Europos universitetų bibliotekų, tų universitetų, kurie yra labai aukštai reitinguojami arba kurių bibliotekos tame krašte yra labai aukštai vertinamos. Mes matėme pilnas bibliotekas. Jos buvo pilnos studentų, pilnos jaunų žmonių. Taigi sakyti, kad elektroninės knygos išvilios skaitytojus iš fizinės bibliotekos, nedrįsčiau.
– O man tai atrodytų daug patogiau: sėdi namuose, naršai, skaitai...
D. Mackelienė: Man, kaip personalo specialistei, daug ką sako žmonių skaičius, kurie nori darbintis bibliotekoje.
– Ar jų daugėja?
D. Mackelienė: Jų stipriai daugėja. Mūsų biblioteka prieš 20 metų išgyveno tikrai sudėtingus laikus, buvo penkmetis, kai neatėjo nė vienas naujas darbuotojas, nes žmonės tiesiog nenorėjo darbintis dėl tam tikrų susiklosčiusiu aplinkybių.
– Ar maži atlyginimai, ar neįdomus darbas – kokios buvo priežastys?
D. Mackelienė: Tikriausiai – maži atlyginimai, sunkus darbas.
I. Krivienė: Taip, iš tiesų ir atlyginimai turėjo labai didelės įtakos.
– Ar dabar jie padidėję?
I. Krivienė: Taip, jie padidėjo, be jokios abejonės.
Prieš 20 metų buvo tas laikotarpis, kai visi žmonės puolė į verslą ir labai daug žmonių iš bibliotekos išėjo. Prisimenu metus, kai beveik 50 darbuotojų išėjo dirbti į verslo sritį.
– O dabar jau ateina, sugrįžta?
D. Mackelienė: Pabandykite įsivaizduoti situaciją organizacijoje, į kurią neateina nauji darbuotojai arba iš kurios išeina seni. Vargas tokiai organizacijai: ateitis neapibrėžta, esami darbuotojai sensta ir neaišku, kas bus ateityje.
Dabar, kai organizuojame viešas atrankas, ieškome darbuotojų, sulaukiame tikrai didelio skaičiaus norinčiųjų dirbti. Netgi sulaukiame žmonių, kurie rašo motyvacinius laiškus tiesiog be konkurso. Tiesiog jie sako – noriu čia dirbti, man čia patinka, man, kaip studentui, patiko čia mokytis. Metų pabaigoje skaičiuojame, kiek tų gyvenimo aprašymų esame gavę.
– O ar nebus taip, kad norinčiųjų dirbti bibliotekoje bus, bet ilgainiui nebebus skaitytojų, kurie norėtų sėdėti bibliotekoje?
D. Mackelienė: Bet kad tie skaitytojai, kurie sėdėjo bibliotekoje, kaip tik ir nori būti darbuotojais. Per metus sulaukiame pusę tūkstančio žmonių, norinčių darbuotis pas mus bibliotekoje.
V. Grigas: Norėčiau nubrėžti paralelę su biurais. Reikia prisiminti garsaus futurologo Alvino Tofflerio 1970 metais išleistą knygą „Trečioji banga“, kurioje jis teigė, kad, kai išsivystys internetas, nebereikės biurų, miestų centruose jie ištuštės, nes žmonės dirbs namuose, bus namų biurai. Bet iš dabartinės praktikos matome, kad biurų ne mažėja, o net atvirkščiai, pavyzdžiui, Vilniuje labai daug jų statoma naujų, jų poreikis auga.
Tą patį galime įžiūrėti ir bibliotekose. Jei vertintume naujas Vakarų bibliotekas, naujus jų pastatus, galėtume pastebėti, kad jie yra labai dideli, jie talpina labai daug žmonių: ar tai būtų Britų biblioteka ar Grimų centras Vokietijoje.
– Netgi Ryga pasistatė didžiausią naują biblioteką.
V. Grigas: Taip, be abejo. Ir dabar kodėl tai vyksta? Pirmas aspektas, kurį išskyrė garsūs teoretikai Johnas Seely Brownas ir Paulas Duguidas, buvo socialinis aspektas. Jie sakė, kad informacijoje dar bus svarbus ir socialinis aspektas, t. y. bendravimas ir bendradarbiavimas.
Štai dėl ko yra biurai – ten iš esmės vyksta darbas su informacija. Taip pat – ir bibliotekos, kurios yra kaip intelekto buveinės. Jau ne tiek svarbu, ar žmonės naudosis fizine knyga ar elektronine knyga, bet esmė yra tarpusavio ryšys su kitais, tapačiai mąstančiais ar kitaip mąstančiais. Svarbu – kontaktas su kitais žmonėmis, bendravimas, bendradarbiavimas, komunikacija.
– Tai Jūs norite paneigti mano futurologinę įžvalgą, kad mes sėdėsime namuose, o Jūs būsite informacinių bazių formuotojai?
V. Grigas: Praktika rodo, kad studentai, kurie turi galimybę dirbti, kurie gyvena atskirame bute, o ne bendrabutyje, vis tiek nori atvykti į biblioteką ir darbuotis joje, nes bibliotekoje jie pajunta bendruomenės jausmą. Jis visų pirma įkvepia dirbti, nes matai aplinkui kitus, darančius tą patį
Kitas aspektas, būdingas šiuolaikinėms bibliotekoms, yra aiškiai išreikšta paslauga – grupinio darbo kambariai, specialios erdvės neformaliai komunikacijai, interakcijos vietos. Taip, yra ir tradicinių darbo vietų – stalas, kėdė ir kompiuteris, bet atsiranda ir naujų erdvių, kurios skirtos interakcijai, komunikacijai.
– Ar tiesa, kad biblioteka apskritai plečia paslaugų apimtį? Juk atsiranda žaidimų kambariai vaikams, poilsio kambariai, kažkur skaičiau – net saunos ir maži baseinėliai.
V. Grigas: Nesakyčiau, kad iš esmės keičia. Jei prisimintumėme, XVI a. buvo garsus bibliotekininkystes teoretikas, kuris kalbėjo, kad bibliotekos yra kaip intelekto buveinė.
Perkeliant tai į šiuos laikus, kodėl reikia įsivaizduoti, kad protinis darbas būtinai turi vykti vienutėje, kažkokioje belangėje prie knygos? Šiais laikais jis vyksta interakcijoje su kitais. Kaip tik yra pabrėžiamas idėjų susimaišymas. Tai kur tai gali vykti? Juk tai nevyks kavinėje. Tai gali vykti tam pritaikytoje erdvėje, t. y. bibliotekos erdvėje. Todėl ir atsiranda papildomos erdvės: vaikų kambariai, saunos, sporto kambariai.
Jos atsiranda, nes ilgėja trukmė, kiek žmogus skiria laiko darbui. Natūralu, kad žmogus negali 8 val. nuolat sėdėti prirakintas prie kėdės ir dirbti. Jis nori pavaikščioti, prasimankštinti, pagaliau – nori pavalgyti. Tai tam turi būti greta sudarytos sąlygos. Na, ar norime atriboti jaunus tėvelius, kad jie nesimokytų? Juk turi vykti mokymasis visą gyvenimą. Tokiu atveju bibliotekos ir suteikia tokią galimybę: nepaisant to, kad turi vaikų, vis tiek gali mokytis.
– Papasakokite apie naktinį bibliotekos gyvenimą. Kai Jūsų naujas centras pareiškė, kad dirbs ir naktį, man kilo abejonių, kas ten tokiu metu lankysis. Na, prieš sesijas, žinoma, ten dirba studentai, bet šiaip – ar būna žmonių? Kas ten vyksta naktimis?
I. Krivienė: Būna žmonių ir jų būna daug. Ir netgi dabar, nors iki sesijos dar yra laiko. Rytais pakalbinu naktį budėjusius darbuotojus. Jie sako, kad naktį būna apie 100, kartais – iki 200 skaitytojų. Taigi biblioteka ir naktį jų laukia.
Naktinis bibliotekos darbas yra labai tinkamas aplink esančių bendrabučių gyventojams – studentams. Tie, kurie studijuoja VU, Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) per 5–15 min. gali pėsčiomis ateiti iki bibliotekos naktį. Naktinis darbas iš tiesų pasiteisino. Ir sesijų metu, prieš sesijas būna po 400–450 skaitytojų kas naktį.
Taip, naktimis galbūt reikėtų ilsėtis ir miegoti, bet studentai dažnai ne tik mokosi, bet ir dirba. Didžioji jų dalis pradeda dirbti, bestudijuodami antrame kurse. Vadinasi, studijoms, įvairiems mokymosi tikslams jiems reikia erdvės, kur jie galėtų dirbti jau po darbo valandų. Tai štai – biblioteka labai puikiai užpildė šią spragą.
– O Jums patiems ar teko naktinėti bibliotekoje?
V. Grigas: Per visą naktį neteko, bet iki labai vėlaus vakaro teko, ir ten vyksta gyvenimas. Yra skirtumas tarp dienos ir nakties meto. Dieną ten yra daugiau šnaresio, kalbų, aktyvaus veiksmo, grupinio darbo, o naktį vyrauja daugiau darbas pavieniui, individualus darbas. Per dieną išsikvepia visos tos kalbos.
– Norėčiau paklausti, kaip keičiasi bibliotekininko funkcijos ir darbas? Ta jauniausioji karta, „Google“ karta, kaip ją kartais vadina, sako – mums nereikia daug mokytis, tam yra daugybė informacijos šaltinių, galime „pasiguglinti“. Tai ką bibliotekininkas gali pasiūlyti? Kokie iššūkiai atsiranda?
D. Mackelienė: Pagrindinis skirtumas klasikinio bibliotekininko darbe – tai poslinkis nuo fizinio darbo, žmogaus, kuris atneša knygą, surenka ir vėl atgal sudeda, iki to, kad jis tampa ekspertu. Jam nebereikia to daryti, nes pagelbsti technologijos. MKIC padaryta taip, kad nešioti knygų bibliotekininkui nebereikia. Tai daro technologijos. […] Gabenimas iš saugyklų, kurios yra apatiniame aukšte, į skaityklą vyksta automatiškai.
V. Grigas: O atviri fondai sukurti tam, kad knygas būtų galima pasiimti savarankiškai. Jie taip išdėstyti, kad gali patirti atsitiktinio radimo džiaugsmą.
– Taip, kaip senovinėse bibliotekose – gali tiesiog prieiti prie lentynos ir išsiimti?
V. Grigas: Taip, o su savitarnos įrenginiu gali knygą pasiskolinti. Taip išsaugojamas žmogaus privatumas ir savarankiškumas, o ir darbuotojas yra atleidžiamas nuo fizinių darbų. Natūralu, kad jis turi daugiau laiko intelektiniam darbui su skaitytoju.
– Mūsų laikais bibliotekininkės labai bijodavo, kad knygos nebūtų sulankstytos, suplėšytos ar dar kaip suniokotos.
I. Krivienė: Na, visko nutinka, tai – natūralu. Bet norėčiau paminėti vieną aspektą, kuris žavi jaunuosius skaitytojus, – abipusis pasitikėjimas. Biblioteka pasitiki savo skaitytojais. Mes iš tikrųjų negalvojame, kad žmonės ateina vedami piktų kėslų. Jie ateina skaityti, rinkti informaciją, ruoštis paskaitoms, projektams.
Tačiau visko gali nutikti. Visiems mums kartais nutinka. Knygos taip pat kartais suplyšta. Joms labiausiai kenkia tos technologijos – fiziškai kenkia. Na, bet nieko nepadarysi, maži praradimai galimi. Tačiau tas abipusis pasitikėjimas ir visų erdvių liberalizavimas mūsų bibliotekoje buvo vienas iš sėkmės pagrindų. Žmonės ateina į biblioteką ir jie gerai jaučiasi.
– Ar yra dar kokių nors pasikeitimų? Girdėjau, kad dabar bibliotekininkai kartais netgi vadinami informologais. Ar tai tapo esminiu, raktiniu žodžiu?
D. Mackelienė: Keičiasi ir pavadinimai: bibliotekininkas, informacijos specialistas, informologas. Bet pati esmė, manau, nekinta, nes bibliotekininkas yra žmogus, kuris geriausiai išmano informacijos paiešką. Kaip rašytojas N. Gaimanas yra pasakęs, „Google“ gali jums duoti 100 tūkst. atsakymų, o bibliotekininkas jums duos vieną – teisingą.
– Vadinasi, bibliotekininkas yra geresnis už „Google“?
V. Grigas: Taip, nes „Google“ yra įrankis. Kaip tuo įrankiu mokame naudotis, – tai jau kitas aspektas. Bibliotekininkas yra profesionalas tam tikroje srityje, jis turi laiko, jo tokia funkcija – gilintis į tai. Jis turi daugiau galimybių ir laiko gilintis į tai, nei jų turi eilinis vartotojas.
– Į ką bibliotekininkas gilinasi? Sakote, kad jis gali pasiūlyti tą vieną variantą, bet tai – labai didelė atsakomybė.[…]
V. Grigas: Tyrimai rodo, kokie dabar yra šiuolaikiniai vartotojai, kaip jie ieško informacijos. Jie ieško informacijos paieškos strategijos. Taigi, pavyzdžiui, bibliotekininkas gali padėti ją parengti. Tam tikri etapai paieškoje yra labai svarbūs, kad ji būtų sėkminga.
Tyrimai rodo, kad, ieškodami informacijos, praleidžiame daugiau laiko, nei ją skaitydami. Ir taip atsitinka, nes paieška atliekama netinkamai, nesilaikant taisyklių, nesuprantant, kaip informacija yra organizuojama ir kaip veikia tie įrankiai.
Reikia žinoti net ir tai, kokiu principu organizuotas tas pats „Google“, „Google Scholar“ – specializuotos paieškos variklis, kaip veikia paieškų sistemos duomenų bazėse. Tam paprasčiausiai reikia žinių. Na, vargu ar paprastas vartotojas gali skirti tiek laiko, kad įsigilintų į kiekvieną sistemą.
Be to, bibliotekininkai dabar specializuojasi. VU bibliotekoje turime dalyko bibliotekininkus. Jie gilinasi į tam tikrą mokslo sritį. Toje mokslo srityje jie žino geriausius žurnalus, geriausias duomenų bazes, yra gerai į jas įsigilinę ir bet kada gali pagelbėti.
– Dar noriu klausti apie senuosius inkunabulus ir knygas. Ar jie skaitmeninami? Jei taip, kaip sparčiai? Ar biblioteka suteikia internetinę prieigą prie savo unikaliausių spaudinių?
I. Krivienė: Na, turbūt pats svarbiausias VU bibliotekos saugomas spaudinys mums, Lietuvos gyventojams, yra Martyno Mažvydo „Katekizmas“, pirmoji lietuviška knyga. Žinoma, ši knyga yra suskaitmeninta ir prieinama internetu visiškai laisvai.
VU biblioteka turi nepaprastai didelį mokslo ir kultūros dokumentinį paveldą, kurį saugo savo fonduose. Jei skaičiuotume objektais, kiek esame suskaitmeninę savo kultūros paveldo, tai, žinoma, tie procentai [...] – nedideli. Tačiau biblioteka dalyvauja nacionaliniuose projektuose, E. paveldo projektuose kartu su kitomis atminties institucijomis. Skaitmeniname iš tiesų gana nemažai.
Visa skaitmeninta medžiaga yra talpinama bendrose talpyklose. Vadinasi, vartotojui prieiga prie jų yra gana paprasta – vieno langelio principu. Jis gali jungtis prie E. paveldo ir jam visai nesvarbu, kurioje bibliotekoje yra saugomas originalas. Žinoma, jei jis nori tai sužinoti, gali. Tačiau, jei jam yra svarbu gauti informaciją, matyti senuosius inkunabulus kompiuterio ekrane, jis gali tą daryti visiškai laisvai.
– Tai ar skirtingai skaito kartos? Ar skirtingi jų poreikiai ir prašymai? Ar tiesiog skaitytojas yra skaitytojas?
V. Grigas: Gal teisingas jūsų pasakymas, kad skaitytojas yra skaitytojas. Gal labiau priklauso nuo, koks yra žmogus, kokių jis turi įpročių.
Yra atlikta tyrimų, kurie rodo, kad vis dėlto profesoriai lygiai taip pat elgiasi kaip ir jaunieji jų kolegos. Jei jie daug naudojasi internetu, jie neskaito viso teksto, o sakykim taip – pralekia pro jį akimis: perskaito santrauką, pavadinimus, kelis sakinius, ir viskas. Spaudžia ant nuorodos, šokinėja iš nuorodos į nuorodą. Garsus medijų specialistas Levas Manovichius yra pasakęs, kad tokiu būdu tie naršytojai susidaro įspūdį, kad jie ir yra to teksto autoriai, teksto, kurį perskaitė.
Žinoma, bandoma bruožus priskirti skirtingoms, bet vis dėlto tai apibrėžti – labai sunku. Iš tikro nėra atlikta labai didelių tyrimų, kad būtų galima užtikrintai sakyti, jog yra aiški skirtis tarp kartų.
Atskiri tyrimai yra atlikti ir jie – labai įdomūs. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas unikalus tyrimas. Buvo tirtos trys kartos: X, Y ir Z arba „Google“ karta. Jų atstovams uždavė tuos pačius klausimus, ir jie turėjo atrasti atsakymus. Buvo matuojamas greitis ir atsakymo į klausimą teisingumas.
Tai vis dėlto Z karta paiešką atliko greičiausiai ir net daug greičiau nei kitos kartos. Bet vienas aspektas yra įdomus: nepaisant to, kad jie pateikė teisingą atsakymą į užduotą klausimą, jie mažiausiai pasitikėjo rastu rezultatu, mažiau nei kitos kartos. Kodėl? Todėl, kad jie tam skyrė labai mažai laiko. Paprasčiausiai jie pasirinko pirmus variantus, maždaug – patiko, ir gerai. Bet jie labai mažai dėmesio skyrė kokybei, vertinimui. Daugelis tyrimų pabrėžia, kad jaunoji karta mažai skiria dėmesio kokybiškai informacijai. [...]
O klausimas buvo labai sudėtingas. Pavyzdžiui, pabandykite, naudodamiesi paieškos varikliu „Google“, rasti atsakymą į tokį klausimą: „Ar vyriausybės sveikatingumo politika – penki vaisiai ir penkios daržovės per dieną – yra pagrįsta validžiu mokslu?“. Štai toks klausimas. Galima pabandyti jį įvesti į paieškos sistemą „Google“, bet, jei paieška be strategijos, žmonės taip ir įveda. Ir kas iš to išeina? Na, šis tas...
– Dalia, kokie Jūsų pastebėjimai? Ar yra skirtumų tarp kartų?
D. Mackelienė: Mūsų organizuojamos konferencijos tema, pavadinimas „Z kartos biblioteka“ yra tam tikra provokacija – mūsų kolegoms, bendruomenei, skaitytojams, net ir mums patiems. Kad ir kaip bebūtų, mes patys vis dar diskutuojame apie tas kartas, ar jos tikrai yra, ar jos taip jau labai skiriasi. O gal vis dėlto žmogus yra žmogus, skaitytojas – skaitytojas.
Aš, kaip psichologė, domiuosi ne tik skaitymo ypatumais, bet ir giluminiais dalykais, ar iš tikrųjų yra pagrindo teigti, kad tos kartos kažkuo labai skiriasi. Tiesą sakant, nuoseklių tyrimų, kuriais remiantis, būtų įrodyta, kad yra vertybinių skirtumų tarp kartų, nėra labai daug.
Buvo atliktas vienas didelis tyrimas, kurio autorė yra Jennifer J. Deal. Ji tyrinėjo 3200 respondentų. Skirtingų kartų atstovų buvo prašoma pažymėti svarbiausias vertybes jų gyvenime.
Paaiškėjo, kad žmonės iš skirtingų kartų, „baby boomers“, pokarinės kartos, X, Y kartų, nurodo panašias vertybes. Tai yra šeima, meilė, asmenybės vientisumas.
Taigi šioje vietoje tarp mūsų pačių kyla nemažai diskusijų ir mums patiems tai yra įdomu. Mes patys tuo gyvename, todėl ir organizuojame šią konferenciją.
