Blogesni už žudikus
Anot advokatės, jei karą sovietai būtų pralaimėję ir Lietuvoje būtų buvusi atkurta nepriklausomybė, visus to meto sovietinės Lietuvos veikėjus būtų sušaudę.
To reikalavo dar 1929 m. birželio 25 d. prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Augustino Voldemaro pasirašytas įstatymas.
Esą šito įstatymo galiojimas niekur nedingo, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
Tada juk buvo paskelbta, kad galioja 1938 m. Lietuvos Konstitucija, bet kadangi ji buvo gyvenimui nepritaikoma, tuoj pat teko priimti Laikinąjį pagrindinį įstatymą.
Atkūrus okupuotos valstybės nepriklausomybę, anot Z. Šličytės, privalėta teisiškai ir morališkai palyginti 1918–1940 m. Lietuvoje galiojusius įstatymus.
"Pagal šitą vadinamąjį kolaborantų įstatymą, jei Lietuvos nepriklausomybė būtų išsaugota iškart po Antrojo pasaulinio karo, Liudas Gira, Salomėja Nėris, P.Cvirka ir kiti veikėjai, jau nekalbant apie partinius nomenklatūrininkus, būtų nuteisti mirties bausme. Tai apie kokių paminklų išsaugojimą mes šiandien kalbame? Pagal tokią logiką reikėtų Lukiškių aikštėje pastatyti paminklus visiems kriminaliniams nusikaltėliams, kurie net mažiau pavojingi nei valstybės nusikaltėliai. Nusikaltimai valstybei baudžiamosios teisės požiūriu yra sunkesni", – tvirtino Z. Šličytė.
Nujautė artėjančią grėsmę?
Garsios advokatės teigimu, A. Smetonos pasirašytas įstatymas tuo metu atsirado ne šiaip sau, juk visą tarpukarį Maskva "šiepė dantis" į Lietuvą ir siekė ją priglausti po savo sparnu.
Ir esą Lietuvos komunistų, veikusių pogrindyje, tikslas buvo ne ginti vietos darbininkų interesus, o įjungti Lietuvą į Sovietų Rusijos sudėtį.
Taip atsirado prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko A. Voldemaro 1929 m. pasirašytas Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymas.
Jis skelbė: "1. Kas dalyvauja sudarytose okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse organizacijose, kurių tikslas yra sujungti Lietuvą arba jos dalį su kita valstybe, arba nuversti esamąją valdžią, arba padaryti Lietuvos valstybėje suirutę, – baudžiamas mirtimi.
2. Kas nurodytiems tikslams pasiekti ruošia teroristišką aktą, arba kėsinasi jį įvykdyti, arba vykdo jį prieš valdžios narį ar valstybės tarnautoją, – baudžiamas mirtimi.
Pagal tokią logiką reikėtų Lukiškių aikštėje pastatyti paminklus visiems kriminaliniams nusikaltėliams, kurie net mažiau pavojingi nei valstybės nusikaltėliai.
3. Kas kursto prisidėti prie nurodytų organizacijų, arba jų tikslams pasiekti padeda bet kokiu darbu, arba platina, laiko ar gabena iš okupuotos Lietuvos ar užsienio tų organizacijų literatūrą, – baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu arba mirtimi.
4. Kas sužinojęs (paragrafuose) 1–3 nurodytus nusikaltėlius, nepraneša apie juos policijai arba prokuratūrai, – baudžiamas paprastuoju arba sunkių darbų kalėjimu.
5. Šiame įstatyme nurodytų nusikaltimų bylas karo stovio metu sprendžia karo lauko teismas, išsakytus (paragrafe) 4 numatytų nusikaltimų bylas, kurias sprendžia kariuomenės teismas.
6. (paragrafe) 1 nurodytų organizacijų dalyviai, kurie per 1 mėnesį nuo šio įstatymo paskelbimo dienos, jeigu jie gyvena Lietuvoje, arba per 3 mėnesius, jeigu jie gyvena kitur, – išeina iš tų organizacijų ir praneša apie jas policijai arba prokuratūrai, – nuo bausmės atleidžiami.
7. Šis įstatymas veikia nuo jo paskelbimo dienos."
P. Cvirką – į Grūto parką
Po daugybės metų į viešumą šį įstatymą iškėlusi teisininkė stebėjosi vis nesibaigiančiomis diskusijomis dėl sovietinių reliktų išsaugojimo.
"Man labai keista, kad kalbama, ar P. Cvirkos paminklas ir toliau turi stovėti sostinės centre. Po 30 nepriklausomybės metų pagaliau išdrįskime pasakyti, kas buvo nusikaltėliai, o kas buvo didvyriai. Jau seniai siūliau P. Cvirkos paminklą perkelti ant rašytojo kapo, bet sakė, kad ten yra kitas paminklas, tuomet jo vieta būtų Grūto parke. Tiesa, kai kam jis labai gražus, ypač mūsų kultūros ministrui, kuris teigia, kad tai socialistinio realizmo meno kūrinys. Bet įvertinkime, kokią asmenybę jis vaizduoja", – kalbėjo Z. Šličytė.
Anot buvusios politikės ir teisininkės, tikrai nereikia skirti per 40 tūkst. eurų diskusijoms, ką daryti su P. Cvirkos skulptūra.
Dokumentas: prezidento A. Smetonos pasirašytas įstatymas Lietuvos išdavikams numatė pačią aukščiausią bausmę. / Vytauto Liaudanskio nuotr.
"Dabar, kai išgirdau, kad diskusijoms numatomi tokie pinigai, ir visa tai vyksta po 30 nepriklausomybės metų, aš, kaip teisininkė, esu sukrėsta. Paskaitykite įstatymus ir nereikės tūkstančių plepalams. Juk prieš akis turime įstatymą, kuriame aiškiai apibrėžta tokių žmonių veikla ir atsakomybė", – teigė Z. Šličytė.
Esą, jei būtų sugrįžę A. Smetonos laikai, visiems "J. Stalino saulę į Lietuvą nešusiems rašytojams ir poetams" taip pat grėsė mirties bausmė.
Įtarė KGB ranką
Teisininkė labiausiai apgailestavo, kad Lietuvoje taip ir nesugebėta priimti Desovietizacijos įstatymo (oficialiai vadinto "Įstatymu dėl kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybės tarnyboje").
Juo buvusiems sovietų nomenklatūrininkams ir jėgos struktūrų darbuotojams būtų apribota teisė eiti valstybines pareigas.
Šio įstatymo svarstymai 1992-aisiais užsitęsė, galiausiai pati idėja buvo diskredituota, įtarus, kad tai gali būti dar nenuslopusios KGB atstovų inspiruotos manipuliacijos.
Pozicija: teisininkė ir politikė Z.Šličytė pabrėžia, kad, baudžiamosios teisės požiūriu, nusikaltimas valstybei yra sunkesnis nei kriminalinė veika. / Vytauto Liaudanskio nuotr.
Per audringus svarstymus 1992 m. vasario 2 d. Aukščiausiojoje Taryboje LDDP atstovas Lionginas Šepetys tvirtino, kad priėmus desovietizacijos įstatymą "Lietuvos žmonių supriešinimas ir susipriešinimas, atėjęs iš praeities ir tų pačių tamsių jėgų kurstomas, ko gero, įgytų oficialų valstybinį pobūdį".
O deputatas Povilas Varanauskas įžvelgė KGB įtaką rengiant šį įstatymą.
Pagrindiniu įstatymo iniciatoriumi ir autoriumi laikomas Virgilijus Čepaitis buvo apkaltintas tuom, kad yra KGB agentas, kuris Juozo slapyvardžiu rašė ataskaitas sovietų saugumiečims.
Šitaip desovietizacijos įstatymas ir jo iniciatoriai iš esmės buvo sukompromituoti ir daugiau niekada rimtai prie to nebegrįžta.
"Valdo komunistų palikuonys"
"Kai atkūrėme nepriklausomybę, deja, nesugebėjome priimti Desovietizacijos įstatymo. Aukščiausioji Taryba tuomet to įstatymo nepriėmė. Sąjūdyje tada buvęs idealistų sparnas nušluotas, į valdžią vėl atėjo buvę sovietų nomenklatūrininkai ir savos kišenės patriotai. Neįvykdyta desovietizacija jiems buvo labai naudinga", – įsitikinusi Z. Šličytė.
Beje, šiuo metu Lietuvoje galiojančio Baudžiamojo kodekso 120 straipsnis skelbia, kad "pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki 5 metų".
"Manyčiau, kad dabar numatyta bausmė už kolaboravimą yra labai švelni. Juk tai pavojingas valstybinis nusikaltimas. Susidaro įspūdis, kad įstatymas palankus būsimiems kolaborantams. Tarsi iš anksto pasirūpinta, kad, nepavykus kokiam nors perversmui, kolaborantai būtų nuteisti pusantrų metų laisvės atėmimo lygtinai. Kadangi desovietizavimas neįvyko, mes ir toliau gyvename sovietų Lietuvoje, mus valdo užkietėję, suįžūlėję komunistų palikuonys. Tai buvo pralaimėjimas", – pripažino 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatė Z. Šličytė.
