Kyzylkumo dykumoje, šiaurės Uzbekistane, atkastas tiranozauro rekso (T-rex) pusbrolis timurlengia euotica, rašo sci-news.com.

Pasak tarptautinės palentologų komandos, kurios vadovas – dr. Stevas Brusatte iš Edinburgo universiteto Didžiojoje Britanijoje, Timurlengia euotica gyveno maždaug prieš 90 milijonų metų, Kreidos periode.

“Timurlengia euotica dinozauro kaukolė daug smulkesnė nei tiranozauro, o tai parodo, kad jis pats buvo mažesnis“, – kartu su kolegomis tvirtina dr. S. Brusatte.

Spėjama, kad Timurlengia euotica buvo maždaug arklio dydžio, jo kūnas buvo padengtas plunksnomis, jis svėrė apie 250 kg, turėjo ilgas kojas bei aštrius dantis, tinkamus kąsti mėsai. Mokslininkų teigimu, dinozauras turėjo būti greitas bėgikas, o tai taip pat sudarė sąlygas būti puikiu medžiotoju. Manoma, kad dinozauras daugiausiai mito dideliais žoliaėdžiais.

Šalyje, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, didėja dolomito, klinties ir molio gavyba. Praėjusiais metais klinties išgauta 751 tūkst. kubinių metrų – 12 proc. daugiau nei 2014 m., molio – 251 kub. m (8 proc. daugiau), dolomito – 1303 tūkst. kub. m (0,01 proc. daugiau).

Iš Lietuvoje ištirtų 17 rūšių naudingųjų iškasenų eksploatuojamos yra devynios: klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, durpės, nafta, kreidos mergelis ir sapropelis (pastarosios dvi naudojamos fragmentiškai). Šios iškasenos daugiausia naudojamos statybinių medžiagų pramonėje ar keliams tiesti.

Naudingosios iškasenos, išskyrus naftą, šalyje iki šiol išgaunamos vieninteliu būdu – atviruose kasiniuose (karjeruose, durpių telkiniuose). Šiuo metu Lietuvoje yra 327 karjerai (be durpynų).

Kinijos ekonomikos lėtėjimas gąsdina geležies rūdos kasybos pramonės atstovus iš Australijos. Dešimtmetį žaliajame žemyne klestėjusi pramonės šaka patiria daug sunkumų, o tūkstančiams australų kyla grėsmė prarasti darbą.

Eros pabaiga?

Iš Australijos į Kiniją geležies rūda laivais keliavo kone dešimtmetį. Kasybos pramonė išgyveno aukso amžių – paklausa buvo didelė, o kaina už parduodamą rūdą leido išmaitinti šeimas tūkstančiams australų, dirbančių kasyklose.

Bet Kinijos ekonomika ėmė strigti. Tai ne tik atsiliepė pasaulinėms naftos kainoms, kurios gerokai nusmuko. Nuo 2013 m. geležies rūdos kaina pasaulinėje rinkoje sumažėjo net 70 proc. – taigi gerokai daugiau nei juodojo aukso.

Kiekvienas kasybos pramonės šakos darbuotojas puikiai žino, ką reiškia, kai kaina taip drastiškai nusmunka. Kasdien kasyklas valdantys verslininkai patiria milijoninių nuostolių. Vadinasi, geriausiu atveju, gali tekti atsisakyti kai kurių darbuotojų paslaugų. Blogiausiu – kai kurios, o gal net ir daugelis kasyklų gali užverti vartus.

Tuomet darbo neteks ne keli ir net ne šimtai, o tūkstančiai australų, kuriems tai – vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Sumenko paklausa

Kinijos ekonomikos sąstingis lėmė, jog geležies rūdos importas į šią šalį labai sumenko, o geležies rūda – pagrindinis komponentas gaminant plieną. Jeigu sustoja statybos, plieno reikia vis mažiau. Iki šiol Kinija šios rūdos importavo daugiausia iš visų pasaulio šalių. Didžiausioje pagal gyventojų skaičių pasaulio šalyje kilo vienas už kitą įspūdingesni dangoraižiai, tiltai, geležinkeliai ir net ištisi miestai. Tačiau kinams teko apriboti apetitą.

Kadangi paklausa sumenko, o pasiūla išliko nepakitusi, rūdos kainos staigiai šovė žemyn.

Tai lėmė, kad trijų didžiausių Australijos rūdos kasybos įmonių – "Rio Tinto", BHP "Billiton" ir "Fortescue Metals" – akcijų vertė taip pat nusmuko žemyn. Smarkiai sumažėjo gaunamos už rūdos pardavimą pajamos, tad bendrovėms nebeliko nieko kito, kaip problemas spręsti darbuotojų sąskaita.

Pirmiausia, teko sutrumpinti darbuotojų darbo laiką. "Fortescue Metals" nutarė, kad visą darbą atliks su mažiau darbuotojų nei anksčiau.

Pasak šios bendrovės vadovų, tai leis įmonei išsilaikyti ant vandens, nors niekas nežino, kas bus toliau. "Tai, kas šiuo metu vyksta, visai kitoks reikalas, nei buvo anksčiau. Verslo aplinka radikaliai pasikeitė, – tvirtino įmonės vyriausioji vadybininkė Maryanne Kelly. – Akivaizdu, kad turime galvoti kitaip ir turime sugalvoti, kaip elgtis, kad išgyventume šį sunkmetį."

Moteris, stebėdama, kaip į laivą, kuris netrukus plauks į Kiniją, uoste kraunama geležies rūda pridūrė: "Nėra abejonių – rūdos kainos kritimas padarė didžiulę žalą tiek Australijai, tiek mūsų regionui, kur daugelis žmonių finansiškai priklauso nuo rūdos kasybos pramonės. Vis dėlto, nors patiriame nemažai nuostolių, turime savo darbuotojams įrodyti, kad verslas tebesisuka ir jie neliks be nieko."

Skeptiškos nuotaikos

Nepaisant visko, nemažai geležies rūdos versle besisukančių australų mano, jog situacija tik blogėja, o ateitis – labai miglota.

Niūrias nuotaikas patvirtina ir vakarinėje Australijos dalyje stūksantys miestai, kurie, regis, pamažu ima merdėti. Štai Karatos miestas, įsikūręs ties nuostabia Indijos vandenyno pakrante, ką tik klestėjo.

Tiesa, tai buvo prieš kelerius metus, kai geležies rūdos pardavimas buvo pasiekęs aukštumas.

Miestas net vadintas Australijos ekonominio augimo pažiba – jis sparčiai plėtėsi, nes čia atvyko gyventi daug žmonių iš visos šalies, norinčių praturtėti iš kasybos verslo.Visa tai priminė  žymiosios aukso karštligės laikus Kalifornijoje.

Tačiau geras gyvenimas greitai baigėsi. Dabar nemažai miesto gyventojų priversti registruotis vietinėje darbo biržoje.

"Daugelis žmonių tikėjosi, kad užsidirbs nemažai pinigų čia, taigi, galės atiduoti dideles paskolas bankams, įsigyti nekilnojamojo turto ir t.t. Deja, situacija radikaliai pakeitė", – pasakojo vietos gyventojas Peteris Lynchas.

Pasak statistikos, iki krizės geležies rūdos verslas Australijoje kasmet sugeneruodavo apie 74,8 mlrd. JAV dolerių įplaukų. Iš viso šiame ekonomikos sektoriuje darbuojasi apie 30 tūkst. šalies gyventojų.

Vien šiais metais, pasak prognozių, dėl kainų kritimo kasybos pramonė gali patirti apie 20 mlrd. dolerių nuostolių.

Socialinės problemos

P.Lynchas geležies rūdos versle sukosi 27 savo gyvenimo metus. Tačiau buvo atleistas. Dabar jis negali susirasti naujo darbo. Toks pat likimas ištiko ir kitus kasėjus. "Staiga kažkas ėmė ir užgesino visus prožektorius. Tai – lyg smūgis peiliu tiesiai į paširdžius", – guodėsi vyras.

"Daug šeimų skiriasi, nemažai darbininkų, kurie buvo atleisti ir net tie, kurie tebedirba, turi psichologinių problemų. Niekas nežino, kas toliau bus. Naują darbą susirasti labai sunku. Kas laukia Australijos? Man šis klausimas kyla kasdien", – pridūrė P.Lynchas.

Karatos mieste nebedygsta nauji namai. Statybų bumas baigėsi netrukus po to, kai žmonės ėmė masiškai palikti miestą ir ieškoti naujų gyvenimo vietų.

Ryanas Crawfordas, nekilnojamojo turto agentas, parodė vienus tuščius apartamentus. Jų jis niekaip negali parduoti, nes neranda pirkėjų. Namas ne tik naujas, bet ir labai patogus – jame įrengti keturi miegamieji, du vonios kambariai, o pats pastatas dailiai suręstas iš raudonų plytų. "Prieš kokius dvejus metus pirkėjai būtų pakloję už šį namą apie 1,2 mln. Australijos dolerių. Dabar mes parduodame šį nekilnojamąjį turtą maždaug už 750 tūkst. dolerių", – sakė vadybininkas.

Pasak jo, Karatoje apie 40–50 proc. smuko viso nekilnojamojo turto kainos.

Tuo metu Nanette Williams, vietos gyventojams teikianti finansinio konsultavimo paslaugas, pažymėjo, kad nemažai jos klientų prarado savo namus. Jiems paprasčiausiai teko bankui atiduoti raktus ir išsikraustyti.

"Net jeigu turite mažamečių vaikų, bet turite pasiėmę milijono dolerių vertės paskolą ir negalite jos grąžinti net po trijų mėnesių atidėjimo, bankas jūsų turtą priverstas atimti. Pridėkite dar tai, kad nėra darbo. Tai yra siaubinga situacija ir su ja susidūrė nemažai žmonių. Ypač tie, kurie dirbo geležies rūdos pramonėje. Ir dirbo ten daug metų", – pasakojo konsultantė.

Deborah Napier, jau 20 metų turinti verslą mieste, sakė, jog seniai nematė tokio rinkos nuosmukio.

"Mūsų pajamos sumažėjo kone perpus. Neliko nieko kito, kaip tik mažinti personalo skaičių. Antra vertus, kuo mažiau žmonių gyvena mieste, tuo mažiau pajamų. Kadangi žmonės nebetiki ateitimi, jie išvažiuoja. Likusieji yra priversti taupyti, vadinasi, mažiau išleidžia. Šitokia padėtis man vėl kelia galvos skausmą", – sakė verslininkė.

"Mermaid" viešbutį Karatoje valdantis Keithas Bondas pažymėjo, jog pakilimo laikais viešbučio bare galėjai pamatyti 400 žmonių. Dabar čia – tik keli vietiniai siurbčioja alų.

"Susidaro įspūdis, kad per vieną savaitę mes čia prarandame  maždaug po tūkstantį žmonių. Žinote, man nebe taip baisu, aš  galima sakyti, jau nugyvenau  savo  amžių, tačiau jaunimui dabar – labai sunku", – filosofiškai užbaigė vyras.

Skaičiai:

74,8 mlrd. JAV dolerių – tiek pajamų kasmet gaudavo Australijos geležies rūdos pramonė.

30 tūkst. – tiek australų dirba geležies rūdos kasybos sektoriuje.

20 mlrd. JAV dolerių – nuostoliai, kuriuos patyrė geležies rūdos bendrovės 2015 m.

Nors fosforitai yra viena pagrindinių žaliavų trąšoms gaminti, mūsų šalyje ligi šiol nebuvo domimasi galimybėmis juos išgauti. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) nėra išdavusi nei vieno leidimo jų gavybai.

Kaip sakė LGT direktorius Jonas Satkūnas, Pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, yra išskirti du plotai, kuriuose aptikta šių naudingųjų iškasenų ir kuriuos tikslinga ištirti. Nustačius didesnius fosforitų išteklius, būtų galima galvoti apie jų gavybą. Baltijos jūros regione pramoniniu būdu fosforitai išgaunami Estijoje, taip pat Leningrado srityje.

Didžioji šių naudingųjų išteklių dalis – iki 90 proc. – panaudojama kaip žaliava fosforo druskoms ir trąšoms gaminti, kita dalis – juodojoje ir spalvotojoje metalurgijoje, stiklo ir keramikos gamyboje.

Šalies vandens telkinių dugne, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) duomenimis, gali būti beveik 155 mln. kubinių metrų sapropelio išteklių. Detaliai išžvalgytuose 9 telkiniuose yra apie 6 mln. kubinių metrų, parengtinai išžvalgytuose 5 telkiniuose – beveik 16 mln. kubinių metrų šių naudingųjų iškasenų.

Kaip sakė LGT direktorius Jonas Satkūnas, šalies verslui vertėtų labiau susidomėti sapropeliu. Šios ežerinės kilmės nuosėdos, susidariusios gėlų, stovinčio vandens telkinių dugne, iki šiol daugiausia naudotos tik kaip šalutinis produktas ežerams valyti ar laukams tręšti. Leidimus išgauti sapropelį LGT yra išdavusi keturioms įmonėms.

Sapropelis ypač vertingas kaip trąša dirvai, papildas pašarams ir lesalams. Iš jo gaminami biopreparatai, vaškai, rūgštynių ir acto rūgštys. Ši naudingoji iškasena puikiai tinka SPA ir purvo procedūroms. Gaminiai su sapropeliu atsparūs pelėsiui, jį galima naudoti termoizoliacinėms plokštėms ir keramzitui gaminti.

Sapropelio randama daugelyje Lietuvos ežerų, daugiausia jo kaupiasi 5–12 m gylyje, bet aptinkama ir giliau – net 25 m po vandeniu. Kai kuriuose vandens telkiniuose jis siekia net 7 metrus. Taip pat nuo 1 m iki 5 m storio sapropelio sluoksnių randama ir po durpėmis. Per metus gali susidaryti tik 1-2 mm storio sapropelio sluoksnis. Tai rodo, kad organinės medžiagos ir junginiai sapropelyje galėjo kauptis daugiau nei dešimt tūkstančių metų.

96 km į pietus nuo Egipto sostinės Kairo archeologai atrado milžinišką kapavietę, kurioje – daugiau kaip 1 mln. mumifikuotų žmonių palaikų.

Apie 1,7 tūkst. mumijų mokslininkai jau ekshumavo – mirusiųjų palaikai ilsėjosi Faiyumo regiono dykumoje. Tačiau panašu, kad tai – tik lašas jūroje. Mat kasinėjimams vadovaujantys mokslininkai mano, kad didžiulėje kalkakmenio nišų kapavietėje iš viso gali būti apie milijoną mumijų. Vietomis palaikų randama 22,9 m gylyje.

Manoma, kad mumijos buvo palaidotos maždaug prieš 1,5 tūkst. metų, I-VII a., kai Egiptas priklausė Senovės Romos ir Bizantijos imperijoms. Skirtingai nei kitos garsiosios Egipto mumijos, šios buvo rastos masinėje kapavietėje. Panašu, kad čia palaidoti ne kilmingieji, o paprasti žemesnių luomų žmonės.

Vis dėlto toks palaikų kiekis archeologus glumina – netoliese esantis kaimelis yra pernelyg mažas, kad galėtų būti milijoninio nekropolio šaltinis. O arčiausiai esantis Filadelfijos miestas, pavadintas karaliaus Ptolemėjo II Filadelfijaus garbei, turi savo kapavietes.

Maža to, didžiuliame nekropolyje rasta ir keistų mumijų. Pvz., rasti palaikai vyriškio, kurio ūgis siekė 213 cm. Kita įdomybė – mumijos buvo grupuojamos pagal plaukų spalvą: vienoje vietoje buvo laidojami blondinai ir blondinės, kitoje – raudonplaukiai, trečioje – tamsiaplaukiai.

"Neabejojame, kad šiame kapinyne ilsisi daugiau kaip 1 mln. mirusiųjų kūnai, - pareiškė kasinėjimams vadovaujantis Brigamo Jango universiteto profesorius Kerry Muhlesteinas. – Nekropolis didžiulis ir kūnų čia labai daug."

Nors netoliese besidriekiančio kelio Fag el-Gamouso (liet. – Buivolo kelias) vardu pavadintas nekropolis atrastas beveik prieš 30 metų, archeologai vis atranda naujų plotų. Skirtingai nei kilmingų asmenų laidojimo vietose, čia randami kūnai buvo laidojami be karstų. Pašalinti reto kurio kūno vidaus organai. Daugelį kūnų mumifikavo ne balzamavimo specialistai, o dykumos klimatinės sąlygos.

Kapavietė užima apie 300 akrų teritoriją. Netoli jos stūkso nedidelė piramidė, kuriai – daugiau kaip 4,5 tūkst. metų. Gerokai senesnėje piramidėje irgi gali būti vertingų artefaktų.

"Iš kur tiek mirusiųjų pasakyti sunku", - "Live Science" sakė K. Muhlesteinas.

Nors šis mineralas sudaro daugiau nei 1/3 mūsų planetos dalį (net 38 proc.!), iki šiol jis neturėjo pavadinimo. Nes mokslininkai niekaip negalėjo surasti natūralaus šio mineralo pavyzdžio, pagal kurį tą mineralą būtų galima charakterizuoti. Laimė, šią abrakadabrą išpainioti tik dabar padėjo 1879 m. Žemėn nukritęs meteoritas. Neįtikėtina, tačiau dažniausio Žemėje mineralo pavyzdį mokslininkai po maždaug 50 metų nuodugnių paieškų, galiausiai rado... tik meteorite.

O pavadintas tas labiausiai mūsų planetoje paplitęs bevardis mineralas bridžmanitu – amerikiečių fiziko ir Nobelio premijos laureato Percy Birdgmano garbei.

Apatinė Žemės mantija sudaro daugiau kaip 50 proc. visos mūsų planetos medžiagos. Ji glūdi 670-2900 km gelmėje. Slėgis 670 km gylyje yra 237 tūkst. kartų didesnis už atmosferos slėgį ir siekia 24 gigapaskalius, o slėgis 2900 km gylyje yra net 1,3 mln. kartų didesnis už atmosferos slėgį.

Nors mokslininkai apie apatinės mantijos sluoksnį žino nedaug, manoma, kad jį turėtų sudaryti ypač tanki magnio geležies silikato atmaina. Iki šiol šiam mineralui nebuvo suteikta jokio pavadinimo, nes mokslininkai paprasčiausiai nesugebėjo rasti natūralaus jo pavyzdžio, o pagal Tarptautinė mineralogijos asociacijos nuostatus, mineralui suteikti pavadinimą galima tik nuodugniai ištyrinėjus natūralų jo fragmentą.

Nors šis mineralas sudaro iki 38 proc. Žemės, jis mūsų planetos paviršiuje yra beveik nesurandama retenybė. Natūralaus būvio jis būna tik didesnėje nei 670 km gelmėje, apie kurios pasiekimą kol kas galime tik labai nedrąsiai svajoti.

Vis dėlto mokslininkams pagaliau nusišypsojo laimė – gabalėlis šio mineralo jiems nukrito tiesiogine prasme iš dangaus. Už tai visų pirma dėkoti reikėtų jėgoms, prieš šimtus milijonų metų suorganizavusioms asteroidų susidūrimą. Jo metu nuo vieno iš incidento dalyvių atskilo fragmentas, kuris 1879 m. nukrito Australijoje. Tas meteoritas skrydžio per atmosferą metu atlaikė maždaug +2100°C temperatūrą ir 24 gigapaskalių slėgį. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet atmosferoje šiuo atveju buvo susidariusios sąlygos, identiškos 670 km gelmės sąlygoms.

Nuodugniai ištyrinėję rastą meteoritą, mokslininkai jame rado mikroskopinių bevardžio mineralo fragmentų. Šiaip jau tas mineralas turėjo suirti – po asteroidų susidūrimo akmuo atvėso ir atsidūrė menko slėgio aplinkoje. Tačiau kosmoso speigas šiuo atveju suveikė kaip konservantas ir paprasčiausiai įšaldė mineralo fragmentus, užkirsdamas kelią mineralo suirimui. Taip po kelių šimtų milijonų metų į Žemę atskriejo šio mineralo inkliuzas.

Kaip tik dėl to mokslininkai pagaliau sulaukė galimybės įvardyti mineralą. Bridžmanitu jis pavadintas 1946 m. Nobelio premiją pelniusio P. Bridgmano garbei. Šis fizikas pirmasis pasiūlė metodus, leidžiančius mokslininkams sintetinti ir analizuoti mineralus slėgio, kuris prilygsta Žemės gelmėse esančiam slėgiui, sąlygomis.

Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) šalyje nustatė plotus glaukonito, vertingo mineralo, telkiniams surasti.

Kaip sakė LGT direktorius Jonas Satkūnas, šis mineralas priklauso Lietuvoje dar neeksploatuojamiems žemės gelmių ištekliams. Glaukonitas pirmiausia gali būti naudojamas kaip ilgalaikio poveikio ekologiška trąša, nes jame esantis kalis, geležis, fosforas ir mikroelementai pereina į dirvožemį palaipsniui ir pagerina jo savybes. Jis taip pat gali būti taikomas aplinkosaugos technologijoms – atmosferos teršalams ir organiniams skysčiams nukenksminti.

Geologai išskyrė du perspektyvius plotus glaukonito telkinių paieškoms. Vakarų Lietuvoje – Šilutės, Šilalės, Tauragės ir Klaipėdos rajonai, o pietvakarinėje dalyje – Kauno, Šakių ir Marijampolės rajonai. Prognozuojama, kad bendras glaukonito išteklių kiekis šalyje sudaro 1,8 tūkst. mln. tonų.

Paviršiuje glaukonitinės uolienos aptinkamos luistų pavidalu Nemuno (Alytaus r.), Neries (Ukmergės r.), Šventosios (Jonavos r.), Merkio (Varėnos r.) ir Juodės (Vilniaus r.) upių slėniuose.

Šis mineralas susidaro normalaus druskingumo 20–300 m gylio jūrose. Tai įvairaus atspalvio žali smulkūs grūdeliai. Kadangi daugiau glaukonito turinčios uolienos slūgso labai giliai (giliau kaip 50 m), jį geriausia išgauti hidrologiniu būdu – išplauti naudingąsias iškasenas naudojant gręžinius. Kitų šalių patirtis rodo, kad tokia gavyba, palyginti su kasyba karjeruose, yra dukart pigesnė.

Iki šiol, pasak Jono Satkūno, LGT dar nėra išdavusi leidimų glaukonito gavybai.

Pažangiais laikomus akmens amžiaus įrankius galbūt išrado Eurazijoje gyvenę senoviniai žmonės, nors ilgą laiką manyta, kad ta technologija buvo atnešta iš Afrikos, sakoma ketvirtadienį paskelbtoje studijoje.

Straipsnyje, paskelbtame žurnale „Science“, pateikiama įrodymų, jog akmeninių įrankių gamybos technologija buvo patobulinta Armėnijoje prieš maždaug 325 tūkst. metų. Šis teiginys prieštarauja daugelio archeologų palaikomai teorijai, kad tokia technologija buvo išrasta Afrikoje ir vėliau išplito Eurazijoje kartu su migruojančiomis žmonių bendruomenėmis.

Ekspertai ištyrė šimtus akmeninių dirbinių, rastų Nor Gegio archeologinėje vietovėje Armėnijoje.

„Tūkstančiai akmeninių dirbinių, rasti išlikę toje unikalioje vietoje, suteikia iš esmės naujų įžvalgų, kaip vystėsi akmens amžiaus įrankiai, vykstant didžiuliams žmonių elgsenos ir biologijos pokyčiams“, – savo pranešime nurodė Londono universiteto Karališkosios Holloway (Holovėjaus) geografijos katedros mokslininkas Simonas Blockley (Saimonas Bloklis).

Tyrėjai sutelkė dėmesį į vadinamąjį Levalua akmeninių įrankių gamybos metodą, pagal kurį kaip medžioklei tinkami aštrūs įrankiai naudojamos skeltės, atskeltos nuo iš anksto apdorotų titnago skaldytinių.

Tokia technologija buvo pažangesnė, lyginant su primityvesniu akmeninių kirtiklių gamybos metodu.

„Kadangi sugebėjome tiksliai datuoti vietovę Armėnijoje, dabar turime pirmųjų aiškių įrodymų, kad šis reikšmingas žingsnis žmogaus išradimų (istorijoje) įvyko nepriklausomai skirtingose bendruomenėse“, – pridūrė S.Blockley.

Kartu su bendradarbe Alison MacLeod (Alison Makleod) ir tarptautine JAV ir Europos mokslininkų komanda, S.Blockley išanalizavo vulkaninę medžiagą archeologinėje vietovėje, esančioje Nor Gegio kaime Kotaiko provincijoje vidurio Armėnijoje.

Švedijos Upsalos universiteto mokslininkai atidarė nedidelę paauksuotą dėžutę su 1160 metais nužudyto Švedijos karaliaus Eriko IX Šventojo kaukole ir kaulais.

Paimta karaliaus karūna, su kuria jis buvo palaidotas. Seniausia karališka karūna Švedijoje bus pirmą kartą pristatyta visuomenei.

Žinių apie karalių Eriką IX Šventąjį yra nedaug, todėl Upsalos universiteto tyrėjai turi vilties, kad DNR tyrimas ir kaulų skenavimas rentgenu jiems suteiks daugiau informacijos. Remiantis šaltiniais, jo tėvas galėjo būti anglas.

Pasak legendos, po karaliaus nukirsdinimo prasidėjo stebuklai. Vėliau jo nužudymo vietoje buvo pastatyta Upsalos katedra, kurioje ir buvo laikomi jo palaikai.